„Jei kas nors prieš kelerius metus būtų man pasakęs, kad gyvensiu Afganistane ir vadovausiu grožio mokyklai, būčiau tik nusijuokusi. Bet, vos įkėlusi koją į šią šalį, aš pasijutau kažkokiu neįtikėtinu būdu sugrįžusi namo. Šios vietos dvasia mane iš naujo atgaivino, o čionykščiai sunkumai užgrūdino“, – rašo Deborah Rodriguez, knygos „Kabulo grožio mokykla“ autorė.

Amerikietė D.Rodriguez atvyko į Afganistaną teikti humanitarinės pagalbos, kai 2001 m. buvo nuverstas Talibano režimas. Gyventojai, ypač užsieniečiai, sužinoję, kad ji yra kirpėja, labai apsidžiaugė, nes režimas buvo uždraudęs grožio salonus visoje šalyje. Komunikabili moteris peržengė kalbos barjerą, susipažino su kultūrinėmis tradicijomis. Ji pelnė Afganistano moterų pasitikėjimą, ir jos nevaržomos dalijosi savo gyvenimo istorijomis: nuotaka, kuri turėjo įrodyti savo nekaltybę pirmąją vestuvių naktį; dvylikametė, ištekinta tam, kad padengtų šeimos skolas, Talibano kovotojo žmona, kuri ryžosi mokytis, nepaisydama vyro smurto.

Remdamasi šia patirtimi autorė nusprendžia nutraukti savo nesėkmingą santuoką ir pamilsta taip, kaip mylima Afganistane. Užburianti ir įstabi istorija apie tai, kas slypi po šydais!

***

1 skyrius

Moterys jau prieš aštuntą ryto pradeda rinktis į saloną. Paprastai tokiu metu aš dar vartyčiausi lovoje, bandydama nugvelbti bent keletą saldaus miego minučių, ir veikiausiai keiksnočiau kaimynų gaidį, kuris ir vėl pažadino mane prieš aušrą. O gal vainočiau daržovių pardavėjus, kurie trečią ryto jau įbilda į mūsų gatvelę, dardėdami arklių traukiamais vežimais, arba netolimos šventyklos mulą, pusę penktos išvinguriuojantį ilgą, pratisą šauksmą maldai. Tačiau šiandien – Rošanos sužadėtuvės, tad aš jau apsirengusi ir pasiruošusi dirbti. Net spėjau surūkyti keturias cigaretes ir išsiurbti porą puodelių tirpios kavos, kurią teko pačiai ir išsivirti, nes virėja dar neatėjo. O tai kur kas sunkiau, nei galėtumėt pamanyti, nes aš dar tik vos ne vos pramokau, kaip Afganistane užsivirinti vandenį. Kai tenka pačiai to imtis, prikišu po užžiebtą degtuką prie visų senos surūdijusios dujinės viryklės degiklių, pasuku kurią nors rankenėlę, tada atšoku ir žiūriu, iš katro degiklio pliūptelės liepsna. Paskui jau statau ant jo katiliuką su vandeniu ir meldžiuosi, kad visų rūšių bakterijos, kurios šiandien plaukioja Kabulo vandenyje, virinamos gautų galą.

Pirmoji į saloną įžengia anyta, ir mudvi pasisveikiname taip, kaip privaloma Afganistane: susiėmusios už rankų, triskart pasibučiuojame į skruostus. Jai iš paskos įslenka Rošana – mažytis, baikštus, pamėlęs vaiduoklis, nuo galvos iki kojų uždengtas tradicine burka, tik su mažu tinklo lopinėliu priekyje, kad bent ką matytų. Deja, ir tas tinklelis kažkaip nusmukęs žemyn, jai ant nosies, tad įeidama Rošana trinkteli į staktą. Ji nusijuokia ir skėsteli rankomis po plačiu dangalu, o dvi jos mošos padeda jai pagaliau įžengti per duris. Atsidūrusi viduje, Rošana nusitraukia burką ir užmeta ją ant vieno plaukų džiovintuvo.

– Visai kaip Talibano laikais! – šūkteli ji, nes burkos nevilkėjo nuo pat 2001 metų rudens, kai talibai buvo išstumti iš Kabulo.

Rošana paprastai rengiasi savo pačios siūtais drabužiais: ryškiaspalvėmis palaidinėmis su plačiomis kelnėmis arba sariais – orchidėjų, persikų, žaliųjų citrinų ar povo plunksnų spalvos. Pilkose Kabulo dulkėse ji lyg koks margas drugelis visuomet traukia akį – taip labai skiriasi nuo kitų moterų gatvėse, vilkinčių vienodais, tamsiais drabužiais.

Tačiau šiandien ji elgiasi taip, kaip ir priklauso per sužadėtuves ar vestuves elgtis nuotakai. Visa nuo galvos iki kojų susisukusi į burką, ji išėjo iš tėvų namų ir pasirodys tik po šešių valandų, susikrovusi ant savęs tiek kosmetikos ir dažų, kiek pati sveria: prisitepusi baisybę akių šešėlių, prisiklijavusi dirbtines blakstienas didumo sulig žvirblio sparnais, ant galvos susisukusi kalno aukštumo kuodą ir blykčiodama didesniu kiekiu blizgučių nei apžvalgos ratas. Amerikoje šitaip išsipusčiusią moterį veikiausiai palaikytų persirengusiu transvestitu, traukiančiu į kostiuminį vakarėlį šeštojo dešimtmečio šokių tema. O čia, Afganistane, dėl man ligi šiol nesuvokiamų priežasčių tokia išvaizda siejama su paslaptimi ir skaistybe.

Moterims iš paskos pasirodo ir virėja, kuri burbteli, kad tuoj užplikys arbatos. Visos kitos grožio salono darbuotojos – Topekai, Basyra ir Bahar – paskubomis sulekia į vidų ir nusiriša skaras. O tada mes džiugiai plepėdamos ir liežuvaudamos imamės visą dieną truksiančio darbo: paversti dvidešimtmetę Rošaną tipiška afgane nuotaka. Daugelis salonų jau vien už nuotakos papuošimą pareikalautų iki 250 dolerių – kone pusės vidutinio afgano metų uždarbio. Tačiau aš esu ne tik buvusi Rošanos mokytoja, bet ir geriausia draugė, tegu ir daugiau nei dvidešimt metų už ją vyresnė. Ji – pirmoji ir pati artimiausia mano bičiulė Afganistane. Aš ją karštai myliu, tad salono paslaugos – tik viena iš mano jai skirtų dovanų.

Pirmiausia imamės tų Rošanos kūno dalių, kurių niekas šiandien nepamatys, išskyrus jos vyrą. Bet kokius plaukelius ant kūno afganai tradiciškai laiko bjauriu ir nešvariu dalyku, todėl visus juos reikia pašalinti, išskyrus ilgus, rudus ir švelnius kaip šilkas Rošanos plaukus ir antakius. Nei ant jos rankų, nei pažastyse, nei ant veido ar intymiose vietose neturi likti nė menkiausio plaukelio. Jos kūnas turi būti lygus ir glotnus kaip mažos mergytės. Taigi mes nuvedame Rošaną koridoriumi į vaško kambarį (vienintelį visame Afganistane, turiu pridurti), ir ji raukydamasi atsisėda ant lovos.

– Galėjai ir pati dar namie susitvarkyti, – erzinu ją, o kitos juokiasi. Dauguma nuotakų iš baimės ar iš drovumo nesileidžia, kad svetimos moterys salone joms šalintų gaktos plaukus, todėl pačios tai daro namuose: išpešioja rankomis arba išrauna su kramtomąja guma. Abu šie būdai žiauriai skausmingi. Be to, pačiai šalinant plaukus, sunku tai padaryti tikru brazilišku stiliumi: kad nei iš priekio, nei iš užpakalio neliktų nė plaukelio, – net jeigu kaip Rošana esi viena iš tų nedaugelio laimingųjų šioje šalyje, turinčių didelį veidrodį.

– Na, guoskis bent tuo, kad tavo vyras dabar irgi kažkur turi tai iškęsti, – plačiai išsišiepusi sako Topekai. Mano merginos ima kikenti, prisiminusios, kokį dėmesį savo nuogam kūnui šiandien turės parodyti jaunikis. Juk jam irgi teks atsikratyti visų gyvaplaukių!

– Bet jam užteks tik nusiskusti! – suinkščia Rošana ir tuoj išraudusi nuduria akis. Suprantu, kad anytos akivaizdoje ji nedrįsta kritikuoti būsimojo vyro, kurio dar nė nematė. Rošanai nesinori suteikti senei nė menkiausios dingsties jai prikaišioti, todėl ji netrukus vėl pakelia akis ir nerimastingai nusišypso, žvelgdama į mane.

Tačiau anyta, regis, nė negirdėjo jos žodžių. Jinai už durų kažką šnabždasi su viena iš savo dukterų. O vėl įžengusi į vaško kambarį žiūri į Rošaną išdidžiai, kaip į savo nuosavybę.

Šioji anyta išrinko Rošaną savo sūnui praėjus kiek daugiau nei metams, kai Rošana 2003 metų rudenį baigė pirmąją Kabulo grožio mokyklos klasę ir atidarė nuosavą grožio saloną. Moteris yra tolima Rošanos giminaitė ir užsuko pas ją ilgalaikio sušukavimo. Ji iškart susižavėjo šia dailia, ryžtinga ir išradinga mergina, kuri rėmė savo tėvus ir visą šeimą nuo tada, kai gelbėdamiesi nuo talibų jie pabėgo į Pakistaną. Išėjusi iš Rošanos salono, moteriškė ėmė savo pažįstamų klausinėti apie šią merginą. Ir kuo daugiau išgirdo, tuo labiau Rošana jai patiko.

