Nors ir negalime pasigirti visame pasaulyje garsiu kvepalų fabriku, parfumerijos apraiškų turime ir Lietuvoje.
Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė
„Kvepalai visais laikais buvo individualybės išraiška. Jie pirmiausia aplinkiniams ir atsakydavo į klausimą, kas tu: asmenybė, individas ar vis dėlto beveidės masės dalis. Tai ne mokumo, o pasirinkimo klausimas“, – įsitikinęs į vadinamosios nišinės parfumerijos subtilybes besigilinantis Aistis Mickevičius.
Kalbėti apie Lietuvos parfumerijos pradžią, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retųjų spaudinių skyriaus vyresniojo bibliotekininko istoriko Alvydo Surblio teigimu, teisingiausia būtų pradedant nuo XX a. trečiojo dešimtmečio. 1926 metai, kai įmonė „Florance“ sukūrė kvepalus iš lietuviškų alyvų („Lilas de Lituanie“), šiandien pagrįstai vadinami Lietuvos parfumerijos pramonės pradžia.
Tarpukaris kvepėjo alyvomis
Nors tarpukario parfumerija ir atrodė moderni, prisitaikanti prie pasaulio madų ir tendencijų, kurios nevėluodamos pasiekdavo Kauną, laikinojoje sostinėje veikusios parfumerijos įmonės kvepalus gamino tik vietinei rinkai.
Dažniausiai prekiauta garsių užsienio firmų kvepalais bei jų atitikmenimis, pagamintais vietinės pramonės, taip pat – originaliais Lietuvoje sukurtais kvepalais iš atvežtinių ir vietinių žaliavų. Tikru „bestseleriu“ tarpukario Kaune buvo tapę lietuviškų alyvų kvepalai „Lilas de Lituanie“. Būtent „Flor?nce“ reklamos dominavo vietinėje spaudoje ir skatino pirkti prekę lietuvišką.
Didžiausi tarpukario parfumerijos fabrikai „Florance“ (pavadinimas reiškia žydėjimą, o firmos ženkle matyti ir savininko Marko Potrucho inicialai) ir „Kosmos“ (kurio firminis ženklas buvo kvepalų ar odekolono flakonėlis su gyva gėle; reklamoje minima, kas į flakonėlius dėtos gyvos gėlės, kurios ilgai išsilaikydavo) daugelį metų konkuravo tarpusavyje.
Prie šių vardų minėtina ir kosmetikos bei parfumerijos laboratorija „Stella“ (garsiausi jos kvepalai – „Nakties karalienė“), kurią puošė žvaigždė (lotyniškai šis pavadinimas ir reiškia žvaigždę). Siekiant pabrėžti jos sąsajas su vokiečių kosmetikos bei parfumerijos gamintojais prie firminio ženklo puikavosi ir vokiškas užrašas, o reklamai buvo naudojamas vokiečių kino artistės Kate Harison atvaizdas su jos citata: „Der Duft, der eine schöne Frau begleitet“ („Kvepalai, kurie lydi gražią moterį“).
Kvepalų gamybai išskirtinai užsienio žaliavas naudoję mažesni gamintojai, pavyzdžiui, „Aromalit“ ar „Lysanne“, firminių ženklų neturėjo. Tą patį galima pasakyti ir apie didžiuosius vaistų gamintojus „GerMaPo“ bei „Sanitas“, kurie kaip papildomą produkciją gamino kvepalus, bet firminiai jų ženklai su parfumerijos pramone susiję nebuvo.
Istoriko A.Surblio teigimu, Kaune gaminta komercinė parfumerija savo kokybe nenusileido užsienietiškai, o kainavo gerokai pigiau (šiandien tai matyti iš spaudoje išlikusių senųjų reklamų). Pabrėžtina, kad tuo metu apie nišinę parfumeriją galvoti ir jos sau parsivežti galėjo tik vietos aukštuomenė.
Per visą 1918–1940 m. laikotarpį Kaune veikė daugiau nei 40 įvairių parfumerijos ir kosmetikos laboratorijų, muilo fabrikų, dirbtuvių, tačiau dauguma jų gamino muilą bei kosmetiką. Gaminusių nors vieną kitą parfumerijos produktą buvo dešimt įmonių, iš kurių tik trys buvo žinomos visoje Lietuvoje.
