Shutterstock nuotr.

Didžiausią rinkėjų palaikymą pelniusios partijos žada išspręsti esamas ir nesamas švietimo bėdas. Bet atrodo, kad rinkimų programas sudarinėję jų nariai mokykloje dažniau nusirašinėjo, nei ką nors sprendė patys.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Daugiausiai rinkėjų simpatijų turinčios partijos (ar jas dar išsaugojusios, nepaisant auksinių šakučių ir butelio dėžučių skandalų) rinkimų programose vartoja tuos pačius raktažodžius – „ikimokyklinis ugdymas“, „pedagogų atlyginimai“, „aukštųjų mokyklų tinklas“, „ugdymo kokybė“. Ir lygiai tuos pačius epitetus aprašyti tam, koks švietimas bus po Seimo rinkimų: „prieinamas visiems“, „ES lygio“, „konsoliduotas ir efektyvus“. Jei tikėtume tokiais pažadais, atrodytų, kad nesvarbu, kas bus valdžioje po rinkimų, – švietimas klestės, nes visos partijos „gerins“, „tobulins“ ir „užtikrins“.

Kita vertus, rinkimų programų skyriai apie švietimą atrodo parašyti labai „į temą“. Galbūt todėl, kad visos partijos paviršiumi paliečia svarbiausias švietimo bėdas. Tiksliau, tas, kurios per pastarąjį pusmetį nuskambėjo antraštėse apie pedagogų, mokinių, studentų ir jų tėvų problemas.

Atrodo, kad jau kitas Seimas visų švietimo sistemos dalyvių skaudulius kaip ranka nuims ar bent numaldys. Mokytojai streikavo? Visos partijos žada didesnius atlyginimus. Per streiką apsižiūrėta, kad ne kažin ką teuždirba ir darželių auklėtojai, ir universitetų profesoriai? Ką gi, ir jų atlyginimai kils – vienų iki mokytojų uždirbamų, kitų iki ES vidurkio. Prieš egzaminus abiturientai spjaudėsi, o mamos neištvėrė įtampos dėl matematikos egzamino? Rinkimų programose kaipmat atsiranda epitetas „negąsdinantys egzaminai“ ir kaupiamieji vertinimai. Po egzaminų sesijos pritrūko veiklos ir vasaros stovyklų? Štai jau kitąmet visi vaikai vasaros valstybės sąskaita. Skandalas dėl lytiškumo ugdymo programos? Partijos rikiuojasi į eilę, kurios ugdymo programa bus geriausia, nes juk visos tokią priims.

Sunku patikėti, kad tokiame saldžiame ir vientisame priešrinkiminiame pažadų kisieliuje kažkas dar išdrįsta prašyti susimokėti už mokslą.

Vizija nr. 1: visi visur mokysis

Valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), kurios lyderis premjeras Algirdas Butkevičius pedagogų streikų įkarštyje svarstė apie Kremliaus įtaką mokytojams ir apie per didelius jų reikalavimus, savo rinkimų programoje visus mokytojus sveikina su Rugsėjo 1-ąja: 1,2 tūkst. eurų po mokesčių – ne mažiau tiek vidutiniškai uždirbs mokytojas.

LSDP programos siekiuose daug kur vyrauja didybė, didžiąją dalį teiginių sutvirtina kiekybės, o ne kokybės motyvas: lygios galimybės visiems mokiniams, kaimo mokyklos su gimnazijomis sudarys vientisą tinklą, visose mokyklose veiks prevencijos programos, bus nupirkta ne mažiau kaip 300 mokyklinių autobusų, kiekvienas vaikas galės lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, 90 proc. abiturientų mokysis aukštosiose ir profesinėse mokyklose, du trečdaliai moksleivių lankys kokį nors būrelį, profesinių mokyklų absolventų įsidarbinimas išaugs trečdaliu, vasaros stovyklose poilsiaujančių vaikų skaičius – dvigubai, besimokančių suaugusiųjų – irgi dvigubai.

Masiškumo motyvas persikelia ir į kitą programos skirsnį „Aukštasis mokslas, moksliniai tyrimai“: visi studijuojantieji pagal valstybės užsakymą mokysis nemokamai, versle dirbančių mokslininkų pagausės dvigubai, doktorantų padaugės trečdaliu, dėstytojų atlyginimai pakils irgi trečdaliu, Lietuva įsitrauks net į kelis stambius tarptautinius mokslo infrastruktūros projektus (CERN, ESS ir kt.), studentų, gaunančių stipendiją, bus dvigubai daugiau, užsienio studentų – irgi ir t.t.

Tačiau kaip pavyks pasiekti visų „dvigubai“, „trečdaliu“, „perpus“ – nekonkretizuojama, tokie teiginiai pateikiami kaip savaime įvyksiantys faktai. Pavyzdžiui, pažadas, kad „kaimo ir miesto mokiniai gaus vienodai kokybišką švietimą“, suprask, turėtų išsipildyti savaime. Arba kad Lietuvos švietimo kokybė „pagal tarptautinius tyrimus“ pagerės ir pasieks ES vidurkį. Trumpajame programos projekte DidiLietuva.lt sukonkretinama, kad tas tarptautinis tyrimas – PISA (tyrimas atliekamas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos). Tačiau jis matuoja mokinių pasiekimus, o jie net ir dabar, Švietimo ir mokslo ministerijos tikinimu, atitinka ES vidurkį, Lietuvos mastu irgi yra vidutiniai.

Skaitant geresnio švietimo pažadų kupiną programos projektą nereikia praleisti įžangos, kurioje paaiškėja, kad švietimo srityje socialdemokratų jau daug kas nuveikta (gal todėl neužsiimama aiškinti, kaip įgyvendinti tikslus, – užtenka „tęsti darbus“): vyko stebėsena, studijos valstybės užsakymo principu, didintas finansavimas vienam mokiniu, LSDP mėgstamais statybų terminais kalbant, pakloti pamatai etatinio mokytojo darbo apmokėjimo sistemai, pradėtas įvesti klasės krepšelis.

Vizija nr. 2: darnus švietimas ugdys vertybes

Švietimą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS)  regi darnoje su kultūra – abiem sritims skirta bendra iš penkių programos darnų. LVŽS deklaruoja siekį, kad jaunoji karta būtų pilietiška, suvoktų savo tautos ir valstybės vaidmenį pasaulyje. Šios partijos švietimas ugdytų dorą ir išsilavinusį pilietį, kuris pirmiausia turėtų vertybinius pamatus. Bet „valstiečiai“ supranta, kad jų darnaus švietimo vizija neįgyvendinama tol, kol mokytojas tėra paslaugų teikėjas. Todėl jie grąžins mokytojo autoritetą, o tada Lietuvoje jau bus lygiai prieinamas kokybiškas ir dorybes ugdantis išsilavinimas.

Skirtumas „valstiečių“ švietimo dalyje tas, kad, kitoms partijoms siūlant mokinio krepšelį keisti klasės krepšeliu ar įvesti „pilną“, LVŽS iš viso deklaruoja atsisakysiantys krepšelių ir sukursiantys valstybės poreikiu pagrįstą švietimo finansavimo sistemą.

Už dabartinio mokyklų tinklo išlaikymą, mažų mokyklų išsaugojimą pasisakanti partija sieks švelninti švietimo kokybės skirtumus tarp didmiesčių ir periferijos, taip pat stiprinti regionines aukštąsias mokyklas. Mokyklas LVŽS mato savarankiškas, jų laisvė grindžiama strategija ir ugdymo pasiekimais. Mokyklų bendruomenės LVŽS vizijoje dirba, kad padėtų atsiskleisti kiekvieno mokinio individualybei ir pasiekti jam asmenybės brandą.

Kaip ir visos partijos, LVŽS žongliruoja tais pačiais mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos leitmotyvais. Tiesa, jie ne tik sukurs tokią sistemą, bet ir „įveiklins“. Kaip ir dažni oponentai, „valstiečiai“ mokytojams už darbą mokės etatinį, ne valandinį atlyginimą.

Inovatyvaus aukštojo mokslo srityje partija sako remsianti studijų, tyrimų ir inovacijų sąveiką, kuri kreipia aktualiems visuomenės ir valstybės raidos uždaviniams spręsti. Toliau „valstietiškojo“ aukštojo mokslo vizijoje – studijų kokybė, atliepsianti Europos aukštojo mokslo erdvės kokybės nuostatas, tarptautinė ir modernesnė doktorantūra, sumanios specializacijos prioritetų įgyvendinimas, jais grindžiamos inovacijos ir mažiau aiškus teiginys, kad reikia palaikyti mokslininkų iniciatyvas pristatyti naujausių mokslinių tyrimų rezultatus visuomenei. Taip pat LVŽS kalba apie sveikos gyvensenos mokymą ir bendrajame ugdyme, ir profesiniame mokyme, ir aukštajame moksle.

Vizija nr. 3: tapsime lyderiais

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) rinkimų programoje „Naujas planas Lietuvai“ švietimui skyrė daugiau vietos ir sukurpė atskirą „Naują Lietuvos švietimo planą“. Jame pirmiausia pristatoma dabartinė švietimo situacija, mūsų vieta Europoje parodoma Eurostato grafikais. Įvardiję problemas, konservatoriai pareiškia, kad įvykdys visų švietimo grandžių pertvarką.

Konservatorių vizijoje po pertvarkos visos grandys taps kokybiškesnės: ankstyvasis ugdymas – prieinamas ir kokybiškas, bendrasis – kiekvieno mokinio potencialą atskleidžiantis, profesinis rengimas suteiks reikalingų darbe įgūdžių, kolegijos veiks pagal regionų poreikius, universitetai ugdys aukščiausio lygio gabumus.

TS-LKD bendrojo ugdymo vizijoje 2030-aisiais Lietuva gali patekti tarp 20-ies geriausią švietimą teikiančių pasaulio šalių, o iki 2020-ųjų penkiolikmečių pasiekimų tyrime PISA pasiekti ES vidurkį.

Tikslai ambicingi, kaip ir kitų, bet konservatoriai išsiskiria bent tuo, kad pasivargina nurodyti, kaip to pasiektų: atnaujintų mokyklų administracijas, ne tik atlyginimo kėlimu didintų mokytojo pašaukimo (ne profesijos) prestižą ir kt.

Konservatoriai sustiprintų matematikos, IT, gamtos mokslų ir kalbų mokymą, o į susijusius bendrojo ugdymo dalykus integruotų logiką, filosofiją, finansinį raštingumą. Be to, šios partijos sukurtoje mokykloje turėtų atsirasti vietos lotynų ir graikų kalbų mokymui, kiekvienas ją baigęs gerai mokėtų bent dvi užsienio kalbas.

Kol konservatoriai ilgina mokomųjų dalykų sąrašą, kitos partijos kalba apie „negąsdinančius egzaminus“, mažesnę jų įtaką stojant į aukštąsias mokyklas, lengvatas už dalyvavimą neformaliajame ugdyme ir t.t.

Planus, susijusius su aukštuoju mokslu, konservatoriai pradeda nuo to, ką jų vizijoje turėtų daryti kolegijos, o ką universitetai, ir pareiškia, kad pagal jų kuriamą planą aukštųjų mokyklų jungimas nebus formalus, nes vyks siekiant dviejų ambicingų tikslų. Iš keliasdešimties aukštųjų mokyklų Lietuvoje liks du trys tarptautinio lygio nacionaliniai universitetai, bent vienas iš jų 2030 m. paklius į Europos geriausiųjų šimtuką, regionuose liks 10 kolegijų. Pirmąsias savo noru besijungiančias aukštąsias mokyklas TS-LKD paskatins finansiškai, o po konsolidacijos motyvuos jas kurti neliečiamojo kapitalo fondus.

Kokybiškose studijose, kurias regi konservatoriai, iki 2019 m. minimalus stojamasis balas į universitetus bus 3, į kolegijas – 2. Konkursinio balo ir dar vienos sąlygos – priimti nustatytą skaičių studentų į tam tikras studijų programas – privalės laikytis visos aukštosios mokyklos, kurios norės gauti finansavimą krepšeliais bei stipendijomis ir pasirašys sutartis su valstybe.

TS-LKD programa sukomponuota įvardijant ambicingą tikslą ir konkrečiai nurodant, kaip jo pasiekti. Bet kai kurie žingsniai dalį elektorato gali šokiruoti. Pavyzdžiui, visų partijų vizijose vis daugiau studentų studijuoja nemokamai, o TS-LKD regi studentus, kurie patys moka dalį studijų kainos (studijų paskolą reikia grąžinti tik pajamoms pasiekus valstybės nustatytą ribą), ir stipendijas, padengiančias visą ar dalį studijų įmokos, tik išskirtinius mokslo pasiekimus demonstruojantiems studentams.

Vizija nr. 4: „nekenksmingi vaikų sveikatai“ krūviai

Šiuo metu švietimui vadovaujančios ministrės Audronės Pitrėnienės Darbo partija (DP) programos dalį apie švietimą ir mokslą pradeda nuo deklaracijos skirti švietimui 6 proc. BVP. Pagrindinis DP programos tikslas 2016–2020 m., kaip ir visada, yra gyventojų pajamų didinimas: vidutinis darbo užmokestis bus 1110 eurų, minimali mėnesinė alga – 656, pensija – 422 eurai.

Švietimo srityje panaši konkretika išsenka: nėra nei šios partijos taip mėgstamų nurodyti sumų, nei priemonių tikslams pasiekti. Kaip ir kitos partijos, DP „skirs dėmesį“, „sudarys palankesnes sąlygas“ ankstyvajam ugdymui, kurio pedagogų svarbą DP pripažįsta, būtent todėl kasmet atlyginimus kels 7–10 proc. (trumpojoje programoje žadamas vienas dydis – 10 proc.). Taip pat šios partijos vizijoje mokyklos bus modernesnės, savarankiškesnės, didesnę įtaką jose turės bendruomenė.

DP švietimo vizijoje bendrojo ugdymo mokyklos turėtų būti susijusios su profesinio mokymo įstaigomis: kažkokiu būdu jų tinklo optimizavimas vyks kartu; ir mokyklų, ir profesinio rengimo įstaigų direktoriai iš eilės galės dirbti ne daugiau kaip dvi kadencijas.

Ugdymo kokybė DP regimybėje pagerės pagal principą geriau mažiau, bet kokybiškiau, tai reiškia optimalius mokymosi krūvius, „nekenksmingus vaiko sveikatai“. Mokiniai nebus vienodi, jų pažangos vertinimas bus kitoks nuo pamokos iki brandos įvertinimo, nes egzaminų sistema bus pertvarkoma į įvairios mokymosi rezultatų veiklos kaupimo ir pripažinimo sistemą, kuri fiksuos visą gyvenimą didėjančią patirtį.

Aukštojo mokslo srityje DP parengs valstybinę mokslo ir studijų strategiją ir ją įgyvendins. Žinoma, kuo daugiau studentų studijuos nemokamai, kažkokiu būdu, turbūt taip, „kaip negali kiti“, ši partija skatins institucijas siekti aukštesnių reitingų (ne vietų juose) tarp Europos ir pasaulio universitetų, didins doktorantų stipendijas, rems fundamentinius mokslo tyrimus ir t.t.

Atrodo, DP bus nuosaikus švietimo vairininkas – palaikys tik akademine, socialine, ekonomine ir finansine nauda pagrįstus sprendimus dėl universitetų jungimo. Kitaip tariant, kitų partijų vizijoje universitetų ir kolegijų mąžta, o DP bus visiems gera ir tik „inicijuos aukštųjų mokyklų tinklo peržiūrą“, „palaikys pagrįstas iniciatyvas ir sprendimus dėl jų išteklių ir infrastruktūros konsolidavimo“.

Apskritai labai bendro pobūdžio DP švietimo vizijoje vyrauja psichologų mėgstami terminai „gerinti“, „palaikyti“, „paremti“, „skatinti“, „peržiūrėti“, „tobulinti“ ir pastebimai trūksta aktyvesnių veiksmažodžių. Susidaro įspūdis, kad kai kurie partijos, kurios rinkimų plakate rinkėjus norima privilioti „koNpetencija“, programos teiginiai užrašyti arba labai skubant, arba nespėjant žerti idėjų (su klaidomis): „parengsime ir įgyvendinsime mokslo ir studijų institucijų finansavimo pertvarką. studijų lankstumą ir institucija“.

Vizija nr. 5: tikras ugdymas prasidės himnu

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ (TT) rinkimų programos švietimo dalyje yra tik mokykla, universitetai, kolegijos ir išsilavinimas, taip galima suprasti iš programos dalies pavadinimo. „Tvarkiečių“ švietimas bus tautinis, mokiniai bus ugdomi pagal valstybės pasididžiavimu ir tikru patriotizmu grįstas programas, mokyklose įsigalios nediskutuotina nuostata – pirmiau pareigos, o tada ir teisės, mokytojo ir moksleivio santykiai bus grindžiami principu „pagarba už pareigą“. Tokios svarbiausios „tvarkiečių“ siūlomo švietimo varianto tezės nugulė į viršelį.

