"Scanpix" nuotr.

2014-ųjų balandį Australijos karinis laivas netoli Kenijos krantų sulaikė laivą, kuriame aptiko daugiau nei vieną toną heroino, kurio vertė – 260 mln. dolerių. Šis kiekis prilygo visam 1990-2009 m. Rytų Afrikos pakrantėje konfiskuotam šių narkotikų kiekiui. Vėliau tais pačiais metais Kenijos karinis jūrų laivynas iš Pakistano plaukiančiame laive rado virš 800 kg heroino. Šie atvejai rodo, kad Afrika tampa narkotikų verslo inkubatoriumi, rašo “Foreign Affairs”.

Nuo praėjusio dešimtmečio nusikalstami susivienijimai bando įsitvirtinti užsachario regione, kur valstybinės institucijos silpnos, vyrauja skurdas ir skylėtos sienos leidžia gabenti kokainą ir heroiną į Europą bei Šiaurės Ameriką. Prekyba narkotikais iškreipė dalies Afrikos valstybių ekonomiką ir politiką, sukrovė turtus ne valstybiniam veikėjams, tarp kurių – ir teroristinės organizacijos.  Be iššūkio šalių saugumui, tai paskatino didesnį narkotikų vartojimą tarp pačių afrikiečių, kuris kai kur pasiekė epidemijos lygį.

Afrikiečiai mano, kad prekyba narkotikais yra “Vakarų problema”, tačiau toks įsitikinimas visiškai neatitinka realybės.

Tiesa, narkotikų prekyba Afrikoje – nieko naujo. Nuo seno kai kurios šalys yra tarpinė stotelė narkotikų kroviniui pakeliui į Vakarų Europos miestus. Pasak istoriko Stepheno Elliso, libaniečių kontrabandininkai dar 1952 m. gabeno heroiną į JAV per Šiaurės Afriką. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Nigerijos ir Ganos gangsteriai iškilo kaip rimti žaidėjai tarptautinėje narkotikų prekybos rinkoje. Tai buvo pradžia ir nuo šio tūkstantmečio pradžios užsachario Afrika tapo narkotikų pervežimo centru. Nuo 2002 m. konfiskuotas kokaino kiekis dramatiškai išaugo – nuo 560 kg (2002 m.) iki 1100 kg (2003 m.) ir 3,5 t (2004 m.).

Užsachario Afrikos vaidmuo išaugo dėl to, kad Šiaurės Amerikos kokaino rinka persipildė, o kontrabandos Karibuose tinklas buvo sunaikintas. Pietų Amerikos narkotikų baronai tuomet atkreipė dėmesį į Europą ir Vakarų Afrika natūraliai tapo “logistikos” centru. Kolumbijos ir Venesuelos kartelių atstovai tapo dažni svečiai Gvinėjoje-Bisau – mažoje Vakarų Afrikos valstybėje.

Rytų Afrika tapo afganistanietiško heroino tarpinė stotelė, nes Europos teisėsauga uždarė heroino kelią per Pietvakarių Aziją ir Balkanus.

Patys afrikiečiai mano, kad prekyba narkotikais yra “Vakarų problema”, tačiau toks įsitikinimas visiškai neatitinka realybės.

"Scanpix" nuotr.

Prekyba narkotikai destabilizavo kai kurias Afrikos valstybes, o geriausiai žinoma auka – ta pati Gvinėja Bisau, kur narkotikų prekeiviai užverbavo kariuomenės pareigūnus, kad šie užtikrintų verslo saugumą. Bandymai reformuoti saugumo sektorių ir sunaikinti kariškių ryšius su narkotikų prekeiviais iššaukė 2012 m. kariškių perversmą.

Malis – dar viena Afrikos valstybė, nukentėjusi nuo narkotikų prekybos, kuri suklestėjo šalies šiaurėje ir leido iškilti ginkluotoms grupuotėms bei susilpninti valstybines institucijas.

Be šių dviejų valstybių, yra žinoma, kad narkotikų kontrabandininkai įsitvirtino Ganoje, Gvinėjoje ir Kenijoje, kuriose užsitikrino valdžios pareigūnų paramą. Kai kurie ekspertai baiminasi, kad netrukus gali prasidėti kruvini karai tarp narkotikų prekeivių, kaip kad vyksta Lotynų Amerikoje.

Be to, auga narkotikų paklausa pačioje Afrikoje. Tanzanijoje padėtis pasitarė tokia kritiška, kad vyriausybė pradėjo remti metadono klinikas.

Tokia situacija privertė atkreipti dėmesį ir užsienio, ir vietos teisėsaugą. Tačiau sunaikinus narkotikų kontrabandos tinklą vienoje šalyje, kontrabandininkai persikelia į kitą. JAV suėmus Gvinėjos Bisau admirolą Bubo Na Tchuto 2013 m. narkotikų prekeiviai be vargo perkėlė operacijas į kaimyninę Gvinėja.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Visureigiai – tiesiog nepamainoma transporto priemonė keliauti po Afriką: tik dykrose, dykumose ar džiunglėse, persikeliant per upes ar upelius, iki soties galima pasimėgauti adrenalino kupinu bekelės važiavimu ir pamatyti kitokį – neturistinį šio žemyno gyvenimą.

„Jei nori pajusti tikrąją Afriką, važiuoti patogiais asfaltuotais keliais neužtenka – geriausia rinktis visureigius ir traukti kur akys mato. Būtent taip mes ir keliaujam. Aišku, žiūrim į žemėlapius, tačiau renkamės kelius, kuriuos tik santykinai galima taip pavadinti. Ieškom tokių kelių, kuriais būtų kuo sunkiau važiuoti mums, visureigių ir bekelės gerbėjams“, – pasakoja ūkininkas ir visureigių klubo „Off road club 4X4 Biržai“ pirmininkas Rolandas Narkus.
Keturiais visureigiais į Afriką R.Narkus su bendražygiais sportininkais ir aistringais bekelės gerbėjais iškeliavo praėjusių metų gruodžio 27 dieną, o namo grįžo daugiau nei prieš savaitę. Per 41 dieną lietuviai nuvažiavo apie 10 tūkst. km ir aplankė Maroką, Mauritaniją, Malį, Gvinėją ir Dramblio Kaulo Respubliką. Tai jau antroji tokia lietuvių kelionė. 2013 m. pradžioje jie per penkias savaites sukorė apie 8 tūkst. km – pervažiavo Maroką, Vakarų Sacharą, Mauritaniją, Senegalą ir Gambiją, išbandė ir dalį senojo Dakaro kelio.
Priminsime, kad Dakaro ralis, organizuojamas prancūzų „Amaury Sport“ organizacijos, iki 2009 m. vykdavo Pietų Europos šalių trasomis bei Afrikos dykumomis ir kalnais, tačiau dėl regione kilusių neramumų lenktynės perkeltos į Pietų Amerikos žemyną.
Verta paminėti, kad ponas Rolandas su bendražygiais kelionei ruošiasi atsakingai – perka visureigius ir sutvarko juos taip, kad kuo mažiau lūžtų, na, o pasiekę galutinį kelionės tašką automobilius parduoda ir skrenda namo lėktuvu. „Taip daro pusė Europos keliautojų. Tokių kaip mes ten daug, tik Afrika yra didžiulė ir žmonių mažai sutinki. Parduodamas automobilį apie pelną negalvoji, juk parsiveži įspūdžių, nuotraukų, vaizdo įrašų. Tai svarbiausia“, – pasakoja R.Narkus.
Pasak Rolando, keliaujama labai paprastai: buitinės sąlygos minimalios, stovyklos nakčiai įrengiamos kur nors prie atokių kaimų, dažniausiai miegama visureigiuose, net ir kelionės maršrutas nėra žinomas iš anksto – kur norisi, ten ir važiuojama, žinomas nebent galutinis kelionės taškas. Bekelės aistruoliai važiuodami per Afrikos šalis nepuldavo ieškoti turistinių objektų (juos apžiūrėdavo, jei pasitaikydavo pakeliui), tačiau mėgavosi gyvenimu gamtoje ir sunkiai išvažiuojamais keliukais.
„Sakoma, kad Afrika arba užkabina, arba atstumia. Mus užkabino, pernai važiavome, šiemet važiavome ir tikriausiai važiuosime kitąmet. Nors dabar dar įspūdžiai nesusigulėję, tačiau, manau, po kelių mėnesių pasiilgsiu šilumos, naujų įspūdžių, erdvės (Lietuvoje taip maža vietos), ir vėl norėsis atgal. Kuo daugiau važiuoji, tuo Afrika darosi įdomesnė ir dar labiau vilioja“, – pasakoja keliautojas.

