Eimantas Matulaitis / Asmeninio archyvo nuotr.

Vis labiau augančioje dalinimosi ekonomikoje siekia aktyviai dalyvauti ir lietuviai. Vienas iš startuolio „Swapper“ įkūrėjų Eimantas Matulaitis vysto idėją, kuri leis pasauliui keistis prekėmis ir paslaugomis naudojant ne įprastus, o pačių vartotojų kuriamus pinigus.

Giedrė Simanauskaitė, euroblogas.lt

Dalinimosi ekonomika nuo 2010 metų įgavo tokį pagreitį, kad apie ją dabar kalba ne tik verslininkai, bet ir paprasti žmonės, prie arbatos aptardami, kaip jų turimi daiktai ar įgūdžiai gali būti naudingi ir reikalingi kitiems.

Visi laukia pokyčių, tik negali tiksliai apibrėžti, kaip jie atrodys. Mes esame tų pokyčių dalimi, tikimės būsime jų katalizatoriumi.

Štai per vieną naktį „Airbnb‟ paslaugomis pasinaudoja apie pusė milijono žmonių 192 pasaulio valstybėse. San Franciske įsikūrusi įmonė paskatino daugiau nei 640 tūkst. būstų savininkų nuomoti laisvą erdvę namie taip skatindami keliaujančius žmones rinktis tikrų žmonių tikrus namus vietoj viešbučių tinklų pasiūlymų.

Lietuviai taip pat turi, ką pasiūlyti. Tinklaraštis Euroblogas.lt kalba su vienos mainų technologijos kūrėju Eimantu Matulaičiu.

– Europos Komisija (EK) neseniai paskelbė gaires, kaip vartotojai, verslai ir valdžios institucijos galėtų geriau įsitraukti į dalinimosi ekonomiką. Kodėl pastaruoju metu vis daugiau apie ją kalbame?

– Dalinimosi ekonomika yra pasaulio visuomenės judėjimas siekiant geriau išnaudoti turimus resursus, demokratizuoti ekonomiką. Ji tik dabar ima augti ir, tiesą pasakius, net Vakarų valstybėse didelė dalis žmonių apie dalinimosi ekonomiką menkai težino.

Dalinimosi ekonomika – akivaizdus sprendimas, kaip tai padaryti panaudojant turimus resursus.

Manau, jos potencialas milžiniškas, nes veikimo principas paprastas, aiškus ir logiškas, – visi perka iš visų, prašo pagalbos ir ją siūlo. Tai, jog EK ir kitos valdžios struktūros ima atpažinti ir kalbėti apie šią verslumo sritį, parodo, kad pasaulyje ieškoma būdų ekonomikai suaktyvinti, o dalinimosi ekonomika – akivaizdus sprendimas, kaip tai padaryti panaudojant turimus resursus.

– Kurie dalinimosi ekonomikos pavyzdžiai tave įkvepia labiausiai?

– Kiva.org, bet ir tokie gigantai kaip „Uber‟ ar „Airbnb‟. Pastarieji parodo, kad dalinimosi ekonomika gali būti itin sėkminga ir taip skatina kurti savus sprendimus šiai ekonomikos sričiai vystyti.

Iš vieno pirksi kompiuterio taisymo paslaugas, o kitam padėsi pavedžioti šunį trečiadieniais.

Kuriame finansinę technologiją, skirtą apskaityti vertę, kurią sukuri ir kurią gauni. Iš esmės leisime žmonėms naudoti savo pačių kuriamus pinigus: tu siūlysi žmogui prekę ar paslaugą, o atgal gausi tai, ko tau reikia. (Nuo tokių valiutų, kaip bitkoinai, „Swapper“ skirsis tuo, kad pinigų vertę ir kiekį nustatys patys žmonės – red. past.)

Žmonės bus sujungti į tinklą, mainai vyks nebūtinai tiesiogiai tarp dviejų žmonių ir ne tuo pačiu metu: iš vieno pirksi kompiuterio taisymo paslaugas, o kitam padėsi pavedžioti šunį trečiadieniais.

Sistema bus patogi, pigi ir saugi. Vartotojai sutaupys kasdieninėse operacijose, o ilgiuoju laikotarpiu gaus naudos sumažinus sąmoningas klaidas (korupciją) ir aplaidžias klaidas, kurias daro pinigų leidėjai.

– Ką tai pakeis pasaulyje?

– Mano nuomone, pasaulis taps demokratiškesnis, mažės finansinės ir politinės galios koncentracija. Galiausiai tai prisidės prie taikos procesų.

– Kaip į tokią iniciatyvą reaguoja bankai, kitos suinteresuotos šalys?

– Kas mus žino, sveikina, domisi. Visi laukia pokyčių, tik negali tiksliai apibrėžti, kaip jie atrodys. Mes esame tų pokyčių dalimi, tikimės būsime jų katalizatoriumi.

Kiti žinomi sėkmingai taikomi dalinimosi ekonomikos pavyzdžiai pasaulyje:

https://www.lendingclub.com/ – paskolos žmogus žmogui

https://dogvacay.com/ – išvyksti atostogų ar į komandiruotę – palik savo šunį kito šeimininko ir augintinio mylėtojo globai

https://turo.com/ – išnuomok savo arba nuomokis kaimyno automobilį

https://www.taskrabbit.com/ – sulauk pagalbos iš kitų, jei pačiam sunku išsiurbti kambarį ar išsiųsti prieš metus parašytus meilės laiškus

https://fon.com/ – kai žmonių dėka wi-fi gali rasti bet kur

Lietuvos perlai:

vinted.com – mainykis ir pirk drabužius iš kitų

dalinuosi.lt – kam pirkti siurblį ar automobilį, kai jį gali išsinuomoti

"Scanpix" nuotr.

28 mlrd. eurų – tiek pernai susižėrė „Airbnb‟, „TripAdvisor‟, „car2go‟, „Uber‟, „Crowdfunding‟ ir panašių paslaugų teikėjai – vadinamosios dalinimosi ekonomikos dalyviai – Europos Sąjungos (ES) šalyse. Šių metų Lietuvos valstybės biudžeto pajamos sudarys pusketvirto karto mažiau. Tad nieko keisto, kad šiam ūkiui, kuris sukuria nemažai darbo vietų, Briuselis parengė specialias taisykles.

Dalinimosi ekonomika (angliškai – collaborative economy, sharing economy, shareconomy, collaborative consumption, peer economy, demand economy) vadinama socioekonominė sistema, pagrįsta žmogiškųjų, fizinių ir intelektinių išteklių dalinimusi. Štai keletas kompanijų, pradėjusių šį sparčiai išpopuliarėjusį fenomeną. Tai yra naujas būdas siūlyti ir vartoti produktus bei paslaugas specialiose interneto platformose. Čia siūloma bet kas: nakvynės vietos keliautojams, pavėžėjimo, turizmo ir maitinimo ar pobūvių/vakarėlių aptarnavimo paslaugos, namų priežiūros darbai, automobilių nuoma.

Už tai ne visada siekiama pelno – kartais žmonės tiesiog mainosi produktais ar vienas kitam suteikia paslaugą (pavyzdžiui, atostogaudami apsikeičia būstais ar pasidalija kelionės tuo pačiu automobiliu išlaidas).

