Profesinė etika. Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau pasigirsta profesionalios advokatūros reputaciją kompromituojančių faktų. Teisiami už korupcines veikas advokatai meta šešėlį šios teisininkų profesijos atstovams ir kelia susirūpinimą nepriekaištingos reputacijos kolegoms.

Nepaisant to, įstatymas reikalavimus kandidatams į advokatus švelnina vis labiau, nuleisdamas kartelę taip žemai, kad ją peršokti gali bet kas, panorėjęs vadintis advokatu.

Tokio reglamentavimo pasekmes rodo dar visai neseniai žiniasklaidoje nuskambėjusi Šiba byla, kai Europos Sąjungos Teisingumo Teisme pripažinta, kad tipinės advokatų teisinių paslaugų sutarčių sąlygos gali būti vertinamos direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais plotmėje. Ar šis teismo sprendimas panaikina daugelyje Europos valstybių pripažįstamą ir gerbiamą advokatūros savivaldos teisę pačiai vertinti ginčytinas sąlygas? Ar Lietuvos advokatūra šiandien pajėgi spręsti reputacijos problemas?

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas buvo nuosaikus. Tiesa, teismas pabrėžė aplinkybę, kad advokatai turi aukšto lygio specialių žinių, kurių jų paslaugų vartotojai gali neturėti, todėl iš principo egzistuoja nelygybė tarp klientų-vartotojų ir advokatų. Vis dėlto savo sprendime teismas nenutylėjo, kad advokatai yra įsipareigoję teisingumui, nes prisiima atsakomybę saugoti kliento paslaptis, ir kadangi honoraro dydis gali atskleisti tam tikrus advokato ir jo kliento santykių aspektus, šis sutarčių aspektas nėra tipinė sąlyga, todėl jai direktyvos nuostatos netaikomos. Akivaizdu, kad apie visuomeninį advokato darbo pobūdį kalbantis ES Teisingumo Teismas patvirtina požiūrį, jog advokatas nėra verslininkas, todėl į advokatūrą privalo ateiti kompetentingi, nepriekaištingą reputaciją turintys teisininkai.

Kadangi advokatai Lietuvoje yra teisinės sistemos dalis, jų paslaugų kokybę turėtų vertinti savivalda, remdamasi Advokatų etikos kodeksu bei Advokatų garbės teismo suformuota praktika, o Advokatų taryba turėtų turėti galimybių nepriimti į advokatūros bendruomenę teisininkų, kurių reputacija nėra nepriekaištinga. Nepriekaištinga ta prasme, kaip ją supranta visuomenė, o ne numato šiuo metu galiojantis Advokatūros įstatymas.

Sakoma, kad gerą reputaciją užsitarnauti sunku, o jai pagadinti užtenka vienos klaidos. Kas kaltas, kad pastaruoju metu Lietuvos advokatūroje susikompromitavusių advokato profesijos atstovų atsiranda vis daugiau? Specialistai tvirtina, kad dėl šios problemos atsiradimo ir egzistavimo atsakingi politikai, kurie begalę kartų keisdami Lietuvos advokatūros įstatymą vis labiau švelnino reikalavimus būsimiems advokatams.

Daugelį metų veiklą vykdantys šalies advokatai kalba apie tai, kad dabartinė tvarka atveria galimybes advokatais tapti net ir susikompromitavusiems teisėjams arba prokurorams. Taigi reikalavimų būsimam advokatui mažinimas neprideda pasitikėjimo šalies teisingumo sistema.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Rimvydui Norkui teisinis reguliavimas, pagal kurį vienos teisinės profesijos atstovas laikomas netekusiu nepriekaištingos reputacijos, tačiau pasirinkęs kitą teisinę profesiją nepriekaištingą reputaciją „atgauna“, atrodo nenuoseklus. „Teisėjai vykdo teisingumą, o advokatai dalyvauja jį įgyvendinant. Šių profesijų atstovams galima nustatyti skirtingus kvalifikacijos, patirties reikalavimus, tačiau jų požiūris į etiką, reputaciją neturėtų skirtis. Tokiems skirtumams nėra objektyvaus pagrindo“, – neabejoja R.Norkus

Advokato reputacijai keliami reikalavimai nustatyti Advokatūros įstatyme, aukštą moralinį profesinį elgesį užtikrinti turėtų nariams privalomas Advokatų etikos kodekso nuostatų laikymasis. Dar 2004 m. priimtas Lietuvos advokatūros įstatymas buvo ne kartą koreguotas. Buvo pataisų ir dėl reputacijos reikalavimų pretendentams į advokatus, tačiau reputacijos reikalavimų kartelė vis žemėjo.

Seimo narys, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas šias Advokatūros įstatymo pataisas aiškina apeliuodamas į Žmogaus Teisių Teismo praktiką: „Pakeitimai įstatyme buvo padaryti atsižvelgiant į Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Sugriežtinę reikalavimus advokato profesijai galbūt sulauktume dar daugiau pralaimėtų bylų Žmogaus Teisių Teisme, nes amžinų profesinių draudimų, kad ir dėl to paties teistumo. būti negali.“

Anksčiau advokatu negalėjo tapti asmuo, atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato ar kt. pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus, atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų pritaikius tarnybinę nuobaudą ar iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, kol nuo jo atleidimo nepraėjo penkeri metrai. Vėliau laikas buvo sumažintas iki trejų, galiausiai iki dvejų metų, tačiau susikompromitavusiam asmeniui išėjus iš pareigų savo noru šie terminai negalioja. Asmuo, palikęs pareigas savo noru, gali pradėti advokato praktiką bet kada. Negana to, advokatais gali tapti ir už sunkų bei labai sunkų nusikaltimą teisti asmenys. Galima sakyti, kad paties kliento atsakomybė pasirinkti advokatą, ir jeigu klientas nenori, kad jam teisme atstovautų teistas ar, jo manymu, nekompetentingas asmuo, prieš samdydamas advokatą turėtų pasidomėti jo veikla, profesionalumu, teistumu. Vakarų valstybėse tokia praktika suprantama, tačiau klausimas, ar Lietuvos visuomenė tam pasirengusi.

Paklausti advokatūros atstovai patvirtino, kad laikinai, kol advokatams vyksta ikiteisminiai tyrimai, jų rekvizitai advokatų sąrašuose nėra skelbiami, tačiau ir žymens apie advokato buvusį teistumą prie jo pavardės nerasite, nes šiuos asmenis nuo viešumo saugo Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos, imperatyviai įpareigojančios advokatūrą neteikti tokių duomenų. „Iš beveik trijų tūkstančių advokatūros bendruomenei priklausančių narių – advokatų ir advokatų padėjėjų – nuo 2013 m. šešiems asmenims įsiteisėjo apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl korupcinio pobūdžio veikų – šiandien jie yra išbraukti iš advokatų sąrašų“, – „Veidui“ sakė advokatūros atstovė spaudai.

Nuo 2014 m. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme nebeliko ir reikalavimo būsimam advokatui atitikti šiai profesijai taikomo etikos kodekso reikalavimus. Kitų teisinių profesijų veiklą nustatančiuose įstatymuose tokie reikalavimai vis dar yra. „Veido“ kalbintas J.Sabatauskas teigia: ,,Etikos kodekso klausimas paliekamas Lietuvos advokatūros savivaldai. Jie patys gali nusistatyti etikos kodekso reikalavimus ir jais vadovautis, tačiau jeigu yra nuomonių, kad to nepakanka ar toks modelis neveikia, žinoma, įstatymų leidėjas visada bus atviras advokatų pasiūlymams ir jų nuomonei.”

Nors advokatai yra žmogui svarbiausia Lietuvos teisinės sistemos dalis, jų bendruomenė savo dydžiu taip pat įspūdinga, nepriekaištingos reputacijos reikalavimai šios profesijos atstovams mažiausi. Tik advokatu gali tapti asmuo, teistas ir pripažintas kaltu už sunkų bei labai sunkų tyčinį nusikaltimą – o tokiais laikomi ir didžioji dalis korupcinių nusikaltimų.

O štai teisėjai, prokurorai, notarai ir antstoliai (priešingai nei advokatai) pagal įstatymą privalo pasitikrinti reputaciją, vertinant pagal jų profesijos etikos kodeksą, kuriame surašytos laiko patikrintos reputacijos nuostatos. Pavyzdžiui, Notariato įstatyme pabrėžiama, kad notaro pareigų negali eiti asmuo, kuris neatitinka LR notarų garbės kodekso reikalavimų, o iš Advokatūros įstatymo toks reikalavimas panaikintas.