Vis kitoks gamtovaizdis ir chaosas su taisyklėmis

Pasak Rolando, per pirmąją kelionę vos tik įvažiavus į Afriką stebino viskas. „O, Afrika – kitas žemynas! Marokas, Mauritanija, Senegalas – viskas absoliučiai stebino. O šiais metais, kai įvažiavome į Maroką, tai net nepajutome, kad mes kažkur Afrikoje“, – šypteli mūsų pašnekovas ir priduria, kad vis dėlto kiekviena Afrikos šalis yra vis kitokia. Pavyzdžiui, Mauritanijoje – beveik tik smėlis, kopos ir dykumos, Malyje atsiranda šiek tiek žalumos, o Gvinėjoje prasideda kalnai, miškai ir džiunglės.
Kiekvienoje šalyje skiriasi ir žmonės. Štai Maroko ir Mauritanijos gyventojai keliautojų ir turistų matę nemažai, taigi jau yra išlepę – pripratę, kad atvykėliai turi duoti dovanų ar padalyti pinigų. O štai šalyse už Malio vietiniai į atklydėlius, važinėjančius visureigiais per dykumas, žiūri kaip į kokius kosmonautus ar visai nematytas būtybes. Gvinėjoje žmonės labiau atsipalaidavę, nuolat šypsosi.
Keliautojai dar pernai ketino apsilankyti Malyje, tačiau dėl ten vykstančių kovų šio plano atsisakė, na, o šiais metais dėl visa ko Maroko sostinėje Rabate apsilankė Malio ambasadoje ir gavo vizas, kad reikalui esant galėtų pervažiuoti sieną. Vizas gavo nesunkiai, tačiau jau privažiavus sieną paaiškėjo, jog Malyje vis dar nėra įprasta, kad čia gausiai lankytųsi turistai. „Mus apnakvindino, pavadinkime, jų žandarmerijos būstinėje su apsauga. Apsauga tokia, kad tvoros kiauros ir žmonės ateina kada tik nori, nes atvažiavo tubabai – baltieji“, – prisimena Rolandas ir priduria, kad iš žandarmerijos iki Bamako visus 400–500 km juos lydėjo kareivių konvojus, neleisdamas nė trupučio nusukti nuo kelio ar stabtelėti pavalgyti.
Konvojus lietuvius paliko tik įsikūrusius viešbutyje. Įdomu, kad susiruošusiems išvažiuoti iš šalies keliautojams konvojaus jau nebuvo skirta, buvo galima važiuoti kur tik norisi – į antrą tūkstantmetį skaičiuojantį Tombuktu miestą ar kitą pasirinktą objektą. Tačiau keliautojai paklausė rekomendacijų, kad tokioms ekskursijoms Malyje dar anksti, mat neramumai čia vienur, čia kitur vis dar plyksteli.
Kita vertus, Bamake net nebuvo justi, kad kažkur šalyje vyksta karas ar susirėmimai, atvirkščiai – sostinė gyvena savo ritmu. „Vakare įvažiavus į Bamaką nustebino motorolerių ir automobilių mišrainė. Sostinė paskendusi benzino ir tepalo smoge. Tiek motorolerių ir motociklų nesu matęs per visą savo gyvenimą. Man buvo šokas, kad taip galima važinėti. Tačiau tas chaosas turi savas taisykles, kurių visi laikosi“, – pasakoja Rolandas.
Dar didesnis chaosas keliautojų laukė Gvinėjos sostinėje Konakryje. „Paradoksalu, tačiau ir šitas chaosas turi savo tvarką. Tik mūsų akims tai kažkas baisaus. Kai ilgiau pabūni, įsitikini, kad čia galioja tam tikros taisyklės. Pavyzdžiui, jei kažkas pypsena, tai reikia atkreipti dėmesį, nes tikriausiai nori įvažiuoti ar išvažiuoti“, – pastebėjo keliautojas.
Nors Gvinėja yra šiek tiek skurdesnė nei kitos aplankytos šalys, tačiau negalima sakyti, kad čia skurdas bado akis. Yra ir vargingiau, ir turtingiau gyvenančių žmonių, sostinėje vyksta statybos, tvarkomi keliai. Mūsų pašnekovo nuomone, šalis juda į priekį. Žmonės nėra pikti, atvirkščiai – daug šypsosi, tuo gerokai skirdamiesi nuo Malio ar Maroko gyventojų. Be to, nepyksta fotografuojami, o net pasimaivo ar patys paprašo, kad atklydėliai juos įamžintų.

„Pasiruošiamieji darbai vyksta sklandžiai. Nuotaikos geros. Baigiame
susidėlioti kelionės maršrutą, nes norime aplankyti tas vietas, kurios
nėra turistų lankomos ir mėgstamos.

Norime pamatyti daugiau egzotikos“, –
apie būsimą kelionę į Afriką pasakojo Vilniaus universiteto dėstytojas,
poliglotas, filosofijos mokslų daktaras Gediminas Degėsys.
Jis, kartu su Aušriu Matoniu, gruodžio 13 d. išvyksta į ekspediciją
„Septynios Afrikos“, per kurią aplankys septynias skurdžiausias Juodosios
Afrikos šalis. Dviejų lietuvių maršrutas driekiasi per Senegalą, Gambiją,
Bisau Gvinėją, Gvinėją, Liberiją, Siera Leonę ir Dramblio Kaulo Krantą.
„Tikimės patekti pas kuo daugiau unikalių Afrikos genčių, nes norime
susipažinti su jų tradicijomis, papročiais, religija, kalba ir pan. Nors
esu nemažai skaitęs apie gentis, bet norisi viską pamatyti iš arti“, –
sakė G. Degėsys.
Mokslininkas juokavo, kad tikru išbandymu jiems taps vietinis transportas,
kuriuo vyrai ruošiasi keliauti: „Nelabai save įsivaizduoju sėdintį
autobuse, prigrustame žmonių ir įvairių daiktų, kurių daugiausiai – ant
stogo. Tai man bus tikras iššūkis.“
Dviejų lietuvių ekspedicija džiaugėsi ir labdaros organizacijos „Running
for Change“ vienas iš sumanytojų Benas Harvey, kuris su bičiuliais renka
lėšas, pradinės mokyklos statybai Siera Leone.
„Pats ne kartą lankiausi Afrikoje. Tai labai graži šalis. Didžiausią
įspūdį paliko ne tik nuostabi gamta, bet itin šilti ir draugiški žmonės.
Mano jausmai šiam žemynui – tik patys šilčiausi. Tad tikiu, kad ir
Gediminas grįš su panašiais jausmais. Manau, kad jo surinktos žinios padės
kitiems žmonėms geriau pažinti Afriką ir pažvelgti į ją kitaip“, – sakė B.
Harvey.
Lietuvos mokslo istorijoje – tai pirmieji bandymai profesionaliu žvilgsniu
pažvelgti į tenykštes tautas. Poliglotas viliasi, kad surinkta informacija
bus naudinga ir paprastiems žmonėms, kurie galės geriau susipažinti su
Afrikos žemynu.
Ekspedicijos „Septynios Afrikos“ dalyviai iš kelionės planuoja sugrįžti
2014 m. sausio 20 d. Po ekspedicijos lietuviai ruošiasi pristatyti
fotografijų parodą, surengti susitikimus įvairiose Lietuvos kultūros bei
mokslo įstaigose, išleisti knygą.

“Praėjusią savaitę pasaulis neteko Laisvės milžino”, – taip žinią apie Nelsono Mandelos, pirmojo juodaodžio Pietų Afrikos Respublikos prezidento, Nobelio taikos premijos laureato, kovotojo už žmogaus teisės ir orumą mirtį sutiko Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas.

Gedinčiuosius gali paguosti tik faktas, kad vienas labiausiai gerbiamų planetos lyderių šioje žemėje praleido beveik visą amžių – mirė eidamas 96-uosius metus.
Nelsonas Mandela, arba Tėvas Madiba, kaip vadina vietos gyventojai, laikomas Pietų Afrikos Respublikos (PAR) transformacijos iš rasinio despotizmo į liberalią demokratiją tėvu.
Nors tai, kad N.Mandela sunkiai serga, buvo žinoma jau kurį laiką, pranešimas apie jo mirtį buvo sutiktas itin jautriai: tūkstančiai žmonių PAR gatvėse sunkiai tramdė ašaras, miestuose nutilo triukšmas, o viso pasaulio šalyse įsakyta nuleisti vėliavas iki pusės stiebo.

Sugebėjo suvienyti tautą

1918 m. gimęs Rolihlahla Mandela, kosų tautos Thembu klano vado sūnus, visiems žinomą vardą gavo visai atsitiktinai: pradėjęs lankyti metodistų misionierių mokyklą Mandela Nelsonu žymaus britų generolo garbei buvo pramintas todėl, kad mokytojui britui tikrąjį jo vardą ištarti buvo paprasčiausiai per sudėtinga.
Jis buvo pirmasis šeimoje, pradėjęs lankyti mokyklą, kurioje ėmė ryškėti jo, kaip lyderio, bruožai. „Jau tada buvo matyti, kad jis gali vesti paskui save kitus“, – sakė vienas draugų.
1947 m. tapęs Afrikos nacionalinio kongreso (angl. ANC) Jaunimo lygos lyderiu N.Mandela susidūrė su pirmaisiais iššūkiais. 1948 m. į valdžią atėjusi Nacionalistų partija iki pat 1990 m. vykdė apartheido politiką, kurios esmė – neeuropietiškos išvaizdos žmonių klasifikavimas ir diskriminavimas, skirtingų rasių asmenų santuokų draudimas.
ANC tapo pagrindine tam besipriešinančia jėga – tais pačiais metais kongreso paskelbtame manifeste teigiama, kad skirtingos rasinės grupės privalo sugyventi. Baltųjų valdomoje kolonijoje afrikietiškas nacionalizmas buvo nepriimtinas, todėl buvo uždrausti politiniai susibūrimai.
Veikdamas Jaunimo lygoje N.Mandela priešinosi bet kokios ideologijos dominavimui ir ypač prieštaravo marksistinėms idėjoms. „Tikėjau, kad tik grynas afrikietiškas nacionalizmas, o ne marksizmas ar daugiarasė idėja mus išvaduos“, – savo atsiminimuose rašė N.Mandela.
Kovodamas dėl rasinės segregacijos panaikinimo, N.Mandela visada siekė tai daryti taikiai, tačiau už savo veiksmus buvo apkaltintas valstybės išdavyste, nors vėliau išteisintas. Tačiau po 1960 m. įvykio, kai policija ginklais išvaikė masinę demonstraciją ir sušaudė 69 protestuotojus, N.Mandela atsisakė taikaus veiksmo politikos ir pradėjo organizuoti pogrindinį judėjimą, nevengusį ir kitokių priemonių. Pavyzdžiui, siekiant sutrikdyti valdžios veiklą buvo susprogdintos kelios elektros jėgainės.
1964 m. N.Mandela buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o iš beveik trijų dešimtmečių, praleistų už grotų, ilgą laiką buvo kalinamas griežčiausio režimo kalėjime Robeno saloje.
Teigiama, kad į kalėjimą N.Mandela pateko kaip nesėkmingai vyriausybę bandęs nuversti aktyvistas, tačiau iš jo išėjo kaip lyderis, sugebėjęs suvienyti tautą taikiam gyvenimui bei rasiniam susitaikymui. Grotos jo nesustabdė: kalėjime jis organizavo bado akcijas bei kitus protestus, siekdamas pagerinti kalinių sąlygas ir panaikinti juodaodžių diskriminaciją (pavyzdžiui, jiems buvo leidžiama dėvėti tik šortus, o ne ilgas kelnes).
Ilgainiui kruvini susidorojimai su kovotojais prieš apartheidą ėmė susilaukti vis didesnio tarptautinio dėmesio, o demokratinės valstybės ėmė taikyti PAR valdžios izoliaciją. Pasinaudojęs šia proga N.Mandela pradėjo derybas su vietos valdžia dar būdamas įkalintas. Į kampą įstumta PAR valdžia penkerius metus su būsimu lyderiu vedė slaptas derybas, apie kurias nežinojo niekas. „Kartais lyderis turi išeiti į priekį, pasukti nauja kryptimi būdamas tikras, kad veda savo žmones teisingu keliu“, – prisiminimuose rašė N.Mandela.
1990 m. tuometis prezidentas Frederikas de Klerkas panaikino opozicinių partijų draudimą ir paleido politinius kalinius, tarp jų ir N.Mandelą. „Smurto laikas baigėsi, prasideda susitaikymo valanda“, – tarė jis kalbėdamas parlamente.
Nors tai buvo tik kelio į lygias teises bei demokratinę santvarką pradžia, būtent 1990-ieji žymi esminių reformų šalyje, kurių priešakyje buvo N.Mandela, pradžią.