Dalį kvepalų į Kauną parsiveždavo Lietuvos politikos, verslo bei kultūros elitas, bet garsių firmų produkcija prekiauta ir Lietuvoje. Daugeliu atveju kvepalai gaminti iš atsivežtinių žaliavų, pagal užsienio firmų licencijas ir receptūras, tačiau būta ir lietuviškų.
„Veido“ kalbintas istorikas užsimena, kad tarpukariu Kaune registruojant kvepalus reikėdavo pateikti ir jų sudėtį, taigi iki pat šiandien Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje išlikusios patentuotų preparatų bylos liudija apie kvepalams naudotas medžiagas, o tai yra pakankama prielaida ankstesnei kvepalų sudėčiai atkurti.
Neįperkant kvepalų gelbėtasi muilu
Parfumerijos tinklaraščio autorės, daugiau nei dešimtmetį kvepalais ir jų istorija besidominčios kaunietės Rimantės Budrytės-Kvietkauskienės teigimu, tarpukario ponios kuo puikiausiai išmanė Europos kvepalų naujoves. Kvepalai pasiekdavo jas iš Prancūzijos, Vokietijos, kaimyninių Lenkijos ir Rusijos. Lietuvos parfumerijos gamintojai palaikė ryšius su olandų bei britų parfumeriais.
Vis dėlto kvepalų madas, be jokios abejonės, diktavo Paryžius. Kaune, kaip ir visame pasaulyje, dominavo populiarūs prancūzų firmų kvepalai: „Mury“ – „Narcisse Bleu“, „Chanel No 5“, „Guerlain“ – Jicky“, „Mitsouki“. Iki pat šių dienų pasakojamos istorijos apie sklandančius kvepalų debesėlius vykstant pokyliams Karininkų ramovėje ar „Metropolyje“. Tiesa, priešingai nei dabar, anuomet kvepalai buvo ne purškiami, o tepami ant pulsuojančių kūno vietų.
Manoma, kad būtent tarpukario Kauno kvepalų išaukštinimo tradicijos suformavo nostalgišką ir romantizuotą požiūrį į parfumeriją, kaip prisiminimų atgaivinimo būdą.
Kaip pasakoja A.Surblys, tarpukario parfumerijos rinkoje vyravo įvairūs gėlių aromatai, kuriems buvo suteikiami madingi to laikotarpio pavadinimai. Ypač mėgti rytietiški motyvai.
Pavyzdžiui, „Stella“ gamino tūkstančio ir vienos nakties kvepalus „Šecherezada“, vienas iš „Kosmos“ gėlių odekolonų buvo „Lilas de Perse“ („Persų alyvos“) ir t.t.
Kai kurie kvepalų pavadinimai išduoda prancūzišką jų kilmę, pavyzdžiui, „Florance“ gaminti „Mon bijou“ („Mano brangenybe“), „Crepe Marocain“ („Marokiečių krepas“). Kiti, tokie kaip „Florance“ gaminti „Phantasie No 5“, kėlė asociacijas su garsiaisiais „Chanel No5“. Nemaža jų dalis asocijavosi su aistra, muzika, tarkime, „Florance“ kvepalai „Aida“, „Karmen“.
Kadangi tuo metu visame pasaulyje buvo itin populiaru kvepintis alyvų kvepalais, 1926 m. „Florance“ sukuria originalius kvepalus iš lietuviškų alyvų. Na, o lenkų kilmės „Kosmos“ savininkas Bronislavas Ličickis, pabrėždamas savo kilmę, vienus kvepalus pavadina „Bublički“.
Iš popierinių tarpukario reklamų matyti, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir tuoj po jo Lietuvoje prekiauta garsių Rusijos bei Vokietijos firmų parfumerija, pavyzdžiui, Gustavo Lozės firmos Berlyne kvepalais iš alyvų „Parfum Lilae“ (1911), A.M.Ostroumovo firmos iš Rusijos kvepalais „Napoleonas“, „Rosa tropical“ (1912), išeivių iš Prancūzijos Rusijoje įkurtos firmos „Brokar“ kvepalais „Imperatorienės puokštė“, sukurtais firmos parfumerio Augusto Mišelio. Sovietams nacionalizavus „Brokar“ fabriką šie kvepalai buvo pervadinti „Krasnaja Moskva“ (beje, sovietiniais laikais tai buvo pigiausi aukštos klasės kvepalai pasaulyje).
