Didžiausia Jonavos maitintoja ir visai Lietuvos ekonomikai itin svarbi trąšų gamykla „Achema“ turi naują vadovą – 35 metų chemiką Ramūną Miliauską. Kaip jam seksis laviruoti šiuo „Achemai“ sudėtingu laikotarpiu ir ar įmonė, tapusi Rusijos diriguojamų dujų kainų įkaite, sugebės išlikti konkurencinga Europoje?

Epitetų apie „Achemos“ gamyklą, kaip sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis, būtų galima prisakyti daugybę. Iš tiesų tai ir didžiausia Baltijos šalyse azoto trąšų ir chemijos produktų gamintoja, ir viena didžiausių Lietuvos eksportuotojų, mokesčių mokėtojų bei investuotojų, o per 30 tūkst. gyventojų turinčiai Jonavai „Achema“ yra tiesiog gyvybiškai svarbi – juk ši įmonė maitina beveik kiekvieną jonaviškių šeimą.
Beje, vidutinis darbo užmokestis „Achemoje“ yra 3,6 tūkst. Lt – net ir Vilniuje toli gražu ne kiekviena didesnė įmonė gali tokiu pasigirti. O nuo 2014 m. sausio 1 d. atlyginimai „Achemoje“ dar padidės – kiekvienam darbuotojui tarifinis atlyginimas bus pakeltas 150 litų.
Prie viso to pridėję, kad šioje įmonėje yra senos socialinės atsakomybės tradicijos ir skiriamas didelis dėmesys darbuotojų motyvavimui, ko gero, prieitume prie išvados, jog būtent „Achemą“, o ne savo įvaizdį labiausiai puoselėjančius bankus ar telekomunikacijų bendroves turėtume matyti geidžiamiausių darbdavių sąrašų viršūnėse.
„Tai viena stipriausių ir didžiausią reikšmę mūsų valstybės biudžetui turinčių įmonių, – vertina R.Dargis. – „Achema“ nėra vien tiktai gamykla, kuri gamina trąšas. Tai ir didžiulis koncernas, turintis įvairiašakę kryptį, užsiimantis labai daug kuo: nepamirškime, kad „Achemos“ koncernas turi milžinišką krovos kompaniją „Klasco“, viešbučių tinklą, vėjo malūnų parkų, saldainių fabrikų ir kitų įmonių. Ir iš esmės tie pinigai, kurie buvo uždirbti „Achemos“ gamykloje, leido jos vadovams ir savininkams investuoti į ne vieną mūsų valstybei ir ekonomikai svarbią kryptį. Būtent „Achemos“ gamykla buvo ta vieta, kuri stabiliai generavo pajamas ir leido koncernui didėti bei investuoti.“
Taigi „Achema“ – tikras aukso grynuolis Lietuvai, nes tai yra viena tų įmonių, kurios mūsų šaliai duoda didžiausią naudą.
Vis dėlto norint matyti visapusišką „Achemos“ gamyklos paveikslą reikia pripažinti, kad jos padėtis kartu yra labai nepavydėtina, o jos vadovai jau daug metų nuolat vaikšto tarsi skustuvo ašmenimis, be paliovos laviruodami, kad „Achema“, eksportuojanti beveik 85 proc. savo produkcijos, nebūtų išmesta iš pasaulinės trąšų rinkos lyg kokia musė iš barščių. Taip visada buvo ir bus, kol Lietuva ir didžiausia šalies dujų vartotoja „Achema“ neturės alternatyvos ir dujas pirks iš vienintelio savo tiekėjo Rusijos koncerno „Gazprom“, kuris gamtines dujas jai parduoda apie 30 proc. brangiau nei kitoms Europos įmonėms, o juk dujų kaina sudaro apie 80 proc. trąšų gamybos savikainos.
Tai ir yra pats didžiausias iššūkis „Achemai“ – kaip už dujas mokant gerokai brangiau nei kitos šalys pagaminti pigesnes trąšas, kad būtų galima išlikti konkurencingiems pasaulinėje rinkoje. Kas būtų priešingu atveju, numatyti nesudėtinga: „Achema“, viena vertingiausių Lietuvos bendrovių ir vienas didžiausių mūsų ekonomikos ramsčių privačiame sektoriuje, su savo trąšomis labai greitai atsidurtų užribyje.

2012 m. „Gazpromas“ iš „Achemos“ gavo 500 mln. eurų
Štai ir dabar „Achema“, kaip ir Lietuva savo ruožtu, veda derybas su „Gazpromu“ dėl dujų kainos sumažinimo, o jų rezultatų tikimasi iki gruodžio pabaigos. Nuo jų ir nuo būsimų trąšų kainų pasaulinėje rinkoje (ar jos nedidės) priklausys, ar „Achemai“ neteks toliau mažinti gamybos apimčių, o gal net imti atleidinėti darbuotojus.
„Šiemet situacija ypač sudėtinga, nes pavasaris buvo vėlyvas ir dėl to rinkoje atsirado trąšų perprodukcija. Šiuo metu trąšų kainos, palyginti su 2013 m. pirmuoju ketvirčiu ar 2012 m., yra nukritusios 20–25 proc., o dujų kaina liko ta pati“, – sako koncerno „Achemos“ grupė generalinis direktorius ir AB „Achema“ valdybos pirmininkas Valdemaras Vareika.
Šios priežastys lėmė, kad šiemet jau antrą ketvirtį iš eilės „Achemos“ gamykla dirba tik puse pajėgumų, o tai reiškia, kad jos darbuotojai dirba ne visu krūviu, tad ir uždirba mažiau, ir kad įmonė galiausiai sumokės mažiau mokesčių valstybei. Pasak V.Vareikos, esant tokioms aplinkybėms „Achemai“ konkuruoti pasaulinėje rinkoje darosi beveik neįmanoma.
„Derybose mes taip ir argumentuojame, kad jei dujų kaina bus didelė, mes sustosime ir nebegalėsime eksportuoti savo trąšų, o „Gazpromas“ dėl to praras pajamas. Mes šiame regione esame didžiausi dujų vartotojai – 2012 m. „Achema“ suvartojo 1,3 mlrd. kub. m gamtinių dujų ir „Gazpromui“ už jas sumokėjo apie pusę milijardo eurų. Tai didžiuliai pinigai, ir mes tikimės, kad į tai bus atsižvelgta“, – viliasi V.Vareika.
Jei nuolaidų išsiderėti vis dėlto pavyktų, jau nuo kitų metų „Achema“ vėl pradėtų dirbti visu pajėgumu.
Tad „Achemos“ ateitis, kad ir kokia vertinga mūsų ekonomikai ji būtų, pasak R.Dargio, šiandien labai stipriai priklauso nuo dujų kainos, taip pat ir nuo įvairių politinių mūsų valdžios sprendimų. Jam kelia abejonių, ar „Achema“ pajėgs atlaikyti jai, kaip stambiai dujų vartotojai, norimą užkrauti dabar Lietuvoje kuriamos naujos dujų infrastruktūros naštą. Tai „Achemai“ visų pirma reiškia didesnius mokesčius, todėl kyla tas pats klausimas – kaip tai atsilieps įmonės konkurencingumui. Kaip tik dėl to „Achema“ šiemet atsisakė mokėti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo statybos mokestį ir dabar ginčija jį teisme, nes šis mokestis dar labiau brangina ir taip ties konkurencingumo riba balansuojančią įmonės produkciją.
„Iššūkių laukia labai daug, nes ypač energetikos pasaulyje per pastaruosius metus įvyko tiek pokyčių, kad niekas net nebedrįsta prognozuoti, kas bus, tarkime, po penkerių metų. O „Achemos“ ateitis su tuo yra tiesiogiai susijusi, ir šios įmonės paveikslas dėl to gali labai stipriai pasikeisti, – priduria R.Dargis. – Todėl norėtųsi palinkėti, kad tokių rimtų įmonių problemos politikų diskusijose sulauktų supratimo, o jų priimami sprendimai ne apsunkintų, bet palengvintų įmonei gyvenimą, nes galiausiai iš to naudos turės ir visi valstybės piliečiai. Jūs puikiai prisimenate istoriją, kai amžiną atilsį Bronislovas Lubys išėjo su iniciatyva pastatyti dujų terminalą. Deja, tada projektas buvo atidėtas, nors dėl šio projekto mes, visi be išimties Lietuvos žmonės, galėjome labai daug sutaupyti ir esu tikras, kad dabar tas terminalas jau tikrai veiktų.“
Dabar SGD terminalas jau statomas, ir „Achemos“ vadovams tai suteikia vilties, kad jį pastačius pagerės ir įmonės reikalai. Tiesa, paleidus terminalą dujos Lietuvai nebūtinai atpigs, bet derybos su „Gazpromu“ tuomet turėtų iš esmės pasikeisti.

Per pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius prie Lietuvos verslo vaizdo formavimo daugiausiai prisidėjo velionis Bronislovas Lubys ir jau išsivaikščiojęs „Vilniaus prekybos“ dešimtukas.

Į 23 metų nepriklausomos Lietuvos verslo istorijos puslapius įsirašė šimtai pavardžių: tai premjerai ir finansų ministrai, savo sprendimais tiesiogiai lėmę verslo gyvenimą, pseudoverslininkai ir aferistai, nusinešę gyventojų pinigus ir keleriems metams sugriovę pasitikėjimą finansų sistema, taip pat bankų prievaizdai, kloję pamatus patikimai bankininkystės sistemai, kartkartėmis sužibėdavę ir vėl užgesdavę prekybininkai, pasaulinės konkurencijos neatlaikę gamybininkai bei metai po metų savo verslo imperijas plėtę galingi verslininkai.
Vis dėlto iš viso šio būrio išskirti asmenybes, kurios per 23 metus darė didžiausią įtaką Lietuvos verslui, „Veido“ kalbintiems ekonomistams nebuvo sunku. Visi vieningai sutarė: daugiausiai įtakos lietuviškam verslui per šį laikotarpį padarė velionis Bronislovas Lubys ir jau išsivaikščiojęs „Vilniaus prekybos“ (VP) dešimtukas.
Tad kodėl tokios išskirtinės vietos lietuviško verslo istorijoje nusipelnė šios figūros?

B.Lubys aplink save būrė verslo visuomenę, VP dešimtukas diktavo madas

Nebrangiai privatizavęs „Achemos“ gamyklą, B.Lubys sugebėjo pakelti ją iki aukštumų ir aplink ją išplėtoti galingą įmonių grupę. „Jis, būdamas kartu ir geras technologas, ir užsidegęs verslininkas, užtikrino kai kurių Lietuvos įmonių, paveldėtų iš komandinės ekonomikos, veiklos tęstinumą. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, partneriai Rytuose daugeliu atveju sąmoningai kirto ryšius, tad daugelis gigantų neteko rinkos ir galimybių egzistuoti. Turime daugybę tokių pavyzdžių – Kauno „Inkaras“, „Kuro aparatūra“, „Dirbtinis pluoštas“. O B.Lubys sugebėjo išlaikyti įmones. Ilgai truko kova dėl išgyvenimo, nes reikėjo užsitikrinti žaliavos – dujų tiekimą iš Rytų ir pertvarkyti technologijas, kad sugebėtų parduoti produkciją Vakaruose. Papildant galima pasakyti, kad jis buvo patriotas ir jautrus visuomenės poreikiams – stambaus masto mecenatas. Jam tikrai rūpėjo Lietuvos ekonomikos, valstybės, tautos išlikimas ir suklestėjimas“, – komentuoja Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas.
VU profesorius Rimantas Rudzkis atkreipia dėmesį, kad B.Lubio mąstysena persidavė ir kitiems verslo lyderiams, nes jis buvo Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) įkūrėjas ir idėjinis vadovas. „Subūręs stambųjį Lietuvos verslą į LPK, B.Lubys sukūrė organizaciją, kuri buvo ir pamokanti, ir diktuojanti madas, ir ruošianti dirvą verslui per įtaką ekonomikos politikai. Be to, B.Lubys vienu metu buvo net premjeru, tad jo vaidmuo peržengia įprastines verslininko įtakos ribas“, – dėsto J.Čičinskas.
„Iš dalies B.Lubiui priskirtinas ir nuopelnas, kad Lietuvos verslas išlaikė pakankamai dalykinius ryšius su rusų verslininkais, o tai prisidėjo prie lietuviško verslo plėtros. B.Lubys buvo Lietuvos ir Rusijos verslo tarybos iniciatorius, vienas iš vadovų. Tos tarybos veikla prisidėjo prie geresnių ryšių tarp Rusijos ir Lietuvos verslininkų, Lietuvos eksporto plėtros į Rytų regioną. Juk Rusijos rinka pakankamai svarbi Lietuvos eksportuotojams: jei atmesime mineralinį kurą, tai ketvirtadalis visų prekių ir paslaugų eksporto tenka Rusijai“, – tvirtina R.Rudzkis.
O vadinamasis VP dešimtukas, dešimt buvusių „Vilniaus prekybos“ akcininkų, pradėjo visiškai naują mažmeninės prekybos Lietuvoje etapą ir padiktavo madas, kaip turi atrodyti ir prekybos tinklai, ir prekybos centrai. „Agresyviu verslo darymo stiliumi pasižymėjęs VP dešimtukas pakeitė lietuvių vartojimo įpročius ir tapo prekės ženklu, kuris užtikrintai išėjo ir į užsienio rinkas“, – šių verslininkų paliktą pėdsaką apibūdina LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
„Buvo sunku įsivaizduoti, kad Lietuvos verslininkai ne tik nurungs užsienio tinklus Lietuvoje, bet ir sugebės konkuruoti kitose šalyse, pavyzdžiui, Latvijoje. Tie vyrai pasirodė kaip labai efektyvūs, nes už jų nugaros nebuvo nei kapitalo, nei specifinių žinių – juk dauguma studijavo mediciną“, – antrina R.Rudzkis, pridurdamas, kad dabar Vilnius sunkiai įsivaizduojamas be VP dešimtuko pastatyto „Akropolio“.
Kitos asmenybės per 23 metus Lietuvos verslo istorijoje paliko jau menkesnį pėdsaką, tačiau tarp ryškesnių dar paminėtinas stambų koncerną sukūręs „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus, Lietuvos pienininkai, baldų gamintojai. O S.Besagirskas į šį sąrašą įrašo ir „Vičiūnų“ įmonių grupę su jos valdybos pirmininku Visvaldu Matijošaičiu. „Ši grupė sugebėjo sukurti pasaulinio lygio prekės ženklą. Šiandien nuvykę į tolimą šalį galime pasakyti „Sabonis“ arba „Viči“, nes kitų dalykų apie Lietuvą žmonės nežino“, – juokauja S.Besagirskas.
B.Lubiui mirus, o iš VP dešimtuko praktiškai likus tik grupės kontrolę į savo rankas perėmusiam Nerijui Numavičiui, ateinantį dešimtmetį į pirmą planą iškils kitos asmenybės. Tiesa, ekonomistai prognozuoja, kad itin ryškių ir visam verslui įtaką darančių figūrų nebebus: savo įmonių grupes sustiprinę Lietuvos verslo senbuviai, prie vairo stoję įpėdiniai ar naujų verslų, tokių kaip IT ar biotechnologijos, atstovai bus įtakingi siauresniame rate – daugiausia savo sektoriuje.
„Kai ateini į tuščią lauką ir pradedi sodinti gėlytes, darai įtaką ir kitiems. Kai laukas visiškai pilnas, daryti įtaką sudėtingiau. Bet lyderių visada bus. Juk buvo sakoma, kad Lietuva antro Arvydo Sabonio neturės, tačiau ilgainiui atsiranda lyderių, paskui kuriuos žmonės seka: antro Sabonio neturime, užtat turime Joną Valančiūną“, – apibendrina S.Besagirskas.
Susipažinti su kai kuriais iš šių verslininkų, kurie turės įtakos verslo raidai artimiausiais metais, „Veidas“ kviečia tolesniuose šio numerio puslapiuose.