„Veido“ kalbinti ekspertai tvirtina, kad esama sistema neteisinga kitų teisinių profesijų atstovų atžvilgiu. Jie įsitikinę, kad visoms teisininko profesijoms turėtų būti taikomi vienodi reikalavimai, ne išimtis ir žmogaus teisių gynėjai. „Advokatai, nors ir neatstovauja Lietuvos valstybei, tačiau atstovauja Lietuvos teisinei sistemai, todėl natūralu, kad nepriekaištingos reputacijos reikalavimai jiems turėtų būti griežtesni“, – teigia antstoliu dirbantis „Veido“ pašnekovas.

Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko R.Norkaus, kai už profesinės veiklos pažeidimus iš teisėjo ar prokuroro pareigų atleistas asmuo po trumpo laiko grįžta į teismo procesą kaip advokatas, tai gali kenkti ir pasitikėjimui teismais, ir visos valstybės teisine sistema.

Vienas pagrindinių Prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklos tikslų yra teisinės sistemos Lietuvoje skaidrumo didinimas ir gerinimas. Kol Prezidentė griežtina reikalavimus teisėjo profesijai, įstatymų leidėjai lengvina kelią į advokatūrą, sudarydami disbalansą ir visas sąlygas iš pareigų šalinamiems teisėjams nusėsti tarp advokatų. Pirmadienį Seimo valdybos apsilankymo metu Prezidentė pareiškė sieksianti, kad advokatų reputacijos reikalavimai būtų ne mažesni negu teisėjų. Reikalavimų suvienodinimas, tikėtina, užkirstų kelią abejotinos reputacijos teisėtvarkos pareigūnams tapti advokato profesijos atstovais, galbūt sumažėtų ir susikompromitavusių advokatų.

O štai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J.Sabatauskas visų teisininkų profesijų suvienodinti nelinkęs: „Tapti teisėju teisininkui prilygsta karjeros viršūnei, tai, be abejonės, svaresnis pareigūnas, todėl ir reikalavimai šiai profesijai yra griežtesni.“ Seimo narys taip pat priduria, kad tarp visų teisininkų profesijų atstovų atsiranda nusižengusiųjų, nors kitur teisinis etikos reguliavimas yra griežtesnis.

Didžiausia problema yra ta, kad šiuo metu Advokatūros įstatyme ir Advokatų etikos kodekse keliami reikalavimai advokato profesijai nesutampa, įstatyme jie yra švelnesni. Jame nebelikus straipsnio, kuriame nurodoma, kad advokatai privalo atitikti etikos kodekse nustatomus profesinės etikos reikalavimus, advokatų savivaldos institucijos, tokios kaip Advokatų garbės teismas ir Advokatų taryba, nebegali užtikrinti, kad į advokatūrą ateis tik kompetentingi, geros reputacijos asmenys.

Justina Kariniauskaitė

Šalies verslo ir viešojo sektoriaus teisės paslaugų poreikiai nuolat keičiasi. O advokato misija tebėra ta pati kaip prieš ketvirtį amžiaus – padėti, kad verslui būtų kuo mažiau trukdymų, atstovauti klientui, ginti jį visomis įstatymo suteiktomis teisinėmis priemonėmis ir išvengti kasdien versle kylančios įvairiausios rizikos.

Vilma Kasperavičienė

„Per pastaruosius dvidešimt metų verslas tapo kur kas sudėtingesnis, keičiasi verslo subjektai, atsirado naujų verslo krypčių (pvz., internetinė prekyba, internetinė bankininkystė), pamažu kinta verslo misija, požiūris į jį, atsiranda vis didesnis verslo poreikis bendradarbiauti su viešuoju sektoriumi ir atvirkščiai. Skaidraus verslo atstovai nori, kad nebūtų „pilkųjų zonų“ – neaiškių teisinių reikalavimų, siūlo gerinti verslo aplinką“, – pastebi vienas žinomiausių Lietuvoje bylinėjimosi, arbitražo, viešojo sektoriaus ir Europos Sąjungos teisės ekspertų, Advokatų kontoros „Balčiūnas ir Grajauskas“ partneris Gintaras Balčiūnas.

Jo žodžiais, pastaraisiais metais šalyje pastebimai skaidrėja tiek verslo, tiek verslo apskaitos ir kontrolės procesai, jie vis dažniau perkeliami į elektroninę erdvę.  Advokatai taip pat dalyvauja šiuose procesuose bei iššūkiuose, kuria projektus, numato naujus sutarčių elementus. Kai kuriose srityse verslo atstovai netgi siūlo sukurti bendras duomenų apsikeitimo platformas bei duomenų bazes, kad kontroliuojančios ir prižiūrinčios valstybės institucijos galėtų matyti aktualius sandorius, pajamas, visa tai tikrinti.

„Šiuolaikinis verslas reikalauja itin glaudaus santykio ir bendradarbiavimo tarp visų ekonominiame gyvenime dalyvaujančių pusių: verslininkų, darbuotojų valstybės institucijų ir vartotojų“, – teigia advokatas G. Balčiūnas.

Bankų ir finansų, tarptautinės mokesčių teisės, teismų ir arbitražo ekspertas, Advokatų kontoros „Balčiūnas ir Grajauskas“ vadovaujantysis partneris Marius Grajauskas pritaria, kad situacija ir valdžios institucijų požiūris į verslą taip pat privalo keistis. „Atstovaudama asocijuotoms verslo struktūroms, Lietuvos verslo konfederacijos Komercinės teisės ir praktikos komisija teikia pastabas dėl naujų teisės aktų projektų. Bendruose posėdžiuose jaučiame, kad į verslui atstovaujančių teisininkų pasiūlymus valdžios institucijų atstovai žiūri gana atsargiai. Kai reikia ką nors keisti, arba vilkinama, arba atsakoma tyla“, – pastebi M.Grajauskas.

Advokato žodžiais, kalbos, kad verslas, mokėdamas mokesčius, išlaiko viešąjį sektorių, dažnai tėra tuščios, neparemtos jokiais darbais, jaučiamas nenoras atsižvelgti į verslininkų reikalavimus. Šį pastebėjimą M.Grajauskas pagrindžia konkrečiais naujais pavyzdžiais. Tarp jų – prieš keletą mėnesių teiktos Mokesčių administravimo įstatymo pataisos, siūlančios nepagrįstai platų solidariosios  atsakomybės taikymą verslininkams dėl PVM sumokėjimo.

„Kitas pavyzdys – kai Finansų ministerija pateikė Mokesčių administravimo įstatymo pataisas ir pareiškė, kad nepriklausomai nuo to, ar verslo subjektai teikia skundą teismui dėl mokesčių administratoriaus sprendimo priskaičiuoti baudas ar nepriemokas, skundo padavimas neturėtų stabdyti mokesčių administratoriaus veiksmų ir bent 10 proc. nuo mokesčių administratoriaus priskaičiuotų sumų mokesčių mokėtojas privalo sumokėti. Asocijuotos verslo struktūros teikė pastabas, nesutiko ir tik įdėjus nemažai pastangų bei išaiškinus tokio pasiūlymo žalingumą ekonomikai pakeitimų įteisinimą pavyko sustabdyti. Net įstatymo aiškinamuosiuose raštuose jaučiamas institucijų požiūris į verslą ir vertinimas. Tai prasimuša tarp eilučių ir daug ką pasako“, – teigia M.Grajauskas.

Advokatas pastebi, kad nors yra nemažai asociacijų, šalies verslui trūksta pastangų atstovauti savo interesams ir juos ginti teisėkūros srityje. „Juk viena yra kritikuoti ydingai parengtą įstatymą ir visai kas kita – parengti patiems ir pateikti Seimui svarstyti“, – pabrėžia pašnekovas.

„Lietuvoje dažnai girdime frazę „Verslui – žalia gatvė“, tačiau taip pat dažnai matome, kad ji deklaratyvi. Nenorėčiau nieko įžeisti ar kaltinti, tačiau mažesnių miestų savivaldybėse stokojama administracinių gebėjimų. Galbūt kartais norai būna geri, tačiau nėra darbuotojų, suprantančių verslo poreikius, gebančių ne tik išklausyti, bet ir priimti atitinkamus sprendimus bei parengti verslui ir darbuotojams tinkamas sąlygas“, – teigia G.Balčiūnas.