Vien JAV pernai dalinimosi ekonomika sukūrė 60 tūkst. darbo vietų ir pritraukė 15 mlrd. dolerių.

Plėtoti dalinimosi ekonomiką trukdo nebent vaizduotės ir reikalingų priemonių trūkumas, todėl jos kontūrai nelabai aiškūs. Ši sritis sparčiai auga ir kai kuriuose sektoriuose jau sudaro rimtą konkurenciją tradiciniu būdu teikiamoms paslaugoms ar parduodamiems produktams.

Dalinimosi ekonomikos apimtis ES narėse 2015-aisiais sudarė 28 mlrd. eurų. Penkių didžiausių jos sektorių (trumpalaikės nuomos, pavėžėjimo, namų priežiūros ir remonto paslaugų, finansų) pajamos per metus bemaž padvigubėjo ir toliau sparčiai pučiasi.

„Wall Street Daily‟ paskaičiavo, kad vien JAV pernai dalinimosi ekonomika sukūrė 60 tūkst. darbo vietų ir pritraukė 15 mlrd. dolerių. „Time‟ įtraukė ją į pasaulį pakeisiančių idėjų TOP10. „PwC‟ prognozuoja, kad penki dalinimosi ekonomikos sektoriai iki 2025-ųjų gaus 335 mlrd. dolerių pajamų.

Didžiausi dalinimosi ekonomikos trūkumai – nežinia, kas būtų atsakingas, jei kiltų problemų, vartotojai nelabai pasitiki pardavėjais ar paslaugų teikėjais bei mokėjimu internetu.

Viešos konsultacijos ir visuomenės apklausos rodo didelį vartotojų susidomėjimą dalinimosi ekonomika. Neseniai atliktas „Eurobarometro‟ tyrimas atskleidė, kad kas trečias respondentas jau naudojosi viena ar kita platforma. Jie norėtų ir patys teikti įvairias paslaugas. Žmonės vertina, kad tokiu būdu teikiamos paslaugos lengviau prieinamos ir pigesnės už tradicines, o atsilyginti galima ne pinigais, bet taip pat suteikus paslaugą. Bene didžiausi dalinimosi ekonomikos trūkumai – nežinia, kas būtų atsakingas, jei kiltų problemų, vartotojai nelabai pasitiki pardavėjais ar paslaugų teikėjais bei mokėjimu internetu.

Augant dalinimosi ekonomikos mastui, vis dar neaišku, kaip ją traktuoti ir kaip taikyti esamus įstatymus. Pakanka prisiminti pernai Vilniuje startavusią tarptautinę elektroninę pavėžėjimo paslaugų platformą „Uber“ – iškart įsiplieskė diskusijos, ar tai laikyti taksi, mat tokio tipo veiklos Lietuvos įstatymai nenumato. Nacionalinės ir vietos valdžios institucijos dalinimosi ekonomikos dalyvius traktuoja savaip, ribos tarp paslaugos teikėjo ar produkto pardavėjo ir kliento, darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo, profesionaliai ar mėgėjiškai teikiamos paslaugos nyksta.

Kita vertus, sumaniai ir atsakingai vystoma dalinimosi ekonomika suteikia nemažai galimybių, pavyzdžiui, mažinti nedarbą. Jos sėkmė yra iššūkis seniesiems – tradiciniams – rinkos dalyviams, bet inovacijų skatinama dalinimosi ekonomika leidžia į rinką įsilieti pavieniams žmonėms. Kitaip tariant, tai reiškia naujas darbo vietas, patogesnes darbo sąlygas, papildomus pajamų šaltinius. Tuo metu vartotojai gauna daugiau, įvairesnių ir pigesnių paslaugų.

Nors dažnai dalinimosi ekonomika gyvuoja vietos lygiu (pavyzdžiui, kaimynai vienas kitą pavėžėja į darbą), minėtos platformos leidžia paslaugų teikėjams veikti gerokai plačiau ir net peržengti valstybių sienas (vieni žinomesnių pavyzdžių – trumpalaikės nuomos platforma „Airbnb‟ ir maitinimo įstaigų, lankytinų vietų bei kitų su kelionėmis susijusių dalykų apžvalgų portalas „TripAdvisor‟). Tam tikrame regione ar tam tikrai veiklai taikomos taisyklės gali netikti kitiems miestams, valstybėms ar veikloms. Toks fragmentiškumas gali atbaidyti žmones nuo dalyvavimo dalinimosi ekonomikoje, užuot išnaudojus jos privalumus.

Jei leisime savo vieningai rinkai išlikti padalintai nacionalinių ar net vietos ribų, Europa rizikuoja tai prarasti.

Esant tokiai situacijai, Europos Komisija (EK) parengė rekomendacijas, kurios padėtų vartotojams, verslams ir valdžios institucijoms dalyvauti dalinimosi ekonomikoje ar ją reguliuoti. Be kita ko, dokumente paaiškinta, kokius reikalavimus taikyti paslaugų teikėjams (pavyzdžiui, ar ir kokių licencijų reikalauti), kas turėtų būti atsakingas kilus problemoms, kaip saugomos vartotojų teisės (bet nesuvaržant papildomais apribojimais asmenų, kurie paslaugas teikia retkarčiais), kokius mokesčius rinkti (EK manymu, paslaugų teikėjai turi mokėti pajamų ir pridėtinės vertės mokesčius, kaip kiti rinkos dalyviai).

Už vidaus rinką, pramonę, verslumą atsakingos EK narės Elżbietos Bieńkowskos žodžiais, dalinimosi ekonomika yra galimybė vartotojams, verslininkams ir verslams – jei bus elgiamasi tinkamai.

„Jei leisime savo vieningai rinkai išlikti padalintai nacionalinių ar net vietos ribų, Europa rizikuoja tai prarasti‟, – pranešime spaudai cituojama pareigūnė. Eurokomisarė paragino ES nares peržiūrėti savo teisės aktus, vadovaujantis minėtomis rekomendacijomis, ir būti pasirengusias paremti dalinimosi ekonomikos dalyvius.

Tiesa, dalinimosi ekonomika, prieš penketą metų atrodžiusi išmani, šiandien žavi jau ne visus. Esą ji jau mirė ir mes patys ją pražudėme – mat tokia graži iš pradžių buvusi dalinimosi idėja gana greitai pavirto į gryną kapitalizmą.

BFL/V.Skaraičio nuotr.

„Airbnb.com“ ir „Booking.com“ platformos – tai interneto svetainės, kuriose lankytojai gali susirasti nakvynę, o asmenys, turintys laisvus namus, butus ar kambarius, gali informuoti apie nuomojamą būstą ir gauti papildomų pajamų. Nuomininkai už suteiktas būsto nuomos paslaugas su per šias platformas nuomojančiais būstą asmenimis atsiskaito per šiuos puslapius administruojančias įmones, kurios veikia kaip tarpininkai tarp nuomininko ir nuomotojo.