Rošanos tėvas buvo gydytojas ir iki pat pabėgimo į Pakistaną jų šeima gyveno nieko nestokodama. Deja, svečioje šalyje jam nebuvo leista verstis gydytojo praktika (tipiška pabėgėlių istorija!), tad teko blizginti batus. O kai šeima pagaliau grįžo į Kabulą, jau buvo toks pasiligojęs, kad nebeįstengė imtis praktikos. Vis dėlto jis ištikimai vykdė savąsias tėvo pareigas ir nuolatos visur lydėdavo Rošaną, nenuleisdamas nuo jos akių.

Taigi anyta nesuuodė Rošanos gyvenime nė menkiausio skandalo pėdsako, išskyrus nebent draugystę su manimi. Tačiau net ir tai jos neatgrasė, mat užsienietėms negalioja tokie griežti reikalavimai kaip afganėms. Mes esame nelyginant kokia trečioji lytis ir galime klajoti pirmyn atgal tarp šiaip jau atskirų vyrų ir moterų pasaulių; net kai padarome ką nors baisaus, – pavyzdžiui, pirmos paduodame vyriškiui ranką,  – tai paprastai laikoma atleistinu ir tikėtinu akiplėšiškumu. Gali būti, kad Rošanos anyta netgi vertino mane kaip savotišką privalumą – prieigą prie Amerikos turtų ir galybės, nes beveik visi afganai įsitikinę, kad amerikiečiai yra turtuoliai. Žinoma, mes tokie ir esame, bent jau materialine prasme.

Šiaip ar taip, anyta buvo tvirtai pasiryžusi gauti Rošaną į pirmąsias žmonas savo vyriausiajam sūnui – inžinieriui, įsikūrusiam Amsterdame. Ir čia nebuvo nieko neįprasta. Beveik visos pirmosios santuokos Afganistane yra iš anksto sutartos, ir dažniausiai jaunikio motinai tenka pareiga išrinkti jam tinkamą merginą. Vėliau jis gali vesti antrą ar net trečią žmoną, tačiau toji pirmoji nekalta avelė būna kone tiek pat jo motinos, kiek ir jo.

Matydama, kad Rošana net dreba anytos akivaizdoje, aš išvedu kitas moteris iš vaško kambario.

– Gal norėtumėt pasišviesinti plaukus? – teiraujuosi anytos. – Mano merginos dažo sruogeles geriau nei bet kas nuo čia iki pat Niujorko!

– Net geriau nei Dubajuje? – netiki Rošanos anyta.

– Geriau nei Dubajuje, – linkteliu. – Ir kur kas pigiau.

