Ketvirtadienį 20 val. Teatro arenoje pasirodymą surengs „stand-up“ komedijos ir televizijos žvaigždė Dylanas Moranas. Meistriškai valdomas žodis, ironiški pastebėjimai, pagardinti airišku žavesiu, pelnė jam prestižinius BAFTA ar „Perrier“ apdovanojimus, o Prancūzijoje „Le Monde“ skaitytojai D.Moraną išrinko geriausiu visų laikų „stand-up“ komiku. Pernai Rusijoje surengtame spektaklyje D.Moranas išjuokė  Michailo Chodorkovskio įkalinimą ir homoseksualumo propagandą draudžiantį įstatymą. Komiko pasirodymas vyks anglų kalba.

Lietuvos ambasadorius Airijoje Vidmantas Purlys, stebėdamas, kaip Lietuva perima dabar ES Tarybai pirmininkaujančios Airijos patirtį, jaučiasi ramus, nes pirmininkavimui mūsų šalis esą ruošiasi preciziškai. Jo nuomone, dar daugiau aiškumo bus, kai bus aiškūs Airijos pirmininkavimo rezultatai.

VEIDAS: Airijai dar liko trečdalis viso jos pirmininkavimo ES Tarybai laiko. Ar jau galima daryti apibendrinimus, kaip šiai šaliai sekėsi? Ar šeši mėnesiai apskritai yra pakankamas laikas kokiai nors veiklai vertinti?
V.P.: Tokia tvarka galioja nuo ES įkūrimo – šeši mėnesiai, po kurių keičiasi pirmininkaujanti valstybė, užtikrina visų šalių narių lygias galimybes planuoti ES darbotvarkę. Be to, pirmininkausiančių valstybių veikla planuojama net pusantrų metų į priekį, nes svarbiausius darbotvarkės klausimus, bendradarbiaudamos su ES institucijomis, pasiskirsto trys valstybės, vadinamos trejetu.

VEIDAS: Kaip dabartiniam trejetui – Airijai, Lietuvai ir Graikijai sekasi koordinuoti veiksmus tarpusavyje, ypač kalbant apie Lietuvą ir Airiją?
V.P.: Lietuva ir Airija bendradarbiauja ypač glaudžiai jau nuo seno. Lietuva rengtis pirmininkavimui pradėjo vos įstojusi į ES. O Airija, kuri pirmininkauja jau septintą kartą, yra labai draugiška valstybė. Su Airija dirbame įvairiais lygiais – buvo daugybė vizitų, pasitarimų. Tai atviras, partneriškas bendradarbiavimas. Žinome airių prioritetus, jų darbotvarkę, matome, kaip jiems sekasi.

VEIDAS: Taigi mūsų darbotvarkę koreguos tai, ką pavyks susitarti ir užbaigti Airijai. Kaip manote, kurie iš perimtų klausimų gali būti sudėtingiausi?
V.P.: Kai kuriais atvejais mes linkime daug sėkmės Airijai, kad būtų sutarta dėl visai ES svarbių dalykų ir jų spręsti nereikėtų mums. Pavyzdžiui, Airija pasiekė sutarimą dėl septynerių metų ES finansavimo, bet Europos Parlamentas jam nepritarė. Taigi dabar vyksta intensyvus Airijos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos darbas, kad procesas būtų baigtas. Tai sudėtingas, jautrus politinis ir finansinis klausimas, tad Lietuvai ir visai ES svarbu, kad jis būtų iki galo išspręstas Airijos pirmininkavimo laikotarpiu, ypač dėl to, jog jau metas rengti 2014 m. biudžetą. Jei šis klausimas būtų perkeltas į mūsų pirmininkavimo laiką, tai būtų papildomas iššūkis Lietuvai, kurios pirmininkavimo darbotvarkė ir taip labai intensyvi.
Vis dėlto tai nėra kažkas netikėto, perimti kai kuriuos klausimus – normalus procesas. Taip pat bus ir mums – turime savų tikslų ir savo prioritetus sieksime maksimaliai įgyvendinti, bet jei dėl vienų ar kitų priežasčių nepavyktų dėl ko nors sutarti, Graikija, kuri pirmininkaus po mūsų, tęs pradėtą darbą.

VEIDAS: Kaip manote, ar pirmininkavimo sėkmei turi įtakos pirmininkaujančios valstybės dydis? Ar skiriasi, tarkime, tokių šalių, kaip Vokietija, pasiekti rezultatai nuo, sakykime, dabar pirmininkaujančios Airijos ar po jos eisiančios Lietuvos?
V.P.: Neretai sakoma, kad kaip tik mažos valstybės pirmininkauja labai sėkmingai, nes jaučia didesnę atsakomybę, ilgiau ruošiasi pirmininkavimui, yra labiau susitelkusios ir linkusios tartis su partneriais. Pavyzdžiui, iš esmės visi iki šiol buvę Airijos pirmininkavimo laikotarpiai vertinami kaip geri.

VEIDAS: Ar stebėdamas Airijos pirmininkavimą iš vidaus matote, kokios patirties galėtų pasisemti Lietuva?
V.P.: Airija iš pat pradžių aiškiai deklaravo savo pirmininkavimo tikslus – ji siekė matyti visų ES valstybių interesus ir būti sąžininga tarpininkė. Be to, Airija suformulavo labai aiškius prioritetus: užbaigti ES daugiametės finansinės programos derinimą, pasiekti pažangą dėl bendros žemės ūkio politikos, pasistūmėti kuriant bendrą ES vidaus rinką, ypač skaitmeninę. Lygiai tą patį daro ir Lietuva, iš anksto numačiusi visai ES bendrus prioritetus.

VEIDAS: Vadinasi, Lietuvos pasirengimas pirmininkavimui yra tinkamas?
V.P.: Manau, tinkamas. Ruošiamės ilgą laiką, kaupiame kitų valstybių patirtį, žinome ES darbotvarkę ir aktualiausius klausimus – ES finansinis patikimumas, ekonominis augimas ir užimtumas, tarptautinio ES vaidmens stiprinimas. Esame suplanavę renginių kalendorių, žinome, kas vyks Vilniuje, Briuselyje, Strasbūre ir kitose ES sostinėse.

VEIDAS: Kaip skiriasi ambasadoriaus darbas tuo metu, kai šalis, kurioje jis reziduoja, pirmininkauja ES? Ir ko laukiate kitą pusmetį, kai pirmininkaus jūsų atstovaujama valstybė?
V.P.: Airijoje dirbu nuo 2009-ųjų ir šie metai ambasadai tikrai kitokie. Padidėjo susidomėjimas ir Airija, ir Lietuva. Visi norėjo pasitarti su airių kolegomis, žinoti jų planus. Per pastaruosius mėnesius itin intensyviai dirbame su Airijos institucijomis – deriname visus susitikimus, konsultacijas. Kita vertus, jaučiame ir padidėjusį susidomėjimą Lietuva dėl jos vaidmens nuo liepos 1-osios. Be to, pagal galiojančią praktiką Lietuvos ambasada Dubline jau nuo sausio 1 d. atlieka ES renginiams pirmininkaujančios atstovybės funkcijas.
Kitas pusmetis, be abejo, vėlgi bus kitoks. Sieksime išnaudoti tą laiką kuo geriau, pristatydami Lietuvos laimėjimus, pažangą, investicinę ir verslo aplinką, skatindami ekonominius mainus. Tam tikrai organizuosime ne vieną renginį, išnaudosime visus būdus, politinius ir ekonominius forumus. Apie Lietuvą ir jos vaidmenį Europoje bei pasaulyje kalbėsime universitetuose, konferencijose, bendraudami su valstybės institucijomis, verslo ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

Dirbti neinantys veltėdžiai, gyvenantys iš valstybės pašalpų – tokį įvaizdį įgyja vis daugiau lietuvių emigrantų Airijoje. Net ketvirtadalis darbingų lietuvių emigrantų Airijoje – bedarbiai, daugybė mūsų tautiečių šeimų pragyvena tik gaudami dosnią šalies socialinę paramą.

