Protestai Lenkijoje

Jei Barry Sonnenfeldas, režisavęs legendinį filmą „Vyrai juodais drabužiais“, vėl imtųsi tamsiai apsirengusios specialiosios tarnybos temos, jis turėtų pagalvoti, ar veiksmas iš Niujorko neturėtų persikelti į Varšuvą, o vyrus pakeisti moterys.

Rima JANUŽYTĖ

1997-aisiais kurtame filme svarbiausia vaikinų juodais drabužiais užduotis buvo prižiūrėti Žemėje gyvenančius ateivius. Po beveik 20 metų panašios užduoties ėmėsi Lenkijos moterys. Tik visa tai ne filmas, o realybė. Ir skirta tai ne ateiviams, o šalies valdžiai.

Sumanymas visiškai uždrausti abortus – taip pat ir tais atvejais, kai moters gyvybei gresia pavojus, ir kai moteris išprievartauta arba jai 11 metų, ir kai vaisius sunkiai apsigimęs, kelia tiek audrų, kad net dažnai lietuvei norisi sakyti „aš esu lenkė“, taip, kaip daug europiečių po išpuolio Paryžiuje sakė „aš esu Charlie Hebdo“.

Beje, ne visai tikslu sakyti, kad valdžia pati sugalvojo griežtinti abortų įstatymą. Tokią siūlymą pateikė piliečių iniciatyva „Stop Abortion“, surinkusi 450 tūkst. parašų. Kaip teigia pasipriešinti šiam absurdui stojusios lenkės, tie piliečiai, kurių iniciatyvą dabar svarsto vyriausybės komitetas, – beveik vien vyrai arba davatkos. Tad protestuoti į gatves plūstančios lenkės juodais drabužiais jaučiasi kaip radikaliuose islamo kraštuose net automobilio vairavimo teisės neturinčios į nikabus įspraustos musulmonės.

Jau ir anksčiau abortų įstatymas Lenkijoje buvo vienas griežčiausių Europoje – juk abortai draudžiami pagal nuo 1993-iųjų galiojantį įstatymą. Bet yra numatyta bent jau keletas išimčių: kai moters gyvybei gresia pavojus, kai vaisius yra neišgydomai apsigimęs, taip pat kai moteris pastoja po išžaginimo arba incesto. Pagal naująjį pasiūlymą visos išimtys būtų naikinamos, o moterys, siekiančios aborto, ir juos atliekantys gydytojai būtų baudžiami įkalinimu iki penkerių metų.

Kritikų teigimu, naujasis įstatymas reiškia, kad bus įtariamos ir tiriamos visos moterys, patyrusios persileidimą. Gydytojai gali imti paniškai bijoti net ir reguliarių nėščiųjų apžiūrų, nes nelaimės atveju ant jų kristų įtarimų šešėlis.

Tad tūkstančiai moterų daugiau nei šešiasdešimtyje Lenkijos miestų atsisakė eiti į darbą ir protestavo prieš aborto draudimo įstatymą. Streikavo ir buvo priverstos užsidaryti kavinės, kirpyklos, biurokratinės įstaigos, universitetai ir mokyklos.

Tūkstančiai moterų daugiau nei šešiasdešimtyje Lenkijos miestų atsisakė eiti į darbą ir protestavo prieš aborto draudimo įstatymą. Streikavo ir buvo priverstos užsidaryti kavinės, kirpyklos, biurokratinės įstaigos, universitetai ir mokyklos.

Protestų kulminacija tapo didžiulis mitingas Varšuvos senamiesčio širdyje. Tūkstančiai juodai apsirengusių moterų bangavo tarsi audringa jūra. Tūkstančiai moterų išėjo ir į Gdansko, Vroclavo ir kitų miestų gatves.

Protestai vyko ne tik Lenkijos, bet ir kitų Europos šalių miestuose, taip pat ir Vilniuje. Netgi Briuselyje, prieš ES buveinę, su plakatais rankose susirinko maždaug du šimtai juodai apsirengusių protestuotojų, palaikančių Lenkijos moteris. Šimtai aktyvistų taip pat žygiavo Berlyno gatvėmis, buvo surengtas piketas prie Lenkijos ambasados Londone.

