Vėjuotą, bet šiltą rudenišką dieną leidausi iš Stambulo garsios Taksimo aikštės žemyn. Mano pasivaikščiojimo tikslas buvo Adomo Mickevičiaus memorialinis namas-muziejus (Tatli Badem Sokak 23, Beyoglu rajone). Mintimis, kurias supurtydavo muedzinų kvietimai vidurdienio maldai, bandžiau nusikelti į garsaus tautiečio laikus (šįmet sukako 160 metų nuo Mickevičiaus mirties) ir suprasti, kodėl jam reikėjo palikti dėstytojo darbą, šeimą ir atvykti iš Paryžiaus į Stambulą.
Apie Adomą Mickevičių parašyta daugiau knygų, negu vidutinis skaitytojas gali sau leisti perskaityti per penkerius ar net dešimt metų. Nestokojo poetas dėmesio tarpukariu, neuždraustas buvo ir sovietų okupacijos metais. Tiko ir lenkų tautininkams, ir lietuviams. O kaip kitaip, juk didžiausią savo kūrinį jis pradėjo žodžiais „Lietuva, Tėvynė mūsų, esi brangesnė už sveikatą!“
Mickevičių daugiausia tyrinėjo literatūros istorikai. Jo kūryba, be abejo, dėkinga tema, sunku nepamėgti romantizmo kūrinių.
Poetas išgyveno ne vieną nelaimingą meilę, kovojo su carine Rusija, bandė draugauti su Aleksandru Puškinu (nors nieko iš tos draugystės neišėjo), gyvendamas Paryžiuje ilgėjosi Lietuvos, o būdamas 57 metų netikėtai mirė Stambule.
Mėgstama klišė, kad savo kūryboje poetas daug vietos skyrė lietuvių tautos kovai su Kryžiuočių ordinu, vaizdavo Lietuvos gamtą ir šilčiausius meilės jausmus. Taip bent rašo dauguma vadovėlių ir monografijų, išleistų per pastaruosius 20–30 metų.
Ar gali būti labiau romantiškesnis XIX amžiaus personažas?
Tačiau derėtų į poetą pažvelgti ir kitaip. Tai geriausiai suprato XX amžiaus antrosios pusės disidentai ir menininkai, kurie Mickevičiaus asmenyje matė rezistencijos ir intelektualaus pasipriešinimo simbolį.
Ne veltui pirmasis viešas antisovietinis mitingas Vilniuje vyko būtent prie jo paminklo. Lenkijoje 1968 m. protestų pradžia siejama su „Vėlinių“ pastatymu Varšuvoje, kuriame vyravo ryškūs antiimperiniai ir antirusiški akcentai.
Skulptorė Dalia Matulaitė įamžino narsią karžygę Gražiną akmenyje, tokiu būdu primindama ne tik Mickevičiaus garsiosios poemos „Gražina“ heroję, bet ir amžiną lietuvių kovą už laisvę (ši skulptūra puošia Lietuvos Seimo rūmus).
Grįždami į XIX amžiaus pradžios Vilnių priminkime, kad tų metų Alma Mater Vilnensis puikiai konkuravo su Europos aukštosiomis mokyklomis, o filomatai ir filaretai – tai aukšto lygio studentų savišvietos organizacijos (kiek dabar tokių organizacijų turi mūsų studentija?).
Prancūzų istorikas, nepelnytai Lietuvoje užmirštas Danielis Beauvouis savo darbuose tvirtina, kad Vilniaus universitete tuo metu buvo skaitomi specializuoti žurnalai iš visų svarbiausių pasaulio mokslo centrų.
Tokiomis kolekcijomis Europoje galėjo pasigirti nebent Sorbona. Filomatų ir filaretų laisvės ir demokratijos principai netilpo to laikmečio Rusijos imperijos ir daugelio Europos valstybių politinės santvarkos rėmuose.
Šių idėjų įtakos spindulys rytuose siekė Dniepro krantą, o dažnai skriejo ir daug toliau. Vienas pirmųjų caro Nikolajaus I darbų numalšinus 1830–1831 m. sukilimą buvo universiteto Vilniuje uždarymas.