Grįžusi į didįjį salono kambarį, aš dar kartą patikrinu, ar užuolaidos aklinai užtrauktos, ir įsitikinu, kad jokiam pro šalį einančiam vyriškiui nepavyks dirstelėti į vidų ir pamatyti moterų vienplaukių. Jeigu taip nutiktų, tai ne tik mano salonui, bet ir pačiai Kabulo grožio mokyklai grėstų uždarymas. Tada uždegu žvakes, kad galėtume išjungti lempas palubėje. Vaško tirpinimui, veido lempoms, plaukų džiovintuvams ir kitiems salono įrenginiams reikia daug elektros, o aš nenoriu, kad perdegtų saugikliai. Paskui įdedu į grotuvą kalėdinių giesmių diską. Tai vienintelė muzika, kurią turiu, o šios moterys vis tiek nepajus skirtumo. Susodinu anytą ir kitas nuotakos palydoves į vietas: vieną – darytis manikiūro, kitą – pedikiūro, trečią – plautis galvos. Pasirūpinu, kad visos gautų po puodelį arbatos ir neseniai atvežtų pasenusių amerikietiškų mados žurnalų, o tada atsiprašau ir išeinu parūkyti. Paprastai rūkau tiesiog salone, tačiau Rošanos veido išraiška, kurią išvydau prieš pat užverdama vaško kambario duris, verčia mano širdį smarkiau plakti. Mat ši nuotaka slepia siaubingą paslaptį, kurią žinau tik aš – kol kas.

~~~

Tiek sužadėtuvės, tiek vestuvės Afganistane būna baisiai prabangios. Šeimos taupo daugelį metų, o kartais netgi lenda į skolas, – kad tik šiomis progomis iškeltų įsimintinas šventes, tad su pinigais nesiskaitoma. Šiaip ar taip, šioje šalyje beveik nėra daugiau jokių viešų pramogų. Čia nerasi nei naktinių klubų, nei koncertų, tėra vos keli restoranai, bet ir juose, atsidariusiuose jau po Talibano nuvertimo, lankosi daugiausia vakariečiai. Yra dar vienas kitas kino teatras, bet į juos vaikšto beveik vieni vyrai. O jeigu įžengia kokia moteris (kaip sykį padariau aš, priprašiusi vieną draugą mane nusivesti), tai ji ir tampa pagrindiniu reginiu: visi turbanai salėje atsisuka į jos pusę, o vyrai nesivaržydami spokso į ją.

Afganistane beveik nėra kur vyrams ir moterims pasipuošus kartu išeiti. Tiesa, per sužadėtuves ir vestuves jie irgi nebūna kartu. Dideliuose susibūrimuose šimtai vyrų ir moterų linksminasi skirtinguose aukštuose esančiose salėse, o jiems groja atskiri muzikantai; jei šventė kiek kuklesnė, visi išsitenka tame pačiame aukšte, bet būna atskirti užuolaidos. Bet vis tiek visi puošiasi kaip įmanydami. Pirmąsyk atvykusi į Kabulą, aš tiesiog žado netekau pamačiusi, kokioje daugybėje vietų prekiaujama vestuvinėmis suknelėmis. Kiekviename rajone rastum bent po dvi tokias krautuves. Jų languose stypso žmogaus dydžio manekenės, aukštai užrietusios nosis, ir išdidžiai žvelgia į gatvę, išdabintos spalvotais apdarais, nusėtais netikrais brangakmeniais, ir apgaubtos tiuliu. Jos primena didžiules lėles barbes – visos baisiai aukštos, kaukazietiškos išvaizdos. Kol dar buvau neseniai atvykusi, įsidėmėdavau šitas lėles languose ir pagal jas bandydavau grįžti savo svečių namus. Man patikdavo įsivaizduoti, kad jos rodo man kelią namo.

Kai jaunikio motina pirmąsyk pasirodė Rošanos tėvų namuose, nešina pyragais ir visokiais įvežtiniais saldėsiais bei kitomis dovanomis, ir paprašė Rošanos rankos, tėvai pasijuto pamaloninti, bet papurtė galvas. Tačiau atsisakymas tebuvo ritualo dalis – būdas parodyti, kad duktė yra tokia brangi ir mylima, kad jiems skaudu leisti jai palikti šeimos namus. Sykiu tai buvo ir pirmasis derybų etapas.

Per kelis paskesnius mėnesius tėvai smulkiai aptarė, kokią sumą pinigų ji gausianti, kiek ir kokių suknelių jaunikio šeima turėsianti jai pasiūdinti ir kiek bei kokių medžiagų turėsią būti padovanota nuotakos šeimai, kad jie irgi pasisiūtų sau naujus drabužius, taip pat – kokios vertės auksinių papuošalų jaunikio šeima įteiksianti Rošanai. Jos tėvas puikiai mokėjo derėtis. Suma, kurią privalėjo gauti Rošanos šeima, buvo sutarta dešimt tūkstančių dolerių, be to, jai turėjo būti atseikėta dar penki tūkstančiai auksu, neskaitant visokių kitokių aukštesniojo luomo vedyboms priderančių prašmatnybių.

Su Rošana niekas dėl nieko nesitarė. Kaip ir visos pirmosios santuokos Afganistane, ši tebuvo grynas verslas – taigi ir tvarkyti jį priklausė tėvams. Tačiau Rošana norėjo tekėti. Tiesą sakant, ji – viena iš nedaugelio mano matytų Kabulo nuotakų, kuri išties troško ištekėti.

Knygą galite įsigyti ČIA

 

Šių metų pabaigoje planuota baigti ir taip užtrukusį karą Afganistane, tačiau Pentagono pareigūnai teigia, kad JAV pajėgos ir toliau ten liks kariauti, rašo “Foreign Policy”.

JAV gynybos sekretorius Ashas Carteris praėjusią savaitę pareiškė, kad Jungtinės Valstijos strigs Afganistane ne tik 2016-aisiais, bet ir 2017-aisiais ir t.t. Jis taip pat pridūrė, kad Afganistano kariuomenė ir policija vis dar kūrimo stadijoje. Leitenantas generolas Johnas Nicholsonas, kurį Barackas Obama pasirinko nauju karo Afganistane vadu, taip pat teigė, kad kai kuriose vietovėse prireiks ne vienerių metų, kol afganų policija ir kariškiai sugebės kontroliuoti padėtį, nors Vašingtonas jau išleido 60 mlrd. dolerių jų apmokymams ir ekipiruotei.

Šie komentarai nuskambėjo po metų, kai JAV ir NATO formaliai baigė savo misiją Afganistane, nors 14 tūkst. amerikiečių ir kitų aljanso šalių karių vis dar lieka ten. Maždaug 3 tūkst. iš jų yra specialiosios ir antiteroristinės pajėgos, turinčios įgaliojimus medžioti “Al Qaedos” ir Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) kovotojus.

Be to, minėti komentarai rodo, kad didėja nerimas dėl situacijos Afganistane: Talibano judėjimas kontroliuoja didžiausią teritoriją nuo JAV invazijos 2001 m., koją į šią šalį įkėlė ISIS, o “Al Qaeda” atnaujino savo treniruočių stovyklų veiklą.

Po pasitraukimo iš Irako mes turėtume išmokti pamoką, kad karai nesibaigia, nes taip nori politikai.

Smurtas šalyje nemažėja. Jungtinių Tautų teigimų, per pirmą 2015-ųjų pusmetį žuvo apie 5 tūkst. afganų civilių. Taip pat pernai žuvo 20 amerikiečių karių. Dar daugiau neteko Afganistano vyriausybė – 16 tūkst. afganų karių ir policininkų žuvo arba buvo sužeisti pernai. Palyginimui – 2014-aisiais, šis skaičius siekė 12,5 tūkst. Didžiausi mūšiai vyksta rytinėje ir pietinėje Afganistano dalyse, kurias anksčiau amerikiečiai ir britai sugebėjo “išvalyti” nuo islamistų.

“Po pasitraukimo iš Irako mes turėtume išmokti pamoką, kad karai nesibaigia, nes taip nori politikai”, – teigė senatorius Johnas McCainas.

Lt. gen. J.Nicholsonas pritaria senatoriui, kad padėtis Afganistane labai pablogėjo per pastaruosius metus ir kartu įspėja: “Tai  Afganistanas, čia visada bus smurto.”

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

 

Kova su terorizmu. Afganistane tebetarnaujantys JAV kariai gyvena laukimo, gal net laiko tempimo nuotaikomis, tačiau visų iki vieno jų namo susigrąžinti JAV niekaip nesiryžta.

 

Oficialios priežasties būti Afganistane jau seniai nebėra: juk intervencijos į Afganistaną pretekstu tapo 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuoliai JAV, už kuriuos atsakomybę prisiėmė „Al Qaeda“ ir tuometis jos lyderis Osama bin Ladenas (tiesa, oficialiai atsakomybę už vadinamuosius 9/11 išpuolius teroristų lyderis prisiėmė tik 2004 m.). Tad nuo 2011 m. vasaros, po O.bin Ladeno nužudymo, NATO lyderiai neturėjo kitos išeities, kaip susitarti dėl visų savo pajėgų išvedimo iš Afganistano plano. Tačiau nuo to laiko Afganistane tebetvyro nesibaigianti išlydėtuvių atmosfera. Ji trunka jau taip ilgai, kad begaliniai atsisveikinimai atbukino ne tik tokių iškilmių organizatorių fantaziją, bet net ir Afganistano valdžios bei pačių gyventojų nerimą dėl to, kas bus šalį palikus paskutiniam ISAF kariui.

Nerimauti gal ir per anksti, nes šalyje likę JAV kariai namo išvykti net patys labai norėdami kurį laiką dar negalės.

Kovo pabaigoje JAV prezidentas Barackas Obama pareiškė, kad JAV lėtina karių išvedimo iš Afganistano procesą. Jis pranešė, kad karių skaičius Afganistane bent iki 2016 m. išliks ne mažesnis nei 9,8 tūkst., nors anksčiau žadėta dar iki šių metų birželio jį sumažinti perpus. O juk dar prieš kelierius metus svaičiota, kad Afganistane šiuo metu jau iš viso nebebus nė vieno ISAF kario.

Žinoma, tai bene dešimt kartų mažesnis karių skaičius nei tuomet, kai buvo vykdomos karinės operacijos. Ir, savaime suprantama, dešimt tūkstančių karių Afganistane išlaikyti yra nepalyginti pigiau – ir labiau pateisinama visuomenės akyse.

Afganistano karas iš tiesų stipriai išvargino Jungtines Amerikos Valstijas. Sociologai konstatuoja, kad nei Vietnamo, nei Korėjos, nei Irako karai nepatyrė tokio smukimo visuomenės akyse, kaip šis: invazijos pradžioje 2001 m. karo veiksmus palaikė net devyni iš dešimties amerikiečių, o dabar šis skaičius nesiekia vieno iš trijų. Tai visiškai suprantama, nes karas pareikalavo per daug aukų bei išlaidų. Vien amerikiečiams kariniai veiksmai atsiėjo beveik trilijoną dolerių.