Nedideliame Airijos mieste Navane, nuo sostinės nutolusiame keliasdešimt kilometrų, susitinkame su viena jauna lietuvių šeima. Rima ir Audrius Airijoje gyvena jau dešimtmetį, čia susilaukė vaikų – jų sūnums dabar dveji ir aštuoneri metai.
Dviaukščio namo pirmame aukšte svetainė apstatyta kukliais baldais, bet ant sienos šviečia milžiniškas LED televizorius, ant stalo padėtas planšetinis kompiuteris. Po namo langais – du šeimininkams priklausantys nenauji, bet gana geri automobiliai.
Iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti, bet Rima ir Audrius – jau daugelį metų bedarbiai. Rima Airijoje dirbo labai trumpą laiką, kol į pasaulį pasibeldė jų pirmagimis, o Audrius darbo neteko prieš ketverius metus. Nepaisant to, jie gali sau leisti gyventi erdviame name, kurio nuomą apmoka valstybė, iš pašalpų išlaikyti du automobilius, apsirengti ir šiek tiek pataupydami prasimaitinti. Abu be užuolankų sako, kad dirbti jiems neapsimoka, nes tada netektų paramos nuomai ir kitų išmokų. Nors Audrius kartais neoficialiai imasi vieno kito atsitiktinio darbo ir sako tęsiantis nuolatinio darbo paieškas, abu su žmona jau įprato prie tokio gyvenimo rutinos: keltis ir gultis vėlai, niekada niekur neskubėti, daug valandų praleisti prie televizoriaus ir kad visas sąskaitas apmokėtų namais tapusi Airijos valstybė.
Tokį gyvenimą šiandien gyvena ir daugybė kitų lietuvių emigrantų Airijoje bei Jungtinėje Karalystėje – daug daugiau, nei būtų galima įsivaizduoti. Kai neseniai gimtadienį šventė Rimos su Audriumi mažasis sūnus ir į jų namus susirinko gausus būrys lietuvių draugų, paaiškėjo, kad beveik visi jie – lygiai tokie pat Airijos valstybės išlaikytiniai.
Darbščių, bet kokio darbo noriai besiimančių lietuvių emigrantų portretą keičia sudėtinga ekonominė padėtis ir socialinei tinginystei itin palanki Airijos ar Jungtinės Karalystės socialinės apsaugos sistema.
Airijoje gyvena jau ištisos airių šeimų, kurių vaikai niekada nėra matę savo tėvų dirbančių, kartos. Suaugę jie paprastai tęsia tokį gyvenimo būdą ir mano, kad juos išlaikyti privalo valstybė. Kaip sako lietuvių bendruomenės Airijoje pirmininkas Arūnas Teišerskis, dėl to tarp Airijos politikų kyla daug diskusijų – ką daryti, kad socialinė sistema būtų pagalba ištikus sunkumams, bet neskatintų gyventojų tapti išlaikytiniais. Tiesa, lig šiol tai buvo daugiau pačių airių bėda. Vis dėlto A.Teišerskis pastebi, kad į Airiją atvykę emigrantai, tarp jų ir dalis lietuvių, užsikrečia šiuo blogu pavyzdžiu. Juolab kad tiek Airijos, tiek beveik analogiška Jungtinės Karalystės socialinės apsaugos sistema sudaro itin geras sąlygas kukliai, bet tikrai neprastai gyventi iš valstybės paramos neribotą laiką. Tuo naudojasi ne tik rimtos bėdos prispausti lietuviai, dėl objektyvių priežasčių netekę darbo ir pajamų, bet ir tie apsukresni tautiečiai, kurie nė neketina grįžti į darbo rinką.

Lietuviai – pirmi tarp Rytų Europos bedarbių
Nedirbantys ir savo šeimų nebepajėgiantys išlaikyti emigrantai tampa rimta našta skolose klimpstančiai Airijai. Tarp tokių išlaikytinių pirmi Afrikos šalių ir Pakistano tautybės atvykėliai, aukštas nedarbo lygis yra ir tarp Rytų europiečių, tarp jų pirmauja lietuviai ir lenkai.
2011 m. vykęs gyventojų surašymas atskleidė sukrečiamą vaizdą: Airijoje gyvenančių lietuvių nedarbo lygis siekia 24 proc. Taigi maždaug ketvirtadalis darbingų lietuvių Airijoje per surašymą neturėjo darbo.
Airijos valstybinės institucijos, fiksuojančios nedarbo lygį ir socialinės paramos gavėjus, iš kitų tautybių gyventojų lietuvių neišskiria, tad aiškių duomenų, kokia dalis Airijoje įsikūrusių lietuvių būtent šiuo metu neturi darbo ar gauna vienokią arba kitokią socialinę paramą, nėra. Tačiau tiek iš surašymo, tiek iš pavienių bedarbio ir kitų socialinių pašalpų gavėjų duomenų matyti, kad lietuvių, nebeišsiverčiančių be valstybės paramos ir tuo net piktnaudžiaujančių, sparčiai daugėja.
Pavyzdžiui, pernai bedarbio pašalpas Airijoje gavo arti 7 tūkst. lietuvių. Taip pat žinoma, kad šiuo metu 1400 lietuvių šeimų gauna vadinamąją “Family Income Supplement” pašalpą, skiriamą mažas pajamas turinčioms šeimoms. Vos per dvejus metus tokias pašalpas gaunančių lietuvių šeimų padaugėjo penkiais šimtais. Surašymo duomenimis, Airijoje gyvena apie 36,6 tūkst. lietuvių. Tiesa, net patys airiai pripažįsta, kad šie duomenys nėra objektyvūs. Manoma, kad Airijoje, įskaitant vaikus, iš tiesų gyvena apie 60–70 tūkst. lietuvių tautybės žmonių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuviai įdomybių ir egzotikos įprato ieškoti tolimiausiuose ir atokiausiuose pasaulio kraštuose, tačiau nemažai keistenybių, vertų keliautojų dėmesio, yra ir Europos šalyse. Juolab kad nuo kai kurių skiria tik kelios valandos skrydžio lėktuvu.

Europa įdomi savo istorija, miestais, išsaugojusiais prabėgusių amžių statinius, įspūdingomis pilimis ir dvarais, tačiau joje yra gerokai daugiau dalykų, kuriuos verta pamatyti smalsiam keliautojui. Pavyzdžiui, šiaurėje norisi pasigrožėti pašvaistėmis ir beveik visą parą trunkančia diena ar naktimi, pietuose – tropiniais sodais, nuostabaus grožio pakrantėmis, o kur dar Alpių, Siera Nevados, Tatrų ar Karpatų kalnai. Yra ir daugiau objektų, keliančių nuostabą net ir patyrusiams keliautojams.

