Kiekvienas vairuotojas anksčiau ar vėliau patiria agresyvų kito eismo dalyvio elgesį – jam rodomi nepadorūs gestai, vartojama vulgari kalba arba nepagrįstai signalizuojama. Deja, pusė eismo dalyvių į tokį elgesį atsako agresyviais veiksmais, taip rizikuodami sukelti pavojingą konfliktą.*

Didžioji dalis vairuotojų į agresyvius kitų eismo dalyvių veiksmus atsako garso signalu, šaukimu, viduriniojo piršto rodymu, žibintų mirksėjimu, o kai kurie vairuotojai net mėgina kitą agresijos apimtą vairuotoją nustumti nuo kelio.* „Agresija skatina agresiją, todėl geriausia ir išmintingiausia išeitis – tiesiog ignoruoti nederamą kitų vairuotojų elgesį,“ – sako „Renault“ vairavimo mokyklos direktorius.

Vyrai dažniau nei moterys į agresiją atsako agresija (atitinkamai 54 ir 46 proc.), 18-24 m. jaunuoliai taip elgiasi dažniau nei virš 65 metų sulaukę vairuotojai (67 ir 30 proc.), o turintys vaikų reaguoja agresyviau nei jų neturintieji (59 ir 45 proc.).* „Neramina tai, kad vežantieji vaikus nesistengia išvengti konflikto. Agresyvus elgesys gali baigtis rimčiau nei apsižodžiavimu, o pasidavimas neigiamoms emocijoms yra pavojingas, nes nervingumas blaško dėmesį,“ – perspėja „Renault“ vairavimo mokyklos instruktoriai.

Atsakingai besielgiantys ir kelių etikos kodo besilaikantys vairuotojai sumažina konflikto tikimybę. Vairuotojų pyktis kyla dėl pasiklydusių eismo dalyvių sukeliamo eismo srauto sulėtėjimo, todėl patartina savo kelionę susiplanuoti iš anksto. Taip pat nereikėtų važiuoti pernelyg arti kitų eismo dalyvių – rekomenduojama išlaikyti maždaug dviejų sekundžių atstumą ir užleisti kelią prieš rikiuojantis į kitą eismo juostą. Važiuojant vertėtų laikytis dešiniosios juostos, kadangi kitu atveju agresyviam vairuotojui gali pasirodyti, kad tyčia blokuojate greitesnę eismo juostą. Patartina vengti rodyti nepasitenkinimą signalizuojant ar darant spaudimą važiuoti greičiau. Be to, geriau vengti akių kontakto, nes tai gali būti palaikyta provokacija. Jei suklydote, turėtumėte atsiprašyti – to dažnai pakanka neigiamoms emocijoms ir konflikto rizikai sumažinti. Jei agresija pavirsta daugiau nei žodžiais ar gestais, iš vidaus užrakinkite duris ir uždarykite langus. Kritinėje situacijoje žibintų ar garsinio signalo pagalba atkreipkite kitų žmonių dėmesį bei skambinkite policijai.

Keliuose yra daug vairuotojų, kuriuos suerzint gali beveik bet kas – prastos kelio dangos sąlygos, kitų vairuotojų elgesys, kamščiai, eismo taisyklės. Greitai kantrybę prarandantys žmonės prieš sėsdami prie vairo turėtų pasistengti pamiršti asmenines problemas. Salono vėdinimas, gilus kvėpavimas, atpalaiduojančios muzikos klausymas gali padėti kovojant su streso simptomais. „Net jei jus erzina kito vairuotojo įgūdžių trūkumas, reikėtų nekreipti į tai dėmesio ir asmeniškai nepriimti kitų padarytų klaidų. Palikime auklėjimą ir priežiūrą policijai,“ – pataria „Renault“ vairavimo mokyklos instruktoriai.

* www.roadandtravel.com

Vis daugiau dar net mokyklos nelankančių vaikų namie tampa tironais, kurie tėvus tenkinti jų įgeidžius priverčia pasitelkdami į pagalbą ne tik isterijos priepuolius, bet ir kumščius. Psichologai tvirtina, kad dėl tokio vaikų elgesio kalti patys tėvai, suteikę savo atžaloms neribotą laisvę ir susikeitę su jais vaidmenimis.

