Petro Malūko nuotr.

Prieš žengiant per Dotnuvos žemės ūkio mokslininkų buveinės slenkstį pirmiausia pėda pataiko į  beveik 4 cm duobelę, išmintą akmeniniuose laiptuose, ir prieš šimtą metų vedusiuose į šios srities mokslo įstaigą.

Aušra LĖKA

Keliaujant per Lietuvos miestelius ir kaimus kartais belieka aikčioti klausantis apie jų europinio lygio istoriją, iš kurios šiandien belikęs garsus vietovardis istorijos knygoje ir, geriausiu atveju, kokia ankstesnę šlovę menanti plyta ar medis senolis. Akademija – išimtis.

Nedideliam, nė tūkstančio gyventojų neturinčiam miesteliui centrinėje Lietuvoje dalyje pavyko praktiškai be pertraukų net karų ir okupacijų metais jau antrą šimtmetį išlikti žemdirbiškos Lietuvos sostine. Simboliška, kad net dabartinis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto rūmas pastatytas ant senosios žemės ūkio Alma Mater pamatų. O keli laipteliai į dabartinį pastatą numinti kelių kartų žemdirbystės mokslų eruditų, tęsiančių pirmtakų pradėtus darbus.

Painiava dėl miestelio pavadinimo

Bet pirmiausia būtina patikslinti, apie kurį miestelį bus rašoma, mat painiavos pasitaiko neretai. Instituto darbuotojai pasakoja, kaip kartą naktį miestelį pasiekė  vilkstinė su traktoriais – užsieniečiai ieškojo, kur čia vyks arimo varžybos. Juos ištiko šokas paaiškėjus, kad atvyko į Akademiją, bet ne tą – taip pat vadinasi ir pakaunės miestelis, kuriame įsikūrusi taip pat žemdirbystės mokslo institucija – Aleksandro Stulginskio universitetas. Ką jau kalbėti apie supainiotus laiškus ir siuntinius.

Anksčiau miestelis vadinosi Dotnuva, paskui Dotnuva-Akademija, paskui liko tik Akademija, o Dotnuvos vardas liko gretimam miesteliui. Maža to, dar yra atskiras kaimelis – Dotnuvos geležinkelio stotis, nors ji iš tikrųjų arčiau Akademijos nei Dotnuvos.

Tad, kad būtų aiškiau, net tarptautiniuose forumuose įprasta sakyti, kad Lietuvos žemdirbystės institutas – Dotnuvoje. Beje, riba tarp Dotnuvos ir Akademijos (kaip ir kai kurių kitų seniūnijos vietovių) simbolinė: ant to paties stulpelio lentelė žymi vieno miestelio pabaigą, o kito pradžią.

Dotnuvos seniūnija – net 132 kv. km, 6 tūkst. gyventojų, ji apima net 6 miestelius ir didesnius kaimus. Kiekvienas turi savo bendruomenę, rengia savo renginius. Bet visai atskirti gyvenimus sunkoka, nes, pavyzdžiui, Dotnuvos įstabaus grožio bažnyčios su vienuolynu, kur dar plazdena jos ganytojo Tėvo Stanislovo aura, parapijai priklauso ir Akademija, mat čia bažnyčios nėra. Joje išlikę tik ratu susodinti medžiai, juosę cerkvę, tarpukariu perstatytą į katalikų bažnyčią, paties Maironio pašventintą.

Sovietinės okupacijos metais bažnyčios pastate buvo Žemdirbystės instituto sandėlis. Institutas prašė pinigų bažnyčios remontui, bet sulaukė įsakymo ją nugriauti.

Visa Akademijos istorija susijusi su Dotnuva, tad Akademijos gyventojai save pavadina ir dotnuviškiais.

Seniūnijos administracija – irgi Dotnuvoje, bet per visuotinį balsavimą pritrūko tik šešių balsų, kad ji būtų perkelta į Akademiją. Užtat Dotnuvos dvaras – Akademijos teritorijoje. Vienos stambiausių ir turtingiausių vietos įmonių, modernia žemės ūkio technika ir sėklomis prekiaujančių „Dotnuvos projektų“, administracija – Akademijoje, o įmonės teritorija – jau Dotnuvos ribose. O nemažai Žemdirbystės instituto darbuotojų gyvena Vainotiškėse, kurių riba su Akademija irgi telpa ant vieno stulpelio. Visa Akademijos istorija susijusi su Dotnuva, tad Akademijos gyventojai save pavadina ir dotnuviškiais.

Akademija, žinoma, turi panašumų su kitais nedideliais Lietuvos miesteliais: sovietinės architektūros palikimas – aikštė su parduotuvėmis, vaistine, kredito unija, ambulatorija, netoli – pirmas po ilgų ginčų pradėtas renovuoti daugiabutis. Kaip ir kituose miesteliuose, centrinėje aikštėje karaliauja prekeivių sendaikčiais palapinės, kuriose vietiniai dairosi ir „Prados“ juodo prekės ženklo, mat Akademija į jį įnešusi savo indėlį – vietinė mergaičiukė Rasa Žukauskaitė, vaikštanti pasaulio mados sostinių podiumais, yra „Prados“ reklamos veidas.