Jo žodžiais, Lietuvos valdžios institucijose, matyt, dar nuo sovietmečio likusi gaji baimė, tebesivadovaujama principu – geriau nieko nedaryti, jei kažkam gali kilti abejonių. G.Balčiūnas atkreipia dėmesį į tai, kad savivaldybėms reikėtų daugiau kooperuotis rengiant standartizuotus sutarčių projektus, konsultuojantis ir kuriant  viešosios ir privačios partnerystės (PPP) projektus, nes atitinkamos kvalifikacijos advokatus samdytis kiekvienai atskirai – dažnai brangu, nėra nuolatinio poreikio ir trūksta specializacijos žinių.

Lietuvoje susidariusi paradoksali situacija: nors teisininkų rinka perpildyta, valstybės įstaigose bei savivaldybėse dirba dažnai ne aukščiausio lygmens teisės specialistai. „Kasmet išleidžiama keli tūkstančiai diplomuotų teisininkų, tačiau ar Lietuvoje atsiranda ir sukuriama jiems tiek naujų darbo vietų? Klausimas, kiek jaunuolių, baigusių, pavyzdžiui, teisės ir valdymo studijų programą, tampa valdininkais, jei valstybės institucijų atstovai kasmet skelbia apie jų skaičiaus mažinimą“, – abejonių neslepia G.Balčiūnas.

Sumažinus reikalavimų, kuriuos reikia įveikti norint tapti advokatu, šiemet gali smarkiai padaugėti šios gildijos narių. Advokatų ir jų padėjėjų skaičius dabar siekia beveik 3 tūkst. Lapkritį jų gretos pasipildė 26 naujais advokatais.

Gabija Sabaliauskaitė

Kai kuriems politikams vis kliūva neva uždara sistema, kurią atverti padėtų ilgesnis sąrašas asmenų, galinčių tapti advokatais nelaikant kvalifikacinio egzamino.

Patys advokatūros nariai tvirtina esanti atviriausia teisininkų asociacija. Tačiau, be savireguliacijos, kurią advokatai, kaip tvirtinama, laiko vertybe, o ne primesta norma, ir bendruomenės vieningumo, kuriam netrukdo individuali, verslą primenanti veikla, tą bendruomenę pareguliuoti vis bando kai kurie politikai.

O tie bandymai, kaip tikina advokatai, neretai priklauso nuo politinių vėjų. Pavyzdžiui, naujausi vėjai į advokatūrą atpūtė nemažai prokurorų. Naujus aukščiausios kvalifikacijos kolegas advokatai pasitiko kone saliutais, bet dalimi jų advokatūros nariai pernelyg nesidžiaugia.

Nauja advokatų egzamino forma (kai kuriems kandidatams pakankamas veiklos organizavimo egzaminas ir vien formaliai tikrinama etika) šiemet advokatų skaičių, kuris įprastai kasmet didėja dešimtadaliu, gali kilstelėti 15–20 proc. Nors solidus advokatų būrys šalyje neva optimalus, per didelis jų skaičius netrukus gali susitelkti Vilniuje. O tai, kaip prognozuoja patys advokatai, atsilieps didesniu skundų skaičiumi, paslaugų kokybe visuomenei ir žymesnėmis išlaidomis valstybei.

Didžiausiu galvos skausmu advokatams tapo septintojo Advokatūros įstatymo straipsnio pataisos, kuriomis kartkartėmis bandoma lengvinti reikalavimus kandidatams tapti advokatais ar papildyti jų sąrašą pretendentais, kurie į advokatūrą galėtų ateiti paprastesniu keliu.

Lapkritį vėl svarstytos šio straipsnio pataisos, kuriomis, kaip ir vasarą, norėta įtvirtinti trumpesnį stažą, pakankamą teisėjams (iki penkerių metų) ir prokurorams (iki septynerių metų). Prie teisėjų, advokatų bei teisės krypties socialinių mokslų daktarų sąrašo norima pridėti teisininkus, kuriems pakaktų dešimties metų teisinio darbo stažo, kad galėtų laikyti advokatų veiklos organizavimo egzaminą.

Motyvas: paslaugų prieinamumas regionuose

„Jei kalbame konkrečiai apie Advokatūros įstatymo 7 straipsnio pataisą, mano manymu, yra atstovaujama interesams tų žmonių, kurie nesugeba išlaikyti kvalifikacinio egzamino arba yra pašalinti iš advokatūros dėl nusikalstamų veikų ar korupcinio pobūdžio nusikaltimų ir norėdami sugrįžti į advokatūrą turėtų laikyti egzaminą, nors anksčiau jo nelaikė, todėl nenorėtų to daryti ir dabar, – samprotauja Advokatų tarybos pirmininkas prof. Ignas Vėgėlė. – Žinoma, čia galima svarstyti, ar nėra interesų konflikto: ar asmenys, siūlantys tokias pataisas, neturi artimųjų teisininkų, kurie norėtų tapti advokatais ir pasilengvinti sau kelią.“

Jis priduria, kad dabartiniai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai eksperimentuoti nelinkę ir pataisas siūlo išanalizavę galimą jų naudą ar pavojų. Vis dėlto, kai šiai pataisai minėtas Seimo komitetas nepritarė, klausimą buvo pavesta svarstyti papildomam Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui.

„Absoliučia dauguma balsų nepritarėme šioms pataisoms, nes manome, kad bet koks teisinio darbo stažas gali būti per siaura sritis teisininkui, norinčiam dirbti advokatu. Pavyzdžiui, savivaldybėje dešimt metų dirbusiam teisininkui, siekiančiam tapti advokatu, reikia daugiau žinių, todėl išlaikyti kvalifikacinį egzaminą tikrai būtina“, – kodėl nereikia mažinti reikalavimų pretenduojantiems tapti advokatais, komentuoja Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko pavaduotoja Milda Petrauskienė ir priduria, kad šis projektas grįš į pagrindinį komitetą, vėliau – į plenarinių posėdžių salę.

Vienas iš parlamentarų, pateikusių šią pataisą, socialdemokratas Bronius Pauža sako, kad pagrindinis motyvas, kodėl dešimtmetį išdirbusiems teisininkams būtų galima pretenduoti tapti advokatais išlaikius mažesnės apimties ir gerokai paprastesnį veiklos organizavimo egzaminą, yra advokatų paslaugų prieinamumas ir kaina regionuose.

„Dauguma advokatų dirba didžiuosiuose miestuose, o rajono gyventojai susiduria su problemomis. Pavyzdžiui, mano apygardoje (Jurbarke) pas advokatus reikia važiuoti į Kauną. Transportas, žinoma, nėra kliūtis, bet Kaune – kaunietiškos ir paslaugų kainos, ne visi gali už jas sumokėti, – komentuoja B.Pauža. – Kitas dalykas – manau, kad advokatai pasidarė tam tikrų teisininkų grupių uždara sistema: teisėjams ir prokurorams taikomos lengvatos tapti advokatais.“

Seimo narys beveik neabejoja, kad įmonių ar kitų įstaigų teisininkai, jei taptų advokatais, ekonominėse bylose būtų net geresni atstovai nei prokurorai, kurie iki advokatūros praktikos nagrinėdavo vien tik baudžiamąsias bylas.

Uždarumas, kuriuo motyvuojant vis siūlomos Advokatūros įstatymo septintojo straipsnio pataisos, bent lyginant su kitomis teisininkų asociacijomis – gana santykinis. Pavyzdžiui, per pastarąjį Advokatų tarybos posėdį advokatais pripažinti 26 asmenys, į advokatų padėjėjų sąrašą įrašyta 20 naujų narių, o iš praktikuojančių advokatų sąrašo išbraukti septyni advokatai (du iš jų dėl mirties). Palyginimui, praėjusią savaitę vykusį notaro egzaminą išlaikė du kandidatai iš septynių.

B.Pauža, paklaustas apie grėsmę kvalifikacijai ar etikai, problemų, kurias galėtų lemti liberalesnis septintasis straipsnis, taip pat nemato. Esą šioms vertybėms patikrinti užtektų gana „kieto“ veiklos organizavimo egzamino. Be to, kitas detales išspręs rinka: pas nieko nesugebantį advokatą niekas ir neis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Du kadencijos mėnesius skaičiuojantis Advokatų tarybos pirmininkas prof. Ignas Vėgėlė įsitikinęs, kad kelio į advokatūrą negalima atverti bet kam. Postas, kurį nedidele balsų persvara užėmė I.Vėgėlė, – vidinių ir išorinių kovų objektas. Neseniai Advokatūros įstatymo pataisomis siekta įteisinti neribotą Advokatų tarybos pirmininko kadencijų skaičių tam pačiam asmeniui. Tačiau Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad paskubomis priimtos pataisos prieštarautų Konstitucijos ginamai asociacijų laisvei, ir įstatymą vetavo.