„Diena mokykloje bus pradedama Lietuvos himnu“, – taip pristatomas „Tvarkos ir teisingumo“ patriotizmo puoselėjimo variantas puslapyje, iš kurio rankose laikydama knygas po šūkiu „Tesprendžia tauta“ šypsosi švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina.

Beje, panašiai po šūkiu „Tesprendžia tauta“ prisistato ir kiti TT kandidatai, tik jų rekvizitas vis kitas. Pavyzdžiui, Kęsto Komskio rankose pūpso karpis, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas pozuoja su žiūronais.

TT švietimo programos kompozicija logiška: problema – sprendimas. Nors toliau jau ne taip aišku: po punktų „mes siūlome:“ atsiranda skyreliai „taigi, mes:“. Tačiau juk švietime svarbiau turinys nei forma.

TT neketina išdraskyti mokyklų tinklo: išsaugos mažas pradines mokyklas, kurs daugiafunkcius centrus, kurie kaimo vietovėse užtikrins įvairias paslaugas. Mažų gyvenviečių mokyklų krepšeliai bus didesni, TT, kaip ir kiti kandidatai, mokinio krepšelį pakeis klasės krepšeliu.

Šioje vizijoje yra ir konkretesnių siekių: 2018 m. 5 proc. didės visų be išimties pedagogų atlyginimai, jau po dvejų metų keturmečiams vaikams bus privalomas neformalusis švietimas. Visi vaikai per mėnesį gaus ne mažiau kaip 20 eurų neformaliajam švietimui, darbininko specialybę profesinėje mokykloje bus galima įgyti per 3–6 mėnesius.

Žinoma, valstybės finansuojamų studijų vietų aukštosiose mokyklose daugės, akademinio personalo ir tyrėjų atlyginimai pakils tiksliai 30 proc., bet universitetai ir kolegijos turės įgyvendinti sąlygas dėl stojančiųjų kompetencijų ir jų skaičiaus. Įdomu, kad mokslinių tyrimų, inovacijų ir technologijų plėtrą skatinsianti partija mokslininkus išryškintoje citatoje vadina „tyrimų vykdytojais, kurių skaičius yra ribotas“.

Shutterstock nuotr.

Vizija nr. 6: laisvę krepšeliams

Laisvas – toks bus Liberalų sąjūdžio (LS) švietimas. Programoje „Supermokytojai ir supermokiniai“ daug kalbama apie savarankiškumą ir laisvę. Mokinio krepšelis taps „pilnas“, vadinasi, jo lėšas bus galima naudoti ne tik ugdymui, bet ir pastatų išlaikymui, 2020 m. jis šoktelės iki 2 tūkst. eurų. Mokyklos bus savarankiškesnės, veiks „100 nepriklausomų mokyklų programa“, sąlygos gauti valstybės finansavimą bus vienodos: krepšelius galės gauti ir privačios ugdymo įstaigos, jei nerinks mokesčio iš tėvų, privačių aukštųjų mokyklų studentai taip pat galės gauti to paties dydžio kaip studijų įmoka stipendiją.

Liberalų švietimo vizijoje laisvesnis bus ir mokyklinis ugdymas: bus integruotas kelių dalykų mokymas, egzaminų įtaka stojimui į aukštąsias mokyklas mažės, atsiras bendrųjų gebėjimų bei pakopinis vertinimas, bendrųjų įgūdžių „portfelis“ baigiant mokyklą. Mokyklos bus vertinamos remiantis „Geros mokyklos“ koncepcijos kriterijais, mokykla bus „vešli oazė“ skleistis mokytojų ir mokinių kūrybingumui, mokyklos bendruomenė bus laisvesnė nuspręsti dėl visų mokyklos darbo organizavimo aspektų, jauni specialistai į mokyklas ateis lengviau, mokytojai turės daugiau galimybių persikvalifikuoti, tobulėti.

Mokinių laukia ir naujos programos: jau kitąmet mokinio krepšelyje atsiras 5 eurai patyčių prevencijai, bus mokoma sveikos gyvensenos. Kaip ir kitos partijos, liberalai pasirūpins ir lytiškumo ugdymo programa: dėl labai konkrečios jiems žinomos alternatyvos – „kad vaikų ir paauglių žinių šaltinis būtų ne pornografinės interneto svetainės ir graffiti „išmintis“.

Pagerės ir mokyklų vadyba, nes vadovai dirbs kadencijomis: liberalai grąžins savo 2012-aisiais sugalvotą nepolitinę direktorių skyrimo tvarką, pagal kurią kandidatus vertina nepriklausomi ekspertai, o jų atrankos komisijoje dalyvauja bendruomenės atstovai.

Švietimo ir mokslo ministerija tokiame švietime bus pagalbininkė, ji turės mažiau pavaldžių institucijų, o iš švietimo įstaigų lauk išeis biurokratija. Tam sugalvota net programa „Mokykla be popierių“.

Lietuvos „tramplinas į sėkmę“ yra aukštasis mokslas, kurį nemokamai gaus ne mažiau kaip pusė studentų, jam bus „plačiai atvertos durys“ į tarptautinę rinką,  jo institucijos bus autonomiškos, nes liberalai pasitikės mokslininkais. Krepšelius turės ne tik studentai ir mokiniai, bet ir ikimokyklinukai bei suaugusieji, kurių mokymuisi visą gyvenimą atsiras dar ir čekiai.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

shutterstock nuotr.

Naujaisiais mokslo metais taip pat bus siekiama mažinti pamokų praleidinėjimą ir vėlavimą, nes lankomumas lemia mokinių pasiekimus, taip pat stiprinti skaitymo ir rašymo gebėjimus mokant visų dalykų. 2016–2017 m. mokykloms, kurių mokinių pasiekimai žemesni, planuojama teikti pagalbą nauju projektu „Iniciatyva savivaldybėms“, savivaldybės ir mokyklos galės dalyvauti Pažangos skatinimo projektų konkurse ir gauti tikslinę paramą kokybei gerinti. ŠMM siūlo savivaldybėms ir mokykloms sudaryti sutartis, jomis abi įsipareigotų pasiekti konkrečios mokinių pažangos, kuri būtų matoma per vienus metus. Visų mokyklų, taip pat ir tautinių mažumų, mokiniai pradės mokytis pagal naujas 1–10 klasių lietuvių kalbos programas, kuriomis į mokyklas esą grąžinamas diktantas, atpasakojimas, o į programas įtraukta literatūra, formuojanti ne tik meninį skonį, bet ir moralines vertybes, tautinę, pilietinę savimonę.

Skaičiuojama, kad priešmokykliniam ugdymui tapus privalomam į priešmokyklines grupes šiais metais turėtų ateiti daugiau kaip 30 tūkst. vaikų.

Nuo rugsėjo mokysis ir gerokai daugiau šešiamečių: skaičiuojama, kad priešmokykliniam ugdymui tapus privalomam į priešmokyklines grupes šiais metais turėtų ateiti daugiau kaip 30 tūkst. vaikų.

2017–2018 m. planuojama įvesti brandos darbą, už kurį 2018 m. geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo tvarkos apraše numatyta pridėti 0,25 balo.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Veido archyvo nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Šiemet IT egzaminas turėjo nudžiuginti nemažai jį laikiusiųjų – šimtukus gavo kone 11 proc. arba beveik kas dešimtas jį laikęs abiturientas. 24 šimtukai, pasirodo, priklauso vien Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijai, kurioje 24 iš 30 gimnazistų gavo 100 balo įvertinimą.

Koks šimtukų lietus ąžuolyniečiams pasipils, paaiškėja jau per pirmąją naujų mokslo metų mokytojos ekspertės Vaidilutės Žukauskienės pamoką. Pirmąjį susitikimą su mokiniais mokytoja pradeda nuo sėkmės istorijų iš praėjusių metų laidos. Gimnazistai sutaria, kad yra ne ką prastesni už savo pirmtakus, todėl iškart nusprendžia padaryti taip pat arba dar geriau.

Užpernai IT egzaminą „Ąžuolyno“ gimnazijoje laikė 6 abiturientai, trys iš jų gavo šimtukus, po jų besimokiusieji pareiškė, kad nesvarbu, jog jų yra daugiau, pusė vis tiek turi gauti šimtukus. Ir pavyko: 10 gavo 100, dar du – 99 balų įvertinimą. O šiemet vėl tas pats – 30 abi­turientų rugsėjo pirmąją pasakė, kad turi pralenk­ti pernykščius abiturientus ar bent pusė jų vėl turi gauti šimtukus – gavo 24 iš 30-ies.

„Aš pagalvojau, kad tai neįmanoma, nes taip nebūna, o kai pasirodė egzamino rezultatai, džiaugiausi, kad  neištariau to garsiai. Esu dėkinga tiems abiturientams už tai, kad supratau, jog galime teigti tik tiek, kad taip iki šiol nebuvo, ir jokiu būdu negalime sakyti, kad „taip nebūna“. Dažnai tarsi užsidedame psichologinį šalmą pavadinimu „taip nebūna“ ir todėl neišnaudojame daugybės galimybių. O jauni žmonės yra laisvi, jie nežino, kaip „nebūna“, todėl tiesiog daro ir padaro“, – „Veidui“ sako V.Žu­kaus­kie­nė, 2015-aisiais klaipėdiečių išrinkta Metų mokytoja, o šiemet – ir Metų klaipėdiete.

Su teiginiu, kad neįtikėtini rezultatai galimi tik prestižinėse gimnazijose, kur mokosi rinktiniai mo­kiniai, V.Žukauskienė sako galėtų ginčytis: „Aš dir­bu ir „paprastoje“ Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijoje, dirbau „paprastoje“ miestelio mokykloje, Ak­menės r. Ventės vi­du­rinėje mokykloje ir galiu pasakyti, kad vaikai visur yra vaikai. Ir „paprastoje“, ir prestižine laikomoje mokykloje yra gabių vaikų, tų, kurie nori viską padaryti ir padaryti labai gerai.

Tačiau „paprastose“ mokyklose dažnai mokytojai, tėvai, bendruomenė akcentuoja problemiškus mo­kinius ir tada kalba apie tai, kaip sunku būti mokytojais, koks jaunimas yra beviltiškas. Mes kažkodėl pa­mirštame, kokių nuostabių vaikų yra visose mo­kyklose. „Paprastose“ mokyklose yra daug mokinių, kurie gali padaryti labai gerai, bet dėl aplinkinių požiūrio „tu nieko negali“, jiems iš tiesų pasidaro paprasčiau „nieko negalėti“ ir nesistengti.“

„Paprastose“ mokyklose yra daug mokinių, kurie gali padaryti labai gerai, bet dėl aplinkinių požiūrio „tu nieko negali“, jiems iš tiesų pasidaro paprasčiau „nieko negalėti“ ir nesistengti.“

Iš viso ši mokytoja šiemet parengė 26 šimtukininkus. „Paprastoje“ mokykloje geriausius balus gavo 2 iš 10 jos mokinių. Prog­ra­muoti mokanti V.Žu­kaus­kie­nė pasakoja, kad kai buvo pasiektas rekordas – dviženklis  IT egzamino šimtukų skaičius, ji ėmė aiškintis, kodėl tų pačių gebėjimų, to paties lygio mokinys „paprastoje“ mokykloje egzaminą išlaiko prasčiau nei toje, kuri laikoma prestižine. Klaipėdos Metų mokytojos teigimu, lemiamas dalykas yra aplinkinių tikėjimas vaiku: „Kai „pa­pras­toje“ mokykloje, kai vienas vaikinas gavo 100 balų įvertinimą, man buvo sunku patikėti, kad jis galėtų būti šimtukininkas, bet buvo. Jo pavyzdys paskatino mane kiekvieną vaiką pritraukti iki jo „šimtuko“ – ne 100 balų įvertinimo, bet geriausio re­zultato, kurį tas mokinys gali pasiekti, nes vienam gauti 76 balus prilygsta gauti 100.“

Geriausias lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatas šiemet priklauso Neringos gimnazijai (5 abiturientai vidutiniškai 85,4 balo), antrasis – Zarasų r. Antazavės J.Gruodžio gimnazijai, kurioje 9 abiturientai laikę šį egzaminą vidutiniškai gavo 77,13 balo (į geriausiųjų gimnazijų trisdešimtuką šios gimnazijos nepakliuvo dėl mažo konkretų ezaminą laikiusio abiturientų skaičiaus).

„Tikrai nedarau nieko išskirtinio, nuolat kalbuosi su vaikais, bandau įtikinti, kad jiems to reikia, prašau, kad jie per vasaros atostogas perskaitytų programinius kūrinius, – paklausta, kodėl jau nebe pirmus metus gimnazistams pavyksta gauti gerus egzaminų įvertinimus sako An­tazavės J.Gruodžio gimnazijos lietuvių kalbos ir li­teratūros mokytoja metodininkė Ramutė Kuz­mie­nė. – Manau, kad daug lemia ir tai, kad mažoje mo­kyk­loje mokinių ir vaikų ryšys artimesnis. Kartais jie net ir labai nenorėdami perskaito kūrinius, padaro tai, ką reikia, vien tam, kad nenuviltų mokytojo, kurį mato ir mokykloje, ir po pamokų.“

150 km nuo Vilniaus, tiek pat ir nuo Panevėžio nutolusio, miestelio mokykloje, kuri „Veido“ reitinge šiemet užima 90-tą vietą, mokosi 208 vaikai, 60 jų yra iš globos namų, 70 gauna nemokamą maitinimą. Tad galima sakyti, kad tai viena iš daugelio Lietuvos mokyklų, kuriose, be ugdymo kokybės klausimų, visų pirma reikia spręsti socialines problemas. Bet lituanistė R.Kuzmienė įsitikinusi, kad kiekvienas mokinys gali bent kiek pagerinti savo rezultatus: „Prieš kelerius išleidome mokinį, kuris neskaitė, rašydamas darė daug klaidų, labiau mėgo matematiką ir netikėtai ėmė vesti renginius, tapo skaitovu, gavo 50 balų egzamino įvertinimą, kuris tam mokiniui buvo labai labai didelis pasiekimas.“

Mažeikių Gabijos gimnazija pasižymi giliomis fizikų ugdymo tradicijomis: kasmet joje atsiranda olimpiadininkų, o abiturientai egzamino metu pademonstruoja puikius rezultatus. Viena iš jokios mokinių atrankos nedarančios Gabijos gimnazijos fizikos mokytojų, ekspertė Genovaitė Meinorienė įsitikinusi, kad kiekvienas vidutinių gebėjimų mokinys gali gauti 80 egzamino balų.

„Vaikas, mokydamasis fizikos, pirmiausia turi išmokti teoriją, o tada juo nuo jo paties priklausys, kaip mokės ją pritaikyti. Mano atidirbta sistema taip ir veikia: pirmiausia turime teorijos atsiskaitymus, kad įgytume pradinių žinių, be kurių negalime mąstyti, nes nesame einšteinai. Kad tokia metodika, visų pirma paremta teorijos mokymu, pasiteisina 100 proc., patvirtina patys mokiniai“, – apie savo būdą išmokyti fizikos pasakoja G.Meinorienė.

Ieškant ugdymo kokybės sėkmės recepto, siekiant prisitaikyti prie kintančio mokinių dėmesio, išbandomos ir naujos mokymo formos, netradiciniai metodai, kai interaktyviose pamokose gabieji mokiniai moko bendraklasius, žaidžia žaidimus.

Ieškant ugdymo kokybės sėkmės recepto, siekiant prisitaikyti prie kintančio mokinių dėmesio, išbandomos ir naujos mokymo formos, netradiciniai metodai, kai interaktyviose pamokose gabieji mokiniai moko bendraklasius, žaidžia žaidimus.

Vis dėlto savo metodikos besilaikanti fizikos mokytoja ekspertė G.Meinorienė pripažįsta, kad kartais pasimeta dėl brėžiamų gairių, kaip ji turi dirbti, o kai paklausia buvusių mokinių patarimo dėl kitokių metodų, šie irgi purto galvas, kad tada jos fizikos pamokos būtų lyg nebe tos mokytojos. G.Meinorienė įsitikinusi, kad pedagogas, ypač jei jo mokiniai pasiekia gerų rezultatų, turėtų gauti laisvę pasirinkti, kaip dėstyti, o ne įgyvendinti reikalavimus: pamokos pradžioje suformuluoti jos temą, pabaigoje – reflektuoti, kaip viskas pavyko.