Aikštės kampe – švelniai tariant, ne itin išvaizdus kebabų vagonėlis, šalia – aptriušęs stalas ir suolas, bet po stogeliu. Tačiau kebabinės darbuotoja sukasi kaip vijurkas, sako, nuo ryto iki antros valandos nestabtelėjusi nė minutei. Ji kebabais vietinius, pravažiuojančius, o ir specialiai iš gretimų miestelių, kaimų ar net Kėdainių atvažiuojančius žmones maitina jau 9 metai. Kebabai tikrai skanūs.

Turi ir Žemės ūkio ministeriją, ir ministrą

Vis dėlto, nepaisant sovietinės masinės architektūros reliktų ir šiandieninių second hand realijų, iš kurios pusės beatvažiuotum į Akademiją, ji iš karto keliautojui prisistato ne kaip koks bažnytkaimis, o prie carienių, profesorių, net ministrų pratęs miestelis.

Parkas – ne koks savaiminis, jame yra apie 300 rūšių medžių, tarp jų ir storiausia Lietuvoje milžiniška tuja.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose – kryžiuočių kronikose dar 1372 m. paminėta Dotnuva (Datinen) vien šiandieninės Akademijos ribose turi net 32 paveldo objektus. Miestelis gali puikuotis, kad Dvaro, dar vadinamuose Salos ar Baltuosiuose, rūmuose net dukart svečiavosi Rusijos carienė Jelizaveta. Iš karto dėmesį patraukia raudonų vietinės plytinės plytų (šimtas metų, ir nė viena nesubyrėjusi) senųjų žemės ūkio mokymo įstaigų, karo ligoninės pastatai. Parkas – ne koks savaiminis, jame yra apie 300 rūšių medžių, tarp jų ir storiausia Lietuvoje milžiniška tuja. O parko gilumoje baltuoja Žemdirbystės instituto rūmai. Nuo Piotro Stolypino nusižiūrėtos vietos laikų čia sukosi Lietuvos žemės ūkio mokslo istorija.

Į Akademiją visais laikais iš Lietuvos ir iš kitų kraštų važiuota semtis žemdirbystės mokslų žinių, mokslo centrą pagerbė visi prezidentai, pradedant Antanu Smetona, kurio pasodintas ąžuolas čia tebeveši. Tik Dalia Grybauskaitė, kai lankėsi Dotnuvoje, aplankė modernius slaugos namus, bet į Akademiją neužsuko.

Akademija turi net savo Žemės ūkio ministeriją ir savo ministrą joje: Nikitos Chruščiovo laikais užsimota valdžią priartinti prie liaudies, tad Akademijoje buvo pastatytas pastatas ministerijai, o šalia 1967 m. užtvenktos Dotnuvėlės tvenkinio – penki vienodi namai ministerijos darbuotojams.

Keli darbuotojai buvo atvažiavę, pasisukinėjo Akademijoje mėnesį kitą ir vėl išvyko į Vilnių. Dabar ministerijai statytame pastate įsikūrusi Žemės ūkio konsultavimo tarnyba, kuriai vadovauja 1998–2000 m. žemės ūkio ministru buvęs Edvardas Makelis.

Akademijoje daug įstaigų, susijusių su žemės ūkiu. Už tai, pasak Žemdirbystės instituto direktoriaus doc. Vytauto Ruzgo, Akademija turėtų būti dėkinga carinės Rusijos premjerui P.Stolypinui, XIX a. pab.–XX a. pr. pagarsėjusiam Rusijos žemės ūkio reforma, kurią bandė diegti ir carinei imperijai anuomet priklausiusioje Lietuvoje.

Kalnaberžės dvarą šiais laikais lydi nekokia šlovė: Kėdainių kniaziumi vadinamas Darbo partijos steigėjas Viktoras Uspaskichas buvo dvarą nusipirkęs, bet taip apleido, kad valstybė jį vėl perėmė savo žinion.

Jam kilo idėja įsteigti labai aukšto lygio, aukštosios mokyklos statuso Kauno gubernijos žemės ūkio mokyklą. P.Stolypinas turėjo Kalnaberžės dvarą netoli Dotnuvos, kuriame mėgdavo ilsėtis, tad gretimai, dabartinėje Akademijos teritorijoje, 1911 m. ir įsteigė mokyklą. Vietos pasirinkimą lėmė ir netoli miestelio esanti geležinkelio stotis. Tiesa, Kalnaberžės dvarą šiais laikais lydi nekokia šlovė: Kėdainių kniaziumi vadinamas Darbo partijos steigėjas Viktoras Uspaskichas buvo dvarą nusipirkęs, bet taip apleido, kad valstybė jį vėl perėmė savo žinion.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai tapus nepriklausomai, imta galvoti mokyklos veiklą pratęsti. 1919 m. prof. Viktoras Ruokis ėmė vadovauti čia įsteigtam Žemės ūkio technikumui. Tuo metu vietos gyventojai, daugiausia vadinamieji tuteišiai, nelabai šnekėjo lietuviškai, tad dėstytojai ir studentai vaikščiodavo po kaimus ir mokė lietuviškai. Vienas kaimas iš dėkingumo net pavadintas Kemėšiškiais, kraštą lietuvinusio technikumo dėstytojo kunigo Fabijono Kemėšio vardu. Dabar tik seni lenkiški užrašai kapinėse primena kraštą buvus lenkakalbį.