Kol kas parlamentas tikrą audrą sukėlusias pataisas atmetė (prieš balsavo 352 parlamentarai, už – 58), tačiau konservatoriai nurimti neketina. Jie žada pakoreguoti pataisų siūlymą ir teikti jį iš naujo. Tad lenkių juodais drabužiais misija dar tikrai nebaigta.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Nuo 1991 m. dėl abortų Lietuva neteko maždaug 400 tūkst. savo potencialių piliečių, bet ką mes padarėme, kad būtų kitaip?

Birutei šiandien 42-eji. Nors moters grožis jau šiek tiek priblėsęs – veidas išvagotas smulkių raukšlelių, plaukai lengvai žilstelėję, o liūdnos akys išduoda nuovargį ir rūpesčius, ji vis dar patraukli moteris. Grįžusi namo po darbo ir pamaitinusi vaikus, ji iš lėto, atsargiai rinkdama žodžius, pasakojo apie savo dramatišką gyvenimą.
Kaip užaugo šeimoje su niekad neišsiblaivančiu tėvu, nuo kurio net trys jų kaimo moterys turėjo nesantuokinių vaikų. Kaip šiaip ne taip baigė mokyklą, nes mokslai jai niekada nesisekė, ir svajojo ištekėti, kad kuo greičiau ištrūktų iš tėvų namų. Kaip sutiko Romą, kuris jai prisiekinėjo amžiną meilę ir blaivų gyvenimą, bet jau pirmaisiais metais po vedybų iš darbo grįždavo toks girtas, kad vos rasdavo kelią į namus. Kaip vienas po kito gimė trys vaikai – visi berniukai, kuriems jų tėvas nėra ištaręs nė vieno meilaus žodžio.
Kai Birutė pasijuto besilaukianti ketvirto vaikelio, buvo praėję vos keturi mėnesiai nuo tada, kai ji, paauginusi berniukus, po ilgų paieškų pagaliau susirado darbą – įsidarbino pardavėja kaimo parduotuvėlėje už kuklius 700 litų. Moteris neslėpė, kad jokių kontraceptinių priemonių nenaudojo: tabletėms nebuvo pinigų, o prezervatyvų vyras, kuris neretai girtas užguldavo ją naktimis, nepripažino.
Birutė ilgai svarstė, ar pajėgs išmaitinti ir išleisti į mokslus dar vieną atžalą, nes sūnūs jau ir taip nuolat skųsdavosi, kad negauna kišenpinigių, vaikšto sulopytomis kelnėmis ir bijo mokykloje prisipažinti, jog ne tik neturi kompiuterio, bet ir pavalgyti namie ne visada yra ko. Tai buvo beprotiškai sunkios dienos, kai ji negalėjo nei valgyti, nei normaliai miegoti, kol galiausiai priėmė sunkiausią savo gyvenime sprendimą. „Jau kitą savaitę, pasiskolinusi pinigų, nuvažiavau į miestą ir pasidariau abortą“, – vieną skaudžiausių savo gyvenimo momentų prisimena Birutė.
Matydama savo viskam abejingą vyrą, vis giliau grimztantį alkoholio liūne, skurde augančius sūnus ir begalinę neviltį, ji pasirinko abortą, nes tai jai atrodė mažesnė blogybė, nei tokiomis aplinkybėmis gimdyti dar vieną vaiką, kuriam ji, kaip sako pati Birutė, be meilės, daugiau visiškai nieko negali duoti.
Už sukrečiančios statistikos, kuri mums praneša, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo atlikta beveik 400 tūkst. abortų, o dauguma jų – ne dėl medicininių indikacijų, o pačių moterų sprendimu, slypi daugybė ne mažiau jaudinančių gyvenimo istorijų ir visa virtinė aplinkybių, kai būtent nėštumo nutraukimas, kad ir kokių randų moters kūne ir sieloje tai palieka, atrodo geriausia ir vienintelė išeitis.