I.Vėgėlė nušviečia advokatų darbo profesines problemas.

VEIDAS: O kokias advokatūros problemas ir iššūkius matote jūs?

I.V.: Dauguma problemų jau praeityje – advokatūros administracija, Advokatų taryba yra atsinaujinusios. Reikia užtikrinti skaidrumą, bet svarbu suprasti advokatūros ir advokato funkcijas.

Anksčiau atrodė, kad advokatas yra gynėjas baudžiamajame procese. Žinoma, ši funkcija – esminė advokatūros užduotis, tačiau ši sritis visoje advokatūros veikloje, ko gero, nesudarytų nė pusės. Šiandien advokatas yra teisėjas, verslo ginčai patikimi spręsti arbitražui, o arbitras – advokatas. Jis yra mediatorius, kurio tikslas viską išspręsti ikiteisminėje stadijoje. Jis yra ir teisės normų kūrėjas: šiuolaikiniame pasaulyje be teisininko, be advokato vargiai galima suprasti įstatymo projektą. Beje, advokatas neretai tampa ir psichologu, nes į nelaimę patekusį klientą pirmiausia reikia nuraminti, o tik tada suteikti teisinių patarimų.

O pirminė ir pagrindinė advokatūros funkcija – užtikrinti pasitikėjimą advokatais, rūpintis jų kvalifikacijos kėlimu, priežiūra. Taigi advokatūra yra reguliatorius, veiksmų koordinatorius ir šioks toks kontrolierius. Juk advokatu negalima tapti be Lietuvos advokatūros, taip pat kaip ir netekti šio statuso.

Taigi iššūkių čia yra begalė. Pradedant žmogaus teisių apsauga baudžiamajame, civiliniame procese, baigiant, atrodytų, buitiniais, techniniais, bet labai svarbiais dalykais. Pavyzdžiui, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos – VGTP klausimas: ar advokatai, kurių užmokestis dešimteriopai skiriasi nuo mokamas paslaugas teikiančių advokatų, yra pakankamai kvalifikuoti? Taigi didysis iššūkis ir yra sureguliuoti šiuos dalykus.

VEIDAS: Nors VGTP teikiančių advokatų darbo užmokestis gali būti ir dešimt kartų mažesnis nei mokamų advokatų įkainiai, ar valstybė laiku su jais atsiskaito? Koks jūsų požiūris į VGTP tvarką?

I.V.: Valstybė, anksčiau turėjusi siaubingų skolų advokatams, padarė didelę pažangą. Žinoma, skola liko, bet ji drastiškai sumažėjo. Tikiu, kad kitąmet galėsime kalbėti apie dar geresnį rezultatą ir pasakyti, kad skolų nėra.

Advokatūra stengiasi, kad visi advokatai turėtų bent minimalią reikalingą kvalifikaciją. Tačiau kai darbo užmokestis taip smarkiai skiriasi, VGTP teikiančių advokatų kvalifikacija kelia problemų. Jie negali skirti pakankamai laiko tobulinimuisi, nes turi užsidirbti duonos kąsniui. Taigi įvaizdis, kad advokatai žarsto milijonus, – neteisingas. Žinoma, miestuose tokių yra, bet Lietuvoje jų vienetai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

Nė vienos kitos profesinės gildijos tokia didelė dalis neprisidėjo kovojant dėl valstybės nepriklausomybės ir ją įtvirtinant tiek 1918 m., tiek ir 1990 m.

Tarp dvidešimties Lietuvos Valstybės Tarybos narių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų keturi – iš advokatų gildijos. 1918 m. pirmojoje nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėje iš aštuonių ministrų net trys buvo advokatai, o juk šių 1919 m. tebuvo penkiolika.
Šeši iš 124-ių, 1990 m. kovo 11-ąją savo parašais patvirtinusių Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, – vėlgi advokatai, vėliau advokatais tapo dar keli Nepriklausomybės Akto signatarai teisininkai. Priminsime, kad 1990 m. advokatų skaičius nesiekė 300.
Nė vienos kitos profesinės gildijos tokia didelė dalis, palyginti su jos narių skaičiumi, neprisidėjo prie valstybės pamatų klojimo.

Ne tik asmens, bet ir valstybės gynėjai

Lietuvos teisės šaltiniuose asmens atstovas teisme, vadinamas prokuratoriumi, pirmą kartą minimas dar 1529 m. I Lietuvos Statute. Beje, asmeniui, nesugebančiam ginti savo teisių teisme, teismas privalėjo prokuratorių skirti, o našlėms ir našlaičiams – net nemokamai. Nepriklausomoje Lietuvoje advokatūros sistema veikti pradėjo 1918 m. gruodžio 3 d., tad šiemet mini 95-ąją veiklos sukaktį.
Simboliška, kad Lietuvos advokatai į mūsų valstybės istoriją įėjo ne tik kaip asmens, bet ir kaip visos valstybės gynėjai, kovoję dėl jos nepriklausomybės ir ją įtvirtinę. Dar XIX a. pab.–XX a. pr. jie reikšmingai prisidėjo kovojant su Rusijos caro valdžia, kad būtų panaikintas draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir Rusijos imperijoje platinti leidinius lotynišku raidynu. Visas būrys advokatų platino šiuos leidinius ir aktyviai rėmė knygnešius.
Svarbu paminėti, kad iš advokatų gildijos – ir Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai advokatai Jonas Vileišis ir Stanislovas Narutavičius, buvę advokato padėjėjai Antanas Smetona ir Mykolas Biržiška. Pirmojoje nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėje finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministru buvo advokatas Martynas Yčas, teisingumo – advokatas Petras Leonas, vidaus reikalų – advokatas Vladas Stašinskas.
Kas lėmė tokią advokatų koncentraciją tarp nepriklausomos valstybės kūrėjų? “Iš tiesų advokatai buvo pilietiškos asmenybės, išsilavinę teisininkai. Be to, baigę teisę lietuviai galėjo gauti valdišką tarnybą tik nelietuviškose gubernijose arba grįžę į gimtinę pasirinkti laisvą profesiją. Todėl tiek asmenybių susispietė advokatūroje ir daug jų rūpinosi nepriklausomybės reikalais”, – pasakoja Lietuvos advokatūros istoriją tyrinėjęs vilnietis advokatas Juozas Čivilis.
Jis primena, kad Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse didžioji dalis lietuvių advokatų buvo susitelkę prie Vilniaus ir Kauno apygardos teismų: Vilniuje – tokios garsios pavardės, kaip Augustinas Janulaitis, Mykolas Romeris, Jonas Vileišis, advokatų padėjėjai broliai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Antanas Smetona, Kaune – Martynas Yčas, Petras Leonas, Stanislovas Narutavičius, Vladas Stašinskas ir kiti. Jie stovėjo ir priešakinėse nepriklausomos Lietuvos kūrėjų gretose.
Nepriklausomos Lietuvos teisingumo aparatas buvo pradėtas organizuoti 1918 m. pabaigoje Vilniuje. J.Čivilis cituoja to meto teisininką Rapolą Skipitį: „Tuo metu išėjusių aukštąjį teisių mokslą lietuvių visoje mūsų valdomoje Lietuvos dalyje galėjo būti ne daugiau 20 asmenų, šiek tiek daugiau tuomet buvo teisininkų nelietuvių: žydų, rusų, lenkų ir vokiečių. Bet šie anuo metu menkai temokėjo lietuviškai kalbėti, o lietuviškai rašyti, galima sakyti, nei vienas jų nemokėjo. Taigi teisininkų anuomet Lietuvoje tebuvo tik apie 40 asmenų, kurių didesnė pusė buvo lietuviškai visai neraštingi. O visiems teisingumo srities reikalams ir tuomet jau buvo reikalinga ne mažiau 400 teisininkų.”
Dėl teisininkų stokos 1923 m. Seimo priimtu įstatymu prisiekusieji advokatai buvo pašaukti teisėjauti.
Teisininko kelias į advokatus anuomet buvo ilgas – nuo penkerių iki septynerių su puse metų. Todėl 1927–1933 m. advokatūroje susiklostė situacija, kad advokatų padėjėjų buvo daugiau nei advokatų, pavyzdžiui, 1930 m. dirbo 64 advokatai ir 135 advokatų padėjėjai.
“Daug dėmesio advokatūra skyrė nemokamai teisinei pagalbai nepasiturintiems gyventojams teikti. Tam prie apygardos teismų Advokatų taryba buvo įsteigusi konsultacijas. Du kartus iš eilės neatvykusiam budėti advokatui ar advokato padėjėjui buvo keliama drausmės byla”, – primena J.Čivilis.
Politiniame gyvenime Prisiekusiųjų advokatų taryba nesireiškė. Tik kartą taryba pareiškė nuomonę valstybės politikos klausimu: 1925 m. ji sukvietė visuotinį prisiekusiųjų advokatų susirinkimą ir šis priėmė mirties bausmės įvedimą smerkiančią rezoliuciją.
Įdomu tai, kad net 15 metų mūsų tarpukario advokatūra tvarkėsi pagal carinės Rusijos teismų santvarkos įstatymą ir tik 1933 m. buvo išleistas naujas Lietuvos teismų santvarkos įstatymas. Kaip analizuodamas advokatūros istoriją pastebėjo J.Čivilis, advokatai jo priėmimą siejo su A.Smetonos diktatūros įsigalėjimu po 1926 m. gruodžio perversmo. R.Skipitis atsiminimuose rašė, kad naujasis įstatymas “keleriopai suvaržė advokatų luomą ir tas varžymas net pasiekė tokio laipsnio, kad teisingumo ministeris galėjo advokatui nustatyti gyvenamąją vietą. Tai negirdėti varžymai jokioje demokratinėje, bet charakteringi diktatūrinėje valstybėje. Gerai, kad tie varžymai beveik nebuvo praktikuojami.”