Miestelėnai, neįpirkdavę brangių kvepalų, naudojo kvepiančius ir tarpukariu itin išpopuliarėjusius muilus (ano meto spaudoje rašyta, kad pagal suvartoto muilo kiekį galima spręsti apie žmogaus kultūringumo lygį). Pastarieji ne tik garsėjo puikia kokybe, bet ir buvo siejami su garsiai vardais. Iki šių dienų žmonių atmintyje išlikę prisiminimai apie legendinį Kipro Petrausko muilą.
Ne mažiau svarbią reikšmę turėjo tarpukario parfumerių gaminių pakuotės. Dažniausiai jos būdavo rankų darbo ir itin puošnios.
Išsirinktas kvapas – papildoma informacija aplinkiniams
Nepaisant to, kad tarpukario Kaune klestėjo muilo fabrikai, būta mėginimų kurti vietinę parfumeriją, kvepalų istorija besidomintys ir patys ją šiandien kuriantys „Veido“ pašnekovai sutaria, jog to per maža, kad galėtume kalbėti apie iškilias praeities lietuviško parfumerijos pasaulio asmenybes. „Apmaudu, bet neturime nei savojo Guerlaino, nei Henry Brokaro, nei Ernesto Beaux…“ – rankomis skėsteli nišine parfumerija besidomintis prekės ženklo „FUMparFUM“ įkūrėjas Aistis Mickevičius.
Tiesa, istorinis laikmetis šį tą keičia: priešingai nei tarpukariu, šiandien lietuviai tapę kur kas mobilesni ir lengviau pasiekia įvairesnę parfumeriją (beribės interneto galimybės). „Šiandien mums nebereikia važiuoti į Europą, nes mes ir esame Europa su visa parfumerijos kultūra kvepalų asortimento požiūriu. Vilniaus centre vieno kvadratinio kilometro spinduliu galima rasti daugiau nei septynias parfumerijos parduotuves su itin įdomiu asortimentu“, – dėmesį atkreipia R. Budrytė-Kvietkauskienė.
Kad madingus gėlinius-uoginius ir be galo panašius kvepalų „kompotus“ pakeistų intelektualesni aromatai, pasirodo, visiškai pakanka aukštosios parfumerijos parduotuvių. Jos plečia žmonių akiratį ir prisideda prie kur kas labiau išlavintos uoslės puoselėjimo. „Mane iki šiol stebina suliepsnojusi lietuvių meilė agarmedžiui ir pačiuliui“, – prasitaria jau kurį laiką ne kvepalų vardus, o praeityje garsias jų istorijas kolekcionuojanti R.Budrytė-Kvietkauskienė.
Vienas labiausiai pašnekovę džiuginančių aspektų – kad šiandien Lietuvoje kvepalus sau jau renkasi ir vyrai. Daugelį metų jiems buvo nesvarbu, kuo kvepintis, o dalis jų kvepalų visai nenaudojo (arba tenkinosi odekolonu po skutimosi). Užtat šiandien vyrai jau turi tvirtą nuomonę ir atsižvelgia į savo pojūčius rinkdamiesi kvepalus. Tai, matyt, ir galime laikyti savotišku įrodymu, kad pokyčių žmonių sąmonėje vyksta.
Taigi nors Lietuva šiandien ir neturi parfumerijos fabriko (tarpukariu jų buvo ne vienas), tam tikrų parfumerinių apraiškų esama ir mūsų šalyje. Bene ryškiausiai prie to prisidėjęs žmogus – antropologė, „Kvapų namų“ ir kvapų laboratorijos įkūrėja Laimė Kiškūnė.
Jos ir bendraminčių edukacija lėmė, kad Lietuvoje gimė jaunųjų parfumerių karta (prie jų galima priskirti A.Mickevičių ir dar porą vardų), besigilinanti į kvepalų gamybos subtilybes.