1991 m. abortu baigdavosi 70 proc. nėštumų

Kad ir kiek būtų diskutuojama, kurį momentą po apvaisinimo reikėtų laikyti gyvybės pradžia ir koks turi būti embriono teisinis statusas, kiekviena moteris, kuri ryžtasi abortui, išgyvena didžiulį dvasinį sukrėtimą, o šis sprendimas dažniausiai būna ne mažiau sunkus ir skausmingas tiek pačioje ankstyviausioje nėštumo stadijoje, tiek artėjant dvyliktai nėštumo savaitei, tai yra paskutinei ribai, iki kada šiuo metu Lietuvoje dar leidžiama nutraukti nepageidaujamą nėštumą.
„Kada prasideda gyvybė – ar nuo ląstelių susijungimo, ar tik žmogui gimus, yra filosofinis klausimas, į kurį turbūt niekada nebus vieno atsakymo. Taip, tai gyvybės pradžia, bet mes žinome, jog apie 70 proc. apvaisinimų baigiasi persileidimu moteriai dar netgi nežinant, kad ji yra pastojusi. Iš visų žinduolių moteris yra sunkiausiai pastojantis organizmas. Vis dėlto moters nešiojamas vaisius vis tiek yra potencialus žmogus, todėl mes matome, kad nutraukti nėštumą moteriai būna tikrai labai skaudus apsisprendimas“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. Rūta Jolanta Nadišauskienė.
Šokiruojantis abortų skaičius apnuogina mūsų visuomenės švietimo spragas ir didžiules mūsų valstybės socialines problemas, kurių per šiuos du nepriklausomybės dešimtmečius politikai taip ir nesiėmė deramai spręsti, nes pasiūlyti ir priimti įstatymą, draudžiantį abortus, yra kur kas paprasčiau, nei imtis būtinų reformų, kad tų abortų būtų kuo mažiau.
Gūdžiais 1991-aisiais Lietuvoje abortu baigdavosi apie 70 proc. nėštumų. Šiandien – jau gerokai mažiau, apie 20 proc. 1991–2012 m. Lietuvoje iš viso gimė apie 791 tūkst. vaikų, ir tai yra tik maždaug dukart daugiau, nei tuo laikotarpiu šalyje buvo atlikta nėštumo nutraukimų. Tačiau skubantieji smerkti visas šias moteris, kurios visada prisimins savo negimusius vaikus, dažnai net nesusimąsto, kokios gi priežastys lėmė, kad tiek daug pradėtų gyvybių mūsų visuomenėje taip ir netapo visaverčiais mūsų valstybės piliečiais. Už šių skaičių slypi tokia Lietuva, kokios mes dažnai nenorime matyti ir apskritai pripažinti.
Visų pirma tai tik dar kartą primena apie giliai mūsų valstybėje išsikerojusias socialines piktžaizdes: nereta Lietuvos moteris vis dar gyvena tokiomis sąlygomis, kad tiesiog nesiryžta gimdyti pirmo, o gal jau kažkelinto vaiko ir pasirenka mažesnę, kaip jai tuo metu atrodo, blogybę – abortą. To priežastis gali būti ir skurdas: žemiau skurdo ribos gyvena apie 20 proc. Lietuvos šeimų, todėl dažna moteris, atėjusi nutraukti aborto, pirmiausia kalba apie tai, kad dar vieno vaiko tiesiog nesugebėtų išlaikyti.
Ne paskutinėje vietoje – ir epidemijos mastą Lietuvoje siekiantis alkoholio vartojimas: tyrimai rodo, kad apie 30 proc. 20–64 metų amžiaus vyrų ir 9 proc. moterų yra priklausomi nuo alkoholio. Todėl tarp nėštumą nutraukiančių moterų nemažai tokių kaip mūsų pašnekovė trijų sūnų mama Birutė iš Lietuvos provincijos, kurios, nejausdamos palaikymo iš girtaujančių sutuoktinių ar ilgamečių partnerių ir neturėdamos pakankamai ryžto pakeisti savo gyvenimą, taip pat dažnai atsiduria nėštumą nutraukiančių medikų rankose.
Už abortų statistikos slypi ir kitos porų santykių problemos, nes tyrimai rodo, kad apie 60 proc. Lietuvos moterų yra patyrusios smurtą šeimoje, o maždaug kas trečia yra turėjusi lytinių santykių su sutuoktiniu ar ilgamečiu partneriu prieš savo valią, – tai liudija naujausi europiniai tyrimai. Būtent tokiomis aplinkybėmis ir užsimezga dalis nėštumų, kurie vėliau yra nutraukiami.
„Mūsų kaime, kuriame turime sodybą, pati esu mačiusi, kaip prisigėręs vyras vaikosi žmoną norėdamas lytinių santykių, o ji nuo jo bėga, nes kas gi nori su girtu santykiauti. Bet pagal mūsų sąmonę ten greičiausiai kas nors ir įvyko, nes juk žinote, koks Lietuvoje požiūris: pas mus moterys visada privalo būti pasiruošusios. Ir tai patiria ne viena, o daugybė šeimų“, – teigia Seimo narė socialdemokratė Giedrė Purvaneckienė.
Neištikimybė, emigracijos problemos, depresija, įvairių medikamentų vartojimas ir ligos pastojimo metu, tėvų, gąsdinančių savo jaunas dukras, jog vaikas sugadins karjerą, spaudimas – priežasčių, kurios pastūmėja moteris ryžtis abortui, kad ir koks sunkus būtų šis sprendimas, yra daugybė ir pačių įvairiausių. Pasitaiko visokių situacijų, kai net ir išsilavinusios, sėkmingai gyvenimą susitvarkiusios ir gerai žinančios, kaip saugotis nepageidaujamo nėštumo, moterys pastoja po vienintelės atsitiktinių santykių nakties, o ir šiuolaikinė kontracepcija – kas tą paneigtų – neapsaugo nuo nėštumo visu šimtu procentų.
Vis dėlto ekspertai linkę manyti, kad neplanuoti nėštumai ir abortai yra labiau tam tikrų visuomenės sluoksnių problema, kurią paaštrina socialinis ir ekonominis nesaugumas, elementaraus lytinio švietimo stoka ir prastas kontracepcijos prieinamumas.
„Tik labai reta moteris, gyvenanti šeimoje normalų aprūpintą gyvenimą, kreipiasi dėl nėštumo nutraukimo. Dažniausiai tai patiria įvairių gyvenimo aplinkybių pažeistos moterys, kurios jaučiasi įstumtos į kampą, nebemato kitos išeities. Ir bandyti joms moralizuoti būtų jau psichologinis smurtas“, – mano LSMU ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos Akušerijos skyriaus vadovas, Lietuvos akušerių ginekologų draugijos prezidentas doc. Vladas Gintautas.