Valstybės garantuojama teisine pagalba kasmet pasinaudoja maždaug po 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Panevėžiečių pensininkų Onos ir Albino Skaparų šeima viena iš daugelio, kuriai prireikė valstybės skiriamo advokato. Skaparams advokato prireikė po eismo įvykio. Pažįstamų patarti jie kreipėsi į Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. „Mus maloniai priėmė ir likome tikrai patenkinti. Viskas vyko sklandžiai, niekur neužkliuvo jokie popieriai, o paskirta advokatė Daiva Gadliauskienė pasitaikė tiesiog nuostabus žmogus. Viską mums išaiškino, atsakydavo į visus klausimus, kurių tik paklausdavome, – prisimena ponia Ona ir džiaugiasi, kad netrukus jos vyras buvo išteisintas. – Gal mums taip papuolė, bet viskas klostėsi tikrai gerai.“
Skaparams buvo suteikta antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba, kurią organizuoja ir teikia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (VGTPT), o jų Lietuvoje veikia penkios – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Trumpai tariant, antrinė teisinė pagalba – tai valstybės garantuojama ir finansuojama advokato pagalba teisminiame procese. Į ją pretenduoti gali tie, kurių pajamos yra menkos, o turtas nedidelis. Advokato pagalba gali būti finansuojama 100 arba 50 proc.: jei asmens pajamos per metus neviršija 8 tūkst. Lt, jis gali pretenduoti į visišką, o jei 12 tūkst. Lt – į dalinį finansavimą. Tiesa, šios ribos gali keistis, jei asmuo turi išlaikytinių.
Pagalbą sunkiau gyvenantiems žmonėms teikia dviejų rūšių advokatai: VGTPT dirbantys advokatai, įsipareigoję neužsiimti jokia kita teisine veikla, bei sutartis sudarę vadinamieji laisvieji advokatai, kartu besiverčiantys ir privačia praktika.
„Dažniausiai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prireikia baudžiamosiose bylose, kai nusprendžiama, kad yra būtinas gynėjo dalyvavimas (tokiu atveju jau nebežiūrima nei į turtą, nei į pajamas). Pavyzdžiui, pernai dirbome daugiau nei su 8 tūkst. baudžiamųjų ir tik su maždaug 4,5 tūkst. civilinių bylų. Tiesa, pastarųjų skaičius kiekvienais metais vis didėja“, – paaiškina Anželika Banevičienė, vadovaujanti Kauno VGTPT.
Atkreiptinas dėmesys, kad valstybė garantuoja ir pirminę teisinę pagalbą, kurią koordinuoja savivaldybių institucijos. Ji apima teisinės informacijos ir konsultacijų teikimą, teisinio pobūdžio dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, rengimą bei pagalbą sprendžiant ginčus be teismo, taip pat taikos sutarčių parengimą. Tokia teisinė pagalba yra nemokama, jos dažniausiai prireikia dėl šeimos ir civilinės teisės bei civilinio proceso klausimų.
Tiek pirmine, tiek antrine teisine pagalba kasmet pasinaudoja vis daugiau Lietuvos gyventojų: pernai pirminė buvo suteikta maždaug 44 tūkst., o antrinė – beveik 50 tūkst. atvejų. Specialistai prognozuoja, kad ateityje šie skaičiai ir toliau didės. Beje, teisę pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba turi ne tik Lietuvos, bet ir kitų ES šalių narių piliečiai bei ilgai teisėtai Lietuvoje ir kitose ES šalyse gyvenantys asmenys.

Dideli darbo krūviai ir vėluojantys atlyginimai

Teisingumo ministerijos duomenimis, VGTPT tarnybos per pastaruosius kelerius metus patenkina 90–91 proc. prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos. Šis procentas praktiškai nemažėja, nors besikreipiančiųjų – vis daugiau.
„Kai tik pradėjome veiklą, 2005 m., iškart buvo antplūdis, vėliau kasmet turėdavau po 80–90 bylų, o kai atėjo krizė – ir apie 150–160 bylų. Neseniai paskaičiavau, kad šiemet (o metai dar nesibaigę) jau esu gavusi 129 bylas. Taigi darbo krūvis iš tiesų didžiulis, įtampa – taip pat didelė“, – dėsto Liucija Bagačiovienė, dirbanti Klaipėdos VGTPT.
Vis dėlto šis darbas poniai Liucijai nėra atgrasus, nes, kaip pati sako, padėti nepasiturintiems žmonėms ji norėjo dar nuo jaunystės, todėl vos tik pradėjusi dirbti ir taip daug laiko bei pastangų skirdavo dirbdama „valdiška“ (t.y. valstybės skiriama) advokate.
„Tikrai niekada nebūna taip, kad į savo darbą žiūrėčiau atmestinai, – visada į jį einu labai rimtai nusiteikusi, – tikina advokatė. – Juk už kiekvieno dokumentėlio stovi žmogus.“
O Joana Šarkelienė dirba šiek tiek kitokiais pagrindais: ji užsiima ir privačia praktika, bet dirba ir valstybės skiriama advokate. 55-erių metų darbo stažą ir 23-ejų metų dėstymo patirtį turinti moteris sako, kad atstovauti sudėtingesnėmis materialinėmis sąlygomis gyvenantiems žmonėms jai yra širdžiai miela veikla. „Aš tiesiog myliu žmones, – paprastai paaiškina advokatė.
„Juk tas atlyginimas nedidelis, o dėl prastos šalies ekonominės padėties dažnai apskritai neatsiskaitoma. Aišku, nebūna taip, kad nesumokėtų, bet neretai to reikia laukti ilgai. O darbas tikrai intensyvus, – sako J.Šarkelienė ir priduria, kad neretai darbui tenka paaukoti ir savaitgalius ar dalį atostogų. – Už tokias paslaugas šiemet gavau tik 2,5 tūkst. Lt, visa kita gausiu kitąmet. O dirbant privačiai tiek galima uždirbti iš vienos bylos. Žinoma, visada galima daugiau dėmesio skirti privačiai praktikai, tačiau kai pagalvoji, kad padarai gerą darbą žmogui, vis tiek jautiesi laimingas.“
Iš tiesų vėluojantys atlyginimai – vis didesnė problema, bet, kaip teigia Vilniaus VGTPT laikinai einanti direktoriaus pareigas Loreta Minkevičienė, dėl vėluojančių atlyginimų advokatai retai atsisako pagelbėti sunkiai besiverčiantiems žmonėms. „Nebūna taip, kad advokatai nutrauktų sutartis ir imtų verstis tik privačia praktika. Jie tikrai teikia pagalbą“, – tikina L.Minkevičienė, nors ir pripažįsta, kad didžiosios dalies tuo užsiimančių advokatų pagrindinė paskata vis dėlto yra papildomas užmokestis.
Nors jis nėra didelis (ypač kai palygini su verslo advokatų valandiniu atlygiu): viena valstybės skiriamo advokato darbo valanda tėra įkainota 40 Lt (neatskaičius mokesčių). Įdomu tai, kad prireikus antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pagalbos vidutinė vienos civilinės bei administracinės bylos kaina 2012 m. svyravo nuo 221,04 Lt (Panevėžio tarnyboje) iki 429,47 Lt (Kauno tarnyboje). Iš esmės verslo advokatas tiek uždirba per valandą.