Didžiausias verslo laimėjimas – įspūdingos eksporto apimtys

Visos ryškiausios verslo asmenybės savo įmonių pavyzdžiais įkūnija ir svarbiausius Lietuvos verslo laimėjimus per pastaruosius 23 metus. Pirmiausia – įmonių gebėjimą persitvarkyti ir modernizuotis per pakankamai trumpą laiką. Antra, susidūrus su sunkumais parodyti lankstumą, pavyzdžiui, užsivėrus vienoms rinkoms, persiorientuoti į kitas: tą matėme ir daugiau nei prieš dešimt metų per Rusijos krizę, ir per pastarąją ekonominę recesiją.
„Galime didžiuotis, kad turime daugybę įmonių, kurios funkcionuoja Lietuvoje 23 metus ir keičiasi kartu su pasauline rinka, – jos išliko konkurencingos nepaisant to, kokius ruožus ekonomika perėjo. Nemažai įmonių, veiklą pradėjusių dar tarybiniais laikais, šiandien atrodo absoliučiai kitaip – tai vakarietišką veidą turinčios įmonės, kurios niekuo nenusileidžia užsienio bendrovėms. Net nesusimąstome, kaip greitai tų pokyčių pasiekėme“, – atkreipia dėmesį SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.
R.Rudzkis kaip svarbiausią Lietuvos verslo laimėjimą mini įspūdingų apimčių pasiekusį eksportą: pernai prekių ir paslaugų eksporto apimtys siekė 95 mlrd Lt. „Tai didžiausias mūsų pasiekimas, kad sugebėjome įeiti į užsienio rinkas, nors ir dabar esame užsienyje mažai žinoma šalis. Rusijos vartotojas visada vertino Lietuvos produkcijos kokybę, bet Lietuva sėkmingai eksportuoja ir į ES, ir atranda naujas rinkas, tokias kaip Indija, Iranas, Saudo Arabija. Kai manęs klausia, ką eksportuojame, atsakau, kad beveik viską: chemijos pramonės, biotechnologijų, mašinų gamybos, metalo pramonės produkciją ir kt.“, – vardija profesorius.
Pasak jo, labiausiai prie Lietuvos eksporto didėjimo bei plėtros prisidėjo ir reikšmingiausiomis įvardytos pastarųjų dviejų dešimtmečių verslo figūros: B.Lubys, taip pat žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai bei medienos ir baldų pramonės atstovai. Pastarieji tarp stambiausių eksportuotojų atsidūrė dėl strateginės partnerystės su švedų koncernu „Ike“, kuris, R.Rudzkio nuomone, Lietuvos verslui ir visai ekonomikai padarė didelę paslaugą. „Būtent žemės ūkio ir maisto produktų bei baldų ir medienos produktų grupėse turime didžiausią teigimą balansą – eksportuojame daugiau, nei įsivežame“, – pavyzdį pateikia R.Rudzkis.
Atsigręžę dešimtmetį atgal matome, kad visi šie mūsų verslo laimėjimai davė akivaizdžių vaisių: mūsų šalyje BVP vienam gyventojui nuo 2000 m. didėjo labiausiai visoje ES. Štai 2000 m. BVP vienam gyventojui atsižvelgiant į perkamąją galią siekė 37 proc., o pernai – jau 70 proc. ES vidurkio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Technologijų ir inovacijų bendrovė „Siemens“ pasirašė ilgalaikę bendradarbiavimo sutartį su didžiausia azoto trąšų ir kitų pramoninių chemijos produktų gamintoja šalyje AB „Achema”. Vadovaujantis šia sutartimi, „Siemens“ penkerius metus teiks dujų turbinos aptarnavimo, palaikymo ir diagnostikos paslaugas. Šio sandorio vertė – 20,7 milijonų litų.

„Didelis dujų turbinų gamybos ir jų aptarnavimo efektyvumas yra viena iš svarbiausių „Siemens“ energijos sektoriaus veiklos sričių. Teikdami kokybiškas priežiūros paslaugas, užtikrinsime sklandų turbinos darbą, o joje įdiegti naujoviški technologiniai sprendimai leis sumažinti aplinkos taršą bei elektros gamybos savikainą“, – teigė Kęstutis Čiplys, „Siemens Osakeyhtio“ Lietuvos filialo generalinis direktorius.

Nuo šių metų kovo mėnesio „Siemens“ teiks dujų turbinos palaikymo, aptarnavimo ir diagnostikos paslaugas, vykdys nuotolinę sistemų ir atskirų jos dalių stebėseną. Kompanija taip pat teiks konsultacijas dujų turbinos SGT-800 priežiūros klausimais. Šio susitarimo vertė siekia 20,7 milijonų litų (6 mln. EUR). Bendradarbiavimo sutartis galios iki 2018 metų.

„Įsigiję profesionalias dujų turbinos priežiūros paslaugas visų pirma galvojome apie investicijų grąžą. Atidavę įrangą į profesionalų rankas užtikrinsime naujos dujų turbinos ir jos įrangos patikimumą, sumažinsime įrangos gedimų riziką, taip pat tikimės pagerinti jėgainės eksploataciją“, – teigė Raimundas Vilkevičius, AB „Achema“ energijos gamybos cecho jėgainių viršininkas.

„Siemens“ dujų turbina SGT-800 „Achemoje“ pradėjo veikti 2011 metais. 47 MW galios kogeneracinėje elektrinėje jėgainėje veikia viena efektyviausių turbinų pasaulyje savo galios klasėje. Šios turbinos įrengimu buvo užbaigta elektros energijos gamybos jėgainė. Pirmoji naujos dujų turbinos patikra planuojama jau šį mėnesį. O pirmasis kapitalinis dujų turbinos remontas, kuris užtruks apie mėnesį, numatytas 2014 m. vasarą.

Prieš daugiau nei metus mirusio „Achemos grupės“ prezidento ir pagrindinio akcininko Bronislovo Lubio vadovaujamos verslo imperijos tikslas nebuvo vien  pelno siekimas, tačiau jo įpėdiniai, kaip ryškėja, elgiasi ir elgsis kur kas pragmatiškiau.

Praėjus šešiolikai mėnesių po vienos iškiliausių verslo figūrų – “Achemos” koncerno prezidento ir pagrindinio akcininko B.Lubio mirties išryškėjo, kad jo įpėdiniai turi kitokią jo sukurtos trąšų, krovos, žiniasklaidos, vėjo energetikos ir viešbučių verslo imperijos viziją bei filosofiją. Tai, kad ši vizija priimtina ne visiems, greičiausiai liudija masiškai iš koncerno pradėję trauktis ilgamečiai vadovai.

Atsisakys nepelningos veiklos?
Gal dėl to, kad buvo Lietuvos patriotas, gal dėl jį pažinojusių žmonių minimos plačios širdies, o gal iš dalies ir jausdamas tam tikrą skolą valstybei už tai, kad pigiai privatizavo „Achemos“ fabriką, ilgametis “Achemos grupės” prezidentas ir savininkas B.Lubys dosniai dalijo paramą, retai atsakydavo prašančiajam. Ir nors daugelis konsultantų jam siūlė perregistruoti koncerną užsienyje dėl mažesnių mokesčių, B.Lubys atšaudavo, kad dirbs ir mokesčius mokės Lietuvoje. B.Lubys dažnai viešai išreikšdavo savo nuomonę svarbiais šaliai klausimais, o norėdamas turėti svaresnį balsą ir įsivaizduojamą saugumo priemonę, kantriai dengdavo jam priklausančių žiniasklaidos priemonių kasmet pridaromus nuostolius.
Akivaizdu, kad pagrindine akcininke tapusi B.Lubio našlė Lyda Lubienė, valdanti 50,4 proc. viso koncerno akcijų (38,8 proc. savo ir 11,6 proc. nepilnametės dukters Viktorijos Lubytės), ir naujoji koncerno valdyba, kurioje du iš penkių narių yra užsieniečiai, vadovaujasi visai kita filosofija. Kaip ryškėja, naujieji koncerno valdytojai žvelgia pragmatiškai: jei verslas nuostolingas ir nėra prielaidų, kad uždirbs pelno, jis nereikalingas. Praėjusiais metais „Achemos grupė“ pardavė Baltijos televiziją, 2011 m. pridariusią beveik 8 mln. Lt nuostolių. Finansų analitikai prognozuoja, kad kita ant prekystalio gulsianti prekė – dienraštis „Lietuvos žinios“, 2011 m. patyręs 1,5 mln. Lt nuostolių.
„Sprendžiant strateginius klausimus, žiniasklaida reikalinga, o B.Lubys ir sprendė strateginius klausimus – gamyba, gamtinės dujos, elektra. „Achemos“ gamykla energetiniu požiūriu yra ypač imli įmonė, todėl B.Lubiui buvo reikalinga ir žiniasklaida, ir uostas“, – kodėl ilgametis koncerno prezidentas išlaikė nuostolingą žiniasklaidą, „Veidui“ aiškino vienas smulkiųjų „Achemos grupės“ akcininkų Algirdas Ivanauskas.
Manoma, kad dabar koncerno valdytojai atsisakys ir kitų nepagrindinių veiklos sričių. Daugiausiai nuostolių 2011 m. pridarė įmonės „Achemos“ mokymo centras (3,7 mln. Lt), prekyba naftos ir metalo produktais užsiimanti “Metoil” (1,9 mln. Lt), inžinerines paslaugas teikiantis Projektų centras (2,5 mln. Lt), draudimo bendrovė “Industrijos garantas” (1,7 mln. Lt), sveikatingumo centras “Radnyčėlė” (1,3 mln. Lt).
„Žiūrint iš finansinės perspektyvos, būtų tikėtinas pagrindinių verslų peržiūrėjimas ir galbūt dalies jų pertvarkymas ar pardavimas. Juolab kad dabartinė valdyba per šį laikotarpį jau bus susidariusi savo nuomonę dėl esamos koncerno struktūros ir ateities vizijos“, – komentuoja „Prime Investment“ direktorius Darius Saikevičius.
Beje, tikėtina, kad naujieji koncerno akcininkai ir valdybos nariai kur kas mažiau šmėžuos viešumoje, kels nuosaikesnius tikslus ir labiausiai orientuosis į sukurtos vertės išsaugojimą, o ne į rizikingą plėtrą. „B.Lubys buvo nerami siela, norėjo plėstis, imtis ko nors nauja. Kiti akcininkai gal norės ramiau pagyventi“, – svarsto A.Ivanauskas.
Dar vienas per metus išryškėjęs pokytis – pasikeitus savininkams sumažėjo ir koncerno skiriama parama. Pavyzdžiui, viena pagrindinių įmonių „Achema“ 2010–2011 m. išmokėjo 1,83 mln. Lt paramos, o 2012 m. jau mažiau – apie 670 tūkst. Lt.
„Prezidento B.Lubio netektis kažkuria prasme sukėlė sumaištį labdaros sistemoje, nes anksčiau kelias nuo susitarimo su prezidentu iki labdaros gavimo buvo labai trumpas. Kiekvienais metais miestui skiriamos paramos vidurkis buvo apie pusę milijono litų, o praėję metai buvo tylėjimo stadija ir „Achema“ su savivaldybe bendrų projektų neplėtojo“, – pripažįsta Jonavos rajono vicemeras Vytautas Venckūnas ir viliasi, kad miesto mecenavimo tradicijos atsinaujins, nes koncernas įsteigė B.Lubio labdaros ir paramos fondą.
Jonavos moterų asociacijos „Jonavietė“, remiančios gerai besimokančių vaikų namų auklėtinius, vadovė Angelė Masiukienė taip pat pridūrė, kad šiemet iš ilgametės rėmėjos „Achemos“ kol kas nesulaukė paramos, nors paprastai įmonė paaukodavo prieš Kalėdas.
Kokios įtakos finansiniams rezultatams turės pasikeitusi koncerno valdymo filosofija, spręsti dar anksti, bet pirmieji metai be B.Lubio rodo, kad pagrindinio idėjinio vado netekęs koncernas, vienijantis apie penkiasdešimt įmonių, nesubyrėjo ir netgi didino apyvartą. „Verslo žinių“ surinktais duomenimis, koncerno „Achemos grupė“ pardavimo pajamos per praėjusių metų tris ketvirčius padidėjo nuo 3 mlrd. Lt 2011 m. iki 3,59 mlrd. Lt 2012-aisiais.
„Atskiros verslo įmonės turi pajėgias vadovų komandas, todėl iš verslo pusės daugiau turėtume kalbėti apie rinkos sąlygas ir tendencijas. Matome, kad daugelis koncerno įmonių teigiamai ir su stabiliu augimu baigė 2012-uosius, o visos “Achemos grupės” pajamos per tris 2012-ųjų ketvirčius šoktelėjo daugiau nei 10 proc.“, – plėtros tendenciją pabrėžia D.Saikevičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Bronislovas Lubys (1938–2011) – klasikinės Lietuvos pramonės patriarchas ir ideologas, nuosekliai laikęsis pozicijos, kad verslas pirmiausia turi augti ir plėtotis savo šalyje