JAV Brighamo Youngo universiteto psichologų atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad net 11 proc. vaikų iki dešimties metų amžiaus smurtauja prieš tėvus – muša juos, kandžioja, apmėto žaislais. Dažniausiai vaikai agresyviai būna nusiteikę, kai tuoj pat negauna to, ko užsigeidę. O tėvai, bijodami sulaukti dar audringesnės reakcijos ir išprovokuoti įsiūčio priepuolio, netramdo savo atžalų ir stengiasi kuo greičiau patenkinti jų įnorius.
Pedagogai pastebi, kad vis daugiau tokių vaikų ateina ne tik į mokyklas, bet ir į darželius. Ikimokyklinio ugdymo įstaigose agresyvumo proveržius auklėtojoms dar įmanoma sutramdyti, tačiau mokyklose tokie vaikai tampa nevaldomi. Jie smurtauja ir prieš bendraamžius, ir prieš mokytojus. Tyrimo „Smurtas mokykloje“ duomenimis, net 2 proc. pedagogų Lietuvoje yra patyrę fizinį smurtą iš mokinių, 46 proc. bent kartą patyrė emocinį smurtą, o kas ketvirtas mokinys yra mušamas kito vaiko.
Psichologų vertinimu, dėl tokio vaikų elgesio atsakomybę turi prisiimti tėvai. Jau trimečio įkandimai yra rimtas signalas, kad auklėjant padaryta klaidų. Tačiau tėvai dažnai linkę kaltinti darželio draugus ar šiuolaikinius animacinius filmus, kuriuose gausu smurto scenų.
Tėvai dažnai stebisi, iš ko vaikas galėjo išmokti muštis, spjaudytis, spardytis ar kandžiotis, jeigu šeimoje niekas nėra prieš jį pakėlęs rankos. Pasirodo, smurtauja ne tik tie mažamečiai ar paaugliai, kuriuos tėvai baudžia fizinėmis bausmėmis. Labai dažnai agresyvūs tampa vaikai, nesulaukiantys iš tėvų pakankamai dėmesio ir meilės vien už tai, kad jie yra. Taip pat tie, su kuriais gimdytojai nebendrauja kaip su asmenybėmis arba suteikia beribę laisvę. Siekdami vaikų meilės tampa jų draugais ir pamiršta, kad turi būti autoritetas savo atžaloms ir nustatyti taisykles bei ribas.
Taip gimdytojai su savo vaikais apsikeičia vaidmenimis ir trukdo jiems išgyventi vaikystės laikotarpį. O atžalos tėvams atsilygina agresijos proveržiais prieš juos, atsikalbinėjimu ir ignoravimu.