Į „Veido“ klausimus atsako Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė dr. Margarita Jankauskaitė

VEIDAS: Ką rodo kitų šalių patirtis: kokių rezultatų sulaukiama uždraudus abortus?

M.J.: Abortus uždraudusios valstybės ilgainiui tų draudimų atsisako, nes nepasiekiama nė vieno iš tų tikslų, kurių siekė už gyvybę pasisakantys tokių įstatymų teikėjai. Uždraudus abortus jų nesumažėja, nes, kiek mes žinome istoriškai, abortai visą laiką egzistavo, ir jeigu nėra galimybių juos daryti legaliai, jie daromi nelegaliai, o tai turi labai neigiamų pasekmių moterims ir jų reprodukcinei sveikatai. Taigi, užuot pagerinę gimstamumo rodiklius, mes galime juos kaip tik labai stipriai pabloginti. Abortų draudimas iš tiesų niekaip nepagerina gimstamumo rodiklių. Galime paskaičiuoti, kiek nuo tarybinių laikų, kai buvo įteisinti abortai iki 12 nėštumo savaitės, Lietuva prarado potencialių gyventojų, bet sykiu mes matome, kad jeigu valstybėje nėra sustyguota socialinė politika, ekonominiai dalykai, tai net ir gimę žmonės tą valstybę palieka. Pažiūrėkime į tą pačią Maltą ar Lenkiją, kur abortai draudžiami, ir pamatysime, kad ten gimstamumas labai prastas.
Na, o jei kalbėsime apie dilemą, ar pradėta gyvybė, ar moters teisės, tai mes turime suvokti vieną svarbų momentą: kol embrionas yra moters kūne, tai nėra koks nors atskiras darinys. Jis neatsiejamas nuo moters kūno ir dėl to jos teisėms yra teikiamas prioritetas. Pas mus dabar dažnai eskaluojama gyvybės kultūros tema, bet kaip mes tą gyvybę suvokiame? Esame europinė visuomenė – negyvename kokioje nors visiškai atsilikusioje visuomenėje, kur gyvybė suprantama taip, kad tik gimė žmogus, ir viskas. Todėl manau, kad mes jau turime kalbėti apie gyvenimo kokybę. O dabar, viena vertus, aiškinama, kaip reikia apginti embriono teises, bet jos priešpriešinamos moters teisėms. Čia iškyla klausimas, kodėl tada, kai tas embrionas išsivysto ir tampa žmogumi, suaugusia moterimi, jo teisės jau tampa nebesvarbios.
Netgi tie, kurie pasisako už moters pasirinkimą nutraukti nėštumą ar ne, juk nesako, kad jie yra už abortą, kad tai praktika, kurią reikia skatinti ir kad mes labai dėl to džiūgaujame. Juk kalbama ne apie tai. Ir jei mes iš tikrųjų norime pasiekti gerų rezultatų, pirmiausia turime imtis nuoseklaus jaunimo švietimo ir ugdymo, kad žmonės suprastų savo kūniškumą, seksualumą ir kaip su juo elgtis, spręsti socialines problemas.
VEIDAS: Netgi tokioje pažangioje šalyje kaip Švedija 2012 m. šimtui gimusiųjų teko daugiau abortų nei Lietuvoje. Daugiau abortų buvo ir Jungtinėje Karalystėje. Kodėl taip yra ir ar tikrai lytinio švietimo stoka yra didžiausia problema?
M.J.: Vakarų visuomenės yra labai diversifikuotos, ir kai mes žiūrime į abortus, tarkim, Švedijoje, statistika juk nepasako, apie kokius visuomenės sluoksnius kalbame. Jeigu Lietuvoje ši informacija būtų išskleista klasiniu požiūriu, irgi matytume, kad problema kondensuojasi tam tikruose gyventojų sluoksniuose, o kituose sluoksniuose ji gerokai mažesnė. Todėl ta apibendrinanti informacija yra šiek tiek netiksli.