Ne tik valstybės kūrimo ir atkūrimo signatarai ar prezidentai, bet ir verslininkai par excellence sujungė Pirmąją ir Antrąją Lietuvos Respublikas ir ateityje leidžia tikėtis, kad talentingų ir racionalių žmonių, galinčių užtikrinti Lietuvos valstybės tęstinumą, mums nepristigs.
Būti verslininku valstybei pereinant iš socializmo į kapitalizmą yra ypatingas išbandymas. Viena vertus, tai beribės galimybės laisvoje nuo konkurencijos rinkoje pradėti privatų verslą, kita vertus, tai kartu ir naujo, nepatirto, savarankiško gyvenimo, kuriame tenka pačiam prisiimti atsakomybę už savo likimą, pradžia.
Perėjimas iš socializmo į kapitalizmą ypatingas dar ir tuo, kad neefektyviame socialistiniame ūkyje buvo įmonių, kurios sugebėjo išlaikyti savo reikšmę bei vertę ir kapitalizmo sąlygomis. Sovietinių įmonių išliko vienetai. Daugelis dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių anksčiau ar vėliau bankrutavo. Gaminusios masinio vartojimo produktus sovietinei vidaus rinkai buvo beviltiškai technologiškai atsilikusios ir nesugebėjo konkuruoti su Vakarų gamintojais, kitos, pakliuvusios į neatsakingų ir verslo talento neturinčių asmenų, sugebėjusių jas nebrangiai privatizuoti, rankas, taip pat netrukus bankrutavo.
Viena išlikusių ir daug metų klestėjusių įmonių yra „Achema“. Įmonės produkcija paklausi tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Įmonės vadovas Bronislovas Lubys sugebėjo pasinaudoti šiomis pereinamojo laikotarpio galimybėmis. Yra daug manančiųjų, kad tai viso labo tik apsukrus pasinaudojimas nepriklausomybės suteikta galimybe bei gerais politiniais ryšiais, leidusiais sukaupti milijardinį turtą. Dėl bendro menko lietuvių verslumo ir asmeninio verslo prestižo bei dėl nuolatinių politikų bandymų ieškoti valstybės ne sėk mių priežasčių versle tik nedaugelis pripa žins, kad tai ne tik galimybių, bet ir žmogaus proto bei didelio darbštumo sukurtas tur tas, kuris tūkstančiams lietuvių sukūrė dar bo vietas ir leido kurti savo bei savo šeimų ge rovę.
Nedaugeliui sugebėjusiųjų pasinaudoti pereinamojo etapo unikaliomis galimybėmis pasisekė šį unikalų verslui ir visai valstybei eta pą nugyventi garbingai. Daugelis paskendo greito turto, neribotos asmeninės galios, unikalių politinių galimybių, susikurtų pasitelkus pinigus, verpetuose. Kitiems pavyko išplaukti. Toks žmogus, be abejonės, buvo B.Lu bys. Iš socializmo pasiėmęs tik tiek, kiek galėjo panešti, kai kiti ėmė tiek, kiek galėjo apglėbti, ir nuo naštos parpuolė bei pražuvo. Garbingas šio sudėtingo Lie tu vos dvidešimtmečio gyvenimas versle yra retas bruožas.
Ar galima B.Lubį lyginti su pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėju, pramonininku, pirmojo Vilniaus dienraščio leidėju Petru Vileišiu? Kaip verslininkui, B.Lubiui sekėsi geriau nei P.Vileišiui. B.Lubio kapitalas sukūrė daugiau nei 30 įmonių ir yra daug didesnis, nei spėjo sukaupti Rusijoje inžinieriumi ir geležinkelio tiltų statybos rangovu dirbęs P.Vileišis. Abu buvo pirmiausia inžinieriai, o tik po to verslininkai. Vienas chemikas, kitas kelių, geležinkelių ir tiltų tiesimo inžinierius. Šiuos du verslininkus skiria šimtas metų, bet sieja ta pati dvasia. Tiek vienas, tiek kitas stipriai mylėjo Lietuvą, joje kurdami savo verslą sugebėjo neperžengti valstybės interesų ir taip veikti politiką, kad joje būtų nors kiek racionalaus mąstymo, sugebėjimo susigaudyti ekonomikoje bei rasti teisingus Lietuvos piliečių gerovės kūrimo kelius.
B.Lubys buvo Lietuvos kultūros mecenatas, rėmęs Plungės M.Oginskio muzikos festivalį, daugelio vertingų knygų leidybą, viešuosius renginius, bažnyčių restauraciją.  B.Lubys galėjo turėti ne vieną sraigtasparnį ar lėktuvą, bet jų neturėjo. Jam to tiesiog nereikėjo. Turėjo „Smart“ automobilį, dviratį ir didelę širdį. Nedaug prašiusiųjų jo pagalbos išeidavo tuščiomis rankomis.
Nebus per daug pasakyti, kad dauguma Lietuvos verslo žmonių tokios dvasios stokoja ar apskritai neišsivaduoja iš infantiliškos priklausomybės nuo pinigų ir jų teikiamų malonumų. Ką jau kalbėti apie jų kalbos, bendrojo išsilavinimo ar kultūros išmanymo lygį. Dėka tokių verslininkų par excellence, kaip P.Vileišis ar B.Lubys, galime su vokti, į ką Lietuvos verslui vertėtų lygiuotis. Jie padeda suvokti, kas yra tik momentinis malonumas, o kas turi šimtametę vertę.
Tapatinant oligarchus su blogiu, Lietuvos politikams reikėtų melstis, kad tokių oligarchų kaip B. Lubys Lietuvoje būtų daugiau. Tokio lietuviško kapitalo, kurį sukūrė ir kuriam atstovavo B.Lubys, kartelė pakelta aukš tai. Kitiems panašaus dydžio kapitalą valdantiems Lietuvos verslininkams reikės gerokai pasistiebti norint už jos užsikabinti bent smakru. Arba dirbti ir galvoti ne tik apie pelnus, bet ir apie jų prasmę tėvynei.
Ganėtinai ciniško Vakarų kapitalo akivaizdoje lietuviško kapitalo išlikimo ir egzistavimo būtinybė yra daugiau nei akivaizdi. Lietuvoje pradėjus vyrauti ciniškam skandinavų kapitalui, per sunkmetį turėjome puikią galimybę įsitikinti, koks yra šio kapitalo tikslas ir veikimo metodai. Nekilnojamojo turto burbulas, privertęs sumokėti dvigubą kainą už būstus, pavirto akmeniu ant daugelio lietuvių kaklo, o išpūsto nekilnojamojo turto kainos ir toliau pučia bankų balansus. Akivaizdu, kad tam tikrais etapais šio kapitalo tikslas apsiriboja pareiga uždirbti pelno savo akcininkams, gyvenantiems Skandinavijoje ar kitur. Ar rūpi Vakarų kapitalui mūsų valstybė, jos kultūra, ar tai tik rinka, kuri moki arba nemoki, perspektyvi arba neperspektyvi? Apie jokią Lietuvos valstybės raidą užsienio kapitalas nesiruošia net diskutuoti. Nes užsienio kapitalas rūpinasi gerove savo valstybėje.
Būtų klaida tapatinti B.Lubį su šventaisiais ar mesijais. Ar laikyti jį moraliniu tautos autoritetu. Jis buvo verslininkas, lietuviško kapitalo atstovas. Verslas iš kiekvieno jame dirbančio reikalauja racionalumo. Jo nesiekiantys versle neišlieka. Todėl kartais tenka priimti sprendimus, kurie nebus sutinkami masių plojimais ar susižavėjimo šūksniais. Bet verslas gali išlikti padorus ir orus. Toks, koks buvo B.Lubio verslas. ■

„Achemos grupės“ prezidentas Arūnas Laurinaitis neslepia, kad koncerno ir jo antrinių bendrovių laukia valdymo permainos ir verslo krypčių išgryninimas. Tačiau „Achemos grupė“ pasiryžusi toliau plėtoti nuosavą gamtinių dujų terminalo projektą – tol, kol įsitikins, kad valstybinis terminalas išties gyvuos.

VEIDAS: Kurias problemas, jūsų nuomone, mūsų valstybėje būtina spręsti pirmiausia?
A.L.: Ryškiausios problemos – Lietuvos visuomenės senėjimas ir jaunimo emigracija. Jei sujungtume šiuos du veiksnius, pamatytume, kad tie, kurie šiandien pluša pilni energijos ir įsivaizduoja, kad išėję į pensiją galės sočiai gyventi, apsigauna. Demografiniai tyrimai atskleidžia, kad po 20–25 metų dirbančiųjų ir pensininkų skaičiaus santykis bus dvigubai prastesnis nei dabar. O atsigaunant ekonomikai darbo jėga reikalinga. Vakaruose retai sutiksi mūsų tautiečių, dirbančių mažiau nei po 12–14 valandų per parą. Taigi išvažiuoja tie, kurie nori ir gali dirbti, o mes prarandame žmones, galinčius kurti vidaus produktą. Jie išvažiuoja, nes Lietuvoje verslo sąlygos nėra pačios geriausios. Dar blogesnės jos tiems, kurie nori pradėti verslą, neturėdami pradinio kapitalo.
Verslo suvokimas Lietuvoje irgi iškreiptas. Jeigu 84 proc. apklaustųjų verslininkus laiko vagimis ir netiki jų sąžiningumu, tai atspindi ir politikų suformuotą požiūrį. Toks požiūris Vyriausybei naudingas, nes leidžia dalį atsakomybės nuo socialinių partnerių (tarkim, profsąjungų) perkelti ant verslo pečių. O tai nepadeda verslo reputacijai. Dabar, prieš rinkimus, visiems politikams esame reikalingi, visi kviečia mus į susitikimus ir pageidauja dialogo, tačiau atėję į Seimo posėdžių salę tie patys žmonės pradeda elgtis visai kitaip, kartais sunkiai prognozuojamai. Prisiminkime 2008-ųjų pabaigos naktines mokesčių reformas, kai valdžia, net nepasitarusi su verslu, nusprendė, kur ir kaip mūsų pinigus paskirstyti. Tiesiog įkišo ranką tarsi į nuosavą kišenę, pamakalavo – „gerai bus ir taip“…
VEIDAS: Koncerno įmonėse peržiūrima akcininkų valdybų sudėtis, jose pradeda dirbti nauji nariai. Įdomu, ar ryšium su tuo žada kisti ir tų įmonių valdymo gairės? Gal naujų vadovų išvysime ne vien „Achemoje“?
A.L.: Natūralu, kad mirus Bronislovui Lubiui, kuris buvo pagrindinis koncerno savininkas, prezidentas ir politikas viename asmenyje, kinta ir „Achemos grupės“ valdymo principai, ir valdymo struktūros. Į valdybas įtraukiame nepriklausomų narių, o tokia korporatyvinio valdymo praktika Lietuvoje dar tik skinasi kelią. Ji suteikia šviežio kraujo ir naujos patirties, nes nepriklausomi valdybų nariai, nejaučiantys sentimentų vienu ar kitu klausimu, atsineša profesionalų požiūrį į valdymo modelius. Tai savo ruožtu leidžia kelti griežtesnius reikalavimus bendrovių vadovams ir gali nulemti vėlesnius pokyčius, tačiau pasikeitimų antrinių bendrovių valdybose nesiečiau su ligšioline vadovų kaita.
VEIDAS: Ar nesikeis koncerno „smegenų centro“ vaidmuo ir struktūra? Ar planuojate ir šioms smegenims įlieti šviežio kraujo?
A.L.: Konkretūs struktūriniai pokyčiai priklausys nuo formuojamos koncerno strategijos, tačiau dalis darbuotojų centrinėje būstinėje neabejotinai pasikeis. Keisis ir valdymo principai – perleisime daugiau teisių ir atsakomybės antrinių bendrovių valdyboms. Taigi valdančioji įmonė taps labiau strategijos generavimo, aprobavimo ir įgyvendinimo priežiūros institucija, o kasdieninių problemų sprendimą patikėsime įmonių vadovams ir valdyboms.
VEIDAS: Neseniai pristatyta „Achemos grupės“ planuojamo SGD terminalo Smeltės pusiasalyje strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita. Kaip intensyviai projektas judės toliau, ar bus užsakytas poveikio aplinkai vertinimas?
A.L.: Po to, kai 2009 m. naujosios Vyriausybės pastangomis buvo sunaikintas UAB „Gamtinių dujų terminalas“, supratome, kad šis projektas taps politinių žaidimų įrankiu. Ir nutarėme tęsti pradėtus darbus savo jėgomis. Šiandien dokumentacijos rengimas jau įpusėjęs, nepaisant atskirų žinybų taikomų skirtingų reikalavimų privataus ir valstybinio kapitalo lėšomis rengiamiems projektams. Tačiau su „Klaipėdos nafta“ nekonkuruojame – mūsų buvimas šalia yra tam, kad SGD terminalas Lietuvoje atsirastų. Ar jis bus privatus, ar valstybinis – gyvenimas parodys. Todėl poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą užsakysime.
VEIDAS: Tačiau „Achemos grupė“ išpirko dalį „Klaipėdos naftos“ naujosios akcijų emisijos, o tai savo ruožtu galima vadinti netiesiogine investicija į valstybinio terminalo statybą. Ar sutiktumėte tapti „Klaipėdos naftos“ statomo SGD terminalo dalininkais, jei tokia galimybė būtų pasiūlyta po rinkimų?
A.L.: Viskas priklausytų nuo verslo modelio. Jeigu jis būtų aiškiai išdėstytas ir leistų įvertinti ekonominę projekto riziką – klausimą dėl prisijungimo galėtume svarstyti. Šiandieninė pozicija tokia, kad šis terminalas turi būti valstybinis, tačiau jo statyboje, kaip teisingai sakote, dalyvauja ir kiti „Klaipėdos naftos“ akcininkai, kurių bendra akcijų dalis sudaro beveik 30 proc. Kaip valstybinis ir privatus kapitalas bendrovėje pasiskirstys tuomet, kai terminalas bus pastatytas, priklausys nuo politikų sprendimų. Mes „Klaipėdos naftoje“ esame todėl, kad galėtume stebėti šio terminalo statybos eigą, nes jo atsiradimas daugiausiai gamtinių dujų šalyje suvartojančiai „Achemai“ yra gyvybiškai svarbus.
VEIDAS: Ar derybos su „Klaipėdos nafta“ dėl gamtinių dujų tiekimo sąlygų tebevyksta?
A.L.: Pavadinti tai derybomis po to, kai Vyriausybė SGD terminalo įstatyme įtvirtino nuostatą dėl privalomo 25 proc. gamtinių dujų importo per būsimąjį terminalą, būtų sudėtinga: pernelyg nelygiavertės derybininkų pozicijos. Tokios direktyvinės nuostatos nenurodant, kas verslui padengtų nuostolius, galinčius atsirasti dėl vamzdynais ir laivais transportuojamų dujų kainų skirtumų, konkurencijos sąlygomis nesuprantamos. Kai naudojama prievarta – verslas daro prielaidą, kad gerų ekonominių sąlygų nebus. Jei verslininkai tikėtų, kad dujovežiais atvežamos dujos tikrai bus pigesnės, patys stotų į eilę prie būsimo terminalo. Bet kai šiandien energetikos ministras kalba apie 10, 15 ar 20 proc. pigesnes dujas, norėtųsi pamatyti skaičiavimus ir gamtinių dujų tiekimo formulę. Jeigu tai konfidenciali informacija – turėtume bent jau žinoti, kiek kainuos dujų perkrovimas, išdujinimas ir transportavimas būsimo terminalo infrastruktūroje. Juk įdėtas investicijas turės atpirkti tam tikras „antkainis“.
VEIDAS: Nemažai triukšmo Lietuvoje sukėlė solidi koncerno parama Žaliosios politikos institutui. Ar tai reiktų vertinti kaip koncerno simpatijas žaliosios energetikos stovyklai, aktyviai kariaujančiai prieš VAE, ar tiesiog kaip komercinį vieno iš koncerno verslų rinkos gynimą?
A.L.: Parama nereiškia, kad kažkas atstovauja mūsų interesams. Dažniausiai tai darome tam, kad būtų išlaikytas nuomonių pliuralizmas, kad nepradėtų vyrauti viena ar kita ideologija. Siekiame, kad žmonės patys atsirinktų, kur tiesa, o kur – padailinta tiesa. Esame pragmatikai ir nemanome, kad vien saulė ir vėjas galėtų išgelbėti Lietuvą nuo energetinės priklausomybės, tačiau Lietuva yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus gaminti daugiau energijos iš atsinaujinančių šaltinių. Retokai girdime apie tai, kad 20 proc. turime pakelti energetikos vartojimo efektyvumą. Kol kas Vyriausybėje klojamas kelias vien atominei elektrinei, o atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra nuolat menksta ir per keletą metų greičiausiai visiškai sustos. Nesakau, kad reikia darkyti visas Lietuvos upes, tačiau štai baltarusiai ant Nemuno žemiau Gardino pastatė vieną hidroelektrinę ir jau planuoja statyti kitą… O kur dar neišnaudoti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės potencialai: joje per naktį galima būtų sukaupti pusę tiek pigios elektros energijos, kiek žada pagaminti Visagino AE. Neturėdami kitokių savų energetinių išteklių, turėtume lanksčiau žiūrėti į tai, ką mums duoda gamta.
VEIDAS: „Klasco“, norėdama atitikti Baltarusijos kalio trąšų eksportuotojų poreikius, pasirengusi statyti naują trąšų terminalą. Ar tai nėra rizikinga investicija, atsižvelgiant į mūsų šalių politinių santykių netolygumus? Juk iš Baltarusijos pareigūnų užuominų apie galimą pasitraukimą iš Lietuvos ir Latvijos uostų tenka girdėti reguliariai. Kiek tokios užuominos yra realios?
A.L.: Verslas be rizikos nebūtų verslas. Tačiau Lietuva yra tranzito šalis ir geografinė Baltarusijos kaimynė, todėl tikiu, kad politikai ras tinkamų diplomatinių sprendimų. Mūsų patikrinti ryšiai su Baltarusijos įmonėmis leidžia tikėtis užtikrinti naujojo trąšų terminalo apkrovą, nors, be abejo, galimą riziką didina Europos Komisijos priimami sprendimai.
VEIDAS: Šių metų gale baigiasi „Klasco“ ir „DFDS Seaways“ sutartis dėl teritorijos naudojimo. Ar ji bus pratęsta?
A.L.: Bendrovė DFDS yra sena mūsų partnerė. Esame nemažai investavę į infrastruktūrą, pritaikytą jos keltams aptarnauti, todėl nepratęsti sutarties būtų nelogiška. Tai neseniai ir aptarėme susitikę su šios bendrovės vadovybe. „Klaipėdos naftos“ samdytų ekspertų vertinimai parodė, kad šalia Kiaulės Nugaros salos statomas SGD terminalas jūrų perkėlos veiklai esminių apribojimų nesudarytų, todėl planuojame šį verslą plėtoti toliau.
VEIDAS: Tačiau prioritetine vieta „Achemos grupės“ planuojamam SGD terminalui statyti parinktos tos pačios krantinės, prie kurių šiandien švartuojami „DFDS Seaways“ keltai…
A.L.: Vienoje virtuvėje paprastai puikiai išsitenka viena šeimininkė, gaminanti du skirtingus patiekalus. Taip ir mes, plėtodami savąjį SGD terminalą, sugebėtume taip perorganizuoti technologines grandines, kad atrastume keltams vietos. Be abejo, tokiu atveju atsirastų tam tikrų apribojimų dėl terminalo saugumo, tačiau žinodami laivų judėjimo grafikus sugebėtume šį procesą valdyti. Manyčiau, kad dujų terminalo prie Kiaulės Nugaros veikla, kuriai negalėtume turėti įtakos, jūrinių keltų eismui sudarytų netgi daugiau problemų.