Milžinų pasaulyje

Mėgstantiems jūros šėlsmą ir kalnų didybę vertėtų pasukti į Airiją. Turistinės Airijos vizitinė kortelė yra sodriai žalia laukų spalva, gotikinių vienuolynų griaučiai bei akmeninėmis tvoromis padalyti laukai, bet ne mažesnį įspūdį padarys ir Mohero uolos, Barenas ar Milžinų kelias.
Banguotos, apie 200 m aukščio Mohero uolos Klero grafystės pakrante driekiasi apie 7–8 km. Palei pat kraštą įrengtas pėsčiųjų takas, o užsižiopsojusius keliautojos saugo turėklai. Žingsniuojant takeliu akį traukia fantastiniai uolų siluetai, tarp kurių galima atpažinti ir sėdinčią moterį. Viena legenda pasakoja, kad tai suakmenėjusi ragana, kuri skandindavo laivus, o kita – esą mergina, nesulaukusi nuskendusio mylimojo, suakmenėjo iš ilgesio.
Nenuostabu, kad tokia ypatinga vieta apipinta daugybe legendų ir pasakojimų. Stovint ant galingos, vingiuotos pakrantės sienos, į kurią rūstus vėjas gena putotas Atlanto bangas, kartais sublizgančias nuo retų saulės spindulių, užgniaužia kvapą nuo tobulos gamtos didybės ir vaizdo, verto genialiausio dailininko teptuko ar poeto romantiko eilių.
Iki soties pasimėgavus rūsčia gamta, galima pasukti link Bareno. Čia nustebina dar rūstesnis vaizdas – akmeninė suskeldėjusi žemė ir vandenyno bangų purslai, ištykštantys į kelių metrų aukštį. Šį keistą peizažą suformavo paskutinis slenkantis ledynas, o Bareno terasos, kur ne kur pasidabinusios skurdžiais augalais, kyla iki pat Sliv Elvos kalno viršūnės.
Mohero uolas ir Bareną galima apžiūrėti tą pačią dieną, o štai norint pamatyti Milžinų kelią jau reikia skirti daugiau laiko. Pamatęs unikalų gamtinį darinį nenorom prisimeni legendas apie milžiną, kuris išgrindė kelią per jūrą iki pat Škotijoje esančios Stafos salos, kad joje gyvenančiai mylimajai nereikėtų bristi per jūrą. Kelias atrodo išgrįstas taisyklingomis šešiakampėmis bazaltinėmis kolonomis ir driekiasi į jūrą daugiau nei 140 m. Tyrinėtojai suskaičiuoja apie 40 tūkst. stulpų, kurie yra gamtinių kataklizmų, vykusių prieš milijonus metų, palikimas. Beje, netoliese yra ir kitų įdomių uolų: galima pasiklausyti vėjo, grojančio Vargonų uola, pabandyti įsivaizduoti, kas galėjo sėdėti milžiniškame Išsipildymo soste.
Norėtųsi į Stafos salą briste nubristi, bet kadangi mes nesame milžinai, tai reikėtų nepraleisti progos joje apsilankyti keliaujant po Škotiją. Į salą plaukiama laiveliu, bilietas kainuoja apie 80 eurų, ir net esant ramiam vėjui supa gana stipriai, tačiau nemaža kaina ir net jūros liga greitai užsimiršta pamačius įspūdingą vaizdą – legendomis apipintą 69 m ilgio ir tokio paties aukščio prie įėjimo Fingalo olą, suformuotą iš bazaltinių kolonų. Atrodo, pati gamta pastatė katedrą ar tobulą koncertų salę ūžaujantiems vėjams ar legendiniams milžinams. Ne veltui ši ola įkvėpė dar visai jauną kompozitorių Felixą Mendelssohną sukurti „Hebridų uvertiūrą“, kuriai lipte prilipo Fingalo olos pavadinimas. Tobulu gamtos kūriniu grožėjosi romantizmo kūrėjai Johnas Keatsas bei Walteris Scottas.
Rūsčios gamtos, taip pamėgtos romantikų, Škotijoje ieškoti netenka – pasukus bet kur į kalnus akį džiugina violetiniai viržių žiedai, prigesintos žalios, rudos spalvos ir kalnų viršūnės, o kur dar kriokliai, kurie ilgiau pabuvus kalnuose tampa tiesiog įprastu, jau nieko nestebinančiu vaizdu. Tačiau nuplaukęs į Arano salą stabteli iš netikėtumo – nosį pakutena kvapai, kurie labiau dera Viduržemio regiono paatogrąžių sodams, o vėjas šiaušia vešlius palmių lapus. Tokį pat nuostabą keliantį parką galima rasti ir prie Culzeano pilies. Pasirodo, šiltosios Golfo srovės veikiamos žiemos čia būna labai švelnios, tad gali klestėti egzotiški augalai.
Norintieji keliauti į Skandinaviją nenusivils pasirinkę Norvegiją ir į maršrutą įtraukę Nordkapą, šiauriausią Europos tašką, Trolio Liežuvį, uolą virš tarpeklio, ar Briksdalio ledyną. „Jei šeimos važiuoja į Norvegiją, tai aš joms rekomenduočiau važiuoti į vakarinę dalį, link fiordų. Ten yra garsusis Sognės fiordas, vienas ilgiausių pasaulyje, ir Lyso fiordas, virš kurio pakibusi garsioji Preikestoleno (Sakyklos) uola. Tai pasaulinio lygio objektai“, – pataria geografas ir keliautojas Rytas Šalna.
Pasak R.Šalnos, pasaulinio lygio objektai yra Alpės, ypač vaizdingi kalnų ir ledynų vaizdai Austrijoje ir Šveicarijoje. Šveicarijoje yra garsusis Jungfraujoch – aukščiausiai iš vienos vietos pakylantis geležinkelis. Viršutinė aikštelė yra 3,5 km aukštyje. „Pakilus į tokį aukštį galima patirti ir išretėjusio oro poveikį, ir kalnų zonų kaitą, matyti įspūdingas panoramas, pastovėti ant ledyno. Europoje ne tiek daug vietų, kur tai galima patirti“, – pasakoja keliautojas.

