Dažnam žmogui teisybės ieškojimas teismuose kainuoja pinigų, nervų ir laiko. Daliai jų bylinėjimasis dar labiau apkarsta, nes tenka gintis ir nuo savo gynėjų – advokatų.

Lina LANKAUSKAITĖ

Klientų ir advokatų bei advokatų padėjėjų ginčus nagrinėjanti Lietuvos advokatūra praėjusiais metais gavo 282 skundus, tačiau tik 15 proc. jų buvo pripažinti pagrįstais, o likusi dalis atmesta. Panašus procentas išnagrinėtas ir ankstesniais metais: 2015 m. – 12, o 2014 m. – 15 proc.

Advokatų garbės teismo pirmininko pavaduotojas Juozas Čivilis sako, kad didelis procentas atmestų skundų neturi kelti abejonių, nes tarp jų yra įvairiausių: nepagrįstų, nesusijusių su profesine veikla ir elgesiu, nuoširdaus advokato darbo nesupratimo… „Klientai, institucijos prieš teikdami skundą turėtų įvertinti, ar advokatas skundžiamas dėl teisinių paslaugų, profesinio elgesio, ar dėl to, kad prastai pasielgė kaip pilietis, – sako J.Čivilis. – Palyginti su panašių institucijų statistika, mes kolegoms griežtesni, iškeliame daugiau drausmės bylų. Pavyzdžiui, per 2016 metus Teisėjų tarybos etikos ir drausmės komisija išnagrinėjo 10 proc. skundų: gavo 218 skundų, iš kurių 166 atsisakė nagrinėti.“

Dažniausiai drausmės bylos iškeliamos, kai advokatas nevisiškai arba nerūpestingai atlieka savo pareigas, kyla ginčas dėl užmokesčio dydžio, nes nebuvo suteiktos visos sutartos teisinės paslaugos. Dažni interesų konfliktai. Pasitaiko, kad advokatas jau kitoje byloje pradeda dirbti ir su priešinga puse. Tokiais atvejais buvusio kliento suteiktą informaciją galima teoriškai, o kartais ir praktiškai panaudoti prieš jį.

Jei ginčo išspręsti nepavyksta

Jei su advokatu susitarti nepavyksta, siūloma ilgai nedelsti: nuo veiklos ar profesinės etikos pažeidimo praėjus vieniems metams drausmės byla nebekeliama.

Procedūra netrumpa – iki Advokatų garbės teismo sprendimo trunka apie 4–5 mėnesius. Gavusi skundą advokatūra duoda pasiaiškinti advokatui, po to visa medžiaga perduodama Drausmės komitetui, kuris atlieka tyrimą. Vėliau Advokatų taryba, kurioje yra 10 žmonių ir pirmininkas, sprendžia, ar kelti kolegai drausmės bylą, ar ne. Garbės teismas – nebūtinai paskutinis etapas, nes advokatas gali apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, o paskutinį tašką padėti Aukščiausiasis Teismas. Beje, drausmės bylą advokatui gali iškelti ir teisingumo ministras.

Kilus ginčui su advokatu klientas gali kreiptis ir į teismą. Jei advokatas klientui padaro žalą, aplaidžiai praleidęs procesinius terminus ir panašiai, tikslingiau kreiptis į pastarąją instituciją. Daugumą ginčų, nesusijusių su advokato profesine veikla, taip pat tikslinga spręsti teisme arba tarpininkaujant mediatoriui.

Skundžia savo ir priešingos pusės advokatus

Praėjusiais metais žmonės beveik vienodai dažnai skundė savo ir priešingos pusės advokatus. Nepatenkintųjų savo advokatu buvo apie pusantro procento daugiau.

Priešingos pusės advokatai dažnai skundžiami dėl procesiniuose dokumentuose pateiktos informacijos, jos viešinimo.

J.Čivilis iš Lietuvos advokatūrą pasiekiančių skundų pastebi tendenciją, kad teismų nutartimis nepatenkinti žmonės skundžia priešingos pusės advokatus dėl netaktiško, šiurkštaus elgesio per posėdžius. „Kai kurie skundėjai net pamiršta, kad dabar posėdžiai įrašinėjami. Pastaruosius išklausęs Drausmės komitetas dažnai nieko panašaus neišgirsta, – pasakoja Garbės teismo pirmininko pavaduotojas. – Liūdna ir tokia tendencija, kai advokatai dėl nežymaus etikos pažeidimo skundžia kitą advokatą, nors turėtume vengti nereikalingo tarpusavio bylinėjimosi ir visuomenės pasitikėjimą advokatais menkinančių ginčų.“

Advokatai skolininkai

Advokatus ir advokatų padėjėjus skundžia ne tik žmonės, bet ir įvairios institucijos. Pasak J.Čivilio, institucijų skundus kartais taip pat tenka atmesti – kai kurie iš jų būna visiškai nesusiję su advokato veikla. „Bankai skundžia negrąžinančius paskolos advokatus, „Sodra“ – nemokančius įmokų, nors ir vieni, ir kiti turi tinkamesnių būdų išsireikalauti skolas. Į advokatūrą turėtų būti kreipiamasi, kai skundžiama advokato ar advokato padėjėjo profesinė veikla ir elgesys. Be to, kartais paaiškėja, kad advokatas neturi darbo, todėl ir neįstengia mokėti įmokų“, – aiškina Garbės teismo pirmininko pavaduotojas.

Teismai dažnai advokatams priekaištauja dėl neatvykimo į teismo posėdžius, neįspėjus iš anksto, be pateisinamos priežasties. Kartais tenka aiškintis ir dėl nepagarbos teismui, o vienos advokatės rūpesčiai, susiję su teismu, priminė audrą stiklinėje.

„Kolegė gynė didesnių alimentų vaikui reikalaujančią klientę. Dėl gausybės priešingos šalies skundų ir reikalavimų advokatė netvarką byloje pavadino procesiniu bardaku. Apygardos teismas ir advokatūra gavo skundus, kad advokatė teismą išvadino bordeliu. Tuo nemalonumai teisininkei nesibaigė. Kito posėdžio metu tėvas įrodinėjo, kad vaikui didesnės išmokos nereikalingos, nes šis po mėnesio pradėsiąs lankyti darželį. Advokatė prieštaravo, kad šiandien vaikas dar neina į darželį ir neaišku, kas bus po mėnesio. Į klausimą, o kas atsitiks darželiui, advokatė leptelėjo: „O jeigu darželis sudegs“… To pakako, kad ji vėl būtų apskųsta advokatūrai ir policijai. Per trumpą laiką kelios institucijos tyrė du nepagrįstus skundus.“

Visos paslaugos pagal vieną tarifą

Žmonės, kuriems teko bylinėtis, neretai skundžiasi ypač didelėmis advokatų paslaugų kainomis. Kai kurie nusivylę teismų nutartimis ir bijodami dar didesnių finansinių nuostolių net nebesikreipia į aukštesnę instanciją.

„Įspūdingi advokatų honorarai yra labai paplitęs visuomenėje mitas“, – nesutinka J.Čivilis. – Tai pavieniai atvejai, o ne kasdienybė. Žinau keletą istorijų, kaip net teisininkai įtikėjo šiomis pasakomis. Išėję į pensiją atėjo į advokatūrą su ketinimais gerai užsidirbti. Deja, susidūrus su realybe labai brangių advokatų karjera baigėsi per pusmetį. Patys nustembame matydami skundus, kad advokatas neatliko visų pareigų gaudamas didelį honorarą. Gal žmonės renkasi daug žadančius ir suteikiančius entuziazmo advokatus? Patyręs profesionalas sėkmės nežadės net iš patirties jausdamas, kad turėtų laimėti bylą. Juk klientas gali neatskleisti visos informacijos. Tik kurį pasirinks žmogus?“

Apskritai lietuviai, J.Čivilio teigimu, labiau linkę bylinėtis, o ne susitarti su konfliktuojančia puse. „Mačiau daug atvejų, kai vertėjo kalbėtis, vienas kitam daryti nuolaidų, o ne bylinėtis. Kartais net kompromiso siekimas labiau primena ultimatumą. Netenkini visų mano sąlygų – teismas patenkins. Deja, gali būti visaip. Susitarsite, nesibylinėsite – nereikės leisti pinigų nei teismams, nei advokatams ir jaudintis dėl bylos rezultato. Labai plačias galimybes susitarti suteikia teisminė mediacija, kuri galima visuose bendrosios kompetencijos teismuose. Tai nemokama paslauga, o užbaigus taikiu susitarimu grąžinama 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio. Teisminei mediacijai gali būti perduota ir dalis byloje pareikštų reikalavimų“, – aiškina J.Čivilis.

Advokato paslaugų apimtis, jų kaina turi būti suderinta su klientu iš anksto, užfiksuota sutartyje. Neseniai Europos teisingumo teismas apibrėžė reikalavimą, kad sutarties sąlygos turi būti aiškios ir sąžiningos. Jei dėl jų kyla ginčas, jos turi būti vertinamos kliento naudai. 

 Be to, yra teisingumo ministro patvirtintos rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teisinę pagalbą maksimalaus dydžio. Paprastai advokatai ir teismai jomis vadovaujasi ir dėl to neturėtų kilti ginčų.

Garbės teismą dažniausiai pasiekia atvejai, kai advokatas suderina su klientu darbus, užmokestį, tačiau bylai pasibaigus neplanuotai, pavyzdžiui, taikos sutartimi, nesumažina sumos, nors darbo buvo mažiau. Kartais sudaroma neteisinga teisinių paslaugų sutartis, pavyzdžiui, nutraukus sutartį klientas įpareigojamas sumokėti baudą.

Prieš kelerius metus Garbės teismas nagrinėjo šiurkštų bandymą pasipelnyti. Advokato padėjėjas klientui pateikė 53 700 litų sąskaitą už 179 valandas teisinių paslaugų ir atstovavimo. Tiek darbo valandų turi 30 dienų mėnesis bei dvi dienos su papildomomis pora valandų. Į sąskaitą buvo įtrauktas klientų nuvežimas į oro uostą, transporto priemonės pervežimas, signalizacijos kodų perėmimas. Kai kurios paslaugos buvo teikiamos neproporcingai ilgai. Negana to, padėjėjas įtraukė net ne klientui teiktas paslaugas. Visos paslaugos, teisinės ir ne teisinės, buvo įkainotos vienu tarifu – 300 litų už valandą, o advokato padėjėjas net neturėjo įrodymų, kad su klientu susitarė, jog už teisinį darbą mokės būtent tiek. Advokato padėjėjo karjera nutrūko.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2017-m

Pastaruoju laikotarpiu padidėjęs teisėsaugos organų agresyvumas verslo atžvilgiu pradeda kelti rimtų abejonių, ar Lietuvoje kurti ir plėtoti verslą yra saugu ir patikima. Teisėsaugos institucijų skambiai pradėtų, bet subliūškusių ikiteisminių tyrimų ar teismo procesų skaičius – grėsmingai didelis, kasmet padarantis šalies verslui ir visai ekonomikai šimtamilijoninių nuostolių, kurių valstybės institucijos nejaučia pareigos net suskaičiuoti ir įvardyti.

Advokatas dr. Algimantas ŠINDEIKIS

Nors atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (Konstitucijos 46 str.), pastarųjų metų ir dienų įvykiai atskleidžia, kad verslas, siekdamas įgyvendinti savo plėtros tikslus, yra nuolat persekiojamas teisėsaugos institucijų ir dažnai net priverstas sudaryti abejotinos reputacijos sandorius su politikais, nesibodinčiais pasipelnyti iš neskaidraus verslo reguliavimo ir nuolat dėl to kylančių konfliktų. Kyla pagrįstas klausimas, ar dėl šių korupcinių sandorių kaltas tik amoralus, bet savo išgyvenimo uždavinius sprendžiantis verslas, o ne verslo plėtrą, kapitalo kaupimo, jo koncentravimo, konkurencijos instinktus nepagrįstai suvaržiusi politinė šalies valdžia, dažnai pati siekianti neteisėtai pasipelnyti iš neprotingų, bet masinio rinkėjo skonį tenkinančių suvaržymų.

Prekyba ir gamyba negali klestėti šalyse, kuriose verslo teisinis reguliavimas nuolat kinta, žmonės negali jaustis saugūs naudodami ir kurdami savo privačią nuosavybę.

Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėtojas Adamas Smithas, savo pagrindiniame veikale „Tautų turtas ir jo prigimtis“ (sutrumpintai „Wealth of the Nations“, 1776 m.) analizuodamas įvairias pasaulio valstybes ir bandydamas atskleisti, kodėl vienos yra turtingos ir lydimos sėkmės, o kitos – visada skurdžios ir nelaimingos, padarė ir šiandieninei Lietuvos valstybei svarbią išvadą: „Prekyba ir gamyba negali klestėti šalyse, kuriose verslo teisinis reguliavimas nuolat kinta, žmonės negali jaustis saugūs naudodami ir kurdami savo privačią nuosavybę, kur verslo sutartis neturi įstatymo galios ir kur piliečiai neturi tinkamo ir pagrįsto pasitikėjimo valstybės vykdomu teisingumu.“

Kapitalizmo ir laisvosios rinkos teorijų pradininkas akivaizdžiai parodė skirtumus tarp skurdžių ir turtingų tautų, bet neatrodo, kad mes Lietuvoje suprantame jo įžvalgas ir sugebame jomis pasinaudoti praėjus daugiau nei dviem šimtams metų.

Pastarųjų metų įvykiai, susiję su stambių verslo bendrovių savininkų, vadovų, aukšto rango verslo vadybininkų, turėjusių neprie­kaištingą reputaciją ir tarnavusių Lietuvos visuomenei kaip jos lyderiai, areštais, skambiomis, lydimomis automatininkų, teisėsaugos institucijų operacijomis, kuriose aktyviai dalyvauti pakviečiami ir žiniasklaidos atstovai, užduoda daug klausimų, į kuriuos dažniausiai neišgirstame jokių atsakymų. Visi šie įvykiai nepasibaigia tik skambių įtarimų pareiškimais. Toks agresyvus, daug klausimų užduodantis teisėsaugos institucijų veikimas sukelia įvairių minčių ir jausmų skirtingiems visuomenės sluoksniams.

Piliečiai, dėl savo asmeninio likimo ar pažiūrų priskiriantys save prie kairiųjų, tokias teisėsaugos organų operacijas sutinka su džiaugsmu ir pasitenkinimu, nes taip neva patvirtinamas jų įsitikinimas, kad dėl visų jų nelaimių ir nepriteklių kaltas grobuoniškas verslas ir jo savininkai, o teisėsauga pagaliau imasi tinkamų priemonių sukčiams verslininkams tramdyti, užkerta kelią jų daromiems nusikaltimams, valstybės ir piliečių apvaginėjimui.

Aktyviai veikianti, pigaus populiarumo besivaikanti žiniasklaida, pamiršusi Kons­ti­tucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, verslą „palaidoja“ dar gerokai iki teismo proceso pabaigos.

Liberalesnės visuomenės dalies atstovai, kurie supranta ir vertina verslo reikšmę tiek savo, tiek visos valstybės ekonominiam ir socialiniam pajėgumui, turėtų jaustis tokiais teisėsaugos veiksmais perspėta, kad jiems suklydus ar ne­pasisekus valstybės struktūros su pasimėgavimu su jais susidoros, pasitelkusios visas savo ar­se­nale esančias teisėtas priemones – turto areštus, begalinius patikrinimus, daug metų vykstančius ikiteisminius tyrimus, jų verslo ir asmeninių duo­menų perdavimą bulvarinėms, dažnai jokio su­pratimo apie gaunamą informaciją ir jos tikslus neturinčioms žiniasklaidos priemonėms. Aktyviai veikianti, pigaus populiarumo besivaikanti žiniasklaida, pamiršusi Kons­ti­tucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, verslą „palaidoja“ dar gerokai iki teismo proceso pabaigos.

Patys verslininkai, susidūrę su brutalumu valstybės teisėsaugos struktūrų, dažnai savo operacijoms pasitelkiančių ir automatininkų būrius, yra suglumę ir nuščiuvę, nors tiek politikų, tiek visuomenės veikėjų ir nuomonės reiškimo lyderių viešai deklaruojama,  kad verslas turi būti visais įmanomais būdais skatinamas, nes nuo jo būklės ir galimybių priklauso ir šalies ekonominė, ir socialinė gerovė.

Kita vertus, populiariojoje (dažnai veikiančioje bulvarinės žiniasklaidos principais, bet save rimtai vertinančioje) žiniasklaidoje pasipila piktdžiugiški pranešimai ir publikacijos apie klestinčią korupciją ir verslo amoralumą.

Nacionalinė pažangos programa pamiršta

Kyla pagrįstų abejonių, ar 2012 m. Seime patvirtinta 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programa (toliau – Programa), parengta siekiant įgyvendinti Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ir sukurti pažangią, modernią ir stiprią valstybę, pasižyminčią sumanios visuomenės, sumanios ekonomikos ir sumanaus valdymo derme, apskritai turi ką nors bendro su šalyje vykstančiais procesais ir tapo šalies politikų ir valdininkų darbotvarkės dalimi.

Mastrichto universiteto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva pagal kūrybiškumo klimatą ES užima 25 vietą, Lietuvai taip pat būdingas žemas inovacijų lygis.

Programoje skelbiama, kad Lietuvos gyventojų kūrybingumo ir inovatyvumo potencialas vis dar naudojamas per mažai. Mastrichto universiteto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva pagal kūrybiškumo klimatą ES užima 25 vietą, Lietuvai taip pat būdingas žemas inovacijų lygis. Pavyzdžiui, pagal globalų inovacijų indeksą Lietuva užima 40 vietą pasaulyje, didelė jaunimo dalis nelinkusi imtis lyderystės steigiant verslą. 2011 m. rugsėjo 2–17 d. bendrovės RAIT atlikta 15–74 metų nuolatinių Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad 37 proc. jų rinktųsi samdomą darbą valstybiniame sektoriuje, o 23 proc., galėdami laisvai pasirinkti, norėtų įkurti savo verslą arba imtis individualios veiklos, todėl siekiama skatinti kūrybiškumą, dalyvavimą kultūrinėje veikloje ir stiprinti vaikų ir jaunimo lyderystę bei verslumą.

Teoriškai lyg viską suvokiame. Programoje aiškiai įvardijama, kad ilgalaikis, tvarus ir darbo vietas kuriantis šalies ekonominis augimas ir aukštas šalies verslo konkurencingumas įmanomas tik išmokus prisitaikyti prie pasaulinių ekonominių bei finansinių procesų ir juos numatyti, naudojant visuomenės kūrybinį ir verslumo potencialą, sukūrus tvarią ir efektyvią ekonominę infrastruktūrą, skatinant privataus sektoriaus dalyvavimą kuriant infrastruktūrą, naikinant biurokratinius apribojimus, šalinant ydingas plėtrą ribojančias nuostatas, sudarant sąlygas kuriamiems naujiems ir plėtojamiems verslams naudotis reikiamais finansiniais bei kitais ištekliais.

Ekonominis augimas nebus tvarus, o verslo konkurencingumas – aukštas, jeigu nebus užtikrinama tolygi visų šalies vietovių ir regionų ekonominė plėtra ir naudojami jų ekonominiai pajėgumai. Todėl esminės ilgalaikio, tvaraus ir darbo vietas kuriančio ekonominio augimo ir aukšto šalies verslo konkurencingumo prielaidos ir valstybės investicijų kryptys yra verslumą skatinančios ir verslo plėtrai palankios sąlygos.

Ribojantis, perteklinis, neracionalus ar sudėtingas reguliavimas sudaro nepalankias sąlygas kurti ir plėtoti verslą, sukuria ad­mi­nistracinę naštą ir didina prisitaikymo prie ap­lin­kos pokyčių išlaidas.

Ekonominis šalies augimas ir aukštas verslo įmonių konkurencingumas nebus įmanomi be verslui palankios reguliacinės, mokesčių ir konkurencijos aplinkos. Ribojantis, perteklinis, neracionalus ar sudėtingas reguliavimas sudaro nepalankias sąlygas kurti ir plėtoti verslą, sukuria ad­mi­nistracinę naštą ir didina prisitaikymo prie ap­lin­kos pokyčių išlaidas. Atvirai konkurencijai pa­lan­kus verslo reglamentavimas didintų verslo kon­kurencingumą ne tik šalies viduje, bet ir išorė­je. Užtikrinus augimui palankią reguliacinę ir mo­kesčių aplinką būtų sudarytos palankesnės są­ži­ningos konkurencijos ir kainų vartotojams ma­žė­jimo energetikos ir kituose sektoriuose są­ly­gos.

Programoje konstatuojama, kad Lietuvos visuomenei būdinga kūrybiškumo ir verslumo įgūdžių stoka, rizikos ir atsakomybės baimė. Naujo verslo pradžios ir esamo plėtros sąlygos šalyje taip pat gana ribotos. Dėl to steigiama palyginti mažai įmonių, į kurias pritraukiama nedaug privačių ir tiesioginių užsienio investicijų (TUI). Siekiant ekonominio augimo, būtina formuoti palankią viešąją nuomonę apie verslą ir verslumą, vykdyti verslą skatinančias iniciatyvas, teikti pagalbą verslo pradžiai ir didinti verslo pa­slaugų bei finansinių išteklių prieinamumą pra­dedantiesiems verslą. Taip pat būtinos valstybės investicijos plėtojant privačioms ir tiesioginėms investicijoms reikalingą infrastruktūrą, vykdant investicijų pritraukimo iniciatyvas ir teikiant finansines paskatas investuotojų projektams.

Deklaruojamas ir realus valdymo modelis skiriasi

Programoje įtvirtintas bendrasis tikslas – siekti visuomenės poreikius atitinkančių ir į šalies pažangą orientuotų viešojo valdymo rezultatų. Efektyvus viešasis valdymas yra svarbus šalies pažangą lemiantis veiksnys. Į šalies pažangą orientuotas viešasis valdymas turi būti vystomas atsižvelgiant į visuomenės poreikius, esamą šalies viešojo valdymo situaciją ir sistemingai įgyvendinant viešojo sektoriaus inovacijas. Įgyvendinami viešojo valdymo pokyčiai turi padėti užtikrinti šalies konkurencingumą ir didinti visuomenės pasitikėjimą viešojo valdymo institucijomis. Esminės viešojo valdymo tobulinimo sritys, į kurias turi būti sutelktos valstybės pastangos, susijusios su pozityvios viešosios erdvės formavimu.

Entuziastingai pradėję kovą su verslu teisėsaugos institucijų pareigūnai pajuto gavę carte blanche susidorojimui su oligarchais ir kitomis menkesnėmis verslo organizacijomis.

Kodėl taip nutiko, jog verslas nejaučia, kad Programoje deklaruoti tikslai ir būdai jai įgyvendinti randa savo vietą politikų bei valdininkų veiksmuose ar bent jau jų sąmonėje? Ar Prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniuose pranešimuose teisėsaugos organams nusiųstas neatsargus pranešimas, kad daugelio blogybių šalyje priežastis yra verslas ir verslininkų oligarchinės struktūros, nesuklaidino teisėsaugos pareigūnų? Matyt, entuziastingai pradėję kovą su verslu teisėsaugos institucijų pareigūnai pajuto gavę carte blanche susidorojimui su oligarchais ir kitomis menkesnėmis verslo organizacijomis, verslininkais, kurie bus įtarti nesąžiningu, per daug aktyviu noru gauti ES lėšas ar bandys kištis į šalyje vykstančius politinius procesus, siekdami paveikti politikus, ar kitaip stengsis realizuoti savo įtaką užsitikrindami palankias verslo sąlygas, kurias jiems privalo užtikrinti, bet neužtikrina valstybė.

VRM turi planą, kiek ir kokios žalos turi būti atlyginta valstybei

Šalies Vidaus reikalų ministerijos (VRM) metinės ataskaitos atskleidžia, kad šios ministerijos kontroliuojamos teisėsaugos institucijos, tarp jų ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT), yra susidariusios nusikaltimų valstybės finansų sistemai pradėtų ikiteisminių tyrimų, jų tyrimo, laikino nuosavybės teisių apribojimo planus. Taip FNTT kelia sau tikslus imtis maksimalių priemonių padarytos žalos atlyginimo ir civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti. Bet šios VRM struktūros pamiršta savo veikloje atskleisti, kiek jų pradėtų ikiteisminių tyrimų subliūško ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose padarė žalos asmenims ir verslo bendrovėms (o kaip neigiama pasekmė – verslo gyvybingumui, jo vystymui ir valstybės biudžetui), kurios buvo nepagrįstai apkaltintos, bet joms pritaikytos veiklos suvaržymo, turto arešto priemonės, o praėjus keleriems metams teismuose išteisintos.

