2017-aisiais pamatysime, kaip apie švietimo ir mokslo politiką susikalba Seimas ir Vyriausybė, juk būtent jų vizijų darna arba skirtumai lems švietimo pokyčius. Tuo įsitikinęs dr. Ainius Lašas, nuo 2017 m. sausio 1 d. pradedantis dirbti Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanu.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Bato, Oksfordo, Jungtinių Tautų ir Vašingtono universitetuose dirbęs A.Lašas pritaria ir aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimui, tačiau pabrėžia, kad svarbūs pokyčiai yra susiję, todėl reformos turi būti komp-leksinės: jei aukštosios mokyklos jungiamos, tai kartu reikia rimtai investuoti ir į profesūrą – žmones, kurie erdvę pripildo turinio.

– Kokie įvykiai 2017-aisiais švietimo ir mokslo srityje bus svarbiausi?

– Įvardyčiau du momentus. Visų pirma ateinančiais metais Vyriausybė pradės intensyviau skirstyti ES struktūrines lėšas švietimui. Mano nuomone, reikėtų iš esmės peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės nustatytus prioritetus ir pagalvoti, kaip būtų galima efektyviau investuoti į žmogiškąjį kapitalą – profesūrą ir mokytojus. Būtent šiuo atžvilgiu situacija Lietuvoje yra apverktina.

Antra, aiškiau pamatysime, kaip Seimas ir Vyriausybė sugebės susišnekėti tarpusavyje formuojant švietimo ir mokslo politiką. Man susidaro įspūdis, kad šios institucijos ganėtinai skirtingai suvokia dabartinę švietimo problematiką ir turi skirtingas ateities vizijas. Taigi mūsų artimiausių metų švietimo politikos dinamika priklausys nuo to, kaip tos vizijos bus derinamos.

– Neseniai viename iš savo komentarų klausėte, ar naujoji koalicija spręs neegzistuojančias problemas. Ką iš švietimo, aukštojo mokslo srityse aptariamų dalykų ar Vyriausybės programos teiginių būtų galima laikyti neegzistuojančiomis, dirbtinai suaktualintomis problemomis?

– Reikėtų pradėti nuo to, kad dabartinė Vyriausybės programa yra labai aptaki ir neretai sunku suvokti, kokia kryptimi bus judama siekiant įgyvendinti vienokius ar kitokius deklaruojamus tikslus. Vis dėlto girdime kalbas, pavyzdžiui, apie mokyklinio amžiaus ankstinimo būtinybę. Mano nuomone, tai idėja fiks, kuri iš esmės nieko nekeičia. Šiuo atžvilgiu moksliniai tyrimai pateikia gana prieštaringus duomenis, todėl nematau reikalo įgyvendinti reformas, kurių galimos pasekmės yra miglotos.

Kita mano iškelta neegzistuojanti problema – istorijos egzamino įvedimas. Aš suprantu, kad kai kuriems Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovams istorinis tautinis jaunimo auklėjimas atrodo kaip vaistas nuo visų mūsų ligų, įskaitant ir emigraciją, bet labai abejoju tiek ligos diagnoze, tiek siūlomais gydymo metodais. Be abejonės, istorija, kaip disciplina, turi savo vertę, bet ar valstybiniai egzaminai, kurių sureikšminimą kritikuoja pati LVŽS, yra vienintelis kelias kokybės link?

– O kokios problemos yra didžiausios, kurias reikia ar jau reikėjo spręsti nedelsiant?

– Problemų yra tikrai daug ir jų visų neišvardysiu, bet labiausiai norisi, kad būtų mąstoma kompleksiškai. Taigi siūlyčiau imtis visapusiško problemos sprendimo: optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklą (tai automatiškai eliminuos ir studijų dubliavimosi problemą), perorientuoti mokslo finansavimą skatinant tarptautiškumą, investuoti ES struktūrines lėšas į profesūros naujų įgūdžių lavinimą, sukurti fondus pasaulinio lygio specia-listų pritraukimui bei mūsų jaunimo studijoms geriausiuose pasaulio universitetuose ir pagaliau padidinti bendrą sektoriaus finansavimą. Būsiu kažką praleidęs, bet būtent tokio tipo kompleksinė reforma gali pakylėti mūsų aukštąjį mokslą į visiškai naują kokybinę plotmę.

– Ką manote apie tinklo konsolidavimą, kas jo turėtų imtis, kokiu pagrindu reikėtų formuoti aukštųjų mokyklų tinklą?