Kaip į kitą planetą

Na, o norintiems dar atšiauresnių ir egzotiškesnių vaizdų verta patraukti į Islandijos salą. Čia nuolat kas nors vyksta – trykšta geizeriai, burbuliuoja purvo duobės, rūksta tai vienas, tai kitas ugnikalnis, žioji kraterių kiaurymės, garma kriokliai, stebina ledo laukai ar spindintys pastelinių spalvų ledkalniai ir juodi bei raudoni lavos tyrai.
Verta pasigrožėti galingu Vatnajokudlio ledynu, kuriame, mokslininkų manymu, yra tiek vandens, kiek visos Europos ledynuose. O kaip aplenkti Haukadaluro slėnį, kuriame trykšta ne tik Strokuro ir Didžiojo geizerio srovės, bet ir 50 mažesių geizerių. Tiesa, jau ne vieną tūkstantmetį skaičiuojančiu Didžiuoju geizeriu gali ir netekti pasigrožėti, jis išsiveržia tik retkarčiais, o štai Stokuras džiugina smalsuolius kas 10 minučių.
Beje, visoje Islandijoje geizerių ir kunkuliuojančių purvo vonių, siera rūkstančių fumarolių suskaičiuojama daugiau nei 3 tūkst. Įdomu, jei tik yra galimybė, bent iš tolo pasižiūrėti į gimstančią Tursėjos salą ar rūkstančius ugnikalnius. Na, o egzotiškų potyrių ieškotojai, norintys pasijusti Mėnulyje ar kokioje nežinomoje planetoje, traukia į akmenuotą centrinę Islandiją.
Keliautojams, norintiems pasigėrėti ugnikalniais, bet bijantiems atšiauraus Islandijos klimato, nosies nukabinti nevertėtų – juk galima saulėtekį sutikti ant Teidės ugnikalnio Kanarų salose arba pasigrožėti kibirkščiuojančiu Strombolio ar dundančiu Etnos ugnikalniu Sicilijoje. Žingsniuojantiems link tolumoje dunksančio Etnos ugnikalnio pakeliui galima įsitikinti jo galybe, žvelgiant į lavos laukus ir juose stovinčius namus milžiniškų akmenų išmuštomis skylėmis stoguose ir sienose. Pasakojama, kad žmonės, norėdami išvengti turtui ar net gyvybei grasinančių lavos srautų, melsdavosi, aukodavo pašventintos šv. Agotos duonos, ir esą lava pakeisdavusi kryptį.
„Įspūdingi ir tie kalnai, kurie nesispjaudo ugnimi. Kad tuo įsitikintum, tereikia užsukti į nuostabų Elbės slėnį netoli Drezdeno“, – teigia vilnietė Rasa. Laikas, vėjas, lietus ir saulė išskaptavo iš galingų uolų pačius fantastiškiausius pavidalus. Atrodo, čia senovės architektai nuolat sėmėsi idėjų, kaip sukurti ir dabar mus džiuginančių pilių bokštus, šventyklų kupolus ar gotikines smailes.
„Savo akimis negalėjau patikėti, kai gidas parodė šiuolaikinių dangoraižių panoramą. Vėliau teko skaityti, kad ši panorama panaši į Manhatano vaizdą. O kur dar keistos uolos, primenančios garvežį, sustingusius žmonių siluetus, karališkos pilies griuvėsius“, – pasakoja keliautoja.
Dažnai po kalnus keliaujanti Asta teigia, kad grožiu Elbės slėniui prilygsta tik milžiniški akmeniniai grybai. Tokį įspūdį kelia didžiuliai moreniniai stulpai, karūnuoti nemažu akmeniu. Liaudyje ši gamtos išdaiga vadinama įvairiai – velnio pirštais, suakmenėjusiais elfais, skrybėlėtomis damomis. Moreninius stulpus galima apžiūrėti Italijoje, Pietų Tirolyje, Prancūzijos Alpėse ir Serbijoje.
Pasak Astos, ji įsimylėjusi ir didingąsias Dolomitines Alpes, užburiančias spalvų kaita. Dieną kalnai būna blyškių šviesių atspalvių – pilki, rusvi, balsvi, gelsvi, o vakare leidžiantis saulei sušvinta rausvomis, raudonomis ar oranžinėmis spalvomis.
Stebinančių savo unikalumu vietų Europoje nemažai: čia yra urvų su stalaktitais bei stalagmitais ir sustingusių ledo labirintų juose, antras pagal dydį pasaulio kanjonas Kroatijoje, Samarijos tarpeklis Kretoje ar Verdeno Prancūzijoje, vadinamoji Almerijos dykuma Ispanijoje ir daugybė kitų, kurių visų ir neišvardysi.

Lietuvos vardas nebus įrašytas į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) istoriją kaip išskirtinis.

Praėjusią savaitę Vilniuje vykusi ESBO šalių Ministrų tarybos sesija – per 21 metus didžiausias tarptautinis renginys Lietuvoje – pasaulio bendruomenės dėmesį patraukė nebent JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo apsižodžiavimais dėl parlamento rinkimų Rusijoje vertinimų ar Rusijos ir Lietuvos diplomatijos vadovų aiškinimusi, kur vėžiai žiemoja. S.Lavrovas viešai piktinosi, neva Audronius Ažubalis žiniasklaidai gyrėsi Rusijos kolegai iš Rusijos aiškinęs, kaip spręsti sovietinės okupacinės žalos atlyginimo problemą, nors apie tai jie nė nekalbėję, o A.Ažubalis tikino, kad okupacinės žalos klausimą minėjęs kaip nuolatinį dvišalėse derybose.
A.Ažubalis sėkme vadina, kad Vilniuje buvo priimta dešimt iš 30-ies parengtų dokumentų. Tačiau, kaip pastebi Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Evaldas Nekrašas, taip ir nepavyko sutarti dėl bent kiek turiningo bendro pareiškimo. Daugelis priimtų dokumentų – simbolinės deklaracijos. Pavyko sutarti dėl ESBO išankstinio įspėjimo pajėgumų tobulinimo, tarpininkavimo paramos ir reabilitacijos po konfliktų, lygių moterų galimybių ekonomikos srityje, transporto dialogo ir kt. Tačiau „viena dalyvaujanti šalis”, kaip atsargiai iš oficialių tribūnų apie Rusiją kalbėjo ministrai, blokavo ketintus priimti esminius sprendimus dėl žmogaus teisių ir žiniasklaidos laisvės. O juk Lietuva tai buvo įvardijusi tarp pirmininkavimo prioritetų.
Kukliai ekspertai vertina ir visų Lietuvos pirmininkavimo ESBO metų rezultatus. A.Ažubalis ypač didžiuojasi, kad po maždaug šešerių metų pertraukos bent jau pavyko susodinti prie oficialių derybų stalo Moldovos ir Padnestrės konflikto puses. „Tačiau nepavyko pasiekti realios pažangos sprendžiant užsitęsusius konfliktus, o tai buvo įvardyta kaip svarbiausias Lietuvos pirmininkavimo ESBO prioritetas. Demokratijos sklaidoje laimėjimai irgi ne itin dideli“, – vertina prof. E.Nekrašas.
Ar Lietuva galėjo nuveikti daugiau? „Neturėdama tokių įtakos instrumentų, kokius turi JAV, Vokietija ar Didžioji Britanija, Lietuva negali daryti įtakos esminių pasaulio įvykių ar didesnių pokyčių. Lietuva sugebėjo išlaviruoti, kad šalys dar labiau nesusipyktų. Krizė, įtampa Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų šalyse, Rusijoje – ekonominiai ir politiniai veiksniai buvo tokie, kad net didelė šalis pirmininkaudama ESBO nebūtų galėjusi pasiekti daugiau. Nesugadinom vagos, išlaikėme tą lygį, kurį ši struktūra turi. Vilniuje nepasirašyta svarbių dokumentų, bet būtų blogiau, jei skirtingų šalių politikai net neatvažiuotų, nesišnekėtų“, – Lietuvos pirmininkavimą vertina politologas Lauras Bielinis.
Prof. E.Nekrašas pritaria, kad tai, kad tiek užsienio politikų susirinko į Vilnių, rodo, kad Lietuva pripažįstama kaip dėmesio verta tarptautinė partnerė ir jos pirmininkavimas priimamas kaip gana sėkmingas. „Turint omeny mūsų valstybės ekonominius, karinius resursus, įtaką tarptautinei politikai, galų gale, kad čia gyvena tik 0,04 proc. pasaulio gyventojų, Lietuva garbingai atliko tą funkciją. Nelabai tikėjausi reikšmingų rezultatų, taip ir buvo“, – sako prof. E.Nekrašas.
Nors pagal narių skaičių ESBO yra viena didžiausių tarptautinių organizacijų, ji nėra pati svarbiausia. Būtent todėl, kad ESBO tiek daug šalių – nuo Vidurinės Azijos iki Šiaurės Amerikos – sunku pasiekti konsensusą (o organizacija veikia konsensuso principu). Vis dėlto, E.Nekrašo vertinimu, ESBO yra svarbi kaip 56 šalių forumas, kuriame tos šalys gali pasikeisti nuomonėmis ir pozicijomis.
Lietuva pirmininkavimą ESBO nuo šio sausio perėmė iš Kazachstano ir netrukus jį perduos Airijai.

Scanpix

Karalienė Elizabeth II (Elzbieta II) antradienį taps pirmąja Didžiosios Britanijos monarche, apsilankysiančia Airijoje nuo šios šalies nepriklausomybės paskelbimo.

Istorinis karalienės vizitas, kuris gali būti labai svarbus Londono ir Dublino susitaikymui po taikos atkūrimo Britanijos valdomoje Šiaurės Airijoje, truks keturias dienas.

Prieš 85 metų monarchės ir vėliau įvyksiantį JAV prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos) vizitą Airijos saugumo pajėgose paskelbta aukščiausioji parengtis.