Daugiau nei dešimtmetį kvapų istorija besidominti pašnekovė sako, kad Vakarų visuomenėje apie kvapus kalbėti neįprasta. Bet, jos manymu, tai visiška nesąmonė: juk per juos gauname gerokai daugiau informacijos nei akimis. „Nepamirškime, kad pasirinkę vienus ar kitus kvepalus demonstruojame aplinkiniams socialinį statusą, skonį, priklausymą vienai ar kitai grupei“, – apie kvapų niuansus užsimena L.Kiškūnė. Ji įsitikinusi, kad būtent kvapai leidžia peršokti didžiules epochas įsivaizduojant ir stengiantis suvokti, kaip anksčiau gyvenusios kartos mąstė, kodėl rinkosi vienus, o ne kitus kvapus.
Ji, kaip ir kiti „Veido“ pašnekovai, neabejoja parfumerine Lietuvos rytdiena, o štai R.Budrytė-Kvietkauskienė mano, kad ilgainiui dar labiau niveliuosis kauniečių ir vilniečių kvepinimosi įpročiai. Pirmuosius pašnekovė apibūdina kaip praktiškesnius ir taupesnius (daugelį metų kvepalus jie pirkdavo tiesiog kvepintis, o ne įspūdžiui sukelti), o vilniečius – kaip galinčius sau leisti daugiau ir mažiau taupančius.
AKTUALUSIS INTERVIU
Į „Veido“ klausimus atsako nišine parfumerija besidomintis, jos kompozicijas ir kvapų instaliacijas parodoms kuriantis Aistis Mickevičius. Aštuonerius metus šią sritį tyrinėjantis ir išskirtinius kvapus kolekcionuojantis pašnekovas mano, kad ateitis priklauso individualiajai parfumerijai.
VEIDAS: Kokia kvepalų klasifikacija vadovaujasi šiandienos parfumeriai?
A.M.: Įprasta vadovautis dviem kategorijomis – komercija ir niša. O toliau jos dalijamos į daugybę smulkesnių: nišiniai komerciniai, nišiniai kolekciniai, nišiniai autoriniai ir pan. Komerciniai savo ruožtu taip pat išskiriami į daugybę kategorijų, pavyzdžiui, „de luxe“ klasės aromatai ir pan.
Nors kai kada ribos tarp nišinės ir komercinės parfumerijos pavojingai išsitrina. XX a. pradžioje kartu su atrastomis sintetinėmis molekulėmis, padariusiomis perversmą ir leidusiomis pradėti gaminti parfumerinius gaminius masiškai, už prieinamą kainą daugumai, užgimusi komercinė parfumerija (visa tai, kuo prekiauja didieji kosmetikos ir parfumerijos prekybos tinklai) patį olfaktorinį meną (kvapų kompozicijų kūrimą) sumenkino iki komercinio produkto lygmens. Tad prieš keletą metų atsiradusi parfumerijos atšaka, pavadinta nišine, yra tiesioginis atsakas parfumerijos pramonei.
Nišinė parfumerija aukština kūrybą ir pabrėžia individualumą (ypatingos kompozicijos, ne kiekvieno skoniui, skirtos gurmanams, kolekcininkams), mažiau dėmesio skiria anturažui (kitaip nei komercinėje parfumerijoje, čia visi kolekcijos aromatai pateikiami vienodo pobūdžio, konceptualaus ar standartinio dizaino flakonuose, taip tarsi sakant, kad svarbiausias čia pats aromatas), nišinės parfumerijos kiekvienam kioske nenusipirksi. Tačiau nenuneigsi, yra įspūdingų ir komercinių aromatų, kad ir garsusis „Chanel Nr.5“, kurio legenda gyvuoja štai jau šimtą metų. Pasitaiko, kad nišinė parfumerija puikiai parduodama, todėl pamažu virsta komercine. Taip nutiko su „By Killian“, „Tom Ford“. Nors šie aromatai priskiriami prie nišinių, tai yra labai sėkmingas komercinis produktas.
VEIDAS: Kiek tiesos, kad solidžią kvepalų kainą lemia retos žaliavos?
A.M.: Nuo to laiko, kai buvo atrastos sintetinės kvapų molekulės ir parfumerijos pramonė įgavo pagreitį, niekas nebegamina kvepalų iš pirminių medžiagų. Tai būtų savižudiška – tokių kvepalų niekas neįpirktų.