VRM ataskaitose nerasite duomenų apie tai, kiek nuostolių verslas ir valstybė patyrė dėl FNTT pradėtų, bet dar ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose subliūškusių tyrimų.

VRM metinėse atskaitose pateikti duomenys liudija, kad ištiriama tik daugiau nei pusė visų pradėtų ikiteisminių tyrimų (duomenys iš VRM 2014 m. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ataskaitos). Šiose VRM ataskaitose nerasite duomenų apie tai, kiek nuostolių verslas ir valstybė patyrė dėl FNTT pradėtų, bet dar ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose subliūškusių tyrimų. Kiek padaryta žalos verslui, o kartu ir šalies ekonomikai dėl neatliktų investicijų, sustojusių verslo projektų.

Kaip visiškai verslui nepriimtina aplinkybė turėtų būti vertinama ir tai, kad VRM planuose (toks planas atitinka ir Generalinės prokuratūros planus) yra įtvirtina vidutinė ikiteisminio tyrimo trukmė – 460 dienų, o FNTT tokius tyrimus vidutiniškai atlieka per 485 dienas.

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) 2015 m. veiklos ataskaitoje pripažįstama, kad baigtų ir teismui perduotų ikiteisminių tyrimų daugiau nutraukiama, nei juose pasiekiama teigiamų rezultatų. Daugiau nei pusė pradėtų ikiteisminių tyrimų trunka ilgiau nei 9 mėnesius. Beveik pusė asmenų, kurių bylos atiduodamos teismui, yra išteisinami.

Šalies teisėsaugos vadovams, teismams nedaro įspūdžio ir tai, kad Strasbūro žmogaus teisių teismas savo jurisprudencijoje yra paraginęs Europos Tarybos valstybių narių teismus atsižvelgti į tai, jog nacionalinėms valstybėms ribojant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I protokolo 1 straipsnyje saugomą teisę į nuosavybę, turi būti vertinama tai, kad verslo bendrovių komercinė sėkmė, jų gyvybingumas yra ne tik verslo bendrovių akcininkų, jų darbuotojų nauda, bet ir visos visuomenės ekonominės gerovės tikslas (daugiau informacijos apie verslo reikšmingumą valstybių gerovei bylose „Latridis vs Graikija“, 1999 m., „Steel ir Moris vs Didžioji Britanija“, 2005 m.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenori matyti valstybės padarytos žalos verslui

Kaip labai pavojingas reiškinys turėtų būti vertinamas ir tas faktas, kad Lietuvos Aukš­čiau­siasis Teismas (LAT) savo jurisprudencijoje bendrovių bankrotus vis dažniau pripažįsta tyčiniais, pats imdamas spręsti, ar vienas arba kitas verslo sprendimas buvo naudingas, ar žalingas bendrovei ne tik teisiniu, bet ir ekonominiu, vadybiniu požiūriu, taip teismui žengiant į sritį, kuri Kons­ti­tucijos jam nėra priskirta.

Teismas, teisėjai neturi jokios ekonominės veiklos patirties ir todėl neturėtų vertinti įmonių vadovų sprendimų tikslingumo ekonominiais, vadybiniais aspektais. Tokias išvadas teismai turėtų daryti ne patys, o patikėti jas ekspertams, pačioms verslą vienijančioms organizacijoms. Dėl tokios formuojamos teismų praktikos tyčinio (civilinėje teisėje) ar nusikalstamo (baudžiamojoje teisėje) bankroto bylose yra paneigiamas pats verslo bendrovės įkūrimo tikslas ir jos gyvybingumo principas – atsakomybė ir kaltė už įmonės žlugimą perkeliama nuo įmonės jos vadovams, savininkams ar įkūrėjams.

Esant tokiam teisniam reguliavimui kalbos apie verslo ir verslininkystės skatinimą yra tik tušti lozungai.

Formuojant tokią teismų praktiką nereikia tikėtis, kad Lietuvoje bus steigiama daugiau verslo bendrovių ir piliečiai ryšis rizikuoti ne tik savo investuotu kapitalu, bet ir asmenine reputacija, šeimos gerove, nes verslo nesėkmės rizika mažoje Lietuvos rinkoje yra labai didelė, o atsakomybė pagal teismų suformuotą praktiką – kriminalizuota. Esant tokiam teisniam reguliavimui kalbos apie verslo ir verslininkystės skatinimą yra tik tušti lozungai. Piliečių savisaugos instinktas pataria elgtis visai kitaip – savo energiją, lavinimąsi kreipti saugios valstybės tarnybos, viešojo sektoriaus sričių, o ne asmeninio verslo kūrimo link.

LAT, turėdamas pareigą formuoti vienodą teismų praktiką dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, suteikia tik labai retas ir ribotas galimybes verslo bendrovėms, savininkams apginti savo teises ir prisiteisti iš valstybės patirtą žalą.

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė turi kilti nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Bet kaip tokia valstybės pareiga atsiranda, išaiškina LAT: civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų – neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto bei priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos ryšio (LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis). Todėl valstybei pareiga atlyginti verslui padarytą žalą atsiranda tik tokiu atveju, jei pareigūnai veikė neteisėtai (arba neteisėtai neveikė). Tokiais atvejais, jei pareigūnai veikė teisėtai, bet nesugebėjo įvertinti pradėtų tyrimų perspektyvos subliūkšti, valstybei jokia atsakomybė nekyla.

Tokia LAT jurisprudencija kertasi su šalies Konstitucijoje, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinu visiško žalos atlyginimo principu. Nors LAT pabrėžia, kad teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese, bet ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, teismo gali būti pripažinti ir tokie veiksmai, kuriais, nors jie ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnis).

Net jei praėjus keleriems metams po kaltinimų verslui, vadovams, savininkams pareiškimo jie yra visiškai išteisinami, tai nereiškia, kad valstybė turi atlyginti verslo patirtus nuostolius, jam padarytą žalą.

Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šiuo požiūriu siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminės ir lemiamos reikšmės ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

Taip atverdamas neribotas galimybes teisėsaugos organams persekioti verslininkus, LAT įtvirtina, kad teisėsaugos institucijų neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų.

Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad net ir visiškai išteisinančio nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Taigi, pagal LAT suformuotą teismų praktiką, net jei praėjus keleriems metams po kaltinimų verslui, vadovams, savininkams pareiškimo jie yra visiškai išteisinami, tai nereiškia, kad valstybė turi atlyginti verslo patirtus nuostolius, jam padarytą žalą.

Ar supranta, kokia pavojinga pozicija yra įtvirtinta bendrųjų teismų jurisprudencijoje prisiteisiant atlyginti žalą verslui, šalies verslo organizacijos?

Kyla pagrįsta abejonė, ar tokia LAT pozicija atitinka mūsų Konstituciją, kurioje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo, visiško padarytos žalos atlyginimo principas. Ar sutinka verslo bendruomenė su tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota pozicija dėl valstybės atsakomybės apribojimų atlyginti žalą visiškai subliūškus ikiteisminiams tyrimams ar teismo procesams prieš verslą? Ar supranta, kokia pavojinga pozicija yra įtvirtinta bendrųjų teismų jurisprudencijoje prisiteisiant atlyginti žalą verslui, šalies verslo organizacijos?

Akivaizdu, kad tokia teismų praktika stumia verslą į nepavydėtiną poziciją. Pernelyg entuziastingi ir menką nuovoką apie verslą, jo valdymą, patiriamas rizikas, konkurenciją turintys pareigūnai ir teisėjai gali sužlugdyti ir žlugdo verslus be jokios asmeninės ir valstybės atsakomybės. Ar pagrįsta tai, kad tokiu atveju verslas, o ne valstybė turi prisiimti visas patirtas žalas ir nuostolius? Jei valstybė nustato tokį  verslo teisinį reguliavimą, kuris leidžia ikiteisminio tyrimo institucijoms nevertinant savo veiksmų rizikos ir galinčios kilti žalos verslui imtis veiksmų vardan bendrojo visai visuomenei gėrio – teisingumo įgyvendinimo, tai teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį ir taip pripažinus, kad nėra pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę, visa visuomenė, t.y. valstybė, turėtų prisiimti pareigą atlyginti verslui, jo vadovams ir savininkams padarytą žalą.

Tokia LAT pozicija kelia rimtų abejonių dėl tokios Civilinio kodekso 6.272 straipsnio inter­pretacijos. Ar ji tikrai atitinka įstatymo leidėjo tikrąją valią? Ar ji atitinka Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, saugančias privačią nuosavybę, nes tokia LAT jurisprudencija įtvirtina kaip teisėtus ir tokius atvejus, kai prieš verslo bendroves pradedami ikiteisminiai tyrimai, pritaikomos įvairios sankcijos, o nutraukus ikiteisminį tyrimą ar teismui išteisinus, jau de facto žlugus verslui ar jam patyrus didelių nuostolių, juos de jure turi prisiimti pas verslas. Esant tokiai padėčiai žala verslui turėtų būti atlyginta bet kuriuo atveju, antraip tai bus ne teisingumas, o tiesiog susidorojimo su verslu įteisinimas.

Viena verslo žlugdymo istorija: „BOD Group“ atvejis

Vidmantas Janulevičius: „Vieną dieną gauni aukš­čiausių valstybės vadovų vertingus ir skambius apdovanojimus, paskatinimus sparčiai plėto­ti aukštųjų technologijų verslus, o kitą – pro­kuro­rai, pasinaudodami žiniasklaidos priemo­nėmis, tave paskelbia sukčiumi ir pradeda daug me­tų trunkančius ir niekaip nesibaigiančius ty­rimus.“

Kokių pražūtingų verslui pasekmių gali su­kelti nepagrįstai, rizikingai pradedami, nutraukiami ir vėl atnaujinami ikiteisminiai tyrimai, puikiai iliustruoja „BOD Group“ įmonių grupės, jų vadovų ir savininkų ikiteisminis persekiojimas. „BOD Group“ yra didžiausia pramoniniu būdu įrašytų CD, DVD, „Blu-ray Disc“ kompaktinių plokštelių gamintoja Baltijos šalyse ir viena moderniausių įmonių grupių Centrinėje ir Rytų Europoje. Prieš kelerius metus „BOD Group“ įmonės pradėjo dirbti atsinaujinančios energetikos sektoriuje, o praėjusiais metais optinių lęšių gamybos srityje – bendradarbiauti su garsiomis Vakarų įmonėmis.

Tai lietuviško kapitalo, ypač aukštų technologijų eksporto bendrovė, kurios veikla plėtojama ne vienoje pasaulio valstybėje. Tokios įmonių grupės veikla laikoma prioritetine pagal keletą tiek Lietuvos, tiek ES teisės aktų bei strateginių planų. Šiai sričiai skiriamos ypač didelės ES paramos lėšos, kurias Lietuvai sunkiai sekasi panaudoti, nes šalyje yra mažai verslo, turinčio gebėjimų ir patirties veikti bei konkuruoti aukštųjų technologijų rinkose. „BOD Group“ ES paramos lėšas aukštųjų technologijų projektams naudoja išimtinai tose srityse, kuriose Lietuvos pramonė niekada nekūrė ir negamino produkcijos, o produktai buvo importuojami iš Azijos šalių.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, dar 2012 m. įtarę, kad BOD įmonių grupės vadovai, savininkai gali būti neteisėtai panaudoję ES lėšas 2009 m. šios įmonių grupės veiklai, jos technologinei plėtrai, jau treti metai persekioja visas šios grupės įmones, vadovus ir savininką. Prokurorai daro savarankiškas, tik jiems vieniems suprantamas išvadas apie bendrovės lėšų priskyrimą prie apyvartinių ir neapyvartinių lėšų, vertina atliktus rinkos tyrimus kaip netinkamus, nors Lietuvos verslo paramos agentūra tokius tyrimus pripažįsta tinkamais ir aiškiai išsako savo poziciją dėl „BOD Group“ įmonių veiklos skaidrumo.

Prokurorai „BOD Group“ įmonių metinių finansinių ataskaitų korekcijas, kurios yra įprasta bendrovių buhalterinės apskaitos tvarkymo praktika, siekia įvardyti kaip sukčiavimą, tarp įmonių sudaromas sutartis ir teikiamas paskolas vertina kaip nesąžiningas, apgaulingas, vertina sudarytų nuomos sutarčių tikslingumą, kišdamiesi į verslo vykdymo savo nuožiūra laisvės principą. Taip BOD įmonių grupė, kuri siekia didinti savo konkurencingumą pasaulio aukštųjų technologijų rinkose, yra nepagrįstai kriminalizuojama. Dėl tokių prokuratūros veiksmų, pasunkėjus įmonių galimybėms skolintis apyvartinių lėšų, vykdyti naujus projektus, buvo iš dalies sustabdyti gamybos procesai arba smarkiai sumažintos gamybos apimtys.