Grįždami prie Mickevičiaus atkreipkime dėmesį, kad jis Paryžiuje puikiai realizavo save tiek profesinėje, tiek visuomeninėje veikloje. Dėstė prestižiniame Prancūzijos koledže (College de France), jam pavyko sukurti šeimos židinį, kuriame susilaukė penkių atžalų – dukters ir keturių sūnų.
Sovietinio laikotarpio, taip pat ir komunistinės Lenkijos tyrinėtojai mėgdavo pabrėžti, kad Prancūzijos sostinėje, ypač artėjant penkiasdešimtmečiui, garsus poetas tapo keistuoliu, nesuprato politinių ir kultūrinių permainų.
Iš tiesų, buvo laikotarpis, kai Mickevičius buvo patekęs į stiprią misticizmo teoretikų įtaką. Vienas jų – Andrius Tovianskis, kuris į Paryžių persikraustė iš Molėtų apylinkių, kur turėjo dvarą.
Tačiau galiausiai draugystė su Tovianskiu buvo nutraukta, o ryšiai su Lenkijos-Lietuvos politine emigracija buvo nuosekliai puoselėjami. Drauge Mickevičius visada ieškojo naujų būdų, kaip kovoti už Tėvynės laisvę, kaip išlaisvinti ją iš Rusijos carų jungo.
Didelė dalis išeivijos politikų XIX amžiaus viduryje bandė visokeriopai išnaudoti nuolatinę priešpriešą tarp Rusijos ir Osmanų imperijų.
Buvęs Vilniaus universiteto kuratorius Adomas Čartoriskis (jo portretas kabo Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, kairėje navoje) Paryžiuje nuolat veikė šia kryptimi. Viena A.Čartoriskio krypčių buvo ryšiai su tautinių judėjimų Balkanuose lyderiais: dėta daug pastangų, kad serbai, kroatai ir kt. Balkanų tautos, siekdamos savo laisvės, nesirinktų Rusijos pagrindine partnere.
Krymo karas suaktyvino tokias iniciatyvas. Lenkų ir lietuvių išeivijos noras padėti su Rusija kariaujančiai Turkijai virto realiais darbais. Beje, mažai kas žino, kad Osmanų imperija XIX a. viduryje vis dar nepripažino Abiejų Tautų Respublikos likvidavimo.
1853–1855 m. Stambule galima buvo sutikti ne vieną išeivį iš Vilniaus, Kauno ar Varšuvos – buvo kuriamas Lenkų ir lietuvių pulkas, kuris kovojo sultono kariuomenės pusėje dėl Krymo. Spontaniškai kildavo ir kitų proturkiškų lenkų ir lietuvių iniciatyvų, nukreiptų prieš Rusijos imperializmą.
Taigi Mickevičius į Stambulą atvyko toli gražu ne turistiniais tikslais. Tai buvo gerai apgalvota, nors be galo rizikinga politinė iniciatyva. Tačiau poeto planams nebuvo lemta realizuotis.
Pagal oficialią versiją, Mickevičius užsikrėtė cholera, kuri labai greitai baigėsi mirtimi. Tačiau iki šiol mokslininkai nepamiršta ir hipotezės, kad poetas paprasčiausiai buvo nunuodytas carinės Rusijos slaptųjų tarnybų agentų. Šios versijos laikėsi kai kurie tuo metu apsistoję Stambule poeto tautiečiai.
1955 m., minint poeto netekties šimtmetį, name, kurio dalį Mickevičius nuomojosi prieš mirtį, turkai įkūrė jo vardo muziejų. Šiuo metu tai yra trijų aukštų pastatas, Osmanų ir turkų nacionalinio meno muziejaus padalinys. Muziejaus lankytojams įėjimas nemokamas.
Atvykėliui iš Lietuvos turbūt nėra geresnės vietos Stambule šiuolaikiniams Turkijos ir Europos Sąjungos arba Lietuvos ir Turkijos santykiams apmąstyti. Nežinia, ar dabartiniai ES politikai suras formulę, kaip efektyviai bendradarbiauti su prezidento Erdogano šalimi.
Gal čia galėtų padėti intelektualai?
Juk dabar, kaip niekada anksčiau, svarbu turėti gerai apgalvotą soft power. Tik reikia tai daryti atsargiai – nuo Litvinenkos nunuodijimo laikų GRU ir KGB stipriai patobulino savo veiklos instrumentus užsienyje. Taip pat ir Turkijoje.