„Dabar populiaru taikyti modernų mokymą, įtraukti žaidimų, tačiau abejoju, kad tai pasiteisins. Kai vaikams stinga motyvacijos, galima taikyti žaidimo formą, tačiau Lietuvoje turime gimnazijas, į kurias motyvuoti vaikai susirenka žinių, tad mokymas turėtų būti akademinis“, – apibendrina ji.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Aušra LĖKA

„Nežinau, turbūt gerai neparašyčiau nė vienos temos. Gal nebent „Dvaras lietuvių literatūroje“. Bet irgi ne, nes nieko iš nurodytų autorių nemoku mintinai, o reikia citatų. K.Donelaičio moku mintinai, bet tos citatos netinka duotai temai“, – ką reiktų daryti šiųmečio abituriento kailyje gavus lietuvių kalbos ir literatūros egzamino temas, balsiai svarsto Maironio literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė.

Jei jau rašytoja ir literatūrologė kelia rankas, tai ką darė 32 592 šių metų abiturientai? Jie – rašė, nes lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas privalomas, be jo brandos atestato negausi. Rašė, nors teko rinktis vieną iš keturių temų, tarp kurių praktiškai nelabai ir buvo tokių, kokioms rengtasi pamokose.

Net lituanistai spėlioja, kas paslėpta po temomis

„Negalėčiau pasakyti, kad temos būtų sunkios, bet jos buvo netikėtos, nes tuo požiūriu, koks buvo suformuluotas egzamino užduotyje, nurodytų autorių kūrybos nenagrinėjome. Manau, daug abiturientų dėl to pyksta ant užduočių kūrėjų“, – sako sostinės abiturientas Henrikas.

Jis, kaip ir beveik visi jo bendraklasiai, pasirinko temą „Kaip suprantamas vyriškumas?“ Henrikas daugiausia rėmėsi Vincu Krėve. Kitą pasiūlytą autorių – Joną Radvaną mokėsi labai seniai ir, kaip prisipažįsta abiturientas, ne ką prisimena. O trečias nurodytas autorius – Jurgis Kunčinas irgi nelipo prie temos, nes vienintelio privalomos programos jo kūrinio – „Tūlos“ vyriškumo aspektu mokykloje jie visai nenagrinėjo.

Abiturientai pasakojo, kad ją išvydę vos ne verkti norėjo, tad gelbėjosi, jų manymu, lengvesne tema apie vyriškumą.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkė, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytoja ekspertė Nijolė Bartašiūnienė patvirtina abituriento žodžius: programose nėra nei moteriškumo, nei vyriškumo temų – nurodomi galimi analizės aspektai, bet šįkart egzamine buvo kitokie.

„Šiemet turbūt sunkiausia tema – „Kam žmogui duota vaizduotė?“. Abiturientai pasakojo, kad ją išvydę vos ne verkti norėjo, tad gelbėjosi, jų manymu, lengvesne tema apie vyriškumą. Pernai abiturientai džiūgaudami rinkosi neva lengvą temą „Ką gali juokas?“, bet šia tema stiprių rašinių nebuvo daug“,  – prisimena N.Bartašiūnienė.

Pedagogai nerimauja, kad tikrai bus sunku objektyviai įvertinti rašinius tiesiog platesnėmis nei plačios samprotavimo temomis „Kam žmogui duota vaizduotė?“ ar „Kaip suprantamas vyriškumas?“ valstybiniame ir „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“ ar „Kodėl žmonės švenčia šventes?“ mokykliniame egzamine. O literatūrinio rašinio temos (ypač valstybinio egzamino – „Dvaras lietuvių literatūroje“) itin sukonkretintos.

Pasak mokytojos N.Bartašiūnienės, apie dvaro kultūrą rašė nedaug lietuvių autorių (praktiškai visi ir sudėti į užduotį), tad pamokose šiai temai dėmesio mažai ir skirta. Jei abiturientas sirgo ir praleido tas kelias pamokas, nedaug ką galėtų parašyti. Bet net ir buvęs pamokose – kaip parodys savo kūrybinį mąstymą, jei tokia siaura tema?

N.Bartašiūnienė – tikrai labai patyrusi mokytoja, bet ir jai kyla klausimų, ką užduočių rengėjai paslėpė po gaivališkos prigimties lietuvių literatūroje tema. Pedagogę stebina ir tai, kad mokyklinio egzamino tema „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“ sunkesnė nei valstybinio apie vyriškumą, nors turėtų būti atvirkščiai.

Būtų įdomu žinoti, ko ieškoti rašiniuose bus instruktuojami rašinių vertintojai – vyriškumo stereotipo gynimo (vyriškumo kulto, juk net nesakoma „didmoteriškumas“) ar provokacijos, kad būtų pasvarstyta, ar vyriškumas visuomet teigiamas.

„Baltų lankų“ leidyklos, leidžiančios ir mokyklinius vadovėlius, vadovas bei vadovėlių autorius doc. dr. Saulius Žukas, aptardamas bene labiausiai diskutuojamą rašinio temą apie vyriškumą, svarsto: „Iš vienos pusės, į taip suformuluotą temą tarsi laukiama stereotipiško atsakymo, tačiau mokymo programose pabrėžiama vengti stereotipų. Gal norima, kad abiturientas papolemizuotų su stereotipu? Tačiau ar jie išdrįs, nes tai neatitiks vertinimo kriterijų. Tai lyg spąstai abiturientui. Būtų įdomu žinoti, ko ieškoti rašiniuose bus instruktuojami rašinių vertintojai – vyriškumo stereotipo gynimo (vyriškumo kulto, juk net nesakoma „didmoteriškumas“) ar provokacijos, kad būtų pasvarstyta, ar vyriškumas visuomet teigiamas.“

Beje, pernai buvo tema apie moterų vaidmenį literatūros kūriniuose. Gal, kad nebūtų skundų Lygių teisių kontrolieriaus institucijai, kitąmet pamatysime kokią temelę apie translytiškumą?

Rašytojos ir literatūrologės A.Ruseckaitės nuomone, abiturientams rašiniui pasiūlytos temos keistokos, ypač apie vyriškumą. „Gal nebijokime ir temų apie patriotiškumą, jei dejuojame, kad jaunimas nemyli Lietuvos, jei tokio masto emigracija. O viena tema galėtų būti laisvesnė, žinoma, ne apie debesis ir vėją, bet tokia, kur jaunas žmogus, remdamasis savo skaityta lietuvių literatūra ir kitais autoriais, nebūdamas įrėmintas konkrečių trijų, atvertų visas čakras ir išdėstytų savo mintis. Ir jau visiška absurdo viršūnė – moksleiviai pasakoja, kad mokytojai parenka ir jie mintinai kala poezijos ir net prozos kūrinių citatas, nes kaip parašyti rašinį necituojant, o kūrinio tekstu egzamine neleidžiama naudotis. Tai absoliutus atbaidymas nuo literatūros, nes vaikai tai gali prisiminti kaip siaubą“, – baisisi A.Ruseckaitė

Kuo J.Radvanas geresnis už M.Daukšą, o išeiviai – už neemigravusiuosius

„Nemokame kaip prancūzai, anglai, rusai mylėti ir gerbti savo literatūros klasikų. Nereikia įsivaizduoti, kad privalu mėgti jų kūrinius, bet turėtume mokėti džiaugtis, kad jie yra mūsų literatūros istorijoje. Tikrai nesu prieš jaunus autorius, bet štai Žemaitė ar klasikų klasikas dramaturgas Juozas Grušas – jau nebe programiniai autoriai, vadinasi, jų nėra ir egzaminų užduotyse“, – apgailestauja Maironio literatūros muziejaus direktorė A.Ruseckaitė.

Bet ir tie programiniai sulaukia toli gražu netolygaus egzaminų rengėjų dėmesio, ir sunku rasti argumentų kodėl. Štai per pastaruosius trejus metus dažniausiai į egzamino užduotis pateko Antanas Škėma, po jo – Marius Katiliškis ir Kristijonas Donelaitis. Gal sutapimas, bet du iš šios trijulės – išeivijos kūrėjai.

Trečioje pagal populiarumą egzamino užduočių autorių grupėje Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, Justinas Marcinkevičius ir dar vienas daug metų ne Lietuvoje gyvenęs rašytojas – Jurgis Savickis. Kas galėtų kvescionuoti A.Škėmos, vieno populiariausių tarp jaunimo lietuvių autorių, ar M.Katiliškio indėlį į lietuvių literatūros klasiką. Bet, kaip ironizavo viena mokytoja lituanistė, tai asocijuojasi ir su mūsų provincialumu, kai plauti indus anglijose skamba kažkaip svarbiau nei kokiame Balbieriškyje.

Bet jau ką myli egzaminų užduočių sudarytojai, tai akla meile: A.Škėma tiko visoms  temoms: ar egzistuoja tik viena tiesa, apie prarastos tėvynės ilgesį, apie šeimą, apie atmintį, apie laisvę, ieškant atsakymo, ar galima gyventi be kaukių. M.Katiliškio egzaminų užduočių rengėjai nerado kuo pakeisti nei gaivališkumo, nei moters vaidmens, nei meilės, nei pavasario, nei žmogaus santykio su žeme temomis.

O neapsakomo gražumo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas ar iškilieji Vytautas Mačernis, Adomas Mickevičius, Sigitas Geda per pastaruosius trejus metus prisiminti tik po vienąkart.

Pastaruosius trejus metus iš eilės tarp egzamino autorių vis atsiduria J.Radvanas (leisiu priminti, nes ne tik abiturientai buvo primiršę jo kūrybą, – tai apie XVI a. vidurį, –1592 m. lotyniškai kūręs poetas). Egzaminų sudarytojų jis priderinamas prie bet kokios temos: šių metų egzamine juo remtis buvo siūloma ne tik rašant, kas tas vyriškumas, bet ir tema „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“, o pernai – „Pareigos samprata Lietuvos literatūroje“.

Bet ar tikrai nebevertas abiturientų dėmesio į mokyklos programą įtrauktas, bet į egzaminų temas nebepatenkantis Mikalojus Daukša? O „privalomajam“ Martynui Mažvydui per minimą laikotarpį pavyko prasibrauti į užduotis vos kartą. „Nėra jie mažiau verti už J.Radvaną. Bet kažkas pasidaro madingas, tą kasmet ir įrašo“, – pastebi A.Ruseckaitė.

Beje, kas parenka temas ir autorius – beveik valstybės paslaptis, kurią saugo Nacionalinis egzaminų centras. Ar tikrai tai ir po egzamino turi likti paslaptimi?

Ką tikrina egzaminas

„Lietuvių kalbos ir literatūros rašinio egzamino reikia, nes vaikai nebemoka reikšti minčių, o jie turi to išmokti. Bet švietimo ekspertai taip ir neišgryninę egzamino koncepcijos, ką jis turi tikrinti: ar ko vaikas neišmoko, ar ką moka ir kaip geba žinias bei gebėjimus pademonstruoti per egzaminus“, – sako Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkė N.Bartašiūnienė.

Literatūrologės ir rašytojos A.Ruseckaitės manymu, apskritai gal abiturientų rašybą patikrinti reikėtų diktantu, nes jaunimas tampa beraštis, o literatūros egzaminas galėtų būti pusiau žodžiu, nes jaunimas ir žodžiu reikšti minčių neišmoksta, ir prastai orientuojasi literatūros istorijoje.

Pernai Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorė dr. Irena Smetonienė ir Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios katedros profesorius dr. Dainius Vaitiekūnas, išanalizavę egzamino rašinius, konstatavo, kad abiturientai neturi susiformavę asmeninio santykio su literatūra, rašo klišėmis, abstraktybėmis. O juk mokykline programa siekiama ugdyti individualų kritinį mąstymą, mokėti lyginti ir vertinti kūrinius, aptarti sąsajas su dabartimi, ugdyti stiliaus individualumą, gebėjimą autentiškai mąstyti.

Bet, pasak mokytojos N.Bartašiūnienės, sunku to tikėtis, kai tam turima tiek pamokų, kad per privalomą programą tik perbėgama. Tad vaikams net painiojasi autorių pavardės ir kūrinių pavadinimai, o juk reikėtų laiko apie kūrinius diskutuoti, įrodinėti tiesas. „Gaila, kad švietimo strategai nėra iki galo sutarę dėl esminių principų: vienas rodo į dangų, kitas į vandenį, trečias į sausumą“, – apgailestauja pedagogė.

O pabaigoje – klausimas jums: kokią temą rinktumėtės, jei šiemet būtumėte abiturientas ir tikėtumėtės gauti brandos atestatą? Ne vienas to paklaustas rašytojų gildijos narys, pedagogas ar knygų leidėjas ilgai dvejojo, ką atsakyti, bet viešai dvejonėmis dėl lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduočių retas dalijosi. Kas nenorėjo kritikuoti kolegų, o kas – maitinančios Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos institucijų rankos.

"Shutterstock" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas užsimojo padėti vaikams, kurių gyvenamoji aplinka, šeimos situacija yra nepalanki siekti gerų mokymosi rezultatų, – elitinių mokyklų turinį perkelti į įprastas mokyklas, kad ne tik pasiturintieji, bet didžioji dalis vaikų įgytų tokį išsilavinimą, kuris suteiktų galimybę gauti puikų darbą. Inves­tuojant į ateities kartas atsiras stipri visuomenė, kuria britai galės didžiuotis.

O Lietuvoje nepalankios socialinės ekonominės sąlygos dar labiau atrodo neišsipildžiusios ekonominės gerovės faktas, su kuriuo reikia susitaikyti, nors vos kelios savivaldybės pernai sugebėjo išugdyti bent po vieną klasę abiturientų, per 12 suole praleistų metų iš tikrųjų perkandusių matematiką ar lietuvių kalbą.

Mokykloje mums buvo kartojama, kad kiekviena pamoka svarbi, nes reikia mokytis visų dalykų. Bet štai Didžiosios Britanijos švietimo ekspertas Johnatanas Simonsas, švietimo klausimais patarinėjęs ir konservatorių premjerui D.Ca­meronui, ir leiboristų vyriausybės vedliui Gordonui Brownui, svarbiausių mokomųjų dalykų aibę susiaurino. Ypatingą dėmesį, anot jo, pirmiausia reikia skirti gimtajai kalbai, matematikai, taip pat gamtos mokslams. Jo tikinimu, neįvaldęs šių dviejų dalykų – matematikos ir gimtosios kalbos, neaprėpsi visų kitų.

„Žinoma, reikia turėti supratimą apie istoriją, geografiją, mokytis kalbų. Savaime suprantama, kad vaikams reikia ir sporto, muzikos, dailės bei vaidybos. Tačiau kol jie neturi svarbiausių pagrindų – rašymo, skaitymo ir skaičiavimo, visi kiti dalykai jiems ir nesiseks, ir nepatiks“, – paprastai „Veidui“ paaiškino neseniai Lietuvoje viešėjęs J.Simonsas.

Geriausias nacionalinis standartas, kurpalis mūsiškių mokinių matematikos ir lietuvių kalbos žinioms pamatuoti yra valstybiniai brandos egzaminai (VBE). Iš pernykščių jų rezultatų matyti, kad daugiausia gimnazijas ir vidurines mokyklas palieka vidutiniokai. Kitaip tariant, 12 metų zubrinę lietuvių kalbą ir matematiką, šiuos dalykus geriausiam įvertinimui (86–100 VBE balų) išmoksta vienas kitas.

Kodėl pernai Birštone neatsirado nė vieno abituriento, kuris aukščiausiais balais būtų išlaikęs lietuvių kalbos ir literatūros ar matematikos egzaminą? Kodėl iš mažesniųjų savivaldybių daugiausia mokinių aukščiausius įvertinimus gavo Marijampolėje, Jonavoje per 15 proc. abiturientų gerai išmoko matematiką, o Kėdainiuose ir Raseiniuose panašiai tiek mokinių perkando lietuvių kalbą? Kodėl trečdalyje savivaldybių geriausio matematikos egzamino įvertinimo negavo nė 5 proc. visų jį laikiusiųjų?

Pagal procentinę dalį mokinių, brandos egzaminuose parodžiusių aukštojo pilotažo lietuvių kalbos ir matematikos žinias, į „topus“, neskaičiuojant didmiesčių, pakliūva ir rajonų, ir visai mažų savivaldybių. Pavyzdžiui, Neringa laurus skina tik dėl dydžio: nors pagal statistiką beveik penktadalis Neringos abiturientų puikiai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, tokių mokinių iš tikrųjų buvo tik du, o matematikos – vos vienas. Tačiau kitos dydžiu palyginamos savivaldybės – Jonavos, Mažeikių, Utenos, Marijam­polės, Kretingos – parengė bent dešimtadalį (arba maždaug 30 mokinių klasę) stiprių matematikų.