Gyventojui, Lietuvoje taip nuomojančiam būstą, visada yra prievolė apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM (21 proc.) nuo sumos, kurias gyventojas sumoka už suteiktas tarpininkavimo paslaugas (nepaisant to, kad jo gautas atlygis per pastaruosius 12 mėnesių už PVM apmokestinamas paslaugas neviršijo 45 tūkst. eurų).

Tai leidžia identifikuoti tuos žmones, kurie galimai nuomoja turtą ir nedeklaruoja gautų pajamų, o jų atžvilgiu atliekami stebėsenos ir taikomi kontrolės veiksmai.

VMI, siekdama užtikrinti pajamų apskaitymo už būsto nuomą ir mokesčių sumokėjimo kontrolę, atlieka asmenų, savo vardu įregistravusių daug gyvenamosios ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto, analizę. Tai leidžia identifikuoti tuos žmones, kurie galimai nuomoja turtą ir nedeklaruoja gautų pajamų, o jų atžvilgiu atliekami stebėsenos ir taikomi kontrolės veiksmai. Remiantis kitais informacijos šaltiniais, yra nustatomi galimai gyvenamosios ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto nuomos pajamų nedeklaruojantys asmenys. Jiems taip pat taikomos poveikio priemonės, siekiant užtikrinti gautų pajamų deklaravimą.

VMI inf.

"Uber" nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuvoje vadinamoji dalijimosi ekonomika – kai vienas žmogus tiesiogiai be tarpininkų teikia paslaugas kitam – sparčiai plinta ir keičia verslo veidą. Kol kas pokyčių alsavimą stipriausiai pajuto taksistai, nes atėjo „Uber.com“, ir viešbučiai bei kaimo turizmo sodybos, kurių klientai vis mieliau naudojasi tarptautinėmis rezervavimo ir nakvynės paieškos sistemomis.

Skiriasi tik požiūris į pokyčius. Taksi įmonės ir dispečerinės, kurios tik paskirsto keleivių srautus vairuotojams, sako, kad mėgins prisitaikyti ir rasti savo nišą. O Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija rengia įvairius teisės aktus ir mėgina pasiekti, kad nakvynės teikimas, kaip verslas, būtų kuo griežčiau reglamentuojamas. Tačiau abiejų šakų atstovai sutaria, kad visiems reikia vieno svarbiausių dalykų – visiškai vienodų verslo sąlygų tiek naujokams, tiek senbuviams. Naujos verslo tendencijos verčia keisti veiklos reglamentavimą.

„Matome, kad mūsų verslo plėtros perspektyvos atėjus „Uber.com“ yra geros. Prieš dvejus metus buvo sudėtinga iškviesti taksi. Dabar technologijos leido patogiau aptarnauti klientus, automobiliai naujesni“, – sako Andrius Norkaitis, „etaksi.lt“ platformos įkūrėjas.

Kol kas jis mato vienintelę bėdą: nėra aiškumo ir rinkos dalyviai dirba skirtingomis sąlygomis. Vieniems taikomas griežtas reglamentavimas, kiti dirba praktiškai nekontroliuojami.

Galbūt sunkiau bus tik kelioms bendrovėms, kurios pačios turi automobilių ir samdo vairuotojus.

Nors iš pradžių prieš „Uber.com“, kaip ir kai kuriuose pasaulio didmiesčiuose, mėgino protestuoti ir Vilniaus taksistai, A.Norkaitis sako, kad dauguma dabar bent jau sostinėje dirbančių taksi įmonių – tai dispečerinės, kurios privatiems vairuotojams, dirbantiems pagal individualios veiklos pažymą, paskirsto klientų srautą. Tai tas pats, ką daro „Uber.com“, skiriasi tik naudojamos technologijos. Galbūt sunkiau bus tik kelioms bendrovėms, kurios pačios turi automobilių ir samdo vairuotojus.

Nepaisant to, kad kai kurios šakos jau junta pokyčius, kuriuos sukėlė pasauliniai gigantai, toliau kuriami ir vietiniai šios srities startuoliai. Tiesa, jiems kelias iki pinigų kur kas ilgesnis nei „Uber.com“ taksistui.

Telkia bendruomenę

Lietuvos laisvosios ekonomikos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas sako, kad dalijimosi ekonomika naudinga valstybei, nes mažina įėjimo į rinką barjerus ir kartu skatina verslumą. Todėl naujokams reikėtų taikyti kuo mažiau ribojimų, kad jie nebijotų ir galėtų kurti verslą. Naudojimasis tokiais portalais, kaip „Uber.com“, „Airbnb.com“ ar „Booking.com“, leidžia gerokai pigiau nei iki šiol pradėti savo verslą, nes vartotojai pasiekiami kur kas greičiau. Tačiau visiems būtina nustatyti vienodas žaidimo taisykles, kad nebūtų iškreipta konkurencija.

Klasikinė dalijimosi ekonomika – nebūtinai vien tik verslas. Lietuvoje pradėjo veikti socialinis projektas „coolukis.lt“, kurio tikslas – suvesti senyvo amžiaus žmones, turinčius žemės, ir jaunus žmones bei šeimas, norinčias užsiauginti daržovių ir vaisių. Tai klasikinis modelis, kai siekiant tikslų, nebūtinai verslo, kuriama bendruomenė.

Mūsų tikslas yra mažinti socialinę atskirtį, nes senyvo amžiaus žmonių vienišumas – rimta problema.

„Žmonės, paprastai vyresnio amžiaus, turi žemės, kurioje nieko nesodina. Mes stengiamės, kad pas juos ateitų jaunimas, kuris nori savo rankomis užsiauginti švaraus maisto šeimai. Mūsų tikslas yra mažinti socialinę atskirtį, nes senyvo amžiaus žmonių vienišumas – rimta problema“, – koks projekto tikslas, aiškina Austė Černiauskaitė, projekto vadovė.

Pasak jos, kol kas projektą į priekį stumia savanoriai. Tikslas yra sukurti bendruomenę ir uždirbti tiek, kad būtų galima bent jau išlaikyti patį projektą – puslapį ir keletą darbuotojų. Žmonės siekia sveikai gyventi, miestuose gyvenančios jaunos šeimos nori vaikams parodyti, kaip patiems galima užsiauginti vaisių ir daržovių. Tokie žmonės ir buriasi į bendruomenę, jiems rengiami mokymai, organizuojami įvairūs renginiai.

„Koks bus uždarbio modelis, dar nežinome, nors mūsų tikslas – tvari ir save išlaikanti veikla“, – aiškina A.Černiauskaitė.

Metai iki pinigų

Apie tai, kad kelias iki tvaraus verslo nėra greitas ir lengvas, kalba senbuviai, veiklą pradėję prieš keletą metų ir jau spėję sulaukti investicijų.

„Draugas, grįžęs iš emigracijos Didžiojoje Britanijoje, pasiūlė kurti nuomos platformą, kurioje žmonės galėtų tiesiogiai, be tarpininkų, nuomoti daiktus kitiems. Pradėjome trise“, – apie „dalinuosi.lt“ kūrimą pasakoja vienas platformos įkūrėjų Karolis Vaitkevičius.

Kai ateina investuotojas, tai dar nereiškia, kad startuolio savininkai tampa milijonieriais.