Yra ir įvairių etninių mažumų, kuriose niekas net nekalba apie tuos dalykus, tėvai „užsispazmavę“, kaip pas mus Lietuvoje paprastai būna, o jaunimas jau pradeda gyventi truputį kitokį gyvenimą. Be to, turime žiūrėti, ar yra prieinamos kontraceptinės priemonės, ar jos pakankamai pigios, kad kiekvienas norintis galėtų įsigyti. Pažiūrėkite, kokie brangūs Lietuvoje prezervatyvai, hormoniniai kontraceptikai. Pvz., vadinamoji trečios kartos hormoninė spiralė, labai patikimai sauganti nuo nėštumo, kainuoja 500–600 Lt. Aišku, žinant, kad tai kontracepcija ne vieniems metams, ši investicija gal ir nėra didelė, bet ši suma sudaro maždaug trečdalį vidutinio atlyginimo šalyje, o kadangi dauguma gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, vienu užsimojimu šitiek sumokėti tikrai nėra paprasta. Tebėra ir daug įsibaiminimo dar nuo senų laikų, kai buvo aiškinama, kad kontraceptikai visaip žaloja sveikatą.
Na, o jei matome, kad paskesnio vaiko nesiryžta gimdyti vyresnės moterys, iš čia kyla ir socialinio nesaugumo, galbūt ir partnerio nepatikimumo klausimai. Tad į šią problemą reikia žvelgti kompleksiškai.
VEIDAS: Bet ar apskritai įmanoma yra visuomenė be jokių abortų?
M.J.: Pasižiūrėkime dar plačiau. Mūsų valstybėje dominuoja tautos galios politika, įsivaizduojame, kad kuo žmonių bus daugiau, tuo tauta bus stipresnė. Mūsų valstybei tų žmonių reikia, nes kyla darbo jėgos klausimas ir kas gi mokės pensijas. Bet yra tautų, kuriose rūpinamasi jau ne tiek tautos gausa, kiek kokybe. Tada aiškinama, kad vieni turi daugintis, ir mes tai skatiname, o kiti – įvairios pažeidžiamos grupės, ligoti, psichinių sutrikimų turintys asmenys, tam tikrų etninių grupių atstovai ir pan. – geriau nesidaugintų. Yra ir trečias požiūris, kai aiškinama, kad jei žmonių darosi per daug, tai kyla didelė rizika. Kinijos vieno vaiko politika – tipiškas klasikinis pavyzdys. Ten intervencija į moters kūną daroma jau kitaip: jos reproduktyvumas vertinamas kaip tam tikro pobūdžio grėsmė, ir jeigu ji ryžtasi arba leidžia sau pagimdyti antrą vaiką, tada gali sulaukti pačių baisiausių represijų.
Bet ar moteris yra priverčiama pasidaryti abortą prieš savo valią, ar ji verčiama gimdyti to nenorėdama – tai yra lygiai toks pat jos žmogaus teisių nepaisymas. Turime suvokti, kad tik ji gali priimti tą sprendimą, nes jai reikės gimdyti, auginti, jai reikės susidurti su visomis įmanomomis pasekmėmis ir tik ji gali nuspręsti, ar yra tam pasirengusi, ar ne.
VEIDAS: Daugelyje Vakarų šalių jau nebekyla net diskusijų dėl moters teisės nutraukti nepageidaujamą nėštumą. Kodėl tokios iniciatyvos vis iškyla Lietuvoje?
M.J.: Yra tokia tendencija, kad tose visuomenėse, kuriose vertybinės nuostatos labiau pajudėjusios žmogaus saviraiškos linkme, – kai vertinamos žmogaus teisės, laisvės, kai jis galvoja ne apie tai, kaip išgyventi, o kokia jo gyvenimo kokybė, – ten yra daug aukštesnis tolerancijos lygis, vertinama lyčių lygybė, gerokai mažesnė ksenofobija, ten ir požiūris į moters teisę apsispręsti dėl savo kūno labiau gerbiamas. Todėl tai, kad pas mus kyla tokio pobūdžio diskusijos, rodo, jog vis dar esame toje stadijoje, kai dominuoja išlikimo vertybės: svarbiau yra išlikti, o ne tai, kaip tu gyvensi, tad ir moterų teisių klausimas tampa antraeilis. Kaip aš kartais sakau, mes gyvename visuomenėje, kurioje labai gajos tradicijos žiūrėti į moterį kaip į sekso objektą, bokso kriaušę, na, o dabar dar padarys iš mūsų ir gimdymo inkubatorius.