Lituanistinių gebėjimų abiturientai nestokojo Raseiniuose, Kėdainiuose, Pakruojyje, Lazdi­juose, Ukmergėje, Jurbarke, Širvintose, Varė­noje, Druskininkuose, Jonavoje, Anykš­čiuose, Marijam­polėje. Šiose savivaldybėse aukščiausius įvertinimus gavo per 11 proc. abiturientų.

„Galbūt labiau orientuojamės į vidutinius mokinius. Aukštesnieji pasiekimai užima mažesnę dalį, iš tiesų į tai reikia atkreipti dėmesį ir nacionaliniu, ir savivaldos lygiu“, – paklausta, ar šitokios geriausių rezultatų disproporcijos nėra požymis, kad mokyklose daugiau dėmesio skiriama vidutinių ir žemesniųjų gebėjimų ugdymui, pripažįsta švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Kra­sauskienė.

Kodėl skirtingose savivaldybėse geriausių įvertinimų yra taip nevienodai: kai kur – nulis, kitur – bent keli ar kelios dešimtys? Gal per brandos egzaminus matematika ir lietuvių kalba, kurių, beje, visų savivaldybių mokiniai mokėsi 12 metų, visose savivaldybėse pagal tą pačią ugdymo programą, visose savivaldybėse rengėsi tos pačios programos egzaminui, pasirodo esantis raketų mokslas? O gal vaikai Kalvarijoje gabesni matematikai nei Pagėgiuose?

Geri mokytojai į pakraštį nevažiuos

Gauti geriausius valstybinio brandos egzamino įvertinimus – aukštasis pilotažas. Jei nepasisekė dėl rajono situacijos, nesimokai prestižinėje ar bent pagrindinėje miesto gimnazijoje, o dalyko mokytojas nėra savo srities žvaigždė, kelias į didžiausius balus gali būti duobėtas, nes yra asmeninio pasirengimo, na, gal dar repetitorių ir tėvų reikalas, – į tokią priežasties ir pasekmės seką galima sudėti iš anksto nulemtas ir lemiamas priežastis.

Socialinė ir ekonominė situacija – tokia, ekspertų teigimu, yra pagrindinė priežastis, kodėl vienoje vietovėje egzaminų šimtukų pasipila daugiau, kitoje jų būna mažiau, o gal ir nė vieno. Šios sąlygos turi įtakos ne tik asmeninei motyvacijai mokytis ar šeimos interesui atžalą paskatinti. Savivaldybės gerovės lygis lemia ir profesionalių pedagogų sprendimą: puikus savo srities dalykininkas vargiai kraustysis dirbti į mažą užkampio mokyklą.

O stiprūs mokytojai gauna svarbiausią vaidmenį siekiant geriausios kulminacijos – sublizgėti brandos egzaminuose. Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktorės pavaduotojas dr. Pranas Gudynas kalba atvirai: ne visi dalykų mokytojai turi užtektinai kompetencijos parengti mokinius aukščiausiems įvertinimams. Tie mokytojai, kurie gerai padeda mokiniui pasirengti egzaminui, ne tik yra puikūs dalykininkai, bet ir atidžiai domisi egzaminų turinio, pokyčių, sudarymo ir kitomis naujovėmis. Bėda ta, kad tokių pedagogų daugelyje savivaldybių tėra vienetai.

„Vidutinėje savivaldybėje yra 2–3 geri matematikai, 2–3 geri lituanistai, 1–2 fizikai ir panašiai tiek kitų dalykų pedagogų. Jie žinomi ir gerbiami rajonuose. Žinoma, kartais jų iš viso nėra – būna visko. Pasitaiko, kad stiprieji mokytojai važinėja dirbti į kelias mokyklas, – saujelę pedagogų suskaičiuoja P.Gudynas. – Pavyzdžiui, keliose nedidelėse Vilniaus rajono mokyklose mokiniai puikiai, vienais geriausių rezultatų Lietuvoje, išlaiko istorijos egzaminą. Paaiškėjo, kad į tas mokyklas važinėja dirbti vienas istorikas iš Vilniaus, kuris tuos gerus rezultatus ir „padaro“.“

Kaip atskirti, kuris mokytojas geras?

Bent formaliai didžiausias jo kokybės matas yra aukščiausia – eksperto kvalifikacinė kategorija. Tačiau mokytojai ekspertai Lietuvoje nesudaro nė 3 proc. Kitaip tariant, iš 28 tūkst. mokytojų eksperto laipsnį turi per 800 pedagogų.

P.Gudyno pasiūlyta formulė, kad tipinėje savivaldybėje rastume iki trijų geriausių dalykininkų, pasitvirtina, jei skaičiuosime juos pagal kvalifikacinę kategoriją. Kazlų Rūdos savivaldybėje nėra nė vieno mokytojo eksperto, o Alytaus, Ignalinos, Joniškio, Kelmės, Plungės, Panevėžio, Rietavo rajonai turi po vieną mokytoją ekspertą. Laipteliu žemesnę – metodininko kvalifikaciją turintys mokytojai sudaro 38,7 proc. visų mokytojų, tad jų visos savivaldybės turi dešimtis.

Ar pedagogų kvalifikacinė kategorija susijusi su aukščiausiais VBE įvertinimais?

Birštone nėra nė vieno mokinio, gavusio 86 balus iš matematikos ar lietuvių kalbos egzamino, bet ten dirba vienas mokytojas ekspertas, o pusė visų mokytojų yra metodininkai. Iš mažesniųjų savivaldybių daugiausia ekspertų (16) yra Radviliškyje. Čia matematikos laurus nuskynė 17 abiturientų, arba 8,7 proc., lietuvių kalbos ir literatūros – beveik dešimtadalis, 26 abiturientai. „Didžioji dalis mokytojų yra profesionalai, bet dauguma jų pasirengę dirbti XX a. mokykloje, o dabar ateina Z kartos mokiniai, jie reikalauja visai kitokių metodų, – sako viceministrė G.Kra­sauskienė. – Mokytojas yra pagrindinis variklis, tačiau negalime visko suversti tik pedagogui, nes jis turi dirbti su skirtingais mokiniais.“

Taigi kurpti atsakymą į klausimą, kodėl 20 savivaldybių liko bent be 5 proc. abiturientų, matematiką išlaikiusių 86 balais ir daugiau, galima pradėti nuo savivaldybės šaunumo. Retas puikus pedagogas, baigęs mokslus Vilniuje ar Kaune, norės vykti dirbti į pakraščio savivaldybės kaimo mokyklą. Nebent „iš idėjos“. O jo idėjiškumą paskatinti gali savivaldybės, jei tik rūpinasi didžiausia vertybe – gyventojų išsilavinimu ir savivaldybės ateitimi.

P.Gudynas pasakoja, kad kai kurios savivaldybės išsisuka investuodamos į gerus ir reikalingus mokytojus. Žinoma, jos investuoja ne ką kita, o pinigus, nes stengiasi, kad mokiniai sugebėtų pa­siekti kuo geresnių rezultatų.

„Tyrimai rodo, kad kompetentingi mokytojai retai važiuoja dirbti į kaimą. Jie ieško geresnės, ramesnės vietos, kurioje būtų gerbiami, dirbtų su tokiais mokiniais, kad galėtų save realizuoti. Tiesa, kad pakraščio rajonui yra kur kas sunkiau pritraukti gerų mokytojų“, – komentuoja P.Gudynas.

Kad pačios savivaldybės galėtų pasirūpinti mokytojų motyvacijos didinimu, sukurti geresnes sąlygas mažose rajono mokyklose, neabejoja ir G.Krasauskienė: „Galbūt savivaldybės skiria per mažai dėmesio kaimiškosioms mokykloms. Jose dirbti sunkiau, todėl mokytoją reikia sudominti.“

Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius atvirai pripažįsta: galima tik pasvajoti, kad Vilniuje mokslus baigęs mokytojas dabar atvažiuotų dirbti į Kupiškio mokyklą. Tačiau jis neskirsto mokytojų į sostinės ir Kupiškio – mitas, kad Vilniuje ar kitame didmiestyje mokytojai geresni. O štai kad Kupiškyje kai kuriais metais pasitaiko mokinių, gaunančių net po kelis egzaminų šimtukus, – ne mitas ir ne legenda.

V.Knizikevičius tvirtina, kad savivaldybėje yra bent po kelis kiekvieno dalyko pedagogus profesionalus, todėl mokymosi pasiekimai labiausiai priklauso nuo mokytojo ir mokinio pareigų ir mokyklos administracijos pastangų, kiek ši aiškinasi sėkmių ar nesėkmių egzaminuose priežastis ir rūpinasi mokymosi kokybės gerinimu.

„Žinoma, galbūt didmiestyje vaikas turi didesnį repetitorių pasirinkimą, daugiau galimybių dirbti individualiai, tačiau ir Kupiškyje tokios sąlygos norintiesiems yra, ypač jei savo iniciatyva prisideda ir tėvai“, – sako V.Knizikevičius.

Kupiškyje nėra pramonės, savivaldybėje vidutiniškai 31,9 proc. mokinių gauna nemokamą maitinimą, tačiau skaičiuojant tik rajono mokyklas, nemokamą maitinimą jose gauna per 60 proc. visų mokinių. Tačiau tokia ekonominė aplinka nėra pretekstas nedrumsti vandens: V.Knizikevičius pasakoja, kad žygių gerinti švietimo kokybę imasi neseniai įkurta darbo grupė, skirta švietimo kokybei stiprinti, ugdymo įstaigose diegiant geros mokyklos požymius.

Socialinė ekonominė situacija svarbi mokinių pasiekimams ne tik dėl to, ar tokios sąlygos sudomins atvykti dirbti mokytojus. Mokymosi aplinka, galimybės gauti pagalbą, bendruomenės skatinimas siekti mokslo, tėvų išsilavinimas ir daug panašių dalykų yra tiesiogiai susiję su pasiekimais.

„Ten, kur žmonės neturi darbo, kur jų išsilavinimas prastesnis, rezultatai yra blogesni. Juk esama savivaldybių, kuriose aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių yra du kartus mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje, o jei lyginsime šią dalį su Vilniaus gyventojų išsilavinimu, jis kai kuriose savivaldybėse skiriasi ir 3–4 kartus“, – priežastį, kodėl aukščiausių egzaminų įvertinimų dalis savivaldybėse gerokai skiriasi, nurodo P.Gudynas.

Vis dėlto jis nuramina, kad jei egzaminų rezultatus lygintume pagal kitą metodiką, skaičiuojant bendrą vidurkį – visų abituriento laikytų egzaminų vidutinį įvertinimą, žinių skirtumai nebūtų tokie dideli, nors ir išliktų.

Pavyzdžiui, penkios prasčiausios mokyklos pagal šį vertinimą nuo penkių geriausių skiriasi penkiskart. O jei norėtume iliustruoti rezultatą, kas būna, kai visi galimi veiksniai – gera ekonominė aplinka, puikūs mokytojai ir stiprūs mokiniai – palankūs, būtų galima paminėti prestižines, mokinius atsirenkančias Lietuvos ugdymo įstaigas – Vilniaus licėjų ar Kauno technologijos universiteto gimnaziją.

Kiek kartų įprasta Lietuvos gimnazija skiriasi nuo šių mokyklų? Tris.

„Rezultatai skiriasi savivaldybėse, o atskirose mokyklose jie yra dar ryškesni. Kaimo mokyklos skiriasi nuo miestų, o miestų mokyklos skiriasi tarpusavyje: vienos mokinius atsirenka, o kitos moko visus vaikus. Juk aplinka, iš kurios mokiniai ateina į mokyklą, socialiniai, ekonominiai, kultūriniai skirtumai, šeimos gerovės lygis turi nemažai įtakos mokymosi rezultatams“, – neabejoja ir viceministrė G.Krasauskienė.

Gabumai matematikai nepriklauso nuo socialinės padėties

Bent paviršutiniškai ekonominę socialinę savivaldybių situaciją galima aprėpti rodikliu, kokia dalis rajono mokinių gauna nemokamą maitinimą. Šią statistiką lyginant su egzaminų įvertinimais matyti, kad tos savivaldybės, kuriose nemaža dalis mokinių gauna nemokamą maitinimą, nepasižymi geriausių rezultatų gausa.

Tarkime, tose 20-yje savivaldybių, kuriose aukščiausių matematikos balų negavo nė 5 proc. abiturientų, nemokamą maitinimą (be kelių išimčių – Palangos, Birštono, Trakų r. savivaldybių) gauna maždaug trečdalis mokinių. Tačiau santykinai nemažą dalį gaunančiųjų nemokamą maitinimą mokinių rastume ir tose savivaldybėse, kurios pagal geriausių įvertinimų pastarojoje brandos egzaminų sesijoje kiekį sužibėjo.

„Tikrai galiu pasakyti, kad bet kuriame socialiniame sluoksnyje gabių matematikai vaikų dalis procentais yra tokia pati, – sako P.Gudynas, pagal išsilavinimą ir ilgametę patirtį – matematikas. – Manau, kad didžiausias iššūkis švietimui yra galvoti, kaip realizuoti galimybes tų vaikų, kurių sąlygos siekti gerų mokymosi rezultatų dėl šeimos situacijos, gyvenamosios aplinkos yra blogesnės.“

Ar prastesnės ekonominės rajono, šeimos gyvenimo sąlygos mokiniui, norinčiam įgyti aukščiausio lygio žinių ir gebėjimų, yra praradimas be kaltės, kurio neįmanoma kompensuoti?

„Kartais girdime, kad vaikai yra nemotyvuoti. Tai ne visai teisinga, nes atrodytų, lyg nieko nebūtų galima pakeisti. O pakeisti galima, reikia tam tikra prasme „perprogramuoti“ žmones, kad pasiekimus lemia ne vien gabumai, bet ir darbas, mąstymas, kaip dirbti. N kartų įrodyta, kad ir iš kaimo kilusios neturtingų šeimų atžalos gali pa­siekti labai daug“, – tvirtina P.Gudynas.

Mentalitetas. Toks yra kitas atsakymas į klausimą, kodėl vieni mokiniai lengviau pasiekia gerų rezultatų, o kitiems iš mirties taško pajudėti daug sunkiau, bet įmanoma.

„Mentaliteto, kaip reiškinio, svarba itin išryškėjo pastaraisiais metais. Apie regionų kultūrinius, mentaliteto skirtumus kalba britai, amerikiečiai. Mentalitetas gali būti fiksuotas, duotybės, ir augimo – ugdomas. Nuo jo priklauso ir mokymosi rezultatai“, – dar vieną aukščiausių pasiekimų skirtumų priežastį nurodo NEC direktorės pavaduotojas P.Gudynas.

Dvejopo mentaliteto skirtumus suprantamai galima paaiškinti jiems priskirtomis nuostatomis: duotybės mentalitetas remiasi mąstymu, kad intelekto pakeisti negalima, tobulėjimą lemia įgimti dalykai, o augimo, priešingai, – kad intelektą galima išugdyti, daug pasiekti gali kiekvienas.

Šias teorijas nagrinėjanti Jeilio universiteto absolventė, JAV psichologė Carol Dweck tyrimais įrodė, kad augimo mentalitetas gali pranokti prigimtinį mentalitetą. Psichologės tyrime dalyvavo dvi grupės mokinių – vieni nusiteikė sunkiai dirbti ir tikėjo galį išmokti, kiti kliovėsi nuostata, kad smegenų pakeisti negalima. C.Dweck įrodė, kad per metus pirmųjų rezultatai pagerėjo, o antrieji, kurie netikėjo, kad gali išmokti daugiau, degradavo.

Jei realių šios teorijos atitikmenų ieškotume Lietuvoje, P.Gudynas sako, kad augimo mentalitetu, nuostata stengtis ir išmokti pasižymi Panevėžio miesto, Utenos rajono savivaldybės. „Tarkime, Panevėžyje žmonėms atrodo svarbu įgyti išsilavinimą, jie tam skiria daug dėmesio, todėl ir rezultatai geri. Jei skaičiuotume pridėtinę vertę, Panevėžys, ko gero, būtų viena geriausių savivaldybių, labiausiai dėl požiūrio į švietimą. Juk yra tokių regionų, kur požiūris skiriasi kardinaliai: neva kam iš viso reikia mokslo – ir be jo galima puikiausiai gyventi, galbūt net negarbinga tiek stengtis ir dirbti“, – sako P.Gudynas.

