Lietuva taps turizmo Meka – tokius planus audėme pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tačiau šiandien net kaimynai Talinas ir Ryga sulaukia kur kas daugiau turistų nei Lietuvos sostinė, ir net patys lietuviai, prasidėjus atostogoms, sėda į lėktuvą ir lekia į paplūdimį ne Palangoje, o Antalijoje.
Kaip ne tik vietos gyventoją, bet ir užsienietį suvilioti keliauti po Lietuvą, jei gamta graži, bet pasaulyje yra ir unikalesnių gamtos stebuklų, architektūra įspūdinga, bet vis tiek ne Italijos, kainos didesnės nei Pietų kurortuose, maistas lietuviams geros šlovės nepelnęs, o lėktuvų maršrutai nespėja atsirasti, kai jau naikinami? To klausiame Vilniaus universitete turizmo vadybos disciplinas dėstančios doc. dr. Aidos Mačerinskienės, turinčios dešimties metų turizmo mokslinių tyrimų ir strategijų, taip pat ir Nacionalinės turizmo plėtros programos rengėjos bei ekspertės patirtį.
A.M.: Juokingai nuskambės, kad turizmo ekspertė nėra atostogavusi užsienyje, bet man vis nėra laiko, nes dar turiu ką veikti Lietuvoje. Esu daug keliavusi po užsienio šalis, bet dažniausiai nuvykusi skaityti pranešimų tarptautinėse konferencijose. O Lietuvoje tikrai yra priežasčių praleisti atostogas. Kad ir dvi savaites Aukštaitijos nacionaliniame parke: čia yra ir kur apsistoti kaimo turizmo sodybose, stovyklavietėse ar kempinguose, pakanka pramogų – ir vandens turizmo, ir dviračių, ir muziejų. Vilnių galėčiau rodyti mėnesį – jame tikrai yra ką žiūrėti ir ką veikti. O Kurtuvėnai, Kirkilai ar Rokiškis! Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūriniu palikimu galėtume sudominti baltarusius, rusus, lenkus. Bet mes važiuojame į Baltarusiją žiūrėti su LDK susijusių vietų, o baltarusiai pas mus atvažiuoja apsipirkti ir net nenakvoja, nes nesugebame jiems pasiūlyti nieko įdomaus. Vokiečiams gali būti įdomus visas pajūris.
VEIDAS: Bet kodėl tuomet ir patys ne itin daug keliaujame po Lietuvą, ir užsienio turistai čia neužsibūna?
A.M.: Jei ženklodaros pasaulinis autoritetas Wally Olinsas pasakė, kad “Lietuvoje galima rasti viską, ką geriausia gali pasiūlyti moderni Rytų Europa, – gyvybingą, ryžtingą, išradingą, lakios vaizduotės, energingą ir net šiek tiek pašėlusį (dažniausiai geriausia šio žodžio prasme) gyvenimą”, pradedi suprasti, kad patys nemokame savęs pristatyti, nemokame panaudoti padarytų darbų, o ieškome kažko naujo, kad gautume momentinį efektą. 2007–2013 m. turizmui – viešajai turizmo infrastruktūrai, rinkodarai, dvarams atgaivinti skirta 800 mln. Lt ES struktūrinių fondų lėšų paramos. Jei tuos milijonus pradėsime tinkamai “sukti”, turėsime rezultatą.
Bet pradėti reikia nuo vietinio turizmo. Kol patys nežinome, ką Lietuvoje galima pamatyti ir ką nuveikti, ir užsieniečiai čia nevažiuos. Štai švedai kiekvieną laisvą valandą skiria keliauti po savo šalį. O kai paklausiau studentų, kiek jų dviračiais keliauja po Vilnių, pakilo viena ranka. Užsienyje informacija pati susiranda klientą, o pas mus atskirų paslaugų ir informacijos apie jas yra, bet nėra struktūrizuotos informacijos vienoje vietoje, o paslaugos nesiūlomos kartu su apgyvendinimu ir maitinimu. Kol nebendradarbiaus visų turizmo paslaugų teikėjai, tol Lietuvoje turistai bus valgytojai ir gulėtojai.