Kadangi bičiuliai prie monitorių palinkdavo tik po tiesioginių darbų, sukurti pirminę puslapio versiją užtruko pusę metų. K.Vait­kevičius nurodo ir dalijimosi ekonomikos esmę: paslaugas žmonės teikia kitiems žmonėms. Tarpininkų nėra, tik platformos, kurios supaprastina nuomos ar prekybos procesą. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Naujokams teko aiškintis su Valstybine mokesčių inspekcija ir ieškoti varianto, kokius mokesčius turi mokėti tik retkarčiais atliekamus daiktus nuomojantys žmonės, kuriems tai nėra pragyvenimo šaltinis. Reikėjo kurti naują draudimo paslaugą, kad turto savininkai būtų apsaugoti.

„Kol pradėjome uždirbti pirmuosius bent kiek didesnius pinigus, prabėgo beveik pusantrų metų. Gavome valstybės paramą, po to į mūsų projektą investavo Ilja Laursas“, – aiškina K.Vaitkevičius.

Kiek į tinklalapį investavo I.Laursas, „dalinuosi.lt“ įkūrėjas neatskleidžia, tačiau sako, kad tai buvo būtent investicija, o ne projekto išpirkimas. Svetainė paprasčiausiai turi lėšų plėstis, ieškoti naujų verslo modelių ir išlaikyti keletą nuolatinių darbuotojų.

„Kai ateina investuotojas, tai dar nereiškia, kad startuolio savininkai tampa milijonieriais. Tiesiog gali plėtoti projektą gaudamas ne itin didelį atlyginimą. Lėšos skiriamos verslo plėtrai“, – dėlioja K.Vaitkevičius.

„Dalinuosi.lt“ gali tapti praturtėjimo šaltiniu dviem atvejais: jei šis projektas išaugs į pelningą verslą arba jei jį kas nors nupirks kaip verslą. Abiem atvejais reikia pasiekti gana didelį lankomumą ir sukurti aiškų uždarbio modelį. Šiandien projektas pats save išlaiko, tačiau ar iš to galima sukurti didelį verslą – neaišku, nes Lietuva yra maža šalis. Norint savarankiškai plėstis užsienyje reikia gana didelių investicijų.

„Lietuvoje uždirbti tiek, kad savo jėgomis galėtume išplėsti verslą į dideles Vakarų šalis, praktiškai neįmanoma. Norint bandyti vėl reikia ieškoti investicijų“, – konstatuoja K.Vaitkevičius.

Jam pačiam, kaip projekto dalininkui, kol kas tai nėra pajamų šaltinis. Verslininkas juokauja, kad vien skambus pavadinimas „startuolis“ dar nereiškia, jog šis projektas kada nors taps verslu.

„Uber.com“ nebijo

Kur kas didesnis galvos skausmas – tradiciniam verslui, kuris susidūrė su tokių gigantų, kaip „Uber.com“ ar „Airbnd.com“, ekspansija. Tačiau senbuviai kol kas neplanuoja kapituliuoti dėl naujų tendencijų.

Šoko dėl naujo taksi veiklos modelio nepatyrė ir taksi verslo veteranai. „Tokį pat verslo modelį kaip „Uber.com“ mes taikome nuo 2012 m. Mūsų technologija ta pati, tačiau esminis skirtumas iki šiol buvo tas, kad iš mūsų užsakymų galėjo gauti tik licencijuoti taksistai, iš jų – visi norintieji. Jei pastarasis modelis legalus ir galima paslaugos kainą skaičiuoti ne pagal taksometrą, bet pagal GPS, pavėžėti keleivius leisime ir mes“, – sako A.Norkaitis, „etaksi.lt“ idėjos autorius ir platformos, kuri teikia užsakymus 1,5 tūkst. taksi automobilių, daugiausia licencijuotų, įkūrėjas.

Kitaip nei „Uber.com“, kur mokestis už kelionę nuskaitomas nuo kliento kreditinės kortelės, „etaksi.lt“ automobilyje mokama grynaisiais. Tačiau galima iškviesti automobilį, turintį banko korteles aptarnaujantį terminalą.

A.Norkaitis tvirtina, kad veiklos licencija nėra vien tik blogis. Pavyzdžiui, būtinas privalomasis keleivių draudimas, techninė automobilio apžiūra kas pusę metų. Tačiau kai kurie reikalavimai galbūt pertekliniai. Vien sertifikuotas taksometras kainuoja nuo 500 eurų, nors šiandien nuvažiuotą atstumą galima sėkmingai matuoti išmaniaisiais įrenginiais.

„Per mėnesį automobiliai, teikiantys šias paslaugas, nurieda tūkstančius kilometrų. Galbūt griežtesnė jų techninė priežiūra logiška. Kaip ir specifinis draudimas“, – aiškina A.Norkaitis ir priduria, kad dalijimosi ekonomika – tai ne technologijos.

Jei kalbama apie taksi įmones, tiesiog pasikeitė teisinis reglamentavimas ir leista legaliai dirbti vairuotojams, neturintiems licencijos. Ateityje, jei bus taikomas vienodas reglamentavimas, dauguma taksi bendrovių ir vairuotojų tiesiog prisitaikys.

„Kol kas masinio perėjimo į pavėžėjimo veiklą nėra, nes iki galo neaišku, kiek tai legalu ir kas bus, jei, tarkime, mašina pateks į avariją, ar civilinis draudimas galios užsiimant verslu“, – dėlioja A.Norkaitis.

Tačiau jis pabrėžia, kad reglamentavimo sumažinimas leistų dar pagerinti paslaugų kokybę. Šia veikla kelias dienas per savaitę ar savaitgaliais galėtų užsiimti žmonės, kurie dabar nepradeda dirbti dėl pernelyg didelių investicijų, kurios verslu užsiimant priešokiais neatsipirks.

Nieko naujo

Kolegai pritaria Romualdas Bieliauskas, sostinės taksi vežėjų asociacijos „Sosveta“ vadovas: „Dauguma taksistų jau dabar dirba praktiškai taip pat kaip vairuotojai, besinaudojantys „Uber.com“ ir keleivius vežiojantys savo automobiliais. Mums reikia tik atsakymo, ar tokia veikla kaip „Uber.com“ visiškai legali, ar ne. Jei taip, tai dirbti pagal šį modelį visiems bus kur kas lengviau ir paprasčiau nei dabar.“

Jei bus legalizuotas toks veiklos modelis, kai žmogus su nežymėtu automobiliu, neturinčiu jokių skiriamųjų ženklų, gali užsiimti taksi veikla, prie jo prisitaikys ir įmonės. Dabar taksi rinkoje chaosas. Dalis įmonių turi vairuotojų, kurie yra samdomi darbuotojai, kiti tiesiog nuomoja automobilius vairuotojams, treti teikia tik dispečerio paslaugas ir sudaro sutartis su pavieniais taksistais. Pastaroji veikla – tai tas pats „Uber.com“, tik ne tokia modernia forma.

„Mūsų bėda – ne naujos technologijos, o tai, kad per pastaruosius 20 metų nebuvo sukurta tinkamos įstatymų bazės, kurioje būtų nusakyta, kas leidžiama ir kas draudžiama. Dabar skirtingi teisininkai teisės aktus inter­pretuoja skirtingai“, – konstatuoja R.Bie­liauskas.