10 tūkst. saugumo pajėgų narių bus dislokuoti per iki šiol didžiausią šioje šalyje surengtą saugumo operaciją, atsižvelgiant į maištingų respublikonų sukarintų organizacijų, nusistačiusių prieš bet kokį britų pareigūnų lankymąsi Airijoje, grasinimus.

Antradienį policija pranešė, kad Airijos pareigūnai neutralizavo sprogstamąjį užtaisą, rastą viename autobuse netoli Dublino apylinkėse.

“Detonavimui paruoštas sprogstamasis užtaisas buvo rastas vakar vakare viename autobuse Meinute” netoli Dublino, sakė policijos atstovas. Jis pridūrė, kad pareigūnai apie sprogmenį buvo informuoti telefonu nežinomo asmens.

Nuosaikusis respublikonų judėjimas “Sinn Fein”, kuris yra nebeveikiančios Airijos respublikos armijos (IRA) politinis sparnas, taip pat neigiamai vertina Elizabeth II ir jos vyro princo Philipo (Filipo) viešnagę.

“Sinn Fein” lyderis Gerry Adamsas (Džeris Adamsas) šeštadienį pavadino šį vizitą “per ankstyvu ir nejautriu”.

Tačiau šiam ledus abiejų šalių santykiuose laužančiam žingsniui pritaria dauguma Airijos žmonių: neseniai atlikta apklausa rodo, kad karalienės vizitą palaiko 81 proc. respondentų.

Airijos premjeras Enda Kenny (Enda Kenis) pareiškė, jog šis įvykis taps “daugelį metų trukusio susipriešinimo pabaigos ir iš esmės naujų santykių pradžios simboliu”.

Airija tapo nepriklausoma nuo Britanijos 1922 metais, tačiau nei vienas britų monarchas joje nesilankė nuo dabartinės karalienės senelio, karaliaus Jurgio V, viešnagės 1911 metais.

Derinant šio vizito programą, nevengta prisiliesti prie pačių opiausių klausimų abiejų šalių santykiuose.

Po susitikimo su Airijos prezidente Mary McAleese (Meri Makalis), karalienė ir jos vyras padės vainikus Atminimo parke Dubline, pagerbdami žuvusius kovose dėl Airijos laisvės.

Trečiadienį Elizabeth II aplankys Krouk Parko stadioną, kuriame britų pajėgos 1920 metais nušovė 14 žmonių per baudžiamąją akciją. Šis incidentas tapo posūkio tašku Airijos kovoje dėl nepriklausomybės.

Į vizito programą taip pat įtraukta lengvesnių momentų, tokių kaip apsilankymai alaus darykloje “Guinness”, Airijos nacionaliniame žirgyne ir tradicinėje mugėje.

Abiejų šalių santykiai pastebimai pagerėjo per taikos derybas Šiaurės Airijoje, kurias vainikavo 1998 metų Didžiojo penktadienio sutartis, praktiškai nutraukusi kraujo liejimą šioje teritorijoje.

Didžioji Britanija yra didžiausia Airijos prekybos partnerė. Britai į Airiją eksportuoja daugiau negu į Kiniją, Indiją, Braziliją ir Rusiją kartu sudėjus.

Praėjus trims dienoms nuo karalienės vizito pabaigos į Airiją atvyks B. Obama. Be kita ko, JAV prezidentas aplankys kaimą, iš kurio XIX amžiuje į Ameriką emigravo vienas iš jo protėvių.

Naujoji Airijos valdžia gavo ne tik daugumą parlamente, bet ir tautos įpareigojimą apsikuopti su problemomis ekonomikoje ir iš esmės pagerinti šalies įvaizdį bei įtaką Europos Sąjungoje.

Prieš savaitę vykusiuose rinkimuose Airijos valdančioji partija “Fianna Fail” pralaimėjo tiesiog triuškinančiai. Ji per visą savo gyvavimo istoriją surinko mažiausiai balsų – vos 15,1 proc. ir partijų reitinge atsidūrė trečioje vietoje. Tuo tarpu daugiausiai rinkėjų balsų – 36,1 proc. – gavo didžiausia valdančiųjų konkurentė, opozicijos partija “Fine Gael”.

Šis balsavimas parodė, kad airiai savotiškai atkeršijo 14 metų su įvairiais koaliciniais partneriais valdžiusiai partijai už “keltų tigro” ekonominio pakilimo pabaigą.

Ligšioliniai valdininkai buvo kaltinami tuo, kad nedarbo lygis Airijoje užkopė į kelių dešimtmečių aukštumas ir dabar siekia 13,4 proc., o dauguma jaunų airių neša nelengvą paskolų naštą. Be to, valstybė skendi skolose, o praėjusiais metais kreipėsi pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą ir į Europos Sąjungą. Deja, nors pagalba buvo pažadėta (iš viso 85 mlrd. eurų), tačiau airiai nepatenkinti šios paramos sutarties sąlygomis ir kaltina ankstesnę valdžią nesugebėjimu derėtis. Štai Airijos gyventojų apklausos rodo, kad dauguma airių labiausiai norėtų ne ko kito, o kad naujoji vyriausybė iš naujo derėtųsi dėl ES ir TVF paramos.

Beje, priminsime, kad pirmąją ekonominės paramos dalį – 3,6 mlrd. eurų Airija jau gavo. Tačiau gyventojai tikisi, kad likusi suma bus suteikta peržiūrėjus sąlygas ir pakoregavus jau pasirašytus susitarimus.

Juo labiau kad pažadas, esą pagalbos sąlygos bus koreguojamos, buvo centro dešiniosios partijos “Fine Gael” rinkimų kampanijos ašis, o dabar šis pažadas dar kartą patvirtintas. Mat “Fine Gael” lyderis Enda Kenny, kuris greičiausiai taps naujuoju šalies premjeru, patikino, kad bandys derėtis dėl 85 mlrd. eurų paramos sąlygų pakeitimo, nes dabartinė sutartis yra “bloga tiek Airijai, tiek Europai”.

Kaip paaiškėjo, svarbiausia sąlyga, netenkinanti airių šioje pagalbos sutartyje, yra biudžeto karpymas, mat Airijos biudžeto deficitas šiuo metu siekia 19 mlrd. eurų, o TVF ir ES reikalauja jį sumažinti.

Priminsime, kad vis dėlto šių metų biudžetas jau priimtas, mat senoji valdžia siekė jį patvirtinti iki rinkimų. Biudžete numatytas 6 mlrd. eurų vertės išlaidų mažinimas ir mokesčių didinimas.

Bandys atkurti šalies prestižą?

Tiesa, ekonominės problemos – ne vienintelė bėda, kurią išspręsti airiai patikėjo naujajai valdžiai. Apklausos rodo, kad dauguma airių yra nusivylę tuo, jog Airijos reikšmė tarp ES partnerių pastaruoju metu smarkiai sumenko.

“Airija ėjo nuo priklausomybės į nepriklausomybę, o dabar vėl grįžo į priklausomybę”, – teigia Brigid Laffan, Dublino universitetinio koledžo akademikė. Jos nuomone, Airija tapo pilka, niekam nebesvarbia, nuo kitų malonės priklausoma valstybe.

Tuo tarpu leidinys “Irish Times” pabrėžia, kad šią padėtį dabar nesunku ištaisyti, mat kaip tik šiomis dienomis Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy su kitais ES lyderiais svarsto būdus, kaip mažinti valstybių skolas, tad naujajam Airijos premjerui tai gali tapti puikia proga viešai išeiti į tarptautinę areną su aiškia savo pozicija ir priversti kitus ES lyderius vėl imti klausytis Airijos balso.