Pradėjus ikiteisminį tyrimą „BOG Group“ bendrovių įkūrėjo ir vadovo V.Janulevičiaus ėmė šalintis draugai, verslininkai, nes suprato, kad jo telefoninių pokalbių yra klausomasi.

Tokie trukdymai sukėlė rimtų pasekmių ir valstybės interesams, nes „BOD Group“ įmonės dėl patirtų nuostolių ir sumažėjusios apyvartos į valstybės biudžetą sumoka mažiau mokesčių, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčio nuo neįvykdyto pardavimo bei pelno mokesčio nuo negautų pajamų. Be to, nepagrįstai daroma žala valstybės įvaizdžiui ES institucijose. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą ES Audito Rūmai atliko ES suteiktos paramos panaudojimo patikrinimą, kurio metu buvo aiškiai konstatuota, kad jokių pažeidimų nenustatyta. Bet šalies teisėsaugos institucijos neturi įstatymais įtvirtintos pareigos apskaičiuoti ir įvertinti, kokia žala padaryta tokiais ikiteisminiais veiksmais įmonių grupei.

Prieš dvejus metus pradėjus ikiteisminį tyrimą „BOG Group“ bendrovių įkūrėjo ir vadovo V.Janulevičiaus ėmė šalintis draugai, verslininkai, nes suprato, kad jo telefoninių pokalbių yra klausomasi. Bankai atsisakė išduoti naujas paskolas apyvartinėms lėšoms, būtinoms bendrovių veiklai vykdyti, nepaisant to, kad anksčiau išduotos paskolos buvo grąžintos.

Tokiu atveju siekiant, kad veikla nesustotų ir negrėstų įmonės bankrotas, verslui  tenka skolintis iš privačių skolintojų ir mokėti mažiausiai dvigubai didesnes palūkanas. Kadangi pritaikyti apribojimai disponuoti turtu, o turtas nusidėvi ir jo negali parduoti kaip nereikalingo, nors jis dar turi savo vertę rinkoje, tenka patirti didelę žalą, kuri vargu ar kada nors bus atlyginta.

Didelės ekonominės žalos pasekmių atsiranda visoms grupės įmonėms. Bendras „BOD Group“ įmonių paskolų portfelis sudaro apie 17 mln. eurų, kas yra visiškai normalu įmonių grupei, kurios apyvarta siekia dešimtis milijonų eurų, grupė sparčiai plėtojasi užsienio rinkose, o eksportas sudaro apie 90 proc. visos pagaminamos produkcijos. Dėl didesnės paskolų iš privačių asmenų kainos įmonių grupės metinės išlaidos palūkanų padidėjimui kasmet sudaro mažiausiai 250 tūkst. eurų. Kadangi ikiteisminis tyrimas vyksta nuo 2014 m., ši suma jau artėja prie milijono eurų.

Dėl atliekamų tyrimų ir spaudoje nuolat pasirodančių pranešimų užsienio partneriai atsisako bendrų projektų. Užsienio ambasados Lietuvoje renka tokią informaciją ir perduoda savo verslo struktūroms kitose šalyse. BOD atveju pradėjo strigti derybos, kurios vyko su didele Turkijos įmone dėl gamyklos šioje šalyje statybos.

Pareigūnams ir teisėjams visiškai nesvarbi ir ta aplinkybė, kad ES lėšos, dėl kurių panaudojimo teisėtumo vyksta tyrimas, panaudotos 2009 m. ir dėl pareigūnų bei ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų „BOD Group“ įmonių grupės veikla yra smarkai apsunkinta, įmonės patiria didelę žalą, nes veiklai vykdyti ir plėtoti tenka skolintis brangiau.

Bankai, pagal jiems nustatytą reguliavimą, apskritai nebegali skolinti įmonių grupei, prieš kurią yra pradėtas ir trečius metus be jokių rezultatų tęsiamas ikiteisminis tyrimas. Pareigūnai neįvertina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl lėšų panaudojimo teisėtumo, kyla pagrįsta rizika prarasti šias lėšas ne dėl jų galimo neteisėto panaudojimo, o dėl pačių pareigūnų veiksmų, kurie paralyžiuoja kasdienę bendrovės veiklą ir apsunkina jos plėtrą.

Kadangi daugelyje aukštųjų technologijų sričių Lietuva yra visiška naujokė, o „BOD Group“ aktyviai žengia ir į tokias labai pelningas sritis, kaip optinių lęšių gamyba, kurią pradėjo pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Vokietijos aukštųjų technologijų bendrove „Schneider“ ir pastačiusi naują gamyklą, kurios produkcija iš esmės keičia optinių lęšių rinkos persiskirstymą, savaime suprantama, kad konkurentai į tokią BOD plėtrą reaguoja labai priešiškai, todėl ieško visokių būdų, taip pat ir neteisėtų, „BOD Group“ įmonių veiklai stabdyti.

„BOD Group“ atvejis yra tik vienas pavyzdys, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, neturėdami pareigos prieš pradedant ikiteisminius tyrimus atskirti kriminalinio mąstymo verslininkus nuo sparčiai besivystančių aukštųjų technologijų verslų atstovų, lengvabūdiškai kelerius metus vykdydami, nutraukdami ir vėl atnaujindami neperspektyvius ikiteisminius tyrimus dėl prieš beveik dešimtmetį vykusio ES lėšų panaudojimo, gali užkirsti kelią aukštųjų technologijų bendrovių plėtrai, o kartu ir Lietuvos valstybės konkurencingumui.

Pareiga atskirti kriminalinį mąstymą

Jei prieš pradedant ikiteisminius tyrimus prieš verslo bendroves, jų vadovus, įkūrėjus ar savininkus prokurorai, FNTT, STT pareigūnai neturės įstatymais įtvirtintos pareigos įvertinti, kokia jų veiksmais bus padaryta žala verslui, o kartu ir valstybės ekonominei sistemai, jei toks tyrimas bus pradėtas nepagrįstai ir bus nutrauktas ar baigsis išteisinamuoju nuosprendžiu teisme, verslui ir valstybei teks ir toliau patirti šimtamilijoninius nuostolius dėl tokių pareigūnų veiksmų.

Tais atvejais, kai pareigūnų veiksmai sukelia ypač didelę žalą, sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo privalėtų priimti tik patyrę ir atsakingi aukščiausio lygio prokuratūros ir kitų institucijų vadovai.

Siekiant sumažinti verslui daromą žalą, iš pra­džių, matyt, pakaktų, kad prokuratūros, FNTT, STT pareigūnai turėtų pareigą savo metinėse ataskaitose apskaičiuoti ir pateikti, kokią žalą verslui, kartu ir valstybei, padarė tie ikiteisminiai tyrimai ir kiti pareigūnų veiksmai tais atvejais, kai ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti ar teismo sprendimu buvo pripažinta, kad bendrovės ir asmenys yra išteisinami. Tokie skaičiavimai patiems pareigūnams padėtų tiksliau įvertinti savo veiksmų riziką ir jų padarinius. Tais atvejais, kai pareigūnų veiksmai sukelia ypač didelę žalą, sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo privalėtų priimti tik patyrę ir atsakingi aukščiausio lygio prokuratūros ir kitų institucijų vadovai. Pareigūnai privalo būti mokomi ankstyvose ikiteisminių tyrimų stadijose skirti kriminalinį mąstymą nuo įprastos verslo rizikos.

Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai turėtų visais atvejais įvertinti galimos žalos padarymo verslui mastą. Atsižvelgiant į galimos žalos verslui padarymo mastą, tik generalinio prokuroro ar teismo sprendimu galėtų būti pradėti tokie rizikingi ir didelę ekonominę žalą verslui bei visai valstybei galintys sukelti ikiteisminiai tyrimai.

Naująjį savaitraščio “Veidas” numerį galite įsigyti ČIA

Pastaruoju laikotarpiu padidėjęs teisėsaugos organų agresyvumas verslo atžvilgiu pradeda kelti rimtų abejonių, ar Lietuvoje kurti ir plėtoti verslą yra saugu ir patikima. Teisėsaugos institucijų skambiai pradėtų, bet subliūškusių ikiteisminių tyrimų ar teismo procesų skaičius – grėsmingai didelis, kasmet padarantis šalies verslui ir visai ekonomikai šimtamilijoninių nuostolių, kurių valstybės institucijos nejaučia pareigos net suskaičiuoti ir įvardyti.

Advokatas dr. Algimantas ŠINDEIKIS

Nors atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (Konstitucijos 46 str.), pastarųjų metų ir dienų įvykiai atskleidžia, kad verslas, siekdamas įgyvendinti savo plėtros tikslus, yra nuolat persekiojamas teisėsaugos institucijų ir dažnai net priverstas sudaryti abejotinos reputacijos sandorius su politikais, nesibodinčiais pasipelnyti iš neskaidraus verslo reguliavimo ir nuolat dėl to kylančių konfliktų. Kyla pagrįstas klausimas, ar dėl šių korupcinių sandorių kaltas tik amoralus, bet savo išgyvenimo uždavinius sprendžiantis verslas, o ne verslo plėtrą, kapitalo kaupimo, jo koncentravimo, konkurencijos instinktus nepagrįstai suvaržiusi politinė šalies valdžia, dažnai pati siekianti neteisėtai pasipelnyti iš neprotingų, bet masinio rinkėjo skonį tenkinančių suvaržymų.

Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėtojas Adamas Smithas, savo pagrindiniame veikale „Tautų turtas ir jo prigimtis“ (sutrumpintai „Wealth of the Nations“, 1776 m.) analizuodamas įvairias pasaulio valstybes ir bandydamas atskleisti, kodėl vienos yra turtingos ir lydimos sėkmės, o kitos – visada skurdžios ir nelaimingos, padarė ir šiandieninei Lietuvos valstybei svarbią išvadą: „Prekyba ir gamyba negali klestėti šalyse, kuriose verslo teisinis reguliavimas nuolat kinta, žmonės negali jaustis saugūs naudodami ir kurdami savo privačią nuosavybę, kur verslo sutartis neturi įstatymo galios ir kur piliečiai neturi tinkamo ir pagrįsto pasitikėjimo valstybės vykdomu teisingumu.“

Kapitalizmo ir laisvosios rinkos teorijų pradininkas akivaizdžiai parodė skirtumus tarp skurdžių ir turtingų tautų, bet neatrodo, kad mes Lietuvoje suprantame jo įžvalgas ir sugebame jomis pasinaudoti praėjus daugiau nei dviem šimtams metų.

Pastarųjų metų įvykiai, susiję su stambių verslo bendrovių savininkų, vadovų, aukšto rango verslo vadybininkų, turėjusių neprie­kaištingą reputaciją ir tarnavusių Lietuvos visuomenei kaip jos lyderiai, areštais, skambiomis, lydimomis automatininkų, teisėsaugos institucijų operacijomis, kuriose aktyviai dalyvauti pakviečiami ir žiniasklaidos atstovai, užduoda daug klausimų, į kuriuos dažniausiai neišgirstame jokių atsakymų. Visi šie įvykiai nepasibaigia tik skambių įtarimų pareiškimais. Toks agresyvus, daug klausimų užduodantis teisėsaugos institucijų veikimas sukelia įvairių minčių ir jausmų skirtingiems visuomenės sluoksniams.

Piliečiai, dėl savo asmeninio likimo ar pažiūrų priskiriantys save prie kairiųjų, tokias teisėsaugos organų operacijas sutinka su džiaugsmu ir pasitenkinimu, nes taip neva patvirtinamas jų įsitikinimas, kad dėl visų jų nelaimių ir nepriteklių kaltas grobuoniškas verslas ir jo savininkai, o teisėsauga pagaliau imasi tinkamų priemonių sukčiams verslininkams tramdyti, užkerta kelią jų daromiems nusikaltimams, valstybės ir piliečių apvaginėjimui.