Kadangi Afganistano geografinė padėtis yra itin nepalanki logistikai, karių išlaikymo šioje šalyje kainą daugiausia lėmė jų aprūpinimo reikalingomis priemonėmis sąnaudos. Ne vienus metus buvo naudojamasi transporto koridoriumi per Pakistaną –  per šią šalį į Afganistaną kasdien vyko šimtai konteinerių su maisto produktais, higienos priemonėmis, drabužiais ir, žinoma, amunicija. Skaičiuojama, kad vieno litro degalų, nugabenamų iki Afganistano, kaina išauga iki 100 dolerių, tai yra degalai pabrangsta maždaug šimtą kartų. O vieno kario išlaikymas Afganistane karo laikotarpiu, „Stratfor“ duomenimis, atsieidavo maždaug milijoną dolerių per metus (palyginimui, afganistaniečių kario išlaikymo kaina per metus nesiekė 12 tūkst. dolerių)

Ši kaina šiek tiek sumažėjo NATO ėmus naudoti koridorių per Rusiją.

Pagal 2014 m. rugsėjo 30 d. Kabule pasirašytą Pajėgų statuso sutartį tarp naujojo Afganistano prezidento ir NATO, šalyje dabar vykdoma nekarinė misija „Tvirta parama“, kurios pagrindinis tikslas – mokyti, patarti ir paremti Afganistano nacionalines saugumo pajėgas, ministerijas ir kitas valdžios institucijas. Misijoje nuo šių metų sausio dalyvauja apie 12 tūkst. NATO ir partnerių šalių karių.

Tiesa, karių „likutis“ per daug nebesiplėšo, nes tai jau ne koviniai, o palaikymo daliniai. Didžioji jų dalis dirba mokymų, žvalgybos, apsaugos srityse ar atlieka konsultantų vaidmenį. Tad Afganistano kontrolė faktiškai jau perduota šios šalies karinėms pajėgoms. Tačiau kitas klausimas, kaip joms sekasi su šia užduotimi susidoroti.

Pakanka pažvelgti į pastarųjų dienų įvykius, kad galėtume įsivaizduoti, kuo gyvena naujo susirėmimų su talibais „sezono“ laukiantys afganistaniečiai.

Kovo pabaigoje Afganistano rytuose, netoli sienos su Pakistanu esančiame Chosto mieste, susisprogdino teroristas mirtininkas, kartu su savimi nusinešdamas 16 žmonių gyvybių. O balandžio pradžioje granatomis ginkluoti, kariškių uniformas vilkintys talibų kovotojai šturmavo teismo kompleksą Afganistano šiaurėje ir nužudė du bei sužeidė dešimtis žmonių.

Šios atakos buvo surengtos prieš tradicinį Talibano pavasario puolimą – naują mūšių sezoną, per kurį šiemet po keturiolikos metų pertraukos afganistaniečių saugumo pajėgos pirmą kartą su maištininkais kovos be visapusiškos NATO paramos.

Pakanka vos kelių pavyzdžių, kad neliktų abejonių, jog saugumo padėtis šioje šalyje tebėra labai trapi. Žinoma, ji geresnė nei prieš penketą ar juolab dešimtį metų, o NATO pajėgos jau kurį laiką kryptingai rengėsi didelio masto atsitraukimui. Tarkime, 2008-aisiais tarptautinių pajėgų Afganistane buvo triskart daugiau nei vietos pajėgų, o dabar šis santykis – priešingas. Afganistane šiandien yra apie 350 tūkst. parengtų karių, policininkų ir kitų vietos pareigūnų, perimančių ankstesnį NATO vaidmenį.

Tačiau afganistaniečių pareigūnų kaita yra didžiulė, o kai kurių jų neprofesionalumas, liudininkų teigimu, kartais tiesiog bado akis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rugsėjo 29 d. buvo prisaikdintas naujasis Afganistano prezidentas Ashrafas Ghani, pakeitęs nuo pat 2001 m. šalį valdžiusį Hamidą Karzai. Nors jo priesaikoje vis skambėjo žodžiai “taika, vienybė ir klestėjimas”, nei vieno, nei kito, o greičiausiai ir trečio Afganistane nebus per daug.

Rima Janužytė

Prezidento rinkimų procesas Afganistane tęsėsi apie pusmetį – tiek laiko dėl jų baigties ginčijosi du varžovai: ką tik prezidentu prisaikdintas Ashrafas Ghani ir kaip kompensaciją specialiai jam sukurtą “vykdomojo direktoriaus” postą gavęs Abdullah Abdullah.

Beje, nors nuo rinkimų dienos praėjo pusmetis, taip ir nebuvo paskelbta, kaip būtent pasiskirstė rinkėjų balsai. Žinoma tik tai, kad A.Abdullah pirmajame rinkimų ture balandį surinko daugiausiai balsų, tačiau neperkopė 50 proc. slenksčio, užtikrinančio aiškią pergalę, tad birželį įvyko antrasis rinkimų turas.

Afganistano nacionalinei rinkimų komisijai paskelbus, kad, išankstiniais duomenimis, A.Ghani tapo nugalėtoju, A.Abdula pagrasino sudaryti savo vyriausybę bei apkaltino varžovą sukčiavimu, o vėliau atsisakė dalyvauti Jungtinių Tautų vykdytame balsų perskaičiavime, pavadinęs jį nesąžiningu.

“Tai, jog iki pat šiol nepaskelbti perskaičiavimo rezultatai, yra signalas, kad žmonių balsai iš esmės nelabai ką reiškia, o politika yra daroma susitarimais už akių. Tai ne tik menkina laimėtojo teisėtumą, bet ir sukuria prielaidą tokiai rinkimų baigčiai kartotis ateityje”, – teigia rinkimus birželio 14 d. stebėjęs iš Afganistano kilęs Australijos nacionalinio universiteto mokslininkas, analitikas Srinjoy Bose’as, nors kiti analitikai aiškina, kad balsai neskelbiami galbūt siekiant užkirsti kelią riaušėms.

Tokia keista rinkimų, kuriuose nežinia kokiu skirtumu ir nežinia kaip laimėjo abu kandidatai, baigtis tik liudija, kad Afganistanui dar tikrai toli gražu iki tikros demokratijos, nors būtent tuo mėgina įtikinti JAV, baigiančios išvesti karius iš šalies, ir būtent tuo bent jau apsimeta tikį JAV sąjungininkai.

Prezidento inauguracijoje Kabule dalyvavo per 1400 užsienio garbės svečių ir daugiau nei 200 delegatų iš JAV, Kinijos, Indijos, Pakistano ir kitų pasaulio valstybių. Visi džiūgavo, kad šalyje pirmą kartą nuo 2001 m. keičiasi, ir, svarbiausia, taikiai keičiasi valdžia. Visi sveikino naująjį šalies vadovą linkėdami, kad šalyje, kaip jis žadėjo savo inauguracijos kalboje, klestėtų taika ir vienybė. Tačiau net likus keliolikai minučių iki inauguracijos Afganistane nugriaudėjo du sprogimai, per šiuos išpuolius žuvo 11 civilių.

O apie vienybę Afganistanui apskritai belieka tik pasvajoti: vien tai, kad šalyje įteisinama dvivaldystė, prieštarauja vienybės sampratai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Įkaitusi atmosfera kandidatų televiziniuose debatuose, nuolatiniai susitikimai su rinkėjais bei pastangos juos įtikinti, o ne papirkti: tokioje šviesoje vykstantys Afganistano prezidento rinkimai nepaslepia fakto, kad šalies saugumo padėtis tebėra trapi.

Chaotišką mūšio lauką, o ne realiai funkcionuojančią valstybę jau kelis dešimtmečius simbolizuojantis Afganistanas žengia svarbų žingsnį stabilumo link: šalyje vyksta prezidento rinkimai, po kurių, tikimasi, pirmąkart įvyks demokratiškas valdžios perdavimo procesas.
Šią savaitę turėtų būti paskelbti oficialūs balandžio pradžioje vykusio pirmojo rinkimų turo rezultatai. Tiriama šimtai įtariamų klastojimo bei kitokių pažeidimų atvejų.
Nepaisant to, beveik neabejojama, kad šie tyrimai esminių pokyčių rezultatams neturės ir afganams teks antrą kartą keliauti prie balsadėžių. Mat preliminarūs rezultatai rodo, kad nė vienas iš aštuonių pretendentų užimti Hamido Karzai (jis nebegali kandidatuoti trečiai kadencijai) vietą nesurinko daugiau nei pusės balsų.
Arčiausiai tikslo atsidūrė buvęs užsienio reikalų ministras Abdullah Abdullah (45 proc.) ir akademikas, Kolumbijos universitetą JAV baigęs Ashrafas Ghani (32 proc.). Už antrojo turo, kuris planuojamas birželio pradžioje, borto liko dabartinio šalies vadovo palaikomas Zalmai Rassoulas, sulaukęs 11,5 proc. rinkėjų pasitikėjimo.
Vis dėlto ne mažiau už kandidatus svarbu tai, kad rinkimai, kuriuose balsavo apie 60 proc. iš 12 mln. balsavimo teisę turinčių asmenų, vyko palyginti sklandžiai ir suteikė vilties, jog Afganistaną palikus NATO sąjungininkų pajėgoms trapi šalies valdžia nesubyrės ir žengs reformų keliu.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Genocidas, masinės žudynės, kruvinos riaušės, revoliucijos ar sukilimai, perversmai, terorizmas, narkotikų keliai ir karai, pagrobimai ir prievartavimai… Po tokių pranešimų žiniasklaidoje tam tikrus regionus dauguma turistų išbraukia iš lankytinų sąrašo. Tačiau drąsuoliai, apsilankę neramumų krečiamose šalyse, tikina, kad ne visada taip baisu, kaip pasakojama, ir šiuos kraštus pamatyti verta.

Pasaulyje yra nemažai regionų, kuriuose dėl politinių, ekonominių ar religinių priežasčių kyla revoliucijos, riaušės ar net karai. Kartais įtampa viename ar kitame regione, tarkime, keturių valstybių pasidalytame Kurdistane, tvyro beveik šimtą metų ir kartkartėmis plyksteli kruvinais susirėmimais.
Pastaruoju metu prie neramiųjų priskirtinos ir nemažai Šiaurės Afrikos valstybių. Tarkime, turistų pamėgtoje oazėje Egipte jau trejus metus neslūgsta įtampa ir dėl konfliktų kasdien žūva žmonės. O ką jau kalbėti apie narkotikų kartelių garsinamas šalis ar tokias kaip Afganistanas, kuriame dešimtmečiais tvarką darė svetimos kariuomenės, ir vis tiek nei stabilumo, nei saugumo nėra.

Ko verta pasimokyti iš afganistaniečių

Vis dėlto į Afganistaną vyksta ne tik kariškiai, bet ir su karyba nieko bendro neturintys žmonės. Štai praėjusios vasaros pabaigoje ekologinio Griciūnų ožkų ūkio savininkė Dalia Ėmužytė kartu su keliais bendrakeleiviais net dešimt dienų praleido Afganistane, Goro provincijoje. „Baimės važiuojant nebuvo, nes mums aiškino, kad viskas ramu ir šaunu. Bet nuvykus paaiškėjo, kad ne viskas taip gražu, kaip mus sakė“, – šypteli pašnekovė ir priduria, kad maždaug tuo laiku, kai jie nuvyko į Afganistaną, ant kelio buvo padėtas galingas sprogmuo. Apsistojus lietuvių kariniame dalinyje (jame atvykėliai visą laiką ir gyveno), kariai visą naktį šaudė gąsdindami galimus užpuolikus.