Atlikęs ekspertų apklausą, savaitraštis “Veidas” skelbia advokatų elito – šiandieninės Lietuvos advokatūros lyderių sąrašą.

Kokie advokatai Lietuvoje šiandien yra didžiausi autoritetai ir savo srities profesionalai, pelnę tiek kolegų, tiek klientų pasitikėjimą? Kokius advokatus galėtume priskirti prie dabartinio Lietuvos advokatūros elito?
Keldami šiuos klausimus atlikome Lietuvos teismų teisėjų, prokurorų, universitetų Teisės katedrų vedėjų ir teisės srities mokslininkų, didelių įmonių ir valstybinių institucijų Teisės skyrių vadovų apklausą ir šių ekspertų padedami sudarėme dabartinį Lietuvos advokatūros lyderių – geriausių šalies advokatų sąrašą.

Elito sąraše – seni advokatūros vilkai

“Advokatai tarpusavyje dabar elgiasi lyg šunys: nebeliko vienybės, vyksta arši kova dėl kiekvieno kliento”, – stebėjosi vienas žinomas sostinės advokatas.
Iš tiesų daugybė advokatų pritartų, kad dabar džiaugtis ir švęsti advokatūros jubiliejų – ne pats tinkamiausias metas.
Prie to prisidėjo daug priežasčių: valstybės požiūris į advokatūrą kaip į “šiukšlių dėžę” – ramų užutėkį pasitikėjimą praradusiems teisėjams, prokurorams ar suteptos reputacijos politikams, turintiems teisinį išsilavinimą, pasroviui paleistas advokatų skaičius ir advokatūroje įsivyravęs pinigų kultas.
Šiandien matome daug pavyzdžių, kai pinigai advokatams tampa svarbesni už advokato, kaip kilnios profesijos atstovo, misiją. Visa tai įtraukia advokatūrą į nelabai švarų žaidimą, o advokatus verčia balansuoti tarp savo profesijos misijos ir paprasčiausio pasipinigavimo.
Tokių piktžaizdžių advokatūroje matyti ne taip jau mažai. Patys paprasčiausi pavyzdžiai ateina iš teismų: turbūt kiekvienas didesnę patirtį turintis teisėjas pasakytų, kad jam neretai akis bado akivaizdžios advokatų pastangos bet kokia kaina pratęsti bylinėjimąsi, nors byla aiškiai neturi perspektyvos. Teisėjai mato, kaip advokatai nuslepia tai nuo savo klientų ir toliau rašo beprasmius kasacinius skundus arba visomis įmanomomis priemonėmis palaiko ginčą tik todėl, kad tai jiems reiškia pratęstą sutartį ir pinigus.
Vilniaus advokatas Kęstutis Lipeika, vienas etiškiausių ir autoritetingiausių visoje Lietuvos advokatūroje, ir pats stebisi kai kurių savo kolegų darbo standartais. “Pavyzdžiui, vienoje byloje advokatas atstovauja vyriškiui, savo klientui, kad šis nemokėtų priteisto įsiskolinimo vaiko išlaikymui. Ir atstovauja piktai, su didžiausiu užsidegimu, viskam prieštaraudamas – kiekvienam dokumentų pateikimui ir kiekvienam žodžiui. Bet už tokios piktos nereto advokato elgsenos dažnai slypi vien tik siekis įtikti savo atstovaujamam klientui, taip galbūt pagrindžiant užsiprašytą didelį honorarą”, – įsitikinęs vienas labiausiai patyrusių šalies advokatų.
Pasak jo, atsiradusi nuožmi konkurencija ir klientų “badas” verčia advokatus ne tik stengtis kuo ilgiau išlaikyti klientą, bet ir iki padebesių kelti savo įkainius.
“Teisėjų, prokurorų, antstolių, notarų skaičius yra ribojamas, o advokatų – neribojamas. Bet kreipimųsi į advokatus kiekis tai ribotas, todėl ir turime situacijas, kai koks nors jaunas advokatas, dvi savaites nesulaukęs jokio ateinančio žmogaus, trečią savaitę, kai galiausiai kas nors kreipiasi, užsiprašo neproporcingai didelio honoraro. Pripažįstu, aš dažnai sulaukiu priekaištų, kad mūsų kontoroje, kurioje dirba keliolika advokatų, honorarai yra per maži. Bet aš turiu du principus, kuriais vadovaujuosi: pirma, mano profesinis gyvenimas baigiasi ir aš nebegaliu šluotis pinigų iš visų, kas tik ateina. Antra, aš visada atkreipiu dėmesį, koks tai ginčas, dėl ko ir kas ateina teisinės pagalbos prašyti. Jei yra ginčas dėl vaikų išlaikymo tarp buvusių sutuoktinių ir ateina mokytoja, gaunanti 900 Lt atlyginimą, tai kaip galima nustatyti 4000 Lt honorarą? O pas mane būtent ir lankėsi tokia mokytoja, kuri negalėjo sumokėti už darbą advokatui, užsiprašiusiam tokios sumos”, – profesinio sąžiningumo stygių šių dienų advokatūroje įžvelgia K.Lipeika.
Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas advokatas prof. Ignas Vėgėlė pastebi, kad dar niekada Lietuvos advokatūroje nebuvo tokio pinigų kulto, kaip dabar. Vertybėms visuomenėje keičiantis, o advokatūrą persmelkus verslo standartams, advokatai susidūrė su didžiuliu iššūkiu, kaip išsaugoti esminius advokato misijos principus. Advokato misija, pasak I.Vėgėlės, yra labai aiški – padėti siekti teisingumo ginant savo atstovaujamą asmenį ir laikantis aukščiausių sąžiningumo bei etikos standartų. „Tai yra esminis dalykas advokatui – etiškumas ir įsipareigojimas savo klientui”, – teigia profesorius.
Deja, dalis naujosios kartos advokatų, pradėjusių praktiką per pastaruosius du dešimtmečius, jau nepriklausomoje Lietuvoje, šio išbandymo neatlaikė. Ko gero, tai viena priežasčių, kodėl tarp dabartinio advokatų elito matome daug senų advokatūros vilkų, bet nematome daug naujųjų advokatūros lyderių, nors išimčių, be abejo, yra.
Kalbėdamas apie advokatūros elitą Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas I.Vėgėlė pripažino, kad ir advokatūra turi savo „bunkių” ir “grigaičių”, o elitui dažnai priskiriami labiau viešumoje matomi teisininkai, nepaisant jų profesinių savybių. „Bet žiūrint į elito sąvoką rimčiau – įvardijant elitu lyderius, gabiausius ir labiausiai patyrusius specialistus, reikia pripažinti, kad Lietuvos advokatūra eidama į nepriklausomybę juos jau turėjo: iš tiesų dabartinio elito branduolį advokatūra atsinešė jau iš sovietinio palikimo, tik per pastaruosius du dešimtmečius šie lyderiai dar labiau augo, brendo ir išryškėjo”, – neabejoja profesorius.
Tad koks jis, dabartinis Lietuvos advokatūros elitas?

Nuo 1995 m. advokatų šalyje padaugėjo daugiau negu tris kartus. Ar tikrai Lietuvai jau reikia tiek pat advokatų, kiek ir Švedijai?

„Prieš dešimt metų dalyvaudamas Šiaurės ir Baltijos šalių advokatų kontorų vadovų susitikime mačiau duomenis, kad Lietuvoje, vertinant pagal gyventojų skaičių, advokatų yra dvigubai mažiau negu Švedijoje. Tokią statistiką neseniai vėl mačiau, bet šiuo metu advokatų atitinkamam skaičiui Lietuvos gyventojų jau tenka daugiau negu Švedijoje. Per dešimtmetį įvyko dramatiškas šuolis. Advokatų skaičius šalyje yra labai didelis“, – „Veidui“ teigė advokatų kontoros LAWIN vadovaujantysis partneris Rolandas Valiūnas.
Kad Lietuvoje advokatų net ne daug, o jau per daug, nurodo ne vienas šios profesijos atstovas, nors problemą čia labiau įžvelgia mažesnių Vilniuje veikiančių kontorų advokatai. Sostinėje yra susitelkę daugiau nei pusė visų šalies advokatų ir čia jų konkurencija pastarąjį penkmetį tapo itin nuožmi. „Advokatų skaičius jau gerokai per didelis. Tai iškreipė rinką, kainų už paslaugas politiką“, – teigia advokatas Ridas Žemkauskas.
Jo įkurtoje kontoroje Vilniuje dirba tik vienas advokatas – jis pats ir du padėjėjai, tačiau teisininkas neslepia turįs daug stengtis, kad kontora išliktų. „Reikia kovoti dėl išgyvenimo. Pasidomėję rastumėte ne vieną senos kartos advokatą, kuris nebepajėgia net už patalpas susimokėti“, – tvirtina R.Žemkauskas.
Panašios nuomonės ir advokatas Andrejus Tiščenka. „Advokatų per daug, konkurencija didžiulė, darbo neužtenka. Bet pati rinka viską turėtų sureguliuoti“, – viliasi teisininkas.
Advokatas Vytenis Dziegoraitis taip pat linkęs manyti, kad advokatūroje, kaip ir versle, naujus iššūkius smarkiai prasiplėtus advokatų luomui įveiks tik geriausieji, o mažiau kvalifikuoti, klientų pasitikėjimo nesugebėję užsitarnauti advokatai natūraliai atsisijos. „Be to, vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad provincijoje advokatų ir šiandien trūksta“, – pastebi V.Dziegoraitis.