Istorija – ne šakelė, pamesta pakeliui, tai šaknys. O mes turėjome superšaknis.

Buvo didelė laimė ir Akademijai, ir visai Lietuvai, kad atsikviesta lietuvių profesūros  iš Peterburgo, Maskvos. Stasys Nacevičius, Dionizas Rudzinskas atvažiavo, net nemokėdami lietuviškai rašyti. „Tai buvo aukščiausio lygio inteligentai, grįžę į Lietuvą dirbti technikumo dėstytojais, nors tai buvo gal kokiais dešimt laiptelių žemiau nei tai, ką jie turėjo svetur. Vėliau dalis jų išvažiavo į Kauną, į laikinąją sostinę, bet impulsas jau buvo duotas. Kaip sakė buvęs Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, istorija – ne šakelė, pamesta pakeliui, tai šaknys. O mes turėjome superšaknis“, – kodėl daug kitų šlovingų Lietuvos centrų nunyko, o Akademija per visas valdžias, visas santvarkas liko žemės ūkio mokslo centru, aiškina Žemdirbystės instituto direktorius V.Ruzgas.

Jis pasakoja, kaip gavę paskyrimus jie su bendrakursiais Rimantu Dapkumi ir Zenonui Dabkevičiumi atpoškėjo į Akademiją. Visi trys vienu ar kitu laiku buvo šio instituto direktoriai, prof. dr. Z.Dabkevičius dabar vadovauja taip pat Akademijoje besibazuojančiam ir Žemdirbystės institutą apimančiam Agrarinių ir miškų mokslų centrui.

V.Ruzgas neslepia: iš pradžių buvo liūdna, ne tas peizažas. Tai lygiausia Lietuvos vieta – kur jau jai prilygti jo gimtojo Adutiškio kalvelėms ir ežeriukams.

Ne jam vienam čia trūko peizažo įvairovės: į Akademiją atlikti praktikos kviesdavęsi tuomečio Dailės instituto studentus. Šie bėga šen, bėga ten ir skundžiasi, kad nėra ko tapyti, mat pratę tai daryti kur Dzūkijoje, ten širdis lipa iš krūtinės nuo gražumo. Bet tuometis instituto direktorius Antanas Būdvytis sakydavo: ten gražumas sukurtas gamtos, o čia žmogaus rankomis. Jei apleisi, gamtos grožį rasi ir po 100 metų, o žmogaus sukurtą reikia puoselėti nuolat.

V.Ruzgas prisimena, kad atvažiavę kaip jauni absolventai jie čia rado neeilines asmenybes – Leoną Kadžiulį, Kazį Leistrumą, Henriką Černiauską: „O kai gyveni tokioje dvasioje, ją tarsi įtrauki, įčiulpi, kaip ir jie ją perėmė iš savo pirmtakų. Yra nematoma gija, siejanti šimtametę instituto tradiciją.“

Mokslininkai, kartu su jūrininkais, šachtininkais ir lakūnais, anuomet, priešingai nei dabar, buvo viena geriausiai apmokamų profesijų.

Tuometis instituto direktorius A.Būdvytis, nors buvo kompartijos CK narys, bet apie sovietinę valdžią sakydavo ne „aukščiau stovintis“, kaip buvo priimta to meto terminijoje, o „aukščiau gulintis“. Institute visuomet vyravo disidentiška dvasia. Jo vadovai ieškojo gabiausių mokslininkų, nepaisydami jų politinių pažiūrų ar priklausymo kompartijai, įdarbindavo net iš tremties grįžusius mokslininkus. Rinktis buvo iš ko, juolab atlyginimai buvo didžiuliai: mokslininkai, kartu su jūrininkais, šachtininkais ir lakūnais, anuomet, priešingai nei dabar, buvo viena geriausiai apmokamų profesijų.

Per visus sovietinės okupacijos metus instituto parke, tiesa, apžėlusiame krūmais, išliko ir paminklas Klaipėdos krašto vaduotojams, mat Dotnuvos dėstytojai ir studentai 1923 m. vyko Klaipėdos vaduoti. Iš Dotnuvėlės tarsi metais atritintą akmenį su įrašais, kad trūko vergovės pančiai, sovietmečiu siūlyta susprogdinti, bet instituto vadovai sugalvojo būdą jį išsaugoti: esą sprogdindami tik dėmesį atkreipsime.

Dotnuviškiai mokslininkai nuo seno garsėjo selekcininkų pasiekimais. Ir dabartinio instituto direktoriaus V.Ruzgo pavardė – prie 17 kartu su kolegomis sukurtų veislių, kurių garsiausia – ir plačiausiai ne tik Lietuvoje naudota „Ada“. Jaunystėje jam atrodė, kad selekcininku dirbs, jei jau jokio kito pasirinkimo neliks, mat Žemės ūkio akademijoje ši disciplina dėstyta labai jau nuobodžiai.