Pasak ponios Dalios, atvykėliai iš karto pasijuto patekę į karo zoną. To neleido pamiršti ir begalė instruktažų, kaip elgtis teroristams užpuolus karinį dalinį ar įvykus incidentui už dalinio ribų, taip pat kaip bendrauti su vietos gyventojais, kad jų neįžeistum, neišprovokuotum. Atvykėliams buvo išdalytos neperšaunamos liemenės ir šalmai, lietuvius į retas išvykas po gretimus kaimus šarvuočiais vežiojo iki dantų ginkluoti kariai. „Mes jautėmės saugūs, nes buvome saugomi kaip karaliai“, – pasakoja moteris.
Atkreiptinas dėmesys, kad Afganistane žūva ne tik kariai ar vietiniai, tapę teroristų antpuolių ir sprogdinimų aukomis, – yra žuvusių ir turistų. „Reikia įsisąmoninti, kad ten vyksta karas. Tylus karas“, – sako lietuvė.
Iš tiesų Afganistanas – labai savotiška ir tuo įdomi valstybė. „Pas mus visi skuba, viskas vystosi ir žengia į priekį, o ši šalis dėl religijos ir pažiūrų atrodo taip, tarsi laikas būtų sustojęs prieš kelis šimtmečius. Mes ir afganistaniečiai gyvename tarsi skirtinguose pasauliuose, kurie nesuderinami. Mes vieni kitų nesuprantame, ir tai nėra tik religiniai ar socialiniai skirtumai. Be to, afganistaniečiai nesaugiai jaučiasi savo šalyje, nes joje tvarką daro atvykėliai, kurie nesuvokia vietos gyventojų pažiūrų ir tradicijų“, – neabejoja D.Ėmužytė.
Tai parodo ir labai paprasta kasdienė situacija. Pavyzdžiui, lietuviai kariai sutvarkė vieno kaimo vandentiekį, kad moterims nereikėtų eiti prie tolimo upelio ir tempti krūvas skalbinių. Bet po kurio laiko moterys pačios jį sugadino. Pasirodo, kad tas skalbimas tolimame upelyje yra būdas ištrūkti iš namų, susitikti ir pabendrauti.
Iš afganistaniečių, pasak ponios Dalios, mes galėtume ir šio bei to pasimokyti. Tarkime, jie labai gerbia savo namus ir kitus žmones, nesipuikuoja turtais ir eidami į viešą vietą rengiasi kuo kukliau. Visi atrodo panašiai, o socialinę padėtį gali nuspėti tik iš prabangesnio drabužio audinio. „Nereikėtų manyti, kad visi ten gyvena skurdžiai. Yra ir tikrai turtingų žmonių“, – neturtingų žmonių šalies įvaizdį griauna D.Ėmužytė.
Beje, pas mus susiformavęs stereotipas, kad Afganistane gyvenantys žmonės nieko nemoka ir juos reikia mokyti arba netgi už juos viską padaryti. Pavyzdžiui, lietuvių kariai kaip Kalėdų Seneliai ateina ir dalija dovanas. Pasak keliautojos, tai nėra geras dalykas, nes žmonės įpratinami viską gauti dykai ir nebemokės kovoti dėl būvio, kai kariai pasitrauks iš saugomos teritorijos.
Įdomu, kad mūsų kalbinta ūkininkė į Afganistaną vyko ne vien savo smalsumo vedama, o pagal Lietuvos finansuojamą projektą „Žemės ūkio produktyvumo didinimas ir žemės ūkio produktų perdirbimo skatinimas Goro provincijoje“ mokyti vietos gyventojų spausti sūrius. Tačiau, pasak D.Ėmužytės, ir iš pačių afganistaniečių galima pasimokyti įdomių dalykų, mat jie yra išsaugoję visus senuosius gamybos būdus ir net senovinius augalus, kuriuos naudoja pieno fermentacijai. Kita vertus, jie neturi modernios įrangos, tad būtent šiuo dalyku lietuviai ir pagelbėjo.

Draugiškiausi Afrikos gyventojai – Sudane

Na, o panorus apkeliauti visą Žemės rutulį, kaip nori, taip planuok, bet vis tiek tenka lankytis ir nekokia reputacija garsėjančiose šalyse. Štai Evelina Savickaitė ir Karolis Kazlauskis, vos prieš pusmetį baigę kelionę aplink pasaulį ir per pusantrų metų aplankę 44 šalis, keliavo ir per Etiopiją, kurios pasieniuose su Eritrėja ar Somaliu nėra saugu, ir per pilietinių karų alinamą Sudaną, ir per neramumais garsėjantį Egiptą, žvalgėsi kurdų gyvenamoje ir susirėmimais tarp sukilėlių kurdų ir valstybinės armijos garsėjančiame Turkijos regione. Ar nebaisu keliauti per karštuosius planetos taškus? „Priklauso nuo to, ką vadinsi karštaisiais taškais“, – sako Karolis ir priduria, kad revoliucijos ir neramumai žiniasklaidoje vaizduojami baisiau, nei yra iš tikrųjų.
Pasak Evelinos, pavyzdžiui, Sudanas – milžiniška valstybė, kurioje esama saugesnių, ir ne tokių saugių regionų. Nesaugu pietinėje ir vakarinėje Sudano dalyje, Darfūre, kur nuolat vyksta susirėmimai, politologų dažnai vadinami pilietiniu karu. „O mūsų kelias vingiavo per ramų regioną, kurį prisiminsime kaip vieną šilčiausiai mus priėmusių. Mes džiaugėmės dėmesiu, kuris nebuvo dirbtinis ar išspaustas per prievartą. Būtent čia sutikome vienus svetingiausių žmonių tiek Afrikos, tiek musulmoniškose valstybėse“, – tikina Evelina.
Kadangi Evelina ir Karolis keliavo labai paprastai, dažniausiai autostopu, nakvodavo palapinėje, jie jautėsi gana pažeidžiami, todėl visą laiką stebėjo žmonių reakciją į juos, kaip jie kalba, kaip vyrai reaguoja į keliaujančią moterį. Tačiau Sudane keliautojai jautėsi visiškai saugūs, ramūs ir net globojami vietinių. Pavyzdžiui, žygiuojant per vieną kaimelį senolis, pastebėjęs keliautojus, savo šeimai sukomandavo tuoj pat išnešti vandens ir pagirdyti prašalaičius. O vėliau pakvietė į namus, pavaišino, apnakvindino. „Jiems toks elgesys natūralus, nes jie yra dykumų žmonės ir be tokio bendruomeniškumo, be pagalbos vienas kitam tiesiog neišgyventų”, – pasakoja Evelina.
O kaip vietiniai reaguoja į neramumus jų šalyje? Keliautojai karo ženklų nepastebėjo, tiesiog arčiau Pietų Sudano visureigiuose žmonės jau turėdavo ginklų, o tolimesnėse teritorijose tiesiog atsidusdavo, kad tai nieko gero.
Panaši situacija ir revoliucijos kamuojamame Egipte. Niekas per daug nešneka ir nekreipia dėmesio į didžiuosiuose miestuose ar sostinėje vykstančius susirėmimus. „Bet mes keliavome per tolimesnius regionus, apvažiuodavome sudėtingesnius taškus, bendravome su paprastais žmonėmis“, – prisimena Evelina ir priduria, kad lietuviai iš Egipto spėjo išvykti kaip tik prieš pačius didžiausius neramumus.

NATO misija Afganistane įkliuvo į užburtą ratą: tęsti jos dėl didėjančio aukų skaičiaus ir milžiniškų išlaidų nebeįmanoma, tačiau pasitraukimas šalyje veikiausiai lems dar vieną chaoso bangą.

Iš Afganistano namo grįžę JAV kariai mielai dalyvauja vieno leidinio paskelbtame konkurse, kurio užduotis – apibūdinti savo patirtį Afganistano konflikte, sudarant trumpą šešių žodžių sakinį.
Eilinis Thomas Neffas konkursui pateikė tokį sakinį: „Dustoffas atvyksta, neleiskite jam prarasti sąmonės.“ Dustoffas – tai medicininės paskirties sraigtasparnis, turėjęs po keliolikos minučių nusileisti vietoje, kurioje Thomas laikė pašautą ir smarkiai kraujuojantį bendražygį Mattą. Jo „šešiažodis“ gulė šalia „Mes atvykome, mes pamatėme, mes neužkariavome“, „Grįžau. Sūnus manęs nebeatpažino“ ir kitų, kuriuose vilties ar pozityvumo įžvelgti sunku.
Faktas, kad iki 2014 m. pabaigos Afganistane praktiškai neliks iš maždaug 99 tūkst. žmonių susidedančių amerikiečių ir sąjungininkų kovinių pajėgų. Tačiau naują valstybės gyvavimo pradžią žymintis laikotarpis kelia daugiau nerimo nei optimizmo: kyla pagrįstų abejonių, ar Afganistano valdžia susitvarkys su nauja atsakomybe ir užkirs kelią naujai chaoso bangai.

Per daug išlaidų, per daug aukų

Afganistano karas stipriai išvargino Jungtines Amerikos Valstijas. Sociologai konstatuoja, kad nei Vietnamo, nei Korėjos, nei Irako karai nepatyrė tokio smukimo visuomenės akyse kaip šis: invazijos pradžioje 2001 m. karo veiksmus palaikė rekordiškai daug – devyni iš dešimties amerikiečių, o dabar šis skaičius tesiekia apie 27 proc.
Priežastys – paprastos: ilgas karas pareikalavo per daug aukų bei išlaidų. Vien amerikiečiams kariniai veiksmai atsiėjo maždaug 650 mlrd. dolerių (1,7 trln. Lt). Tačiau net ir tokios protu sunkiai suvokiamos sumos nublanksta prieš žuvusiųjų skaičių: iš Afganistano nebesugrįš 2272 amerikiečiai, o dar dešimtys tūkstančių patyrė traumas, kurių reabilitacijos išlaidos išpūs sumas iki trilijonų ir papildomai guls ant JAV mokesčių mokėtojų pečių.
Europiečiai investavo mažiau, tačiau ir čia statistika atitinka priešišką visuomenės nusiteikimą. Pavyzdžiui, britų išlaidos siekia apie 60 mlrd. dolerių (153 mlrd. Lt) – už tokią sumą, sudarančią po 8 tūkst. Lt nuo kiekvieno namų ūkio, būtų galima išlaikyti 5 tūkst. policininkų iki pat jų karjeros pabaigos.
Lietuva savo misijoje Afganistane taip pat neišvengė aukų: 2008 m. nuo šautinės žaizdos žuvo Goro provincijos atkūrimo grupės misijoje dalyvavęs 34 metų seržantas Arūnas Jarmalavičius. Lietuvos pajėgas kaskart sudarydavo daugiau nei po 200 karių, kurių išlaikymas, įskaitant ir kur kas mažiau žmogiškųjų išteklių reikalaujančias kitas operacijas, šiemet kainavo per 57 mln. Lt.
Praėjusią savaitę iš Afganistano sugrįžo paskutinė Goro provincijoje aštuonerius metus trukusią atkūrimo misiją baigusių Lietuvos karių grupė, perdavusi vadovavimą provincijai Afganistano vyriausybės pajėgoms. Tačiau mūsų šalis Afganistano neapleis: čia ir toliau liks kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgos, vietos pajėgų apmokymo specialistai, taip pat logistikos ekspertai, kariai operacijos vadaviečių štabuose ir specialiosios misijos apsaugos grupė. Puikiai JAV įvertintas lietuvių profesionalumas tapo vienu svarbiausių įrodymų, kad Lietuva yra visavertė – ne tik imanti, bet ir duodanti – NATO valstybė.