Liberalesnės visuomenės dalies atstovai, kurie supranta ir vertina verslo reikšmę tiek savo, tiek visos valstybės ekonominiam ir socialiniam pajėgumui, turėtų jaustis tokiais teisėsaugos veiksmais perspėta, kad jiems suklydus ar ne­pasisekus valstybės struktūros su pasimėgavimu su jais susidoros, pasitelkusios visas savo ar­se­nale esančias teisėtas priemones – turto areštus, begalinius patikrinimus, daug metų vykstančius ikiteisminius tyrimus, jų verslo ir asmeninių duo­menų perdavimą bulvarinėms, dažnai jokio su­pratimo apie gaunamą informaciją ir jos tikslus neturinčioms žiniasklaidos priemonėms. Aktyviai veikianti, pigaus populiarumo besivaikanti žiniasklaida, pamiršusi Kons­ti­tucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, verslą „palaidoja“ dar gerokai iki teismo proceso pabaigos.

Patys verslininkai, susidūrę su brutalumu valstybės teisėsaugos struktūrų, dažnai savo operacijoms pasitelkiančių ir automatininkų būrius, yra suglumę ir nuščiuvę, nors tiek politikų, tiek visuomenės veikėjų ir nuomonės reiškimo lyderių viešai deklaruojama,  kad verslas turi būti visais įmanomais būdais skatinamas, nes nuo jo būklės ir galimybių priklauso ir šalies ekonominė, ir socialinė gerovė.

Kita vertus, populiariojoje (dažnai veikiančioje bulvarinės žiniasklaidos principais, bet save rimtai vertinančioje) žiniasklaidoje pasipila piktdžiugiški pranešimai ir publikacijos apie klestinčią korupciją ir verslo amoralumą.

Nacionalinė pažangos programa pamiršta

Kyla pagrįstų abejonių, ar 2012 m. Seime patvirtinta 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programa (toliau – Programa), parengta siekiant įgyvendinti Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ir sukurti pažangią, modernią ir stiprią valstybę, pasižyminčią sumanios visuomenės, sumanios ekonomikos ir sumanaus valdymo derme, apskritai turi ką nors bendro su šalyje vykstančiais procesais ir tapo šalies politikų ir valdininkų darbotvarkės dalimi.

Programoje skelbiama, kad Lietuvos gyventojų kūrybingumo ir inovatyvumo potencialas vis dar naudojamas per mažai. Mastrichto universiteto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva pagal kūrybiškumo klimatą ES užima 25 vietą, Lietuvai taip pat būdingas žemas inovacijų lygis. Pavyzdžiui, pagal globalų inovacijų indeksą Lietuva užima 40 vietą pasaulyje, didelė jaunimo dalis nelinkusi imtis lyderystės steigiant verslą. 2011 m. rugsėjo 2–17 d. bendrovės RAIT atlikta 15–74 metų nuolatinių Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad 37 proc. jų rinktųsi samdomą darbą valstybiniame sektoriuje, o 23 proc., galėdami laisvai pasirinkti, norėtų įkurti savo verslą arba imtis individualios veiklos, todėl siekiama skatinti kūrybiškumą, dalyvavimą kultūrinėje veikloje ir stiprinti vaikų ir jaunimo lyderystę bei verslumą.

Teoriškai lyg viską suvokiame. Programoje aiškiai įvardijama, kad ilgalaikis, tvarus ir darbo vietas kuriantis šalies ekonominis augimas ir aukštas šalies verslo konkurencingumas įmanomas tik išmokus prisitaikyti prie pasaulinių ekonominių bei finansinių procesų ir juos numatyti, naudojant visuomenės kūrybinį ir verslumo potencialą, sukūrus tvarią ir efektyvią ekonominę infrastruktūrą, skatinant privataus sektoriaus dalyvavimą kuriant infrastruktūrą, naikinant biurokratinius apribojimus, šalinant ydingas plėtrą ribojančias nuostatas, sudarant sąlygas kuriamiems naujiems ir plėtojamiems verslams naudotis reikiamais finansiniais bei kitais ištekliais.

Ekonominis augimas nebus tvarus, o verslo konkurencingumas – aukštas, jeigu nebus užtikrinama tolygi visų šalies vietovių ir regionų ekonominė plėtra ir naudojami jų ekonominiai pajėgumai. Todėl esminės ilgalaikio, tvaraus ir darbo vietas kuriančio ekonominio augimo ir aukšto šalies verslo konkurencingumo prielaidos ir valstybės investicijų kryptys yra verslumą skatinančios ir verslo plėtrai palankios sąlygos.

Ekonominis šalies augimas ir aukštas verslo įmonių konkurencingumas nebus įmanomi be verslui palankios reguliacinės, mokesčių ir konkurencijos aplinkos. Ribojantis, perteklinis, neracionalus ar sudėtingas reguliavimas sudaro nepalankias sąlygas kurti ir plėtoti verslą, sukuria ad­mi­nistracinę naštą ir didina prisitaikymo prie ap­lin­kos pokyčių išlaidas. Atvirai konkurencijai pa­lan­kus verslo reglamentavimas didintų verslo kon­kurencingumą ne tik šalies viduje, bet ir išorė­je. Užtikrinus augimui palankią reguliacinę ir mo­kesčių aplinką būtų sudarytos palankesnės są­ži­ningos konkurencijos ir kainų vartotojams ma­žė­jimo energetikos ir kituose sektoriuose są­ly­gos.

Programoje konstatuojama, kad Lietuvos visuomenei būdinga kūrybiškumo ir verslumo įgūdžių stoka, rizikos ir atsakomybės baimė. Naujo verslo pradžios ir esamo plėtros sąlygos šalyje taip pat gana ribotos. Dėl to steigiama palyginti mažai įmonių, į kurias pritraukiama nedaug privačių ir tiesioginių užsienio investicijų (TUI). Siekiant ekonominio augimo, būtina formuoti palankią viešąją nuomonę apie verslą ir verslumą, vykdyti verslą skatinančias iniciatyvas, teikti pagalbą verslo pradžiai ir didinti verslo pa­slaugų bei finansinių išteklių prieinamumą pra­dedantiesiems verslą. Taip pat būtinos valstybės investicijos plėtojant privačioms ir tiesioginėms investicijoms reikalingą infrastruktūrą, vykdant investicijų pritraukimo iniciatyvas ir teikiant finansines paskatas investuotojų projektams.

Deklaruojamas ir realus valdymo modelis skiriasi

Programoje įtvirtintas bendrasis tikslas – siekti visuomenės poreikius atitinkančių ir į šalies pažangą orientuotų viešojo valdymo rezultatų. Efektyvus viešasis valdymas yra svarbus šalies pažangą lemiantis veiksnys. Į šalies pažangą orientuotas viešasis valdymas turi būti vystomas atsižvelgiant į visuomenės poreikius, esamą šalies viešojo valdymo situaciją ir sistemingai įgyvendinant viešojo sektoriaus inovacijas. Įgyvendinami viešojo valdymo pokyčiai turi padėti užtikrinti šalies konkurencingumą ir didinti visuomenės pasitikėjimą viešojo valdymo institucijomis. Esminės viešojo valdymo tobulinimo sritys, į kurias turi būti sutelktos valstybės pastangos, susijusios su pozityvios viešosios erdvės formavimu.

Kodėl taip nutiko, jog verslas nejaučia, kad Programoje deklaruoti tikslai ir būdai jai įgyvendinti randa savo vietą politikų bei valdininkų veiksmuose ar bent jau jų sąmonėje? Ar Prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniuose pranešimuose teisėsaugos organams nusiųstas neatsargus pranešimas, kad daugelio blogybių šalyje priežastis yra verslas ir verslininkų oligarchinės struktūros, nesuklaidino teisėsaugos pareigūnų? Matyt, entuziastingai pradėję kovą su verslu teisėsaugos institucijų pareigūnai pajuto gavę carte blanche susidorojimui su oligarchais ir kitomis menkesnėmis verslo organizacijomis, verslininkais, kurie bus įtarti nesąžiningu, per daug aktyviu noru gauti ES lėšas ar bandys kištis į šalyje vykstančius politinius procesus, siekdami paveikti politikus, ar kitaip stengsis realizuoti savo įtaką užsitikrindami palankias verslo sąlygas, kurias jiems privalo užtikrinti, bet neužtikrina valstybė.

VRM turi planą, kiek ir kokios žalos turi būti atlyginta valstybei

Šalies Vidaus reikalų ministerijos (VRM) metinės ataskaitos atskleidžia, kad šios ministerijos kontroliuojamos teisėsaugos institucijos, tarp jų ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT), yra susidariusios nusikaltimų valstybės finansų sistemai pradėtų ikiteisminių tyrimų, jų tyrimo, laikino nuosavybės teisių apribojimo planus. Taip FNTT kelia sau tikslus imtis maksimalių priemonių padarytos žalos atlyginimo ir civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti. Bet šios VRM struktūros pamiršta savo veikloje atskleisti, kiek jų pradėtų ikiteisminių tyrimų subliūško ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose padarė žalos asmenims ir verslo bendrovėms (o kaip neigiama pasekmė – verslo gyvybingumui, jo vystymui ir valstybės biudžetui), kurios buvo nepagrįstai apkaltintos, bet joms pritaikytos veiklos suvaržymo, turto arešto priemonės, o praėjus keleriems metams teismuose išteisintos.

VRM metinėse atskaitose pateikti duomenys liudija, kad ištiriama tik daugiau nei pusė visų pradėtų ikiteisminių tyrimų (duomenys iš VRM 2014 m. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ataskaitos). Šiose VRM ataskaitose nerasite duomenų apie tai, kiek nuostolių verslas ir valstybė patyrė dėl FNTT pradėtų, bet dar ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose subliūškusių tyrimų. Kiek padaryta žalos verslui, o kartu ir šalies ekonomikai dėl neatliktų investicijų, sustojusių verslo projektų.

Kaip visiškai verslui nepriimtina aplinkybė turėtų būti vertinama ir tai, kad VRM planuose (toks planas atitinka ir Generalinės prokuratūros planus) yra įtvirtina vidutinė ikiteisminio tyrimo trukmė – 460 dienų, o FNTT tokius tyrimus vidutiniškai atlieka per 485 dienas.

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) 2015 m. veiklos ataskaitoje pripažįstama, kad baigtų ir teismui perduotų ikiteisminių tyrimų daugiau nutraukiama, nei juose pasiekiama teigiamų rezultatų. Daugiau nei pusė pradėtų ikiteisminių tyrimų trunka ilgiau nei 9 mėnesius. Beveik pusė asmenų, kurių bylos atiduodamos teismui, yra išteisinami.

Šalies teisėsaugos vadovams, teismams nedaro įspūdžio ir tai, kad Strasbūro žmogaus teisių teismas savo jurisprudencijoje yra paraginęs Europos Tarybos valstybių narių teismus atsižvelgti į tai, jog nacionalinėms valstybėms ribojant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I protokolo 1 straipsnyje saugomą teisę į nuosavybę, turi būti vertinama tai, kad verslo bendrovių komercinė sėkmė, jų gyvybingumas yra ne tik verslo bendrovių akcininkų, jų darbuotojų nauda, bet ir visos visuomenės ekonominės gerovės tikslas (daugiau informacijos apie verslo reikšmingumą valstybių gerovei bylose „Latridis vs Graikija“, 1999 m., „Steel ir Moris vs Didžioji Britanija“, 2005 m.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenori matyti valstybės padarytos žalos verslui

Kaip labai pavojingas reiškinys turėtų būti vertinamas ir tas faktas, kad Lietuvos Aukš­čiau­siasis Teismas (LAT) savo jurisprudencijoje bendrovių bankrotus vis dažniau pripažįsta tyčiniais, pats imdamas spręsti, ar vienas arba kitas verslo sprendimas buvo naudingas, ar žalingas bendrovei ne tik teisiniu, bet ir ekonominiu, vadybiniu požiūriu, taip teismui žengiant į sritį, kuri Kons­ti­tucijos jam nėra priskirta.

Teismas, teisėjai neturi jokios ekonominės veiklos patirties ir todėl neturėtų vertinti įmonių vadovų sprendimų tikslingumo ekonominiais, vadybiniais aspektais. Tokias išvadas teismai turėtų daryti ne patys, o patikėti jas ekspertams, pačioms verslą vienijančioms organizacijoms. Dėl tokios formuojamos teismų praktikos tyčinio (civilinėje teisėje) ar nusikalstamo (baudžiamojoje teisėje) bankroto bylose yra paneigiamas pats verslo bendrovės įkūrimo tikslas ir jos gyvybingumo principas – atsakomybė ir kaltė už įmonės žlugimą perkeliama nuo įmonės jos vadovams, savininkams ar įkūrėjams.

