Kas daro Lietuvą bananine respublika
Sarkastišku terminu “bananinė respublika”, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, lig šiol pašaipiai vadinamos atsilikusios, korumpuotų oligarchų valdomos valstybės. “Veidas” jau šešioliktą kartą balandžio pirmąją, melagių ir pašaipų dieną, trispalvių bananų ordinus prisega tiems, kurie Lietuvai trukdo tapti modernia vakarietiškos demokratijos valstybe.
Tarp ordininkų tradiciškai vyrauja politikai, o pastaruosius porą metų – dar ir bankininkai. Kandidatų gauti bananinius ordinus, deja, tik daugėja. Nes tikrai bananine valstybe galima virsti, kai į parlamentą politikai bando patekti nusipirkę kalinių balsus, o Vyriausiosios rinkimų komisijos narys neva “trolina” politikus, nuo kurių priklauso užsakymas jo firmai.

Žodis “parlamentas”, kaip žinome, kilęs iš prancūziško „parler“ – “kalbėti”, bet konservatorė V.Aleknaitė-Abramikienė per ketverius praėjusios kadencijos metus Seime sėdėjo lyg davusi tylos įžadus.

Ji prabilo tik 122 kartus ir pagal šį rodiklį tėra 94 vietoje tarp visų Seimo narių. Bet kai jau prabyla, jos žodžiai tampa meno kūriniu: Seimo posėdžio stenograma su V.Aleknaitės-Abramikienės siūlymu pietaujančiam kultūros ministrui prišlapinti į sriubos lėkštę buvo tiesiai perkelta į teatro sceną.
Politikės šlapimo vizijas inspiravo į Vilnių tuomet besirengiantis atvykti italų režisieriaus Romeo Castelucci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, kuris, konservatorės įsitikinimu, įžeidžia krikščionis, nes jame į Dievo atvaizdą mėtoma neva fekalijomis. Kadangi kultūros ministras pareiškė negalįs meno kūrinio nei cenzūruoti, nei uždrausti, V.Aleknaitė-Abramikienė ir pasiūlė prieš fekalijas kovoti šlapimu. Prišlapinti į ministro lėkštę būtų taip pat meninė saviraiška, tikino pagal išsilavinimą pati menininkė – muzikantė V.Aleknaitė-Abramikienė.
Nors ir nemačiusi spektaklio, politikė jį vadino kultūrine pedofilija, nesiūlė jo uždrausti dėl vienintelės priežasties – nes “negalima uždrausti pūti ir degraduoti”, šaukė: „Modernieji XXI a. barbarai, šalin rankas nuo Jėzaus paveikslo.“
“Mes dabar patiriame nuolatines represijas, nes į Lietuvą nuolat vežamos visokios destruktyvios žvaigždės. (…) Ir tai yra agresija prieš mūsų mažą tautą, prieš jos kultūrinę savimonę, – gąsdino politikė. – Jeigu aš dabar atlikčiau striptizo seansą, tai irgi turėčiau labai gerą reklamą, mane parodytų turbūt viso pasaulio televizijos, reikėtų tik man dabar tai padaryti. Bet ar mes turime visiškai sugyvulėti šitoj perkamų ir parduodamų žmonių visuomenėje, šitoj civilizacijoje, kurioje mes gyvename? Ne. Juk ši civilizacija yra mūsų motina ir mes turime jai padėti.”
V.Aleknaitės-Abramikienės monologai įkvėpė Seime teatro dvasią – surengti net keli posėdžiai, parengtos keturios alternatyvios rezoliucijos. Kaip ironizavo teatralai, Seimas vienam spektakliui skyrė daugiau dėmesio nei visai teatro sistemai per visą ketverių metų kadenciją, tačiau skandalo įkarštyje užmiršo, kad Konstitucija draudžia cenzūrą.
Taigi jei Seimas gali būti teatras, kodėl negali būti atvirkščiai: Seimo posėdžių apie R.Castelucci spektaklį stenograma kaip dramaturgijos veikalas skaitytas Nacionalinės dramaturgijos festivalyje. Tad, užuot skundusis, kad trūksta nacionalinės dramaturgijos kūrinių, į teatro sceną verta perkelti ir kitas V.Aleknaitės-Abramikienės bei jos sekėjų kalbų stenogramas, kad ir apie senobinę šeimos koncepciją, kuria stebinome Europą.

Rugsėjo 12 d. Romoje (Italijos Respublika) vykusioje konferencijoje “Neapykantos, nusikaltimai prieš krikščionis: atsakas ir prevencija” pareikšta, kad ESBO narės privalo dėti daugiau pastangų siekiant išvengti ir apsisaugoti nuo nusikaltimų prieš krikščionis.

“Lietuva visais laikais pasižymėjo tolerancija kitatikiams. Lietuvoje šalia vieni kitų taikiai gyvena įvairių religinių konfesijų atstovai. Tuo tarpu pasaulyje vis dar vyksta įvairūs nusikaltimai prieš krikščionis. Nustatyta, kad kas penkias minutes pasaulyje nuo persekiojimų žūsta vienas krikščionis”, − sakė iš konferencijos Romoje sugrįžusi Seimo delegacijos ESBO PA vadovė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.