Paskui V.Ruzgas pats ją dėstė studentams, tad stengėsi ja sudominti jaunimą. Nors tai nelengva – jaunimas nekantrus, o čia reikia laiko.

Direktorius prisimena, kaip A.Būdvytis sakydavo: selekcija – tai biologija, agronomija, darbštumas, sėkmė ir komercija, nes nauja veislė turi būti konkurencingas produktas. Jis sutinka: jei mokslas nereikalingas verslui, tai kam jis tada reikalingas, tad kiek daugiau nei pusę veiklai reikalingų pinigų Žemdirbystės institutas užsidirba iš užsakymų.

Veislei sukurti reikia maždaug dešimtmečio: selekcininkas ima didžiulį genofondą veislių, skaičiuoja kryžminimo kombinacijas. Vienus kuokelius pašalina, įdeda kitus ir sukryžmina. V.Ruzgas juokauja, kad vienai mamai parūpina kitą tėvą, ir aiškina, jog tai kažkas panašaus į nusikaltėlių fotoroboto sudarinėjimą: yra kažkiek nosių, kažkiek ausų rinkinių, jos kompiuteryje sustumdomos ir padaromas fotorobotas. Taip ir čia: vienas javas akuotas, kitas ne, vieno lapeliai vienaip, kito kitaip atrodo. Padarai kryžminę kombinaciją ir sėji į vieną eilutę. Vienai veislei sukurti reikia per rankas perleisti maždaug 20 tūkst. linijų – 7–8 metus  persėjinėji, kad nebūtų skilimo, nes genomas nėra stabilus. Ir vis tiri pagal daugybę parametrų – atsparumą klimato kontrastams, ligoms, derlingumą ir kita.

Atvažiuoja ūkininkai ieškodami derlingesnių veislių ir stebisi – negi teks laukti kokius penkerius metus, kol naują veislę sukursime.

Mūsų selekcininkų pranašumas prieš kitus europiečius buvo šalčiui atsparios veislės, bet dabar klimatas toks kontrastingas, o pasaulinis atšilimas reiškia ir naujas javų ligas, kenkėjus, todėl institutas daug dirba ties naujai atsirandančiomis problemomis, gilinasi į augalų apsaugos sistemas.

Taip, sutinka V.Ruzgas, selekcininkui reikia ir paburti, tad jei su ponu Dievu gerai sutari, galbūt pavyks išlošti šiek tiek laiko, bet tikimybė tai padaryti – mažesnė, nei išlošti aukso puodą.

„Būna, atvažiuoja ūkininkai ieškodami derlingesnių veislių ir stebisi – negi teks laukti kokius penkerius metus, kol naują veislę sukursime. Sakau – ne penkerius, o 10 metų, ir tai, jei pasiseks. Kai buvau studentas, sakydavo, kad greitai bus revoliucija – genetikos mokslai selekcijos procesus smarkiai pagreitins. Bet mano barzda pražilo, o ta revoliucija neatėjo“, – šypsosi selekcininkas, pridurdamas, kad genetika, technologijos – tai tarsi miegantis milžinas, bet kas žino, kada jis pabus.

O kol kas visame pasaulyje juokaujama, kad pirmus 9 metus selekcininkas dirba susirietęs: apsėja laukelius, nuima derlių, pasveria, daro genetinio originalumo testą. O štai technologinių mokslų srityje mokslo darbas atliekamas per 3–4 metus. Bet kai jau sukuri vieną naują veislę, paskui kiekvienais metais tos veislės padeda kurti naujas.

Selekcijos stotis Dotnuvos Akademijoje įsteigta dar 1922 m. Didžioji dalis selekcijos vykdoma tuose pačiuose laukuose kaip ir tarpukariu. Darbai nebuvo sustabdyti net karo metais, tik šiek tiek sumažintas jų mastas. Dabar institutas turi 500 ha selekcinių laukų, daugiausia javų.

Akademijoje įsikūrusi dar ne viena su žemės ūkiu susijusi įstaiga – čia veikia ir Dotnuvos eksperimentinis ūkis. Akademijoje yra unikali įstaiga – Lietuvos augalų genų bankas. Čia saugomi 3179 visos Lietuvos augalų sėklų pavyzdžiai. Už sėklas atsakinga Birutė Markevičienė aiškina, kad norint jas saugoti pirmiausia reikia išdžiovinti. Paskui kiekvienos rūšies pavyzdžiai pakuojami į vieną didesnį ir 4 mažesnius pakelius.

Tada jie dedami į standartinių lietuviškų „Snaigių“ šaldymo kameras. Didesni pakeliai saugomi nuolat, o iš mažų sėklos reguliariai imamos jų daigumui patikrinti, duodamos selekcininkams atnaujinti. Toks genų bankas – nacionalinis turtas, saugantis esamą ir sudarantis pagrindą naujai įvairovei kurti.

Mokslininkų teorinį darbą į gyvenimą diegia čia pat veikiantys „Dotnuvos projektai“. Čia dirba beveik 200 darbuotojų, jie turi 5 filialus Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje. Įmonės sėklų ruošimo fabrikas per metus gali paruošti 15 tūkst. t sėklų, o siūloma žemės ūkio technika atitinka paskutinį šios srities naujovių žodį.