Formuojant tokią teismų praktiką nereikia tikėtis, kad Lietuvoje bus steigiama daugiau verslo bendrovių ir piliečiai ryšis rizikuoti ne tik savo investuotu kapitalu, bet ir asmenine reputacija, šeimos gerove, nes verslo nesėkmės rizika mažoje Lietuvos rinkoje yra labai didelė, o atsakomybė pagal teismų suformuotą praktiką – kriminalizuota. Esant tokiam teisniam reguliavimui kalbos apie verslo ir verslininkystės skatinimą yra tik tušti lozungai. Piliečių savisaugos instinktas pataria elgtis visai kitaip – savo energiją, lavinimąsi kreipti saugios valstybės tarnybos, viešojo sektoriaus sričių, o ne asmeninio verslo kūrimo link.

LAT, turėdamas pareigą formuoti vienodą teismų praktiką dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, suteikia tik labai retas ir ribotas galimybes verslo bendrovėms, savininkams apginti savo teises ir prisiteisti iš valstybės patirtą žalą.

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė turi kilti nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Bet kaip tokia valstybės pareiga atsiranda, išaiškina LAT: civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų – neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto bei priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos ryšio (LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis). Todėl valstybei pareiga atlyginti verslui padarytą žalą atsiranda tik tokiu atveju, jei pareigūnai veikė neteisėtai (arba neteisėtai neveikė). Tokiais atvejais, jei pareigūnai veikė teisėtai, bet nesugebėjo įvertinti pradėtų tyrimų perspektyvos subliūkšti, valstybei jokia atsakomybė nekyla.

Tokia LAT jurisprudencija kertasi su šalies Konstitucijoje, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinu visiško žalos atlyginimo principu. Nors LAT pabrėžia, kad teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese, bet ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, teismo gali būti pripažinti ir tokie veiksmai, kuriais, nors jie ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnis).

Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šiuo požiūriu siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminės ir lemiamos reikšmės ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

Taip atverdamas neribotas galimybes teisėsaugos organams persekioti verslininkus, LAT įtvirtina, kad teisėsaugos institucijų neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų.

Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad net ir visiškai išteisinančio nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Taigi, pagal LAT suformuotą teismų praktiką, net jei praėjus keleriems metams po kaltinimų verslui, vadovams, savininkams pareiškimo jie yra visiškai išteisinami, tai nereiškia, kad valstybė turi atlyginti verslo patirtus nuostolius, jam padarytą žalą.

Kyla pagrįsta abejonė, ar tokia LAT pozicija atitinka mūsų Konstituciją, kurioje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo, visiško padarytos žalos atlyginimo principas. Ar sutinka verslo bendruomenė su tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota pozicija dėl valstybės atsakomybės apribojimų atlyginti žalą visiškai subliūškus ikiteisminiams tyrimams ar teismo procesams prieš verslą? Ar supranta, kokia pavojinga pozicija yra įtvirtinta bendrųjų teismų jurisprudencijoje prisiteisiant atlyginti žalą verslui, šalies verslo organizacijos?

Akivaizdu, kad tokia teismų praktika stumia verslą į nepavydėtiną poziciją. Pernelyg entuziastingi ir menką nuovoką apie verslą, jo valdymą, patiriamas rizikas, konkurenciją turintys pareigūnai ir teisėjai gali sužlugdyti ir žlugdo verslus be jokios asmeninės ir valstybės atsakomybės. Ar pagrįsta tai, kad tokiu atveju verslas, o ne valstybė turi prisiimti visas patirtas žalas ir nuostolius? Jei valstybė nustato tokį  verslo teisinį reguliavimą, kuris leidžia ikiteisminio tyrimo institucijoms nevertinant savo veiksmų rizikos ir galinčios kilti žalos verslui imtis veiksmų vardan bendrojo visai visuomenei gėrio – teisingumo įgyvendinimo, tai teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį ir taip pripažinus, kad nėra pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę, visa visuomenė, t.y. valstybė, turėtų prisiimti pareigą atlyginti verslui, jo vadovams ir savininkams padarytą žalą.

Tokia LAT pozicija kelia rimtų abejonių dėl tokios Civilinio kodekso 6.272 straipsnio inter­pretacijos. Ar ji tikrai atitinka įstatymo leidėjo tikrąją valią? Ar ji atitinka Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, saugančias privačią nuosavybę, nes tokia LAT jurisprudencija įtvirtina kaip teisėtus ir tokius atvejus, kai prieš verslo bendroves pradedami ikiteisminiai tyrimai, pritaikomos įvairios sankcijos, o nutraukus ikiteisminį tyrimą ar teismui išteisinus, jau de facto žlugus verslui ar jam patyrus didelių nuostolių, juos de jure turi prisiimti pas verslas. Esant tokiai padėčiai žala verslui turėtų būti atlyginta bet kuriuo atveju, antraip tai bus ne teisingumas, o tiesiog susidorojimo su verslu įteisinimas.

Viena verslo žlugdymo istorija: „BOD Group“ atvejis

Vidmantas Janulevičius: „Vieną dieną gauni aukš­čiausių valstybės vadovų vertingus ir skambius apdovanojimus, paskatinimus sparčiai plėto­ti aukštųjų technologijų verslus, o kitą – pro­kuro­rai, pasinaudodami žiniasklaidos priemo­nėmis, tave paskelbia sukčiumi ir pradeda daug me­tų trunkančius ir niekaip nesibaigiančius ty­rimus.“

Kokių pražūtingų verslui pasekmių gali su­kelti nepagrįstai, rizikingai pradedami, nutraukiami ir vėl atnaujinami ikiteisminiai tyrimai, puikiai iliustruoja „BOD Group“ įmonių grupės, jų vadovų ir savininkų ikiteisminis persekiojimas. „BOD Group“ yra didžiausia pramoniniu būdu įrašytų CD, DVD, „Blu-ray Disc“ kompaktinių plokštelių gamintoja Baltijos šalyse ir viena moderniausių įmonių grupių Centrinėje ir Rytų Europoje. Prieš kelerius metus „BOD Group“ įmonės pradėjo dirbti atsinaujinančios energetikos sektoriuje, o praėjusiais metais optinių lęšių gamybos srityje – bendradarbiauti su garsiomis Vakarų įmonėmis.

Tai lietuviško kapitalo, ypač aukštų technologijų eksporto bendrovė, kurios veikla plėtojama ne vienoje pasaulio valstybėje. Tokios įmonių grupės veikla laikoma prioritetine pagal keletą tiek Lietuvos, tiek ES teisės aktų bei strateginių planų. Šiai sričiai skiriamos ypač didelės ES paramos lėšos, kurias Lietuvai sunkiai sekasi panaudoti, nes šalyje yra mažai verslo, turinčio gebėjimų ir patirties veikti bei konkuruoti aukštųjų technologijų rinkose. „BOD Group“ ES paramos lėšas aukštųjų technologijų projektams naudoja išimtinai tose srityse, kuriose Lietuvos pramonė niekada nekūrė ir negamino produkcijos, o produktai buvo importuojami iš Azijos šalių.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, dar 2012 m. įtarę, kad BOD įmonių grupės vadovai, savininkai gali būti neteisėtai panaudoję ES lėšas 2009 m. šios įmonių grupės veiklai, jos technologinei plėtrai, jau treti metai persekioja visas šios grupės įmones, vadovus ir savininką. Prokurorai daro savarankiškas, tik jiems vieniems suprantamas išvadas apie bendrovės lėšų priskyrimą prie apyvartinių ir neapyvartinių lėšų, vertina atliktus rinkos tyrimus kaip netinkamus, nors Lietuvos verslo paramos agentūra tokius tyrimus pripažįsta tinkamais ir aiškiai išsako savo poziciją dėl „BOD Group“ įmonių veiklos skaidrumo.

Prokurorai „BOD Group“ įmonių metinių finansinių ataskaitų korekcijas, kurios yra įprasta bendrovių buhalterinės apskaitos tvarkymo praktika, siekia įvardyti kaip sukčiavimą, tarp įmonių sudaromas sutartis ir teikiamas paskolas vertina kaip nesąžiningas, apgaulingas, vertina sudarytų nuomos sutarčių tikslingumą, kišdamiesi į verslo vykdymo savo nuožiūra laisvės principą. Taip BOD įmonių grupė, kuri siekia didinti savo konkurencingumą pasaulio aukštųjų technologijų rinkose, yra nepagrįstai kriminalizuojama. Dėl tokių prokuratūros veiksmų, pasunkėjus įmonių galimybėms skolintis apyvartinių lėšų, vykdyti naujus projektus, buvo iš dalies sustabdyti gamybos procesai arba smarkiai sumažintos gamybos apimtys.

Tokie trukdymai sukėlė rimtų pasekmių ir valstybės interesams, nes „BOD Group“ įmonės dėl patirtų nuostolių ir sumažėjusios apyvartos į valstybės biudžetą sumoka mažiau mokesčių, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčio nuo neįvykdyto pardavimo bei pelno mokesčio nuo negautų pajamų. Be to, nepagrįstai daroma žala valstybės įvaizdžiui ES institucijose. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą ES Audito Rūmai atliko ES suteiktos paramos panaudojimo patikrinimą, kurio metu buvo aiškiai konstatuota, kad jokių pažeidimų nenustatyta. Bet šalies teisėsaugos institucijos neturi įstatymais įtvirtintos pareigos apskaičiuoti ir įvertinti, kokia žala padaryta tokiais ikiteisminiais veiksmais įmonių grupei.

Prieš dvejus metus pradėjus ikiteisminį tyrimą „BOG Group“ bendrovių įkūrėjo ir vadovo V.Janulevičiaus ėmė šalintis draugai, verslininkai, nes suprato, kad jo telefoninių pokalbių yra klausomasi. Bankai atsisakė išduoti naujas paskolas apyvartinėms lėšoms, būtinoms bendrovių veiklai vykdyti, nepaisant to, kad anksčiau išduotos paskolos buvo grąžintos.

Tokiu atveju siekiant, kad veikla nesustotų ir negrėstų įmonės bankrotas, verslui  tenka skolintis iš privačių skolintojų ir mokėti mažiausiai dvigubai didesnes palūkanas. Kadangi pritaikyti apribojimai disponuoti turtu, o turtas nusidėvi ir jo negali parduoti kaip nereikalingo, nors jis dar turi savo vertę rinkoje, tenka patirti didelę žalą, kuri vargu ar kada nors bus atlyginta.

Didelės ekonominės žalos pasekmių atsiranda visoms grupės įmonėms. Bendras „BOD Group“ įmonių paskolų portfelis sudaro apie 17 mln. eurų, kas yra visiškai normalu įmonių grupei, kurios apyvarta siekia dešimtis milijonų eurų, grupė sparčiai plėtojasi užsienio rinkose, o eksportas sudaro apie 90 proc. visos pagaminamos produkcijos. Dėl didesnės paskolų iš privačių asmenų kainos įmonių grupės metinės išlaidos palūkanų padidėjimui kasmet sudaro mažiausiai 250 tūkst. eurų. Kadangi ikiteisminis tyrimas vyksta nuo 2014 m., ši suma jau artėja prie milijono eurų.

Dėl atliekamų tyrimų ir spaudoje nuolat pasirodančių pranešimų užsienio partneriai atsisako bendrų projektų. Užsienio ambasados Lietuvoje renka tokią informaciją ir perduoda savo verslo struktūroms kitose šalyse. BOD atveju pradėjo strigti derybos, kurios vyko su didele Turkijos įmone dėl gamyklos šioje šalyje statybos.

Pareigūnams ir teisėjams visiškai nesvarbi ir ta aplinkybė, kad ES lėšos, dėl kurių panaudojimo teisėtumo vyksta tyrimas, panaudotos 2009 m. ir dėl pareigūnų bei ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų „BOD Group“ įmonių grupės veikla yra smarkai apsunkinta, įmonės patiria didelę žalą, nes veiklai vykdyti ir plėtoti tenka skolintis brangiau.

Bankai, pagal jiems nustatytą reguliavimą, apskritai nebegali skolinti įmonių grupei, prieš kurią yra pradėtas ir trečius metus be jokių rezultatų tęsiamas ikiteisminis tyrimas. Pareigūnai neįvertina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl lėšų panaudojimo teisėtumo, kyla pagrįsta rizika prarasti šias lėšas ne dėl jų galimo neteisėto panaudojimo, o dėl pačių pareigūnų veiksmų, kurie paralyžiuoja kasdienę bendrovės veiklą ir apsunkina jos plėtrą.