VEIDAS: Jei Vilnių toli pralenkė net kaimynai Talinas ir Ryga, gal Lietuva nemotyvuotai pasirinko prioritetines kryptis – kultūros, aktyvaus poilsio, sveikatos ir konferencijų turizmo?
A.M.: Jos tikrai pagrįstos, bet nepakankamai panaudojamos. Lietuva turi per 500 kultūros paveldo objektų, tačiau problema, kad viską atkasam ir užkasam, o turistas teranda ženklą ant viršaus. Kultūrinis turizmas – tai veikla, kurioje gali pats dalyvauti, renginiai, kaip kad Trakų pilyje. O ką veikti Kernavėje pasivaikščiojus ant kalvų? Čia bent jau turėtų būti istorikų aprašai su vaizdais, kaip tai atrodė prieš 100, 200, 300 metų, kaip tai paveikė šiandienos istoriją.Lietuvoje siūloma per 50 įvairių rūšių paslaugų – nardymas, skraidymas parasparniais, oro balionais, slidinėjimas, ką jau kalbėti apie važinėjimąsi dviračiais, plaukimą baidarėmis. Tik reikia jas reklamuoti ir siūlyti.
Konferencinis turizmas plėtojamas viešbučių iniciatyva, tačiau neturime vienos įstaigos, kuri pardavinėtų visų viešbučių turimas konferencijų paslaugas. Yra bazė sveikatos – profesionalių medicinos paslaugų ir SPA turizmui, nes mūsų valstybėje veikia per 1,4 tūkst. medicinos paslaugų įstaigų.
Latvija ir Estija siūlo labai panašius produktus. Latviai dar vilioja ekoturizmu, o mes nedrįstame, nors turime puikias sąlygas. Tokios saugomos teritorijos, kaip Dzūkijos nacionalinis parkas su Čepkelių rezervatu, rudenį planuojančiu gauti PAN parko statusą, kurį kol kas turi tik dvylika tokių objektų Europoje, unikalios Baltijos šalyse. Turime per 500 kaimo turizmo sodybų, 107 pažintinius takus, 500 stovyklaviečių. Bet dauguma gamtinio turizmo entuziastų nėra linkę išleisti pinigų penkių žvaigždučių paslaugai. Čia ir yra mūsų klaida, kad bandom parduoti visiems viską, o reikia segmentuoti, nes žmogus, norintis pamatyti gervę, neapsistos penkių gandriukų sodyboje. Tokioje jis norėtų gauti kitokių pramogų – golfo ar nardymo.
Estijos privalumas – kad ji turi pagrindinius turizmo vartotojus suomius, bet nė viena kita Baltijos šalis nėra tokia artima Baltarusijai ir Lenkijai, kaip Lietuva, o tai didelis potencialas. Latviai turi pigias oro linijas, bet pigūs skrydžiai reiškia ir pigius turistus. Mes turime kitą nišą: niekada nebūsime masinio turizmo šalimi, todėl galime pasiūlyti išskirtinių turizmo produktų pasirinktose keturiose prioritetinėse srityse.
VEIDAS: Bet kodėl, pavyzdžiui, pasiturintis turistas turėtų skristi čia, o ne į kokią Šveicariją?
A.M.: Nes tai tarpinė stotelė tarp Rusijos ir Amerikos, Rusijos ir Skandinavijos sustoti ir pasidairyti, kur dar nesi buvęs. Tai valstybės lokalizacijos privalumas, bet nedrįstame to garsiai reklamuoti. Būti kaimyne tokios didelės valstybės, kaip Rusija, ir šonine ES valstybe yra privalumas.
VEIDAS: Tačiau Turizmo departamentas nurodo kitus naujus prioritetus – vilioti turistus iš Izraelio, Kinijos.