„Dotnuvos projektai“ – iš dalies Žemdirbystės instituto kūdikis, nes ne tik bendradarbiauja su juo sėklų gamybos srityje, bet ir įsteigtas buvusių instituto darbuotojų.

O vos baigus nuimti derlių Žemės ūkio konsultavimo tarnyba Akademijoje atveria Agroakademijos mokslo metų sezoną. Konsultavimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Asta Šakickienė vedžioja po moderniausias mokymo sales, ir sunku patikėti, kad dar neseniai čia buvo apleisti sovietinės okupacijos metų kultūros namai, kur paukščių mėšlo buvo tiek ir tiek.

Vis daugiau ūkininkų gerbia ir vertina savo darbuotojus, nes tai didelis turtas, todėl investuoja į jų kvalifikaciją.

Konsultavimo tarnyba – nebiudžetinė įstaiga, paslaugos čia mokamos, tad tarnyba uždirba iš žinių. O jų ūkininkams reikia, nes naujovių šioje srityje daug. Ūkininkai mokosi, kaip vykdyti reikalavimus, susijusius su tiesioginėmis ES išmokomis (tiesa, šie mokymai ir finansuojami iš ES, valstybės biudžetų), kaip pasirengti gauti licenciją vienoje ar kitoje žemdirbystės srityje, kaip tvarkyti finansinę apskaitą.

„Vis daugiau ūkininkų gerbia ir vertina savo darbuotojus, nes tai didelis turtas, todėl investuoja į jų kvalifikaciją. Juolab kad šiandien visa žemės ūkio technika, kombainai ar melžimo robotai išmanūs, sumanūs, kompiuterizuoti, bet ko jiems valdyti nepaimsi“, – pasakoja A.Šakickienė, rodydama modernią karvių melžimo mokymo klasę. Mat jei svetimas ateis mokytis į fermą, sumažės produktyvumas, tad mokomasi su dirbtinėmis karvėmis.

Konsultavimo tarnyba turi ir tris mobiliąsias laboratorinių tyrimų laboratorijas, sumontuotas autobusiukuose, kuriais važinėja tiesiai į ūkius ir ekstra atlieka reikalingus tyrimus.

Daug paslaugų Konsultavimo tarnyba perkelia į elektroninę erdvę: suvedus savo duomenis galima juos analizuoti ir priimti sprendimus. Čia galima stebėti pasėlių gamybos savikainos pokyčius, sudaryti kompiuterines tręšimo programas ar pildyti įvairių privalomų žurnalų formas.

A.Šakickienė džiaugiasi, kad daug mūsų ūkininkų pagal naudojamas technologijas, kitus parametrus jau prilygsta europiniam lygiui, tad dabar jie ieško būdų, kaip sumažinti vidines sąnaudas. „Žemdirbių verslo elitas šiandien tikrai ir turtingas, ir išsilavinęs. Kurie suprato tendencijas, nepabijojo prarasti autoriteto, kad sukišo rankas į žemę, tie išlošė. Tokių yra ir buvusių mokytojų, ir architektų. O technologijos, kurios atėjo žemės ūkį, pakėlė jį į aukštesnį lygį“, – sako A.Šakickienė.

Beje, Konsultavimo tarnyba rūpinasi ne tik atvykstančiųjų čia mokytis, bet ir savo darbuotojų mokymu. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas – būtinas. Rūpinasi ir gera savijauta: Agroakademijoje per pertraukėles darbuotojai gali ir biliardą pažaisti, ir prie treniruoklių pasportuoti, šaškių ar šachmatų partiją sulošti.

Ramu, bet nenuobodu

Vis dėlto vidudienį vaikštinėdamas po Akademiją sutinki vos vieną kitą žmogų. Bene didžiausia koncentracija – prie autobusų stotelės, kur keliskart per dieną sustojantis autobusas nurūksta palikdamas mojuoti vaikus ir anūkus į didesnius miestus palydinčius Akademijos senbuvius.

Bet vakarop su europine pagalba įrengtoje krepšinio ir žaidimų aikštelėje jau bumbsi kamuoliai, klastingoje Akademijos penkių gatvių sankryžoje rikiuojasi po kelis automobilius, iš Žemdirbystės instituto pabyra grupelės visai į solidžius mokslininkus nepanašaus jaunimo.

„Ne visas jaunimas nori gyventi Vilniuje. Kai įstojau į doktorantūrą, institute buvau jauniausia, jaunų žmonių buvo nedaug. Bet padidinus doktorantūros stipendiją jaunimas ėmė labiau domėtis žemės ūkio mokslu, doktorantų yra ir klaipėdiečių, ir iš Marijampolės, ir kėdainiečių, grįžusių į gimtąjį rajoną. Dabar institute jų apie 26, kasmet naujų ateina apie 12“, – pasakoja Vita Tilvikienė.

„Ir už Vilniaus ribų žmonės gyvena“, – šypsosi Vita.