Kovo 23 d. numatomas neeilinis visuotinis „Klaipėdos naftos“ (KN) akcininkų susirinkimas, kuris pagrindinio įmonės akcininko – valstybės (70,6 proc.) valia greičiausiai pritars KN pasirašytai sutarčiai su „Hoegh LNG Ltd.“ dėl suskystintų gamtinių dujų (SGD) plaukiojančios saugyklos su dujinimo įrenginiu 10 metų nuomos, operavimo ir aptarnavimo. Taip pat bus siekiama akcininkų pritarimo, kad KN plaukiojančios saugyklos tiekėjui suteiktų iki 50 mln. JAV dolerių mokėjimo garantiją, o tam įmonė privalės įkeisti savo turtą.
„Achemos“ grupės, valdančios 10 proc. KN akcijų, viceprezidentas Arūnas Laurinaitis tvirtina, kad tokio dydžio paketas jiems neatvėrė netgi kelio prie informacijos apie KN statomą SGD terminalą. „Vyriausybės sprendimas didinti KN įstatinį kapitalą, įmonės balansan perduodant Subačiaus kuro bazę, yra ne kas kita, kaip bandymas sumažinti KN smulkiųjų akcininkų, taip pat ir „Achemos“ grupės, įtaką įmonės valdymui“, – pabrėžia A.Laurinaitis.
„Veido“ paklaustas, ar planuojama stambinti „Achemos“ grupės valdomą KN akcijų paketą, viceprezidentas atsakė nematąs reikalo to daryti: „Kadangi dividendai akcininkams nemokami, o pastatytas SGD terminalas bus dešimčiai metų perduotas operuoti norvegų įmonei, išeina, kas mes kažką dotuojame. Teisiškai vertinant, galėtume pagrindinį KN akcininką duoti į teismą už smulkiųjų akcininkų teisių pažeidinėjimą.“
A.Laurinaitis pripažino, kad derybos dėl sąlygų, kiek „Achemos“ grupei kainuotų KN terminalo paslaugos, tebevyksta. „Kol kas nematėme konkrečių skaičių, tad ir sutarties nesutikome pasirašyti, nors buvome raginami. O privalomas įpareigojimas dujų tiekimo įmonėms 25 proc. dujų įsigyti per terminalą apskritai kelia klausimų, ar SGD Lietuvai bus perkamos ir pristatomos pačiomis palankiausiomis sąlygomis. Kas bus tuo suinteresuotas, jei dujas iš terminalo pirkti taps privaloma?“ – klausia A.Laurinaitis.

Visą kadenciją uoliai vijusi Ivaną šalin nuo vamzdžio, dabar Lietuvos Vyriausybė kviečia „Gazpromą“ ant jo prisėsti.

Vasario septintąją, Vilniuje viešint „Gazprom Export“ generaliniam direktoriui Aleksandrui Medvedevui su dviem palydovais, įsiliepsnojo tarsi nereikšmingas skandaliukas: svečias džiugiai pranešė, kad su bendrove „Achema“ pasirašyta sutartis dėl mažesnių dujų kainų, o žiniasklaidoje ta proga pasirodė 2009 m. gruodžio 10-ąja datuotas premjero Andriaus Kubiliaus laiškas, išsiųstas „Gazpromo“ valdybos pirmininkui Aleksejui Mileriui bei Rusijos premjero pavaduotojui Viktorui Zubkovui.
Sprendžiant iš Ministro Pirmininko spaudos tarnybos reakcijos, spaudoje pateiktas laiško turinys atitinka tikrovę. Paneigtas ne pats tokio turinio laiško egzistavimo faktas, o tik jo traktavimo interpretacijos.
Tarkim, tai, kad A.Kubiliaus prašymas „Achemą“ pervesti iš „Mežregiongaz“ sistemos į „Gazprom Export“ sistemą (vaizdžiai tariant – perkelti iš vienos koncerno „Gazprom“ kišenės į kitą) tolygus prašymui suteikti gamtinių dujų kainos nuolaidų „stambiausiai regiono trąšų gamintojai“.
Išties – toks traktavimas pernelyg tiesmukas. Tai, beje, savo kišene gali paliudyti daugelis paprastų Lietuvos mirtingųjų, šiandien gaunančių sąskaitas už suvartotas gamtines dujas bei centralizuoto šildymo paslaugas. Na, permetė „Gazpromas“ nuo 2012-ųjų pradžios „Lietuvos dujas“ iš vienos savo kišenės į kitą – ir kas iš to? Stebuklų nepajutome.
O štai „Achema“, kurios „planams pritaria ir juos palaiko Lietuvos Vyriausybė“, stebuklą pajuto. Tegu dvejais metais vėliau, nei bandyta pasiekti aukščiausio lygio laiškais, bet pajuto. Laimingas sutapimas, ar ne?

Šansas kaip šiaudas

Gretindami šiuos faktus, anaiptol neketiname mesti šešėlio „Achemos“ grupės prezidento Bronislovo Lubio atminimui, nors akivaizdu, kad be jo asmeninės įtaigos 2009-ųjų laiško istorijoje neapsieita. Atvirkščiai: nieko vertas būtų toks koncerno prezidentas, kuris abejingai stebėtų, kaip jo paties pastangomis išpuoselėta Jonavos „Achema“, smaugiama dėl krizės sumenkusios trąšų paklausos ir nuo 2009-ųjų vidurio pradėjusių brangti gamtinių dujų, pikiruoja į nuostolių duobę.
Pirmų trijų 2009-ųjų ketvirčių duomenimis, „Achemos“ pajamos buvo smukusios 54 proc., produkcijos kainos rinkoje – 46 proc., pardavimas – 21 proc. Tiek pat – 21 proc. sumažėjęs ir vidutinis darbo užmokestis „Achemoje“.
Nors visai neseniai, 2009-ųjų rugsėjo pradžioje, A.Mileris buvo trumpam užsukęs į Vilnių (būtent šis susitikimas minimas A.Kubiliaus laiške), „Gazpromo“ lyderio atvežtos prognozės pramonininkų anaiptol nenudžiugino: nafta žada brangti, jai iš paskos neišvengiamai brangs iš Rusijos tiekiamos gamtinės dujos.
Tuo pat metu aiškėja, kad 2008 m. Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės kartu su „Achema“ įkurtos Gamtinių dujų terminalo įmonės nebepavyks išgelbėti: jos steigimą laiminę valdininkai apkaltinti piktnaudžiavimu tarnyba, ne viešojo konkurso būdu įmonės partnere pasirinkę privačią bendrovę. 2009-ųjų lapkritį A.Kubiliaus Vyriausybė priima sprendimą likviduoti Gamtinių dujų terminalo įmonę, o B.Lubiui nebelieka nieko kita, kaip pradėti puoselėti privataus suskystintų gamtinių dujų importo terminalo projektą.
Tačiau „Achemos“ dujų terminalo galimybių studijos dar teks palūkėti, o pigesnių dujų tam, kad išliktų prasmė tęsti trąšų gamybą, reikėjo skubiai. Koncerno metraštininkų versija, neva B.Lubys po „Gazprom Export“ sparneliu prašėsi iš gryno patriotizmo, vien tenorėdamas pabrėžti, kad jo koncernas atstovauja NATO ir ES valstybei, o ne posovietinei respublikai, – neįtikina, švelniai tariant. Ne toks A.Kubiliaus laiško tonas. Be to, visi pamenam nuolatinius „Achemos“ grupės prezidento raginimus Vyriausybei sėsti su dujų tiekėjais prie bendro derybų stalo ir jo nuoskaudas, kad šis procesas niekaip neįsibėgėja.
Diplomatijos meno B.Lubio mokyti nereikėjo, o Maskvos valdžios koridorių pažinimu jį vargiai Lietuvoje kas galėjo pranokti. Prisiminkime, kaip vikriai prireikus 2001-ųjų vasarą jis nuskraidino be penkių minučių premjerą Algirdą Brazauską į Maskvą slaptoms deryboms dėl „Lietuvos dujų“ privatizavimo scenarijų.
A.Kubilius B.Lubio užsakytu lėktuvu Maskvon nė iš tolo neskraidė. Tačiau baigiantis 2009-iesiems jis suteikia palyginti menką, nieko nekainuojančią ir niekuo neįpareigojančią malonę, raštu tarpininkaudamas „Achemos“ naudai. Simptomai – menki, neskausmingi ir atsistatydinimo nė iš tolo neverti, tačiau liga – ta pati.
Beje, vilčių, kad „Gazpromo“ imperija, pati viduje draskoma skirtingų įtakų, atsižvelgs į Lietuvos vadovo patarimą, kaip jai tvarkytis nuosavose „kišenėse“, veikiausiai nebūta didelių. Bet sėkmės atveju tai galėjo suteikti produktyvesnių derybų šansą „Achemai“. Derybų, kurios dar po dvejų nelengvų metų vis dėlto davė rezultatų.

Kas ką spaudžia

Ir pasakyk dabar, kas tokiai jų baigčiai turėjo lemiamos įtakos: „Gazprom Export“ kišenė, pačios „Achemos“ suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas ar rusų siekis atitraukti „Achemą“ iš potencialių „Klaipėdos naftos“ plėtojamo dujų importo terminalo klientų rato. Nors laiške minima maksimali gamyklos 1,5 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų poreikio kartelė jau senokai nebuvo pasiekta (2011-aisiais „Achema“ jų sudegino 1,35 mlrd. kubinių metrų), stambiausia Lietuvos gamtinių dujų vartotoja pamažu didino savo dalį bendrame šalies dujų poreikių balanse: 2011-aisiais ši dalis jau priartėjo prie 40 proc., tai yra pagal apimtis beveik prilygo „Lietuvos dujų“ tiekimams.
Kadangi Jonavos trąšų gamintojai, priešingai nei šalies šilumos tiekėjai, prie biokuro katilinių pereiti nežada, laikinas „Gazpromo“ reveransas „Achemai“, partneriams derantis dėl naujos ilgalaikės sutarties pasirašymo, atrodo visai suprantamas. Nors energetikos ministras Arvydas Sekmokas jį įvertino kaip rusų spaudimą, labiau gali būti, kad tokiu būdu pati ministerija kartu su „Klaipėdos nafta“ yra „Achemos“ grupės spaudžiama dėl palankesnių dalyvavimo jų plėtojamame SGD terminalo projekte sąlygų.
Štai antra pagal dujų suvartojimo apimtis šalies įmonė – tos pačios ministerijos kuruojama „Lietuvos energija“ – klusniai pasirašė dujų tiekimo per SGD terminalą sutartį, o „Achema“ spyriojasi, nenori sekti tokiu dailiu pavyzdžiu, ir gana. Trečia pagal apimtis šalies dujų pirkėja „Vilniaus energija“, dėl šilumos kainų vilniečių remiama prie sienos, verčiau nekeldama jokių sąlygų pasisiūlė statyti biokuru kūrenamą jėgainę.