Pagal bendrą galiojančią tvarką taksistas, norėdamas dirbti legaliai, turi įsigyti specialius numerius, sumontuoti metrologijos tarnyboje patikrintus taksometrą, plafoną, baigti kursus. „Uber.com“ vairuotojui nereikia nieko, tik registruoti individualią veiklą ir į savo išmanųjį telefoną parsisiųsti darbui reikalingą programėlę.

Jei bus leista dirbti kaip „Uber.com“, dispečerinės savininkas tiesiog skirstys užsakymus kaip ir dabar, tačiau galės sudaryti sutartis ne tik su licencijas įgijusiais taksistais, o su visais automobilius turinčiais piliečiais.

Pasak R.Bieliausko, jei sąlygos nebus suvienodintos, tradicinės taksi paslaugos  nunyks, ir po kelerių metų, jei paaiškės niekieno nekon­troliuojamos „Uber.com“ sistemos trūkumai, jas teks kurti iš naujo.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro vadovas Algimantas Križi­nauskas sako, kad kol kas nėra aišku, kaip elgtis su vairuotojais, teikiančiais pavėžėjimo paslaugas per „Uber.com“. Biuras žalą nukentėjusiems atlygina net tada, jei kaltininkas nėra apsidraudęs, tačiau ar vėliau atskiros draudimo bendrovės nesiims išieškoti žalos iš kaltininko, kuris turi tik įprastą civilinės atsakomybės draudimą, tačiau užsiima verslu, nežinia. Tai priklauso nuo kiekvienos sutarties. Norint sunorminti šią veiklą reikia keisti ir įstatymus, nes kol kas net nenumatyta terminologija. Tačiau A.Križinauskas tokį neapibrėžtumą vertina tik kaip laikiną: bėgant laikui veikla bus sunorminta.

Kokios šiandien taksistų pajamos, R.Bieliauskas nesiima skaičiuoti, nes dauguma taksistų dirba pagal individualią veiklą ir dispečerinėms moka tik už iškvietimus. Per „Uber.com“ pavėžėjimo paslaugas teikiantis žmogus, nenorėjęs minėti savo pavardės, sakė, kad per mėnesį, jei dirbi apie 50 val. per savaitę ir važinėji pelningiausiais penktadienio bei šeštadienio vakarais, Vilniuje gali uždirbti apie tūkstantį eurų.

Apgyvendinimo įstaigos sunerimo

Kitas pajutęs naujos tendencijos vėjus – apgyvendinimo sektorius.

„Mes, kaip sektorius, vadinamosios dalijimosi ekonomikos poveikį matome jau gana seniai ir kartu stebime, kaip keičiasi ne tik verslas, bet ir vartotojas. Kuo toliau, tuo daugiau verslo keliasi į šį segmentą, nes vis daugiau apgyvendinimo paslaugų teikėjų išmoksta dirbti šioje erdvėje“, – aiškina Linas Žabaliūnas, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas, pridurdamas, kad šalia naudos jau matomi ir aiškūs iššūkiai.

Pagrindinis iššūkis – kad parduodama paslauga neatitinka tos, kurią vartotojas perka. Tai bendra visos Europos bėda.

L.Žabaliūnas sako, kad kol nėra aiškaus reglamentavimo, žmogus perka apgyvendinimo paslaugą, o teikėjas jam parduoda trumpalaikės patalpų nuomos paslaugą. Pastarajai taikomi kur kas mažesni kokybės, higienos, prieš­gaisrinės saugos ir kiti reikalavimai.

„Kol lūkesčiai sutampa, viskas gerai. Kai kyla konfliktas, paaiškėja, kad abu teisūs, nors kalbėjo apie skirtingas paslaugas. Kol dalis sektoriaus veikia pagal skirtingas žaidimo taisykles, tol taip ir bus“, – aiškina L.Žabaliūnas.

Vis dėlto jis pripažįsta, kad dalijimosi ekonomika jau nebesustos ir jos stabdyti bei mėginti sprausti į rėmus neverta.

Griežtins sąlygas

Užtai viešbučių savininkai turi konkretų planą, kokių priemonių imsis prieš stiprėjančius konkurentus.

„Rengiame Turizmo įstatymo pataisas, kurios reglamentuos trumpalaikės nuomos verslą. Tai visos ES galvos skausmas, nes vadinamieji apartamentai, kuriuos nuomoja privatūs žmonės, konkuruoja su viešbučiais. Tačiau jiems taikomi teisės aktai ir mokesčiai skiriasi. Ši banga atėjo ir iki Lietuvos“, – konstatuoja Evalda Šiškauskienė, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė.

Ji pateikia ir skaičių. Pavyzdžiui, viename iš šiam verslui skirtų tinklalapių mūsų šalyje galima rasti 300 oficialiai veikiančių viešbučių ir 1 tūkst. apartamentų, kuriuos nuomoja fiziniai asmenys.

Asociacija kartu su Ūkio ministerija mėgina keisti veiklos kodus, kad būtų atskirta ilgalaikė nuoma nuolatiniam gyvenimui ir trumpalaikė nuoma, kai būstas turistams išnuomojamas iki mėnesio. Be to, pastaruosius butus prieš nuomojant turėtų patikrinti Visuomenės sveikatos centras, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.

„Stengsimės pakeisti Turizmo įstatymą, kad apartamentų savininkai privalėtų regis­truotis Turizmo departamente kaip teikiantys apgyvendinimo paslaugas“, – perspektyvą piešia E.Šiškauskienė.

Ši registracija apartamentų savininkams nieko nekainuos, tačiau visa sritis bus aiškiai reglamentuota, gausime tikslią statistiką. Pavyzdžiui, šiandien, asociacijos duomenimis, turistų, atvykstančių į Lietuvą, daugėja, tačiau viešbučių užimtumas  statistiškai yra vienas mažiausių ES. Žmonės tiesiog nukeliauja į fizinių asmenų nuomojamą būstą.

„Be to, vadinamąjį pagalvės mokestį, kuris skiriamas turistams pritraukti, viešbučiai moka, o butų savininkai – ne. Nors skatinti turizmą suinteresuoti tiek mes, tiek jie. Jie nemoka dalies fiksuotų mokesčių, kurie privalomi viešbučiams. Kai skiriasi mokesčių bazė, konkuruoti sudėtinga. Kol ši veikla buvo paplitusi tik kurortuose, tol nebuvo bėdos. Dabar apartamentai vis labiau įsigali ir didmiesčiuose“, – aiškina E.Šiškauskienė.

Asociacijos vadovės žiniomis, ES taip pat mėginama reglamentuoti trumpalaikę nuomą. Kai kuriose valstybėse trumpalaike nuoma leidžiama užsiimti tik keletą mėnesių per metus, kai kur ši veikla fiziniams asmenims iš viso draudžiama.

„Mes nenorime nieko uždrausti, tačiau tvarka turi būti. Pavyzdžiui, mūsų žiniomis, iki šiol dauguma Palangoje dirbančių butų nuomotojų įsigyja ilgalaikę nuomą leidžiančius verslo liudijimus, nes taip pigiau. Pakeitus teisės aktus bus bent jau tvarka ir žinosime, kas vyksta rinkoje“, – aiškina Viešbučių ir restoranų asociacijos vadovė.

