Lietuvos liberalus jaunimas išreiškia apgailestavimą dėl š.m. sausio 27 dieną pasirašyto tarptautinio kovos su piratavimu internete susitarimo „Anti-Counterfeiting Trade Agreement“ (ACTA) ir kviečia Lietuvos piliečius aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti poziciją prieš ACTA – jau š.m. vasario 11 dieną, 12 valandą Lietuvos liberalus jaunimas (LLJ) kartu su Vilniaus liberalaus jaunimo organizacija (VLJO) organizuos „Protestą prieš ACTA“.

https://www.facebook.com/events/229745113780889/

ACTA – skubotas ir potencialiai asmenų teisę į privatumą bei interneto laisvę ribojantis susitarimas

Didelį nepasitenkinimą ir protestus visame pasaulyje sukėlusios sutarties pasirašymas, rodos, buvo vykdomas „uždarų durų“ politika – prieš pasirašant sutartį Lietuvoje beveik nebuvo viešų debatų, svarstymų.

Lietuvos liberalaus jaunimo Valdybos teigimu, pačios sutarties dviprasmiškumas gali lengvai atverti kelią neproporcingiems veiksmams, siekiant užtikrinti intelektinės nuosavybės apsaugą, kurie galimai pažeis teisę į asmens privatumą bei interneto laisvę. Sutartyje numatytų priemonių vykdymas gali turėti ypač negiamų pasekmių asmens privatumui internete, verčiant interneto tiekėjus atskleisti informaciją apie įtariamuosius.

Ar intelektinė nuosavybė – tokia pati nuosavybės forma, kaip ir kitos?

Lietuvos liberalaus jaunimo Valdyba pastebi, kad iš esmės ACTA koncepcija nėra nauja, ji – tik išplečiama, bet svarbu, kad visuomenė pradeda šnekėti, kas yra nuosavybė, o kas – ne.

„Didelė ACTA kritikų argumentacijos silpnybė ta, kad viešai diskutuojama apie ACTA numatytų priemonių proporcingumą, kitus su sutarties pasirašymu susijusius aspektus, tačiau pamirštamas debatas dėl pačios intelektinės nuosavybės principo. Pats terminas „intelektinė nuosavybė“ gali suklaidinti, sudarant įspūdį, jog tai – tokia pati nuosavybės forma, kaip ir nekilnojamasis turtas, ar kita, apčiuopiama nuosavybės forma. Tai dešiniųjų pažiūrų žmones iškart atbaido – kaip galima derėtis dėl sankcijų vagystei? Žvelgiant iš liberalios, laisvarinkiškos pusės, intelektinė nuosavybė nuo kitų apčiuopiamos nuosavybės formų skiriasi, todėl ir jos apsauga valstybėje, jei ir egzistuoja, turi būti kitokia.“ – sakė Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkė Eglė Markevičiūtė.

Lietuvos liberalaus jaunimo Valdybos teigimu, būtent galimybė naudotis žmogaus proto kūriniais be didesnių apribojimų vedė pasaulį į technologinį progresą, o vertinant intelektinės nuosavybės apsaugą šiandien, reiktų pažvelgti ir per istorinę prizmę. „Dažnas šių dienų išradimas, kūrinys galėjo atsirasti dėka laisvos idėjų sklaidos vakar. Idėjos nėra tas pats, kas yra žemės sklypas, ar pastatas – jo negalima aptverti, apsaugoti, o kažką išsiaiškinus pirmam, tikėtis, kad konkrečios srities monopolis – jau visam laikui tavo rankose. Mums suprantamas kūrėjų, autorių, išradėjų noras patiems galėti raškyti savo kūrybos, darbo vaisius, tačiau griežtai atmetame požiūrį, jog geriausia tai daryti – per valstybę, prievartiniais metodais.“ – teigė Eglė Markevičiūtė.

LLJ pabrėžia, kad kiekvienas turi teisę į atlygį už savo darbą, tačiau įvertinant XXI amžiaus aplinkybes, reikia ieškoti naujų būdų, kaip geriausiai pasipelnyti iš savo kūrybos ar išradimų. Viena tokių formų – vadinamoji verslo paslaptis.