Malonių laiškų artelė

Aiškindamasis dėl konkrečios įmonės protegavimo, A.Kubilius teigia veikiantis vos ne kaip privataus šalies verslo atstovybės vadybininkas: nuolat raitantis ir siuntinėjantis užtarimo laiškus dėl kiekvienos problemų turinčios lietuviškos bendrovės į kairę ir į dešinę. Jeigu A.Kubiliaus komanda taip pat uoliai rašytų laiškus su rezoliucijomis į už kelių kvartalų esančią Finansų ministeriją – interesantų eilė prie Vyriausybės dieną naktį raitytųsi per visą V.Kudirkos aikštę.
Aktyvaus veikėjo, nenuilstamai kovojančio dėl Lietuvos verslo interesų, portretą gadina viena menka detalė: analogiško laiško, prašančio tarpininkauti dėl „Lietuvos dujų“ pervedimo į „Gazprom Export“ sistemą, vis dėlto trūksta. „Jei dėl to būtų kreipusis bendrovė „Lietuvos dujos“, būtų prašoma ir dėl jos“, – abejingai teisinasi Ministro Pirmininko spaudos tarnyba. Tarsi pati Vyriausybė nebūtų „Lietuvos dujų“ akcininkė, neturėtų atstovo jos valdyboje ir apskritai bendrovę tokiu pavadinimu, esančią turbūt už jūrų marių, prisimintų tik tuomet, kai norisi ką nors iškeikti arba paduoti į teismą.
Mums nuolat primenama, kad „Lietuvos dujose“ Vyriausybei tepriklauso niekingos, nieko nelemiančios „keliolika akcijų“. Taip ir norisi klausti: kiek akcijų tokiu atveju Vyriausybei priklauso „Achemos“ grupėje?
Verta dėmesio ir pasirengimo „Gazprom Export“ generalinio direktoriaus vizitui Vilniuje eiga. Nežinia, ar vizitas apskritai būtų įvykęs, jei viename iš laikraščių nebūtų buvusi išspausdinta A.Medvedevo laiško A.Kubiliui kserokopija, dėl visa ko nutekinta „iš neoficialių šaltinių“. Sprendžiant iš to, kaip mūsų oficialūs atstovai dievažijosi nieko apie tokį laišką negirdėję, neoficialūs šaltiniai, ankstesnės derybų su Lietuvos Vyriausybe patirties pamokyti, šįkart pasielgė labai apdairiai.

Ivaną – į dujų terminalą

Buvo dėl ko stengtis. Vizito rezultatai bent jau lietuvius tikrai nustebino. Ne tuo, kad A.Medvedevas pranešė apie „Achemai“ sumažintas dujų kainas, o „Lietuvos dujoms“ (taigi ir paprastiems sąskaitų mirtingiesiems…) jų nuleisti nepažadėjo: aiktelėti būtų privertęs nebent priešingas dėlionės variantas. Juk Lietuvos Vyriausybė dėl nuolaidų gyventojams su dujų tiekėju nebesidera iš principo, palikdama šią nedėkingą misiją „Lietuvos dujoms“. Nors anksčiau pati negalėjo suvokti, kaip „Gazpromas“ galėtų derėtis pats su savimi.
Užtat A.Kubilius su malonumu ėmėsi dalyti kol kas „Lietuvos dujoms“ tebepriklausančius vamzdynus. Ir labai nustebino savo rinkėjus, gera valia pasiūlydamas „Gazpromo“ atstovui perimti trečdalį dujų perdavimo tinklų bendrovės, atsirasiančios pagal ES direktyvas išskaidžius Lietuvos dujų sektorių, akcijų. Kitaip sakant – pats pakvietė mitologinį Ivaną prisėsti ant magistralinio dujų vamzdžio kraštelio: su sąlyga, kad šis elgsis gražiai, duos pinigų ir nesukios jokių sklendžių.
„Mes matytumėm „Gazpromą“ kaip finansinį investuotoją, neturintį lemiamo balso sprendimuose, dalyvaujant mūsų perdavimo srities operatorių eteryje perdavimo tikslais“, – pareiškė premjeras (kalba netaisyta) kitokiame – radijo laidos eteryje. O tikslus paaiškino taip: „Gazpromas“ vis tiek lieka svarbus strateginis partneris. Todėl visiškai natūralu, jog „Gazpromui“ rūpi perdavimas į Kaliningrado sritį ir tranzitas į Kaliningrado sritį. Čia aš nematau tame nieko blogo.“
Užtat mes čia įžiūrime mažytę problemėlę. Vėlgi ne tą, kad ištisą Seimo kadenciją, nepaisant ramiai vykstančio dujų tranzito į Kaliningradą, kasdien per visus eterius buvome priversti klausytis konservatorių pamokslų apie būtinybę vyti kuo toliau Ivaną nuo dujų vamzdžio ir nebeprileisti jo artyn per patrankos šūvį. Palikim panašių citatų rankiojimo užduotį naiviam politologui, prieš porą savaičių taikliai pastebėjusiam, kad „tiesi, ori, savarankiška ir garbinga laikysena visada kainuoja“.
Mūsų regima problemėlė konkretesnė: vos savaitę prieš A.Kubiliaus pasiūlymą A.Medvedevui, Vyriausybės nutarimu priskiriant atsakomybę už suskystintų gamtinių dujų terminalo statybą „Klaipėdos naftai“, šios vadovas Rokas Masiulis tvirtino, kad po dešimties metų, iš „Hoegh LNG“ išsipirkus laivą-saugyklą ir perėmus terminalo valdymą, „terminalas galėtų būti perleistas Lietuvos kontroliuojamam gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriui, kuris iš „Lietuvos dujų“ perimtų ir magistralinį dujotiekį“.
Bent jau mes šią atsakingų už Lietuvos energetikos ateitį vyrų suregztą viražų šaradą suvokiame taip: po poros metų „Gazpromui“ įteikiame trečdalį Lietuvos magistralinių dujotiekių, o po dvylikos – trečdalį SGD terminalo akcijų. Ir vėl nėra ko stebėtis: dažniausiai visada taip baigiasi, kai už tiesią, orią, savarankišką ir garbingą laikyseną paprašoma susimokėti. Ne tik sąskaitų kvitus gaunančių mirtingųjų, bet ir vyriausybių.
„Aišku, mes pasiruošę kalbėtis su „Gazpromu“ dėl tinkamos kompensacijos už magistralinius dujotiekius“, – tvirtina ministras A.Sekmokas. Pasak jo, šiuo metu diskutuojama dėl principų, pagal kuriuos būtų apskaičiuojama minėtų dujotiekių vertė.
O štai A.Medvedevo pažadai siekti dujų tiekimo galimybės suskystintų gamtinių dujų terminalui, jeigu toks bus pastatytas, nušvinta visiškai naujoje šviesoje. „Esu tikras, kad mūsų siūlomos tiekimo sąlygos gali būti pačios patraukliausios“, – Vilniuje tvirtino „Gazprom Export“ generalinis direktorius.
Visi šie gluminantys perversmai – vien po pirmojoVyriausybės derybų su „Gazpromu“ raundo. Ko tikėtis iš antrojo?

10 gruodžio, 2009 m., Vilnius
Rusijos koncerno „Gazprom“ valdybos pirmininkui, ponui Aleksejui Mileriui
Gerbiamas Aleksejau Borisovičiau,
Prisimindamas mūsų konstruktyvų susitikimą Vilniuje, norėčiau dar kartą išreikšti pasitenkinimą mūsų tvirtais ryšiais dujų tiekimo srityje. Mūsų santykių patikimumas – didelė vertybė, kurią Jūs ir mes aukštai vertiname.
Mūsų susitikimo metu mes apsikeitėme nuomonėmis apie šių dienų ekonomines aktualijas. Aš Jums priminiau bendrovės „Achema“ pasiūlymus.
Norėčiau dar kartą atkreipti Jūsų dėmesį į šios stambiausios Baltijos šalyse ir vienos stambiausių Europoje azotinių trąšų gamintojos pasiūlymus.
„Achema“ yra ne tik stambiausia regiono trąšų gamintoja, bet ir dujų pirkėja. Dirbdama pilnu pajėgumu, ši įmonė sunaudoja 1,5 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų per metus. Pastaruoju metu, pasaulinės finansų krizės sąlygomis, „Achema“ sumažino trąšų gamybos apimtis, o tuo pačiu ir dujų suvartojimą iki 750 mln. kubinių metrų.
Įmonė siūlo lankstesnes, inovatyvias bendradarbiavimo formas, kurios įgalintų padidinti trąšų gamybos apimtis. Tokiems „Achemos“ planams pritaria ir juos palaiko Lietuvos Vyriausybė.
„Achema“ svarsto galimybes savo veikloje panaudoti procesingą. Įmonės požiūriu šis pasiūlymas gali būti įdomus bei ekonomiškai patrauklus ir „Gazprom“. Naudojantis procesingo galimybėmis, įmonė galėtų ženkliai padidinti trąšų gamybos apimtis, o tuo pačiu ir dujų suvartojimo kiekius.
Kaip mane informavo įmonės vadovybė, tam, kad būtų užtikrinta lanksti ir efektyvi trąšų gamyba, būtų abipusiai naudinga pakeisti šiuo metu esančią dujų tiekimo „Achemai“ schemą.
Gerbiamas Aleksejau Borisovičiau, būčiau nuoširdžiai dėkingas, jeigu Jūs tarpininkautumėte „Achemai“, kad įmonė nuo 2010 m. sausio 1 d. būtų pervesta iš sistemos „Mežregiongaz“ į sistemą „Gazprom Export“. Esu tikras, kad toks sprendimas pasitarnautų mūsų tolimesniam sėkmingam bendradarbiavimui.
Naudodamasis proga, norėčiau Jus pasveikinti su artėjančiomis šventėmis ir palinkėti kuo geriausios sėkmės, o taip pat išreikšti viltį savitarpio supratimui bei vaisingam bendradarbiavimui ateityje.
Su gilia pagarba – Andrius Kubilius

A.Brazauskas B.Lubio užsakytu lėktuvu skrido į Maskvą
2001-ųjų birželį, likus kelioms dienoms iki Algirdo Brazausko paskyrimo premjeru, žurnalistai susidomėjo, ką vienintelis pretendentas į šį postą veikia Maskvoje. Pagal oficialiąją versiją, A.Brazauskas ten skrido 70-mečio jubiliejaus proga pasveikinti savo seno draugo, vieno buvusių „Gosplano“ vadovų Leonido Bobykino. Tačiau išaiškėjo, kad premjeras į Maskvą skrido verslininko Bronislovo Lubio užsakytu lėktuvu ir Rusijos sostinėje galimus „Lietuvos dujų“ privatizavimo scenarijus aptarinėjo su dujas tiekiančios bendrovės „Itera“ vadovu Igoriu Makarovu. Ši bendrovė savo ruožtu buvo susijusi su Rusijos dujų pramonės milžino „Gazprom“, siekusio dalyvauti „Lietuvos dujų“ privatizavime, vadovais.
Būtent B.Lubys kartu su Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija paskelbė kuriantys konsorciumą „Lietuvos dujoms“ perimti. Keli Seimo nariai kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydami pateikti informacijos apie dujų tiekimo įmones „Itera“, „Itera Lietuva“ bei politikų ryšius su verslo grupėmis, ketinančioms dalyvauti bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavime.
Skandalas dėl skrydžio į Rusiją gerokai apkartino A.Brazausko vadovavimo Vyriausybei pradžią, nes daliai visuomenės atgaivino nuogąstavimus dėl „lankstymosi Maskvai“.

Tradicinė pramonė Lietuvai reikalinga. Tuo įsitikinęs „Achemos“ generalinis direktorius Jonas Sirvydis.

1989 m. kovo 20 d. Jonavos „Azote“ įvyko sprogimas, po kurio išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako, kilo gaisras. Liepą žalieji prie įmonės surengė mitingą, protestuodami prieš chemijos pramonės plėtrą Lietuvoje.
Praėjo kiek daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų, ir „Achema“ (tas pats buvęs „Azotas“) išrenkama vertingiausia Lietuvos įmone.
„Achemos“ generalinis direktorius Jonas Sirvydis nuo 1964 m. dirba įmonėje, tad puikiai prisimena tą neramų metą. Tiesa, jam pačiam bendrauti su piketuotojais nereikėjo – tuomet jis, kaip pats sako, dirbo už tvoros, tai yra gamyboje, ten prabėgo 27 jo gyvenimo metai. Su žmonėmis kalbėjo tuometis įmonės vadovas, šviesaus atminimo Bronislovas Lubys. Bet vis tiek, prisipažįsta, buvo nemalonu. Taip, buvo toks metas, visų emocinis pakilimas, ir jaunimą sako suprantąs. Bet tuoj pat su švelnia ironija priduria: kiekvienas žmogus turi savo kelią, kaip siekti tikslų. Per aplinkosaugą daug kas ir į politiką nuėjo.