Kadangi daugelyje aukštųjų technologijų sričių Lietuva yra visiška naujokė, o „BOD Group“ aktyviai žengia ir į tokias labai pelningas sritis, kaip optinių lęšių gamyba, kurią pradėjo pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Vokietijos aukštųjų technologijų bendrove „Schneider“ ir pastačiusi naują gamyklą, kurios produkcija iš esmės keičia optinių lęšių rinkos persiskirstymą, savaime suprantama, kad konkurentai į tokią BOD plėtrą reaguoja labai priešiškai, todėl ieško visokių būdų, taip pat ir neteisėtų, „BOD Group“ įmonių veiklai stabdyti.

„BOD Group“ atvejis yra tik vienas pavyzdys, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, neturėdami pareigos prieš pradedant ikiteisminius tyrimus atskirti kriminalinio mąstymo verslininkus nuo sparčiai besivystančių aukštųjų technologijų verslų atstovų, lengvabūdiškai kelerius metus vykdydami, nutraukdami ir vėl atnaujindami neperspektyvius ikiteisminius tyrimus dėl prieš beveik dešimtmetį vykusio ES lėšų panaudojimo, gali užkirsti kelią aukštųjų technologijų bendrovių plėtrai, o kartu ir Lietuvos valstybės konkurencingumui.

Pareiga atskirti kriminalinį mąstymą

Jei prieš pradedant ikiteisminius tyrimus prieš verslo bendroves, jų vadovus, įkūrėjus ar savininkus prokurorai, FNTT, STT pareigūnai neturės įstatymais įtvirtintos pareigos įvertinti, kokia jų veiksmais bus padaryta žala verslui, o kartu ir valstybės ekonominei sistemai, jei toks tyrimas bus pradėtas nepagrįstai ir bus nutrauktas ar baigsis išteisinamuoju nuosprendžiu teisme, verslui ir valstybei teks ir toliau patirti šimtamilijoninius nuostolius dėl tokių pareigūnų veiksmų.

Siekiant sumažinti verslui daromą žalą, iš pra­džių, matyt, pakaktų, kad prokuratūros, FNTT, STT pareigūnai turėtų pareigą savo metinėse ataskaitose apskaičiuoti ir pateikti, kokią žalą verslui, kartu ir valstybei, padarė tie ikiteisminiai tyrimai ir kiti pareigūnų veiksmai tais atvejais, kai ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti ar teismo sprendimu buvo pripažinta, kad bendrovės ir asmenys yra išteisinami. Tokie skaičiavimai patiems pareigūnams padėtų tiksliau įvertinti savo veiksmų riziką ir jų padarinius. Tais atvejais, kai pareigūnų veiksmai sukelia ypač didelę žalą, sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo privalėtų priimti tik patyrę ir atsakingi aukščiausio lygio prokuratūros ir kitų institucijų vadovai. Pareigūnai privalo būti mokomi ankstyvose ikiteisminių tyrimų stadijose skirti kriminalinį mąstymą nuo įprastos verslo rizikos.

Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai turėtų visais atvejais įvertinti galimos žalos padarymo verslui mastą. Atsižvelgiant į galimos žalos verslui padarymo mastą, tik generalinio prokuroro ar teismo sprendimu galėtų būti pradėti tokie rizikingi ir didelę ekonominę žalą verslui bei visai valstybei galintys sukelti ikiteisminiai tyrimai.

Praėjusią savaitę vyko ilgiausiai Lietuvos advokatūroje dirbančio advokato Vytauto Zabielos profesinės veiklos 55 metų jubiliejaus paminėjimo vakaras. „Lygiuotis į tokį pavyzdį kaip jis – smagu, bet prilygti neįmanoma“, – šypsodamasi tvirtina jo dukra, taip pat advokatė Jūratė Zabielaitė.

„Įsivaizduokite, rytais jis keliasi dar prieš aušrą, per dieną apvažiuoja tris Lietuvos miestus, sutvarko skirtingas bylas, o iš vakaro tik perskaitytą bylos medžiagą ryte cituoja mintinai. Iki 60-ies metų nė užrašų knygele nesinaudodavo – visus telefonų numerius atmintinai žinojo“, – taip pagarbiai apie tėvą, iki šiol laikomą vienu didžiausių eruditų ir autoritetų, pasakoja ne vieną jo portretą aliejiniais dažais nutapiusi Jūratė Zabielaitė.
Drauge su sūnumi Dariumi ir dukra Jūrate 83-ejų Vytautas Zabiela kasdien rūpinasi advokatų kontoros reikalais, tačiau, visai kaip jaunystėje, ir šiandien neapsiriboja tik kasdiene profesine veikla. Kolegos advokatai V.Zabielą iki šiol mato kaip itin aktyvų, visuomenišką Advokatų tarybos narį, pasižymintį stipriu pilietiškumo jausmu, o didžioji dalis jo kolegų, mokinių ir bendradarbių pripažįsta, kad tai žmogus, stipriai prisidėjęs klojant Lietuvos advokatūros pamatus.
Iš penkių vaikų šeimos kilęs V.Zabiela gana anksti pajuto, ką reiškia būti suaugusiam ir atsakingam už kitus: vos keturiolikos jis neteko vieno artimiausių žmonių – tėvo, o tai reiškė, kad jį, kaip vyriausią iš vaikų, prislėgė daugybė ūkio darbų ir rūpinimasis visa šeima. Šiandien jis svarsto, jog galbūt tai, kad jis kilęs nuo dalgio ir plūgo, įpratęs nuolat ir daug dirbti, padėjo gyvenime siekti užsibrėžtų tikslų – įstoti į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, įgyti teisininko specialybę, tapti advokatu.
Ne viskas šiuo metu ilgiausiai Lietuvoje advokatu dirbančiam V.Zabielai klostėsi sklandžiai: neturėdamas lėšų studijoms, kurį laiką jis dirbo Grybėnų (1950–1951 m.) ir Dusetų (1952–1953 m.) mokyklų mokytoju, galiausiai susitaupė ir baigė išsvajotas studijas, o po pusės metų stažuotės (1958 m.) atsivėrė perspektyvos dirbti advokatu.
Vienas artimiausių V.Zabielos bičiulių Pranas Žukas, drauge su juo laikantis ir prižiūrintis bites, prasitaria kartą V.Zabielos teiravęsis, kaip jam po 55 metų advokato darbo, keliančio didžiulę įtampą ir stresą, pavyko išlikti tokiam ramiam. Tačiau garbaus amžiaus teisininkas teatsakęs, kad jam, mėgstančiam šią profesiją, ypatingų pastangų neprireikė.
Kaip dorą, ambicingą ir turintį tvirtą stuburą advokatą V.Zabielą apibūdina ne vienas jo kolega, tarp jų – ir advokatas Jonas Kairevičius: „Nė karto per visą savo darbo praktiką Vytautas nebuvo įsivėlęs į konfliktus dėl honoraro ar dėl bendravimo būdo su teisėjais, valdžios institucijomis. Bendrauti su juo lengva, šis žmogus, priešingai nei daugelis, reikiamu metu moka patylėti, išklausyti kitus. Tai be galo darbštus žmogus.“

Sustiprino advokatūros prestižą

„Kartą juokaudami su Vytautu išsiaiškinome, kad pagal horoskopą jis – arklys, ir nuo tada nebesistebiu, kad visą advokatūrą vis stengdavosi paversti darbiniais arkliais. o išties jis pasižymėjo nepaprastu organizuotumu ir gebėjimu pasiekti, ko užsibrėžęs“, – kolegą apibūdina advokatė Zita Šličytė, kurią su V.Zabiela suvedė įvairūs advokatūros leidiniai.
V.Zabielą ji vertina kaip ilgametį advokatų tobulinimosi kursų dėstytoją ir publicistinių straipsnių autorių, ne kartą skaičiusį pranešimus mokslinėse bei praktinėse konferencijose. Vienu didžiausių advokato nuopelnų galima vadinti jo ir kitų bendraautorių sudarytas knygas „Rinktinės advokatų kalbos teisme”, turėjusias didžiulės įtakos šių dienų advokatūrai.
J.Kairevičius patvirtina, kad minėtų knygų pasirodymas sovietiniais metais labai sustiprino advokatūros prestižą, atskleidė, ko vertas advokatas. Vis dėlto didžiausiu V.Zabielos nuopelnu pašnekovas vadina surengtą komunizmo teismą, kuris, jo manymu, dar ir šiandien nepakankamai suprastas ir įvertintas. „Surengti tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą komunistinių režimų nusikalstamiems veiksmams įvertinti reikėjo ne tik žinių, bet ir drąsos, pasiryžimo, organizacinio sumanumo“, – teigia advokatas J.Kairevičius.
„Advokatūra jam – idealas, todėl ir visi kiti teisininkai turi dirbti tobulai. V.Zabielai advokato darbas neatsiejamas nuo nuolatinio kvalifikacijos kėlimo, žinių gilinimo, oratorinio meno. Jis pats labai daug prisidėjo prie to, kad advokatas Lietuvoje neatrodytų kaip koks “chalturščikas“, – sako su juo ne vieną dešimtmetį profesiniais reikalais bendravusi Z.Šličytė.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis, prisimindamas, kaip dirba advokatas V.Zabiela, šypteli: „V.Zabiela visuomet pervers archyvo medžiagą, nuvyks į reikiamas vietas, pasikalbės su vietiniais, suras liudininkų, juos pristatys teismui ir, žiūrėk, bylą laimės. Jis ne iš tų advokatų, kurie į savo darbą žvelgia formaliai. Šis profesionalas supranta savo profesijos vertę ir reikšmę.“
Advokatų tarybos pirmininko Leono V.Papirčio teigimu, matydama tokius teisės mohikanus kaip V.Zabiela vidurinė advokatų karta gauna gerą pavyzdį ir pilietiškumo pamokų. Daug apie advokato asmenybę pasako ir valstybiniai apdovanojimai: 2007 m. V.Zabiela apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, o 2011 m. jam suteiktas Lietuvos teisininkų draugijos garbės nario vardas.

Netradiciniai vaikų auklėjimo metodai

Pasiklausęs V.Zabielos dukters, auginančios savą atžalą, supranti, kad vaikystėje jai trūkdavo valandų su tėčiu. „Mama savo darbą mėgo ne mažiau nei tėtis, taigi su broliu jausdavome dvigubą tėvų dėmesio trūkumą. Jei norėdavome su jais pasikalbėti, turėdavome užsirašyti į priėmimą jų darbuose. Žinoma, tai tik vaikiškos nuoskaudos, bet tuomet, Dieve, kaip jų trūko“, – pasakoja J.Zabielaitė.
Paklaustas, ar nesijaučia per nesibaigiančius darbus nuskriaudęs šeimos, ponas Vytautas linkteli, esą gal ir taip, bet tuo metu nebuvę galima kitaip. Savo vaikais V.Zabiela be galo didžiuojasi ir pastebi, kad jie – ne tik profesionalūs teisininkai, bet dargi ir kūrybiškumo gyslele apdovanoti žmonės.
O auklėjo juos V.Zabiela, kaip sako jo dukra, netradiciniais metodais. „Kiek prisimenu iš vaikystės, tėtis ne kartą yra mane su broliu įmetęs į situacijas, iš kurių nė patys nežinodavome, ar užteks jėgų išsikapstyti. Kaip pavyzdį galiu paminėti kartą, kai mane, dvylikametę, su trimečiu broliuku paliko Kryme – norėjo pažiūrėti, kaip elgiuosi, ar išsikapstysiu“, – vaikystės patirtimi dalijasi teisininkė.
Beje, panašių eksperimentų jos gyvenime buvo ne vienas ir ne du, tačiau dabar V.Zabielos dukra sako į tai žvelgianti kitomis akimis nei vaikystėje. „Išgyvenimo situacijos lavina kūrybiškumą, dėmesingumą, skatina nebijoti ateities ir tarsi parengia bet kokiai situacijai. Panašiu principu mes dabar rengiame advokatų padėjėjus ir pastebime, kad tai iš tiesų pasiteisina. Tėtis šį principą, matyt, iš kokios knygos bus nusižiūrėjęs“, – svarsto J.Zabielaitė.
Gal ir su žmona ponas Vytautas bendravo kažkaip neįprastai? Ir taip, ir ne. „Ir dabar gana dažnai matau juodu su žmona prie Juodežerio į pakalnę su kava kulniuojančius. Tai juodviejų ritualas, labai daug pasakantis apie gražius tarpusavio santykius. Į šią porą gražu žiūrėti, visai kaip pažinties pradžioje jie iki pat šiol vienas į kitą mažybiniais maloniniais vardais kreipiasi“, – darniais Jorūnės ir Vytauto Zabielų tarpusavio santykiais gėrisi jų bičiulis P.Žukas.

