Faktai rodo, kad ne taupymas, o kitų šalių kitokia ekonominė politika yra tai, kas mums dabar duoda, nors ir netvaraus, augimo šansą.

Nesilpstanti socialinė įtampa Graikijoje, naujojo Prancūzijos prezidento rinkimų sėkmė ir galimos šios šalies ekonomikos strateginės krypties pokytis, galiausiai ir kairesnių jėgų pergalės Vokietijos žemių rinkimuose siunčia Europai žinią, kad būtina iš naujo kalbėtis apie daugelį politinio bei ekonominio gyvenimo susitarimų. Neblėstanti Lietuvos žmonių emigracija, vis agresyvesni valdžios veiksmai naikinant paskutines ir šiaip labai netvarias samdomų šalies žmonių saugumo garantijas (ko vertas vien Andriaus Kubiliaus pasažas dėl nominalaus – ne realaus! – minimalios algos padidinimo mainais į teisę neturėti teisių), galiausiai didėjantis jau ne tylus, o labai agresyvus pasipriešinimas valstybės įstatymams, nes jie vis dažniau suvokiami kaip pažeidžiantys elementarias teisingumo normas, irgi, matyt, leidžia galvoti apie būtinybę kalbėtis iš naujo.
Ko norėjome, ką gavome, kokią valstybę ir kokią ekonomiką kūrėme ir ką sukūrėme? Ir ar tikrai visas bėdas gali išspręsti tik vis griežtesnis diržų veržimas?
Finansų sektoriaus lobistai (čia cituojamas ponas Nerijus Mačiulis iš „Swedbank“) noriai aiškina nesusipratusiems tautiečiams, kodėl „valstybių taupymas yra skausminga, bet būtina abstinencija“. Na, aiškina tokie ekspertai, „įsivaizduokite narkomaną, dvidešimt metų besisvaiginusį kvaišalais ir, pasiekus bedugnę, nusprendusį mesti šį žalingą įprotį. Abstinencijos sukeltas skausmas ir prasta savijauta smarkiai kontrastuoja su praėjusio dvidešimtmečio patirta „gerove“ ir euforija. Susirinkęs daktarų konsiliumas (šiuo atveju politikai) siūlo… dar vieną kvaišalų dozę – pagerės.“
Na, situacija atrodo aiški, ir vaistai išrašyti. Beliko identifikuoti narkomaną… Ideologiniai lobistai įsitikinę, kad tokie narkomanai yra viešojo sektoriaus žmonės ir šiaip neturtingesni piliečiai, kurie dėl įvairių priežasčių naudojasi socialinės sistemos kuriamais saugikliais. Jei tai būtų tiesa, žinoma, galėtume sakyti, kad tikrai aniems jau užteks dorų bankininkų ir verslininkų prakaitu uždirbą kraują siurbti ir laikas pasiraitojus rankoves patiems duoną užsidirbti, palikus savo sočias bibliotekininkų, mokytojų, gydytojų, ką jau kalbėti apie biurokratus, vietas.
Vis dėlto tikrovė ta, kad linksmame burbulų pūtimo vakarėlyje kvaišalais smaginosi tikrai ne šitas sluoksnis. Įvairiausių išvestinių finansinių produktų, akcijų kilimų ir įvairių „indėlių sertifikatų“ džiunglėse visų pirma sklaidėsi patys bankininkai ir, be abejo, jų ideologiniai partneriai – ekspertai, kurie tamsuomenei nuolat aiškina apie būtinybę taupyti, pamiršdami deklaruoti, kiek taupė ir kiek vis dėlto sutaupė patys.
Kai ieškai krizės priežasčių, gali sakyti, kad ji nulemta pernelyg dosnios valstybės. Tačiau tada faktai verčia klausti, o kodėl šita krizė praktiškai nepalietė tų šalių, kuriose ta valstybė dosniausia (kalbu apie Šiaurės Europą)? Kita vertus, priežastys gali būti (ir faktai rodo – yra) visai kitos: pernelyg menkas, visų pirma finansų sektoriaus veiklos reglamentavimas, godumas, skatinantis dėl milijonų sielas pardavinėti, pernelyg nuoširdus tikėjimas tomis ekonomikos išvadomis, kurios atrodo palankesnės turtingiesiems, ir aklas atsižadėjimas bet kokių abejonių, kai kalba pasisuka solidarumo ir dalijimosi dovanomis link.