Žinoma, viskas priklauso nuo to, kurią – Vokietijos ar Prancūzijos – pusę palaikys Airija ir kuri pusė galiausiai nusvers ginčų svarstykles. Mat Prancūzija ir Vokietija sutaria tik vienu vieninteliu klausimu – dėl pelno mokesčio suvienodinimo visoje ES, o tai Airijai nelabai patinka, mat ten vis dar galioja vieni mažiausių pelno mokesčių ES (šiuo metu – 12,5 proc.). Kitais klausimais nuomonės išsiskiria, ir čia – jau naujojo Airijos premjero lankstumo klausimas, kaip pasirodyti kompetentingam ir kartu neišsišokti.

Pavyzdžiui, svarbi bus jo pozicija dėl Vokietijos siūlymų visas ES valstybes performuoti pagal savo pavyzdį – įvesti griežtesnes skolų ir deficito ribas bei suvienodinti darbo įstatymus. Tuo tarpu derybose su Prancūzija naujajam ministru teks parodyti išmanymą tariantis dėl pensinio amžiaus, mat N.Sarkozy mėgina kaip įmanydamas priešintis Vokietijos spaudimui pailginti pensinį amžių visoje ES.

Tikrasis Vilniaus mero veidas

Rugsėjo mėnesį Vilniaus miesto savivaldybėje prasidėjo skandalas dėl to, kad meras Vilius Navickas spaudė savivaldybės kontrolierių ir duodavo nurodymus, kada paskubėti, o kada tyrimus vilkinti.

Šiai informacijai nutekėjus į viešumą, buvo sustabdyta V.Navicko narystė TS-LKD partijoje ir pareikalauta atsistatydinti iš mero posto. Tačiau įvairiai laviruodamas V.Navickas mero poste išbuvo dar tris mėnesius ir pasitraukė tik praėjusią savaitę. Beje, visuomenės nuomonės apklausos liudija, kad šiandien jis atsiduria tarp politikų, kuriais pasitikima mažiausiai.

Eksportas ekonomiką ėmė traukti į viršų

Lietuvoje – vis daugiau ekonomikos atsigavimo ženklų: antrą ketvirtį iš eilės šalies BVP, palyginti su ankstesnių metų atitinkamu laikotarpiu, ūgtelėjo 1,1 proc. Šiai gerai žiniai didžiausią įtaką padarė eksportas, kuris pastebimai didėjo dėl atsigavusios paklausos išorės rinkose ir rugpjūtį bei rugsėjį jau pasiekė 2008-ųjų lygį. Per dešimt šių metų mėnesių eksportas paaugo 30 proc., palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Ūkio ministerijos duomenimis, šį spalį užfiksuotas rekordinis prekių eksporto didėjimas, kuris sudarė 5,4 mlrd. Lt. Ankstesnis geriausias rezultatas – 5,3 mlrd. Lt – buvo pasiektas 2008 m. liepą.

Maisto kainų šuolis

Rugpjūtį visame pasaulyje smarkiai pakilusios grūdų kainos rugsėjį paskatino maisto produktų kainų šuolį ir Lietuvoje. Pirmieji kainas pakėlė duonos kepėjai, nors ekspertai atkreipė dėmesį, kad jie duoną dar kepa iš seno derliaus grūdų. Iš paskos į viršų šovė ir daugumos kitų svarbiausių maisto produktų – miltų, pieno produktų, kavos, grikių, daržovių kainos. Kiekvienas tiekėjas kainas kėlė teisindamasis vis dėl kitokių priežasčių – prasto derliaus ar brangstančių žaliavų. Dėl maisto kainų šuolio visuomenės ir valdančiųjų nemalonę užsitraukė rinką pasidaliję keturi prekybos tinklai, o Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą, ar kainos didinamos pagrįstai.

Puolusi Airija

Rugsėjo pabaigoje Airijos vyriausybė pagaliau atskleidė visą šalies bankų krizės, dėl kurios šių metų biudžeto deficitas tikriausiai sieks 32 proc. BVP, mastą.

Paaiškėjo, kad bankams nė iš tolo nepakaks anksčiau jiems gelbėti skirtų 33 mlrd. eurų ir prireiks dvigubai didesnės sumos. Vėliau Airija paprašė ES finansinės paramos ir kitais metais iš krizės fondo gaus 85 mlrd. eurų.

Švedijoje baigėsi socialdemokratų era

Socialdemokratų tvirtove laikytoje Švedijoje rugsėjį socdemai patyrė skaudų pralaimėjimą: jie nelaimėjo daugumos ir buvo priversti sudaryti centro dešinės pakraipos koaliciją.

Tai aiškus ženklas, kad šalyje baigėsi beveik šimtmetį trukusi socialdemokratų era, mat tokie rinkimų rezultatai jau nebegali būti pavadinti atsitiktinumu: mažėjantis partijos populiarumas buvo juntamas jau 2006-aisiais, kai per rinkimus partija gavo mažiausiai balsų nuo pat jos įkūrimo – tik 35 proc.

Bronzinis krepšininkų triumfas

Stambule vykusiame pasaulio krepšinio čempionate naujoji Lietuvos krepšininkų karta pranoko visų lūkesčius ir pirmą kartą istorijoje užsikabino planetos pirmenybių bronzos medalius. Kovos Turkijoje vėl leido pajusti, kad krepšinio šalimi esame vadinami ne tik dėl praeities laimėjimų, bet ir dėl šio laikmečio pergalių bei didžiulio jaunų krepšininkų potencialo. Krepšinio ekspertai pabrėžia, kad be rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros krepšininkų triumfas čempionate būtų sunkiai įsivaizduojamas. Tai šiuolaikiškas treneris, išmanantis visas krepšinio naujoves ir po šio čempionato pelnęs didžiulį autoritetą. O krepšininkams tai pridėjo daug pasitikėjimo savimi ir sėkmės atstovaujant savo komandoms.

Brangenybė Vilniaus širdyje

Ši rudenį į dienos šviesą ištraukta ilgokai slėpta informacija, kad Valdovų rūmai kainavo trigubai daugiau, nei planuota. Valstybės kontrolė konstatavo, kad Valdovų rūmų statyba Vilniuje pabrango nuo 114 mln. iki 367 mln. Lt. Atliekant auditą buvo nustatyta daug pažeidimų: laiku neparengtas viso komplekso darbų projektas, rangovams Vilniaus pilių direkcija mokėjo pagal restauravimo darbų įkainius, nors nemaža jų dalis priskirtina naujai statybai, netinkamai vykdyta statybos darbų kontrolė. Beje, šiuo metu Valdovų rūmų kompleksui užbaigti vis dar trūksta 100 mln. Lt.

Intriguojantis filmas

Rugsėjį įvyko režisieriaus Mario Martinsono vaidybinio filmo “Amaya” premjera. Honkonge filmuotoje kino juostoje pagrindinius vaidmenis atlieka dainininkas Andrius Mamontovas ir japonų aktorė Kaori Momoi, atvykusi į filmo premjerą Vilniuje. Lietuvoje “Amayą” pamatė 26 tūkst. žiūrovų, vien premjerinį savaitgalį jų į kino teatrus susirinko 5800. Knygynuose tuo pačiu metu pasirodė ir M.Martinsono romanas “Amaya”.

Tarptautinė reitingų agentūra “Moody’s Investors Service” penktadienį sumažino Airijos kredito reitingą iš karto penkiomis pakopomis – nuo Aa2 iki Baa1.

Pasak agentūros, naujojo reitingo perspektyva yra neigiama.

Europos Sąjunga (ES) ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) neseniai skyrė prieš krizę itin sparčiai augusiai Airijai 85 mlrd. eurų pagalbos paketą.

Airijos parlamentas pritarė šiai prieštaringai vertinamai pagalbai anksčiau šią savaitę.