Vienas iškiliausių šalies advokatų, buvęs ilgametis Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas Kęstutis Lipeika šįmet minėjo savo 75-erių metų jubiliejų ir kartu – 40 metų advokato darbo sukaktį. Kai pradėjo dirbti advokatūroje, ji turėjo 350 narių. Šiandien Lietuvoje – jau du tūkstančiai advokatų, tik ar dėl to teisinė pagalba tapo prieinamesnė?
Apie tai, kaip nūdienos teismų praktiką vertina žmogus, turintis keturių dešimtmečių trukmės advokato patirtį, – šiame interviu.

VEIDAS: Nustojus riboti advokatų skaičių, tikėtasi aštresnės jų tarpusavio konkurencijos ir honorarų mažėjimo. Ar tokie lūkesčiai pasiteisino?
K.L.: Pats principas, kad advokatų skaičius neribojamas, kelia daug abejonių. Teisėjų, antstolių, notarų skaičius ribojamas, o advokatų – ne, nes jų darbas laikomas paslauga. Logika – kaip batsiuvių rinkoje: kuo daugiau batsiuvių, tuo lengviau jų paslaugos taps prieinamos. Ši teorija nepasitvirtino, greičiau atvirkščiai: kadangi advokatų paslaugų poreikis ribotas, mažiau besikreipiančiųjų sulaukiantys advokatai priversti kelti honorarus. Žinau atvejį, kai atsiliepdamas į pusantro puslapio ieškinį skyrybų byloje advokatas, nuspaudęs kelis kompiuterio klavišus, sukompiliavo septyniolikos puslapių ilgio tekstą ir teigdamas, neva turėjo labai daug darbo, pareikalavo keturių tūkstančių litų… Sakyčiau, kad advokatai, kaip ir medikai, neteikia paslaugų – jie teikia pagalbą. Juk bylos turėjimas baisiau negu liga: neišspręsta konfliktinė situacija kamuoja visus.
VEIDAS: Bet tikriausiai ne advokatus, kuriems teismas – įprasta darbo vieta…
K.L.: Nepatikėsite: teismuose dirbu nuo 1963-iųjų, taigi jau pusę amžiaus, ir vis tiek negaliu prie jų įtampos priprasti. Nors teismų virtuvę pažįstu labai gerai, pats anksčiau septynerius metus dirbau teisėju. Pirmąjį savo nuosprendį surašiau moteriškei, kuri buvo pavogusi toną anglių. Pagal to meto įstatymus privalėjau ją areštuoti, o moteris turėjo trijų mėnesių vaikutį. Ranka sustingo rašant, nes nežinojau, kur padėti tą kūdikį. Sėdžiu ir verkiu… Vėliau, žinoma, atbunki, bet pirmasis įspūdis neišdyla iš atminties. Mūsų laikais bylų konvejeris dar labiau įtemptas, atbukimas vyksta sparčiau… Bet visiškai neišgyventi dėl teisiamo žmogaus likimo, nors akimirkai nepasijusti jo kailyje nei advokatui, nei teisėjui nevalia.
VEIDAS: Stebint iš šalies susidaro įspūdis, kad teisės ir teisingumo „žirklės“ kuo toliau, tuo labiau skečiasi. Ar, pažindamas teismų virtuvę iš vidaus, jaučiate tą patį?
K.L.: Teisėjai mėgsta kartoti: ką nusprendėm, yra teisinga. Bet tokiu atveju apeliacija ir kasacija būtų apskritai nereikalinga – padarėm, ir baigta. Pamenu, kartą dalyvavau kasaciniame bylos nagrinėjime žodine proceso tvarka. Tokiais atvejais advokatai žino, kad bus teisėjų egzaminuojami. Kritikuodamas žemesnių instancijų teismų sprendimus pasakiau, rodos, nekaltą apibendrinimą: „Teismas negali priimti sprendimo, kuris prieštarauja įstatymui.“ Bet vienas Aukščiausiojo Teismo teisėjas mane nutraukė pareikšdamas, kad teismas viską gali. Pasidomėjau, ar turėčiau toliau ką nors dėstyti gerbiamiems teisėjams, ar tai beprasmiška…
Arba, pavyzdžiui, sukčiavimo būdu atimto sklypo ir namo teisėtam savininkui teisėja siūlo: „Tai gal paimkite kitą sklypą ir kitą namą? Kodėl siekiate atgauti būtent savo?“ Neišlaikęs pasiteiravau, ar gerbiamoji teisėja pati neturėtų ko nors pasiūlyti.
VEIDAS: Klausydamasis tokių pavyzdžių teismo salėse nesilankantis žmogus gali pamanyti, kad jose vyksta kone turgaus lygio derybos.
K.L.: Per penkiasdešimt karjeros metų Lietuvoje pažinojau tik du teisėjus, kurių nuomonės būdavo neįmanoma suprasti iki nuosprendžio paskelbimo. Jie sugebėdavo proceso metu elgtis taip, kad nieko negalėdavai nujausti. Dabar procesas dar neįpusėjęs, o iš teisėjo pastabų ir replikų jau apytikriai nuspėji jo baigtį.
Bet ir advokatai – ne šventieji. Štai vienas jaunas kolega, teisėjo paprašytas patikslinti savo reikalavimą, išdidžiai atšovė, kad jis du kartus to paties nekartoja. Koridoriuje kolegos pasiteiravau, ar ne paskutinį kartą čia atėjo. Kitąkart toks advokatas gero sprendimo nesulauks, nes teisėjas jo elgesį įsimins. Taip atžarus advokatas kenkia ne tik sau, bet ir savo būsimiems ginamiesiems.
VEIDAS: Kokią įtaką vienokiam ar kitokiam teismo sprendimui turi atsitiktinumai, tarkim, advokato pasirinkimas ar konkretaus teisėjo paskyrimas?
K.L.: Tai svarbus veiksnys. Negalima tvirtinti, kad teisėjas Jonaitis bylą išnagrinės taip pat kaip teisėjas Petraitis. Svarbu ir tai, koks advokatas dalyvauja byloje: ar toks, kuris antrą kartą neatsakinėja į teisėjo klausimus, ar savo poziciją suprantamai ir geranoriškai sugebantis išdėstyti žmogus. Neatsakingai pasirinktas advokatas vėliau gali kainuoti daug nervų ir pinigų. Neseniai turėjau klientę, kuriai advokatė, pirmą kartą gyvenime rašiusi ieškinį santuokos nutraukimo byloje, sukėlė rimtų problemų: nei tą ieškinį dabar lengvai pakeisi, nei patikslinsi. O atrodė – kas čia tokio, eilinis standartinis ieškinys…
VEIDAS: Dažnas įsitikinęs, kad bylinėtis su turtingais ir įtakingais Lietuvoje – tuščias laiko ir pinigų leidimas. Ir išties retokai girdime apie bylas, kuriose maži žmogeliai laimėtų prieš stambias ir stipriai savo interesus ginančias bendroves. Tai gal toks bejėgiškas įsitikinimas turi pagrindo?
K.L.: Taip yra todėl, kad pritrūksta sąžiningų teisėjų. Milijonierius teisme galingas tik tuomet, kai patenka pas teisėją, siekiantį pasinaudoti jo turtais, o ne teisingai išspręsti ginčą. Antra vertus, turtingi žmonės dažniau bylinėjasi nei beturčiai, jie turi daugiau patirties gindami savo interesus. O ir savanaudiškas melas po priesaikos jau nebėra retenybė.
VEIDAS: Galbūt todėl pasigirsta siūlymų į teismus sugrąžinti tarėjus.
K.L.: Kai pradėjau dirbti teismuose, procese dalyvaudavo liaudies teismo tarėjai, renkami darbo kolektyvuose. Įspūdis būdavo toks: sėdi dvi tuščios statinės (tarėjai) ir vienas išminčius (teisėjas). Tiesa, pagal dabartinį modelį tarėjus siūloma kviesti išmanančius nagrinėjamos bylos pobūdį. Pavyzdžiui, savavališkos statybos byloje tarėjais būtų kviečiami statybų inžinieriai. Tačiau ir šiandien teisėjas, kuriam trūksta specialių žinių, gali paskirti ekspertizę. Kitas aspektas: jei teismai ir taip sunkiai galą su galu suduria, tai iš ko mokėsime tarėjams?
Ar iš jų būtų daug naudos – abejočiau. Įsitikinimas, kad liaudies atstovų ar specialistų dalyvavimas teismo procesą daro teisingesnį ir mažiau korumpuotą, yra naivus. Tai siūlyti gali tik žmonės, kurie teismuose nepraleido gyvenimo. Argi jau taip sugedome, kad nebegalime tikėtis, kad teisėjai, prokurorai, advokatai būtų sąžiningi?
VEIDAS: Bet sutikite, toks tikėjimas – taip pat savotiškai naivus…
K.L.: Taip, nes šiandien tapo sunku atsikratyti nuolat klaidas darančių teisėjų ar advokatų. Jeigu, tarkim, Advokatų garbės teismas priima sprendimą išbraukti nepatikimą kolegą iš advokatų sąrašų, tokį sprendimą pastarasis gali apskųsti teismui, kuris jį veikiausiai sugrąžins advokatūron. Ir nebelieka būdo, kaip jo atsikratyti. Nusigyvenom iki to, jog pavėlavęs į procesą advokatas tam, kad galėtų patekti į teisėjo kabinetą, ramiai iškelia duris. Senais laikais toks žmogus jau rytojaus dieną būtų „laisvas“ ir niekam neturėtų teisės skųstis. O dabar visi tapo labai „teisingi“…
VEIDAS: Esate septynių dešimčių publikacijų autorius, be vardų ir pavardžių jose perteikęs ne vieną atstovautą bylą. Tačiau naujų istorijų jau senokai neteko skaityti.
K.L.: Rašymui senatvėje, kai suvoki žmogui skirto laiko ribotumą, jau trūksta sveikatos. Save pirmiausia priskiriu prie skaitančių, o ne rašančių advokatų. Manau, kad advokatas negali būti geru savo profesijos atstovu neskaitydamas. Deja, knygas skaitančiųjų nykimas užkrėtė ir advokatūrą. Štai atėjo pas mane jaunas teisininkas prašytis priimamas padėjėju. Šnekėjomės, kol kažkaip ėmiau ir paminėjau Juozą Tumą-Vaižgantą. O jaunuolis sukluso: kas čia toks? Supratau, kad niekuo negalėsiu jam padėti. Jeigu žmogus, baigęs universitetą, nežino, kas yra Vaižgantas, – ko iš jo gali tikėtis?
Tiesa, pastaruoju metu lyg ir regime ženklų, kad prakutę advokatai vėl atsisuka į kultūrą: reiškiasi kaip mecenatai, renka meno kūrinių kolekcijas.
VEIDAS: O jūs ką nors kolekcionuojate?
K.L.: Nieko nekolekcionuoju, tik turiu sukaupęs turtingą biblioteką nuo Aleksandro Gerceno iki šiuolaikinių lietuvių autorių. „Naujosios Romuvos“ komplektus perskaičiau dar 1953-iaisiais, kai tėvas, irgi turėjęs gerą namų biblioteką, padėjo juos ant mano stalo. Taip susipažinau su Juozu Keliuočiu ir kitomis šviesiomis ano laikmečio asmenybėmis. Kai buvau jaunesnis, daug eilių deklamuodavau atmintinai. Ir per šįmet minėtą jubiliejų kolegos priminė, kad dėstydamas universitete reikalaudavau studentų atmintinai išmokti tūkstantį poezijos eilučių. Tai ugdo vidinę žmogaus kultūrą, jo iškalbos gebėjimus. Prisiminkime, kokias kalbas anksčiau rėždavo mūsų žymieji advokatai, tarkim, Tado Vrublevskio pasisakymai teismuose pasižymėdavo ištisais žmogaus gyvenimo ir filosofijos apibendrinimais.
Šiandien advokatui nebėra poreikio būti stipriu oratoriumi, nes pasikeitė teismų sistema: nebėra atstovaujamosios ginamosios kalbos, liko tik baigiamoji advokato kalba, kurioje galima mintis reikšti konkrečiai, be pagražinimų. Žmogus pamažu stumiamas iš teismo proceso, nes daug bylų nagrinėjama rašytine proceso tvarka. O kai teisme nėra ginamųjų – nebereikia ir advokatų.