Trečiadienį Nacionaliniame Kauno dramos teatre prasideda tarptautinis „Auros“ šokio festivalis, anksčiau žinomas Modernaus šokio festivalio vardu. Šįmet daugiausiai dėmesio jis skirs šiuolaikiniam Afrikos šalių šokiui: dalyvauti pakviesti iš Benino, Dramblio Kaulo Kranto, Senegalo, Nigerijos, Maroko, Malio kilę choreografai ir šokėjai. Festivalyje taip pat svečiuosis pasaulinį pripažinimą pelniusi trupė „Liquid Loft“ iš Austrijos, žiūrovų mėgstami atlikėjai iš Izraelio ir kaimyninės Lenkijos. Festivalio uždarymas pirmą kartą bus surengtas Kauno sporto halėje, kurioje prancūzų choreografė Blanca Li rodys siautulingą, šiuolaikinį ir Paryžiaus priemiesčių gatvės šokį susiejantį spektaklį „Electro Kif“.

Trys vienos Afrikos valstybės veidai: laukinės gamtos, rojaus žemėje ir neparadinis.

Kai „Egyptair“ lakūnas, padaręs geroką lankstą nuo skrydžio tiesės, pasiūlo žvilgtelėti į didžiausią Afrikos kalną Kilimandžarą, vaizdas užgniaužia kvapą: iš debesų išnyra vienišas 5896 m aukštyje balta staltiese padengtas „stalas“. Deja, staltiesė kasmet vis menksta (dalies ekspertų vertinimu, ne tiek dėl visuotinio atšilimo, kiek dėl aplink kalną esančių miškų kirtimo, kuris sutrikdė normalią ekosistemą), tad norintys pamatyti Kilimandžarą dar su baltu apdaru turi paskubėti – prognozuojama, kad 2020-aisiais jo jau nebeliks.

O kažin ar iki to laiko tebebus Ruahos nacionaliniame parke 12 tūkst. dramblių? Ar auskaruoti plikakojai masajai vis dar klajos su gyvulių bandomis ir vis dar nešiosis su savimi kad ir menką lazdelę – ginklo simbolį? Ar vis dar, kaip kad dabar, nacionaliniuose parkuose nebus nė vienintelės šiukšlelės, bet purve ir šiukšlėse skęs trimilijoninis Dar es Salamas? Ar tebebus kas ketvirtas tanzanietis neraštingas, o gamtos turtų pertekusi šalis – tarp pasaulio skurduolių?

Šiandien Tanzanija tokia kontrastinga, lyg tai būtų kelios skirtingos valstybės. Bet kiekviena jų tokia savaip egzotiška, kad neapleidžia jausmas, jog stebi kino filmą, o ne visa tai iš tikrųjų matai, jauti, užuodi.

Nacionaliniai parkai, arba laukinis Afrikos veidas

Kai per „National Geographic“ stebėdavau visai šalia visureigių vaikštinėjančius liūtus ar zebrų kaimenes Afrikos nacionaliniuose parkuose, įsivaizduodavau, kad norint nufilmuoti tokį kiekį žvėrių tykoti reikia ne vieną mėnesį. Tad horizonte įžiūrėję gazelę ilgai stebeilijome į ją pro žiūronus. Tačiau jau už kelių posūkių akys netikėjo, kad kažkas vėduojantis it sparnas – tai čia pat, už poros metrų, ramiai kramsnojančio dramblio ausis. Šalia – visa jų giminė ir su mažučiukais drambliukais, ir su mušeika, kimbančiu varžytis su kitais subedus iltimis.

Paskui lyg antenos išlindo keliolikos žirafų galvos ant nesuprantamai ilgo kaklo – juk slankstelių jame tiek pat, kiek turi ir kiti gyvūnai. Upeliuose purškė hipopotamai, ežerai atrodė rožiniai nuo flamingų. Liūtas išsipūtusiu pilvu tingiai šnopavo išdribęs vidury kelio šalia liūtės nukauto buivolo, mat medžioja tik patelės. Netoliese skuodė hienos – sunku pavadinti jas simpatiškomis ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl niekingumo: jos, priešingai nei kiti žvėrys, kremta ir vienos kitas. O kur dar stručiai, įvairiaspalviai paukštukai ar raudonai mėlyni driežai, ką jau kalbėti apie įvairias beždžiones, kurios net ropščiasi ant sustojusių automobilių kapoto.

Ir, žinoma, tai, kas visiškai atima žadą – didžioji migracija: kaip stambaus ūkininko banda, tik padauginta kelis šimtus kartų, žvėris prie žvėries, kiek akis užmato, antilopių gnu (kurių Serengetyje apie milijoną), zebrų su žindančiais mažyliais ir kitų žvėrelių. O jei kur didesnis plyšys, gerai įsižiūrėjęs pamatysi aukos tykantį liūtą. Apie tris milijonus kanopinių žvėrių nuo amžių tuo pačiu maršrutu keliauja ten, kur tuo metu daugiau žolės, o paskui vėl grįžta atgal.

Net ketvirtadalis Tanzanijos teritorijos – nacionaliniai parkai. Populiariausias vadinamasis Šiaurės žiedas. Kiekvienas parkas skirtingas ir peizažu, ir augmenija. Pavyzdžiui, Serengetis – savana, Ngorongoras – 260 kv. kmkrateris su beveik 3 km šlaitais ir ežeriukais (čia nėra žirafų, nes jos neužsiropščia tokiais aukštais šlaitais), Maniara – ežeras ir miškas su storapilviais baobabais ir gausybe kitų egzotiškų medžių.

Žinoma, aukščiausiam safario efektui pasiekti reikia nakvoti palapinėje nacionaliniuose parkuose. Negali sakyti, kad nebaugu, kai susiruošę nakvoti negalėjome pasinaudoti tualetu, nes pamatėme keturių dramblių siluetus.

Belieka pridurti, kad safaris – brangus, bet tikrai to vertas malonumas. Paros su nuostabiu gidu-vairuotoju (patekti į gidus – didelė atranka, prieš tai reikia pusę metų mokytis teorijos ir dar pusę praktikuotis su parkų reindžeriais), nakvyne ir maitinimu, jei keliauji trise, kaina kiekvienam prasideda nuo 150–170 JAV dolerių. O safariui reikia skirti bent jau tris keturias dienas.

Zanzibaras – santarvės sala, rojus žemėje

Kitas privalomas kelionės Tanzanijoje maršrutas, Zanzibaras, galima sakyti, ne tik nelabai tanzanietiškas. Nenuostabu, nes anksčiau savarankiška valstybė su tuomete Tanganika susijungė į vieną Tanzanijos valstybę vos prieš 48-erius metus. O prekybos, taip pat ir juodaisiais vergais, ašyje buvusioje saloje ir dabar stovi krikščionių bažnyčios, visu garsu melstis kviečia musulmonų mečetės, savito kolorito prideda spalvoti indų šventyklų bokštai. Dera ne tik statiniai, bet ir šias religijas išpažįstantys skirtingų tautybių žmonės.

Zanzibaras pelnytai laikomas rojaus žemėje sinonimu. Balto smėlio su nuostabaus grožio kriauklelėmis paplūdimiai pripažinti vienais gražiausių pasaulyje, Indijos vandenyno spalva – ryškaus turkio, o salą supa koralų rifas, tad nuo kranto horizonte matai baltą bangų mūšą ir net girdi gaudesį. Prisipažinsiu, maniau, kad tokie vaizdai – „fotošopo“ menas.

O kokia atrakcija – dukart per parą po gerus porą kilometrų „nueinantis“ ir „pareinantis“ vandenynas. Jambianio kaimelyje ryte atsibudęs garsiąsias afrikietiškas burines valtis matai sausumoje, o kaimo moterys, kaip pas mus į daržus, čia eina vandenyno dugnu rinkti dumblių (juos džiovina ir parduoda, jie naudojami maistui, kosmetikai, vaistams). Popiet vandenynas taip įsisiautėja, kad bangos taškosi į pakrantėje esančių namelių prieangį. Vakarop vanduo vėl traukiasi, palikdamas vis platesnę promenadą į ryškiaspalvius kartūnus įsisiautusių moterų pasivaikščiojimams ir futbolo aikštėms kaimo vyriškajai pusei. Tada iš vandenyno pusės gali patekti ir į pakrantės kavinukes – atviras stogines tiesiai ant smėlio su palmių stogais. O naktį vėl žadina bangų mūša.