Kontrolę perims vietos pajėgos

NATO pajėgos jau kurį laiką kryptingai rengėsi didelio masto atsitraukimui: prieš penkerius metus tarptautinių pajėgų santykinai buvo triskart daugiau nei vietos pajėgų, o didžiulės investicijos į apmokymus ir parengimą leido šį skaičių apversti aukštyn kojomis. Kitaip tariant, Afganistano vyriausybė šiandien turi beveik 350 tūkst. parengtų karių, policininkų ir kitokio pobūdžio vietos pareigūnų, kurie turės užimti NATO vietą.
Be to, sąjungininkai neketina palikti šalies likimo valiai: „Apie visišką pasitraukimą iš Afganistano nėra kalbama. Misija keisis, karių ir operacijų sumažės, tačiau bus pradėta nauja palaikymo programa. Be to, mūsų nebeliks tik ten, kur afganų saugumo pajėgos bus pajėgios palaikyti tvarką pačios“, – pabrėžia vienas JAV pajėgų Afganistane vadovų generolas Markas Milley.
Nors afganų pajėgos jau perėmė saugumo kontrolę šalyje ir įvykdė keletą sėkmingų operacijų, optimizmu netrykštama. Pernai vietos pareigūnų žuvo dešimt kartų daugiau nei sąjungininkų: tą lėmė ir neprofesionalumas, ir negebėjimas pasirūpinti sužeistaisiais, ir sustiprėjęs talibų, norinčių nuversti Vakarų palaikomą vyriausybę, pasipriešinimas.
Be to, pagrindinis afganų pajėgas sudarančių pajėgų motyvas yra uždarbis, ypač vertinamas šalyje, kurioje nedarbas viršija 30 proc. Tačiau net ir to kartais nepakanka: gabūs kariai traukiasi iš pareigų, nes greitai praranda viltį kažką pakeisti ir neatlaiko nuolatinių talibų grasinimų. Tą iliustruoja paprastas pavyzdys: nors kiekvieno žuvusio kario šeimai yra pasiūloma Afganistano vėliava laidotuvių procesijai, jos dažniausiai atsisakoma baiminantis, kad visa giminė atsidurs talibų taikinyje. Dėl šių ir kitų priežasčių kasmet iš afganų pajėgų pasitraukia apie 50 tūkst. pareigūnų, kuriuos pakeisti tenka brangiai apmokant naujokus.
„Iš tiesų bijome dėl savo ateities, – prisipažįsta chirurgas Fatima Azizas. – Afganų pajėgos nėra pakankamos, todėl niekas nežino, kas čia dėsis išvykus tarptautinėms pajėgoms.“
Jam antrina verslininkas Mustafa Sadiqas: „Žmonės sunerimę, tačiau aš dėl to kaltinu valdžią, kuri nesugebėjo pasirengti blogiausiam – vakuumui, kuris susidarys išvykus šimtui tūkstančių užsienio kareivių.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Krašto apsaugos ministerija pranešė, kad Afganistano pietuose ketvirtadienį prieš pietus per sprogimą sužeisti trys patruliavę Lietuvos specialiųjų operacijų eskadrono “Aitvaras” kariai.

„Sužeistieji nugabenti į karo ligoninę, pavojus karių gyvybei negresia“, – sakoma ministerijos pranešime spaudai.

Nuo 2007 metų Pietų Afganistane dislokuotas Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas vykdo specialiosios žvalgybos užduotis.
Apie 260 Lietuvos karių šiuo metu tarnauja įvairiuose Afganistano rajonuose.

 

„Jūs sau po kojomis matote tik asfaltą ir žolę. O kas yra giliau, žino tik geologai. Jiems rūpi ne tik žemės, bet ir laiko gelmės“, – dėliodamas iš Afganistano parsivežtus uolienų mėginius šypsosi dr. Gediminas Motuza Matuzevičius. Įdomiausias paskaitas VU geologijos fakultete skaitančiu dėstytoju tituluojamas mokslininkas jau šį penktadienį, rugsėjo 23 d., visų laukia „Tyrėjų naktyje“, Botanikos sode, kur skaitys paskaitą „Kaip žemynai keliavo“, pasakos, kada Lietuvos teritorijoje tyvuliavo jūra, ar čia buvo tropinis klimatas ir kitus netikėtus pastebėjimus.

G. Motuzos Matuzevičiaus mokslinių interesų laukas apima Lietuvos kristalinio pamato sandarą, raidą, naudingąsias iškasenas, smūginius kraterius, tyrėjas yra sudaręs Pietų Lietuvos ir Lietuvos kristalinio pamato žemėlapius, dirbęs ekspedicijose užsienyje.

Daugiau apie G. Motuzos Matuzevičiaus veiklą – interviu.

Šiandien esate studentų mylimas dėstytojas, kolegų vertinamas profesionalas, užsienio mokslininkų į pagalbą kviečiamas geologas. Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias į geologiją?

Mane nuo mažumės traukė aktyvus gyvenimo būdas, keliavimas, gyvas darbas, visada domino kalbos, fizika, biologija, chemija, istorija. Geologijoje visi šie mokslai susiliečia, nes tiria žemės, žmonijos, mokslo istoriją. Šiame darbe negali sėdėti vietoje – vasarą vykstu į gamtą, renku medžiagą, o žiemą ją reikia apdoroti, rašyti mokslinius straipsnius.

Be mokslinio darbo, vedu paskaitas studentams. Nors teoriškai paskaitos turėtų užimti daugiau laiko, abiems veikloms skiriu vienodai dėmesio asmeninio laiko sąskaita. Pavyzdžiui, ir per šįmetes atostogas Graikijos salose su plaktuku uolienas kalinėjau. Esu dirbęs Mozambike, Norvegijoje, Čilėje, Švedijoje, Jakutijoje, neseniai grįžau iš Afganistano. Mano pasirinkimas pasiteisino – dirbu labai įdomų darbą.

Kas jums jūsų darbe labiausiai patinka?

Daugiausia džiaugsmo darbe teikia suvokimas, kad sužinotai, patyrei, supratai, sumanei kažką naujo. Ekspedicijose viskas, ką matai, randi, užeini, supranti, sutinki yra tavo. Eini, galvoji, kali… ir dirbi galva ir plaktuku, kaip sako iš viduramžių atėjęs posakis. Nuovargis ateina ne nuo ėjimo ar kopimo, o nuo galvojimo, kaip kas su kuo susiję.

Nori nenori tenka viskuo domėtis, ir gamta, ir žmonėmis. Mozambike dirbau prie geologinio žemėlapio sudarymo. Vietiniai gyventojai balto žmogaus nebuvo matę. Muzungu, vietinių kalba – baltaveidis – keldavo daug įvairių jausmų. Vieni sutikdavo draugiškai, kiti slėpdavosi, vaikai išsigandę tokio nenormalaus išblyškusio žmogaus verkdavo. Visur randu ką nors įdomaus įsidėti į „taupyklėlę“ – arba mokslinių interesų dėžutę, arba paskaitų lentynėlę.

Ką iš tiesų tiria geologija – praeitį? Dabartį? Ateitį?

Praeitis pati savaime žmonių nedomina, iš tiesų juos domina ateitis. Todėl geologai tiria praeitį, bet dirba ateičiai. Visose gyvenimo srityse – gamtoje, istorijoje, politikoje – kartojasi ir elgesys, ir klaidos. Ir ugnikalnių išsiveržimas, ir žemės drebėjimai, ir klimato kaita prognozuojama žiūrint į praeitį. Nelabai įdomu, kada koks dinozauras ar tarakonas gyveno ar išstipo, dinozaurams sentimentų nejaučiame. Tačiau jei sakome, kad taip atsitiko dėl asteroido smūgio, negalime atmesti, kad taip atsitiks ir žmonijai.

Kokių naudingųjų iškasenų yra Lietuvoje?

Visų pirma, turime daug ir geros kokybės statybinių medžiagų: dolomito, klinčių, smėlio, molio. Ne veltui naudojimui paruošti statybinių medžiagų telkiniai sudaro ketvirtį nacionalinio turto, tai yra 50-60 mlrd. Lt. Galima sakyti, kad tiek vertybių surado 300-400 Lietuvos geologų.

Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių pasaulyje, gėrimui naudojanti tik požeminį vandenį. Jis yra geros kokybės, paruošimui nereikia daug pastangų, jo turime gausius išteklius.

Taip pat turime geoterminius išteklius – Vakarų Lietuvos gelmėse vanduo yra įkaitęs iki šimto laipsnių. Tai – išskirtinis reiškinys rytinėje Europos pusėje. Klaipėdoje įrengta eksperimentinė geoterminė jėgainė, tad nemaža dalis Klaipėdos apšildoma gelmių energija. Ji yra pigesnė ir švaresnė už tą, kuri gaunama deginant angliavandenius. Be to, turime didelį potencialą ne tik naudotis šiltu vandeniu iš gelmių, bet ir iš jo gamintis elektrą, mažindami energetinę priklausomybę. Gelmių vandenį galima naudoti ir gydymo tikslais, nes jie yra druskingi.

Pietų Lietuvoje, apie Varėną, radome geležies rūdos telkinių, kuriuose yra apie 0.5 mlrd. tonų geležies rūdos. Gal kada turėsime stiprią metalo pramonę, bet Lietuva tokiai pramonei turi subręsti. Turime ir kitų naudingų iškasenų apraiškų, tik jas sunkiau surasti.

Kad tai suprastum, turi prakalbinti uolieną. Ji visada prisimena savo istoriją, kaip atsirado, kaip kito ir vystėsi. Bendraujant su gamta, pasak Einšteino, reikia mokėti užduoti teisingus klausimus, o tada gali tikėtis ir atsakymų.

Neseniai grįžote iš ekspedicijos Afganistate. Kokie šios ekspedicijos rezultatai?

Afganistane stengiamasi vystyti civilinius projektus, kurių vienas yra skirtas rasti ir apibūdinti Goro provincijos naudingąsias iškasenas. Tam reikia ištirti geologinę praeitį, nes nuo to priklauso ko galima tikėtis rasti.

Kartu su kolega S. Šliaupa pateikėm projektą ir ėmėmės darbo: surinkome informaciją, nors paskutiniai tyrimai daryti prieš keturiasdešimt metų, sudarėme Goro provincijos duomenų bazę. Tačiau reikėjo vykti ir patiems patyrinėti, nes per tiek laiko pasikeitė supratimas apie žemės raidą. Dabar Goro provincija yra vienintelė Afganistane, turinti savo geologinių duomenų suvestinę. Ja gali naudotis tiek geologai, tiek administracija, tiek verslininkai, gal tai paskatins ir ekonomines investicijas, darbo vietų sukūrimą.