Jonava gyvena iš „Achemos“

J.Sirvydis pripažįsta, kad sovietiniais metais taršai nebuvo skiriama itin daug dėmesio, ši gamykla irgi daugiau teršė, net pušys aplinkui buvo pradėjusios gelsti. Kita vertus, ir tada ta tarša nebuvusi tokia jau baisi. Atkūrus nepriklausomybę, itin daug dėmesio skirta tiek taršos mažinimui, tiek dialogui su visuomene – važinėta po Lietuvą, kalbėtasi su mokytojais, ypač dėstančiais chemiją. „Pasidarėm atviri visuomenei – ir darėm darbus, – paprastai aiškina vienos didžiausių šalies įmonių vadovas. – Ir dabar darom.“
Per nepriklausomybės dvidešimtmetį gamyba „Achemoje“ padidėjo dvigubai, o tarša perpus sumažėjo. Tad galima sakyti, kad teršiama keturis kartus mažiau, pušys vėl žaliuoja.
J.Sirvydis didžiuojasi galįs ramiai žiūrėti Jonavos žmonėms į akis, nereikia gatvėmis vaikštinėti su apsaugininku. Aplinkosaugos srityje „Achema“ yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, yra patekusi tarp dešimties procentų švariausių Europos pramonės įmonių. Net taršos leidimų „Achemai“ lieka parduoti. Tiesa, patyręs įmonės vadovas vis dėlto apsidraudžia: nuo 2013 m. Europos Sąjunga dar griežtina aplinkosaugos reikalavimus, tad tų atliekamų taršos leidimų gali ir nebelikti…
Pašnekovas įsitikinęs: šiandien burnoti prieš „Achemos“ buvimą gali tik tas, kuris nenori dirbti ir net nežino, už ką pinigus gauna. „Visada tokių buvo“, – ironiškai šypteli ir nedaugina šnekos. Jo žodžiais, jonaviškiai puikiai supranta, ką miestui reiškia ši įmonė. Kaip nesupras: mieste, kuriame kiek daugiau nei 33 tūkst. gyventojų, tiesiogiai „Achemoje“ dirba netoli pusantro tūkstančio žmonių, jų atlyginimų vidurkis – 3600 Lt, tai gerokai daugiau negu šalies vidurkis. O jei suskaičiuosime visus tuos, kurie vienaip ar kitaip „minta“ iš „Achemos“, teikdami jai šalutines paslaugas, bus visi penki tūkstančiai, o gal ir daugiau. Tokiam miestui tai didelis skaičius.
Ar ne su stabilia „Achemos“ veikla bus susijęs ir toks faktas, kad per nepriklausomybės dešimtmečius Jonava prarado bene mažiausiai gyventojų – mažiau negu 10 proc. Kiek peržvelgiau, Kauno netektys šiuo požiūriu siekia beveik 20 proc., net, rodos, itin perspektyvaus uostamiesčio Klaipėdos – daugiau negu 14 proc. Gal tik Vilnius kiek mažiau traukėsi – apie 6 proc. Būtų įdomu pamatyti rimtesnių mokslinių tyrinėjimų šiuo aspektu, gal tada mažiau reikėtų kalbėti ir apie verslo vertę. Gal ir ateities strategijos nebeatrodytų tokios miglotos…
Lietuva tos įmonės vertę, ko gero, tik po B.Lubio mirties ėmė deramai suprasti – iki tol tokiam supratimui labiausiai kliudė faktas, kad pasinaudojęs savo neilgu premjeravimu B.Lubys atseit per pigiai, už beveik 31 mln. Lt, tą įmonę su savo kolegomis privatizavo. Nesiimu svarstyti, per didelė ar per maža ta kaina, užteks priminti vieno verslininko mintį, jog B.Lubys sugebėjo susitarti su bankais, kad tuo atveju, jeigu jis laimės privatizavimo konkursą, šie jam duos paskolą užstatant bendrovę; kiti to nesugebėjo, o gal bankininkai jais nepatikėjo.
Kuo labiau tolsta tas privatizavimo metas, tuo svarbesnis atrodo kitas dalykas: žiūrint grynai ekonominės logikos (o verslininkai kitokios ir nepripažįsta), tokios įmonės Lietuvoje neturėtų būti. Ji buvo sukurta pagal Sovietų Sąjungos pramonės logiką, kuri laisvosios rinkos principais gyvenančioje Lietuvoje nebeveikia. Tokios viena žaliava mintančios įmonės kuriamos prie žaliavos šaltinio, blogiausiu atveju – prie uosto. Net ir naftos perdirbimo įmonę pamėgink atrasti ne prie uosto, jeigu ji nėra prie savo naftos šaltinio. „Achema“ neturi nei vieno, nei kito. Todėl tikras stebuklas, kad ji išliko. Matyt, neatsitiktinai įvairių rūšių „ekspertai“ vis nustatydavo trejų metų terminą, per kurį „Achema“ užsilenks. Kai šią vasarą uždaviau tokį klausimą B.Lubiui, jis visai nenustebo ir neįsižeidė, tik priminė, kad net kai kurie premjerai jam yra dėstę tokias pranašystes. O „Achema“ kaip dirbo, taip dirba.
Klausiamas apie ateities prognozes, įmonės vadovas J.Sirvydis sako bent artimiausiu metu nematąs kokių nors ypatingų grėsmių, bet dėl viso pikto apsidraudžia: jeigu ko nors tokio neatsitiks su vieninteliu dujų tiekėju „Gazpromu“. Ta proga, aišku, nepagaili kritikos Lietuvos valdžiai dėl brangių dujų, nepastatyto suskystintų dujų terminalo, tik ta kritika ne tokia žodinga, kaip būdavo B.Lubio.
Dujų kaina – vienas svarbiausių „Achemos“ konkurencingumo pasaulio rinkoje veiksnių, šį įmonė suvartoja apie trečdalį Lietuvos importuojamų dujų. Su antruoju veiksniu – trąšų rinkos svyravimais – išmokta susitvarkyti. Štai ir dabar, kaip pasakoja J.Sirvydis, Europoje vis dar stagnacija, trąšų rinka kritusi; užtat ieškoma kelių į plačią Indijos rinką. Šitokios paieškos – verslo kasdienybė, kas to neišmoko, šios dienos nesulaukė.
Aišku, neslepia J.Sirvydis, reikia palaukti, kol po B.Lubio mirties viskas išaiškės su naujaisiais akcininkais, pasimatys jų požiūris. Tokiai įmonei reikia nuolat atsinaujinti, jei nori išlikti konkurencinga, o tai dešimtys milijonų litų investicijų, tokios investicijos derinamos su akcininkais. Jei jų neskirsi, po keleto metų, žiūrėk, jau nebegalėsi varžytis pasaulyje. Bet jis tiki, kad naujieji akcininkai tai supras. Ko gero, taip ir bus, tuo labiau kad ir pats J.Sirvydis turi ne tokį jau mažą akcijų paketą.
O tiems, kurie nėra akcininkai, svarbu, kad įmonė duoda gana gerai mokamo darbo keletui tūkstančių žmonių, sumoka apie 30 mln. Lt mokesčių. Šiais metais „Achemos“ eksportas sieks apie 2 mlrd. Lt. „Lietuvai tai dideli skaičiai“, – pabrėžia įmonės vadovas. Priminus, kad ir importas jų didelis, J.Sirvydis sako, jog vis tiek lieka bent pusė milijardo gryno perviršio; o juk ir iš importo valstybei nubyra mokesčių, sukuriama darbo vietų.
Pasidžiaugus įmonės sėkme, neįmanoma nepaklausti seniai man rūpimo dalyko: ar galėjo per nepriklausomybės laikų virsmą išlikti daugiau sovietinių laikų pramonės. J.Sirvydis nė nemirktelėjęs atsako: galėjo. Bet pateikia ne kokias politines išvadas ar privatizavimo klaidas, o paprasčiausią atvejį iš savo patirties. Kai B.Lubys dirbo Vyriausybėje, J.Sirvydis buvo įmonės generalinis direktorius. Tai sako išleidęs įsakymą ir su juo supažindinęs darbuotojus, kad visi kabeliai visą laiką bus prijungti prie elektros įtampos. Laikai sunkūs, dujų nėra, daugelis cechų nedirba. Nespėsi sugaudyti – išvogs. Tai esą, jeigu vagia, tegul nutrenkia. „Dėl to galėjau net į kalėjimą pakliūti“, – prisipažįsta. Užtat išsaugojo įmonę sveiką.
Atrodo, smulkmena, bet juk ūkio, taip pat ir pramonės, griuvimas prasidėjo nuo tų pačių smulkiausių dalykų. Pripažinkime: anuo virsmo metu didysis ūkio griuvimas dažnai prasidėjo dar prieš tai, kai rinka ėmė diktuoti, kurios pramonės šakos turi perspektyvą, o kurios ne. Kur buvo daugiau šeimininkiško požiūrio, ten buvo ir daugiau galimybių išlikti.

Didžiausias turtas – žmonės

Klausiamas, kokia įmonėje darbuotojų kaita, J.Sirvydis sako, kad jos faktiškai nėra. „Kartais net galvoju, kad pasikeitimai būtų gerai“, – tarsteli. Net per patį ekonomikos nuosmukį, kai dažnas darbdavys skųsdavosi negalįs išlaikyti žmonių, „Achemoje“ to nebuvo. O labiausiai įmonės vadovą džiugina, kad žmonės čia pat daro karjerą. Kaip ir jis pats, tuomečiame „Azote“ pradėjęs nuo mechaniko. Tokie žmonės, pasak jo, didžiausias įmonės turtas. „Jei žmogus daro karjerą toj įmonėj, jis yra labai vertingas“, – tvirtina vienos didžiausių šalies įmonių vadovas, nebijantis pabrėžti, kad specialistai – tiek inžinieriai, tiek darbininkai specialistai – yra didžiausias kiekvienos įmonės turtas.
„Kartais žmonės galvoja: turėsiu pinigų, ir viskas eisis gerai, – dėsto savo požiūrį J.Sirvydis. – Niekai. Jeigu tu neturi specialistų, tą patį darbą padaryti kainuos dvigubai trigubai brangiau. Žmones reikia ugdyti, barti, auklėti – bet išlaikyti.“ Todėl jis su šiokia tokia ironija žvelgia į dabar madingą idėją, kad žmones, ypač vadovus, reikia keisti, rotuoti. Tas rotavimas, sako, brangiai kainuoja. Ir tuoj pat sau būdinga maniera sušvelnina: bent jau gamyboje šitaip. „Pirmiausia žmones reikia vertinti, – pabrėžia J.Sirvydis. – Aš žmones vertinu ir gerbiu – nesvarbu, ar jis darbininkas, ar kas.“
Kad tai ne šiaip skambūs žodžiai, kuriuos nesunkiai pakartotų turbūt kiekvienos įmonės vadovas, parodė ši krizė, kuri „Achemą“ stipriai palietė. Pasak J.Sirvydžio, per krizę, kai dalis cechų stovėjo, visiems direktoriams algos buvo sumažintos perpus – ką jau kalbėti apie išgaravusias premijas. O žemesnės grandies darbuotojams – nuo darbininko iki pat cecho viršininko – atlyginimai nebuvo mažinami. Už prastovas, kai visai nedirbama, buvo mokamas minimumas. Bet ir tai žiūrėta, kad žmogus negautų mažiau kaip tūkstantį litų per mėnesį (čia tuo atveju, jeigu prastova ilgiau užsitęsia). „Jei išeidavo mažiau negu tūkstantis litų, primokėdavom iki tūkstančio, – paaiškina. – Nieks negavo mažiau negu tūkstantį.“
Šitaip elgiantis su žmonėmis galima tikėtis tikro, ne apsimestinio lojalumo.
„Achema“ pati stengiasi turėti į įvairius postus parengtų žmonių, kad kokiam išėjus neliktų tuštumos. Bet J.Sirvydis pabrėžia bendrą bėdą – sumenkusį inžinerinių specialybių populiarumą. Be to, sako, ir inžinieriai dabar išleidžiami nepakankamo lygio, atėjęs po aukštosios mokyklos toks inžinierius dar bent pusmetį turi būti mokomas, kol galės savarankiškai dirbti.
Ir dar vienas dalykas jam kelia nerimą – naujoji inžinierių ir vadovų karta pernelyg linkusi pasitikėti kompiuteriais, vadovauti gamybai iš kabineto. Taip, direktorius pripažįsta, kad beveik viskas įmonėje automatizuota, kompiuterizuota, tačiau jam neįsivaizduojama, kad cecho vadovas ar cecho specialistai bent keletą kartų neapeitų savo valdų ir viską stebėtų iš kabineto. Su šitokiu požiūriu sakosi stipriai kovojantis. „Kompiuteris nieko nepadaro, tai tik darbo įrankis – daro žmonės“, – tokia jo principinė nuostata.

Sunkiu metu negalima išeiti

Pats J.Sirvydis tvirtina labai daug mokęsis ir dabar visą laiką mokąsis – sparčiai kintantis gyvenimas to reikalauja. Kad ir minėti vis griežtėjantys Europos Sąjungos reikalavimai: turi juos iš anksto numatyti, jiems ruoštis, o ne sekti iš paskos.
O šiaip, sako, jam labai padėjo ir padeda tai, kad jis ūkininko vaikas, niekada nepraradęs ūkiško požiūrio. Jo įsitikinimu, ūkiškas požiūris visais laikais, visokiomis aplinkybėmis yra didelė vertybė: „Galima juoktis, kad nuo plūgo pirma ar antra karta – bet plūgas daug ko išmoko. Mąstymas visai kitas.“
Jei valdžios vyrai turėtų daugiau ūkiško mąstymo, gal ir energetikos srityje būtų mažėliau nesibaigiančių pervartų. O juk nuo to, kaip bus susitvarkyta su energetika, jo įsitikinimu, labai priklauso ir visos Lietuvos pramonės ateitis. Kaip vieną didžiausių absurdų J.Sirvydis mini faktą, kad dvi „Achemos“ kogeneracinės elektrinės, į kurias investuota apie 170 mln. Lt, stovi, nes už savo pačių pasigamintą elektrą reikalaujama mokėti VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos mokestį). Tiesa, atrodo, kad nuo kitų metų tas mokestis už savo reikmėms pasigamintą elektrą bus mažesnis.
Vis dėlto J.Sirvydis nelinkęs skųstis. Visą laiką kalba su šiokia tokia ironija ir saviironija; kita vertus, junti, kad tai ir tam tikra savigyna. Pats pripažįsta: „Jei viską imčiau į galvą, seniai manęs gyvo nebūtų.“ Bet tuoj pat pasitaiso į viską labai rimtai žiūrįs, juk tokia įmonė – tai kaip maža valstybėlė. Tik nemėgsta amžinai verkiančių ir dejuojančių. Mes čia, Lietuvoje, sako, tikrai nesame tokie bėdžiai.
O ko išties pasigenda – tai padorumo. „Jei padorumo būtų daugiau, viskas kitaip apsiverstų“, – įsitikinęs pramonės veteranas.
J.Sirvydžio darbo biografijoje yra sausas faktas: nuo 1951 iki 1958 m. – Nibeginsko miškų pramonės kombinato „Tomles” (Tomsko sritis, Rusija) vairuotojas. Čia tas tradicinis mokestis – Sibiras – už tėvų ūkišką protą. Tėvai jau buvo seni, tad reikėjo dirbti. Taip nuo penkiolikos metų ir dirba. Sako neįsivaizduojąs, kaip be darbo reikės gyventi. Klausiamas, ar neketina trauktis, juk jam jau 75-eri, prisipažįsta senokai pagalvojąs. Bet užėjo krizė – nėra kaip sunkiu metu išeiti. „Būtų negražu, – paprastai sako, – kad paimu ir išeinu. Dabar vėl: prezidento netekimas mums didelis smūgis, tai vėl būtų negražu pabėgti.“
Tokia jo gyvenimo samprata. „Reikia truputį net išdidumo turėti“, – į šiuos žodžius telpa ne tik „Achemos“ vadovo J. Sirvydžio, bet ir visos jo kartos gyvenimo filosofija.