Kas lėmė tokį advokatų skaičiaus šuolį

Apie tokį advokatūros darbuotojų pagausėjimą teisininkai kalba ne veltui: 1995 m. Lietuvoje buvo 490, šiuo metu – jau apie 1900 advokatų. Tiesa, jų nuomonės, daug tai ar mažai, išsiskiria.
Advokato profesija Lietuvoje tebelaikoma prestižine, dažnam teisininkui – tai teisininko karjeros viršūnė, nors Advokatų tarybos pirmininkas doc. dr. Virginijus Leonas Papirtis mano, kad pastaruoju metu advokato profesijos prestižas yra smuktelėjęs.
Labiausiai advokatų gretos plėtėsi pastarąjį dešimtmetį, kartu su ekonomikos pakilimu, kai šalies ūkis sparčiai augo, o sykiu didėjo ir teisinių paslaugų poreikis, ypač verslo srityje. Kita vertus, keletą pastarųjų metų ekonomika ir verslas sunkiai kapanojasi iš krizės, daugybė įmonių bankrutavo, bet advokatų toliau daugėjo, nors ir nuosaikiau.
Taigi susitraukusioje rinkoje advokatų yra ne mažiau nei per ekonomikos pakilimą, tik pajamų pyragas, kurį jie dalijasi, dabar gerokai sumažėjęs, nors turbūt dar ne tiek, kad atsirastų badaujančiųjų.
Pagal tai, kiek turime advokatų, skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų, Lietuva jau iš tiesų susilygino su Švedija, bet panaši padėtis ir Latvijoje bei Estijoje. Be to, nuo labiausiai išsivysčiusių Vakarų valstybių, tokių kaip Vokietija, Lietuva advokatų skaičiumi vis dar smarkiai atsilieka.
Vis dėlto kiek advokatų šiandien reikia Lietuvai, kuri, nors ir yra sparčiai auganti, bet vis dar šliejasi prie neturtingiausių ES valstybių?
Pasak V.L.Papirčio, atsakyti į šį klausimą vargiai įmanoma: „Absoliutūs skaičiai neparodo tikrosios padėties ir nepasako, ar užtenka advokatų, kurių pagrindinė funkcija yra ginti žmogaus teises, ar ne.“ Advokatų esą daugėja dėl objektyvių priežasčių – valstybei vystantis didėja ir teisinių paslaugų poreikis, bet pirmininkas prognozuoja, kad artimiausioje ateityje advokatų skaičius Lietuvoje neturėtų viršyti pustrečio tūkstančio. Maždaug tiek dabar Lietuvoje yra advokatų ir jų padėjėjų kartu sudėjus.
Advokatų tarybos sekretorius Rytis Jokubauskas pastebi, kad ne tik verslui, bet ir visuomenei vis dažniau prireikia profesionalios teisininkų pagalbos. Pasak R.Jokubausko, pamažu daugėja žmonių, kurie net priimdami savo šeimai svarbius finansinius sprendimus (pavyzdžiui, imdami būsto paskolą) konsultuojasi ne tik su bankininku, bet ir su advokatu. „Vakarų valstybėse, į kurias mes stengiamės lygiuotis, įprotis pasitelkti advokatą vykdant tam tikrą savo veiklą dar labiau paplitęs, todėl ir advokatų ten daugiau, – teigia pašnekovas. – Manau, ir Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau į advokatą bus kreipiamasi pačiais įvairiausiais klausimais.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Ne vien grožis“, skirta advokatų kontoros LAWIN Vilniaus biuro veiklos 20-mečiui. Joje visuomenei pristatomos šios kontoros sukauptos dailės vertybės. Rinkinys atskleidžia, kaip moteris vaizdavo XVIII a. pabaigos–XXI a. pradžios Lietuvos dailininkai (nepriklausomai nuo jų nacionalinės kilmės). Didžiausios kolekcijos vertybės – mūsų dailės klasikų Antano Gudaičio, Jono Mackevičiaus, Kanuto Rusecko, Pranciškaus Smuglevičiaus, Kazimiero Stabrausko, Adomo Varno, Justino Vienožinskio palikimo pavyzdžiai, nemažas Stasio Ušinsko įvairių laikotarpių kūrinių rinkinys, ankstyvieji Vytauto Kasiulio ir Kazio Varnelio paveikslai, retos Juozo Zikaro ir Petro Rimšos skulptūrų bronzinės išliejos, taip pat darbai, priskirtini Vytauto Kašubos, Antano Martinaičio, Audronės Petrašiūnaitės, Jono Rimšos, Adolfo Valeškos aukso fondui.

Brangiausio Lietuvos advokato pajamos siekia 8–9 mln. Lt per metus, neatskaičius mokesčių. Tuo tarpu iš visų maždaug 1800 Lietuvoje dirbančių advokatų – apie 70 proc. per mėnesį gauna iki 5 tūkst. Lt pajamų. Apie tai patvirtina mokesčių deklaracijų duomenys.

Lietuvos advokatūros tarybos pirmininko pavaduotojos Liudvikos Meškauskaitės teigimu, iš šių lėšų advokatai dar susimoka apie pusantro tūkstančio litų mokesčių, o iš likusių maždaug 3,5 tūkst. Lt turi išlaikyti kontoras, išmokėti sau ir savo darbuotojams atlyginimus.
Lietuvos advokatūros tarybai išslaptintus duomenis apie laisvosioms profesijoms priskiriamų advokatų deklaruotas pajamas pateikė Valstybinė mokesčių inspekcija. Pasak L.Meškauskaitės, šie duomenys rodo, kad advokatų uždarbiai Lietuvoje yra kur kas mažesni, nei daugeliui atrodo.
Garsi advokatė L.Meškauskaitė sutiko, kad elitinių šalies advokatų pajamos siekia šešiaženkles sumas. Tačiau tokių yra vienetai. Advokato, per metus uždirbančio apie devynis milijonus litų, kaip ir kitų, didžiausius atlyginimus gaunančių teisininkų, pavardės yra konfidenciali informacija.
„Tačiau tokias pajamas gaunantis advokatas mūsų šalyje yra tik vienas. Be to, Lietuvoje yra žemdirbių, kurie per metus uždirba apie šešiasdešimt milijonų litų. Taigi statistika kalba pati už save“, – teigė L.Meškauskaitė.
Lietuvos advokatūros tarybos pirmininko pavaduotojos nuomone, advokato profesija Lietuvoje yra nupiginta. „Taip neturėtų būti, nes be advokatų retas išsiverčia, jie padeda spręsti daugybę problemų. Tai neeilinė profesija, bet Lietuvoje ji nuvertinta“, – teigė L.Meškauskaitė.

BFL

Į “Veido” klausimus atsako ką tik antrai kadencijai Advokatų tarybos pirmininku perrinktas Leonas Virginijus Papirtis.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kas yra advokato profesija – verslas, amatas ar pašaukimas?

L.V.P.: Dabar kaip tik skaitau senas Rusijos imperijos advokatų kalbas. Stebiuosi, kokia inteligencija iš jų dvelkia. Mane tai žavi. Idealizmas čia būtinas. Žodis “amatininkas” nėra blogas, – geras amatininkas yra gerbiamas žmogus. Blogai, jei advokato profesijoje dingsta kūryba ir vyrauja pinigai.

VEIDAS: O ar šiuo metu Lietuvoje trūksta advokatų?