Nuo keturmetės kliūva draugams, seneliams ir mamai

Vilnietė Rasa Bleikšienė pasakoja, kad neseniai ketvirtą gimtadienį atšventusios dukters Luknės negali palikti seneliams, vengia vestis pas draugus, nes mergaitė dažnai be jokios priežasties gali trenkti ir suaugusiam, ir vaikui. „Dažnai kliūva ir man. Pavyzdžiui, ryte ragindama, kad greičiau išsirinktų sagučius į plaukus, atidariau jos papuošalų dėžutę, o Luknė man iš visų jėgų vožė per ranką ir užriko, kad nelįsčiau prie jos daiktų. Nieko nesakiau, kad tik neišprovokuočiau dar didesnės isterijos. Ir svečiuose, darželyje, jeigu tik ko nors nepasidalija su vaikais, iškart jiems spiria arba kanda taip, kad lieka dantų žymės. Jeigu bandau sudrausminti, išgirstu, kad neaiškinčiau, kaip jai elgtis“, – skundžiasi negalinti su keturmete susitvarkyti R.Bleikšienė.
Pasak moters, kol ji tenkina visus dukters norus, ši elgiasi normaliai, bet jeigu tik Luknei tenka palaukti, pavyzdžiui, kol mama baigs plauti indus, kad galėtų kartu paskaityti pasaką, ji iškart pradeda bliauti. „Kuo daugiau jai leidžiu, stengiuosi suteikti viską, kas geriausia, tuo labiau ji atsikalbinėja ir aikštijasi. Nė karto nesu jai trenkusi, tačiau kai išveda iš pusiausvyros, o taip nutinka vos ne kasdien, pradedu šaukti, kad negaliu pakęsti tokio jos elgesio. Tada ji man atkerta, kad neklykčiau ant jos“, – pasakoja R.Bleikšienė.
Jei vaikas tapo agresyvus, psichologo Andriaus Ato nuomone, pirmiausia reikėtų pažvelgti į jo ir tėvų santykių priešistorę. Mat vaiko atsikalbinėjimas ar smurtas yra adekvati reakcija į tėvų elgesį. „Šeimose esama vis mažiau žmogiškojo turinio. Kitas žmogus nevertinamas kaip vertybė savaime, o tik pagal principą – kaip tu man, taip ir aš tau. Pastebiu tendenciją, kad šiandieninėse šeimose vaikas turi būti patogus. Jis vertinamas, mylimas ne už tai, koks yra, o pagal tai, kaip elgiasi. Lietuvoje dar sunkiai suprantama, kad galima mylėti vaiką už nieką“, – stebisi A.Atas.
Psichologo teigimu, nuolat reiškiamas nepasitenkinimas vaiku dėl to, kad jis neatitinka tėvų lūkesčių, atžalos ignoravimas, kai neskiriama pakankamai laiko, taip pat pastebėjimas tik to, ką vaikas padaro blogai, kelia jam nesaugumo jausmą, o tai išprovokuoja agresiją.

Kol vaikas gerai elgiasi, tėvai jo nepastebi

A.Ato nuomone, daugelis vaikų šiandien ruošiami tarsi arklių lenktynėms. Jų ateitis suplanuota iš anksto, tėvai pabrėžia egzaminų svarbą, būtinybę įgyti gerą išsilavinimą, perspektyvią profesiją. „Suaugusieji deda visas pastangas, kad vaikas ateityje taptų svarbiu vartotojų visuomenės sraigteliu. O jis tam priešinasi. Vaikas nori gyventi kaip žmogus, o ne kaip robotas. Pirmiausia mama ar tėtis turėtų atsakyti sau, kodėl iš vaiko reikalauja vienų ar kitų dalykų ir ar tie reikalavimai nenustelbia žmogiškojo santykio, – pataria psichologas. – Paskaičiuokite, kiek laiko per savaitę vaikas gauna jūsų asmeninio dėmesio – kiek bendraujate su juo akių lygyje, užsiimate jam įdomia veikla. Ar jūs neišprotėtumėt, jeigu vyras ar žmona jums skirtų tiek laiko?“
Kauno jaunimo mokyklos psichologė, Vyrų krizių centro direktorė Oksana Slapšienė, bendraudama su elgesio sutrikimų turinčių vaikų tėvais, pirmiausia jų paklausia, kada pastarąjį kartą kalbėjosi su savo atžalomis. „Vienas išsilavinęs tėtis atsakė, kad bendrauja su sūnumi kiekvieną dieną. Tačiau paaiškėjo, kad jų pokalbiai dažniausiai apsiriboja dviem sakiniais. Pavyzdžiui, tėtis paklausė, ar sūnus jam nuplaus automobilį, o šis pasitikslino, kiek už tai gaus pinigų. Kai perklausiau, ar tai visas dienos pokalbis, vyras tik gūžtelėjo pečiais: o apie ką dar su trylikamečiu galima kalbėtis?“ – pasakoja O.Slapšienė.
Jos nuomone, kol vaikas gerai elgiasi, jis tarsi nepastebimas, o kai kyla problemų, tampa nepatogus ir šeimai, ir mokymo įstaigai, ir visuomenei.
Psichologė pastebi, kad jau darželinukai grįžę namo raginami eiti pažaisti vieni, netrukdyti žiūrėti televizoriaus ar gaminti vakarienės. Tėvai būna pavargę, todėl leidžia jiems elgtis kaip tinkamiems, kad tik nesipainiotų po kojomis. „Šiandien vaikai dažniau kalbina tėvus, o ne šie juos. Štai 42 metų vyras atėjęs į mokyklą nežinojo, ar jo sūnus mokosi šeštoje, ar septintoje klasėje. O vaikas net jo darbo adresą žino. Tokioje šeimoje nėra normalių sveikų santykių. Tėvai ir vaikai susikeitę vaidmenimis“, – mano O.Slapšienė.