Vis dėlto, jei krizės priežastys ne pernelyg didelis neturtingesnių žmonių vartojimas, o pernelyg agresyvus ir godus turtingųjų elgesys, tai tada ir kairesnių politikų siūlomos priemonės neatrodo tokios nepamatuotos. Kai ekonomikos veikimas nagrinėjamas remiantis faktais, o ne išankstiniu nusistatymu, gaunamos išvados, kurios labai dažnai paremia tuos, kurie nesutinka su taupymo ideologija.
Pastaruoju metu pasaulyje pasirodė labai daug ekonominių tyrimų, kuriuose analizuojamas fiskalinės politikos poveikis gamybai bei užimtumui ir jau esama kai kurių išvadų, gana rimtai paremiančių taupymo priešininkus. Pavyzdžiui, tikrai pernelyg didele meile kairiosioms ideologijoms nedegantis Tarptautinis valiutos fondas nuo 1978 iki 2009 m. identifikavo ne mažiau kaip 173 fiskalinio griežtinimo atvejus ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse. Nustatyta, kad griežto taupymo ekonominę politiką lydėjo ekonomikos susitraukimas ir padidėjęs nedarbas. Tokiu atveju klausimas, o kas toliau, lieka atviras, mat pats savaime taupymas nesugeba generuoti augimo.
Šiame kontekste A.Kubiliaus taupymo politikos gerbėjams šiek tiek ironiškai norisi priminti, kad jei ne užsienio šalių ekonomikos atsigavimas, tai eksportu ir darbo jėgos išvarymu paremtas Lietuvos augimas ir nedarbo mažėjimas tuoj pradėtų klimpti. Taigi faktai gana aiškiai rodo, kad ne taupymas, o kitų šalių kitokia ekonominė politika yra tai, kas mums dabar duoda, nors ir netvaraus, augimo šansą.
Kad ir kaip žiūrėsi, vis daugiau pasaulio ekonomistų atvirai ir griežtai kalba apie būtinybę atsisakyti aklo tikėjimo ir pasitikėjimo gana tuščiomis kalbomis apie laisvosios rinkos savireguliacijos galias ir imtis realių žmonių realių problemų sprendimo.
Vos prieš porą savaičių pasirodė ekonomikos Nobelio premijos laureato Paulo Krugmano knyga „Sustabdykime šitą krizę dabar!“. Jos autorius (kaip ir keletas kitų labai įtakingų ir garsių ekonomistų, visų pirma Josephas Stiglitzas, Christina Romer ar Amartya Senas) labai atvirai skelbia karą taupymo politikai. P.Krugmanas tvirtina, jog dabar ekonomikos mokslas jau turi pakankami rimtų įrodymų, kad tokias atvejais, kai pinigų politika nebegali padėti ekonomikai atsigauti, nes palūkanų normos vis labiau artėja prie nulinės žymos, būtina imtis labai aktyvios fiskalinės politikos, kuri privalo ir, svarbiausia, gali padėti šalies piliečiams.
Tačiau labai skaudu tai, kad Lietuvoje susiformavo tokia intelektualinė kultūra, kurioje itin atvirai deklaruojamas faktais neparemtas žinojimas. Čia klesti žinojimas, kurio esminis elementas ne abejonė, o tikėjimas. Na, sunku patikėti, kad bankų ekspertai neskaito pasaulinės spaudos ir nėra susipažinę su aktyviai vykstančiomis mokslininkų diskusijomis. Taigi, atmetus pastarąją galimybę, lieka dvi nemalonios išvados. Arba bankų ekspertai neturi jokių rimtesnių taupymo politikos palaikymo argumentų, išskyrus, tiesą sakant, sapaliones apie narkomanų vakarėlius. Arba jie taip negerbia savo skaitytojų ir šalies rinkėjų, kad net nesivargina pateikti rimtesnių argumentų. Ir tokiu atveju tenka sutikti su pono N.Mačiulio priminimu, kad tamsuomenė egzistuoja. Ji gyvena net bankuose.