Parfumerija – puiki terpė manipuliacijoms ir spekuliacijoms. Vartotojai tiki kvapų legendomis apie retas Maroko rožes ar paslaptingą ir „itin brangią“ ūdo (agarmedžio) medieną, bet kvapų legendas kuria rinkodaros specialistai. Gamtoje egzistuoja ir tos ypatingos rožės, ir tas brangus ūdas, bet kvepalų iš jų niekas nekuria: tai būtų beprotiškai brangu. Taigi kvepalų kainą labiausiai lemia visai ne pats kvapas, tai yra ne jo išraiška esencijomis. Ypatingi flakonai, pakuotė, pagaliau reklamos kampanija su žvaigždėmis – visa tai irgi įskaičiuojama į kvepalų kainą. Tie dalykai išties kainuoja nemažus pinigus.
Žiūrint iš profesionalios pusės, sukurti idealių kvepalų formulę – nemenkas iššūkis parfumeriui, todėl šis kūrybinis darbas yra ir turi būti gerai atlyginamas. Vadinasi, pirkdami kvepalus jūs perkate ne tik komercinį produktą, bet ir tam tikrą minties bei žinių meno kūrinį.
Kai kalbama apie nišinių ir komercinių kvepalų kainų santykį, reikėtų nepamiršti, kad didelis kiekis lemia mažesnes gamybos sąnaudas ir atvirkščiai. Dėl šios priežasties nišinė parfumerija yra brangesnė. Bet juk už „ekskliuzyvą“ visuomet mokame daugiau.
VEIDAS: Kokios žaliavos kvepalų pramonėje laikomos brangiausiomis?
A.M.: Tos, kurių neaptiksite kvepalų kompozicijose. Įsivaizduokite, vienas kilogramas rožių, jazminų ar parfumerinių narcizų esencijos gali kainuoti dešimtis tūkstančių eurų. Tas pats pasakytina ir apie iš kašalotų lytinių liaukų išgaunamą ambrą ar dabar jau uždraustą naudoti natūralų muskusą – beragių elnių lytinių liaukų produktą. Kai tokios šių komponentų kainos, ar galima tikėtis, kad jūsų kvepalai iš prekybos centro pagaminti iš kažko ypatingo? Itin retais atvejais gal vienas kitas lašas kurios nors iš šių prabangių esencijų į kompoziciją įmaišomas.
VEIDAS: Ką apie kvepalų kūrėjus ir jų kūrinius turėtų žinoti išprusęs vartotojas?
A.M.: Šiandien mažai kas susimąsto, kad užrašas, kurį matome ant kvepalų pakuotės, nebūtinai reiškia jų kūrėją. Antraip tektų įsivaizduoti, kad prieš pusšimtį metų mus palikęs vienas garsiausių pasaulio dizainerių Christianas Dioras vis dar kuria kvepalus iš ano pasaulio. Dažnai kvepalų kompozicijos kūrėjas lieka šešėlyje, jo vardo niekas nežino (nors kompanija „Frederic Malle“ padarė priešingai – kiekvieno aromato etiketėje nurodytas jo kūrėjas). Taigi nereiktų puoselėti iliuzijų, kad Lady Gaga ėmė ir sukūrė kvepalus. Juk ir „Chanel Nr.5“ autorius – iš Rusijos per revoliuciją į Paryžių emigravęs imperatoriškasis parfumeris Ernestas Beaux, o ne pati Coco Chanel.
Kalbėdamas apie lietuviškus kvepalus galėčiau pridėti, kad nuostabųjį Juozo Statkevičiaus aromatą sukūrė prancūzas Fabrice’as Pellegrinas, „Lietuvos Kvapą“ – parfumeriai iš prancūzų kompanijos „Galimard“, Manto Petruškevičiaus namų kvapą – italai iš kompanijos „Culti“.
VEIDAS: Tačiau, sutikite, nišinė parfumerija ne pagal kiekvieno kišenę. Koks procentas gyventojų gali sau leisti kvepintis išskirtinai?
A.M.: Gera parfumerija niekad nebuvo ir nebus pigi: mokame ne už esencijas, praskiestas spiritu. Mokame už meistriškai sudėliotus olfaktorinio meno kūrinius, už svajones, už galimybę patirti, galų gale – už gražų flakoną, pateikimą, idėją.