Elgesį pirmiausia turi keisti tėvai

Beje, tėvai su savo atžalomis yra apsikeitę vietomis ir tuomet, kai vaikas vynioja juos aplink mažąjį pirštelį, priversdamas tenkinti visus savo įgeidžius, o gimdytojai bijo net subarti, mat gali išprovokuoti mažojo tirono įsiūčio priepuolį.
„Namų darželio“ auklėtoja Ana Račiuvienė, pedagoginį darbą dirbanti septyniolika metų, pastebi, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pradėjus akcentuoti vaikų laisves, tėvai, nenorėdami varžyti savo atžalų, pamiršo nustatyti ribas. O jų nebuvimas trukdo vaikams vystytis taip pat, kaip ir autoritarinis auklėjimas. „Vaikas, kuriam suteiktos neribotos laisvės, jaučiasi lyg pasodintas ant kėdės tamsiame nepažįstamame kambaryje. Jis nežino, ar gali atsistoti, nemato, į kurią pusę eiti. Vienas susigūžia ir tyliai sėdi, o kitas desperatiškai bando išsilaisvinti“, – lygina A.Račiuvienė. Ji pastebi, kad tokių vaikų, kurie nežino, ką daryti su jiems suteikta laisve, vis daugėja, nes ir tėvai nežino, kiek jos reikia vaikui duoti.
O.Slapšienės manymu, daugelis tėvų neturi nei laiko, nei noro mokytis tinkamos tėvystės įgūdžių, todėl vaikams suteikia neribotą laisvę, manydami, kad taip neslopina vaiko kūrybiško. Bet iš tiesų toks auklėjimo modelis dažnai nesąmoningai pasirenkamas todėl, kad yra patogus. „Patogiau ir pasakyti, kad nežinai, kaip susitvarkyti su vaiku, užuot pasigilinus, kodėl kilo problemų, ar pradėjus lankyti seminarus tėvams“, – tvirtina Kauno jaunimo mokyklos psichologė.
Ji pabrėžia, kad pradėti spręsti problemas niekada ne vėlu, tačiau pirmiausia elgesį ir požiūrį į vaiką turėtų pradėti keisti tėvai. Tokia ir psichologo A.Ato nuomonė: „90 proc. netinkamai besielgiančių vaikų problemų išsprendžiame dirbdami su tėvais, jų atžaloms net nedalyvaujant susitikimuose.“
„Tik pradėję bendrauti su vaiku kaip su lygiaverčiu partneriu, tėvai gali tikėtis rezultato. Jau trimečio galima paklausti, kas atsitiko, kad jis pasielgė netinkamai. Net tokio amžiaus vaikas pasako, kad jį pastūmė, tėtis liepė eiti žaisti vienam, mama nesiklausė, ką jis pasakoja, ir pan. Deja, šiandien daugelis tėvų tik apšaukia vaiką ir net nepaklausia, kokios pagalbos jam reikia. Lietuvoje niekaip nenusistovi norma, kad vaikas yra asmenybė“, – apgailestauja O.Slapšienė.
A.Atas įsitikinęs, kad vaikui nereikia laisvės, nepadės ir patarimai per dieną dešimt kartų nusišypsoti ar apkabinti. „Suraskite 40 minučių laiko per dieną pasivažinėti su vaiku dviračiu ar pusvalandį pažaisti mašinytėmis, negalvojant apie jokius kitus reikalus, ir jau po savaitės vaiko elgesys pradės keistis“, – pataria A.Atas. Ir priduria, kad vaikas tik tada bus saugus ir laimingas, kai jaus, jog yra mylimas vien už tai, kad jis yra, priimamas su visais trūkumais ir negebėjimu kažko padaryti.