Kas toliau?

LLJ Valdybos teigimu, svarbu, kad atskiri, skirtingų pažiūrų asmenys, priklausantys skirtingoms organizacijoms, pasinaudotų galimybe atkreipti Europos Parlamento narių, Lietuvos Respublikos Seimo narių dėmesį. Didelė paspirtis garsinti klausimą būtų kiekvieno individuali iniciatyva, siekiant šviesti aplink esančius apie konkretaus klausimo grėsmę, neigiamus aspektus.

Lietuvos liberalus jaunimas ragina Lietuvos gyventojus, neabejingus interneto laisvės ir asmens teisės į privatumą apsaugojimui, prisijungti prie vasario 11 d., 12:00 val. Vilniaus liberalaus jaunimo organizacijos (VLJO)

- https://www.facebook.com/events/229745113780889/, o vasario 9 d. – Kauno liberalaus jaunimo (KLJ) 14:00 val. –

https://www.facebook.com/events/214256288671299/ organizuojamų protesto akcijų prieš ACTA.

Ar tikrai pasaulio voratinklis, apraizgęs ir sujungęs milijonus žmonių į vieną tinklą, gali būti apribotas ir suvaržytas?

Šis klausimas milžinišku greičiu pradėjo keliauti iš lūpų į lūpas, kai tarptautinei bendruomenei ieškant kovos su piratavimu ir klastotėmis būdų Tokijuje buvo pasirašytas Prekybos susitarimas dėl kovos su klastojimu ACTA (angl. Anti-Counterfeiting Trade Agreement).

ACTA idėja palaikyčiau tada, jei šį susitarimą ratifikuotų Kinija. Šioje šalyje veikianti ACTA atneštų didžiulės naudos skirtingų pramonių atstovams, nes būtent čia pagaminama beveik 80 %  viso pasaulio klastočių.  Bet, deja, Kinija šios sutarties net neplanuoja ratifikuoti. Dėl to iškyla paprastas klausimas, ar tikrai ACTA tikslas yra kovoti su piratavimu ir klastotėmis?

Interneto bendruomenė ir žmogaus teisių aktyvistai pabrėžia, kad ACTA apribos laisvę internete ir kartu privatumą. Net ir atsiribojant nuo nevienareikšmiškos diskusijos apie intelektinę nuosavybę (diskusiniai aspektai gerai pailiustruoti youtube filmuke žemiau) reikia pabrėžti, kad šioje sutartyje įtvirtinamos galimybės sekti privačių asmenų veiksmus internete: „Šalis pagal joje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus gali įgalioti kompetentingas institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl prekių ženklo, autoriaus teisių arba gretutinių teisių pažeidimo ir jeigu tokios informacijos reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos ar užtikrintos.“

Taigi, susidaro įspūdis, kad skambiam pavadinime siekis stabdyti kontrolę ir klastojimą ir yra tik skambus pavadinimas. ACTA visos tolesnės išlygos dėl asmens privatumo apsaugos yra lygiai tokios pat nekonkrečios, kaip ir galimos intervencijos į asmens privatų gyvenimą mastas. Įteisinus galimybę filtruoti internetą ir sekti privačius asmenis jame, grįžti atgal būtų labai sunku. Gal netgi neįmanoma.

Tai pabandė pabrėžti ir Wikipedios portalas, kuris kartu su kitomis svetainėmis 24 valandoms sustabdė savo veiklą dėl tuo metu JAV kongrese svarstomų  SOPA (angl. – the Stop Online Piracy Act) ir PIPA (angl. – the Protect IP Act) įstatymų projektų. Tačiau tarptautiniu lygmeniu juos pakeitė ACTA, kurią pasirašė ir Lietuva.

Žodžio laisvei ir privatumui internete palaikyti socialiniuose tinkluose šiuo metu pradėjo burtis bendruomenės. Lenkijoje prieš įvairias  institucijas buvo pradėti „hakerių” įsilaužimai ir vyko didelės gyventojų demonstracijos prieš šią sutartį, privertusios ministrą pirmininką iš sutarties entuziasto tapti šios sutarties skeptiku.