Žinoma, Zanzibare porą dienų būtinai reikia skirti dar vienam UNESCO sąrašo (į jį įtraukti ir keli Tanzanijos nacionaliniai parkai) puošmenai – Stountaunui, Akmeniniam Miestui, su gatvelių labirintais ir garsiųjų Zanzibaro prieskonių kvapais.

Neparadinė Tanzanija. Privaloma ar ne?

Žinoma, jos galima išvengti – iš Dar es Salamo į Zanzibarą galima skristi arba nusileisti tiesiai į Serengečio nacionalinį parką ar prie Kilimandžaro. Tačiau bent kiek pavažiuoti vietos transportu – viena iš turistinių atrakcijų. Populiariausiais susisiekimas Zanzibare – „dalla-dallas“, sunkvežimiukas atvirais šonais, į kurį telpa tiek, kiek į jį lipa, o ant stogo kraunama mediena, vaisiai ir dar nežinia kas. Žemyninėje valstybės dalyje keliavome su visa masajų gimine, o po autobusą vaikštinėjo ir višta.

Tanzanija laikoma palyginti saugia šalimi, o tanzaniečiai – labai draugiškais turistų atžvilgiu. Ir iš tiesų, kad ir kur eitum, nuolat girdi „jambo“, „karibu“ (suahelių kalba – “labas”, “sveiki atvykę”) ir siūlymąsi pagelbėti. Artėjant prie bet kurio miesto autobuso stoties prie tavęs iš karto prilimpa kokie dešimt žmogystų, kurie tikina esą geriausi tavo draugai ir tau padėsią. Beje, niekada nežinai, kiek ir kam reikės mokėti už bilietą, nes visos autobusų stotys veikia keistu principu: kažkas tave griebia, veda prie pašiūrių – atskirų kompanijų kasų, ten išrašo bilietą, bet pinigus dalijasi su tave atvedusiu asmeniu.

Ir taip visur. Arušoje, iš kurios keliaujama į Šiaurės žiedo safarius, gatvėje jus apspis siūlytojai rinktis jų kompaniją, kiš savo vizitines korteles su tikrai rimtų turizmo bendrovių logotipais, nors dažniausiai tie žmonės jose nedirba, arba įtikinės čia pat pirkti safarį iš neegzistuojančios firmos. Arba, negana to, žingsniuos šalia, ims kažką pasakoti, o paskui pareikalaus susimokėti už ekskursiją.

Skurdas, nešvara, chaosas, triukšmas, ištisinis turgus, gatvėje kūrenamas žaizdras, ant kurio verdamas ugalis (nacionalinis patiekalas – manijokų, bananų ir bulvių miltų košė) čia pat ir valgomas rankomis – taip atrodo didžioji ir Dar es Salamo, ir Arušos, ir visų turistinės trasos miestelių dalis. Vietiniai čia gyvi smulkia prekyba, skirta turistams, ir jų apgaudinėjimu. Dauguma, pradedant mažamečiais, jei nenori ko pirkti, sako – jei neperki, bent paremk, duok pinigų.

Mokslas lyg ir privalomas, bet turgavietės pilnos vaikų, o iš masajų atžalų į mokyklą eina geriausiu atveju kas antras, nes juk reikia ganyti gyvulius.

Daug labdaros organizacijų: vien Jambianio kaimelyje – ir moterų keramikos mokykla, ir moterų centras, ir ligoninė su baltaodžiais medikais. Norinčiųjų pakeisti gyvenimą Tanzanijoje daug, bet neatrodo, kad daug kas norėtų keistis.

Štai kolonizatoriai vokiečiai Tanzanijoje paliko geležinkelį. Nors daugelio miestų istorijoje minima, kad jie būtent dėl to ir suklestėjo, šiandien naudojama tik maža geležinkelio atkarpėlė, nors bėgiai likę. Kolonizatoriai britai paliko važiavimą priešinga nei pas mus juosta ir gražios architektūros pavyzdžių. Eismas tebėra britiškas, bet statybos meno vietiniai tikrai nepasimokė.

Bandė Tanzaniją keisti tautos tėvu vadinamas buvęs prezidentas Julius Nyerere: beraščių sumažėjo, bet specifinė jo socializmo ekonomika šalį buvo privedusi iki bado. Ir dabar Tanzanija – tarp skurdžiausių pasaulio šalių.

Kai matai molinius apgriuvusius namukus ir pusnuogius vaikus šalia jų, atrodo, žiūri kokį pusšimčio metų senumo filmą, būdamas safaryje – kaip „National Geographic“ kanalą, bet dažniausiai – kaip filmą apie žalią, kvapią, dar tikrą, ne “makdonaldinę” Afriką.

"Veido" archyvas

Arabų pavasaris tebesitęsia, tačiau jis vis labiau kvepia rudeniu: nuo metų pradžios protestai prieš diktatorius vyko dešimtyje Šiaurės Afrikos šalių, nuversti keli diktatoriai, tačiau nė vienoje iš šių šalių demokratija net nekvepia.

“Norite nuvykti į kokį karštąjį tašką ir pamatyti Arabų pavasarį savo akimis? Prašom – beskite pirštu į bet kurią regiono šalį, ir neprašausite”, – ironizuoja šiuo metu trumpam iš Libijos į Egiptą atvykęs danų apžvalgininkas Uffe Andersenas.
Jis vaizdžiai pasakoja, kad jokia ramybe ar demokratija šalyse, kuriose nuo metų pradžios vyksta didesni ar mažesni protestai, net nekvepia. Į tokius miestus, kaip Bengazis ar Hama, geriau nekelti kojos. Libijos ir Sirijos pasienyje ir dabar kasdien vyksta susirėmimai.

Nė kiek ne ramiau ir Palestinos teritorijoje. Beje, Vakarų Krante ir Gazoje gyventojai niršta ne tik ant Izraelio, bet jau ir ant savo lyderių – judėjimų “Hamas” ir “Fatah” vadovų, prabilusių apie jėgų suvienijimą. Čia ypač kunkuliuoja jaunimas, kurio nuotaikos artėja prie virimo temperatūros.

U.Andersenas pabrėžia, kad Gazoje šio mėnesio pabaigoje planuojamas antskrydis, o Egiptas jau svarsto galimybę visiškai uždaryti sieną su šia teritorija.

Paklaustas, kokią šio Arabų pavasario baigtį jis prognozuoja, U.Andersenas atsako lakoniškai: jokios atomazgos greitu metu nesulauksime. Juk protestai nuo metų pradžios buvo apėmę dešimtį Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių, tačiau per tą laiką iš savo postų išversti vos keli diktatoriai.

Šviesiausia ateitis turbūt pelnytai gali būti piešiama demokratėjimui (bet ne demokratijai) Egipte. Juk nuverstasis Egipto lyderis Hosni Mubarakas netgi laukia teismo: buvęs šalies prezidentas ir du jo sūnūs Alaa ir Gamalis prieš teismą rugpjūčio pradžioje stos kaltinami korupcija ir negailestingu antivyriausybinių protesto akcijų slopinimu, tai yra įsakymu šaudyti į demonstrantus. Dėl šių diktatoriaus komandų žuvo daugiau nei 840 žmonių.

Kai kurie stebėtojai mano, kad H.Mubarakui gali grėsti net mirties bausmė. Tačiau vargu ar tai sukurs tikrą demokratiją Egipte. Šioje šalyje jau dabar vyrauja nusivylimo nuotaikos, nes suimtąjį H.Mubaraką pakeitė karinis režimas. Dabar Egipte vėl renkasi minios ir iš naujo siekia nuversti valdžią bei sukurti iš civilių sudarytą prezidentinę tarybą.

Egipto padėtis labiau paaiškės rudenį, kai bus surengti rinkimai. Tada ir pamatysime, kokios jėgos atsidurs valdžioje ir ar toji valdžia bent kiek panėšės į demokratinę.

Panašiai reikalai klostosi ir Tunise, ten rinkimai laukia dar greičiau – kitą mėnesį, tačiau didelio optimizmo taip pat nejusti. Priminsime, kad Tuniso prezidentas dar sausį spruko iš šalies į Saudo Arabiją ir tapo pirmuoju nuverstu lyderiu arabų šalyse. Jo paiešką buvo paskelbęs ir Interpolas, tačiau tai rezultatų nedavė: Saudo Arabija pranešė, kad Zine’as el Abidinas Ben Ali patyrė infarktą ir vasario 14-ąją esą mirė ligoninėje.

Iš karto po to Tunise buvo sudaryta nauja, daug demokratijos žadėjusi vyriausybė, bet šiandien prieš ją, kaip ir Egipte, protestuoja minios nepatenkintųjų. Jų vertinimu, tai ydinga ir ne ką liberalesnė valdžia.

Nežinia, kuo baigsis ir neramumai Jemene. Šios šalies lyderis Ali Abdullah Salehas po nesibaigiančių protestų kreipėsi į tautą, bet ne tam, kad siūlytų derybas, o tam, kad sutelktų savo šalininkus kovai su priešininkais.

Vienintelis lyderis, iš tiesų prabilęs apie dialogą su tauta ir didesnes laisves šalyje, yra Bahreino diktatorius. Bet ir jo žodžiais niekas netiki.