Utenos švietimo centro direktorė Vitalija Bujanauskienė svarsto, kad mokinių tėvų požiūrį į švietimą keičia šiuolaikinio gyvenimo reikalavimai ir realijos, nes bendruomenės išsilavinimo struktūra lyg ir nepasikeitė: „Kadangi Utena – pramoninis miestas, daugumos tėvų lūkesčiai buvo, kad vaikai sugrįžtų, dirbtų pramonėje.“

Įspūdį apie švietimo mentalitetą savivaldybės gali susidaryti iš klausimyno, pateikiamo prie standartizuotų pasiekimų testų. Pavyzdžiui, 8 klasės klausimyne mokinių klausiama, kiek knygų jie turi savo namuose, ar turi enciklopediją, žodyną, ar kas nors iš namiškių vaikystėje sekė pasakas, ar tėvams svarbu, kad įgytum aukštąjį išsilavinimą.

Utena viena pirmųjų Lietuvoje ėmėsi tikrinti savo ugdytinių pasiekimus standartizuotais testais, kol šie, leidžiantys patikrinti 4, 6, 8 klasės mokinių žinias, dar nebuvo taip plačiai taikomi Lietuvos mokyklose. Kaip sako Utenos švietimo centro direktorė, svarbiausia buvo tinkamai panaudoti šių testų rezultatus – ne ieškoti kaltų, bet aiškintis, kaip vaikų pasiekimus gerinti.

„Be to, mokyklos gražiai dirba dėl kvalifikacijos tobulinimo, jis taip pat pagrįstas duomenimis. Tarkime, neparengiame 120 kvalifikacijos kėlimo programų, iš kurių mokytojai galėtų pasirinkti. Pirmiausia klausiame, ko reikia mokyklai, metodinėms grupėms, ir pagal tai rengiame programas, ieškome lektorių“, – komentuoja V.Bu­janauskienė.

Augimo mentalitetas lemia geresnius pasiekimus, todėl net ir sunkesnėmis ekonominėmis socialinėmis sąlygomis jį galima ugdyti, jei tik yra tikslas ir nusiteikimas. Tačiau, kaip pasakoja P.Gudynas, kai kurios mokyklos remiasi nuostata, lyg ir atmetančia tikimybę mentalitetą išauginti.

„Sakai, kad jūsų vaikai gali daug pasiekti, bet turite mokyti juos mąstyti, nes iš šeimos jie to neatsineša, neturi mąstymo strategijos, o mokykla sako: ką jūs kalbate, ar žinote, kokie ten vaikai, koks dar gali būti mąstymas, kad jie bent ateitų į mokyklą ir ramiai išsėdėtų. Vadinasi, pačios mokyklos mentalitetas yra toks, kad ji negali tobulėti ir tų vaikų išmokyti. Tokio mentaliteto yra ne tik mokyklų, bet ir savivaldybių. Sakyčiau, iki ketvirtadalio“, – nemotyvuotų mokyklų požiūrį į nemotyvuotus mokinius atskleidžia P.Gudynas.

Mentalitetą galima keisti, gebėjimus ir žinias – ugdyti. Žinoma, tai neįvyks spragtelėjus pirštais ar vienam mokytojui ėmusis iniciatyvos.

„Mačiau daug vaikų, kuriems ugdyti socialinius gebėjimus reikia daug metų. O kai esi vieno dalyko mokytojas, tarkime, fizikas, negali vienu metu mokyti ir ugdyti socialinių gebėjimų. Šiuo darbu turi užsiimti visi – savivaldybė, mokykla, sistema“, – apibendrina P.Gudynas.

Pustuštės erdvės su daug mokytojų

20 mln. eurų – tiek būtų galima sutaupyti ir paskirti ugdymo reikmėms, o ne šildymo sąskaitoms ir sienų lopymui. Tai atskleidė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atliktas tyrimas.

Apskaičiuota, kad turime mokyklų, kuriose mokiniui tenka daugiau kaip 80 kv. metrų erdvės. LLRI apskaičiuotas išlaidų skirtumas atskleidžia abejotinus lietuviško švietimo prioritetus: 2014 m. ugdymui buvo išleista 476 mln. eurų, o mokyklų priežiūrai kone pusė tiek – 193 mln. eurų. Savivaldybėse, kuriose vienam mokiniui tenka didelis plotas, vienam mokytojui – mažai mokinių (8–9).

LLRI daro išvadą, kad didelės erdvės gerų mokinių rezultatų per valstybinius brandos egzaminus nelemia. Panašiai galima pasakyti ir apie mokinių skaičių: daug aukštų įvertinimų yra tose savivaldybėse, kuriose mokytojui vidutiniškai tenka daugiau mokinių, nepaisant to, kad dirbant su mažiau mokinių galima siekti geresnės ugdymo kokybės mokymą individualizuojant – reaguojant į kiekvieno ugdytinio poreikius.

LLRI parodyta matematika, kad sutvarkius mokyklų tinklą būtų galima sutaupyti pinigų ir juos, užuot išleidus per kaminą, paskirti kad ir geresniems vadovėliams, Švietimo ir mokslo ministerijos pernelyg nenustebino ar bent jau nešokiravo. Viceministrė G.Krasauskienė sako, kad kai kurios savivaldybės jau nemažai nuveikė efektyvindamos mokyklų tinklą, o kitos pertvarkos planams parengti dar turi laiko iki 2020-ųjų.

„Ne paslaptis, kad tuščia patalpa išlaikymą padaro labai brangų. Savivaldybių šeimininkiškumo reikalas – tvarkyti mokyklų tinklą taip, kad kuo mažiau pinigų būtų panaudota ūkio lėšoms. Galimybių yra įvairių: mokyklos gali tapti skyriais, kai kurias patalpas galima panaudoti daugiafunkciams centrams“, – vardija viceministrė G.Krasauskienė ir priduria, kad tvarkytis savivaldybės imsis pačios, bent jau tada, kai tikrai nebeišgalės išlaikyti pustuščių mokyklų.

Sausį D.Cameronas savo kalboje apibendrino JAV psichologės C.Dweck tyrimų išvadas: nesvarbu, koks protingas būtum, jei netiki nuolatiniu sunkiu darbu, neišnaudosi savo potencialo. Lietuvoje tokių augimo mentaliteto nuotaikų dar trūksta: ištisos savivaldybės nesugeba išugdyti nė vienos klasės mokinių, gerai perkandusių matematiką ar gimtąją kalbą.

Spalio mėnesį Siemens arenoje pirmą kartą įvyks konferencija “Studfestas” skirta paskutinių klasių moksleiviams ir orientuota į karjeros pasirinkimą. 16 pranešėjų atstovaujančių skirtingas verslo ir  aukštojo mokslo sritis bei visuomenės veikėjai dalinsis savo patirimi, klaidomis ir sėkmės istorijomis, kad jų pasirinkimas taptų lengvesnis.

Daugiau nei 70 proc. moksleivių nežino, kur stoti

„Studfesto“ idėja kilo iš kasmet vis didėjančio moksleivių nesugebėjimo pasirinkti savo karjeros krypties. Remiantis skirtingais šaltiniais, nuo 70 iki 80 procentų abiturientų stojimo į aukštąsias mokyklas dokumentus pildo atsitiktinai, neįvertinę nei savo gabumų nei darbo rinkos poreikių. Viena vertus, tai nestebina, nes tiek aukštųjų mokyklų, tiek studijų programų pasirinkimas yra itin platus ir pasimesti tarp specialybių nėra sunku. Kita vertus, technologijoms sparčiai vystantis vis garsiau kalbama, kad tos specialybės, kurios reikalingos dabar – po dešimties metų gali išnykti. Taigi, 18 metų moksleiviui apsispręsti, kokią kryptį pasirinkti, gana sunku, o didelę įtaką pasirinkimui daro ir viešoji nuomonė, draugai bei tėvai, kurie dažnai siekia savo svajones įgyvendinti per savo vaikus. Galiausiai įstojus į labai populiarią ir perpildytą specialybę arba į tą specialybę, kuri jam visiškai netinka ir baigęs studijas jaunuolis negali susirasti darbo bei papildo bedarbių gretas.

Apie Studfestą

Kad abiturientai norėtų gilintis į šią problemą, specialiai jiems kuriamas renginio formatas – pranešimai trumpi, iki 20 minučių, pertraukų metu suteikiama galimybė su pranešėjais bendrauti gyvai. Energingas ir gerai atpažįstamas renginio vedėjas, jaunimo pripažinti visuomenės veikėjai užtikrins linksmą ir įdomų renginio turinį ir informaciją bus įsisavinti kur kas lengviau.

Studfestas yra vienos dienos konferencija – festivalis paskutinių klasių moksleiviams apie studijas ir karjerą, vyksiantis spalio 21 dieną, Siemens arenoje. Renginį organizuoja UAB „Realister media“. Daugiau informacijos www.studfestas.lt

Abiturientai. Šiųmečiai abiturientai dar būdami dešimtokai žinojo, kad stodami į aukštąsias mokyklas turės peržengti keletą slenksčių. 2015 m. priimant į šalies universitetus ir kolegijas atsirado pokyčių, kurie, žadama, padidins reikalavimus, tad ir aukštojo mokslo sieks tik tie, kuriems ir mokykloje sekėsi neprastai.

Vis dėlto atrodo, kad kai kurie pokyčiai labiau kosmetiniai, nei kokybiški.

Didžioji dalis šalies aukštųjų mokyklų jau priėmė sprendimą dėl mažiausio stojamojo balo, kurio nesurinkusių stojančiųjų studijuoti nepriims.

Būtina, kad aukštosios mokyklos nedalytų diplomų visiems, kurie gali sumokėti už mokslą. Sugebančius studijuoti pretendentus reikia atsirinkti iškart – tai geriau, nei atsisveikinti su vos apšilusiais kojas pirmakursiais, kai paaiškėja, kad jie nesugeba studijuoti. Tokie argumentai skambėjo aptariant minimalių reikalavimų poreikį. Vis dėlto dalis aukštųjų mokyklų reikalavimų kartelės aukštai neiškėlė.

Kita vertus, šiemet atsiras dar vienas slenkstis, kurio neperkopę pretendentai, įskaitant turinčiuosius pakankamą konkursinį balą, negalės taikyti net į iš paties kišenės apmokamą studijų vietą.

„Galima sakyti, kad universitetai atsižvelgė į mūsų pasiūlymus nustatyti minimalų stojamąjį balą, o kolegijos į šias rekomendacijas atsižvelgė minimaliai. Tačiau pirmasis žingsnis, kad minimalus balas apskritai atsirado, sakyčiau, yra teigiamas. Iki šiol tokios ribos nebuvo, tad aukštosios mokyklos priimdavo beveik visus, kurie tik gali pateikti prašymą. O dabar, aišku, bus daugiau motyvuotų studentų“, – aukštųjų mokyklų nustatytų mažiausių stojamųjų balų naudą vertina švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.

Iš Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM) pateiktų duomenų (kol kas jie negalutiniai, nes dar ne visos aukštosios mokyklos apsisprendė dėl minimalaus balo, kurį taikys) matyti, kad ambicingiausias – Vilniaus universitetas, kuris jau nebe pirmus metus nustatys tą pačią trijų balų ribą. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas kaip konkursinį numatė 2,5 balo, kurio neįveikusiųjų studijuoti nepriims, nors dar pernai mažiausias konkursinis balas į valstybės nefinansuojamą vietą šiame universitete buvo 1,32.

Didžioji dalis universitetų pasirinko dviejų balų minimalią ribą, bet dalis jų iš stojančiųjų į menų specialybes paprašys surinkti tris balus. Žemiausią vieno balo ribą pasirinko Aleksandro Stulginskio universitetas ir privatus Kazimiero Simonavičiaus universitetas.

Kolegijos gana solidariai pasirinko žemiausią stojamąjį balą – 0,8. Kol kas „išsišoko“ tik Vilniaus kolegija (1,1 balo) ir Šiaulių valstybinė kolegija (1 balas).

„Gali būti, kad iškart orientuojamasi į studentus, nelaikiusius kokio nors dalyko, kuris sudaro konkursinį balą, egzamino ar neturinčius jo pažymio“, – svarsto Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas ir Kauno technologijos universiteto studijų prorektorius prof. Pranas Žiliukas.

Paklaustas, ar 0,8 balo minimali riba ką nors keičia, jis sako, kad tokios vertės stojamasis balas praktiškai yra formalumas.

Vilniaus kolegijos, kurios minimalus balas didesnis už nustatytą kai kurių universitetų, direktorius dr. Gintautas Bražiūnas paaiškina, kad svarstydama mažiausią stojamąjį balą kolegijos bendruomenė skaičiavo, kiek pirmakursių galėtų nubyrėti. Kadangi ši aukštoji mokykla priima daug studentų „su krepšeliais“ į valstybės finansuojamas vietas, 1,1 balo reikalavimas, prognozuojama, paveiks tik už mokslą mokančius studentus, kurių šiemet gali sumažėti nebent keliomis dešimtimis.

„Yra studijų programų, pavyzdžiui, Sveikatos priežiūros fakultete, į kurias studentai stoja su gerokai aukštesniais balais, todėl galėjome rinktis iš kur kas didesnių stojamųjų balų, kurie būtų taikomi konkrečiam fakultetui. Tačiau radome visiems optimalų sprendimą. Be to, yra studijų programų, kuriose studentų nubyrėjimas labai menkas, nors studentai ten įstoja ir su žemais balais. Tarkime, Verslo vadybos fakultete yra ryškus atotrūkis tarp aukštų ir žemų stojančiųjų balų, tačiau studentų beveik neiškrinta. O štai Elektronikos ir informatikos fakultete, į kurį priimami turintys aukštus balus studentai, jų nubyra daugiau nei pusė. Žinoma, nes jame mokytis gerokai sunkiau, o „girnų“ vis tiek nepakeliame“, – bendro balo pasirinkimą visoms studijų programoms komentuoja Vilniaus kolegijos direktorius.

Paskaičiuokime, ką reikia daryti, kad pavyktų užsidirbti vieneto vertės minimalų konkursinį balą. Konkursinio balo skaičiuoklėje atsitiktinai pasirinkę socialinių mokslų sritį ir vadybos studijų kryptį (didžiausią svertinį koeficientą turi matematika), suvedame, ko gero, žemiausius šiemet stojančiųjų įvykdyti prašomus reikalavimus. Lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinio egzamino rezultatas – 4, užsienio kalbos ir matematikos valstybinių egzaminų rezultatai – 16 (išlaikyti), dar įrašome po patenkinamą (4) B lygiu mokytųsi dalykų metinį pažymį (lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos istorijos, geografijos). Tokios režisūros rezultatas – 1,22 konkursinio balo, kuris gali atverti duris bent į valstybės nefinansuojamą studijų vietą ir viename kitame universitete.

„Vienetui taikomi reikalavimai labai kuklūs. Reikėtų išlaikyti vieną valstybinį brandos egzaminą ir minimaliu balu – lietuvių kalbos ir literatūros (stojant į kolegines studijų programas pakanka mokyklinio). Taip pat reikia minimalių antrojo ir trečiojo dalyko pažymių. Taip ir gausime vienetą. Nežinau, koks balas būtų dar žemesnis“, – mažiausio  konkursinio balo turinį apžvelgia LAMA BPO prezidentas.

Bet gali pasitaikyti ir taip, kad jei geriau pasiseka išlaikyti kitus – antrojo ir trečiojo dalykų egzaminus, teoriškai mokinys gali nelaikyti svarbiausio dalyko jo konkursinio balo sandarai egzamino.

Tarkime, net jei mokinys paskutiniaisiais metais mokykloje nesimokė chemijos, vadinasi, ir nelaikė šio dalyko egzamino, jis vis tiek gali bandyti laimę stoti į chemijos studijų programas. Gal ir pavyktų, tik valstybė už mokslą, žinoma, jau nemokėtų.

„Skamba paradoksaliai, bet tokių studentų pasitaiko, jie įstoja. Pirmojo dalyko, kurio reikšmė konkursiniam balui yra 40 proc., jis turi nulį, bet jei kitus reikalingus dalykus mokėsi, užtenka ir žemesnio jų įvertinimo. Todėl kai universitetų rektoriai tarėsi dėl minimalios ribos, jie kalbėjo apie mažiausiai du balus, kurie reikštų, kad bent vienas egzaminas būtų išlaikytas pagrindiniu lygiu“, – paaiškina P.Žiliukas.

Žinoma, mažiausi surinkti balai tikrai neužtikrins kelerių metų bakalauro studijų valstybės finansuojamoje vietoje, nes pastaraisiais metais priimtųjų į valstybės finansuojamas vietas konkursinis balas svyravo apie keturis: LAMA BPO duomenimis, 2014 m. mažiausias pagrindinio ir papildomo priėmimo konkursinis balas į valstybės finansuojamas vietas ar nefinansuojamas, bet su studijų stipendija, buvo 3,6, į kolegijas – 1,94.