Iki šiol derybos dėl šios sutarties aplenkdavo tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos piliečių renkamas institucijas ir kartu pačią visuomenę. Tačiau pasirašyta sutartis įsigalios tik ratifikavus ją nacionaliniuose parlamentuose. Todėl yra galimybė gerai apsvarstyti šią sutartį mūsų Seime, kartu įtraukiant ir visuomenę, kurią šios kadencijos Seimas, priimdamas sprendimus, nebe pirmą kartą pamiršdavo. Prisiminkime vien Europos Sąjungos naująją konstituciją, kuri buvo ratifikuota net jos nemačius.

Vaizdo reportažas “What Is ACTA?” http://youtu.be/N8Xg_C2YmG0

Šį sausį 22 Europos Sąjungos valstybės pasirašė tarptautinį susitarimą dėl kovos su klastojimu. Ar iš tiesų šis dokumentas įteisina interneto cenzūrą?

Sausio 26 d. Japonijos užsienio reikalų ministerijoje Tokijuje Lietuva kartu su dar 21 Europos Sąjungos valstybe pasirašė tarptautinį prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu, labiau žinomą ACTA pavadinimu (angl. Anti-Counterfeiting Trade Agreement). Po susitarimo tekstu nepasirašė tik penkių ES šalių – Estijos, Kipro, Olandijos, Slovakijos ir Vokietijos atstovai, mat šios valstybės turi apsvarstyti šią sutartį savo parlamentuose. Beje, pernai rudenį ACTA jau pasirašė JAV, Australija, Kanada, Japonija, Pietų Korėja, Singapūras, Naujoji Zelandija ir Marokas.
Atrodytų, suprantamas ir logiškas susitarimas jau ne kartą sulaukė protestų ir kritikos strėlių. Mat jame, be klastojimo, paliečiamas intelektinės nuosavybės traktavimo internete klausimas – kritikai baiminasi, kad tai gali tapti pirmu žingsniu, įgyvendinant pasaulinio tinklo cenzūrą.
Stipriausias pasipriešinimas šiam dokumentui kilo kaimyninėje Lenkijoje – įvairiuose miestuose protestavo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Dėl šios priežasties programišiai iš pastaruoju metu pagarsėjusios tarptautinės grupės „Anonymous“ bei kelių kitų lenkiškų tokio pobūdžio grupuočių įsilaužė į kai kurių Lenkijos valstybinių įstaigų interneto svetaines.
Ne toks ryškus šurmulys bei protestai kilo ir kitose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Socialiniame tinkle „Facebook“ sukurta grupė „antiACTA LT“, kurioje vyksta diskusijos ir rengiamasi įvairiais būdais skleisti informaciją apie šios sutarties žalą internautų privatumui bei žodžio laisvei.
Šiek tiek keista, kad Lietuvos internautų bendruomenė susirūpino ACTA poveikiu, kai šį dokumentą pasirašė tiek šalių, – juk pirmieji sutarties svarstymai ir dėl to kilęs šurmulys vyko prieš gerus trejus metus. Be to, dauguma šio susitarimo kritikų, taip pat ir garsioji interneto aktyvistų grupuotė „Anonymous“, atrodo, net nėra skaitę pataisytos sutarties teksto, nes pateikia faktus, kurie yra pasenę ir neatitinka realybės.
Vis dėlto net ir naujasis, stipriai apkarpytas ir sušvelnintas dokumento variantas gali turėti didelį poveikį mums, tad žvilgtelėkime, kas yra ACTA, koks šio susitarimo tikslas ir kodėl jis gali pridaryti daugiau žalos, nei duoti naudos.