Kai ekonomikos veikimas nagrinėjamas remiantis faktais, o ne išankstiniu nusistatymu, gaunamos išvados, labai dažnai paremiančios tuos, kurie nesutinka su taupymo ideologija.

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) pareiškė nustatęs aiškius ir nedviprasmiškus uždavinius kovinę misiją Libijoje vykdančioms Amerikos pajėgoms: ji turi būti ribota, trukti kelias dienas, o ne savaites, o jos tikslas – apsaugoti civilius gyventojus.

Tačiau padėtis susiklostė kitaip. Nepraėjus nė savaitei nuo šios kampanijos pradžios, ją aptemdė neaiškumas, klausimai dėl vadovavimo ir uždavinių paskirstymo, tuo tarpu taikūs žmonės šioje Šiaurės Afrikos šalyse tebežūsta.

Pentagonas tvirtina didžiojoje Libijos dalyje sėkmingai palaikantis neskraidymo zoną, dėl kurios į orą negali pakilti šalies lyderio pulkininko Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pasenę karo lėktuvai. Tačiau Tripolio režimo tankai ir kariai tęsia atakas prieš civilius gyventojus.

Vašingtono administracija siekia slopinti šiuo metu vykstančius ginčus dėl vadovavimo, tikindama, jog visos problemos bus greitai išspręstos – galbūt jau ateinantį savaitgalį.

Tačiau kai kam abejonės neišsisklaido.

“Viskas dar gali labai greitai išsispręsti mūsų naudai. Tačiau kad taip nutiktų, turime panaudoti daug intensyvesnę karinę jėgą”, – sakė buvęs JAV Valstybės departamento vyriausiasis derybininkas Artimuosiuose Rytuose Aaronas Davidas Milleris (Aronas Deividas Mileris) dirbęs tiek respublikonų, tiek demokratų administracijose.

“Tačiau žinant mums kylančias kliūtis ir mūsų pačių abejones, man neatrodo, kad esame pasiruošę tai padaryti”, – pridūrė A.D.Milleris, šiuo metu dirbantis ekspertu užsienio politikos analizių institute – Woodrow Wilsono (Vudrou Vilsono) centre.

“Panašu, kad šiuo metu klostosi pato padėtis, kuri ne per labiausiai žeidžia Kadhafi stovyklą”, – aiškino jis.

Prezidentas taip pat patiria Kongreso skeptikų spaudimą.

Atstovų Rūmų pirmininkas respublikonas Johnas Boehneris (Džonas Beineris) savo laiške B.Obamai nurodė, kad jis ir kiti politikai “susirūpinę, jog JAV kariniai ištekliai skiriami šiam karui, neišaiškinus Amerikos žmonėms, Kongresui ir mūsų kariams, kokia misija vykdoma Libijoje ir koks Amerikos vaidmuo įgyvendinant šią misiją”.

J.Boehneris pridūrė, kad B.Obama iki šiol yra išsakęs tik “ribotų, kai kada prieštaringų komentarų” dėl šių veiksmų.

Taip pat susidaro vaizdas, jog JAV vadovas taip pat nepakankamai bendrauja su savo kariuomenės vadais. B.Obama ne kartą pabrėžė, jog Jungtinės Valstijos tėra vienos iš daugelio veikėjų tarptautinėje koalicijoje. Tačiau iš Amerikos generolų ir admirolų pasisakymų spaudos konferencijose galima suprasti, kad šiam šou vadovauja Pentagonas – bent jau laikinai.

Iki šiol amerikiečiai buvo atsakingi už daugumą aviacijos atakų prieš taikinius Libijoje. Nuo trečiadienio vakaro Amerikos karo lėktuvai atliko 113 reidų, kurių per šį laikotarpį iš viso surengta 175, kontradmirolas Geraldas P.Hueberis (Džeraldas P.Hiuberis) informavo žurnalistus iš JAV karinio vadovavimo laivo, plaukiojančio Viduržemio jūroje.

Iš šio kariškio pasisakymo galima suprasti, kad misija Libijoje gali ilgokai užsitęsti.

“Neturime jokių duomenų, kad Kadhafi pajėgos laikosi Jungtinių Tautų (JT) 1973-osios rezoliucijos”, leidžiančios nustatyti neskraidymo zoną ir reikalaujančios, kad vyriausybės pajėgos atsitrauktų iš gyvenamųjų centrų, sakė JAV operatyviniam štabui vadovaujantis kontradmirolas.

“Dabartiniai mūsų žvalgybos duomenys rodo, kad nėra jokių Kadhafi pajėgų traukimosi ženklų”, – pridūrė G.P.Huebneris.

JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas (Robertas Geitsas) neabejotinai atsižvelgė į daugelio savo karo vadų nuomonę, prieš kelias savaites pareiškęs, kad neskraidymo zonos palaikymas yra sudėtinga didelio masto operacija, prilygstanti karo paskelbimui, o galimybė ją sėkmingai įgyvendinti abejotina.

R.Gatesas, kuris trečiadienį apsilankė Kaire, sakė negalintis prognozuoti, kad tarptautinė koalicija galės atšaukti neskraidymo zoną Libijoje, tačiau užsiminė, kad JAV vadovavimą šiai operacijai gali perduoti jau ateinantį šeštadienį. Pentagono vadovas pridūrė, jog niekas nemano, kad ši operacija truks tik dvi ar tris savaites, bet negalėjo atsakyti, kokiu būdu ji galėtų būti užbaigta.

Kol kas Jungtinės Valstijos lieka vadovauti jau penkias dienas vykstančiai operacijai, nors tiksliai nežinoma, kas ir kada perims jos vairą. Dabar dėl šio klausimo tariamasi NATO būstinėje Briuselyje.

JAV pageidauja, kad Aljansas perimtų strateginį ir taktinį vadovavimą koalicijos pajėgoms. Jungtinių Valstijų, taip pat Europos, arabų ir Afrikos šalių pareigūnai taip pat buvo pakviesti į ateinantį antradienį Londone vyksiantį susitikimą, kuriame tikimasi aptarti svarbiausius politinius ir logistinius šios misijos aspektus.

Vašingtone įsikūrusiame Strateginių ir tarptautinių studijų centre dirbantis Afrikos politikos ekspertas Richardas Downie (Ričardas Daunis) sako nesitikėjęs, kad JAV iki šiol vadovaus operacijoms Libijoje.

“Manau, šiuo atveju visiems veikėjams kyla daug sunkumų koordinuojant savo veiksmus, – nurodė jis. – Akivaizdu, kad jie kol kas nėra įsitikinę, ar tai pavyks išspręsti. Juo ilgiau bus sprendžiama, juo keblesnėje padėtyje atsiduria Jungtinės Valstijos. Artimiesiems Rytams susidaro ne pats geriausias vaizdas, kai JAV iki šiol tebėra šios operacijos priešakys ir centras.”

B.Obama atmetė galimybę siųsti JAV karius į sausumos pajėgų operacijas Libijoje ir šią poziciją pakartojo duodamas interviu ispanų kalba transliuojančiai televizijai “Univision”.

Baigdamas kelionę po Lotynų Ameriką, JAV vadovas pareiškė, kad sausumos pajėgų operacijų klausimas visiškai nesvarstytinas, net jeigu oro smūgiai nenulems M.Kadhafi režimo pabaigos.

Paklaustas, kaip galėtų būti užbaigta tarptautinės koalicijos misija, B.Obama aiškios vizijos nepateikė.

“Užbaigimo strategija bus (pradėta) įgyvendinti šią savaitę – ta prasme, kad mes atsisakysime daug aktyvesnių pastangų formuoti aplinką, – sakė jis. – Toliau atliksime pagalbinį vaidmenį: vykdysime elektroninės kovos priemones, žvalgybą ir kitus vien mums būdingus vaidmenis, tačiau tai yra tarptautinė misija, kurios uždaviniai nustatyti Saugumo Tarybos rezoliucijoje”.

Misijos vadovams dar reikia išspręsti daug strateginių klausimų. Pavyzdžiui, jeigu sukilėliams pavyktų atnaujinti karinį puolimą, ar koalicijos pajėgos teiktų palaikymą iš oro, jeigu kovotoja užiminėtų teritorijas arba atakuotų vyriausybės pajėgas?

“Negali būti nieko pavojingiau koalicijos pastangų veiksmingumui nei nesutarimas, kodėl mes ten dalyvaujame ir ką ketiname nuveikti”, – pareiškė buvęs JAV valstybės sekretorės pavaduotojas Nicholas Burnsas (Nikolas Bernsas).

Tuo tarpu JAV diplomatijos vadovė Hillary Clinton (Hilari Klinton) ragina neprarasti kantrybės.

Trečiadienį ji sakė žurnalistams, kad per mažai dėmesio skiriama iki šiol didžiausiai per operacijas Libijoje pasiektai sėkmei – jog Bengazyje pavyko išvengti humanitarinės krizės.

Tačiau H.Clinton pripažino: “Iššūkių išlieka, kol Kadhafi siunčia savo pajėgas pulti savo žmones”.