Verslas maskuojasi

Kolegei iš dalies pritaria ir L.Žabaliūnas, sakydamas, kad tiesiog reikia sukurti bendras ir vienodas žaidimo taisykles. Lietuva tokių taisyklių skirtumų kol kas itin nepajuto, tačiau Pietų Europoje ir turistiniuose kraštuose po dalijimosi ekonomikos vėliava viešbučius pradėjo stumti pavieniais nuomotojais prisidengę juridiniai asmenys, valdantys gana didelius apgyvendinimo tinklus.

„Tokiuose tinkluose, kaip „Airbnb.com“ ar „Booking.com“, fiziniais asmenimis masiškai prisidengia tradiciniai ir gana stambūs verslai, kurie gali paslaugas pardavinėti kur kas pigiau nei viešbučiai. Tikrų pavienių verslų, kaip buvo deklaruojama, tarkim, kuriant „Airbnb.com“ portalą, liko vienetai“, – niuansus aiškina L.Žabaliūnas, pridurdamas, kad negalima visko absoliutinti. Pavyzdžiui, įmonė neapsimes pavieniu taksistu, nuosavu automobiliu pavėžėjančiu keleivius.

„Mums reikalinga takoskyra, nes individualus apgyvendinimas, pavyzdžiui, kaimo turizmo sodybų, nakvynės ir pusryčių paslaugos, gana didelė sektoriaus dalis. Tačiau ir mums sunku konkuruoti su žmonėmis, kurie teikia apgyvendinimo paslaugas, bet deklaruoja, kad tai trumpalaikė patalpų nuoma, kuriai taikomi paprastesni reikalavimai“, – aiškina L.Žabaliūnas.

Pastarajai veiklai nereikia turėti higienos paso, laikytis priešgaisrinės saugos reikalavimų, jų reguliariai netikrina įvairios tarnybos.

„Kai jie pateks į tą pačią reglamentavimo sferą kaip ir mes, galėsime normaliai konkuruoti, nes kitas verslo modelis nesiskiria“, – aiškina L.Žabaliūnas.

Kaimo turizmo sodybų asociacijos vadovas sako, kad kaimo turizmo sektoriaus plėtra sulėtėjo, nes greičiausiai jau pasiekta riba ir niša užpildyta. Nakvynės ir pusryčių segmentas auga didmiesčiuose ir kurortuose. Rezer­vavimo portalai visoms veikloms jau tapo reikšminga klientų radimo priemone. Kai kuriose sodybose iki 100 proc. klientų, įskaitant ir lietuvius, ateina per įvairias viešbučių ir apgyvendinimo paieškos platformas.

"Scanpix" nuotr.

“Veido” diskusija: Ar „Uber“ ir „Airbnb“ plėtra nesignalizuoja, kad laikas mažinti paslaugų reguliavimą?

TAIP

Romualdas Bieliauskas, sostinės taksi vežėjų asociacijos „Sosveta“ vadovas

Dauguma taksistų jau dabar dirba praktiškai taip pat, kaip „Uber“ vairuotojai, keleivius vežiojantys savo automobiliais. Mums reikia tik atsakymo, ar tokia veikla kaip „Uber“ legali, ar ne. Jei taip, tai dirbti naudojant šį modelį visiems bus kur kas lengviau ir paprasčiau nei dabar.

Jei bus legalizuotas toks veiklos modelis, kai žmogus su nežymėtu automobiliu, neturinčiu jokių skiriamųjų ženklų, gali užsiimti taksi veikla, prie jo prisitaikys ir įmonės. Dabar taksi rinkoje – chaosas. Dalis įmonių turi vairuotojus, kurie yra samdomi darbuotojai, kiti tiesiog nuomoja automobilius vairuotojams, treti teikia tik dispečerio paslaugas ir sudaro sutartis su pavieniais taksistais. Pastaroji veikla – tas pats „Uber“, tik ne tokia modernia forma.

Mūsų bėda ne naujos technologijos, o tai, kad per pastaruosius 20 metų nebuvo sukurta tinkamo įstatymų pagrindo, nusakančio, kas leidžiama ir kas draudžiama. Dabar skirtingi teisininkai teisės aktus interpretuoja skirtingai.

Pagal bendrą galiojančią tvarką taksistas, norėdamas dirbti legaliai, turi įsigyti specialius numerius, sumontuoti metrologijos tarnyboje patikrintus taksometrą, plafoną, baigti kursus. „Uber“ vairuotojui nereikia nieko, tik registruoti individualią veiklą.

Jei bus leista dirbti taip, kaip „Uber“, dispečerinės savininkas tiesiog skirstys užsakymus kaip ir dabar, tačiau galės sudaryti sutartis ne tik su licencijas įgijusiais taksistais, o su bet kuriais automobilius turinčiais piliečiais.

Kokios šiandien taksistų pajamos, sunku pasakyti, nes dauguma dirba pagal individualią veiklą ir dispečerinėms sumoka tik už iškvietimus.

Jei nebus suvienodintos sąlygos, tradicinės taksi paslaugos nunyks, ir po kelerių metų, jei paaiškės niekieno nekontroliuojamos „Uber“ sistemos trūkumai, jas teks kurti iš naujo.

siska

Evalda Šiškauskienė, Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė

Rengiame Turizmo įstatymo pataisas, kurios reglamentuos trumpalaikės nuomos verslą. Tai visos ES galvos skausmas, nes vadinamieji apartamentai, kuriuos nuomoja privatūs žmonės, konkuruoja su viešbučiais.

Kartu su Ūkio ministerija mėginame keisti veiklos kodus, kad būtų atskirta ilgalaikė nuoma nuolatiniam gyvenimui ir trumpalaikė nuoma, kai būstas turistams išnuomojamas iki mėnesio. Be to, pastaruosius butus prieš nuomojant turėtų patikrinti Visuomenės sveikatos centras, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Stengsimės pakeisti Turizmo įstatymą, kad apartamentų savininkai privalėtų regis­truotis Turizmo departamente kaip teikiantys apgyvendinimo paslaugas.

Šios registracijos apartamentų savininkams nieko nekainuos, tačiau visa sritis bus aiškiai reglamentuota, gausime tikslią statistiką. Pavyzdžiui, šiandien matome, kad turistų, atvykstančių į Lietuvą, srautas didėja, tačiau viešbučių užimtumas pas mus statistiškai vienas mažiausių ES. Žmonės tiesiog nukeliauja į fizinių asmenų nuomojamą būstą.

Jie nemoka dalies fiksuotų mokesčių, privalomų viešbučiams. Kai skiriasi mokesčių bazė, konkuruoti sudėtinga. Kol ši veikla buvo paplitusi tik kurortuose, tol bėdos nebuvo. Dabar apartamentai vis labiau įsigali didmiesčiuose.