– Aš pritariu tinklo konsolidavimo idėjai, bet kartu reikia žengti ir kitus jau minėtus žingsnius, kurie leistų baigti tokio tipo reformą. Vien tinklo konsolidavimo neužtenka. Reikia ir rimtų investicijų į profesūrą – žmones, kurie pripildo tą struktūrinę erdvę turinio ir ugdo ateities kartas. Juk mes siekiame, kad aukštosios mokyklos taptų tarptautinio masto mokslo bei studijų židiniais, suteikiančiais impulsą ne tik mūsų šalies ekonomikai, bet ir pilietinei visuomenei.

Būtų džiugu, jei šiuo klausimu rastųsi bend-ras sutarimas tarp aukštųjų mokyklų, Seimo ir Vyriausybės, nors toną čia turėtų užduoti pastarieji. Dažnai aukštosios mokyklos žvelgia į švietimo ir mokslo problematiką per ribotą institucinę prizmę ir nesugeba pakilti virš savų interesų. Todėl ir reikia Seimo bei Vyriausybės postūmio valstybiniu lygmeniu.

O pagrindu galime imti kad ir Suomijos bei Danijos pavyzdžius. Reikėtų ne viską aklai kopijuoti, bet kritiškai pasimokyti iš jų patirčių konsoliduojant aukštųjų mokyklų tinklus.

– Pastaraisiais metais daug kalbama apie studentų kokybę, priėmimo balus, universitetų negebėjimą užsidirbti, prastai parengtus absolventus ir kitus dalykus, susijusius tik su studijomis ir mokslu, tačiau apie tai, kas turėtų įvykti dar iki stojimo, nelabai diskutuojama. Ar pakankamai dėmesio skiriame ir kitoms grandims – pagrindiniam, bendrajam ugdymui, profesiniam mokymui?

– Diskusijų lygmeniu dėmesio gal ir pakaktų (išskyrus profesinį mokymą), bet trūksta konkrečių žingsnių iš valdžios institucijų, kurios skatintų pokyčius. Pavyzdžiui, vis dažniau kalbame apie individualizuoto ugdymo svarbą, bet ką dėl to darome? Ar mes pasiruošę adekvačiai investuoti į pedagogų asistentų sistemą, į naujo tipo virtualius interaktyvius resursus bei mokymo modelius, į mokytojų įgūdžių ugdymą? Švietimą kuruojančios institucijos turėtų pačios gyventi studijų dvasia ir aktyviai veikti skatindamos sėkmingiausias praktikas bei spręsdamos susidariusius skaudulius.

– Ar 2016–2020 m. iš Vyriausybės programos skirsnio apie darnų švietimą, kuriame netrūksta formuluočių apie didinimą ir gerinimą, susidarote konkretesnį vaizdą, kokią bendrą viziją, strategiją nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo mato naujoji Vyriausybė, o gal bendro vaizdo ir nereikia – užtenka „visur pagerinti po truputį“?

– Bendras vaizdas gana abstraktus. Šiame programos skirsnyje (kaip, beje, ir kituose) gausu gražių ir teisingai skambančių frazių, tačiau trūksta aiškesnio tikslų detalizavimo bei prioritetizavimo. Pagaliau tokiems maksimalistiniams tikslams įgyvendinti reikalingi resursai, labai dideli resursai, o apie juos nutylima. Taigi kyla klausimas, kiek rimtai reikia traktuoti šį dokumentą.

Be abejo, visur keisti po truputį nėra prasmės, nes poreikiai toli gražu nevienodi. Kaip jau minėjau, vienos problemos atrodo gana dirbtinės ir galėtų būti paliekamos nuošalyje, o kitos tiesiog verkiant reikalauja dėmesio ir rimtų investicijų.

– Vyriausybės programoje kalbama ir apie galimybę įgyvendinti Meilės Lukšienės tautinės mokyklos idėją, kurios branduolys – ne Lietuvos pasaulyje, o pasaulio Lietuvoje samprata. Kaip manote, ar tokia koncepcija aktuali 2017-aisiais? 

– M.Lukšienės koncepcija užgimė kaip atsvara sovietinei švietimo sistemai, derinanti nacionalumo, demokratiškumo bei humanizmo elementus. Tai ganėtinai eklektiškas švietimo modelis, kuriame pabrėžiama žinių santykio su vietiniu kultūriniu kontekstu svarba ir kartu siekiama vadovautis Europos kultūrinėmis vertybėmis. Taigi, jei išlaikomos šitos sąsajos tarp skirtingų elementų ir plati kritinė perspektyva, išlaikomas ir koncepcijos aktualumas.