Abortų temai abejingų nėra: ir Lietuvoje jie turi begalę aršių priešininkų bei ne mažiau užsidegusių šalininkų. Pastarieji įrodinėja, kad moterims turi būti suteikta pasirinkimo laisvė – gimdyti pastojus ar ne. Tačiau daugelis nutraukusiųjų nėštumą vis dėlto perbėga į kovotojų dėl gyvybės stovyklą. Viena tokių – Vaida G., kuri prieš vienuolika metų du kartus sąmoningai pasirinko abortą, o šiandien sako, kad gimdytų net pastojusi po išprievartavimo, nors tokiu atveju nutraukti nėštumą leidžia net Bažnyčia.
Moteris sugebėjo sau atleisti, tačiau patirti išgyvenimai ją lydi kasdien. “Mano sprendimas nutraukti nėštumą buvo logiškas ir praktiškas. Nė kiek nedvejojau, nes jau turėjau trejų metų sūnelį ir šešių mėnesių dukrytę. Kai trečią kartą pastojau, aš studijavau, vyro atlyginimas buvo nedidelis, gyvenome nuomojamame bute. Nubuvo suvokimo apie kitus pasaulius, tik apie materialųjį, tad net minties nekilo gimdyti”, – prisimena Vaida ir priduria, kad praėjus vos pusmečiui po aborto vėl pasijuto nėščia. Ir tada matė vienintelę išeitį – nutraukti nėštumą, mat tuo metu skyrėsi su vyru.
Šiandien ji mąsto kitaip ir kone kasdien prašo savo negimusių vaikų atleidimo. “Kai kyla klausimas, gimdyti ar ne, kiekviena gali galvoti pirmiausia apie save, nes ji jau gyvena. Tačiau moteris turi suprasti, kad pasidariusi abortą turės brangiai už tai sumokėti. Aš labai noriu susilaukti dar dviejų vaikų, labiausiai šiuo metu man trūksta normalių vyro ir moters santykių, tačiau vis dar nesutinku tinkamo žmogaus. Tai mano priimtų sprendimų pasekmės”, – neabejoja dabar jau dviejų paauglių mama.