„Turime rekordininkų, į valstybės finansuojamas vietas kolegijų studijų programose įstojusių ir su kiek didesniu nei vienu konkursiniu balu. Skaičiavome, kad jei būtų taikoma minimali dviejų balų riba, kolegijos prarastų vieną kitą dešimtį krepšelį gaunančių studentų, bet jei tokia riba būtų taikoma mokantiems už mokslą, šių studentų galėtų nubyrėti maždaug 3,5 tūkst.“, – komentuoja P.Žiliukas.

Vilniaus kolegijos direktorius prognozuoja, kad griežtesnę atranką, kurią šiemet turėtų įkvėpti minimalus stojamasis balas, kitąmet dar labiau sustiprinti galėtų privalomasis matematikos egzaminas, jei tik jis bus įteisintas. Tokiu atveju stojantiesiems vieneto vertės konkursinį balą pelnyti esą būtų gerokai sunkiau.

„Matematikos egzaminas taptų rimtu slenksčiu. Juolab kad dabar technologinėse studijų programose atsiranda studentų, kuriems trūksta vidurinės mokyklos žinių, bet mes neturime nei išteklių, nei laiko tam nežinojimui kompensuoti. O studentai paniškai bijo matematikos, ir prieiname iki to, kad tiksliuosius mokslus reikia dėstyti pasitelkus rankų pirštus“, – dėl gėdingo vidurinės mokyklos parengimo apgailestauja G.Bražiūnas.

Minimalaus balo kartelę sunkiau įveikti gali būti nebent anksčiau nei 2015 m. vidurines mokyklas ir gimnazijas baigusiems abiturientams, kurie neturi jų konkursiniam balui reikalingo dalyko įvertinimo ir už vieną dedamąją jiems būtų skaičiuojamas nulis. Juolab  stojantiesiems, taikantiems į valstybės finansuojamas studijų vietas, iškilo daugiau slenksčių. Bet ir jie nėra labai aukšti.

Stojantieji į universitetus privalo išlaikyti valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą – surinkti bent 16 balų, o siekiant pakliūti į kolegijas pakanka išlaikyti mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Tačiau kuris nors lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, šiaip ar taip, jau buvo privalomas norint gauti brandos atestatą.

Pasirinktinas, bet privalomas šiemet taps užsienio kalbos valstybinis egzaminas, kurį privalės išlaikyti visi abiturientai, siekiantys konkuruoti dėl valstybės finansuojamos studijų vietos. Išlygų universitetinėms ir koleginėms studijoms čia nėra: reikia mokėti užsienio kalbą – anglų, vokiečių ar prancūzų – B1 lygiu pagal bendruosius Europos kalbų metmenis. Išlaikytas valstybinis egzaminas (16 balų) rodo, kad pretendentas moka kalbą B1 lygiu.

Bet užsienio kalbos egzaminas nepatenka į konkursinio balo sandarą (jei jo nereikalauja konkreti studijų kryptis), o lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas yra privalomas ir kaip slenkstis, ir kaip 20 proc. vertės konkursinio balo dalis.

Vadinasi, nors konkursinis balas būtų ir aukštas, geresnis už konkurentų, bet valstybinis užsienio kalbos egzaminas ne(iš)laikytas, – galimybių pakliūti į valstybės finansuojamą studijų vietą nėra.

„Išlaikyti egzaminą, gauti 16 balų pakanka, kad pasiektum B1 lygį. Anksčiau buvo diskusijos dėl B2, bet kol kas nuspręsta dėl žemesnio B1 lygio, – komentuoja LAMA BPO vadovas. – Užsienio kalbos egzaminas konkursiniame bale gali būti trečias dalykas, kurį sudaro daug alternatyvų. Jei mokiniui palankus jo rezultatas, skaičiuojant konkursinį balą gali būti įtraukiamas užsienio kalbos egzaminas, bet jei jis turi geresnių kitų dalykų įvertinimų, kurie atitinka jos pasirinktą studijų programą, bus skaičiuojamas stojančiajam palankiausias variantas.“

Pernai valstybinį užsienio kalbos – anglų egzaminą laikė mažiau nei pusė (apie 46 proc. stojančiųjų), o šiemet ši dalis turės padidėti iki bene šimto. Padaugės, tikėtina, ir abiturientų, laikančių lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kuriame pernai dalyvavo apie 57 proc. dvyliktokų.

„Žinoma, galima daryti prielaidą, kad jei apie 60 proc. abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas, gali būti, kad 2014 m. šių kalbų valstybinius egzaminus ir laikė visi tie, kurie pretendavo tais pačiais metais tapti aukštųjų studentais. Tačiau neabejoju, kad šiemet dėl reikalavimo išlaikyti šiuos egzaminus stojantiesiems į valstybės finansuojamas vietas jų  tikrai padaugės“, – prognozuoja P.Žiliukas.

Užsienio kalbos egzaminas nebuvo naujiena – šiųmečiai abiturientai apie jį žinojo dar būdami dešimtokai. Todėl, kaip teigia „Veido“ kalbintos pedagogės, mokinių motyvacijos papildomas slenkstis nepadidino, juolab kad ir reikalavimai gana nesunkiai įkandami.

„Pavyzdžiui, mūsų mokykloje nėra B lygio anglų kalbos pamokų, todėl nejutome ir „perėjimo“. Mokiniai, šiaip ar taip, mokosi šį dalyką A lygiu, todėl natūraliai rengiasi valstybiniam ar tarptautiniam, pavyzdžiui, IELTS, egzaminui, kurį laiko dauguma mūsų abiturientų, – svarsto Kauno Jono Jablonskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja ekspertė Romualda Liutkuvienė. – Manau, kad jį ir laikys visi abiturientai. Pavyzdžiui, kai ankstesniais metais organizuodavome bandomąjį anglų kalbos egzaminą, dalis mokinių jame nepasirodydavo. Šiemet bandomajame egzamine dalyvavo 100 proc. abiturientų.“

Pasak anglų kalbos mokytojų, šiemet gali būti taip, jog savo sėkmės išbandyti per valstybinį anglų kalbos egzaminą eis ir tie mokiniai, kurie nėra užtikrinti, kad egzaminą išlaikyti pavyks. Žinoma, būgštauti dėl to neverta, nes visuomet atsiranda tokių, kurie, nepaisydami bet kurio dalyko pedagogų atkalbinėjimų, egzaminą vis tiek laiko.

Vienas užsienio kalbos egzamino stojantiesiems į valstybės finansuojamas studijų vietas motyvų buvo geresnis pasirengimas studijų procesui: mokėdami vieną iš ES kalbų studentai galėtų pasinaudoti tarptautinėmis mainų galimybėmis, rašto darbams naudoti akademinę literatūrą užsienio kalba ir t.t. Bet ir šis slenkstis, kai kurių „Veido“ kalbintų specialistų nuomone, negarantuoja siekiamybės, kad į valstybės finansuojamas vietas paklius gerai užsienio kalbą mokantys pirmakursiai, nes B1 reikalavimas yra labai menkas.

„Aš, matyt, esu iš tų mokytojų, kuriems atrodytų, kad B1 yra per žemas laiptelis įstoti į valstybės finansuojamą vietą aukštojoje mokykloje. Juk norisi, kad studijuoti pakliūtų motyvuoti jaunuoliai, – komentuoja Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokytoja ekspertė Elmyra Jurkšaitienė. – B1 yra mokyklos žinių lygis, jis reiškia, kad sugebama orientuotis aplinkoje, susikalbėti, bet B1 žinių nepakanka norint skaityti rimtesnę literatūrą originalo kalba, remtis ja bakalauro darbui. Mokykloje tikrai būtų galima įgyti B2 lygio žinių.“

Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas sako, kad užsienio kalbos egzamino slenkstis turės nebent minimalios įtakos 2015 m. priėmimui į aukštąsias, nes reikalaujama pademonstruoti patį paprasčiausią užsienio kalbos mokėjimo lygį. Bet kokiu atveju, jo nuomone, toks reikalavimas baigus vidurinę mokyklą naudingas, nes esą atsiranda vienas kitas studentas, nežinantis, kokios kalbos mokėsi mokykloje: studijuodamas ateina lankyti anglų kalbos kurso, nors mokykloje mokėsi vokiečių…

Kiti šiemet stojančiuosius pasitiksiantys pokyčiai yra procedūriniai. Nors jie ne tokie reikšmingi kaip keliamos sąlygos stojant į aukštąsias, vis dėlto sukėlė diskusijų dėl neva ribojamo mokinių pasirinkimo ir siauresnių galimybių įstoti.

Šiemet stojančiųjų pageidavimo sąrašas sutrumpės iki devynių pasirinkimų ir vieno kvietimo studijuoti. Dar pernai buvo galima užpildyti 12 eilučių – įrašyti 12 studijų programų ir sulaukus dviejų kvietimų studijuoti pasirinkti patrauklesnį iš dviejų variantų.

LAMA BPO atstovo P.Žiliuko teigimu, vienas kvietimas vietoj dviejų stojančiajam nieko nekeičia. Nepaisant to, kad nuo 2010 m. jis gaudavo du kvietimus, tai nereiškė didesnės pasirinkimo laisvės, nebent sukurdavo jos iliuziją. Esą dažniausiai stojantieji vis tik priimdavo pasiūlymą studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje. Su retomis išimtimis abiturientai, pavyzdžiui, stojantys į odontologijos, kitas su medicina susijusias studijas, pirmenybę teikdavo studijų programai, o ne pinigų šaltiniui ir pasirinkdavo valstybės nefinansuojamą vietą. LAMA BPO duomenimis, 2014 m. valstybės finansuojamos vietos atsisakė ir sutartį dėl mokamos vietos pasirašė tik 2,7 proc. visų pakviestųjų studijuoti.

Be to, daugiausiai maišaties dėl dviejų kvietimų studijuoti patirdavo aukštosios mokyklos, negalėdamos prognozuoti, kiek studentų galiausiai surinks. KTU prorektoriaus P.Žiliuko teigimu, pirmakursių skaičių aukštosios mokyklos bandydavo atspėti remdamosi grynai tikimybių teorija, nes priėmimo rezultatai nesusiklostydavo taip sklandžiai, kad visos studijų vietos būtų užimamos per pagrindinį priėmimą, o papildomame liktų tik kosmetiniai pokyčiai ir studijų vietų likučių dalybos.

Tiksliai apskaičiuoti, kiek bus pirmakursių, itin svarbu studijose, kurioms reikalinga materialinė bazė, pavyzdžiui, ta pati odontologija, nes čia užimti valstybės nefinansuojamas vietas gali panorėti kur kas daugiau studentų nei per pagrindinį priėmimą. Pasak P.Žiliuko, vienas kvietimas panašias problemas išsprendžia, nes studijuoti pakviečiama tiek asmenų, kiek jiems yra vietos.

Trimis vietomis sutrumpėjęs pageidavimų sąrašas taip pat neturėtų nuskriausti stojančiųjų, juolab kad pastaraisiais metais jų motyvacija stiprėja: LAMA BPO duomenimis, daugiau kaip du trečdaliai prašyme nurodytų studijų programų yra iš vienos studijų srities, o pernai studijų programas, nurodytas sąrašo gale, 10–12 vietoje, studijuoti pasirinko tik 2,9 proc. visų pasirašiusiųjų sutartis su aukštosiomis mokyklomis.

„Pageidavimų skaičių riboja visos bendrojo priėmimo sistemas turinčios šalys. Pavyzdžiui, Suomijoje prašyme galima nurodyti iki šešių eilučių, Jungtinėje Karalystėje – iki penkių. Argumentas – aukštoji mokykla laukia motyvuotų studentų“, – sutrumpėjusio pageidavimų sąrašo prasmę nurodo P.Žiliukas.

Galima nuraminti ir besibaiminančiuosius, kad vienas kvietimas atims galimybę iš studentų įstoti tais metais į aukštąją mokyklą. Šiemet atsiranda trys stojimo etapai per LAMA BPO sistemą. Vadinasi, naujas priėmimas yra ir nauja galimybė, tiksliau, trys galimybės. Atsiradus trečiajam priėmimo etapui, jame gali dalyvauti ir tie stojantieji, kurie nedalyvavo pirmuose dviejuose priėmimo etapuose.

„Dabar galimybės studijuoti išdėstytos nuosekliai: trečiajame etape rinktis iš to, kas liko, arba siekti valstybės nefinansuojamos studijų vietos gali ir nauji pretendentai, o anksčiau buvo taip, kad jei nepateikei prašymo birželį ar liepą, tie metai norint įstoti į aukštąją yra prarasti, likdavo nebent galimybė bandyti ieškoti valstybės nefinansuojamos studijų vietos pačioje aukštojoje mokykloje. Šiemet bus galima dalyvauti trečiajame etape ir pateikti naują prašymą“, – komentuoja P.Žiliukas.

Papildomu priėmimu rugpjūčio 7–10 d. tikimasi pritraukti ir daugiau užsienio lietuvių, kurie svetur, ypač Airijoje, brandos atestatus gauna vėliau. Tad šiemet jie neprarastų galimybės stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas vien todėl, kad nespėjo gauti brandos atestato. Kuo vėlesnis terminas įstoti į aukštąją mokyklą naudingas ir iš užsienio atvykstantiems, dažniausiai trečiųjų šalių piliečiams, kuriems užtrunka visos reikalingos procedūros – Studijų vertinimo ir kokybės centro išsilavinimo vertinimas, laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimas ir kt. Tai trunka ir iki rugsėjo pabaigos, todėl jie įprastai dalyvauja tik instituciniame priėmime.

Nors sutrumpėjęs pageidavimų sąrašas ir tik vienas kvietimas studijuoti yra procedūriniai, o ne gerokai reikšmingesni sąlygų ar reikalavimų pokyčiai, P.Žiliukas pataria abiturientams prioritetus devyniuose langeliuose išdėstyti preciziškai. Pavyzdžiui, jei pagrindinis tikslas – valstybės finansuojama vieta, pirma reikia rašyti jas, o tik tada mokamas. Jei svarbiau programa, o ne pinigai, reikia pradėti nuo svajonės – galima dėlioti kas antrą valstybės finansuojamą vietą ir t.t.

Pasak P.Žiliuko, dalis stojančiųjų, jaučiančių, kad konkurencinės kovos, kuri iš esmės vyksta tik dėl finansuojamų studijų vietų, nelaimės, iškart pirmuoju pageidavimu nurodo valstybės nefinansuojamą vietą. Tačiau nemažai jų dalyvauja ir kituose stojimo etapuose, tad pasirašytų sutarčių skaičius po pagrindinio priėmimo labai sumažėja.

Dar įdomiau, kad visiškai motyvuotų studentų, kurie nurodo vieną ar dvi vietas, beveik neatsiranda, ne viena dešimtis užpildo keturias penkias prašymo vietas. Net patys geriausi abiturientai, olimpiadininkai, sugeba užpildyti didžiąją vietų dalį, nors „laimi“ pirmu ar antru numeriu nurodytą specialybę.

Viceministro R.Vaitkaus teigimu, abiturientų mažėja sparčiau, nei traukiasi valstybės finansuojamos studijų vietos, tačiau 2015 m. ŠMM vis tiek numato finansuoti tiek pat kiek pernai – 14,6 tūkst. studijų vietų, o apie 600 studentų gaus tikslines studijų vietas.

Siekiant padidinti priėmimą į informatikos studijas išskiriama atskira studijų krypčių grupė, kuriai planuojama skirti 700 valstybės finansuojamų studijų vietų, arba 20 proc. daugiau nei pernai. Į atskirą grupę išskirtos ir socialinio darbo studijų vietos.

„Įvertinus pastarųjų metų priėmimo rezultatus suplanuota tiek studijų vietų, kiek pageidavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kiti socialiniai partneriai, pabrėžiantys, kad socialinio darbo grupė konkuruoja su ekonomika, psichologija ir kitais gana paklausiais mokslais. Todėl visi stoja į tas specialybes, kurios pritraukia krepšelių, o socialinio darbo studijos belieka mokantiems už mokslą, nors už šias studijas mokėti nėra taip patrauklu, nes ir atlyginimai nėra dideli. Išskirdami socialinį darbą į atskirą grupę taikome valstybės užsakymo principą“, – paaiškina švietimo ir mokslo viceministras.

Valstybės finansuojamų studijų vietų socialinių mokslų srityje šiemet mažinama apie 10 proc., bet dešimtadaliu didinamas ir jų finansavimas: valstybės skiriama suma vienai socialinių mokslų studijų vietai pakyla nuo 1127 iki 1248 eurų universitetuose, nuo 935 iki 1053 eurų kolegijose.