Jauna mokslininkė juokiasi prisiminusi, kai į ekskursiją institute atvykę kolegos iš Vilniaus, pamatę, kaip čia atliekami tyrimai, kaip atrodo genetikos laboratorija, stebėjosi – visai kaip Vilniuje. „Ir už Vilniaus ribų žmonės gyvena“, – šypsosi Vita. Ji sako tikrai nesijaučianti atskirta nuo pasaulio, juolab kad institutas sudaro sąlygas jauniems mokslininkams važinėti po konferencijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Doktorantė į Akademiją atvažiavo baigusi inžinerijos studijas A.Stulginskio universitete. Anksčiau čia nebuvo buvusi. Įspūdį padarė dvaras, bet labiausiai žmonės – labai mandagūs, tolerantiški, šilti. Jos vadovė Žydrė Kadžiulienė buvo pradėjusi eksperimentus su naujais energetiniais augalais biodujoms gaminti – ieškojo, ką auginti, kad gautume kuo didesnę energetinę vertę su mažesnėmis panaudomis. Dabar ir Vita atlieka tyrimus ir su tradiciniais augalais – pavėsiniais kiečiais, ir su naujais Lietuvoje – drambliažolėmis, sidais, geltonžiedėmis legestomis, kurie jau paplitę gaminant biokurą Vokietijoje.

Mokslininkė pasakoja, kad ir mūsų ūkininkai jau bandė sėti ir sidų, ir drambliažolių. Kol kas – dar tik sunki pradžia, bet vis daugiau jų suvokia, kad investuoti į naujoves apsimoka. Štai vienas ūkininkas planuoja finansuoti vienus energetinių augalų pirminius tyrimus, kad iš gautų rezultatų būtų galima teikti paraiškas tolesniems tyrimams.

Akademijos katilinė kūrenama biokuru – šiaudais. Anksčiau kūrenta mazutu, todėl sniegas būdavo juodas, skalbinių lauke negalima buvo padžiauti, o dabar – švaru, gražu. Tik gaila, kad kaina nesumažėjo, nes visame Kėdainių rajone už šilumą mokama vidutinė kaina.

Vita su vyru ir dviem vaikučiais dabar įsikūrė nuosavame name kaime, kuris vadinasi Dotnuvos geležinkelio stotis. „Visi juokiasi, kai pasakau, kad gyvenu stotyje“, – apie lietuviškų vietovardžių keistenybes pasakoja Vita.

Pragyventi jaunai šeimai čia pigiau nei didmiesčiuose. Čia ramu, graži gamta, išsilavinę žmonės.

Ar jaunam žmogui Akademijoje nenuobodu? Ne per tylu? „Kam ko reikia. Jei reikia triukšmo – čia jo tikrai nėra. Bet kam reikia, kad galėtum laisvai automobilį pasistatyti, – problemų nekyla. O ir pragyventi jaunai šeimai čia pigiau nei didmiesčiuose. Čia ramu, graži gamta, išsilavinę žmonės. Renginių gal nėra labai daug, bet bendruomenės organizuoja jų vis daugiau. Buriasi jaunimas, yra krepšinio aikštelių, yra saviveiklos kolektyvų, vyksta aerobikos užsiėmimai, šokių pamokos, yra teniso kortai, tiesa, jie prašosi remonto“, – vardija Vita.

Daug būrelių gimnazijoje – vaikai ir šoka, ir dainuoja, jiems nereikia važiuoti į muzikos mokyklą Kėdainiuose, nes jos mokytojai čia atvažiuoja. Dotnuvoje belikusi pagrindinė mokykla, o Akademijoje – 600 moksleivių gimnazija. Vaikų netrūksta, tad dabar šalia mokyklos dygsta naujas priestatas. O Akademijos vaikų darželis ir pradinė mokykla – vieni pažangiausių, darželis dirba pagal Montessori programą.

Akademija garsėja ir žirgynu, į kurį treniruotis vaikai važiuoja ir iš Kėdainių. Žirgynų čia būta jau nuo seno, dabar – net du. Beje, šiomis dienomis Dotnuvėlės slėnyje vyksta tradicinis jojimo turnyras. Vietos Ulonų klubo 4 treneriai čia pristatys ir savo auklėtinius.

Žirgyno savininko duktė Greta Nargelavičiūtė pasakoja, kad tai – šeimyninis verslas. Tėvas jaunystėje jodinėjo, šeima važiuodavo žiūrėti varžybų, sodyboje laikė ponį. Bet Greta sako buvusi užimtas vaikas – lankė muzikos mokyklą, karatė, kitus būrelius ir apie jojimą nesvajojo. Buvo gal šešiolikos, kai atvažiavo čia pas vietos ūkininką Jeronimą Karosą pajodinėti.

„Taip patiko, kad tėčiui teko nupirko man žirgelį. Tėčiui verslas sekėsi, tad nusipirko žirgą ir sau, paskui dar kelis žirgus, kad ir Akademijos vaikai galėtų ateiti pajodinėti. Paskui reikėjo maniežo jodinėti žiemą. Taip pamažu išsiplėtėme, dabar turime 24 žirgus“, – pasakoja Lietuvos konkūrų mėgėjų čempionė G.Nargelavičiūtė.