Gyvybė prasideda nuo užsimezgimo momento

“Dievas atleidžia visada, žmogus kai kada, o gamta niekada”, – mano judėjimo prieš abortus Lietuvoje pradininkas kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas. Pasak jo, abortas yra viena sunkiausių nuodėmių, užtraukiančių dangaus kerštą ir didžiausią Bažnyčios bausmę – ekskomuniką (atskyrimą nuo Bažnyčios). “Abortuojant nužudomas žmogus. Juk gyvybė užsimezga, kai tik susijungia vyriška ir moteriška ląstelės”, – sako klebonas.
Šiai Bažnyčios skelbiamai tiesai neprieštarauja ir genetikos mokslas. “Žmogaus gyvybė prasideda nuo DNR funkcionavimo pradžios, t.y. nuo užsimezgimo momento. Tada suformuojamas žmogaus genomas, visa DNR struktūra, kuri yra užkoduota chromosomose. Tai vadovėlinė fundamentaliosios genetikos tiesa”, – tvirtina gydytojas genetikas Danielius Serapinas.
Jo nuomone, atliekant abortą žmogus nužudomas pradinėse savo vystymosi stadijose. Tad teigti, kad vos užsimezgęs embrionas yra ląstelė – didelė mokslinė klaida. “Spermatozoidas turi viengubą chromosomų rinkinį. Jis yra kūno ląstelė, kaip ir kiaušialąstė, o zigota, atsiradusi po apvaisinimo, yra atskiro, unikalaus žmogaus genomo pradžia. Tai lyg mikroschema, kuri vėliau realizuosis kaip žmogus”, – paaiškina genetikas ir priduria, kad moksliniais tyrimais įrodyta, jog nutraukiant nėštumą vaisius išgyvena didelį stresą.
Pasirodo, jau šešių savaičių embrionas reaguoja į prisilietimą išsilenkimu. Mokslininkai negali pasakyti, ar jis jaučia skausmą, nes tai kompleksinė reakcija, kurią sunku įvardyti. Tačiau atlikus tyrimus aštuonioliktą nėštumo savaitę paaiškėjo, kad ruošiantis nutraukti nėštumą ir vos išplėtus gimdos kaklelį vaisiaus streso hormono kortizolio koncentracija padidėja keliolika kartų. “Vaisiaus kraujo sudėtis taip pat įrodo, kad abortas – stresinė situacija, lydima baimės”, – dėsto D.Serapinas.

Abortuoti vaisiai – medicininės atliekos

Kauno medicinos universiteto klinikų Akušerijos ginekologijos klinikos gydytojas Eimantas Švedas tvirtina, kad chirurginis nėštumo nutraukimas – drastiška procedūra, kurią atliekant ne tik nužudoma gyvybė, bet ir sužalojama moters fizinė bei dvasinė sveikata.
Iki dvyliktos nėštumo savaitės vaisius iš gimdos dažniausiai išgrandomas chirurginiais instrumentais. Atlikus nuskausminimą išplečiamas gimdos kaklelis, paskui vaisius sudraskomas į gabalus, kurie išgrandomi iš gimdos ir sudeginami kaip medicininės atliekos.
“Po tokios procedūros labai dažnai lieka atviras gimdos kaklelis, dėl to gali įsimesti infekcija. Sunkiausios komplikacijos – gimdos kaklelio sužeidimai, pasireiškiantys gausiu kraujavimu”, – sako gydytojas ginekologas E.Švedas ir priduria, kad nutraukusiai nėštumą moteriai net 30 proc. padidėja tikimybė susirgti krūties vėžiu. Mat nutrūkus nėštumui liaukinio audinio ląstelės lieka tarpinės audinio būsenos, todėl yra labai lengvai pažeidžiamos kancerogeninių medžiagų, genetinių veiksnių.
Be to, net apie 5 proc. moterų po aborto tampa nevaisingos ir tikriausiai visos patiria kaltės jausmą. Pasak Vilniaus psichikos sveikatos centro psichiatrės Palmiros Rudalevičienės, nutraukus nėštumą trumpalaikė depresinė nuotaika bent trumpam aplanko daugelį. Kai moteris su savo išgyvenimais pati nebepajėgia susitvarkyti ir jų kontroliuoti, gali išsivystyti poabortinis sindromas. “Tokie išgyvenimai stiprumu prilyginami iš karo grįžusių karių, stichinių nelaimių, lėktuvo katastrofos liudininkų išgyvenimams”, – teigia Mykolo Romerio universiteto docentė.
Iš savo darbo praktikos ji žino, kad sunkiausia moterims būna susitvarkyti su kaltės jausmu. Sunkesniais atvejais jis gali siekti net kliedesių lygį. Dažnai jaučiamas pavydas turinčioms vaikų. “Dauguma moterų išgyvena dėl nužudyto kūdikio, bet daugėja tokių, kurios suserga iš apmaudo, neapykantos sau, aplinkiniams ir didžiulio noro keršyti”, – sako P.Rudalevičienė, kuriai yra tekę konsultuoti ir vyrus, išgyvenančius dėl to, kad moteris nutraukė nėštumą.
“Kai mylima moteris atsikrato bendro meilės vaisiaus, vyro vyriškumui suduodamas smūgis. Jis mano, kad moteris neištikima, o ankstesni vaikai – ne jo”, – pacientų išgyvenimus atskleidžia psichiatrė. Tačiau dažniausiai vyrai sprunka kuo toliau nuo pastojusios moters arba reikalauja darytis abortą, o paskui palieka.