Kas yra ACTA ir ką ji keičia
ACTA susitarime kalbama apie prekės ženklų apsaugą nuo klastojimo ir tarptautiniu mastu bandoma priimti bendrą intelektinės nuosavybės sąvokos traktuotę bei užtikrinti apsaugos priemones. Išvertus į žmonių kalbą, susitarimas turėtų padėti pasaulio valstybėms vieningai traktuoti ir apginti prekių, kurios dažnai yra klastojamos, pavyzdžiui, vaistų, parfumerijos ar drabužių, gamintojus.
„Šalyse, kurios pasirašys ACTA sutartį, dokumentas leis stipriai patobulinti kovos su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais metodus“, – teigia ES ambasadorius Japonijoje Hansas D.Schweisgutas, vadovavęs pasirašymo procedūrai.
Svarbu paminėti, kad daugelyje šią sutartį pasirašančių šalių jau veikia įstatymai, pakankamai gerai ginantys intelektinę nuosavybę. Tačiau ACTA įrašyti ir tarptautiniu mastu pripažinti standartai leis lengviau apginti intelektinę nuosavybę nuo pažeidėjų šalyse, kuriose į klastojimą žiūrima atlaidžiai, tarkim, Kinijoje ar Turkijoje, kur „gimsta“ daugybė klastočių.
Tačiau didžiausią šurmulį Vakarų šalyse sukėlė ne minėti sutarties aspektai, o tai, kad joje kalbama ir apie nematerialius intelektinės nuosavybės objektus, kuriuos turi ginti autorių teisių įstatymai, – knygas, filmus, muziką, žaidimus. Visi šie kūriniai gali būti kopijuojami be autoriaus ar leidėjo sutikimo ir platinami internetu – kitaip tariant, “nupirataujami”. Kadangi tai tam tikra prasme yra intelektinės nuosavybės klastojimas, ACTA dokumente bandoma nutrinti teisinius skirtumus tarp piratavimo ir klastočių gaminimo. Ne veltui dauguma kritikų pastebi, kad ši sutartis iš tiesų yra dar vienas antipiratinis įstatymas, skirtas autorių teisėms apsaugoti.

Atidaryta Pandoros skrynia
Vis dėlto dauguma argumentų, šiandien skambančių kritikų pareiškimuose, yra netikslūs ir klaidingi. Taip yra todėl, kad jie paremti pasenusiu ACTA tekstu, kuris ilgainiui buvo stipriai sušvelnintas. Be to, klaidindami kitus, aktyvistai užkerta kelią pamatyti tikrąsias ACTA blogybes, išties grasinančias demokratijos principams.
Dažnai galima išgirsti, kad ši sutartis įpareigos interneto tiekėjus nuolatos sekti vartotojų duomenų srautus ir stebėti, ar nėra siunčiamasi nelegalių failų. Jei tokių būtų rasta ir teisių turėtojas pasiskųstų, interneto tiekėjas turėtų įspėti pažeidėją, o šiam nepaklusus tris kartus, interneto ryšys jam turėtų būti nutrauktas be teismo proceso.
Laimei, naujausiame variante tokio įpareigojimo tikrai nėra. Tiesa, formuluotė gana abstrakti, tad negalima atmesti galimybės, kad konkreti valstybė gali priimti įstatymus, kurie leis taikyti tokias griežtas priemones. Tarkim, Prancūzijoje šiandien veikia vadinamasis trijų įspėjimų įstatymas (HADOPI), kuris leidžia nutraukti interneto tiekimą vartotojui, pažeidusiam autorių teisių įstatymą.
Kitas dažnai kartojamas argumentas – ACTA leis farmacijos kompanijoms ar kitoms korporacijoms uždrausti tarptautinę prekybą generiniais vaistais ar genetiškai modifikuotomis (ir atitinkamai patentuotomis) sėklomis. Toks draudimas stipriai pakenktų neturtingoms šalims. Pavyzdžiui, kilus epidemijai, jos būtų priverstos pirkti brangesnius, patentuotus vaistus.
Amerikos universiteto Vašingtono teisės koledžo mokslininkų grupė, vadovaujama profesoriaus Seano Flynno, išnagrinėjo šį klausimą ir savo tyrimo išvadose pripažino, kad ACTA leidžia suinteresuotoms šalims trikdyti tokių prekių judėjimą, tačiau tikrai negalima teigti, jog ši sutartis apskritai uždraudžia šias prekes.
Maža to, lyginant ankstesnius ACTA variantus su naujausiu galima pastebėti, kad daugelyje prieštaringų punktų žodis „privalo“ yra pakeistas daug švelnesniu „gali“. Tad jei šis susitarimas būtų ratifikuotas, kiekvienas griežtesnis žodžio laisvę ar žmogaus teises pažeidžiantis įstatymas būtų priimamams kiekvienos valstybės valdančiųjų institucijų – tad į jas ir turėtų krypti visų kovotojų dėmesys.
„Kai apie ACTA sužinojo visuomenė, prasidėjo protestų ir spaudimo rengėjams laikotarpis. Šis dėmesys padėjo sušvelninti daugumą griežtų sutarties punktų, tad šiandien ACTA yra labiau rekomendacinio nei įpareigojamojo pobūdžio susitarimas“, – džiaugiasi Otavos universiteto mokslininkas Michaelas Geistas, vienas atkakliausių kovotojų prieš ACTA, visą laiką atidžiai stebėjęs ir skelbęs šio susitarimo gimimą.