“Veidas” gana dažnai rašė apie a.a. Bronislovą Lubį, podažniai jį kalbindavo, bet tai daugiausia buvo tekstai apie verslą ir apie politiką. Apie jį kaip apie žmogų žinojome mažai. Staigi jo mirtis sukrėtė ir nukreipė į gilesnius apmąstymus bei palyginimus su kitais Lietuvos verslininkais.
Aišku viena – tai buvo galinga, bet kartu santūri ir Lietuvai ypač reikalinga figūra, be to, geras pavyzdys kitiems verslininkams. Lietuvai, kaip valstybei, jis ypač svarbus, nes sukūrė visiškai lietuvišką koncerną, daugiau nei 5 tūkst. darbo vietų, darbuotojams mokėjo ne minimalias, o kone dvigubai didesnes nei šalies vidurkis algas. Jo koncernas buvo ir yra vienas didžiausių eksportuotojų bei mokesčių mokėtojų.
Žinoma, atsiras tvirtinančių, kad “Achemą” jis privatizavo pusvelčiui, bus aiškinančių, kad jis buvo pernelyg prorusiškas ar kad jo lobistinė veikla pernelyg kieta ir ne visai skaidri, ir jie bus teisūs. Sunkiai pozityvių vertinimų apie B.Lubį pririnktų tiek energetikos ministras Arvydas Sekmokas, tiek tikriausiai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet jis vis tiek buvo didis ir iš esmės pozityvus pavyzdys kitiems.
Kodėl taip teigiame? Štai keletas argumentų: privatizaciją mūsų šalyje galima laikyti vienu labiausiai nevykusių ir ydingų projektų, bet tai jau istorija. Jos metu šimtai tūkstančių žmonių privatizavo gamyklas, įmones, kitą turtą. Tačiau daugiau kaip pusės tų gamyklų ir to turto po dvidešimties metų nebėra. Tarkime, kur šiandien “Ekranas”, “Kuro apratūra”, “Vilniaus vingis”, “Inkaras”, “Alytaus tekstilė” ar “Žalgirio” gamykla? Jų nebėra. O B.Lubiui ir kai kuriems kitiems talentingiems verslininkams iš privatizuotų įmonių pavyko sukurti klestinčius ir valstybei didelę naudą duodančius koncernus.
Ypač svarbu tai, kad B.Lubys nebuvo godus ir nesivaikė prabangos. Jis neturėjo lėktuvų, jachtų nei pilių užsienyje. Dažnai važinėdavo mažiuku “Smart” automobiliu. O kiek labdaros yra skyręs, kiek žmonių ar renginių bei projektų parėmęs, tai net įvertinti sunku. Tikriausiai tūkstančius: pradedant padegėliais, talentingais rašytojais, gabiais studentais ir baigiant visokiausiais kultūros centrais ar miestų šventėmis. Jo dėka Lietuvoje atsirado nemažai skulptūrų ir paminklų, dviračių takų, renovuota vaikų darželių. Per penkerius metus labdarai ir paramai jis atseikėjo 20 mln. Lt, o juk galėjo už šiuos pinigus nusipirkti jachtą ar malūnsparnį.
Gal todėl Jonavoje ir Plungoje jis buvo pusdievis, Jonava net “Lubianka” buvo vadinama. Ar daug žinote miestų, kuriuos miestiečiai iš pagarbos vadintų kokio verslininko vardu? Ar daug žinote lietuvių darbdavių, kuriuos darbuotojai gerbtų ir būtų patenkinti mokamų atlyginimų dydžiu?
Žinoma, valdžiai ir politikams B.Lubys nebuvo labai parankus ir simpatiškas, nes dažnai įžūliai primesdavo savo valią, keldavo didžiulius reikalavimus ir argumentuotai kritikuodavo. Kita vertus, juk prieš rinkimus B.Lubys vienoda suma paremdavo daugumą Lietuvos partijų. Be to, jo ambicijos ir reikalavimai versdavo greičiau suktis ministerijas ir įvairias valstybines kontoras. Tarkime, jis planavo statyti nuosavą dujų terminalą, ir tai Lietuvai būtų naudinga: juk lygindami mes žinotume, ko reikalauti iš valstybinio terminalo statytojų.
Apskritai B.Lubys visada mąstė ne vien apie savo verslą, bet ir apie visą valstybę. Gal kartais gudraudavo, gal kartais klysdavo, gal kartais turėdavo pernelyg didelį apetitą, bet iš tiesų jis buvo reikšmingiausia verslo figūra šį dvidešimtmetį. Gerąja prasme.

BFL

Bronislovą Lubį palaužė didžiausia jo yda – nemokėjimas sustoti. Vienas iškiliausių nepriklausomos Lietuvos verslininkų dar nesitikėjo išeiti, bet jau ne vienus metus tam rengėsi.

Praėjusį trečiadienį koncerno „Achemos grupė“ prezidentas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras 73 metų Bronislovas Lubys amžinojo poilsio atgulė ten, kur gimė ir praleido vaikystę, – Plungėje, šeimos kape greta savo tėvų ir brolio, netoli namų, kuriuose kadaise gyveno.
B.Lubys niekad neužmiršo gimtosios Plungės, o Plungė neužmiršo jo. Čia B.Lubį dar prisimena ne kaip milžinišką verslo imperiją sukūrusį turtuolį, o kaip kuklų, išsišokti nemėgstantį, santūriai besišypsantį berniūkštį, kuris vaikystėje nebuvo nei lyderis, nei uolus mokinys, tik svajonių turėjo daug. Ir kai jis, tada dar paauglys, jau triūsdavo plytinėje – uždarbiavo vežiodamas plytas, nes tėvą Apolinarą Lubį, turėjusį mėsinę Plungėje, ištrėmė į Sibirą ir šeima liko be vienintelio savo maitintojo, žmonės kalbėjo: „Koks darbštus vaikis. Jis toli eis.“
Būsimasis milijardierius Bronius (šitaip paprastai, be jokių titulų, B.Lubį iki pat šiol vadino jį pažinoję plungiškiai ir artimiausi bičiuliai) jautėsi atsakingas už motiną ir septyneriais metais jaunesnį brolį, tėvo tremtis privertė jį greičiau suaugti.
Kai plungiškė Nijolė Kirtiklytė-Lenktaitienė, buvusi B.Lubio klasės draugė, po studijų su vyru atvyko dirbti į Jonavą, tuometę azotinių trąšų gamyklą, iš pradžių sunkiai galėjo patikėti, kad įmonėje skyriaus viršininku dirba tas pats Bronius – kuklusis mokyklos laikų draugas. „Sužinojau ne iš karto – prieš tai pro mane praėjo keletas raštų, adresuotų B.Lubiui, ir aš nustebusi paklausiau, ar čia ne tas pats Lubys iš Plungės. Paaiškėjo, kad tas pats. Nuėjau pas jį, apsikabinome, ir nuo to laiko vėl tęsėsi mūsų draugystė, – pasakoja N.Lenktaitienė, kurią kartu su jos vyru Povilu Lenktaičiu B.Lubys laikė vienais artimiausių savo draugų. – Negalėjau patikėti, kad jis liko visiškai toks pat kaip mokyklos suole. Ir iki pat gyvenimo pabaigos toks liko, keitėsi tik pareigos. Mano dukra kartą pasakė B.Lubiui: „Jūs visada man buvote dėdė Bronius, kaip aš dabar galiu vadinti jus prezidentu?“ O B.Lubys atsakė: „Aš tau ir liksiu dėdė Bronius.“
Tai ir lėmė B.Lubio sėkmę, kad jis, jaunas chemikas, po studijų atvykęs į savo pirmą darbovietę – dar tik pradedamą statyti Jonavos azotinių trąšų gamyklą, iš karto ėmė kilti karjeros laiptais: jis visada užburdavo aplinkinius paprastumu (ir vėliau, tapęs turtingu bei žinomu žmogumi, „Achemoje“ pirmas suskubdavo pasisveikinti su gamyklos valytoja, o pietaudavo ne restoranuose, bet vietos valgykloje), buvo kupinas idėjų, o dirbo neišpasakytai daug.
„Tai buvo pati Lietuvos chemijos pramonės kūrimosi pradžia, todėl B.Lubys susidūrė su daug iššūkių. Jis buvo visas atsidavęs profesijai, gilinosi į menkiausias detales“, – kuo išsiskyrė B.Lubys, prisimena buvęs jo bendražygis prof. Andrejus Edvardas Ancuta.
„Jam puikiai sekėsi – kai atvykau dirbti į gamyklą, B.Lubys buvo vyr. inžinierius, bet faktiškai jau valdė visą gamyklą, viskas buvo jo, o ne tuomečio direktoriaus rankose“, – prisimena buvęs ilgametis „Achemos“ darbuotojas, o dabar Jonavos vicemeras Vytautas Venckūnas.
AB „Lifosa“ gen. direktorius Jonas Dastikas priduria, kad būdavo tokių laikotarpių, kai B.Lubys namo iš gamyklos negrįždavo net po keletą dienų iš eilės. Statant gamybinius cechus, paleidžiant naujus įrenginius jis dirbdavo dieną naktį.
„Buvo kietas inžinierius, mokėjo suformuluoti užduotį ir pareikalauti, kad ji būtų laiku ir gerai įvykdyta, – antrina B.Lubį gerai pažinojęs buvęs ilgametis „Achemos“ gamybos vadovas Algirdas Giedra. – Bet svarbiausia, kad tai buvo žodžio žmogus, kuriuo galėjai pasitikėti. Žinojome: kad ir kas nutiktų (juk gamyboje pasitaikydavo ir įvairių incidentų, kai pabirdavo langų stiklai ir panašiai) Bronislovas „pridengs“ ir mūsų nepasodins.“
Taigi B.Lubys iš eilinio specialisto gana greitai tapo svarbiausia figūra azotinių trąšų gamykloje, o žinios apie jo gebėjimus pasklido toli už Lietuvos ribų. B.Lubiui ne kartą siūlė aukštus postus gamyklose Rusijoje ir kitur, bet jis tik numodavęs ranka. B.Lubys nujautė: sparčiai auganti gamykla Jonavoje garantuos jam sėkmę, ir neklydo.

Politika buvo didžiausia klaida

Trąšos visada buvo ir liko B.Lubio „arkliukas“, ta sritis, kurią jis išmanė geriausiai ir kuri padėjo pamatus jo verslo imperijai. Vis dėlto B.Lubys nuo pat pradžių buvo ir puikus strategas, gebantis numatyti įvykius kone dešimtmetį į priekį, ir visada kupinas idėjų. Be to, jam stebėtinai sekėsi. Tai atsakymas į klausimą, kaip B.Lubiui, paprastam chemikui iš neturtingos šeimos, pavyko sukurti šiandien apie penkiasdešimt skirtingų įmonių ir 5500 darbuotojų turintį koncerną, trečią pagal apyvartos dydį įmonę Lietuvoje.
„Man didelį susižavėjimą kėlė jo tolerancija, kantrybė, darbštumas bei energija siekiant tikslų. Jis turėjo aurą šeimininko, kuriuo visi tiki bei pasitiki ir kurio atsakomybės, pareigos ir reiklumo laipsnis yra aukščiausios prabos, – B.Lubį prisimena koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus. – Platus situacijos matymas ir vertinimas, gebėjimas bendrauti su verslo ir politikos žmonėmis aukščiausiu lygiu – savybės, kurias turi vienetai. B.Lubys įrodė, kad jam Lietuvoje prilygti negalėjo niekas.“
D.Mockus prisiminė vieną įsimintiną situaciją, kai B.Lubys jį dar kartą nustebino. „Kartą skrendant su delegacija iš Biškeko jis pasisodino mane lėktuve šalia savęs ir užsidegęs pradėjo pasakoti apie Kirgizijos energetikos problemas, būdą joms spręsti ir kliūtis, kodėl jų išspręsti nepavyksta. Buvau šokiruotas, nes Kirgizija yra už 6 tūkst. kilometrų, o sritis, kurios analizei jis skyrė laiko ir energijos, mano požiūriu, visiškai neperspektyvi, uždavinys – beveik neišsprendžiamas; geriausiu atveju neaiškios baigties projektas truktų penkerius–septynerius metus. Tada ir pagalvojau, kad tai yra tiesiog gyvenimo būdas ir aistra: gilintis, analizuoti, spręsti, negailėti tam laiko bei energijos; per tiek metų susiformavęs gyvenimo ritmas, kurio, manau, „ultra racionali“ jaunesnių verslininkų karta jau ir negali turėti“, – pasakoja D.Mockus.
O „Vilniaus prekybos“ akcininkas, „NDX energijos“ valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius sako B.Lubį prisiminsiantis kaip solidžiausią verslo figūrą per pastarąjį Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį. „Savo veikla jis sujungė dvi epochas. Nors „Achemos grupės“ šaknys glūdi sovietmetyje, ji sveikai peraugo į modernią rinką ir tapo net keleto sričių lydere. Tai puikiausias pavyzdys, kad talentingas verslininkas sugeba atsiskleisti bet kokiomis aplinkybėmis“, – neabejoja I.Staškevičius.
B.Lubiui nestigo ir verslininkui būtino apsukrumo, gebėjimo tarp juodžiausių pelenų įžvelgti aukso grūdą. Jis puikiai tai įrodė 1994-aisiais, kartu su keletu bendražygių stebėtinai pigiai privatizuodamas Jonavos „Azotą“, o vėliau – Klaipėdos jūrų krovinių kompaniją „Klasco“ bei kitas dideles įmones. Kad tuoj po B.Lubio grįžimo į verslą iš didžiosios politikos „Azoto“ akcijos jam buvo parduotos pernelyg pigiai, ko gero, dar ilgai bus prikišama.
D.Lubio oponentai neužmiršo ir pramonininko draugystės su ilgamečiu premjeru bei Socialdemokratų partijos vadovu Algirdu Brazausku. Tuo metu buvo vieša paslaptis, kad A.Brazauskas su B.Lubiu visą Lietuvą laiko savo rankose. A.Brazauskas skrisdavo į Maskvą savo bičiulio reikalų tvarkyti, o šis ne veltui ilgą laiką buvo laikomas įtakingiausiu Lietuvos verslininku. Tokiu B.Lubys liko iki pat savo gyvenimo pabaigos, ir šiandien sunku įsivaizduoti, kuris verslininkas galėtų bent kiek į jį lygiuotis. Prisiminkime nuolatinę B.Lubio kritiką energetikos strategams bei varžytuves, kas greičiau – stambiausias šalyje pramonininkas ar Lietuva pastatys suskystintų dujų terminalą.
B.Lubys buvo nuolatinis politikų provokatorius, ir tai, reikia pripažinti, veikė, nors ir ne tiek, kiek tikėjosi pats „Achemos grupės“ koncerno vadovas. Šiandien pats energetikos ministras Arvydas Sekmokas, kurį B.Lubys būdamas gyvas ne kartą sumalė į miltus, pripažįsta: jų nuomonės dažnokai išsiskirdavo, bet vis dėlto ši kritika stūmė Lietuvos energetikos projektus į priekį.
Kas bus dabar, B.Lubio nelikus? Išeidamas jis paliko tuštumą, kuri dar ilgai neužsipildys. Jei kalbėsime apie suskystintų dujų terminalą, B.Lubys tikrai būtų jį pastatęs, bet ar jis iškils ir po pramonininko mirties – labai abejotina, nors „Achemos grupės“ akcininkai ir deklaruoja, kad jų vedlio darbai bus tęsiami.
Beje, apie B.Lubio žingsnius į didžiąją politiką: kaip pastebėjo buvęs Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko patarėjas Ramūnas Bogdanas, ėjimą į politiką verslininkas jam ne kartą įvardijęs kaip savo didžiausią gyvenimo klaidą. „Tačiau tą klaidą jis sumaniai išnaudojo tuoj po atsistatydinimo privatizuodamas „Azotą“. Manyčiau, būtent dėl privatizacijos aplinkybių jis žegnojosi nuo savo premjerystės“, – teigia R.Bogdanas.
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Aleksandras Abišala, 1992 m. pusmetį dirbęs komandoje su B.Lubiu (A.Abišala tuo metu buvo premjeras, o B.Lubys – jo pavaduotojas), tvirtina, kad priežastys buvo kitos: tiesiog jis norėjęs grįžti prie to, ką geriausiai išmanė.
Buvęs artimas „Achemos grupės“ koncerno prezidento bičiulis P.Lenktaitis prisimena, kaip kartą nuvykęs į B.Lubio, tuomečio premjero, rezidenciją rado jį besiruošiantį kelionėn. „Jis man pasakė: „Povilai, kraunuosi „čemodanus“, grįžtu į Jonavą.“ Kai paklausiau kodėl, jis tepasakė, kad tie, kurie manė, jog galės jį stumdyti kaip pėstininką šachmatų lentoje, pasirinko ne tą kandidatūrą. „Politikoje man nėra ko veikti, grįžtu į gamyklą“, – pasakė Bronius, nors A.Brazauskas norėjo, kad jis liktų premjeru“, – prisimena P.Lenktaitis.
Į didžiąją politiką B.Lubys taip ir negrįžo, nors visiškai nutolęs nuo jos niekada ir nebuvo.