Svarbu atleisti sau

P.Rudalevičienės manymu, neatleidusi sau moteris negalės pasveikti. Tik apmąsčiusi visus išgyvenimus ir pasiryžusi toliau gyventi taip, kad daugiau tas pats nepasikartotų, moteris išsivaduos nuo slegiančių minčių.
Patyrusi du abortus Vaida G. sako, jog pirmojo išganymo ji sulaukė, kai papasakojo savo vaikams, kad jie turi dar du brolius, tik ne čia. Tada savo negimusiems mažyliams sugalvojo vardus, pastatė po kryželį, kuria jiems darbelius, o keliaudama bažnyčiose visuomet uždega dvi žvakutes.
Pasak kunigo R.G.Skrinsko, anksčiau bausmę, kurią moteris užsitraukė nužudydama negimusį vaikelį, galėjo panaikinti tik vyskupas. Šiandien, jeigu moteris gailisi, per išpažintį atleidimą suteikia ir kunigas. “O sau atleisti labai padeda įsitraukimas į gyvybės saugojimo veiklą. Liudydamas gyvybės kultūrą, žmogus padeda ir sau”, – mano Bažnyčios atstovas, kurio iniciatyva 1992 m. Jurbarke pirmą kartą Lietuvoje buvo palaidoti trys abortuoti vaikai, o prieš porą metų Domeikavoje jis palaidojo aštuonių savaičių kūdikėlį. Pasirodo, tą padaryti galima.
Toks kapelis yra ir Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje, Vilniaus Rasų kapinėse, Angelų kalnelyje, stovi paminklas negimusiems kūdikiams. Po juo palaidotos aborto aukos iš vienos klinikos.

Box
1990–2009 m. Lietuvoje atlikta abortų
1990 m. – 50 000
1992 m. – 48 400
1994 m. – 36 893
1996 m. – 34 019
1998 m. – 28 450
2000 m. – 23 683
2002 m. – 18 907
2004 m. – 16 797
2006 m. – 14 976
2008 m. – 14 212
2009 m. – 12 790

Šaltinis: Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenys

Box2
Anksčiausiai abortai legalizuoti Sovietų Sąjungoje
 Manoma, kad nėštumo nutraukimų pasitaikydavo jau senovės Sirijoje ir Babilonijoje, tačiau už tai buvo skiriama mirties bausmė.
 Viduramžiais abortas buvo vadinamas pavojingu valstybei ir už tai bausdavo kaip už giminaičio nužudymą. Vėliau bausmės vis švelnėjo, o po Pirmojo pasaulinio karo pradėta kalbėti apie moters pasirinkimo laisvę.
 1920 m. Rusijoje moteriai buvo suteikta teisė pačiai spręsti, gimdyti ar ne. 1936 m. ši teisė buvo panaikinta, o XX a. šeštajame dešimtmetyje abortai buvo legalizuoti visoje Sovietų Sąjungoje.
 Lietuvoje abortai įstatymu įteisinti 1955 m.
 Didžioji Britanija – pirmoji Vakarų Europos valstybė, 1967 m. legalizavusi abortus. Jos pavyzdžiui pasekė beveik visos Europos valstybės.
 JAV įstatymas, leidžiantis nutraukti nėštumą, įsigaliojo 1973 m.
 Šiandien Europos Sąjungoje abortai draudžiami tik Maltoje, Airijoje ir Lenkijoje.
 Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet visame pasaulyje padaroma apie 50 mln. abortų. Apie 5 mln. nėštumo nutraukimų atliekama Europoje, 7 mln. – Afrikoje, 9 mln. – JAV ir net 25 mln. – Azijos valstybėse. Manoma, kad 22 proc. nėštumų baigiasi abortais.

Box3
Kada abortas leistinas
Kovotojų dėl gyvybės teigimu, nėštumą nutraukti galima tik dviem atvejais: kai motinos gyvybei gresia pavojus ir jeigu moteris buvo išprievartauta. Jų vertinimu, įtariamas vaisiaus apsigimimas – ne priežastis nutraukti nėštumą, nes tai taip pat gyvybė, turinti prigimtinę teisę gyventi.