Jie žirgus veisia, jaunus žirgus išmoko būti paklusnius, šokinėti per kliūtis ir parduoda, tiesa, dalį pasilieka varžyboms. Ūkininkas J.Karosas paremia pašarais, o vaikai ateina ne tik treniruotis, bet ir padėti prižiūrėti žirgus.

Gyvenimas taip nebeverda

Vis dėlto Akademijos senbuviai sako, kad anksčiau gyvenimas čia kur kas labiau virė.„Petro Vasinausko, A.Būdvyčio laikais kiek saviveiklos kolektyvų buvo, šokiai geriausi Kėdainių rajone – trys keturi šimtai susirinkdavo, kultūros namuose visokių renginių. Salė Akademijoje buvo net geresnė nei Kėdainiuose, tad juos buvo nukonkuravę, Akademija buvo centras“, – prisimena Žemdirbystės institute kelis dešimtmečius dirbęs selekcininkas prof. Antanas Svirskis, ypač Lietuvoje išpopuliarinęs galvotį.

Atėjo europiniai milijonai, duokdie, kad atsilieptų į naudingą veikimą, kad padėtų išugdyti tokių asmenybių kaip anais laikais.

Jo žmona tebelanko etnografinį ansamblį, geras čia ir šokių kolektyvas, bet štai dūdų orkestro, kuriame tiek metų grojo, nebėra. Dabar, A.Svirskio vertinimu, viskas suprastėjo: „Atėjo europiniai milijonai, duokdie, kad atsilieptų į naudingą veikimą, kad padėtų išugdyti tokių asmenybių kaip anais laikais. Anuomet mokslo žmonės nebuvo užsidarę tik moksle, bet buvo ir inteligentai, visuomenės atgimimo puoselėtojai.“

A.Svirskis Žemdirbystės instituto duris pravėrė 1965-aisiais. Po tarnybos sovietinėje armijoje, dar su uniforma atvažiavo į institutą. Tuometis jo direktorius A.Būdvytis sakęs – gal prigysi. Prigijo.

Tuomet jaunam mokslininkui čia atrodė kaip rojaus kampelis: du ežeriukai, kultūrinis gyvenimas verda, autobusas kas valandą į Kauną važiuoja, traukiniu lengvai pasieksi Vilnių. Anksčiau kelis vagonus dotnuviškiai užpildydavo, o dabar traukinys stabteli tik savaitgaliais. Tikėjosi, kad čia eis „Rail Baltica“, bet ji Dotnuvą aplenks.

„Viską turėjome – savą lentpjūvę, nuo Antano Smetonos laikų garsią pieninę, prie sovietų sviestą eksportuodavusią į Kubą, o kokiam baliui pagamindavusią pieno šampano. Galėjo būti ir šiais laikais kooperatyvas, bet atgimimo laikais pieninė buvo privatizuota, uždaryta ir tebestovi užmūrytais langais“, – apgailestauja A.Svirskis.

Žavieji salos rūmai, kuriuose svečiavosi Rusijos carienė, tapo dviejų verslininkų nesutarimų objektu. O kiek čia žiemą užšalus kanalui čiuožinėta, kiek žuvų prižvejota.

Vainotiškių bendruomenė turi naują pastatą, čia įsirengė laidojimo biurą, o Akademija tokio neturi – gal būsime nemirtingi, liūdnai juokauja A.Svirskis.

Štai mokslininkai ieškojo, kaip apsaugoti pupas nuo amarų: DDT miltelius supildavo į senas kapronines kojines, eidavo ir dulkindavo augalus.

Gerai, kad išlaikyta bityno tradicija, bet neliko nei kažkada bene didžiausios Lietuvoje kaktusų kolekcijos, nei Akademijos pasididžiavimo gėlyno su 600 tulpių, 400 narcizų, svaiginamo kvapo hiacintų eilėmis, kurio pažiūrėti pavasariais plūsdavo žmonės iš visos Lietuvos. Institutas ištisus metus turėjo gėlių – kas gimė, mirė ar vestuves kėlė, buvo aprūpinti savomis gėlėmis.

Šiemet miestelis amžinojo poilsio palydėjo gėlyno tėvą 92 metų sulaukusį Joną Tarvydą, bet gėlynas mirė anksčiau – taip ir neatsirado kas Tarvydą pakeistų.

A.Svirskis apgailestauja, kad daug kitų Akademijos mokslininkų tokio garbaus jubiliejaus nė nesulaukė. Kas dirbo su cheminėmis medžiagomis, nepaisė savęs, susirgo onkologinėmis ligomis. Štai mokslininkai ieškojo, kaip apsaugoti pupas nuo amarų: DDT miltelius supildavo į senas kapronines kojines, eidavo ir dulkindavo augalus. O kad patys nuodais kvėpuoja, nekreipė dėmesio.

Akademijos senbuvis prisimena, kaip direktoriaujant P.Vasinauskui ar A.Būdvyčiui net senieji mokslininkai buvo kviečiami į posėdžius. Dabar jis 7 metai pensininkas, bet jo dar niekad neprireikė. Nebėra ryšio tarp jaunų ir buvusių mokslininkų.