ES taip pat mėginama reglamentuoti trumpalaikę nuomą. Kai kuriose valstybėse trumpalaike nuoma leidžiama užsiimti tik keletą mėnesių per metus, kai kur ji draudžiama. Mes nenorime nieko uždrausti, tačiau tvarka turi būti. Pavyzdžiui, mūsų žiniomis, iki šiol dauguma Palangoje dirbančių butų nuomotojų įsigyja ilgalaikę nuomą leidžiančius verslo liudijimus, nes taip pigiau. Pakeitus teisės aktus bus bent jau tvarka ir žinosime, kas vyksta rinkoje.

Greta / Asmeninio archyvo nuotr.

Studentams iki aukso kalnų toli, bet riboti finansai keliauti netrukdo. Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovų pasidalijo kelionių patirtimi ir patarimais, kaip keliauti pigiai ir įdomiai.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

1. Palaukti išpardavimų

Pasak 21 metų studento ir portalo travelfree.info redaktoriaus Manto, lėktuvo bilietai atpinga prieš maždaug dvi savaites iki skrydžio.

Likus porai savaičių iki skrydžio lėktuvo bilietų kainos mažesnės nei buvo prieš porą mėnesių.

„Auksinė lėktuvo bilietų pigumo taisyklė sako, kad likus porai savaičių iki skrydžio lėktuvo bilietų kainos mažesnės nei buvo prieš porą mėnesių. Praėjus kuriam laikui kaina vėl pradeda augti“, − sako Mantas ir priduria, kad pataria įsigyti pigių skrydžių kompanijos „Wizzair“ nuolaidų kortelę. Pasak jo, kortelės kainą, apie 30 eurų, atpirks jau pirmojo skrydžio nuolaida dviem žmonėms.

Nakvynę geriausia pirkti tą pačią dieną, nes tada jos išparduodamos pigiausiomis kainomis.

Pašnekovas pataria nakvynės ieškotis paskutinę dieną. „Nakvynę geriausia pirkti tą pačią dieną, nes tada jos išparduodamos pigiausiomis kainomis. Pavyzdžiui, Italijoje per booking.com už 20 eurų užsisakiau visą namą ir dar vyno iš šeimininko gavau. Galbūt, tik per nakvynės paieškos sistemą airbnb.com ši paskutinės dienos taisyklė nelabai galiotų.“

Mantas / Asmeninio archyvo nuotr.

Pigių autobusų bilietų taisyklių Mantas nežino, bet paatvirauja, kad ką tik nusipirko autobuso bilietus iš Vilniaus į Berlyną ir atgal už 8 eurus. Norintiems susimedžioti panašias kainas, Mantas pataria užsisakyti naujienas iš autobusų kompanijų arba ieškoti informacijos pigių kelionių puslapiuose: travelfree.info,pigusbilietai.lt.

2. Planuoti kuo mažiau

22 m. studentė Greta sako, kad planuoti kelionių biudžetą yra svarbu, bet pripažįsta, kad pati to niekada nedaro. „Dažniausiai mano biudžetas ypač menkas, tik tiek, kad užtektų patenkinti paprasčiausius poreikius. Jeigu imčiau skaičiuoti ir planuoti, manau, jog išsigąsčiau ir niekuomet nebeiškeliaučiau niekur“, − kelionių receptą atskleidžia mergina.

Kita studentė Julia pataria keliaujant pasirūpinti išlaidomis maistui, bent jau porai dienų į priekį, ir atsidėti pinigų grįžti namo, jeigu atsitiktų kažkas neplanuoto, pavyzdžiui, pavėluotumėte į lėktuvą. Turint pinigų šiems dalykams, pasak Julios, galima drąsiai leistis pažinti pasaulį autostopu, naudojantis couchsurfing.com ir kitais pigiausias keliavimo būdais.

„Kelionių dažniausiai neplanuoju, manau, jog planuojant dingsta visas malonumas“, − sako Greta.

Julia pataria keliaujant pasirūpinti išlaidomis maistui, bent jau porai dienų į priekį, ir atsidėti pinigų grįžti namo.

„Suprantu, jog šitoks spontaniškumas tikrai ne kiekvienam, pati taip pat susiduriu su nemažai streso. Pavyzdžiui, šį rudenį keliavau Italijoje, biudžetas buvo itin menkas, tačiau turėjau tik savaitę, o norėjau pamatyti kiek įmanoma daugiau. Svečiuodamasi Florencijoje grožėjausi saulėlydžiu nuo Mikelandželo aikštės ir apkvaitusi nuo grožio net nesusiprotėjau, jog praleidau traukinį. Su bendrakeleive tranzavome sutemus. Italai nelinkę kalbėti angliškai, kelionė buvo gana įtempta, bet Boloniją pasiekėm sveikos ir laimingos“, − pašnekovė prisimena neplanuotas kelionių situacijas.

3. Kuo daugiau bendrauti su vietiniais

„Kuo daugiau bendrausi su vietiniais, tuo daugiau ir įdomesnių dalykų patirsi!“, − įsitikinusi 25 m. studentė Julia. Ji patikslina, kad ši taisyklė galioja visur, bet bendravimo su vietiniais praktikos taikymas skiriasi kiekvienoje šalyje. Ten, kur kalbama angliškai, neturėtų kilti problemų bendrauti su vietiniais, kiek sudėtingiau šalyse, kur žmonės nekalba užsienio kalbomis. Kita vertus, pasak Julios, ne kalba, bet ir vietos kultūra lemia daugiausiai.

„Čia Italija laimi prieš Prancūziją. Italai visada nusiteikę bendrauti, jie bandys užmegzti pokalbį su tavimi, net jei nekalbi itališkai. Prancūzijoje greičiausiai nebūsite įvertintas teigiamai, jeigu jūsų prancūzų kalba bus prasta arba nekalbėsite prancūziškai išvis“, − sako Prancūzijoje ir Italijoje studijavusi Julia.

Julia / Asmeninio archyvo nuotr.

„Kartą išvykusi į Siciliją netikėtai ir susirgau ir būtinai turėjau apsilankyti pas gydytoją. Greitosios pagalbos skyriuje praleidau begalę laiko visgi nepatekau į gydytojo kabinetą. Netekusi vilties išėjau iš ligoninės. Pakeliui vienas kartu su manimi eilėje laukęs italas sustabdė savo motorolerį šalia manęs ir pasiteiravo, ar vis dar noriu pamatyti gydytoją. Jis buvo vietinis sicilietis, tad žinojo medicinos kabinetą, kuris dirba ir sekmadieniais. Vėliau tas pats italas mane nuvežė į vaistinę ir atgal į miesto centrą. Gavau ne tik man reikalingų vaistų, bet ir apžiūrėjau Sirakūzų miestą važiuodama motoroleriu be šalmo ir su nepažįstamu siciliečiu. Visgi, greičiausiai taip nebūtų atsitikę, jeigu nebūčiau kalbėjusi itališkai“, − Julia prisimena įsimintiniausias kelionių akimirkas.

4. Skandinavijoje keliauti su palapine

Dažnai kelionėse nutinka neplanuotų dalykų, net jei keliauji ir be konkretaus plano. Ką daryti, kai nežinomoje vietoje atsiduri be vietos nakvynei? Julia pasakoja, kad su draugu keliaudama Norvegijoje nusprendė aplankyti šiaurę ir užsisakė skrydį į Trumsę. Nuvykę ten, jie bandė užsisakyti kambarį vieninteliame miestelyje esančiame jaunimo hostelyje. Deja, mieste tuo metu vyko šventė ir visos nakvynės namų vietos buvo užsakytos.