Gabija Sabaliauskaitė

BFL

Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) duomenys rodo, į kuriuos Lietuvos universitetus pernai labiausiai norėjo įstoti abiturientai. Pirmuoju pageidavimu įrašyti universitetai iš dalies atspindi būsimų studentų nuomonę, kokį universitetą jie linkę rinktis dar neparagavę jo mokslų.
Tad pagal būsimų studentų, baigiančių mokyklas, nuomonę, renkantis universitetą pirmauja Vilniaus universitetas. Į šią aukštąją mokyklą, LAMA BPO duomenimis, praėjusiais metais pirmuoju pageidavimu stojo beveik 6 tūkst. abiturientų.
Antroje vietoje – perpus mažiau pageidautas Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Trečioje – šiek tiek nuo pastarojo atsiliekantis Mykolo Romerio universitetas. Ketvirtoje – Kauno technologijos universitetas. Po jo eina Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Sąrašo pabaigoje – ne visai lietuviški universitetai, surenkantys tik kelias dešimtis svajojančiųjų ten studijuoti.
Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas Paulius Baltokas pabrėžia, kad abiturientai aukštąją mokyklą, kurioje studijuoti nori labiausiai, renkasi pagal artimųjų rekomendacijas.
Tai iš dalies patvirtina “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktas didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų nuomonės tyrimas. Į klausimą, kuriame konkrečiai iš Lietuvoje veikiančių universitetų asmeniškai rinktųsi ar rekomenduotų savo artimiesiems, draugams studijuoti, net 19,8 proc. apklaustųjų atsakė, kad Vilniaus universitete.
Žinoma, nagrinėjant LAMA BPO ir apklausos duomenis, reikia nepamiršti, kad Vilniaus universitetas gali pasigirti ne tik garbingiausia istorija, bet ir plačiausia studijų pasirinkimo galimybe – nuo tokių populiarių mokslų, kaip teisė ar vadyba, iki medicinos, fizikos ir pan.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Neapsisprendimu, apatiškumu, o kartais tiesiog plaukimu pasroviui mokytojų ir tėvų kaltinami dvyliktokai patiria daug streso ir neigiamų emocijų. Daugelis jų dar nemoka sutikti gyvenimo nesėkmių, todėl nežino, kad praradus pasitikėjimą savimi siekti tikslų nepalyginti sunkiau.

„Dvyliktoje klasėje labiau nei bet kada anksčiau supranti, kaip svarbu nešvaistyti laiko veltui“, – pabrėžia Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos moksleivė Eglė Drungilaitė.
Kasdien po pamokų mergina skuba į piešimo studiją, o prie namų darbų sako prisėdanti jau su tamsa. Architektūrą arba medijų menus po mokyklos baigimo studijuoti ketinanti kaunietė būgštauja, kad neišlaikius egzaminų jos planai žlugtų. „Mintis, kad galiu neišlaikyti egzaminų pakankamai gerai arba netiksliai perskaityti egzaminų užduotis, mane baugina. Atrodytų, smulkmenos, bet jos gali radikaliai pakeisti mano gyvenimą“, – neslepia jau nuo aštuntos klasės tvirtai apsisprendusi, ką gyvenime veiks, mergina.
Iš tiesų, vertinant mokinių pasiekimų rezultatus tarptautiniu lygiu matyti, kad Lietuvos mokinių pasitikėjimas savimi nepalyginti mažesnis nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkis.
„Nepaisant to, kad daugelis jų iš išorės gana drąsūs, pasitikėjimo savimi stokoja“, – sutinka Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjo pavaduotoja dr. Rita Dukynaitė.

Iš kur mūsų kultūroje tiek nepasitikėjimo? Kas jį sėja?
R.Dukynaitė svarsto, kad kitose šalyse nėra tiek daug nepasitikėjimo mokslo, tyrimų išvadomis, todėl greičiau diegiamos mokslininkų pristatytos naujovės, sparčiau vyksta pokyčiai. Kaip pavyzdį pašnekovė mini Azijos vaikų laimėjimus. Ten vyrauja didžiulė konkurencija ir kultūriniai skirtumai. Daugelis tėvų Azijos šalyse linkę savo vaikus auklėti griežtai ir versti juos daug mokytis, nes tik taip mano galintys padėti jiems susikurti užtikrintą ateitį. O mūsų kultūroje esama pačių įvairiausių eksperimentų, tik norimų rezultatų jie duoda ne visuomet.
Kitas dalykas – nemaža dalis mūsų visuomenės neturi jokio poreikio dalyvauti visuomeniniame gyvenime, o siekiant sustiprinti socialinius ryšius ir pasitikėjimą savimi tai yra viena iš būtinų sąlygų.
Taip pat tarptautiniai tyrimai rodo, kad esame gana nelaiminga, į individualizmą linkusi bei komandoje sunkiau nei individualiai dirbanti tauta. Taigi kyla klausimas, kaip šią situaciją sušvelninti ir išspręsti, juolab kad pasitikėjimo savimi ir įgytų žinių abiturientams prireiks jau gegužę.

Kas kaltas?
Nacionalinio egzaminų centro direktorė Saulė Vingelienė dėl pernelyg didelio mokinių nepasitikėjimo savimi linkusi kaltinti visuomenės spaudimą: „Jei mokytojai, tėvai ir patys mokiniai mažiau gąsdintųsi, nepalyginti sėkmingiau įveiktų ir valstybinius egzaminus. Stresinės aplinkos sudarymas ir nuolatinės kalbos, kad bent trečdalis mokinių šių užduočių neįveikia, silpnesnių nervų asmenims pasitikėjimo savimi tikrai neprideda.“
Direktorė neabejoja, kad nesėkmės per egzaminus dažniausiai pakerta tuos abiturientus, kurie nuosekliai nesimokė ir paskutinėmis naktimis atliko eksperimentus: kartojo visų metų kursą, nepailsėjo, o lemiamu momentu neįsiskaitė, ko iš jų prašoma, arba pasidavė stresinei būsenai.
Mokinius būsimos karjeros klausimais konsultuojanti Dalia Gaidamavičiūtė linkusi manyti, jog tokių problemų kyla todėl, kad mokymosi procesas Lietuvoje orientuotas tik į pažymį. Taigi kas pasikeistų, jei bent kiek daugiau dėmesio būtų skirta pačiam procesui, o aplinka nebūtų tokia dirgli?
Iš tiesų, kaip pasikeistų gyvenimo kokybė, jei šiek tiek sumažintume savo lūkesčius dėl vaikų ir labiau atsipalaiduotume?
„Atsipalaidavę mūsų vaikai kur kas lengviau įsisąmonintų ir prisimintų vieną ar kitą informaciją, o per egzaminus ta informacija būtų kur kas lengviau pasiekiama. Dabar vaikai nemokomi bendrųjų gyvenimiškų kompetencijų. Kitas dalykas – formalus bendravimas. Daugelį savo mokinių mokytojai pažįsta tik iš pažymio, kurio, jų manymu, tas mokinys ir vertas. O kur dar kartkartėmis pasigirstantys jų gąsdinimai, kas bus, jei mokysiesi nepakankamai gerai“, – dėmesį atkreipia pati du sūnus auginanti karjeros specialistė.
Ne visose Lietuvos mokyklose padėtis būtent tokia. Kaip teigiamą ir sektiną pavyzdį galima paminėti Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, kurioje vaikai identifikuojami pagal savo talentus ir ypatingus gebėjimus. Išeitų, kad netalentingų vaikų šioje progimnazijoje tiesiog nėra, o kiekvienas tobulina tai, ką turi geriausio.
„Nepaisant to, kad šiandien mokytojas gali rinktis pačius įvairiausius mokymo metodus, pasitelkti naujausias ir įdomiausias priemones, padedančias atskleisti vaikų kūrybiškumą, perėjimas nuo mokymo prie mokymosi proceso Lietuvos mokyklose vyksta gana vangiai“, – konstatuota Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjas Ričardas Ališauskas.
Ekspertai neabejoja, kad būtent tai ir yra priežastis, dėl kurios tarptautiniame kontekste vis prasčiau vertinami Lietuvos mokinių gebėjimai, palyginti su kur kas geresnius rezultatus demonstruojančiais suomiais, estais, japonais ir pan.
Pasak R.Dukynaitės, Lietuvos mokiniai stipresni tik žemesniųjų gebėjimų reikalaujančiose srityse, tai yra kai reikia rasti informaciją ar daryti tiesiogines išvadas. Deja, jie pasižymi kur kas prastesniais aukštesniųjų gebėjimų – interpretavimo ar įvertinimo rezultatais. Viena priežasčių, kodėl susiklostė tokia padėtis, – nepakankamas gimtosios kalbos pamokų skaičius.
Kaip atskleidžia tarptautiniai tyrimai, tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visoms posovietinio bloko šalims. Kaip pavyzdį galima pateikti skaičius: Lietuvoje per metus gimtajai kalbai skiriamos 679 valandos, o Indonezijoje – 1295, Singapūre – nuo 931 iki 1060 valandų. Pamėginus išsiaiškinti, kodėl tokie ženklūs šie skirtumai, atsakymas atrodo absurdiškas: Lietuvos vaikams mokytis vasarą mokyklose per karšta.

Neapsisprendusi karta
„Šiandienos mokinių gyvenime nerimo ganėtinai daug, tačiau nemažai priklauso ir nuo jų vertybinių nuostatų, nuo to, kaip jie pasiruošę pasitikti gyvenimo nesėkmes. Daugelis jų gali pasiekti labai daug, jei tik užsidega noru mokytis“, – tikina Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius Paulius Martinaitis.
Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad kiekviena mokinių karta yra veikiama  jos laikmečio ypatybių ir problemų. Tarkime, šiandieninei abiturientų kartai būdingas neapsisprendimas, apatiškumas, o kartais tiesiog plaukimas pasroviui.
„Dalis moksleivių nuogąstauja, kad neturės pakankamai pinigų, taigi, užuot studijavus, teks blizginti Anglijos grindis, kiti leidžia sau svajoti ir apie Kembridžą ar Oksfordą. O vienas mūsų uždavinių yra supažindinti juos su tuo, kad ir Lietuvos aukštojo mokslo programos siaubingai nevienodos: vienos – pasaulinio lygio, kitos aukštosios mokyklos – viso labo diplomų kioskai“, – Lietuvos švietimo sistemos neidealizuoja P.Martinaitis.
Jam pritaria ir anglų kalbos mokytoja daugiau kaip 15 metų dirbanti trijų vaikų mama bei dainininkė Julija Ritčik. Privačioje sostinės mokykloje anglų kalbos mokanti edukologė apgailestauja, kad Lietuvos švietimo sistemoje nematyti jokios pastovios ir nuoseklios politikos: „Nuolat kažkas keičiama, ieškoma vis idealesnio modelio, o nuo tokių eksperimentų kenčia ir mokytojai, ir abiturientai. Prieš pradėdama darbą su dvyliktokais visuomet stengiuosi nupasakoti, kaip atrodys jų egzaminas, kokia bus jo struktūra. Visa tai tam, kad vaikai turėtų kuo daugiau galimybių pasiruošti, bet pastaraisiais metais egzaminuose – nesibaigiantys pokyčiai.“
J.Ritčik piktinasi, kad toks Lietuvos politikų mėtymasis šalies švietimui tikrai nieko gero neduos, tik dar daugiau nesaugumo ir neužtikrintumo į abiturientų kasdienybę šliūkštelės. Paklausta, ką patartų šiandienos abiturientams, anglų kalbos mokytoja užsimena apie gana ankstyvą profesinį apsisprendimą. Tačiau, kaip mini ne vienas kalbintas „Veido“ ekspertas, Lietuvoje tokių mokinių vyresnėse klasėse – vos 30 proc., didžioji dalis dėl savo pasirinkimo dvejoja iki pat egzaminų. Kaip pavyzdį pašnekovė mini savo pačios sūnų iš pirmosios santuokos Ivaną, kuris mokslus baigė ir šiuo metu gyvena Vokietijoje. Sportine gimnastika užsiimantis J.Ritčik sūnus – iki pat šiol neapsisprendęs, ką studijuos toliau, todėl bent artimiausius metus žada skirti sportui, per tą laiką ir išsigrynins tolesnę gyvenimo kryptį.
„Aš tokiai jo pozicijai labai pritariu, pati jį tokiam žingsniui paskatinau, kai matėmės pastarąjį kartą“, – šypteli Lietuvoje gerai žinoma dainininkė.

ELTA

Pirmiausia – šiek tiek statistikos. Abiturientų mažėjimo tendencija Lietuvoje po truputį išsikvepia: 2013-iaisiais jų buvo 9 proc. mažiau negu 2012 m., o šiemet tebus 4 proc. mažiau nei pernai.
Tačiau pernai valstybės patvirtintas finansavimas pirmakursių studijoms buvo „pjaunamas“ proporcingai abiturientų skaičiui, užtat šįmet jis mažėja kukliau: vietoj 29,4 mln. palikta 29,3 mln. Lt.
Tiesa, iš šios sumos daugiau lėšų numatyta skirti tiksliniam finansavimui: vietoj buvusių 1,3 mln. šįmet tam atidėta 1,6 mln. Lt, arba 23 proc. daugiau. Todėl tikslinių studijų vietų galės tikėtis daugiau kaip 500 studentų, nors pernai tokia galimybė tebuvo numatyta mažiau nei 300 studentų.
Priėmimui į valstybės finansuojamas vietas ketinama skirti 26,9 mln. vietoj buvusių 27,3 mln. Lt, arba 1,5 proc. mažiau, studijuojančiųjų valstybės nefinansuojamose vietose studijų stipendijoms – 732 tūkst. vietoj buvusių 783 tūkst. Lt, arba 6,5 proc. mažiau nei 2013 m. Preliminariai skaičiuojama, kad šįmet valstybės finansavimą iš viso gaus 15,5 tūkst. studentų (2013 m. tokių laukta 15,7 tūkst., arba 1,3 proc. daugiau). 14,4 tūkst. iš jų bus priimti į valstybės finansuojamas vietas (2013 m. tokių planuota priimti 14,8 tūkst., arba 2,7 proc. daugiau).
Akivaizdu, kad konkurencija dėl šių vietų, palyginti su 2013 m., turėtų padidėti, tačiau ją kompensuos tikslinis priėmimas.

Naujovės – lietuvių kalbos ir literatūros egzamine

Kokius egzaminų slenksčius teks įveikti pasiruošusiems kautis dėl šių vietų? Nacionalinis egzaminų centras ramina: 2014 m. brandos egzaminų užduotys rengiamos pagal 2011 m. patvirtintas programas. Jokių esminių naujovių, susijusių su egzaminų turiniu ir užduočių struktūra, nenumatyta.
Tiesa, šįmet lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduotyse prie suformuluotų literatūrinio ir samprotavimo rašinio temų bus pateikta po tris, o ne septynis autorius iš privalomų ir konteksto autorių sąrašo. Toks sprendimas grįstas atlikta kokybine 2013 m. brandos egzamino kandidatų darbų analize. Joje atskleista, kad tiek mokyklų lietuvių mokomąja kalba, tiek tautinių mažumų mokyklų moksleiviai egzaminuose dažniausiai rinkosi tris autorius iš prie temos pateiktų septynių.
Taip pat buvo peržiūrėti ir patikslinti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino vertinimo kriterijai. „Kad mokyklą baigę mokiniai būtų raštingi, raštingumo vertinimo normos yra griežtinamos“, – neslepia Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus pavaduotojas Pavelas Čuchonskis.
Šiųmetėje šio egzamino vertinimo instrukcijoje sukonkretintas turinio kriterijaus aprašas. Vertintojo skiriamo taškų skaičiaus už literatūrinio rašinio turinį apraše neliko abstrakčių žodžių „puikiai“, „gerai“, „pakankamai“, kuriuos skirtingi vertintojai gali nevienodai interpretuoti. Vietoj jų atsirado konkretūs įvardytų trūkumų skaičiai, kurie lemia skiriamus taškus. Svarbu pabrėžti, kad taškų skaičius, skiriamas už atskirus vertinimo kriterijus ir už visą rašinio vertinimą, nesikeičia.
P.Čuchonskis primena, kad Nacionalinis egzaminų centras yra parengęs lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino vertinimo normų projektą 2016, 2018 ir 2020 metams, kurį galima rasti centro interneto svetainėje (http://www.nec.lt/failai/4037_instrukcija_LT_VBE_2013-2020smm.pdf). Pagrindinė šio projekto paskirtis – parodyti, kaip planuojama griežtinti egzamino rašinio raštingumo kriterijaus vertinimą, ir inicijuoti dalyko specialistų diskusijas dėl tokio griežtinimo pagrįstumo.
Kokie egzaminų pasikeitimai laukia būsimųjų poros metų abiturientų? „Šiuo metu jau priimtas sprendimas, kad 2016-aisiais užsienio kalbos brandos egzamine bus tikrinami visų keturių kalbos sričių gebėjimai – klausymas, skaitymas, rašymas ir kalbėjimas. Tačiau dar tebevyksta svarstymai dėl brandos darbo, kaip mokinių pasiekimų išorinio vertinimo įrankio, diegimo, pasirenkamųjų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo įgyvendinimo modelio ir matematikos brandos egzamino statuso. Šias permainas taip pat numatyta įgyvendinti 2016 m., todėl konkretūs sprendimai turės būti priimti šią vasarą“, – tikina P.Čuchonskis.