Vakarai – bejėgiai

Priminsime, kad neseniai Bahreine atšauktas nepaprastosios padėties įstatymas, kuris šioje šalyje buvo įvestas kovą. Šis įstatymas leido oficialiajai valdžiai bent laikinai užčiaupti opozicijos atstovus ir žiniasklaidą. Tačiau neseniai Bahreino karalius Hamadas bin Isa Al Khalifa pareiškė sieksiąs dialogo ir patikino, kad liepą prasidės derybos su opozicija.

Tačiau iš tikrųjų Bahreino valdžia, kurią sudaro sunitų mažumos atstovai, ir toliau tęsia susidorojimą su šalies daugumą sudarančių šiitų opoziciniu judėjimu.

Na, o Jungtinėms Amerikos Valstijoms įvykiai Bahreine – tikras galvos skausmas. Pasak “American Enterprise Institute” eksperto Michaelo Rubino, Amerika turėtų daryti spaudimą karaliui, kad šis trauktųsi iš posto. Tačiau šioje Persų įlankos valstybėje yra dislokuota penktoji JAV karinio jūrų laivyno flotilė, ir tiek JAV, tiek kaimyninei Saudo Arabijai susirūpinimą kelia tai, kad sėkmingas šiitų sukilimas pavers Bahreiną Iranui artima ir ištikima valstybe.

“Bahreinas yra Irano Kuveitas, – paaiškino M.Rubinas, turėdamas omenyje buvusio Irako diktatoriaus Saddamo Husseino nuolatinį tvirtinimą, kad Kuveitas yra teisėta Irako provincija. – Jei Bahreino valdžia kris, nebus jokių klausimų, jokių “jeigu” ir jokių “bet” – Bahreinas taps satelitine Irano valstybe ir JAV penktoji karinio jūrų laivyno flotilė bus priversta pasitraukti.”

Nieko JAV ir kitos NATO šalys negali padaryti ir kitame skaudulyje – Libijoje, kur jau nuo kovo tęsiasi misija prieš niekaip pozicijų neužleidžiančio Muammaro Gaddafi’o režimą.

Dar mažiau šansų, kad kas nors pasikeis Sirijoje. Jei ir pasikeis, tai į dar blogesnę pusę. Pastarosiomis savaitėmis čia vyksta itin žiaurūs, kruvini susidorojimai su protestuotojais, o aukšti JAV pareigūnai tik skėsčioja rankomis.

Beje, prieš keletą dienų Sirijoje įvyko savotiškas lūžis: nuo diktatoriaus Basharo al Assado pajėgų rankos žuvo trylikametis berniukas, tapęs nauju kovos prieš režimą simboliu ir iš naujo sutelkęs protestuotojus, tačiau kartu tai įkvėpė nuožmumui ir diktatorių. Teigiama, kad į kalėjimą Sirijoje jau pasodinta daugiau nei 10 tūkst. protestuotojų, dar per tūkstantį nužudyta, o lyderis prabilo ne apie demokratines reformas, bet apie savo valdžios stiprinimą.

Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) režimas sutiko su Afrikos Sąjungos (AS) pasiūlytu taikos planu, kuriuo siekiama užbaigti dabartinį konfliktą, sekmadienį Tripolyje pareiškė Pietų Afrikos Respublikos (PAR) prezidentas Jacobas Zuma (Džeikobas Zuma).

“Brolio lyderio delegacija sutiko su mūsų pristatytomis gairėmis”, – sakė J.Zuma trumpame pareiškime žurnalistams, kurį perskaitė M.Kadhafi Bab Azizijos rezidencijoje.

Pasiūlyto taikos plano detalės bus išdėstytos atskirame komunikate, pridūrė PAR prezidentas, tačiau nenurodė, kad jis bus paskelbtas.

“Tame komunikate taip pat raginsime NATO nutraukti bombardavimą, kad būtų suteikta galimybė taikai”, – sakė J.Zuma.

Pasak PAR vadovo, dėl kitų savo įsipareigojimų sekmadienį vakare jis turės išvykti iš Libijos, tačiau kiti AS delegacijos nariai naktį praleis Tripolyje, o kitą dieną keliaus į rytuose esantį Bengazio miestą, kurį kontroliuoja sukilėliai.

Čia jie opozicijos lyderiams pristatys AS taikos planą, kuriame, be kita ko, numatyta nedelsiant skelbti ugnies nutraukimą.

Iki šiol sukilimo lyderiai griežtai atsisakė pritarti bet kokiam paliaubų susitarimui, kuriame būtų numatyta galimybė likti valdžioje M.Kadhafi ar kuriam nors iš jo sūnų.

Be J.Zumos, AS delegacijoje taip pat yra Malio vadovas Amadou Toumani Toure (Amadus Tumanis Turė), Mauritanijos lyderis Mohamedas Ouldas Abdel Azizas (Mohamedas Uldas Abdel Azizas) ir Kongo prezidentas Denis Sassou Nguesso (Denis Sasu Ngesas), taip pat Ugandos užsienio reikalų ministras Henry Oryemas Okello (Henris Orjemas Okelas), kuris atstovauja prezidentui Yoweri Museveni (Joveriui Museveniui).

Kiek anksčiau sekmadienį AS tarpininkai kartu su M.Kadhafi pozavo bendrai nuotraukai prie jo beduiniškos palapinės sostinėje esančiame prezidento Bab Azizijos komplekse.

Šeštadienį per susitikimą Mauritanijos sostinėje Nuakšote tarpininkai patvirtino savo misijos Libijoje tikslus: skubus karo veiksmų nutraukimas, humanitarinės pagalbos pristatymas bei dialogo tarp režimo ir sukilėlių pradžia.

"Veido" archyvas

Du iš keturių žiauriausių diktatorių jau nuversti, eilė laukia kitų dviejų. Nuotraukoje iš kairės: Tuniso, Jemeno, Libijos ir Egipto diktatoriai

Nuverstasis Tuniso prezidentas Zine’as el Abidine’as

Valdžioje – 23 metai

Šiuo metu Interpolo ieškomas buvęs Tuniso prezidentas daugiau nei du dešimtmečius buvo prasmegęs korupcijos liūne ir kartu su žmona Leila, socialine rūpyba užsiimančios kompanijos “Basma Association” prezidente, milijardais plovė pinigus.

Valstybės reikalais šis diktatorius rūpinosi labai saikingai – šalį dažnai valdė generolų, į kurių sprendimus per daug nesikišo, rankomis. Karinių pajėgų vadai Tunise turėjo iš esmės neribotą valdžią ir patys galėdavo priimti sprendimus – svarbiausia, tokius, kurie stiprina diktatoriaus pozicijas ir malšina bet kokį pasipriešinimą.

Net praėjusių metų gruodį prasidėjus masiniams protestams ne prezidentas, o generolai nusprendė šaudyti į minią ir grūsti į kalėjimus visus nepatenkintuosius “nepriekaištingu” prezidento vadovavimu.

Pats prezidentas labiau rūpinosi savo įvaizdžiu. Visus prezidentavimo metus jis stengėsi patikti žmonėms. Deja, patiko nebent turistams, mėgusiems fotografuotis prie iš tikro aukso nulietų diktatoriaus skulptūrų. Patiems tunisiečiams toks maskaradas kėlė tik vis didesnį įniršį, mat šalyje nuolat didėjo nedarbas ir skurdas, o diktatorius be paliovos tvirtino, kad gyventojai maudosi prabangoje.

Pabrėždamas, kokie laimingi (ir laimingi būtent jo dėka) yra Tuniso gyventojai, Zine’as el Abidine’as kiekviena proga itin didžiavosi savo ekonomikos reformomis, kurios neva padėjo metinį BVP vienam gyventojui padidinti nuo 1,2 tūkst. JAV dolerių 1986-aisiais iki beveik 4 tūkst. dolerių dabar.

Žinoma, gyventojai to pagerėjimo nepajuto, kaip ir didesnių politinių laisvių bei teisių, kurios buvo deklaruojamos nuo 2002-ųjų, kai Zine’as el Abidine’as įsteigė dvejų rūmų parlamentą, o rinkimuose leido dalyvauti opozicinėms partijoms.

Libijos diktatorius Muammaras al-Gaddafi

Valdžioje – 41 metai

Muammaras Gaddafi yra ilgiausiai valdantis pasaulio diktatorius. Valdžioje jis įsitvirtinęs jau 41 metus ir per juos spėjo ne sykį įrodyti, kad yra vienas žiauriausių ir ciniškiausių tironų mūsų planetoje.

Keturis dešimtmečius vietoje konstitucijos Libijos gyventojai laikosi nurodymų, surašytų “Žaliojoje knygoje” – paties M.Gaddafi parašytame taisyklių rinkinyje, kuriame aiškiai išdėstytos visos gyventojų pareigos bei prievolės (apie teises, žinoma, ten neužsimenama).

Daugelį dešimtmečių Libija yra vadinamoji policinė valstybė, kurioje “tvarką”prižiūri M.Gaddafi smogikai, oficialiai vadinami policijos pareigūnais. Jie šaudo be perspėjimo, o kartais yra pasiunčiami tiesiog sunaikinti vieno ar kito neva prieš valdžią burnojančio kaimo: gyventojai išžudomi, o jų turtas atiduodamas valstybės iždui, sunkiai atsiejamam nuo gerokai išsipūtusios M.Gaddafi kišenės. Visa tai vadinama kova su sukilėliais, o kartais net teroristais.

Paradoksalu, tačiau kaip tik Libija yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, ne tik viešai remiančių terorizmą, bet ir jį finansuojančių, o M.Gaddafi nesibodi kartkartėmis užsakyti vieno ar kito išpuolio. Pavyzdžiui, būtent jo nurodymu buvo susprogdintas keleivinis amerikiečius skraidinęs lėktuvas. Su M.Gaddafi siejami ir keli teroristų išpuoliai Afganistane, Pakistane, Indijoje.