Tad kuo gi bloga ta ACTA
Svarbiausia blogybė, į kurią turėtų atkreipti dėmesį kiekvienas demokratija tikintis žmogus, – tai ACTA rengimo procesas, kuris buvo slepiamas nuo visuomenės ir pažeidė pagrindinius demokratijos principus. Slaptumas buvo reikalingas, nes ACTA rengė nedidelė grupelė suinteresuotų šalių, be to, ši sutartis turėjo sukurti instituciją, nepriklausomą nuo jau egzistuojančių tarptautinių struktūrų, pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacijos ar Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos.
2006 m. debatus pradėjo Japonija ir JAV, prie kurių po metų prisidėjo Kanada, ES bei Šveicarija, o vėliau ir daugiau šalių bei autorių teises ginančių organizacijų, pavyzdžiui, Amerikos įrašų industrijos asociacija (RIAA) ar Amerikos kino pramonės asociacija (MPAA). Taip pat šių slaptų derybų ataskaitas gaudavo ir patariamąjį balsą turėjo didžiosios studijos bei kitos kompanijos: „Time Warner“, „Sony Pictures“, „Google“, „Intel“ ir kitos.
Apie rengiamą sutartį visuomenė sužinojo tik 2008 m., kai skandalingame portale „WikiLeaks“ buvo paskelbti su derybomis susiję dokumentai. Po to kilęs tarptautinės bendruomenės pasipiktinimas ilgainiui ACTA kūrėjus privertė atskleisti daugiau detalių ir atsižvelgti į kritiką. Tačiau painiava ir neskaidrumas dokumentą lydi iki šiol – gruodžio viduryje ES Ministrų Taryba pasirašė ACTA susitarimą posėdyje, kuriame buvo svarstomi žuvininkystės ir žemės ūkio klausimai. Taip ir vėl buvo bandoma supainioti visuomenę ir neleisti kilti debatams.
Tad nieko keista, kad po sausį Japonijoje įvykusio pasirašymo atsistatydino Europos Parlamento pranešėjas ACTA klausimais Kaderas Arifas, teigdamas, kad sutarties rengimo procesas prieštaravo demokratijos principams, buvo neskaidrus ir greičiau priminė šaradą, kurioje jis atsisakąs toliau dalyvauti.
Baisiausia, kad tokios sutarties priėmimas gali sukurti tarptautinės teisės precedentą, kuris leistų ir ateityje rengti bei priimti tokius susitarimus tarp suinteresuotų šalių, nepaisančius skaidrumo ir pagrindinių demokratijos principų.
Todėl visiems aktyviai kovojantiems prieš ACTA vertėtų atkreipti dėmesį į tikrąsias šio susitarimo blogybes ir neleisti gimti tokiam precedentui, kai sukuriamas įstatymas, o visuomenė su juo tik supažindinama. „Prieš debatus ir balsavimus Europos Parlamento komitetuose ir prieš galutinį balsavimą šią vasarą Europos piliečiai turi pareikšti savo nuomonę išrinktiems atstovams“, – agituoja organizacijos „La Quadrature du Net“ atstovas Jeremie Zimmermannas.

ACTA (Anti Counterfeit Trade Agreement) lietuviškai – „Prekybos susitarimas dėl kovos su klastojimu.“ Taip vadinama sutartis, kuria siekiama apginti intelektinę nuosavybę (pavyzdžiui, multimilijoninėms korporacijoms priklausančias autorių teises) bei saugoti ekonomiką nuo klastočių keliamo pavojaus ekonominiam stabilumui.