Islandijai prieš dvejus metus priėmus sprendimą dėl bankų įsipareigojimo nevykdymo, šalies ekonomika gali atsigauti sparčiau nei užsienio gelbėjama Airija, mano ekspertai.

Mokesčių mokėtojų skolų našta Islandijoje yra gerokai mažesnė negu Airijoje, kurioje 2008 metais nustatyta valstybės garantijų bankų sektoriui sistema subyrėjo ir bankai atsidūrė ties žlugimo riba.

Europos Komisijos (EK) duomenimis, Islandijos biudžeto deficitas šiemet sieks 6,3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) ir iki 2012 metų bus visiškai likviduotas.

Airijos deficitas 2010 metais sieks 32 proc. BVP ir iki 2012 metų, kaip manoma, bus sumažintas iki 9,1 proc. BVP.

Islandijos biržos indeksas OMX šiemet pakilo 17 proc. ir nusileido tik pagrindiniams Danijos ir Švedijos indeksams.

Europos Sąjungos (ES) finansų ministrai sekmadienį susitiko nuodugniai apsvarstyti 85 mlrd. eurų finansinės pagalbos Airijai detalių, bet Prancūzijos atstovas sakė, kad jie vis dar nesutaria dėl šios paskolos palūkanų.

Neeilinis sekmadienio susitikimas, kuris vyksta Briuselyje, buvo surengtas siekiant neleisti Airijos skolų krizei išplisti į kitas euro zonos šalis, kurių iš viso yra 16. Ekspertai skelbia, kad Portugalija ir Ispanija šiuo požiūriu taip pat yra pažeidžiamos.

“Dar turime perdaryti ir užbaigti kelias mažas detales, … ypač – dėl palūkanų dydžio”, – atvykęs į susitikimą sakė Prancūzijos finansų ministrė Christine Lagarde (Kristin Lagard).

Žiniasklaidos pranešimai, kad Airijai gali būti nustatytos 6,7 proc. palūkanos devyneriems metams, išprovokavo pasipiktinimą Dubline.

Tokios palūkanos būtų žymiai didesnės nei 5,2 proc. Graikijai nustatytų palūkanų pagal anksčiau šiais metais parengtą 110 mlrd. eurų finansinės pagalbos planą ir būtų nepriimtinos, sakė Airijos finansų ministras Brianas Lenihanas (Brajenas Lenihanas).

Tačiau Ch.Lagarde sakė, kad finansinės pagalbos planas “jau beveik baigtas”. “Tikiu, kad derybų pabaiga jau matyti”, – pridūrė ji.

Iš principo susitarimas buvo pasiektas per tarptautines derybas Dubline. Maždaug 35 mlrd. skiriamų eurų bus panaudota Airijos bankininkystės sistemai sutvirtinti, anksčiau sakė vienas deryboms artimas diplomatas.

Dramatizmo pridėjo ir vienos ES atstovės pranešimas, kad B.Lenihanas, kuris yra centrinė figūra šiose derybose, dėl blogo oro vėluoja išvykti iš Dublino ir pavėluos į susitikimą Briuselyje, kuris prasidėjo 13 val. (14 val. Lietuvos laiku).

Šeštadienį į Dublino gatves išėjo dešimtys tūkstančių žmonių – jie piktai protestavo prieš tai, kad, daugelio nuomone, vyriausybė teikia prioritetą bankų, o ne paprastų mokesčių mokėtojų interesams.

Airijos bankai tapo pažeidžiami dėl pasaulinės finansų krizės ir nekilnojamojo turto “burbulo” sprogimo.

Kai kurie protestuotojai nešė plakatus su užrašais “Airija (Eire) neparduodama, ne Tarptautiniam valiutos fondui” ir “Yra geresnis, teisingesnis būdas”. Jie smerkė pagalbos planą ir ragino premjerą Brianą Coweną (Brajeną Koveną) atsistatydinti.

Penktadienį rinkėjų valia B.Coweno partija “Fianna Fail” patyrė žeminamą pralaimėjimą papildomuose rinkimuose ir dabar FF ir Žaliųjų partijos koalicijos persvara parlamente bus tik dvi vietos.

Airija iš keltų tigrės virto skęstančiu laivu, iš kurio bėga ne tik emigrantai, užsienio investuotojai, bet jau ir patys airiai.

Dar visai neseniai Airija buvo vadinama Europos ekonomikos tigre ir emigrantų svajonių šalimi, bet dabar jai jau kabinama labiausiai pažeidžiamos Europos valstybės etiketė, ir šią šalį būriais palieka tiek emigrantai, tiek užsienio investuotojai, tiek patys airiai.

Dar 2006–2007 m. Dublinas buvo vadinamas didžiausiu užsienio investuotojų traukos centru, o dabar – centru, kurį investuotojai palieka sparčiausiai. “Mokesčių rojus”, “ekonomikos stebuklas”, “gerovės kūrimo mašina” – visi šie epitetai liko tik Airijos istorija.

“Anksčiau tikėjome, kad geras gyvenimas niekuomet nesibaigs. Nebuvo nė mažiausios nuojautos, kad Airijai gali kas nors atsitikti”, – pasakoja du dešimtmečius Dubline gyvenanti ir dirbanti Ingeborga Slavinskaitė-Vaišnorienė.

Sąskaitų vadybininkė tikina, kad Airija iš kitų valstybių dar neseniai išsiskyrė tuo, jog žmonės čia jautėsi visiškai užtikrinti ir ramūs. “Kitaip nei Didžiojoje Britanijoje, kur visuomet buvo didžiulė konkurencija ir kova dėl būvio, Airijoje gyvenimas priminė gražią pasaką”, – prisimena moteris, per 18 metų pakeitusi keturis darbus tik todėl, kad rasdavo vis solidesnį ir vis geriau mokamą.

Dabar viskas kitaip. “Viskas pasikeitė žaibiškai. Prieš metus su šeima dar planavome, kad 2011-aisiais vyksime mėnesiui į Pietų Ameriką. Dabar prisiminus tokius planus ima juokas: reikia taupyti juodai dienai, nes nežinome, ar ilgai turėsime darbo, o jei turėsime, ar galėsime sau leisti atostogas”, – pokyčius vardija moteris.

O tų pokyčių tikrai nemažai. Nedarbas šalyje nuo 2007 m. sausio, kai siekė 4,5 proc., šoktelėjo iki 13,6 proc. šių metų spalį. Negalutiniais duomenimis, šalį per pastarąjį pusmetį paliko mažiausiai 100 tūkst. užsienio emigrantų ir tiek pat darbo svetur ieškoti išvykusių airių. Kiekvieną savaitę pranešama: “Airijos padėtis – kritiškiausia nei bet kada”. Bet kitą savaitę tai vėl galima rašyti iš naujo, nes reikalai vis blogėja.

Štai praėjusią savaitę paskelbta, kad Airija greičiausiai bus priversta prašyti Europos finansinio stabilumo fondo paramos. To paties fondo, kuris ne taip jau seniai buvo įkurtas Graikijai ir kitoms nelaimėlėms gelbėti. Šiuo metu jame yra 750 mlrd. eurų, ir Airija per ateinančius dvejus metus (bent taip teigia šalies finansų ministras Brianas Lenihamas) prašys iš šio katilo jai atseikėti maždaug 40 mlrd. eurų.

Priminsime, kad 440 mlrd. eurų šiame fonde yra euro zonos šalių vyriausybių garantijos, dar 250 mlrd. eurų prisideda Tarptautinis valiutos fondas, o 60 milijardų skirta iš Europos Sąjungos biudžeto. Ir jei prireiks pinigų, pirmiausia bus “praimta” pastaroji, mažiausia bet Europos Sąjungos šalims reikšmingiausia dalis.