Anot V. Aleknaitės, dažniausiai pasitaikantys nusikaltimai: šventovių, kapinių išniekinimas, padegimai, krikščionių nuosavybės niokojimas, pasikėsinimai į kunigus, vienuolius. Daugiausia nusikaltimų įvykdoma tose vietovėse, kuriose krikščionys sudaro religinę mažumą, tačiau konferencijos dalyviai iš daugelio ESBO valstybių narių labiausiai pabrėžė susirūpinimą dėl krikščionių diskriminacijos ir jų teisių suvaržymo tradiciškai krikščioniškomis laikomose šalyse.

Pasak statistikos, penkios iš dešimties pasaulio šalių, kuriose iki 2009 metų labiausiai kilo socialinis priešiškumas religijai yra Europoje: tai Bulgarija, Danija, Rusija, Švedija, Jungtinė Karalystė.

Tam, kad ši smerktina žmogaus teisių pažeidimo forma būtų išrauta su šaknimis, reikia, kad krikščionys pilnavertiškai dalyvautų viešajame gyvenime, kad visuomenė atvirai apie tai diskutuotų, rinkti patikimą informaciją apie diskriminacijos atvejus, tobulinti švietimą, auginti visuomenės supratimą ir toleranciją.

Apie ESBO konferenciją Romoje

“Neapykantos nusikaltimai prieš krikščionis: atsakas ir prevencija” konferencijoje dalyvavo 150 atstovų iš 56 ESBO šalių, religinės bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos. Lietuvą atstovavo: Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Seimo delegacijos ESBO PA vadovė, ESBO PA Politikos ir saugumo komiteto pranešėja, Evaldas Ignatavičius, užsienio reikalų viceministras, ambasadorius Alfonsas Eidintas, prof. kun. Andrius Narbekovas.

Vilija Aleknaitė-Abramikienė kalbėdama konferencijoje pasidžiaugė reikšmingu ESBO, kaip organizacijos, o taip pat ir ESBO PA indėliu, ginant ir įgyvendinant valstybėse narėse religijos laisvę. Šių metų liepos pradžioje Belgrado sesijoje priimta rezoliucija prieš netoleranciją ir krikščionių diskriminaciją ESBO erdvėje.

„Religijos laisvė – tai vaistai nuo totalitarizmo“, − sakė Seimo narė. Ji priminė susirinkusiems, jog po Antrojo Pasaulinio karo Sovietams okupavus Lietuvą, krikščionių persekiojimas ir nusikaltimai prieš juos buvo įprasta praktika. Neapykanta „priešams“, t. y. kunigams ir tikintiesiems, buvo Sovietų politikos atributas. Neapykantos skatinimas buvo metodas, kurio pasekmės visiems gerai žinomos. Kaip ir absoliuti dauguma konferencijos dalyvių, ji išreiškė susirūpinimą dėl mūsų dienomis nuolat eskaluojamo priešiškumo krikščionybei Europos žiniasklaidoje. „Ką reiškia šis priešiškumas“, − klausė Seimo narė, − jeigu tai emocija, aiškinkimės kodėl, o jei tai metodas, tada − koks jo tikslas. Bet kuriuo atveju neapykanta neatneša nieko gero, todėl Lietuvos delegacijos ESBO PA vadovė savo kalboje pabrėžė, jog pritaria prof. Massimo Introvigne siūlymui įsteigti Krikščionių kankinių atminimo dieną ESBO valstybėse narėse.

Susitikime dalyvavo net trys Lietuvos pirmininkavimo metu paskirti aukštieji ESBO pareigūnai: ESBO generalinis sekretorius Lamberto Zannier, ESBO Žmogaus teisų biuro vadovas Janez Lenarčič, Massimo Introvigne – ESBO pirmininko asmeninis atstovas kovoje su netolerancija ir diskriminacija prieš krikščionis, Arkivyskupas Dominique Mamberti, Šventojo Sosto Sekretorius Ryšiams su Valstybėmis, Metropolitas Hilarion of Volokolamsk, Maskvos Patriarchato Departamento Ryšiams Pirmininkas.

Pagrindinė mintis, kurią išreiškė aukštieji pareigūnai ir konferencijos dalyviai yra ta, jog neapykantos skatinimas viešoje erdvėje veda prie neapykantos nusikaltimų, kuriems ESBO skiria didelį dėmesį, nes jie kelia grėsmę visuomenei. Padaryta jau nemažai siekiant užkardyti neapykantos nusikaltimus prieš žydus, musulmonus, tautines, religines ir kitas mažumas. Tačiau krikščionių denominacijos iki šiol nebuvo ginamos. Kaip rodo praktika, ne vien mažumai, bet ir daugumai priklausantys asmenys gali tapti neapykantos nusikaltimų aukomis. Šalys narės paragintos sustiprinti neapykantos nusikaltimų prevenciją atitinkamai koreguodamos savo įstatymus bei jų įgyvendinimo praktiką.