Iš kitos pusės, gana lengva nuskurdinti šią koncepciją praktikoje iki vieno ar kito pamėgto aspekto. Atsiranda žmonių, kurie pradeda kalbėti apie tautinius universitetus, tautinį mokslą, tautinę mokyklą… Automatiškai atsiranda ir įtampos su kitų tautybių atstovais, gyvenančiais Lietuvoje. Juk nėra tautinio mokslo, yra tik mūsų piliečiai, dirbantys tam tikrose mokslo srityse. Juos galima pasikviesti į mokyklą, pasimokyti iš jų, pateikti juos kaip sektinus pavyzdžius, bet nepameskime platesnės perspektyvos ir nepamirškime, kad pasaulis Lietuva nesibaigia, o tik prasideda. Jei mes apsiribosime pasaulio Lietuvoje paieškomis, tai galų gale sėdėsime prie suskilusios geldos.

– Vienas konkretesnių užmojų – atsisakyti mokinio krepšelio, pakeisti jį klasės komplektų modeliu. Kaip manote, ar tokia bendrojo ugdymo mokyklų finansavimo tvarka padės mažinti ugdymo skirtumus tarp kaimo ir miesto mokyklų, ko ja ir siekiama?

– Šio vieno žingsnio tikrai nepakaks ugdymo skirtumams sumažinti. Tai kompleksinė prob-lema, kurią ir reikėtų spręsti kompleksiškai. Vieno finansavimo modelio pakeitimas kitu čia mažai ką lemia. Reikia kalbėti apie mokymo programų turinį, apie mokytojų gebėjimus, apie individualizuotą paramą mokiniams – tik tada galima tikėtis esminių pokyčių.

– Kokios naudos ar žalos vadinamieji krepšeliai davė aukštajam mokslui?

– Mano nuomone, krepšeliai Lietuvos aukštajam mokslui pridarė daugiau žalos nei naudos. Ir ne todėl, kad krepšelių principas negali veikti efektyviai, o todėl, kad jis buvo įgyvendintas tik iš dalies. Tariamai liberali reforma net nebuvo liberali. Viena vertus, buvo sukurta vietos aukštųjų mokyklų konkurenciją skatinanti sistema, kita vertus, valstybė skyrė bazinį finansavimą visiems. Taigi viena ranka buvo skatinama laisvosios rinkos konkurencija, kuri turėtų atrinkti stipriausius ir numarinti silpniausius, o kita – palaikoma silpniausių gyvybė, kad jie nenumirtų neatlaikę konkurencinės kovos. Rezultatas – turime fragmentuotą ir neefektyviai finansuojamą sistemą, kuri orientuota į išgyvenimą. Kadangi išgyvenimo sąlygos vis labiau sunkėja dėl demografinės krizės, nemaža dalis rinkos dalyvių ir toliau silpsta, menksta, bet vegetuoja. Toks gumos tempimas labai skaudžiai atsiliepia visai sistemai.

– Kaip galėtų keistis aukštojo mokslo finan-savimas?

– Man priimtinas dabartinis estų aukštojo mokslo finansavimo modelis, kai bakalauro studijos yra nemokamos visiems įstojusiems. Panaši sistema veikia ir Suomijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje bei Vokietijoje. Manau, kad tai socialiai teisingesnis finansavimo modelis nei tas, kurį turime mes. Bet šį pokytį reikėtų derinti su tinklo konsolidavimu ir jau kitais mano minėtais reformų aspektais. Vien finansavimo pakeitimas neturės esminio kokybinio efekto aukštojo mokslo sistemai.

Be to, įgyvendinant tokio tipo pokyčius gali kilti ir Konstitucijos keitimo reikiamybė, nes Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad už aukštąjį mokslą pasirengę mokėti studentai negali būti diskriminuojami.

– Ar sąžininga skirstyti studentus į pinigus mokančius ir nemokančius, kai jų gebėjimai ir akademiniai pasiekimai gali būti visiškai skirtingi?

– Visiems stojantiems ir besimokantiems neprik- lausomai nuo jų statuso turi būti taikomi tie patys akademiniai kriterijai. Neįsivaizduoju, kaip reikia organizuoti studijas universitete, kai toje pačioje auditorijoje sėdi pirmūnai ir mokūs nemokšos, kai visomis jėgomis bandoma išlaikyti kiekvieną studentą su kapšeliu. Mokslo procesas tiesiog išsigimsta ir pradeda orientuotis nebe į pasiekimus, o į status quo palaikymą.