A.M.: Turistai iš Izraelio gal užplūs kokiais 2040-aisiais, kai būsime tokio klimato šalis kaip Ispanija. Kinai labai skaičiuoja laiką, nes turi dvi savaites atostogų, tad vargu ar čia važiuos masiškai. Bet tebesame įdomūs baltarusiams, rusams, lenkams, tiesa, šiems kol kas esame katalikiškų objektų lankymo, o ne vandens turizmo ar dviračių turizmo objektas. Galime prisikviesti latvių, jei turėsime informacijos latviškai, kaip kad jie seniai turi lietuviškai. Vokiečių kelionių trukmė Lietuvoje trumpėja: buvo pusketvirtos dienos, dabar – pustrečios, nors turime kuo juos sudominti. Manau, užuot ieškoję unikalių rinkų, turėtume koncentruotis į tradicines ir vietinį turizmą.
VEIDAS: Bet ar orientuojamasi į vietos turistą, jei pigiau atostogauti Turkijoje nei Palangoje, o baidarių savaitgaliams nelieka vasaros pradžioje?
A.M.: Problema, kad darbo dienomis turizmas Lietuvoje sustoja. Žolinė, Joninės, Mindauginės – devynios dienos per metus, o per atostogas vietinių turistų Lietuvoje lieka nedaug. Reikia ieškoti vadybinių sprendimų, kad vietinis turizmas nebūtų vien savaitgalinis ir vien vasarą, o tada, be abejonės, ir kaina kristų. Ir užsienio turistui turėtume prisistatyti kaip visų keturių sezonų turizmo šalis.
Mūsų verslui trūksta drąsos, turizmas nematomas kaip puiki ekonominės veiklos alternatyva. Viena, ką sugebame, – statytis viešbučius ir pavalgydinti, bet užimti – ne. Koks gražus Vilnius į jį žvelgiant nuo Neries, bet ji tuščia. Įrengta devyniolika prieplaukų prie Nemuno, tačiau ir jos tuščios. Iki šiol reikia įrodinėti, kam turizmui dviračių takai.
VEIDAS: Tad kokius tris keturis neatidėliotinus darbus turizmui plėtoti turėtų nuveikti Vyriausybė?
A.M.: Turi atsirasti dviračių maršrutai – ne atkarpėlės, kuriomis patogu vietiniams nuvažiuoti karvių pamelžti, bet tokių takų tinklai, kad būtų galima keliauti savaitę ar bent tris dienas. Tada atsiras galimybė keliauti per Lietuvą truputį lėčiau, čia turistai praleis daugiau laiko, o Lietuva jiems taps šiek tiek didesnė nei vien tik Vilnius. Reikia išsamios informacijos vienoje vietoje apie vandens turizmą, ką senai turi latviai ir estai.
SPA, sveikatos turizmo srityje privalo būti įdiegtos prieš trejus metus parengtos metodinės rekomendacijos dėl paslaugų klasifikavimo, kad turistas būtų garantuotas, jog jų kokybė atitiks analogiškos klasifikacijos paslaugas bet kurioje kitoje Europos šalyje.
Pagaliau reikia įrengti konferencinio turizmo biurą. Savivaldybėse turizmui skirta vienas ar pusantro etato, o turizmo informacijos centruose sezono metu turėtų dirbti dešimt žmonių, iš kurių penki studentai praktikantai.
VEIDAS: Tad ar vis dėlto prieš 21 metus buvo klaida svajoti, kad tapsime turizmo Meka?
A.M.: Tai buvo drąsi idėja, bet nesugebėjome jos realizuoti. Deja, Lietuvoje turizmui nėra suteikiama pakankama svarba, nėra bendros valstybės politikos, dabartinei valdžiai turizmas nelabai terūpi.
Turime išmokti parduoti turizmo paslaugas, pasigirti tuo, ką turime. Bet jei nesugebėjome uždirbti turizmo dividendų iš Vilniaus – Europos kultūros sostinės, turbūt nesugebėsime ir iš Europos krepšinio čempionato. Atrodo, sugebėsime parodyti vien krepšinį, o viešbučiai išsikėlė kainas, ir vėl padarėme klaidą, nes gal būtų atvažiavę daugiau žmonių ir daugiau jų sužinoję, dėl ko čia verta grįžti. O nei antros kultūros sostinės, nei krepšinio čempionato greitai nebus.
Loading ...