Konferenciją Romoje organizavo ESBO Demokratijos ir žmogaus teisų (ODIHR) biuras Varšuvoje ir pirmininkaujanti šalis – Lietuva.

Faktai apie prevenciją prieš neapykantą krikščionims

• Terminas „kristofobija“ arba „kristianofobija“ pirmą kartą buvo paminėtas teisininko specialisto Joseph Weiler. Šis terminas buvo pristatytas tarptautinėms institucijoms 2004 metų gruodį, kada Europos Sąjunga atmetė Rocco Buttiglione‘s, praktikuojančio kataliko, kaip ES komisijos nario kandidatūrą. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisija Ženevoje dabar įvardija tris lygiaverčius reiškinius: anti-semitizmą, islamofobiją ir kristianofobiją.

• Pagal „Pew Forumą dėl religijos ir visuomeninio gyvenimo“, iki 2009 metų penkios iš 10 pasaulio šalių, kuriose socialinis priešiškumas susijęs su religija pakilo daugiausiai, yra Europoje: Bulgarija, Danija, Rusija, Švedija ir Jungtinė Karalystė.

• Religijos laisvė yra pripažįstama visuose pagrindiniuose tarptautiniuose žmogaus teisės aktuose. Pagal Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją (1948 m.) „Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas“ (VŽTD, 18 straipsnis).

• Detalus religijos laisvės aprašymas randamas Romos Katalikų Bažnyčios dokumente Dignitatis Humanae, kuris buvo priimtas 1965 metais Popiežiaus Pauliaus VI pritarimu.

• Helsinkio ESBK Akto (1975 m.) 7 principas, pabrėžia, kad kiekvienas individas turi teisę praktikuoti ir išpažinti religiją arba tikėjimą pagal jo sąžinės balsą.
• Jungtinių Tautų deklaracija dėl pašalinimo visų netolerancijos ir diskriminacijos formų, pagrįstų religija ir tikėjimu, kuri buvo priimta 1981 metais lapkričio 25 dieną, pabrėžia religijos institucijų laisvę skatindama teisę „pasirinkti, priimti ir pakeisti personalą pagal jų atitinkamus reikalavimus bei standartus“.
• Ši teisė taip pat yra išreikšta Vienos ESBK Konferencijoje (1986-1989 m.), kurioje buvo siūlyta Vakarų šalims svarstyti religijos bendruomenių norą dalyvauti viešajame dialoge, įskaitant ir masinę žiniasklaidą.
• Pamatinių Europos Sąjungos Teisių Chartijos 10 straipsnis yra skiriamas minties, sąžinės ir religijos laisvei.
• 2009 m. liepos 9-10 d. Vienoje ESBO priėmė Rekomendacijas Pilietinės visuomenėms atstovams, kuriose sakoma: “Valstybės narės yra skatinamos aktyviai kurti atmosferą viešoje erdvėje, kurioje skleistųsi laisvė tikėjimui ir religijai, o religijų bendruomenės dalyvautų pilnavertiškame ir produktyviame dialoge. Ši erdvė turi būti atvira visiems, ir masinė žiniasklaida gali vaidinti svarbų vaidmenį šios erdvės kūrimui“.

• 2010 m. kovo 11 d. Specialus pranešėjas dėl religijos arba tikėjimo laisvės Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Taryboje teigė: „Tai yra labai apgailėtina kad visuomenės su aukštu pajamų ir išsilavinimo lygiu išreiškė atvirą nenorą viešiems religijos simboliams“.
• 2011 m. sausio 1 d. popiežius Benediktas XVI teigė, kad „Krikščionys dabar yra religinė grupė, dėl savo tikėjimo sulaukianti daugiausia persekiojimų“.

• Šių metų kovo 16 d. Europos Parlamente vykusiame seminare pripažinta, kad diskriminacija ir netolerancija krikščionims egzistuoja ir Europos Sąjungoje.

• Šių metų birželio mėnesio pradžioje nauja ESBO studija atskleidė jog pasauliniu mastu 105 tūkstančiai krikščionių per metus (vienas kas 5 minutes) yra nužudomi dėl jų įsitikinimų ir religijos.

• Šių metų ESBO PA sesijoje, vykusioje liepos 6-10 dienomis Belgrade, priimta rezoliucija prieš netoleranciją ir krikščionių diskriminaciją ESBO erdvėje. 12-as Rezoliucijos straipsnis rekomenduoja viešą diskusiją apie netoleranciją ir diskriminaciją prieš krikščionis ir apie jų teisę pilnavertiškai dalyvauti viešajame gyvenime. 15 straipsnis skatina žiniasklaidos atstovus neskleisti išankstinių nusistatymų prieš krikščionis ir kovoti su stereotipais. 16 straipsnis ragina krikščionių Bažnyčias toliau dalyvauti visuomeniniame gyvenime taip prisidedant prie visų žmonių orumo apgynimo, laisvės ir socialinės sanglaudos.