M.Gaddafi apskritai neturi jokių skrupulų. Jį supa ne tik auksas ir prabanga, bet ir moterų armija. M.Gaddafi linksminasi užsisakydamas asmeninius Vakarų atlikėjų koncertus, o kartais užsimoja sunaikinti vieną ar kitą Vakarų valstybę (neseniai jis buvo pasiūlęs nuo žemės paviršiaus nušluoti jam neįtikusią Šveicariją).

Dabar M.Gaddafi linksminasi toliau. Vieniems jis aiškina, kad Libijoje nevyksta jokių protestų, kitus tikina, kad “Al Qaedos” kovotojai pribėrė narkotikų į “Nescafe” kavą ir nuo jos apkvaitę Libijos jaunuoliai nebesuvokia, ką daro.

Jis tikina, kad Libijos gyventojai neturi priežasčių pykti: nuo 2008-ųjų visos už naftą gaunamos valstybės pajamosesą keliauja į gyventojų kišenę ir libiai yra  vieni turtingiausių žmonių pasaulyje.

Tiesa, nedidelė kuopelė Libijos gyventojų iš tiesų yra pasiturintys: jie vien Europoje valdo per 2200 degalinių ar turi įsigiję stambių Europos kompanijų akcijų. Tačiau dauguma, apie 5,6 mln. gyventojų, skursta ir gyvena jausdami nuolatinę baimę bei nuoširdžiai nekęsdami savo tirono.

Štai kodėl manoma, kad jo dienos suskaičiuotos: gyventojai, nors šaudomi ir atakuojami, yra pasiryžę nuversti diktatorių, kad ir kiek laiko bei aukų tai pareikalautų.

Nuverstasis Egipto lyderis Hosni Mubarakas

Valdžioje – 29 metai

Beveik tris dešimtmečius Egiptą valdė paranojiškas, nuotaikų kaitos kamuojamas autokratas, apie kurį buvo sakoma, kad įtarimą jam kelia net nuosavas šešėlis.

30 metų šalyje jis nebuvo atšaukęs nepaprastosios padėties, o tai reiškia iš esmės kone nuolatinę karo padėtį ir nesibaigiančią žmonių baimę bei nesaugumą. Juk kai paskelbiama nepaprastoji padėtis, nereikia specialaus paaiškinimo, už ką kankinama, sodinama į kalėjimą ar skiriama mirties bausmė.

Tiesa, pats H.Mubarakas nebuvo linkęs teptis nei rankų, nei įvaizdžio. Bet kokias represijas šalyje vykdė Vidaus reikalų ministerija ir įvairios saugumo tarnybos, deklaruojančios, kad nėra pavaldžios H.Mubarakui. Tačiau Egipto gyventojai puikiai suvokė, kieno nurodymus vykdo šios tarnybos, ir gyveno nuolat baimindamiesi patirti valdžios susidorojimą.

Matyt, ši baimė ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl egiptiečiai kentė H.Mubarako tironiją ir net susitaikė su mintimi, kad sostą iš jo perims sūnus.

Tarkime, 2005-aisiais egiptiečiai net nėjo į lyderio rinkimus (aktyvumas siekė vos apie 20 proc.), nes niekas netikėjo, kad po jų kas nors pasikeistų. Juk ir pats H.Mubarakas pareiškė, kad vienintelis ir svarbiausias šalies vadovo darbas yra kuo ilgiau išlikti šalies vadovu.

Apskritai H.Mubarakas buvo savimyla, nuolat besistengiantis sukurti savo paties asmens kultą, ir ne tik Egipte, bet ir Vakaruose. Juk būtent jis buvo vadinamas didžiausiu Artimųjų Rytų taikdariu, o ranką jam veržėsi spausti visi JAV ir Europos šalių prezidentai, užsimerkdavę prieš nemalonią tiesą apie engiamus Egipto gyventojus.

Be to, Egipto lyderis buvo trokštamas verslo partneris: jo turtas buvo vertinamas per 40 mlrd. JAV dolerių ir viliojo investuotojų ieškančias valstybes dar labiau nei tariama H.Mubarako charizma ar politinė galia.

Jemeno lyderis Ali Abdullah Salehas

Valdžioje – 34 metai

Jemenas – menkai Vakarams pažįstama šalis, tačiau ir čia prasidėjus neramumams šalies pavadinimas nebeišnyksta iš žiniasklaidos akiračio. Ši šalis itin reikšminga tuo, kad čia veikia viena įtakingiausių “Al Qaedos” grupuočių, su kuria kovojant Vakarams labai svarbi yra Jemeno diktatoriaus Ali Abdullah Saleho parama. Dabar Jemeno gyventojai masiniais protestais primena, kad ir jis nėra joks šventasis.

Tiesa, pats A.A.Salehas save iš tiesų laiko visiškai ne diktatoriumi, o religiniu lyderiu, šalies dvasiniu tėvu. Tačiau jo kumštis – lygiai toks pat geležinis kaip ir kitų Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos diktatorių, o gyventojams jis yra įgrisęs iki gyvo kaulo.

A.A.Salehas laikosi principo, kad vienintelis būdas išvengti chaoso – laikytis griežtos drausmės. Tad jau tris dešimtmečius jis nesileidžia į jokius kompromisus dėl didesnių laisvių ir teisių.

Apskritai žodį “laisvė” jis vadina pasibjaurėtinu ir perspėja, kad visi gyventojai, nusižengiantys šalies įstatymams bei susiklosčiusioms kultūros normoms, bus nubausti “pagal įstatymą”. Ypač žiaurus jis būna prasidėjus grupuočių susirėmimams, kurie Jemene itin dažni. Tuomet A.A.Salehas įsako be pasigailėjimo naikinti visus kovotojus.

Na, o didžiausiu jo nusikaltimu galima laikyti poziciją dėl separatistinės Jemeno dalies Saados. Šis regionas vadinamas Jemeno Darfūru, mat valdžia toleruoja tiek gyventojų žudymą, tiek kankinimą dėl svarbiausio šalies tikslo – vienybės ir harmonijos, kurių A.A.Salehas ir jo patikėtiniai įpratę siekti kulkomis ir sunkiąja artilerija.

"Veido" archyvas

Pirmą kartą į gatves Egipto protestuotojai susirinko šių metų sausio 25-ąją

Tunise, Egipte, Jemene, Jordanijoje, Sirijoje, Alžyre vis plečiasi masiniai protestai, kurių pasekmės – viena po kitos vykstančios revoliucijos, brangstanti nafta ir jėgų balanso persiskirstymas regione.

Neramumų ir chaoso apimtame Egipte milijonai žmonių aikštėse ir gatvėse laukia, kada gi pagaliau atistatydins arba bus nuverstas 82 metų prezidentas Hosnis Mubarakas. Praėjusį penktadienį per šalį nuvilnijo H.Mubarako “išvykimo dienos” demonstracijos.

Sausio 25-ąją prasidėjusi protestų banga vis didėja: Egipto miestuose žmonės ištisas savaites miega gatvėse ir neapleidžia aikščių, reikalaudami pokyčių valdžioje. Tarp demonstrantų ir valdžios atstovų arba prezidento rėmėjų nuolat vyksta susidūrimai. Tiesa, valdžia pažadėjo, kad nešaudys ir nenaudos kitokios jėgos prieš protestuotojus, tačiau Jungtinių Tautų vertinimu, nuo sausio pabaigos per susirėmimus tarp protestuotojų ir saugumo pajėgų žuvo jau per 300 žmonių, dar apie 4 tūkst. sužeisti.

Tai – kaina, kuria egiptiečiai moka už viltį susikurti geresnį, sotesnį ir galbūt demokratiškesnį gyvenimą. Ir nors toji viltis galbūt yra tuščia, protestai lyg užkrečiama liga išplito ne tik po visą šalį, bet pasiekė ir  kitas arabų valstybes.

Per arabų pasaulį ritasi revoliucijų banga

Visai neseniai, sausio viduryje, revoliucijos būdu iš sosto buvo nuverstas Tuniso vadovas. Nuo gruodžio 17-osios nesiliovę protestai, pareikalavę beveik 80 gyvybių, privertė iš sosto trauktis ir Saudo Arabijoje prieglobsčio ieškoti 23 metus despotiškai šalį valdžiusį Zine’ą El Abidine’ą Ben Ali.

Ir nors valdžioje liko nemažai jo šalininkų, o gyventojai ir vėl protestuoja prieš naująją valdžią, šiaip ar taip, po šešių mėnesių šalyje bus surengti visuotiniai rinkimai. Tada Tuniso gyventojai turės progą bent šiek tiek demokratiškiau išsirinkti valdžią.

Panašus scenarijus kartojasi ir Alžyre, kur protestai nesiliauja nuo sausio 5-osios. Čia gyventojai, kaip ir Tunise bei Egipte, priešinasi ne tik režimui, bet ir protestuoja prieš skurdą ir nedarbą.

Priminsime, kad Alžyro prezidentas Abdelazizas Bouteflika šalį valdo nuo 1999 m., kai tautos palankumo nusipelnė tuščiais pažadais pažaboti smurtą ir pakelti šalies ekonomiką. Tiesa, reikia pripažinti, kad situacija Alžyre iš tiesų pamažu gerėjo: po ilgų politinių neramumų metų Alžyras darėsi regiono verslo centru, juolab kad šalis turi itin daug gamtos išteklių – įspūdingą gamtinių dujų rezervą ir apie 12 mlrd. barelių naftos atsargų.

Vis dėlto tai nepadeda geriau jaustis paprastiems šalies gyventojams. Kaip ir Tunise, nedarbas čia yra viena skaudžiausių bėdų, ypač tarp jaunimo – aktyviausių protestų dalyvių. Be to, visuomenės nepasitikėjimą Vyriausybe kelia ir didžiulė korupcija.

Panaši padėtis klostosi ir Jordanijoje. Šalies sostinėje Amane ir kituose miestuose tūkstančiai žmonių penktadienį po tradicinių musulmonų pamaldų dalyvavo taikiose eitynėse, reikalaudami šalyje imtis politinių ir ekonomikos reformų, kartu ragindami vyriausybę atsistatydinti.