Afganistano žemėje yra apie 12 mln. tonų vario, keli milijardai tonų geležies rūdos. Yra ir smulkesnio masto telkinių – švino, cinko, gyvsidabrio, brangakmenių, ličio, kuris labai reikalingas pramonei, nes tai yra baterijų elementas. Per šią sritį į šalį gali ateiti investicijos, kurios pakeistų aguonų pardavimo pajamas. Mes suradome naujų objektų, su kuriais gali būti susiję ir daugiau naudingųjų iškasenų. Vis dėlto nelengva atsakyti, kiek Afganistane yra naudojamų telkinių, nes juos reikia mokėti ekonomiškai, politiškai, technologiškai ir teisiškai naudoti. Bet ten vyksta karas. Kol nėra sąlygų naudoti telkinį, tai nėra telkinys.

 

Rugsėjo 23 d. visoje Lietuvoje vyksiantis renginys „Tyrėjų naktis“ visus kviečia į daugiau nei šimtą nemokamų renginių pačiomis įvairiausiomis mokslinėmis temomis. Daugiau apie šios ypatingos dienos renginius galima pasiskaityti „Tyrėjų nakties“ Facebook‘o profilyje www.facebook.com/tyrejunaktis, ir renginio svetainėje www.tyrėjųnaktis.lt.

„Tyrėjų naktį“ rengia Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga kartu su Kauno technologijos universitetu, Klaipėdos universitetu, Lietuvos energetikos institutu, Socialinių inovacijų institutu, Šiaulių universitetu, Vilniaus Gedimino technikos universitetu ir Vilniaus universitetu. Renginio informaciniai rėmėjai – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei „15 min“.

 

afp2

Vokietijos Federacija primygtinai prašė JAV, kad pastaroji priimtų ją dalyvauti karo veiksmuose Afganistane.

2011 metais sukanka lygiai 10 metų, kai buvo pradėti karo veiksmai Afganistane, Vokiečių žurnalas „Spiegel“ šia proga paskelbė sensacingą straipsnį, kuris, matyt, įpils dar vieną šaukštą deguto iš pažiūros skaniai atrodančią medaus statinę, kuri dar labiau įaudrins diskusijas apie tai, ar vokiečiams apskritai reikėjo veltis į karo veiksmus šioje Azijos šalyje. Abejotinai atrodo net dešimtmetį trunkantys karo  veiksmai, kurie neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų. Karo veiksmai byloja apie tai, kad Afganistane įvesti tvarką beveik neįmanoma. Neįtikėtinai skamba žurnalistų išvados, kurie, remdamiesi niekur anksčiau neskelbtais dokumentais, pripažįsta, kad Vokietijai apskritai nereikėjo veltis į konfliktą Afganistane, vokiečių kariškių veiksmai netgi trukdo JAV armijos kariškiams: Vokietija paprasčiausiai primygtinai, nieko neprašoma, įsivėlė į konfliktą Afganistane, įsivėlė į karą, kurio laimėti praktiškai neįmanoma.

Byloja slapti dokumentai

Vokiečių žurnalistų tvirtinimai turi realaus pagrindo: jie, paremti išanalizavus visą pluoštą slaptų dokumentų, gautų iš VFR vyriausybės, kurie, remiantis „Spiegei“ duomenimis, galėjo būti išslaptinti tik po 30 metų. Kanclerės tarnybos tarnybiniai pranešimai, dešimtis dokumentų iš VFR gynybos ministerijos, ištraukos iš susirašinėjimo telegramomis su JAV prezidentu Džordžu Bušu. „Šie dokumentai rodo, kad amerikiečiai buvo gana skeptiškai nusiteikę, kad Vokietija įsijungtų į karo veiksmus Afganistano teritorijoje. Anot amerikiečių, niekas vokiečių neprašė įsitraukti į karo veiksmus Afganistane, jie patys to prisiprašė. Kaip liudijimus „Spiegel“ pateikia laikotarpį nuo rugsėjo 11 dienos iki 2001 m. pabaigos – tai buvo etapas, kai vokiečiai itin suklydo, įvedę savo kariuomenę į kalnuotą Azijos šalį.

Remiantis oficialiais Berlyno šaltinais, po rugsėjo 11 d. tragedijos, jausdama pareigą patiems artimiausiems savo partneriams NATO, Vokietija pati pirma įvedė savo karių kontingentą į Afganistaną. Tokį požiūrį savo memuaruose išreikė Gerhardas Schroderis, tuo metu, beje, buvęs Vokietijos kancleriu, tvirtindamas neatsiejamą JAV ir Vokietijos vienybę, priešpastatydamas JAV ir Vokietijos vienybę Afganistano klausimu, kartu primindamas kad vokiečių ir amerikiečių santykiai Irako karo atžvilgiu iš esmės skiriasi. “Spiegel“ duomenimis,  minėtieji faktai nėra tikslūs: „Neatsiejamas solidarumas“ , kuris tuo metu buvo minimas kiekvienai progai pasitaikius, iš tikrųjų buvo tik vokiečių popmastinis išsigalvojimas. Kitos NATO šalys laikėsi kur kas nuosaikesnės politikos ir atsargiai vertino besąlygišką JAV palaikymą kare Afganistane. Pavyzdžiui, Austrija išreiškė „begalinį apgailestavimą dėl beprasmių žūčių Afganistane, visiems buvo aišku, kad prasideda ilgalaikis karas.

Pats Vašingtonas, patyręs rugsėjo 11-osios tragediją, kaip pažymi „Der Spiegel“, po tragedijos ne tik neprašė visokeriopos pasaulio pagalbos ir solidarumo, bet ir žiūrėjo į tą pagalbą įtariai, baimindamasis, kad NATO partneriai iš Europos, savo lėtapėdiškumu sulėtins savo veiksmais karines operacijas Afganistane, taip, kaip atsitiko 1999 metais Kosove. Labai aiškiai tai buvo išreikšta rengiant NATO rezoliuciją vertinant rugsėjo 11 d. įvykius. Pirmą kartą per Šiaurės karinio aljanso istoriją buvo panaudotas NATO taisyklių 5 –asis punktas, pagal kurį, viso aljanso nariai, jei buvo užpulta nors viena NATO narė, vadinasi karas buvo paskelbtas ir visiems kitiems NATO sąjungininkams. Šaltojo karo metais silpnos Europos NATO nariams šis straipsnis europiečiams garantavo, kad karo su SSSR atveju į karinius veiksmus įsikiš ir JAV. Šįkart NATO nariams Europoje teko įsikišti padedant Amerikai.

Amerikierčiai banė atsisakyti pagalbos

Vašingtono atstovai, 2001 m. rugsėjo 12 d. susipažinę su NATO rezoliucijos projektu, nors mandagiai ir padėkojom už pagalbą, kartu pabrėžė, kad niekam neleis kištis į JAV karą Afganistane. Kaip pažymi “Spiegel“, kitų NATO šalių kišimasis į Afganistano reikalus buvo pavadintas „Komitetiniu karu (War by Committee). Tų metų rugsėjo 28 dieną Vokietijos pasiuntinys savo telegramoje rašė: „Įdomios pastabos iš JAV viceprezidento Diko Čeinio lūpų: “JAV niekada iš savo pusės net negalėjo pagalvoti, kad supervalstybei gali padėti sąjungininkai“ Rugsėjo 30 dieną Condolisa Rise raportavo: „Australai, prancūzai, kanadiečiai ir vokiečiai gali padėti. Jie nori padaryti viską, ką sugeba“. „Mes pakviesime juos, jei tai bus mirtinai būtina. Ir jei tai mums netrukdys vykdyti savo užduočių“. – pridūrė gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas, pridurdamas, kad negalvoja apie tai, ką galėtų veikti sąjungininkų kariai.

Tačiau Gerhardo Šroderio vyriausybė primygtinai siūlė savo pagalbą. Paremtą tokia koncepcija: aljanso nariai turi būti visuomet solidarūs ir veikti išvien. Vokietijos kancleris kreipėsi Bundesvero generolą inspektorių (tai aukščiausias karinis pareigūnas Vokietijoje) Haroldą Kujatą su reikalavimu patikslinti, ką Vokietiją gali pasiūlyti veiksmas Afganistane. H.Kujatas išvardijo: žvalgybinius lėktuvus „Tornado“, priešlėktuvines oro sistemas. Specialistus radiololacinei kovai, elitinius Bundesvero karius, šturmo brigadą KSK. Iš esmės, karinėms operacijoms Afganistane Berlynas gali pasiūlyti 100 specialiai treniruotų desantininkų – šturmo specialistų, tačiau kaip paaiškėjo vėliau, tikrų desantininkų tebuvo 40, kiti rūpinosi radijo ryšių ir amunicijos tiekimu ir logistika. Tai tik lašas jūroje. Pagalba buvo aiškiai nepakankama, ji buvo amerikiečiams visai nereikalinga. Ar vertėjo apskritai Vokietijai veltis į konfliktą Afganistane, kuri biudžetui jau kainavo 4,8 milijardo eurų.

Tuo tarpu G, Šrioderis, siųsdamas savo karinį atašė Michaelį Steinerį į Vašingtoną, pastarajam paklausus „ar tik tiek gali Vokietija“ atsakė „Tai viskas, ką galime“. Po pokalbio su C.Rice, M.Steineris neturėjo jokių iliuzijų: „Vokietija Amerikai visai nesvarbi šiame kare, JAV kur kas įdomesnis klausimas „kaip sureaguos Vokietija, jei JAV Afganistane panaudos mažo galingumo taktinį branduolinį ginklą. Iš JAV užsienio reikalų ministerijos užrašų aiškėja, kurią surašė aukščiausi Bundesvero karininkai, NATO pareigūnai ir Jungtinių Tautų ekspertai. Daroma išvada, kad Vokietija turi atsižvelgti į neigiamą nuomonę, kad Vokietija kare Afganistane nelabai pageidaujama, tačiau, jei vokiečiai primygtinai prašo, jiems reikia leisti dalyvauti kariniuose veiksmuose. 2001 m. spalio 4 d. G.Šroderis sakė kalbą pagrindinių Vokietijos partijų susirinkime. Jo kalbos paraštėse yra tokia frazė: „JAV vyriausybė leido  mums aiškiai suprasti, kad amerikiečiai žino, kokį karinį kontingentą Vokietija sugebės nusiųsti į Afganistaną. Jie nenori mūsų įvelti į šį konfliktą. JAV kur kas svarbesnė NATO narių moralinė parama.

Vokietijos viduje kancleriui ir užsienio reikalų ministrui Joshkai Fischeriu. Aktyviai piršusiems „beribio solidarumo“ idėją, teko susidurti su nesėkme. Dar rugsėjo 14 d. Vokietijos federalinis prezidentas Johanesas Rau aktyviai pasisakė prieš G, Šroderio iniciatyvą įvelti vokiečius į karinį konfliktą, nors sąjungininkai ir to nepageidavo, pareikęs, kad neapykanta – blogas ženklas ir apakina,  kad „neapykanta neturi kurstyti neadekvačių veiksmų“. Po dviejų dienų tuometinis federalinis prezidentas pasisakė dar konkrečiau, „Deutschge Funk“ eteryje „Vokietija neturi sau leisti įsitraukti į karinius veiksmus“. Tuo tarpu TV kanalo ZDF eteryje G,. Šroderis priminė, kad pagal Vokietijos konstituciją užsienio politiką vykdo būtent kancleris ir kad „besąlygiška pagalba taip pat reiškia ir karinę paramą“. Jau minėtasis Michaelis Staineris, kuris yra asmeninis G. Šroderio draugas ir vienas kitą vadina „tu“, kanclerį įspėjo , kad nė viena valstybė neprivalo aklai paklusti kitos šalies valiai. O priešingu atveju, kancleris išeina iš savo įgaliojimų „rėmų“ ir viską jis turi daryti remdamasis savo šalie nacionaliniais interesais.