„Laimei, su savimi turėjome palapinę, tad pastatėme ją prie pat futbolo aikštės. Vienas iš keliavimo Skandinavijoje pliusų yra tai, kad stovyklauti ten galima bet kur. Vienintelis trukdęs dalykas tuo metu buvo, tai, kad saulė nenusileisdavo visą parą. Buvo sudėtinga užmigti saulės apšviestoje palapinėje net ir 3-ią valandą nakties“, − Julia prisimena keliavimo ypatumus Norvegijoje.

5. Nakvynei tinka oro uostas, naktinis traukinys, kavinė ir… bankas

21-erių studentė Barbora pasakoja, kad ne kartą miegojo oro uostuose tam, kad sutaupytų pinigų.

„Prieš porą metų skridau pas draugą į Daniją. Mano skrydis buvo vėlyvas. Atskridau naktį į Kopenhagą ir mane pasitikęs draugas pranešė, kad nakvosime oro uoste, nes neturime daugiau kur apsistoti.

Pasitiesiau marškinėlius, kelnes, megztinius ant žemės ir apsiklojau striuke, ant galvos užsimečiau marškinėlius ir taip miegojau.

Iš pradžių sėdėjome ant suoliuko ir bandėme kažkaip įsitaisyti, bet patogu nebuvo. Todėl reikėjo įsitaisyti ant grindų. Vaikščiojom po oro uostą ir ieškojom ramesnės vietelės nusnūsti. Išsitraukiau visus drabužius iš lagamino. Pasitiesiau marškinėlius, kelnes, megztinius ant žemės ir apsiklojau striuke, ant galvos užsimečiau marškinėlius ir taip miegojau iki 4 valandos ryto. Vėliau pradėjo judėti žmonės, bet aš buvau tokia pavargusi, kad nekreipiau dėmesio į jokias šnekas ir siaubingai garsius šurmuliavimus bei šūksnius, kol prabudęs draugas man sako: Barbora, su mumis čia visi fotografuojasi. Kelkis, kraunamės daiktus ir einam iš čia. Tad oro uoste pabuvome eksponatais bei atrakcija turistams. O išbandyti tikrai verta, nes dabar turiu ką prisiminti“, − mergina visai be kartėlio prisimena sunkią naktį oro uoste.

Barbora / Asmeninio archyvo nuotr.

Mantas, keliaudamas Kopenhagoje, irgi bandė sutaupyti nakvynę. Jis su drauge nusprendė naktį praleisti traukinyje, kurio naktinis bilietas kainavo 13 eurų. Studentai planavo miegoti važiuodami iki tolimiausios stotelės ir grįžti atgal, deja, bet nepasidomėjo, jog traukinys kursuoja tik toje pačioje saloje, tad atstumai tarp stotelių trumpi. Todėl vėliau jie bandė numigti jūrų uoste, vėl traukinyje ir kitose vietose. Mantas sakė, kad nevengtų ir vėl pakartoti tokios nakties.

Tranzuoti patariama šviesiu paros metu, nes sutemus sumažėja šanssai, kad vairuotojai sustos. Taip kartą atsitiko Juliai ir jos draugui, kuriuos betranzuojančius užklupo tamsa.

Kai tranzuoti nesiseka, dar galima bandyti naktį praleisti visą parą dirbančioje kavinėje arba degalinėje.

„Sutemus keturiese bandėme nusigauti namo. Tai buvo maždaug dviejų valandų kelias automobiliu. Po valandos sugebėjome susistabdyti automobilį dviem žmonėms. Likau aš ir draugas. Buvo aišku, kad niekas nestos, išbandžiau couchsurfing.com, blablacar.com, bet niekas tuo metu mums neatsakė. Hosteliui pinigų neturėjome, tad nusprendėme laukti pirmojo rytinio traukinio. Kadangi lauke buvo gana šalta, pradėjome ieškoti pastogės. Naktį praleidome banke. Mano bendrakeleivis visai patogiai išsimiegojo, o aš negalėjau sudėti bluosto, nes banke nuolat grojo muzika, greičiausiai skirta atbaidyti benamius“, − pasakoja mergina.

Kai tranzuoti nesiseka, dar galima bandyti naktį praleisti visą parą dirbančioje kavinėje arba degalinėje, jeigu tik tokia yra šalia. „Tranzuoti Vilnius− Praha buvo labai sunku, oras buvo dar gana žiemiškas, todėl porą naktų teko praleisti degalinėje, nusipirkus puodelį kavos miegoti pasirėmus rankomis į stalą ir apsimesti, jog vis dar gurkšnoji kavą.“

6. Išleidi mažiau – pamatai daugiau

Visi kalbinti studentai pritaria, kad kuo mažiau pinigų kelionėje išleidžia, tuo daugiau nuotykių ir netikėtų situacijų patiria. Mantas paaiškina, kad pinigai yra išėjimo iš komforto zonos klausimas: „Jeigu esi pasiruošęs išeiti iš komforto zonos, tada kelionei daug pinigų nereikia. Jeigu norisi patogios kelionės, už tai teks mokėti.“

Jeigu esi pasiruošęs išeiti iš komforto zonos, tada kelionei daug pinigų nereikia.

Greta mano, kad labai ribotas kelionės biudžetas, kaip tik padeda pažinti šalį. „Kartais pinigų stygius suteikia galybę pamatyti daug realesnį miesto, šalies paveikslą, aš daug mieliau eičiau ne į turistų mėgstamą restoraną, o į mažą maisto užkandinę, kurioje maisto likučiais šeriamos katės, o restorano šeimininkas kalbasi su tavim pusę valandos apie ekonomiką ir šalies situaciją, o galiausiai palinki sėkmės ir atneša desertą nemokamai“, − savo patirtimi dalijasi pašnekovė.

Kalbant apie pigius keliavimo būdus, Julia pataria apsilankyti workaway.info. Puslapyje pateikiami nepilnos darbo dienos savanoriavimo pasiūlymai įvairiose šalyse kartu su nemokamu maitinimu ir apgyvendinimu. Julia pabrėžia, kad savanoriavimo vietas galima keisti kas keletą savaičių, tad, pasak jos, tai keliavimo alternatyva  ir visiškai nemokama.

Kitas pašnekovės rekomenduojamas savanoriavimo užsienyje puslapis yra wwoof.net. Čia galima rasti savanoriavimo pasiūlymų ūkiuose. Ši savanoriavimo sfera įdomi tuo, kad suteikia galimybę gyventi kartu su vietiniais ir kitais savanoriais. Julia sako, kad tai puikus būdas pažinti vietinę kultūrą.

Kartas nuo karto pasvajojantiems apie keliones, bet manantiems, kad neturi tam laiko ir pinigų, Mantas rekomenduoja ketvirtadieniais užsukti į Vilniaus universiteto žygeivių klubo būstinę pasiklausyti kelionių pasakojimų. Pasak Manto, dažniausiai tai pasakojimai  apie nebrangias keliones ir šie pasakojimai labai įkvepia keliauti.