*. Tyrimas rodo, kad 90 proc. agresyvių vairuotojų yra vyrai, dažniausiai 25–44 metų amžiaus, tačiau auganti tendencija demonstruoti agresiją už vairo pastebėta ir tarp moterų**.

Agresyviu vairavimu laikomi tokie veiksmai kaip greičio viršijimas, itin staigus startavimas užsidegus žaliam šviesoforo signalui, važiavimas per arti kitų transporto priemonių, pavojingas manevravimas iš vienos eismo juostos į kitą, kitų eismo dalyvių neinformavimas apie ketinamus atlikti manevrus, šviesoforų ir eismo ženklų ignoravimas. „Yra konkrečių situacijų, kuriose mes galime tikėtis agresyvaus elgesio. Tarp tokių situacijų tikrai yra eismo kamščiai ar sudėtingesnės kelio atkarpos, kur keičiami kelio ženklai ar atliekami kiti darbai, taip pat važiuojant į ir iš darbo, grįžtant namo po atostogų ar savaitgalių“, – sako „Renault“ vairavimo mokyklos direktorius. Dabar, žinodami psichologų atlikto tyrimo rezultatus, galime numatyti, kad vairuotojai, siekiantys išskirti savo automobilius iš kitų, tikėtina, kelyje elgsis agresyviai.

Jei kelyje pastebite agresyvų vairuotoją, išlikite ramus. Pirmiausia pabandykite užleisti jam kelią. „Turėtumėme vengti situacijų, kurios yra potencialiai provokuojančios. Geriau nebandyti aplenkti, vytis ar blokuoti agresyvaus vairuotojo automobilį kelyje. Patariama vengti akių kontakto, kuris gali sukelti papildomą pyktį. Turėtumėte ignoruoti agresyvius gestus, tiesiog neatsakykite į juos. Jei matote, kad automobilis vairuojamas taip, kad kyla pavojus kitiems vairuotojams, turėtumėte apie tai pranešti policijai“, – pataria „Renault“ vairavimo mokyklos instruktoriai. Niekada nereikia bandyti pamokyti agresyvų vairuotoją, nes tai – policijos patrulių užduotis.

Jei įtariate, kad esate linkęs demonstruoti tokį elgesį, kuris yra būdingas agresyviems vairuotojams, turėtumėte vengti tokių situacijų, kurios skatina vairuoti pavojingai. Teisingiausia būtų susitelkti ties vairavimu – kalbėjimas telefonu ar nervingas knaisiojimasis rankinėje blaško ir gali erzinti ne tik jus, bet ir kitus, esančius kelyje. Jei jaučiatės susierzinęs, pabandykite pakelti nuotaiką įsijungdami atpalaiduojančios muzikos. Skubėjimas niekada nepasitarnauja nervingiems žmonėms, todėl visada stenkitės išvykti šiek tiek anksčiau ir suplanuokite kelis alternatyvius maršrutus, kurie leistų aplenkti transporto kamščius.

Kai esate itin liūdnas arba išsiblaškęs, geriau rinkitės kitą transportą – viešąjį ar taksi. „Bet jei sėdite savo automobilyje ir žinote, kad vėluosite, tiesiog priimkite faktą, kad šį sykį nespėsite laiku ir tiek“, – sako „Renault“ vairavimo mokyklos instruktoriai.

Kaip elgtis susidūrus su agresyviu vairuotoju:

• Užleiskite jam kelią;

• Nesivykite jo;

• Venkite akių kontakto;

• Neatsakykite į agresyvius gestus;

• Jei vairuotojas yra pavojingas kitiems eismo dalyviams – skambinkite policijai.

Jei pats esate agresyvus vairuotojas:

• Venkite stresinių situacijų: transporto kamščių, skubėjimo;

• Susikoncentruokite ties vairavimu, venkite blaškymosi;

• Įsijunkite ramią, atpalaiduojančią muziką;

• Jei esate labai liūdnas – nevairuokite;

• Prisiminkite, kad vairuojant saugumas turėtų būti pagrindinis jūsų rūpestis.