– Ar dabar taikomi priėmimo į aukštąsias mokyklas kriterijai – minimalus stojamasis balas, keliose studijų programose esantys motyvacijos testai ar stojamieji egzaminai – yra pakankami? Galbūt studentus turėtų rinktis patys universitetai, ne skaičiavimo sistema?

– Jei rinkoje nebūtų desperacijos vos ne dėl kiekvieno krepšelio, tada ir patys universitetai galėtų adekvačiau atsirinkti motyvuotus bei gabius studentus. Bet kol rinkos dalyvių skaičius yra toks, koks yra, ir kol demografinė duobė gilėja, tol apie savikontrolę sunku kalbėti. Gal vienintelis Vilniaus universitetas gali sau leisti lengva ranka kilstelėti priėmimo kriterijus. Visiems kitiems tokie žingsniai turi gana skaudžių pasekmių. Būtent todėl ir reikia tinklo konsolidavimo bei kitų pokyčių, kad sumažintume vidinę konkurenciją ir sudarytume sąlygas aukštosioms mokykloms oriai gyventi bei konkuruoti tarptautiniu mastu.

– Kokia universitetų misija: rengti absolventus darbo rinkai ar net konkrečiai darbo vietai, vykdyti specializuotas studijas ar suteikti išsilavinimą, ugdyti bendrąsias kompetencijas, kurias absolventas galėtų taikyti plačiau?

– Universitetas tuo ir skiriasi nuo kolegijos, kad ugdo bendresnio pobūdžio kompetencijas, ypač jei kalbame apie bakalauro studijas. Reikalavimas iš universitetų ar net kolegijų rengti specialistus konkrečiai darbo vietai yra tiesiog nesusipratimas. Tik pats darbdavys žino konkrečios darbo vietos žinių bei įgūdžių poreikio niuansus. Be to, tie poreikiai nuolat kinta. Taigi svarbiau parengti žmones, kurie gebėtų lengvai orientuotis savo srityje, mokytis ir adaptuotis prie naujų rinkos sąlygų bei konkrečios darbo vietos reikalavimų.

– Kuo turėtų skirtis universitetai ir kolegijos? Ar dviejų tipų aukštosios mokyklos Lietuvoje ima panašėti?

– Kolegijos yra taikomojo pobūdžio aukštosios mokyklos, siūlančios tik bakalauro lygio studijas. Jų dėstomų dalykų spektras paprastai būna gerokai siauresnis ir orientuotas į praktinių įgūdžių įsisavinimą. O universitetas turi platesnį studijų programų spektrą ir yra orientuotas ne tik į žinių perdavimą, bet ir į naujų žinių generavimą, kritinio mąstymo ugdymą bei kur kas platesnę akademinę perspektyvą. Universitetas kuria ir moko kurti mokslą, o kolegijos labiau perduoda naujausias žinias ir įgūdžius.

Supanašėjimas gimė iš sparčiai išaugusio stojančiųjų į universitetus skaičiaus ir spaudimo universitetams atlikti kolegijų funkcijas – rengti siauros pakraipos amatininkus, kurių pageidauja vienas ar kitas darbdavys. Buvo tarsi primiršta, kad universitetai turi šiek tiek kitokias funkcijas ir orientuojasi į mokslinių žinių vystymą ir generavimą. Būtent todėl universitetai siūlo ir magistrantūros bei doktorantūros studijas, kurių nėra kolegijose.

– Kokių pokyčių, galbūt planuojamų naujosios valdžios sprendimų artimiausiais metais baiminatės?

– Man kelia nerimą perdėtas skubotumas ir dog-matiškumas priimant sprendimus. Jau dabar matoma tendencija forsuoti kažkokias idėjas, kurios reikalauja atidesnio dėmesio, analizės ir viešos diskusijos. Norisi daugiau įsiklausymo ir išminties, o ne doktrininio mąstymo.

– Jei švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pasiūlytų jums susitikti, ką jai patartumėte?

– Su gerb. ministre esu ne kartą bendravęs ir mūsų požiūris į švietimo problematiką daugeliu atžvilgių sutampa. Vis dėlto patarčiau diskusijas apie reformas pradėti kuo anksčiau ir pasistengti užsitikrinti pagrindinių rinkos žaidėjų paramą. Kaip rodo liberalų patirtis, reformų forsavimas iš viršaus supriešina akademinę bendruomenę ir neleidžia užtikrinti reformų tęstinumo bei tvarumo.