Juk rinkoms šoką sukėlė jau vien tai, kad Airija tik užsiminė apie galimą prašymą ją sušelpti. Praėjusią savaitę dėl to smarkiai krito visų Airijos kompanijų akcijų vertė, pasipylė gąsdinimai, kad Airija bankrutuoja, o euro zona byra į šipulius, ir kad apskritai prasideda nauja pasaulio ekonomikos krizė. Didžiausias Airijos bankas, dabar jau nacionalizuotas (antraip būtų bankrutavęs) lyginamas su JAV gigantu “Lehman Brothers”, o šio banko valdytojai jau sėdi teisiamųjų suole ir kaltinami sužlugdę visos šalies ekonomiką.

Priežasčių puokštė

Priežasčių, kodėl Airijos ekonomiką ištiko toks smūgis – ne viena.

“Dabartinių Airijos sunkumų priežastis galima įžvelgti dar šio dešimtmečio pradžioje”, – savaitraščiui “Veidas” teigia Airijos ambasadorė Lietuvoje Philomena Murnaghan. Ji primena, kad tuo metu šalies ekonomikoje vyko perėjimas nuo eksporto prie vidaus vartojimo, ypač statybų sektoriuje.

Kiti ekspertai, konkrečiai “Financial Times” analitikai, pabrėžia, jog gana reikšminga priežastis – ir buvęs mokesčių rojus, priviliojęs investuotojų, bet sukūręs jiems tokias šiltnamio sąlygas, kad šie labai menkai “tešelpė” Airijos biudžetą. Pasirodo, Airijoje iš įmonių surenkami mokesčiai sudarė mažiausią metinio šalies BVP procentą visoje Europos Sąjungoje.

Dabar šie investuotojai bėga iš šalies: juos gąsdina aplink pasipylę bankrotai, politinis nestabilumas ir sustingęs vidaus vartojimas.

Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Daug svarbesnė tiksinti bomba buvo ir dabar tebėra Airijos bankininkystė. Ir ji ne be reikalo lyginama su amerikietiškąja.

“Kiti du veiksniai, lėmę šalies ekonomikos nuosmukį, buvo šalies bankų nevaržomas paskolų mažomis palūkanomis dalijimas ir didėjančios valstybės išlaidos. Per pastaruosius metus stipriai kritus nekilnojamojo turto kainoms, bankuose išaugo blogųjų paskolų apimtys. Dėl to stipriai nukentėjo bankų likvidumas bei finansų sistemos stabilumas”, – priežastis vardija Airijos ambasadorė.

Svarbu ir tai, kad bankams ėmus skelbti nuostolius vyriausybė priėmė sprendimą juos visiškai ar iš dalies nacionalizuoti. Dublino universitetinio koledžo ekonomikos profesorius Morganas Kelly įsitikinęs, kad būtent tai ir buvo svarbiausias priežastis, dėl ko Airijos biudžetas liko panašus į kiaurą rėtį – kas, kad su išgelbėtais bankais.
Juk vien per rugsėjo mėnesį Airija iš Europos centrinio banko pasiskolino per 55 mlrd. eurų, kad atsiskaitytų su nacionalizuotų bankų užsienio kreditoriais – daugiausia Vokietijos, Didžiosios Britanijos ar Prancūzijos bankais.

Čia svarbu atkreipti dėmesį, kad didžiulį smūgį Airijai sudavė vadinamieji stambūs bankiniai sukčiai arba avantiūristai, atlikę daugybę lengvabūdiškų finansinių operacijų. Tarkime, aiškėja, jog “Anglo Irish Bank” valdytojai, du verslininkai Davidas Drummas ir Seanas FitzPatrickas, daug metų “laimino” rizikingas paskolas, slėpė banko pelną ir nustekeno jį taip, kad dabar abu sėdi teisiamųjų suole, o jiems pateikti ieškiniai viršija kelis milijardus eurų.

Manoma, jog būtent jie ir kalti dėl to, kad banką, siekiant išvengti ekonominio visos šalies bankininkystės sektoriaus kolapso, teko nacionalizuoti Airijos vyriausybei.

Ir tai dar ne viskas. Įtarimai krinta ir ant kito banko vadovų. Airijos banko vadovas Richardas Burrowsas jau atsiprašė tautiečių, kad 2009-aisiais jo vadovaujamas bankas patyrė keliolikos milijonų eurų nuostolių.

Atsistatydino ir Eugene’as Sheehy – buvęs “Allied Irish Bank” vadovas. Tarp jo “nuopelnų” – tiesiog beprotiškos paskolų dalytuvės. Pavyzdžiui, 2008-aisiais bankas išdavė du kartus daugiau paskolų nei 2005-aisiais, o jau prasidėjus pasaulinei finansų krizei godusis E.Sheehy ciniškai pareiškė, kad geriau mirs, nei didins banko kapitalą.

Bandys išbristi iš duobės

Taigi Airijos problemų priežastys lyg ir aiškios. Tačiau ką su visu tuo palikimu dabar darys Airijos vyriausybė?

Norėdama atkurti tvarką Airijos bankų sistemoje, šalies vyriausybė jau anksčiau ėmėsi įgyvendinti brangiai kainuojančias priemones. Tačiau šių priemonių kaina tesudaro 10 proc. Airijos metinio skolos poreikio.

Viešiesiems finansams sutvarkyti vyriausybė taip pat ėmėsi keleto griežtų biudžeto konsolidavimo priemonių. Tačiau, nors Europos Komisija, ES partneriai ir tarptautinės finansų institucijos visapusiškai parėmė šias pastangas, bendro pasitikėjimo tarptautinėse finansų rinkose stoka lėmė tai, kad Airijos vyriausybės veiksmai neįtikino investuotojų. Visa tai dar labiau apsunkino šalies pastangas išbristi iš krizės.

Dabar Airijos vyriausybė imasi drastiško plano. Šalies ambasadorė Lietuvoje Ph.Murnaghan atskleidžia, kad jau artimiausiu metu bus paskelbtas ketverių metų planas, numatantis fiskalines ir ekonomines priemones, padėsiančias iki 2014 m. biudžeto deficitą grąžinti į 3 proc. ribas.

Tai reiškia, kad Airijos biudžetas per ateinančius ketverius metus bus apkarpytas mažiausiai 15 mlrd. eurų, ir tai pajus kiekvienas Airijos gyventojas ar verslininkas.

Nors Airijos ambasadorė nepraranda optimizmo ir vardija vieną kitą augantį rodiklį (pavyzdžiui, eksporto apimčių), vis dėlto jau minėtas skeptikas M.Kelly pabrėžia, kad pagrindo optimizmui nedaug, nes bendri Airijos įsiskolinimai milžiniški, o pasitikėjimas šia šalimi labai menkas.

Be to, profesorius perspėja, kad klaida būtų ir skolintis iš Europos finansinio stabilumo fondo. “Jei skolintumės už 2 proc. palūkanų, dar galėtume tokią skolą kažkaip grąžinti. Tačiau dabar mums tektų mokėti 5 proc. palūkanas, o tai reiškia, kad skolos našta gali būti nebepakeliama, ir Airijos likimas bus bankrotas”, – prognozuoja M.Kelly.

I.Slavinskaitė-Vaišnorienė irgi nusiteikusi pesimistiškai. Jos vertinimu, vyriausybė prarado žmonių pasitikėjimą, nes jau ne pirmą kartą griebiasi skubotų ir desperatiškų priemonių. “Airijos gyventojai ne juokais išsigandę to, kaip su jais ir su jų ateitimi juokauja vyriausybė. Jei ir toliau bus prašoma tarptautinės pagalbos, daugelį metų mes būsime priversti mokėti vien tik palūkanas už valstybės paimtus kreditus. O tai būtų savižudybė”, – apibendrina pašnekovė.