Vokiečiai pakeitė nuomonę

2011 m. spalio 7 d. JAV pradėjus masinę karinę operaciją Afganistane ir atėjus pirmiesiems pranešimams apie masines civilių afganų žūtis, pasikeitė nuomonė ir pačioje Vokietijos visuomenėje. Berlyne ir Štutgarte į gatves išėjo minios žmonių. Protestuodami apie masinius bombardavimus. G.Šroderiui ir J. Fischeriui teko susiremti su tokiomis įtakingomis partijomis kaip Socialdemokratais ir Žaliaisiais. Tuo tarpu vyriausybė, nepaisydama protestų ir toliau laikė „kursą link Afganistano“. Kurį laiką neturėdama galimybės pradėti karo veiksmų, Vokietija intensyviai dirbo diplomatijos srityje. Vokiečių diplomatai Vašingtone, susitikę su nauju D. Bušo patarėju Afganistano klausimu Zalmayumi Khalikzadu savo nuostabai išsiaiškino, kad jokios konkrečios koncepcijos pabaigus akciją Afganistane apskritai nėra. Vokietija intensyviai pradėjo eksploatuoti šį šansą, žengusi žingsnį, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, tapo pražūtingu. JAV iš principo apskritai nesiruošė dalyvauti Afganistano atstatymo darbuose po karo. Jau turėdama kitą puolimo tikslą – Iraką. Vokietija, savo ruožtu, vadovaudamasi „visuotinio solidarumo“ principu ir remdamasi tuo, kaip pasakyti savo svarų žodį Afganistano klausimu. Prisiėmė sau beveik neįgyvendinamą  užduotį – atstatyti karo nualintą šalį ir demokratizuoti šią Azijos valstybę, kuri, kaip teigia „Spiegel“, „visai nepageidauja atsisakyti tenykščios feodalinės santvarkos“. Vokietija iškėlė tarptautinės konferencijos idėją Afganistano klausimu, kuri įvyko pernai gruodžio 5 d. Petersberge Vokietijoje. JAV nesipriešino šiai idėjai, kadangi manė, kad tarptautinio renginio perspektyva pastūmės afganus atsiriboti nuo talibų.

VFR valdžiai akcentų perstumdymas bandant kurti demokratinius pamatus pokario laikotarpiu leido užsidirbti nemažų dividendų ir pateisinti demokratinės valstybės įvaizdį visuomenės akyse dabartinėje situaciją „Enduring Freedoom“. 2001 m. lapkričio 16 d. pavyko gauti Bundestago pritarimą pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo vokiečių kariniams veiksmams už Europos ribų. Kitais žodžiais, Vokietija iš pradžių sukūrė „neapibrėžtą solidarumą“, o vėliau „demokratinį atkūrimą Afganistane“. Palyginimui: JAV nenori nė pirmo, nė antro veiksmo ir pasirodė kur kas nuoseklesnė. O štai principai, kuriais vadovavosi vokiečiai. „Neapibrėžtas solidarumas“ koją pakišo Irake, kuriame vėliau taip pat prasidėjo karas. Demokratinės pertvarkos Afganistane taip pat nedavė vaisių. „Kad tai gerai ir teisingai skambėtų, praktiškai reikėtų perkainuoti vertybes“, – apibendrina „Spiegel“. Šimtai vokiečių smogikų, kuriems taip ir neteko dalyvauti rimtose karinėse operacijose, privertė keisti ir keisti karius ISAF misijos rėmuose. Per visą laiką Afganistane pabuvojo 98 tūkst. vokiečių karių, 52 iš jų žuvo. Apie 200 buvo sužeisti.

Afganistane galų gale vokiečiai patyrė fiasko. Kaip žurnalui “Spiegel“ prisipažino G.Šroderis, jo skaičiavimais misija Afganistane ilgiausiai turėjo užtrukti penkerius metus. Šiandien ji trunka kur kas ilgiau nei Pirmasis ir Antrasis karas kartu sudėjus. Ir kaip pataisyti situacija, šiandien niekas nežino.

Lietuvos parama Afganistanui turi ir moralinės skolos pobūdį, nes afganų kova už laisvę prisidėjo prie sovietų imperijos žlugimo, sakė Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, sekmadienį susitikęs su Afganistano prezidentu Hamidu Karzajumi.

“Turėjau progą išsakyti, kad Afganistano tautos kova už savo laisvę prieš dvidešimt metų buvo vienas iš veiksnių, kuris sugriovė sovietų imperiją, ir mes atgavome laisvę. Todėl mūsų parama šiandieniam Afganistanui turi ir moralinės skolos pobūdį”, – BNS po susitikimo su H.Karzajumi sakė A.Kubilius.

Lietuvos premjeras taip pat pabrėžė, kad būdama nauja demokratija Lietuva gali padėti Afganistanui kurti politinę sistemą ir stiprinti administracinius gebėjimus.

“Aptarėme mūsų patirtį, kuri, kaip jaunos demokratijos, prieš dvidešimt metų atgavusios nepriklausomybę, gali būti naudinga Afganistanui kuriant demokratinę politinę sistemą, stiprinant administracinius gebėjimus, kovojant su korupcija”, – sakė A.Kubilius.

Sovietų kariuomenė Afganistaną paliko 1989 metais po dešimtmečio trukusio karo, kurio pabaigoje partizanai mudžahedai perėmė iniciatyvą iš prosovietinės vyriausybės ir sovietų kariuomenės.

1992 metais užėmę Kabulą mudžahedai paskelbė islamo valstybę, tačiau netrukus po to šalis įgrimzdo į pilietinį karą tarp skirtingų etninių grupuočių – puštunų iš vienos pusės ir tadžikų su uzbekais iš kitos.

Tvyrant chaosui 1994 metais pietuose susikūrė fundamentalistinis puštūnų Talibano judėjimas, ir jau po dvejų metų užėmė Kabulą. Talibai didžiąją šalies dalį kontroliavo iki JAV invazijos 2001 metais.

Netrukus Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktoriumi tapsiantis amerikietis generolas po susitikimo su Afganistane viešinčiu Lietuvos premjeru Andriumi Kubiliumi pagyrė Lietuvos karius ir užsiminė, kad mokyti vietos pajėgas jie būtų reikalingi ir baigus karines operacijas Goro provincijoje.

Ponas generole, kaip įvertintumėte Lietuvos indėlį Tarptautinių saugumo paramos pajėgų ( ISAF ) misijoje? Kada Lietuva galėtų perduoti atsakomybę už saugumą Goro provincijoje ir išvesti didžiąją dalį karių?

Lietuvos indėlis yra svarbus. Afganistane tarnauja apie 260 karių, dauguma – provincijos atkūrimo grupėje Gore. Bet taip pat yra instruktorių Kandahare, aukštai vertinamos specialiųjų operacijų pajėgos, karininkai dirba kituose štabuose, lietuviai taip pat apmoko Afganistano policiją.

Buvau Gore, mačiau, kiek pasiekė provincijos atkūrimo grupė. Goro provincijai sekasi gerai. Pernai paskirtas naujas gubernatorius daro įspūdį – jis daktaro laipsnį apsigynė Jungtinėje Karalystėje ir iki šiol veikė gana įspūdingai.

Goras gali būti kitame atsakomybės perdavimo etape, galbūt labiau tikėtina, jog trečiajame perdavime etape, taigi maždaug po metų. Tada gali prasidėti, kaip mes sakome, provincijos atkūrimo grupės mažėjimo procesas – ji mažės sulig kiekvienu perdavimo etapu.

Mes lauktume – ir tai aptarėme su premjeru ir krašto apsaugos ministre – kad dalis šių pajėgų galėtų būti panaudojama papildomai apmokymo misijoms.

Neseniai JAV ir kai kurios kitos šalys paskelbė netolimas konkrečias datas, kada išves didelę dalį karių. Jūsų nuomone, ar nėra per daug skubama?

Per 15 mėnesių iš viso bus išvesta 33 tūkst. JAV karių iš 100 tūkst., ir tai tik iš anksčiau įvestų papildomų pajėgų. O tuo laikotarpiu atsiras papildomai maždaug 70 tūkst. Afganistano pajėgose. Taigi manome, kad tai tikrai įgyvendinama programa, įgyvendinamas planas. Ir mes tikrai to sieksime.

Kokius didžiausius iššūkius matote palikdamas šias pareigas, siekiant užtikrinti stabilumą Afganistane?

Yra nemažai iššūkių. Kariniu požiūriu turime padėti savo afganistaniečiams partneriams rengti ne tik kovinius pėstininkų būrius, bet ir paramos, logistikos, inžinierių, aviatorių grupes, plėtoti susisiekimą, užtikrinti žvalgybos kontrolę. Čia prisideda ir jūsų pajėgos.

Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, yra ir kitų iššūkių. Yra problemų dėl kitose šalyse Talibanui teikiamo prieglobsčio. Yra iššūkių, kuriuos pirmiausia paaiškintų prezidentas Hamidas Karzajus, dėl valdymo struktūrų stiprinimo įvairiais valdžios lygiais Afganistane. 30 metų karo būklėje buvusi šalis prarado daug žmogiškojo kapitalo, ir per paskutinį dešimtmetį labai stengėsi atkurti šį kapitalą.

58 metų D.Petraeusas šį mėnesį baigs tarnybą Afganistane, o rugsėjį pradės vadovauti CŽV. Jo kandidatūrą Senatas patvirtino birželio 30 dieną.

Generolas pripažįsta, kad jis rekomendavo lėtesnį amerikiečių karių išvedimą nei nusprendė prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) – prezidento sprendimu, JAV šiemet išvest 10 tūkst., kitąmet – dar 23 tūkst. karių.

D.Petraeusas Jungtinėse Valstijose sulaukė ypač gerų vertinimų dėl jo strategijos Irako kare, kai 2007 metais įvestos papildomos amerikiečių pajėgos sugebėjo gana greitai pažaboti smurtą. Pats generolas yra pripažinęs, kad Afganistane tai užtruks gerokai ilgiau.

NATO vadovaujama tarptautinė koalicija yra nustačiusi tikslą iki 2014 metų pabaigos perduoti atsakomybę už saugumą Afganistane vietos pajėgoms ir išvesti didžiąją dalį karių.

Tačiau šalyje nesiliaujant smurtui, yra daug abejojančiųjų, ar dažnai korumpuotos ir prastai apmokytos afganų policijos ir saugumo pajėgos bus pajėgios užkirsti kelią sukilėlių išpuoliams pasitraukus užsienio kariams.