Žvelgiant istoriškai parfumerija visada buvo išskirtinis, prabangus malonumas, kurį galėjo sau leisti ne kiekvienas. Suklestėjusi pramonė atidavė kvepalus į plebėjų rankas, nuvertino juos ir pavertė tiesiog dar vienu plačiai paplitusiu vartotojiškos visuomenės produktu. Ir tai, tenka pripažinti, apgailėtina. Apgailėtina yra nusipiginti renkantis kvepalus. Kvapas – individualybės išraiška. Todėl tai ne mokumo, o pasirinkimo klausimas. Kvepalai tarsi atsako į klausimą, kas tu: asmenybė, individas ar vis dėlto beveidės masės dalis.
VEIDAS: Ar Lietuvos parfumeriai gali lygintis su užsienio meistrais?
A.M.: Lietuvoje jie ir dabar sėkmingai konkuruoja. O jei kalbame apie užsienį – ten kitos finansinės pajėgos, tad konkuruoti sunku. Bet būti pastebėtiems galima – tai tik laiko ir įdirbio klausimas. Lankydamasis nišinės parfumerijos parodoje Florencijoje palyginau tai, ką žinau apie lietuviškus aromatus. Didžiausias paradoksas, kad viskas labai panašaus lygmens. Kartais lietuviams sunku patikėti savimi pačiais ir savo kraštiečiais. Vis atrodo, kad jau kokiam Paryžiuje tai stebuklingiau. Deja… Ten tik įpakuoja gražiau.
VEIDAS: Kiek laiko ir pastangų prireikia, kad pasaulį išvystų nauji kvepalai?
A.M.: Kartais kūrybos ir paieškų procesas šiek tiek užtrunka. Štai „Guerlain“ garsiuosius kvepalus „Shalimar“ kūrė net septynerius metus. Tik žvelgdamas iš perspektyvos ir viename muziejuje aptikęs originalių „Shalimar“ pėdsakų supratau kodėl: sintetinės medžiagos dar tik buvo kuriamos, taigi teko dirbti su natūraliomis, o jas suvaldyti šimtą kartų sunkiau. Žvelgiant standartiškai, kiekvienas naujas komercinis aromatas dažniausiai sukuriamas ir pagaminamas per pusmetį. Kita vertus, kvepalai – visai kaip paveikslas, kurį gali dailinti, ieškoti geriausio varianto, ir taip be pabaigos.
VEIDAS: Kur akcentus kurdami kvapus dėlioja individualiosios parfumerijos atstovai?
A.M.: Mes su komanda einame ne visai tradiciniu – individualios parfumerijos keliu. Akcentuojame individualų pasirinkimą, individualų aromatą, sukurtą asmeniškai, todėl vienintelį ir nepakartojamą. Manau, kad individuali parfumerija vis dar turi ateitį, todėl ir plėtojame momentinių individualių kvepalų dirbtuvių idėją – „Pop Up Perfumes Bar“. Taip pat mažais tiražais leidžiame kvapų kolekcijas „FUMparFUM“ prekės ženklui, su šiais aromatais rudenį ketiname dalyvauti tarptautinėje nišinės parfumerijos parodoje „Pitti Fragrances“ Florencijoje.
VEIDAS: Su kokiomis kliūtimis tenka susidurti lietuvių parfumeriams?
A.M.: Kadangi mūsų šalis neturi ryškios parfumerinės praeities, neturi ir parfumerinės bazės. Problemos prasideda iškart, kai tik ketini tokią veiklą legalizuoti ir veikti pagal įstatymus.
Kitas aspektas – kad Lietuvoje nieko reikiamo nenusipirksi: nei parfumerinių medžiagų, nei flakonų, nei darbo įrankių. Dėžučių, ir tų taip paprastai neužsisakysi. Net tinkamo popieriaus nėra… Bet dirbti įdomu, tenka nuolat mokytis iš gyvenimiškų pavyzdžių.
Ačiū Dievui, kad parfumerija nėra iš pažiūros paprasta savirealizacijos sritis, nes nutiktų kaip su juvelyrika ar drabužių dizainu, kai kiekviena turtinga namų šeimininkė iš dyko buvimo tampa „juvelyre“ ar „dizainere“.
Loading ...