L.V.P.: Šiandien turime 1759 advokatus ir 800 advokatų padėjėjų. Tarpukariu renkant Lietuvos advokatų tarybos pirmininką Petrą Leoną, jį rinko 90 advokatų. Taigi matome, kad advokatų padaugėjo beveik trisdešimt kartų. Manau, tam tikra riba jau pasiekta. Dažnai susiduriu su advokatais, nebesugebančiais iš savo profesijos užsidirbti pragyvenimui ir susimokėti mokesčių. Aš manau, kad yra pasiekta advokatų poreikio riba. Taip pat matau, kad ir dalis advokatų padėjėjų atsisako savo kelio.

VEIDAS: Šiandien Lietuvoje visuomenei viešai prieinamas tik teismo spendimas. Advokatas lieka šešėlyje. Jo net pavardė pašalinta iš teismo sprendimo. Kodėl advokatų kalbos, jų parengti dokumentai visuomenei nėra prieinami? Iš kur kyla tas profesinis uždarumas? Ar jis nėra viena nepasitikėjimo teisėsauga priežasčių?

L.V.P.: Norėdami išspręsti ginčą, mes šnekamės. Kas nori, ateina pasiklausyti. Kita vertus, nemanau, kad didesnis viešumas būtų blogai. Reikia tik pagalvoti, kaip tai padaryti. Aš regiu, kad tie ledai po truputį tirpsta, viešumo vis daugiau. Kitaip tariant, tikrai nebūtų blogai, jei teismo posėdžio protokolai ir advokatų dokumentai būtų vieši. Taip atsirastų didesnė atsakomybė. Tada daug kas galėtų pasižiūrėti, ar aš gerai, kvalifikuotai elgiausi.

VEIDAS: Ar advokatai prisiima dalį atsakomybės dėl to, kad visuomenė dabar taip menkai pasitiki teismais?

L.V.P.: Manau, kad visi turi prisiimti dalį atsakomybės dėl nepasitikėjimo teisėsauga. Ėmęsis bylos aš stengiuosi padaryti viską, ką galiu. Ir man atrodo, kad padarau. Tempas yra didžiulis ir jis lemia daug problemų.

Tarkime, anksčiau klestėjo advokatų oratorinis menas. Skaitau Rusijos imperijos advokatūros istoriją ir randu faktų, kaip į bylų nagrinėjimą pasiklausyti advokatų kalbos rinkdavosi ištisi miesteliai. O dabar advokatai dažnai būna priversti sakyti, kad neturi ko pridurti, kad viską išdėstė raštu. Tai diktuoja didelis tempas, ir teisėjai tam tiesiog nebeturi laiko. Jie skatina tokį darbo modelį, kad teismo procesas vyktų kaip galima greičiau. O tas, kuris nori kalbėti, tampa nepageidautinas.

VEIDAS: Jūsų nuomone, ar normalu, kad vienas apylinkės teismo teisėjas per metus išnagrinėja daugiau nei 600 civilinių, baudžiamųjų ir administracinių bylų? Ar tai, kas atsitiko su teisėju Zenonu Birštonu (teisėjas darbo metu pasirodė neblaivus), nėra logiška išdava to, kad gyvenant tokio streso sąlygomis, dirbant be laisvadienių, savaitgaliais, naktimis, gyvenant tokį gyvenimą, kokį šiandien gyvena teisėjas, tiesiog savęs nebegali kontroliuoti?

L.V.P.: Aš manau, kad tai nenormalu. Bylos nagrinėjamos žvėrišku tempu. Dažnai net teisėjai su nepasitenkinimu žiūri į tai, jei nagrinėjant bylą advokatas, be savo raštu pateiktų dokumentų, nori dar ką nors pasakyti. Tiesiog tam jie nebegali skirti laiko.

VEIDAS: Šiandieninis advokato įvaizdis visuomenėje – puikus kostiumas, brangus laikrodis, didelis automobilis. Klientams susidaro įspūdis, kad jei gerai mokėsi advokatui, jis viską sutvarkys. Ar toks įvaizdis atitinka tikrovę?

L.V.P.: Man atrodo, kad neatitinka. Aš niekada nė vienam savo klientui nesu nieko žadėjęs. Kartais susiduri su protu nesuvokiamu teismo verdiktu. Kaip tai paaiškinti klientui? Ir būsimiems advokatams paskaitas pradedame nuo to, kaip advokatas turi atrodyti, kaip elgtis, kad jis negali į bylos nagrinėjimą ateiti su “Maximos” maišeliu. O ateina visokių.
Advokatų šiandien Lietuvoje esama išties visokių. Yra ir tokių, kurie ketverius metus nesugeba susimokėti mokesčių.

Taigi advokatų įvaizdis visuomenėje primena šiek tiek iškreiptų veidrodžių karalystę. Yra “advokatų”, verslininkų, darančių iš savo profesijos pinigus. Dar jaunystėje iš vieno gerbiamo žmogaus esu išgirdęs: “Advokatai pelnosi iš kitų žmonių skausmo ir ašarų.” Man tai giliai įstrigo į atmintį.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kokia bus tolesnė Lietuvos advokatūros raida? Ar advokatai intelektualiai dabar pajėgia ir ar ateityje pajėgs aprėpti visą teismuose taikomą teisę?

L.V.P.: Problemų esama. Advokatūros kokybinė sudėtis nėra vienoda. Viena išeičių yra advokatų specializacija tam tikrose srityse. Svarbiausia, kad norma netaptų “specialistai”, kurie viską žino, kurie viską gali paaiškinti. Pastebėjau, kad kuo žmogus žemesnės kvalifikacijos, tuo jis didesnis “specialistas”. O iš tiesų pirmiausia advokatas turi būti sąžiningas.

O atsakant į jūsų klausimą tenka pripažinti, kad visko aprėpti neįmanoma. Nes norminių aktų tiek, kad jie primena jūrą.

VEIDAS: Kodėl viešojoje erdvėje teisė ir teisingumas vis dažniau yra laikomi skirtingais dalykais?

L.V.P.: Dažnai susiduriu su tuo, kad teisėjas aklai laikosi įstatymo raidės. Bet kam tada žmogui duotas protas? Teisė negali būti aukščiau šalies ekonominio lygio ir jo nulemto šalies kultūros lygio. Taip pat ir teisinės kultūros lygio.

Rengti įstatymus, vykdyti kitas valstybės institucijų funkcijas privalo valstybės tarnautojai, tačiau jie šiam darbui samdo kitus. Už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus.

Advokatų kontoros “Zabiela, Zabielaitė ir partneriai” tinklalapyje tarp veiklos sričių nurodytas ir teisės aktų rengimas. Vardijami keliasdešimt jų rengtų teisės aktų projektų ar įstatymų, kuriuos rengiant kontoros atstovai dalyvavo darbo grupėse ar joms vadovavo. Ne mažiau įspūdingas ir skelbiamas klientų sąrašas. Gal sutapimas, bet kai kurie advokatų rengti teisės aktų projektai reguliuoja tą sritį, kurioje kontora turi ne vieną klientą. Advokatas Vytautas Zabiela patikino, kad interesų konfliktų nėra buvę. Vis dėlto, teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus manymu, neturėtų taip būti, kad advokatas rengia įstatymą tos srities, iš kurios turi klientų.

Ne mažiau prie valstybės teisinių pagrindų klojimo prisideda ir kitos stambios advokatų kontoros. Kad ir toks pavyzdys: aštuoniose iš devynių prie Saulėtekio komisijos sudarytų darbo grupių buvo advokatų kontorų, daugiausia “Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN” atstovų, o keliose jų jie sudarė beveik trečdalį narių. Vienoje iš tokių Verslo darbdavių konfederacijai atstovavusio “Puntuko” generalinio direktoriaus Vytauto Vidmanto Zimnicko pastebėjimu, įstatymų leidyboje visų socialinių grupių, mokslo, teisininkų atstovų sąveika – tik į naudą, tačiau reikėtų laikytis ir jų atstovų proporcijų. Keturioms iš devynių darbo grupių net vadovavo advokatų kontoroms atstovaujantys teisininkai, nors už priimtus sprendimus valstybės tarnautojai atsakytų pagal Valstybės tarnybos įstatymą, o kitiems – jokios atsakomybės.

Taigi situacija daugiau nei keista: įstatymus Lietuvoje kuria ne tie, kuriems už šį darbą mokesčių mokėtojai moka algas, – tikrieji įstatymų kūrėjai, parinkti pagal neaiškius kriterijus, dažnai netgi lieka anonimais. Tai teisėkūros procesą daro neskaidrų, brangų ir, kas galėtų paneigti, galimai neteisėtai veikiamą. Tokį praėjusią savaitę Valstybės kontrolės paskelbtą įspėjimą politikai sutiko kaip įprasta – su olimpine ramybe. Tačiau ar tikrai ramu valstybės piliečiams?