Nerimas auga ir Jemene. Panašiai, kaip Egiptas ir Tunisas, Jemenas dūsta nuo skurdo ir korupcijos. Beje, tai apskritai yra viena skurdžiausių ir mažiausiai išsivysčiusių Artimųjų Rytų valstybių. 23 mln. gyventojų turinčioje šalyje beveik pusė žmonių pragyvenimui gali skirti ne daugiau nei du JAV dolerius (apie 5 Lt) per dieną, apie trečdalis žmonių gyvena pusbadžiu.

Visa tai juos, kaip ir kaimynus Egipte ar Tunise, gena į gatves reikalauti geresnio gyvenimo ir valdžios atsistatydinimo. Tad Jemene analogu Egipto “milijono žmonių eitynėms” tapo praėjusio ketvirtadienio “įniršio diena”. Tūkstančiai jemeniečių visoje šalyje reikalavo Ali Abdullah Saleho, vadovaujančio šaliai nuo 1978 m., atsistatydinimo.

Tiesa, pastarajam gali pavykti išvengti nuverstų kolegų likimo: protestų dieną A.A.Salehas mėgino nuraminti nepatenkintuosius, pasiūlęs Konstitucijos pataisas, pagal kurias prezidentui numatoma galimybė būti tik vieną kartą perrinktam penkerių arba septynerių metų kadencijai.

Tačiau kol kas protestus tai tik šiek tiek apmalšino, gyventojai, regis, nenusiteikę sustoti pačiame beprasidedančios dar vienos arabų šalies revoliucijos įkarštyje.

Tokius pat politinės temperatūros svyravimus išgyvena jau ir Sirija. Ši šalis, kaip ir visos kitos, kuriose protestai tapo kasdienybe, taip pat kenčia dėl korupcijos, skurdo ir nedarbo. Be to, Sirijos autoritarinis prezidentas Basharas al-Assadas iki šiol priešinosi raginimams įvesti daugiau politinių laisvių.

Tokia padėtis ir šalių kaimynių pavyzdys verčia Sirijos gyventojus pamažu pradėti bruzdėti. Tiesa, daug nuosaikiau nei kitose arabų šalyse. Pavyzdžiui, neseniai 39 aktyvistų grupė ir opozicijos nariai išplatino pareiškimą, kuriame šlovina Egipto ir Tuniso protestuotojus.

Vis dėlto B.al-Assadas tikina, kad Sirija yra atspari Egiptą ir Tunisą krečiantiems neramumams, ir galbūt jis iš tiesų teisus. Mat šioje šalyje galioja dar vienas faktorius, kurio nėra Tunise ar Egipte. Arabai B.al-Assadą vertina kaip vieną lyderių, galinčių pasipriešinti didžiausiam viso regiono priešui Izraeliui. O tai vienija arabus, ypač gyvenančius Sirijoje, ir verčia juos paklusti B.al-Assado režimui.

Turės ir politinį, ir ekonominį poveikį

Akivaizdu, kad neramumai arabų šalyse keičia ne tik vidinę jų santvarką, jie veikia ir visą regioną, kartu keisdami ir pasaulio geopolitinę situaciją. Ir ne vien į gera.

Tiesa, oficialūs JAV atstovai sveikina Tuniso, Egipto ar Alžyro gyventojus ir ragina juos kovoti dėl savo teisių ir demokratijos. Džiūgauja ir aukščiausiasis Irano dvasinis lyderis ajatola Ali Khamenei, kuris arabų šalis apėmusius neramumus vadina “islamo atsibudimo” ženklu. Tačiau šis jo džiaugsmas – ne atsitiktinis, turint omenyje, kad Iranas džiūgauja visuomet, kai situacija nepalanki Vakarų šalims ir didžiausiam arabų priešui Izraeliui.

Pirmiausia – Vakarams nepalankios pragmatiškosios neramumų pasekmės, kurios pasireiškia per augančias naftos kainas. Mat investuotojai nerimauja, kad panašios demonstracijos, kurias jau patyrė Tunisas, Jemenas ir Jordanija, gali plisti ir į kitas naftą tiekiančias Artimųjų Rytų šalis. Dėl to naftos kainos viso pasaulio biržose didėja ir dabar jau laikosi aukščiau 100 JAV dolerių už barelį ribos.

Ne mažiau svarbus čia ir saugumo klausimas. Kol arabų šalyse tvyro chaosas, čia savo pozicijas gali vis labiau įtvirtinti teroristinės organizacijos. Pavyzdžiui, kaip tik prieš savaitę teroristinė organizacija “al-Qaeda” paskelbė kurianti savo kariauną neramumų apimtame Jemene.

Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad neramumai silpnina JAV, bet kartu stiprina Irano pozicijas regione. Buvęs Artimųjų Rytų taikos derybininkas Aaronas Davidas Milleris įsitikinęs, kad neramumai – tai JAV pralaimėjimas dėl įtakos regione. Jam antrina ir analitikas Shibley Telhami iš Merilando universiteto. Pastarojo politologo nuomone, neramumai Egipte ir kitose Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos šalyse išryškino silpnąsias Vašingtono pozicijas, ypač kalbant apie arabų ir Izraelio taikos procesą.

Šios JAV pozicijos, kurios niekam nekėlė abejonių dešimtajame dešimtmetyje po irakiečių pajėgų išstūmimo iš Kuveito, ėmė silpti jau po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristų atakų, po kurių Amerikos vadovaujamos pajėgos surengė invazijas į Afganistaną ir Iraką, kainavusias tūkstančius gyvybių ir milijardus dolerių bei paskatinusias antiamerikietiškų nuotaikų sustiprėjimą.

Tačiau dabar JAV pozicijos – silpniausios per visą pastarąjį dešimtmetį.

“Vos per kelias savaites visuomenės pykčio banga užgriuvo autokratiškus režimus Tunise, Egipte, Jemene ir Jordanijoje, – šalyse, kurios yra JAV sąjungininkės, o Irano ir Sirijos remiamas judėjimas “Hizbollah” nuvertė provakarietišką Libano vyriausybę”, – JAV politines nesėkmes vardija analitikas.

Arabų ir Izraelio konflikte, kur Vašingtonas ne vieną dešimtmetį atliko pagrindinio taikos tarpininko vaidmenį, palestiniečiai atsigręžė į Jungtines Tautas, iš kurių tikisi sprendimų po to, kai pernai žlugo taikos derybos su žydų valstybe.

“Tuo tarpu atsiradusį vakuumą bando užpildyti tokios šalys kaip Turkija, Kataras ir Saudo Arabija. Jos stengiasi pasididinti savo vadmenį regione”, – naują jėgų persiskirstymą apibendrina analitikas Shibley Telhami.

"Veido" archyvas

Daugelį keliautojų į Keniją vilioja galimybė iš arti pasigrožėti pulkais laukinių žvėrių, apsilankyti senąsias tradicijas išsaugojusiuose masajų kaimuose ir pailsėti rojų primenančiuose Indijos vandenyno pakrantės paplūdimiuose.

Kenija garsėja savo 33 nacionaliniais parkais ir rezervatais, kuriuose klaidžioja kaimenės įvairių rūšių dryžuotų zebrų, grakščiųjų žirafų, grėsmingų buivolų, grobio tyko išdidūs liūtai, greitieji gepardai ir vienišiai leopardai. O kur dar nesuskaičiuojama daugybė paukščių! Tarkime, turistams, kuriems nepabosta stebėti laukinės gamtos gyvenimo, verta užsukti į UNESCO pasaulio paveldo sarašą įtrauktus Turkanos ežero nacionalinius parkus ar iš arti pasigrožėti Kenijos kalno didybe ir saugomiems ginkluotos palydos paklaidžioti po šalia esančias džiungles.

Na, o situacijų, kai širdis iš baimės nukrinta į kulnus, Kenijoje netrūksta. Tuo įsitikino šioje šalyje porą savaičių viešėję kauniečiai Rūta ir Dalius Jonaičiai. Keliautojai per savaitę trukusį safarį aplankė keturis nacionalinius parkus, pamatė daugiau nei penkiasdešimt rūšių laukinių žvėrių ir susipažino su masajų kultūra. Lietuvių agentūros siūlo nemažai įvairaus pobūdžio kelionių į spalvingąją Keniją. Dviejų savaičių trukmės kelionės kainos prasideda nuo 6 tūkst. Lt, tačiau pigiau keliauti savarankiškai. Kauniečiai lėktuvo bilietus pirko patys, o kelionę užsisakė Kenijos kelionių agentūroje. “Taigi mums safaris kainavo ketvirčiu pigiau, nei būtų tekę mokėti lietuviškose kelionių agentūrose”, – tvirtina Dalius.

Lietuva? Tokios šalies nėra

Daugelis keliautojų į Keniją veržiasi tik dėl safario po nacionalinius parkus, tačiau pakeliui į laukinių gyvūnų karalystę verta atkreipti dėmesį ir į vietinių žmonių gyvenimą.

Kenijos sostinė Nairobis Dalių ir Rūtą pasitiko begaliniu turgumi, kuriame parduodamos pačios įvairiausios prekės – nuo gyvūnų iki neaiškios paskirties objektų, labiau primenančių šiukšles, taip pat didžiulėmis spūstimis ir įdėmiais žmonių žvilgsniais. Akis badė ir turtingesni namai, pasislėpę už aukštų tvorų, kurių viršuje styro spygliuotos vielos ar įbetonuotos stiklo šukės. Stebino ir pulkai miestuose besibūriuojančių bedarbių vyrų, ieškančių bet kokio uždarbio.