Pageidaujantieji gali rinktis septynis egzaminus

Kita šių metų brandos egzaminų naujovė tesudomins išskirtinius, labai rimtai į mokslus žiūrinčius ir savo ateities galimybes atsakingai vertinančius abiturientus. Mat to pageidaujantiems šių metų sesijoje bus leista laikyti net septynis, o ne maksimaliai šešis, kaip anksčiau, brandos egzaminus.
Nacionalinio egzaminų centrų direktoriaus pavaduotoja Teresė Blaževičienė patikino, kad toks pakeitimas buvo įvestas keleto individualiai į centrą besikreipusių moksleivių prašymu. Tokie moksleiviai pretenduoja tapti iškart keleto skirtingus reikalavimus keliančių užsienio universitetų studentais. Norint patenkinti tuos reikalavimus, šešių egzaminų sesijos abiturientui paprasčiausiai nepakanka.
Tačiau T.Blaževičienė pabrėžė, kad šios naujovės jokiu būdu nereikėtų sieti su Nacionalinio egzaminų centro kėslais įvesti daugiau privalomųjų brandos egzaminų. Ar matematikos egzaminas ateityje taps privalomas, kol kas nėra apsispręsta.
„Mums patiems labai įdomu, kiek šalyje atsiras abiturientų, pasiryžusių laikyti septynis brandos egzaminus. Juk ir šešis rinkdavosi vos keli šimtai šalies abiturientų“, – neslėpė šių metų kandidatų egzaminų pasirinkimų suvestinės tebelaukianti Nacionalinio egzaminų centro atstovė.
KTU gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio vertinimu, jo vadovaujamoje gimnazijoje netrūksta abiturientų, kurie sėkmingai galėtų išlaikyti septynis brandos egzaminus. Kitas dalykas – ar verta tai daryti, tarkim, gydytoju tvirtai pasiryžusiai tapti medikų šeimos atžalai. Tačiau visko gyvenime nutinka, kartais jaunuolių profesinės ateities įsivaizdavimai ir troškimai smarkiai keičiasi. Todėl kuo daugiau išlaikytų egzaminų – tuo atviresni keliai ateities posūkiams.
„Vis dėlto nepamenu, kad kuriam nors iš mūsų abiturientų būtų pavykę daugiau kaip keturis brandos egzaminus išlaikyti apvaliais šimtukais. Todėl norintieji laikyti maksimalų skaičių egzaminų turėtų realiai vertinti savo galimybes. Geriau pernelyg nesiblaškyti, bet kryptingai siekti kuo aukštesnių rezultatų“, – pataria KTU gimnazijos vadovas.

Vienintelis valstybinis brandos egzaminas, šįmet sulauksiantis didesnio populiarumo nei pernai – informacinės technologijos.

Neseniai Vyriausybė paskirstė valstybės finansavimą 2013 m. pirmakursių studijoms. Palyginti su pernai, tam skirtos lėšos sumažėjo 9 proc.: 2012 m. pirmakursių studijoms buvo numatyta 32,2 mln. Lt, o 2013 m. – jau tik 28,1 mln. Lt. Dar ryškesne proporcija mažėjo ir kandidatų laikyti brandos egzaminus skaičius: 2012 m. jų buvo 44 852, o 2013 m. (kovo 12 d. duomenimis) prašymus laikyti brandos egzaminus pateikė 39 977 kandidatai. Tai 4875 kandidatais (arba daugiau kaip 10 proc.) mažiau.
Finansavimo paskirstymą konkrečioms studijų sritims Vyriausybė nustato kasmet, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius bei finansines galimybes. Šįmet maždaug trečdalis šalies pirmakursiams skirtos sumos atiteko technologijos mokslų specialistams rengti, mat šios krypties studijos dvigubai brangesnės už socialinių mokslų studijas. Iš minėtų 28,1 mln. Lt technologijos mokslams universitetuose skirta 5,3 mln. Lt, kolegijose – dar 4,3 mln. Lt.

Tiksliųjų mokslų populiarumas pagaliau didėja
Žinodami preliminarų šių metų brandos egzaminų pasirinkimą, galime kelti klausimą, ar Lietuvos abiturientai suspėjo išgirsti ir priimti Vyriausybės siunčiamus signalus. Pasak Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktoriaus pavaduotojos Teresės Blaževičienės, perėmusios NEC vairą iš Švietimo ir mokslo ministerijon rudenį dirbti perėjusio Sauliaus Zybarto, tokios tendencijos, tegu ir nežadančios spartaus perversmo, statistiniuose duomenyse atsispindi. „Šiek tiek didesnė kandidatų dalis šiais metais renkasi matematikos, biologijos, chemijos, fizikos ir technologijų egzaminus, šiek tiek mažesnė – istorijos egzaminą. Bet šis poslinkis kol kas labai nedidelis – neviršija vieno procentinio punkto. Galima kelti hipotezę, kad egzaminų pasirinkimas kinta dėl besikeičiančios stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkos”, – atsakydama į „Veido“ klausimus svarstė T.Blaževičienė.
Preliminariais brandos egzaminų pasirinkimo duomenimis, 2013 m. rinktasi mažiau visų valstybinių brandos egzaminų, išskyrus informacinių technologijų egzaminą. Šį, nepaisant 10 proc. mažėjančio abiturientų skaičiaus, ketina laikyti net 551 kandidatu daugiau nei pernai. Tai galima paaiškinti ir tuo, kad nuo 2013 m. nebėra mokinių kompiuterinio raštingumo įskaitos, kuriai gauti užtekdavo pateikti ESDL pažymėjimus.
Nauja ir tai, kad informacinių technologijų valstybinis brandos egzaminas bus rengiamas elektroninėje egzamino užduoties atlikimo sistemoje.

Miestiečiai laiko mažiau egzaminų
Vidutinis pasirenkamų laikyti egzaminų skaičius pastaraisiais metais buvo linkęs mažėti, tačiau šįmet tendencija pakeitė vektorių. 2012 m. vienas kandidatas vidutiniškai rinkosi laikyti 3,17 egzamino, o šįmet, preliminariais duomenimis, jau apie 3,25 egzamino. Įdomu, kad daugiau egzaminų laikyti dažniau renkasi ne didžiųjų miestų, o rajonų moksleiviai – statistika rodo, kad jie ketina laikyti vidutiniškai 0,1 egzamino daugiau už miestiečius.
Pernai buvo įvestas privalomas pagrindinio ugdymo žinių patikrinimas. Jis atskleidė, kad maždaug trečdalio dešimtokų lietuvių kalbos ir matematikos žinios yra geros ir nuteikia optimistiškai, tačiau kito trečdalio – labai menkos ir keliančios rūpestį. „Tai reiškia, kad tikėtis ryškaus brandos egzaminų rezultatų pagerėjimo artimiausiais metais neverta“, – prognozuoja T.Blaževičienė.
Kokios naujovės neaplenks brandos egzaminų turinio? Galbūt, padarius išvadas iš praėjusių metų rezultatų, vienų užduotis ketinama lengvinti, o kitų priešingai – paversti sudėtingesnėmis? „Kaip ir kasmet, po 2012 m. valstybinių brandos egzaminų sesijos buvo atliktos egzaminų rezultatų statistinės analizės. Remiantis jų duomenimis, įvertinami užduoties kokybės parametrai, modeliuojami reikalavimai kitų metų užduočių rengėjams. Bet pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis kuriamos brandos egzaminų užduotys, yra egzamino programos ir jose suformuluoti reikalavimai tikrinamoms mokinių žinioms ir gebėjimams. Atkreiptinas dėmesys, kad atnaujintose egzaminų programose (gamtos, socialinių mokslų, matematikos ir informacinių technologijų) aiškiai išskirta problemų sprendimo gebėjimų sritis, kurioje apibrėžti reikalavimai gebėti sistemiškai, logiškai mąstyti, apibendrinti ir padaryti pagrįstas išvadas, pasirinkti ir taikyti įvairias problemų sprendimo strategijas, kritiškai mąstyti ir vertinti įvairius informacijos šaltinius, alternatyvius požiūrius, nustatyti priežastis, pokyčius ir padarinius“, – aiškina T.Blaževičienė.
Beje, atlikta rezultatų statistinė analizė rodo, kad dėl specifinių ligi šiol taikyto norminio vertinimo ypatumų vienus valstybinius egzaminus išlaikyti aukštais įvertinimais buvo lengviau, kitus – sunkiau. Pavyzdžiui, 2012 m. buvo gerokai sunkiau gauti gerą matematikos ir chemijos egzamino įvertinimą nei geografijos ar vokiečių kalbos. Šiais metais pradedama taikyti egzaminų kriterinio vertinimo metodika per kelerius metus padės išspręsti šį klausimą. „Jau šiemet bus išbandytos naujos egzaminų rezultatų analizės ir kokybinio vertinimo procedūros. Mokinių egzaminų rezultatai bus įvairiais pjūviais lyginami pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Ekspertai, remdamiesi 2013-ųjų ir ankstesnių metų egzaminų statistinės analizės duomenimis, tikslins kriterines ribas ir tik po to bus apskaičiuojami mokinių įvertinimai pagal šimtabalę sistemą“, – aiškina T.Blaževičienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Apie permainas, netolimoje ateityje laukiančias darželių, pradinių mokyklų, progimnazijų, gimnazijų, profesinių mokyklų, kolegijų ir universitetų, kalbėjomės su vienos geriausių Lietuvoje Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktoriumi Raimondu Dambrausku.

VEIDAS: Jūsų nuomone, koks švietimo finansavimas Lietuvoje bus po 5–10 metų?
R.D.: Norėtųsi kuo didesnio, juk japonai yra apskaičiavę, kad vienas doleris, investuotas į švietimą, duoda 16 dolerių grąžos. Tačiau kaip mūsų šalyje keisis švietimo finansavimas, priklauso nuo daugelio dalykų: ar mūsų ekonomika augs, ar mes statysime naują atominę elektrinę ir kiek į ją turėsime investuoti milijardų, taip pat ar nemažės ES finansinė parama.
VEIDAS: Kuriose švietimo grandyse per pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiausios permainos? Atsiremdamas į jas bei į politikų kalbas, gal galėtumėte prognozuoti, kokie pokyčiai laukia per artimiausius penkerius metus?
R.D.: Švietimo srityje buvo nemažai permainų, tai tikrai nėra stagnuojanti sritis. Juk įvyko aukštojo mokslo reforma, o iki 2015 m. Lietuvoje nebeliks vidurinių mokyklų: bus pradinės mokyklos, progimnazijos ir gimnazijos. Tiesa, kai kurios politinės jėgos tam nepritaria, tad daug kas paaiškės po šių Seimo rinkimų. Ko stinga? Mano nuomone, labiausiai dabar stinga tyrimų ir studijų, kokios specialybės Lietuvoje bus paklausios 2020–2030 m. Jei jų turėtume, tada ir valstybės kryptis būtų žinoma, ir jaunuoliams būtų aiškiau.
VEIDAS: Atsižvelgiant į demografines tendencijas, kiek, jūsų nuomone, per dešimtmetį Lietuvoje sumažės mokyklų ir mokytojų, aukštųjų mokyklų ir dėstytojų?
R.D.: Remkimės kitų šalių pavyzdžiais. Štai Izraelyje, kuriame gyvena 7 mln. žmonių, yra aštuoni universitetai. Ir jų užtenka. Negana to, Izraelis yra viena pirmaujančių valstybių pasaulyje aukštųjų technologijų ir išradimų srityje. Pas mus universitetinių mokyklų yra arti dvidešimties. Tiek jų tikrai nereikia. Manau, kad ateityje ir Lietuvoje liks 5–7 universitetai.
Taip pat mažės ir progimnazijų bei gimnazijų, nes juk kiekvienais metais į mokyklas ateina 20 tūkst. mažiau vaikų nei praėjusiais metais. Gimnazijose tas mažėjimas sieks apie 10 proc., o kitose mokyklose – apie 15 proc. Atitinkamai mažės ir mokytojų.
VEIDAS: Kaip manote, koks nuošimtis abiturientų, tarkime, 2020 m., išvažiuos studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas?
R.D.: Jeigu jaunimas perspektyvų Lietuvoje ir toliau nematys, jeigu studijos užsienio universitetuose stipriai nepabrangs, o sąlygos bus panašios kaip dabar, tai į užsienį studijuoti išvažiuos apie 40–50 proc. abiturientų, o iš gimnazijų, kurios yra pirmajame “Veido” reitingo dešimtuke, – net apie 80 proc. jaunuolių.
VEIDAS: Sovietmečiu vaikai buvo verčiami kalti ir į savo galvas prigrūsti kuo daugiau žinių. Dabar teigiama, kad tai ydinga praktika ir reikėtų didinti vaikų kūrybingumą. Taigi dabar mūsų vaikai kala mažiau, bet ir kūrybingesni dar netapo. Kada įvyks tas lūžis ir kada mūsų vaikų pasiekimai, pagal tarptautinius vertinimus, nebus menkesni nei vidutiniai?
R.D.: Taip, tai tiesa. Bet norint kūrybiškai ugdyti vaikus, pirmiausia tam reikia sukurti sąlygas: naujas edukacines aplinkas, naujas laboratorijas, naujas technologijas, parengti tam mokytojus, daugiau vaikų laiko nukreipti į praktinius dalykus. Taip pat turėtų keistis ir egzaminų sistema. Kol Švietimo ir mokslo ministerija iš vaikų per egzaminus reikalaus tik žinių, tol niekas ir nesikeis. O jei keisis egzaminų struktūra ir turinys, jei iš vaikų bus reikalaujama daugiau kūrybingumo, tada mokytojai bus priversti dirbti ta linkme.
VEIDAS: O kokioms švietimo sritims dabar reikia daugiausiai pokyčių?
R.D.: Labiausiai dabar reikėtų keisti žmonių mąstymą ir nuostatas dėl profesinio rengimo. Tarkime, Skandinavijos šalyse po mokyklos didesnė dalis jaunuolių eina į profesinio rengimo sistemą, ir tai vertinama labai palankiai, nes baigusieji profesines mokyklas iš karto įsilieja į darbo rinką. O pas mus visi nori stoti į universitetus. Juk mes ir taip pirmaujame pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių, tačiau inovacijų ir išradimų srityje, deja, nesame lyderiai pasaulyje. O įvairių sričių amatininkų Lietuvoje jau stinga, ir jie dabar darbą gali susirasti daug greičiau ir su didesniu atlyginimu, nei baigusieji nepaklausias specialybes universitetuose.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kiek technologinių naujovių ir naujų pažangių mokymo būdų Lietuvos mokyklose bus, tarkime, 2020 m.?
R.D.: Per pastarąjį dešimtmetį į mokyklas atkeliavo daug naujų technologijų: buvo atnaujinti fizikos, chemijos, istorijos, biologijos, dailės, muzikos kabinetai, kai kur įrengtos laboratorijos, pripirkta kompiuterių, interaktyvių lentų, įdiegtas greitasis internetas. Ateityje visko bus dar daugiau, bet svarbiausia, kad būtų sistemiškumas, nes jei viską darysime eklektiškai, nauda bus minimali. Tarkime, jei į mokyklas atkeliaus planšetiniai kompiuteriai, tada turėtų ateiti ir naujos programos, keistis vadovėliai, turėtų būti apmokomi mokytojai. Kitaip tariant, naujausių technologijų pirkimas neturėtų būti vienkartinės injekcijos.
VEIDAS: Įsivaizduokite, kad esate mažo vaiko tėtis. Kaip jam parinktumėte darželį, vėliau mokyklą, tuomet kaip padėtumėte apsispręsti dėl profesijos ir aukštosios arba profesinės mokyklos?
R.D.: Tiek darželį, tiek mokyklą rinkčiausi pagal tai, kokie ten dirba pedagogai ir kiek ten skatinamas vaikų kūrybingumas. Vaikystėje svarbiausia, kad vaikų kūrybingumas nebūtų nuslopintas. O po pradinės mokyklos gal vertėtų ieškoti mokyklos su sustiprintu kai kurių dalykų mokymu. Nors šiaip jau mokinio mokymosis rezultatai labiausiai, tai yra 70 proc., priklauso nuo jo paties ir tik 30 proc. – nuo mokyklos. Taigi labiausiai reikia stengtis didinti vaiko mokyvaciją mokytis.

Mokymosis rezultatai labiausiai, tai yra 70 proc., priklauso nuo paties mokinio ir tik 30 proc. – nuo mokyklos.