Lietuva ACTA pasirašė 2012 01 26. Ką jūs, gerbiamas pilieti apie tai žinote? Pradėkime nuo pradžios. O prasidėjo viskas prieš keturis metus, dar 2008 m.

ACTA – ką nuo mūsų slepia?

ACTA sutartis slapta buvo svarstoma porą metų. Pasaulio visuomenė tik 2010 m. gavo galimybę susipažinti su savo ateitimi, kuri projektuojama uždaruose korporacijų ir vyriausybių kabinetuose.

Pirmasis sutarties variantas susilaukė stiprios kritikos dėl drakoniškų interneto kontrolės priemonių, tad nuspręsta ACTA kiek „sušvelninti“. Iš principo teįvesta viltį teikianti pataisa – sutarties punktai „bus negailestingai baudžiami“ pakeisti į „gali būti negailestingai baudžiami“. „Švelnesnis“ variantas pasirašytas Tokijuje. Po to informacija apie sutartį pagaliau pasiekia ir visuomenę. O tada…

Protesto vardan, atsistatydina Europos parlamento pranešėjas ACTA klausimais, Kaderas Arifas. Šis gestas išreiškia jo protestą prieš sutartį lydintį slaptumą, dialogo su visuomenės interesus ginančiomis organizacijomis vengimą, apribotą Europos parlamento dalyvavimą derybose ir tą keistą skubėjimą, kuo greičiau „prastumti“ sutartį nesitariant su interesantais – visos Europos Sąjungos piliečiais.

Tuo pat metu Lenkiją sudrebino tūkstantinės demonstracijos. Šimtuose kitų Europos (tarp jų ir Lietuvos) miestų pradėtos organizuoti protesto akcijos. To rezultatas – pusantro milijono žmonių vos per kelias dienas pasirašo anti-ACTA peticiją.

Tad iš kur visas šis šurmulys, kaip ACTA pakeis kasdienį Lietuvos gyvenimą ir kam tas slaptumas? Kol kas nėra vienos nuomonės. Sutartį „globojančios“ organizacijos ir vyriausybės vis dar vengia dialogo. O jos priešininkai grasina masiniais protestais visoje Europoje ir svarsto alternatyvų sutarties variantą.

Ko laukti Lietuvoje?

O ką darysime mes, Lietuvos gyventojai? Ar mes turime teisę žinoti, ką mums ruošia korporacijų klerkai ir advokatai? Galbūt mūsų vyriausybė paprasčiausiai nepagalvojo, kad mums, visiems Lietuvos gyventojams, besinaudojantiems internetu, tai gali būti tiesiog įdomu? Ar būtinai reikia tūkstančių gatvėse, kad pagaliau būtų užmegztas dialogas su visuomene? Tikėkimės, kad ne.

Norime visiems pasiūlyti pagalvoti apie sutartį, kuri nors ir pasirašyta slapta, tačiau ratifikuota, palies mus visus labai apčiuopiamai. Diskusijai kviečiame kuo platesnį ratą piliečių: paprastus interneto vartotojus, žurnalistus, politikus, intelektualus, verslininkus. Siekiame, kad būtų išgirsti ne tik užsienio korporacijų advokatai iš LANVA (Lietuvos Antipiratinės Veiklos Asociacijos), bet ir visuomenės, o ne (tik) privačius korporacijų interesus ginantys balsai.

Kelkime klausimus dabar, kad nereikėtų kelti balso vėliau. Kalbėkime dabar, kad nereikėtų tylėti vėliau. Gaukime atsakymus, kuriuos mums privalo duoti.

Kalbėkime, diskutuokime bei ginčykimės. Kaip tik mums patinka: su šeimos nariais, draugais, bendradarbiais, praeiviais, politikais ar valdininkais. Kalbėkime ir turėkime savo nuomonę.

Kokios ateities mes, Lietuvos piliečiai, norime sau ir savo vaikams?

Nuoširdžiai,

Susirūpinę piliečiai.

P.S. Mieli Lietuvos politikai, norime priminti vieną smulkų dalykėlį – artėja rinkimai…