"Veido" archyvas

Kenijos sostinėje Nairobyje esama ir dangoraižių

Kaip elgtis su vietiniais gyventojais, keliautojams patardavo gidas, kuris iš karto įspėjo nefotografuoti žmonių, nes šie gali supykti ir užpulti, o važiuojant pro gyvenvietes ir kaimus prašydavo nedemonstruoti pirkinių maišelių, viešai negerti alaus ar gaiviųjų gėrimų. “Jiems tikriausiai atrodo, kad jei kažką perki, vartoji, tai, vadinasi, turi pinigų ir gali su jais pasidalyti”, – svarsto Rūta.

"Veido" archyvas

Masajai mokyklą pastatė už turistų pinigus

Mūsų pašnekovai didžiulio vietinių gyventojų dėmesio sulaukdavo visur, tiesa, vieni norėdavo iškaulyti pinigų ar kokių nors suvenyrų, kiti – tik pakalbinti atvykėlius. “Labai gailėjomės, kad neturime pasiėmę žemėlapio ar kalendoriukų su Lietuvos vaizdais. Jie klausia, iš kur mes atvykome. Aiškinam, kad iš Lietuvos, o mums atsako, kad tokios šalies nėra”, – šypsodamasis pasakoja Dalius.

Beje, vieni populiariausių daiktų, kurių norima iškaulyti iš turistų, yra tušinukai ir atvykėlių gimtosios šalies pinigai. Suvenyrų parduotuvėse pardavėjai, sužinoję, iš kokios šalies atvyko Rūta ir Dalius, tuoj pat puldavo rodyti turimų lietuviškų centų.

Kenijoje lietuviams nepamirštamą įspūdį padarė šios šalies miestų ir gyvenviečių spalvos. Aplink duobėtą, dulkėtą kelią išsidėstę namai akį veria ryškiai mėlynai, raudonai, žaliai nudažytomis sienomis. Net skurdžių namų, pastatytų iš šiaudų ar palmių lapų, stogai nuo lietaus aptraukti geltonos spalvos plėvele. Ryškiomis spalvomis mirga ir moksleivių mokyklinės uniformos, moterų bei vyrų drabužiai.

Svečiuose pas masajus

Paprastai Kenijoje turistams siūloma pramoga – paviešėti masajų kaime. Iš jo daugelis keliautojų parsiveža išdidžių, ietimis apsiginklavusių vyrų ir spalvingais apdarais apsimuturiavusių moterų nuotraukų. Tačiau tikrovė nėra tokia jau romantiška. Lietuvius masajų kaime pasitiko skurdas, purvas, mėšlas ir būriai musių. “Net nė metų neturintis kūdikis, nešiojamas motinos, visas apsisnargliavęs, užpūliavusiomis akimis, o ant veido kokia dvidešimt musių sutūpę”, – prisimena Rūta.

Jos vertinimu, vis tiek verta pasidairyti masajų kaime ir pasiklausyti pasakojimų apie vietinių gyvenimą. Pasirodo, tradiciniai masajų kaimai – rato formos, lūšnelės nulipdytos iš molio ir kas septynerius metus iš naujo perstatomos, nes jas sugraužia termitai. Kaimo gyventojai dažniausiai verčiasi tik gyvulininkyste ir medžiokle, o pagrindinis jų maistas – mėsa, pienas ir kraujas, kurį jie laiko didžiulėse puodynėse.

"Veido" archyvas

Molio lūšnelės

Kad ir laikydamiesi senųjų tradicijų bei papročių, masajai puikiai prisitaikę prie turistų dėmesio. Atvykėliams tuoj pat surengiamas tradicinių dirbinių turgus. Būriai vaikų akimirksniu išsidalija net didžiausius maišus saldainių, kuriuos keliautojai pasiruošia iš anksto. Įdomu tai, kad kaime, kuriame viešėjo lietuviai, mokykla pastatyta tik už turistų suaukotas lėšas. Pastatas kuklus, labiau primenantis iš lentų sukaltą pašiūrę, tačiau ją lanko ne tik vietinio kaimo, bet ir kitų genčių vaikai, dažnai gyvenantys net už šešių septynių kilometrų.

Sėkminga fotomedžioklė

Kad ir kaip būtų įdomu klajoti po masajų kaimus ar domėtis vietiniais papročiais, vis dėlto visi įspūdžiai nublanksta prieš safarį laukinėje gamtoje. Nors Kenijoje, rodos, knibždėte knibžda daugybė gyvūnų, daugelis keliautojų svajoja pamatyti ir savo nuotraukose įamžinti vadinamąjį didįjį penketą – dramblį, buivolą, raganosį, liūtą ir leopardą. Šiais gyvūnais lietuviai grožėjosi ne kartą: vos kelių metrų atstumu žvelgė liūtui į akis, stebėjo nesėkmingą leopardo medžioklę, žavėjosi galingaisiais buivolais. “Natūralioje aplinkoje gyvūnai neapsakomai gražūs, tikri meno kūriniai”, – susižavėjimo neslepia Dalius.

Safaris – puiki galimybė susipažinti su natūralia gyvūnų elgsena. Pavyzdžiui, gepardas, įsitaisęs pievelėje viduryje potencialių aukų kaimenės, tingiai vartosi, o žolėdžiai, pasisukę į plėšrūną, ramiai šlamščia žolę. Pasirodo, kad ir koks greitas gepardas būtų, tiesioje distancijoje aukos jis nepavytų. Taigi jis turi elgtis gudriai: prisėlinti kuo arčiau ir išsirinkti silpniausią. O štai liūtų šeimynos gyvenimas dar įdomesnis. Patinas kaip koks Vingių Jonas sau tingiai drybso, o grobiu rūpinasi patelė.

Kenijoje laukiniai gyvūnai jau yra įpratę prie nuolat zujančių transporto priemonių, gabenančių fotoapartais ir kameromis ginkluotus turistus, ir visai nebesibaido. Lietuviai stebėjo, kaip jų mikroautobusą seka liūtas, tikėdamasis patogiai įsitaisyti ir padrybsoti šešėlyje, o štai netikėtas buivolo elgesys keliautojus išgąsdino, mat galingasis žolėdis užsimanė lyg ir žaisdamas pasivaikyti mikroautobusą. Sakoma, kad buivolai vieni pavojingiausių Afrikos gyvūnų: jei juos įerzinsi – pabėgti neįmanoma, net ir šaunamasis ginklas ne ką padėtų, nes suaugę ragai ant kaktos apsaugo nuo bet kokios kulkos. Išsigelbėti galima tik įlipus į medį. Na, o gidas labai paprastai atsikratė persekiotojo – tiesiog sustabdė automobilį ir gyvūnas praradęs susidomėjimą pasuko savo keliais.

Pasirodo, nuo gyvūnų neatitrūksi net išsitiesęs patogioje viešbučio lovoje – iš toli ataidi medžiojančio plėšrūno riaumojimas, skardena šimtai melodingų paukščių balsų, o į langus beldžiasi beždžionės. “Beždžionės tupi ant balkono turėklo ir kantriai laukia, gal paliksi praviras duris ar langą, kad įšoktų į vidų ir ką nors pavogtų”, – šypsodamasi pasakoja Rūta.

Kenijos viešbučiuose turistams rengiamos įvairios atrakcijos, dažnai tiesiog iš balkono galima stebėti prie šalia esančių vandens telkinių atėjusius troškulio numalšinti buivolus, antilopes ar kitus gyvūnus. Prie vieno viešbučio naktimis šerdavo hienas, prie kito specialiame vandens telkinyje drybsojo tingus ir sotus krokodilas.

Na, o kai pabosta sekioti gyvūnų pėdsakais ir plepėti su nerūpestingais vietiniais gyventojais, verta patraukti idiliškos vandenyno pakrantės link ir skanaujant egzotiškus vaisius pasimėgauti įspūdingais potvyniais bei atoslūgiais.

Faktai apie Keniją

• Kenijos Respublika – Rytų Afrikos valstybė. Neprikausomybė nuo Jungtinės Karalystės paskelbta 1963 m. gruodžio 12 d.

• Sostinė – Nairobis.

• Gyventojų – apie 35 mln.

• Valstybinės kalbos – suahelių ir anglų.

• Valiuta – Kenijos šilingas.

• Kenijos šalies pavadinimas kilo nuo kalno pavadinimo – Kenija (5199 m), reiškiančio “baltas”.

Jungtinės Valstijos atidžiai stebi, kaip Kinija plečia savo įtaką Afrikoje, ketvirtadienį rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė, remdamasi dokumentais, paskelbtais tinklalapyje “Wikileaks”.

Skubiame pranešime, kurį išsiuntė į Vašingtoną aukštas amerikiečių diplomatas iš Nigerijos Lagoso miesto 2010 metų vasarį, Kinijos veiksmai apibūdinami kaip “agresyvūs ir pavojingi”.

Kinija Afrikoje veikia kaip “agresyvi ir pavojinga ekonominė varžovė, neturinti moralinių principų”, – sakoma pranešime.

“Dar viena Kinijos buvimo priežastis yra Afrikos šalių balsų Jungtinėse Tautose užtikrinimas”, – rašo JAV diplomatas.

Jis pažymėjo, kad Kinija Afrikoje šiuo metu nekelia Vašingtonui pavojaus dėl saugumo. Tačiau, pasak jo, Jungtinėms Valstijoms gali būti padaryta Afrikoje kiaulysčių, susijusių su Kinija.

“Ar pasirašo jie (kinai) karinius susitarimus? Ar treniruoja jie armijas? Ar vykdo jie žvalgybos operacijas? Kai šiose sferose veikla ims plėstis, tada Jungtinėms Valstijoms reikia pradėti nerimauti”, – sakoma pranešime.

“Jungtinės Valstijos ketina toliau padėti plėtoti demokratiją ir kapitalizmą, tuo tarpu Kinijos valstybinis kapitalizmas tampa politiniu iššūkiu”, – pažymi diplomatas.