„Viską paliksiu anūkui“

Iš tiesų tik versle B.Lubys jautėsi tikruoju šeimininku – laivo kapitonu, kaip sako R.Bogdanas. „Achemos grupės“ koncernas toliau augo, apyvartos didėjo, o B.Lubys tapo turtingiausiu Lietuvos žmogumi.
Vis dėlto ne visi verslai B.Lubiui sekėsi vienodai gerai. Jis viską žinojo apie trąšas, bet toli gražu nebuvo toks stiprus žiniasklaidos ar viešbučių verslo srityse. B.Lubys stipriai nudegė prieš pat krizę daug investavęs Druskininkuose, o laikraščio „Lietuvos žinios“, Baltijos TV ir kelių radijo stočių gyvybė metų metais buvo palaikoma tik todėl, kad B.Lubys asmeniškai pasirūpindavo, jog kitos koncerno valdomos įmonės pasidalytų savo pelnais su nuostolingomis žiniasklaidos bendrovėmis. B.Lubiui tiesiog buvo svarbu turėti savo laikraštį, radiją ir televiziją.
Kas nuostolingų koncerno verslų laukia dabar? Regis, ne patys geriausi laikai. Tiesa, tiek šiuo metu koncernui vadovaujantis viceprezidentas Arūnas Laurinaitis, tiek „Achemos“ gen. direktorius Jonas Sirvydis (abu yra koncerno akcininkai) sako, kad nors B.Lubys ir buvo pagrindinė viso koncerno ašis, jis pasirūpino, jog verslo organizmas sklandžiai funkcionuotų ir jo nesant. Visai neseniai koncernas parengė plėtros planus iki 2020 metų, kuriais ir ketinama vadovautis.
„Būdamas plataus mąstymo ir skvarbaus proto, B.Lubys kūrė sistemą, kuri nebūtų priklausoma nuo vieno konkretaus žmogaus. Jis puikiai suprato, kad tokio asmens netekus kiltų klausimas, o kas toliau. Taigi B.Lubys ėjo kitu keliu ir todėl šiandien koncerne turime gana efektyvią sistemą, kurią, kaip ir muzikos instrumentą, netekus prezidento reikės perstyguoti. Tačiau gitara turi šešias stygas, todėl ir mūsų versle visi žino, kokią stygą kada paliesti, kad būtų darni muzika“, – teigia A.Laurinaitis.
Kad ir kaip būtų, viso „Achemos grupės“ koncerno laukia milžiniški pokyčiai, o kokie jie bus, labai priklausys nuo B.Lubio turto paveldėtojų. Praėjusią savaitę Lietuvai atsisveikinant su B.Lubiu dar nebuvo aišku, kam pramonininkas paliko savo akcijas ir ar jis apskritai buvo parašęs testamentą.
Tačiau beveik nekyla abejonių, kad B.Lubio valdytas koncerno 62 proc. akcijų paketas turėtų likti velionio šeimos narių rankose. Jau pasigirdo versijų, kad vadovavimą koncernui gali perimti B.Lubio vyresnės dukters Jūratės sutuoktinis, „Achemos grupės“ teisės reikalų direktorius Romualdas Žadeika.
Ar to būtų norėjęs B.Lubys? Kalbėdamas apie savo įpėdinį draugams ir artimiausiems kolegoms jis visada minėdavo tik vieną asmenį – anūką, dukters Jūratės sūnų Adomą Žadeiką, šiuo metu dirbantį „Klasco“. B.Lubys vaikaitį tam kryptingai rengė: A.Žadeika studijavo Anglijoje, grįžęs įsidarbino koncerne, vienintelis iš šeimos narių tapo jo akcininku. Vos prieš keletą mėnesių A.Žadeika su žmona B.Lubiui padovanojo pirmąjį provaikaitį Motiejų.
„Jis visą laiką savo įpėdiniu matė tik anūką. Pamenu, kartą išsikvietė mane darbe, pristatė savo anūką ir paprašė, kad aprodyčiau jam įmonę. Kai vaikščiojome po cechus, jaunuolio akyse mačiau susižavėjimą. Supratau, kad tai ir yra B.Lubio įpėdinis“, – prisimena buvęs „Achemos“ darbuotojas, Jonavos vicemeras V.Venckūnas.
„Bronius su anūku siejo labai dideles viltis, – papildo beveik penkiasdešimt metų B.Lubį pažinojusi chemijos mokslų daktarė Domicelė Kitrienė. – Jis tam buvo specialiai rengiamas, mokomas. B.Lubys nebuvo nei caras, nei karalius ir apie savo įpėdinius daug nekalbėjo, bet jis niekada negyveno tik šia diena, buvo pragmatiškas žmogus, tad nujaučiu, kad savo pamaina prieš mirtį tikrai pasirūpino. Tik palaukime, ir patys pamatysime.“
„Jis sakydavo: viską paliksiu anūkui, bet kas žino, gal tik juokavo, – svarsto B.Lubio klasės draugė N.Lenktaitienė. – Manau, Bronius viską sutvarkė, viskuo pasirūpino.“
Buvęs vieno turtingiausių lietuvių bendražygis A.Giedra dar pridūrė, kad B.Lubys iš pradžių labai išgyveno taip ir nesusilaukęs sūnaus, o nurimo tik supratęs, kad ateityje jį galėtų pakeisti jaunasis anūkas. „Jis labai bijojo, kad koncernas nebūtų išdraskytas, todėl ir siekė sutelkti kontrolinį akcijų paketą savo rankose“, – teigia A.Giedra.
Viena aišku, kad B.Lubys nesitikėjo išeiti taip greitai. Verslininkas pastaruoju metu uoliai rūpinosi sveikata ir planavo sėkmingai dirbti dar kokį dešimtmetį. Ilgainiui ketino pasitraukti į nuošalę, pagrindinius koncerno svertus pasilikdamas savo rankose, bet vis labiau įtraukdamas į verslą vaikaitį. Tačiau tai turėjo įvykti gerokai vėliau – tik ne dabar, ne šį spalį, kai B.Lubys, regis, dar buvo kupinas jėgų, o jo įpėdiniu ruoštam A.Žadeikai – vos 24-eri. O tai reiškia, kad šis dar tiesiog per jaunas tokiai verslo imperijai valdyti.

Širdis reikalavo, bet jis sustoti nepajėgė

B.Lubys nebuvo iš tų, kurie mėgsta skųstis sveikata. Ir atrodė jis gerai: sulaukęs 73-ejų buvo energingas, linksmai nusiteikęs, o dirbo ne ką mažiau nei jaunystėje. Šiandien bet kas patvirtintų, kad B.Lubys buvo darboholikas, negalėdavęs visiškai atsitraukti nuo koncerno reikalų nei savaitgaliais, nei per atostogas.
Edvardas Mikalkinas, „Achemos“ poliklinikos vyr. gydytojas ir artimas B.Lubio bičiulis, sako kaip medikas draugo ne kartą prašęs dirbti mažiau. Net ir kartu atostogaujant Druskininkuose (ten drauge vykdavo porąkart per metus) E.Mikalkinui tekdavo nuolat raginti B.Lubį pailsėti. Vykdamas atostogauti B.Lubys visada veždavosi šūsnį dokumentų, kurių, prezidentui pasirašius, pasiimti būdavo atsiunčiamas vairuotojas.
„Pamenu, kai pernai buvome Druskininkuose, aš buvau linkęs patingėti, o jis nurimti negalėjo: sakydavo, važiuojam, daktare (taip mane vadino), ir aš neturėdavau kur dingti – sėsdavau ant dviračio ir mindavau kartu. Važinėdavome dviračiais kiekvieną dieną ir aš ilgainiui supratau, kad jo būdo nepakeisiu“, – pasakoja verslininko bičiulis.
Šį spalį atostogų į Druskininkus E.Mikalkinas su B.Lubiu taip pat vyko kartu. „Achemos grupės“ prezidento po jų laukė itin įtempta darbotvarkė, tad jis nusprendė šiek tiek atsipūsti.
Tačiau likus keletui dienų iki B.Lubio mirties E.Mikalkinui atostogas teko skubiai nutraukti – atsirado neatidėliotinų asmeninių reikalų. Bičiuliams atsisveikinant B.Lubys buvo itin pakilios nuotaikos. Vairuotojas kaip visad lūkuriavo vadovo pasirašytų dokumentų. Tad pramonininko bičiulį po kurio laiko pasiekusi žinia, kad B.Lubiui važiuojant dviračiu sustojo širdis (vėliau ekspertai patvirtino, kad verslininkas mirė nuo išeminės širdies ligos), buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Vis dėlto B.Lubys visada žinojo, kad širdis yra jo silpnoji vieta. Jo tėvas A.Lubys kadaise mirė taip pat sustojus širdžiai, namie ramiai žiūrėdamas televizorių. Panaši lemtis prieš daug metų ištiko ir jaunesnįjį brolį Andrių, kuris žuvo, kai širdis staiga liovėsi plakti jam vairuojant automobilį.
Nedaug kas žino, kad prieš kelerius metus B.Lubiui buvo atlikta koronarografija – širdies kraujagyslių zondavimas, arba tyrimas, padedantis nustatyti pakitimus vainikinėse širdies arterijose. B.Lubys tuomet išgirdo, kad turi labiau rūpintis savo širdimi. Pramonininkas visuomet turėdavo su savimi nitroglicerino – pirmosios pagalbos vaisto širdžiai sustreikavus. Tačiau visa tai žinojo tik patys artimiausi žmonės. Visų kitų akyse jis ir toliau liko toks pat energingas, sveikata ir idėjomis trykštantis žmogus, kuriantis planus mažiausiai dešimtmečiui į priekį.
B.Lubys neapsimetinėjo – jis nuoširdžiai tikėjo, kad toks ir yra. Ėmė labiau rūpintis savimi, sveikai maitinosi, bet nė nenujautė, kad mirtis jau kvėpuoja į nugarą. Mirtis užklupo B.Lubį tada, kai jis to mažiausiai tikėjosi: verslininkas išėjo neužbaigęs begalės grandiozinių darbų, bet palikęs ryškų pėdsaką istorijoje.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/b-lubys-dar-nesitikejo-iseiti) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į Lietuvą laisvai patenkant cheminės medžiagoms, kurios nėra tinkamai paženklintos ir neužregistruotos pagal Europos Sąjungos (ES) reikalavimus, konkurencinę kovą pralaimi reikalavimų besilaikančios didžiosios šalies bendrovės – naftos koncernas “Orlen Lietuva”, trąšų gamintojos “Achema” ir “Lifosa”.

“Lietuvos žinios” rašo, kad šios trys bendrovės yra užregistravusios bent po keletą cheminių produktų pagal REACH reikalavimus, už tai kiekviena jų sumokėjo bent po 1 mln. eurų (3,45 mln. litų).

Chemijos pramonės asociacijos vykdomojo direktoriaus Giedriaus Mažūnaičio teigimu, produktus be registracijos tiekiančios ir už ją nemokėjusios įmonės įgyja rinkoje konkurencinį pranašumą, nes gali produktus siūlyti pigiau.

“Įsigaliojus reglamentui, jau nuo 2010 metų gruodžio 1 dienos į Europos Sąjungos (ES) rinką draudžiama tiekti didelį kiekį – daugiau nei tūkstantį tonų per metus – neregistruotų cheminių medžiagų, tačiau realiai kontroliuojami tik ES gamintojai”, – teigė “Achemos” Rinkodaros skyriaus viršininkas Tadas Staneika.

Apskaičiuota, kad Lietuvos gamintojams tik vienos cheminės medžiagos ištyrimas ir registravimas kainavo nuo 35 iki 100 tūkst. eurų.

“Teoriškai REACH labai saugo rinką, tačiau tikrovė kitokia. Tikrai nežiūrima ir netikrinama, tad į rinką pakliūva bet kas, nes mechanizmo, kuris užtikrintų įvežamų medžiagų patikrą, taip ir nėra. Nors Lietuvoje prikurta daugybė kontrolės įstaigų ir institucijų, kontrolė tik popierinė”, – tvirtino “Lifosos” atstovė Zita Šakalienė.

Anot dienraščio, nors įstatymai ir nurodymai griežti, iš tikrųjų kontrolės ir patikros sistema beveik neveikia. Kompetetingos institucijos darbuotojai nedalyvauja apžiūrint konkretų produktą, jie vertina tik atsiųstus dokumentus, o muitinės pareigūnai negali nustatyti produktų saugumo ir neturi techninių galimybių patikrinti registracijos pagal REACH reglamentą tikrumo.

Tai reiškia, kad per Lietuvos sieną galima pervežti chemines medžiagas, kurios turi bet kokį sugalvotą REACH numerį, formaliai atitinkantį REACH registracijos numerio formatą, ir muitinė net negalės įsitikinti jo tikrumu.