„Menu tuos laikus, kai Akademija skambėjo ne tik Lietuvoje. Važinėdavome po visą Lietuvą, turėjome priskirtus rajonus, ten konsultuodavome žemdirbius. Dabar vis mažiau mokslininkų pažįsta ūkininkus, o ūkininkai – mokslininkus. Buvo daugiau ir seminarų, ir ekskursijų. Bet gal senstu, todėl viskas, kas buvo anksčiau, atrodo gražiau“, – savikritiškai sako A.Svirskis.

A.Būdvytis sakydavęs: jei stataisi nuosavą namą, tai ne mokslininkas, nes mokslininkas turi gyventi kukliai. A.Svirskis lig šiol gyvena mokslininkams pastatytame daugiabutyje. Vėliau nutarta bent jau skirti kolektyvinius sodus. A.Būdvyčio sugalvota, kad atskiri sklypai būtų suremti galais: pusė teritorijos – sodui, kita – daržui, kurie išsidėstę juostomis, o jas kasmet kolektyviai išaria ir suakėja, kad nereikėtų kastuvais mojuoti.

Nors daug Akademijos gyventojų – mokslo žmonės, bet, pasak A.Svirskio, visokių yra: ir asocialių asmenų, ir vagiliautojų – žiūrėk, kolektyviniuose soduose aguonas nupjausto, vieną kitą agurką nugvelbia. Bet visi daugmaž vieni kitus pažįsta, o negi iš pažįstamų vogs?

Miestelis gražėja, o trūksta kultūros renginių – iki Kėdainių 14 km, ne daugiau nei Vilniuje nuo kokio miegamojo rajono iki centro. Iki Kauno – valanda kelio.

Arba, kaip pastebi Konsultavimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja A.Šakickienė, sporto aikštelei – dveji metai, ir dar niekas nieko nesugadino. Girdėti, kai jaunimas vieni kitus ragina nepalikti šiukšlių. Kitoje pusėje pastato – socialiniai būstai. Bet iškirtus krūmynus ir sutvarkius aikštelę dingo žmonės, kurie čia nežinia ko rinkdavosi, neliko besimėtančių butelių, negirdėti muštynių.

Dotnuviškė mato šviesią Akademijos ateitį: miestelis gražėja, o trūksta kultūros renginių – iki Kėdainių 14 km, ne daugiau nei Vilniuje nuo kokio miegamojo rajono iki centro. Iki Kauno – valanda kelio.

A.Šakickienė tiki, kad žemdirbystės sostinės Lietuvai visuomet reikės. Ir tuo, kad Lietuva turi agrarinę ateitį, juolab kad jokių iškasenų mūsų šalyje nėra, o palankaus žemdirbystei dirvožemio – į valias, kai kitos šalys, kaip kokia Airija, ant uolų stovi. Tad antrą šimtmetį skaičiuojančio agrarinio centro slenksčio akmenyje bus verta ir toliau gilinti lietuviškos žemdirbystės pėdą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. rugpjūčio mėnesį.

“Visos Lietuvos kūno kultūros universiteto (LKKA) teikiamos programos reikalingos ateities valstybei, o dabartinėje Lietuvoje, kurioje vyrauja vartotojiška kultūra, mažai tikėtina, kad šiandien nepaklausios studijų programos būtų plėtojamos”, – sako LKKA rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas.
Taigi, pokalbis su rektoriumi.

– Esate unikali aukštoji mokykla Lietuvoje, vienintelė rengianti labai konkrečių krypčių specialistus, tačiau vykstant universitetų jungimui būtumėte viena pirmųjų, prijungtų prie stambesnio universiteto. Kaip keistųsi specialistų rengimas, jei LKKA taptų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ar kol kas hipotetinio Kauno universiteto dalimi?
A.S.: LKKA rengia trenerius, su sveikata susijusio fizinio aktyvumo specialistus, kineziterapeutus ir taikomosios bei sporto fiziologus biomedicinos srityje. Tačiau kitą dalį, tai yra pusę, studentų sudaro studijuojantieji socialinių mokslų srities studijų programose: kūno kultūros, socialinės pedagogikos, sportinės rekreacijos ir turizmo, turizmo ir sporto vadybos, sporto psichologijos bei edukologijos. Trečiojoje pakopoje LKKA turi dvi doktorantūros programas – jungtinę edukologijos krypties ir jungtinę biologijos krypties (kartu su Tartu universitetu).
Mes norime įgyvendinti sveikatinimo, sporto, reabilitacijos bei rekreacijos mokslo ir studijų tarptautinės kokybės plėtros misiją, o tam reikia autonomijos priimant sprendimus ir juos įgyvendinant. Todėl mes norime bendradarbiauti su LSMU ir kitais universitetais, o ne būti jų misijų įgyvendinimo dalis. Universitetų įvairovė – tai Lietuvos stiprybė, o ne silpnybė.
– Specialistų poreikio prognozės rodo, kad poreikis darbo rinkoje didės, tačiau atlyginimai išliks maži. Kuo motyvuotumėte moksleivius rinktis sporto specialybes?
A.S.: LKKA yra specifinė aukštoji mokykla, todėl ne atlyginimas yra svarbiausias kriterijus renkantis studijas, o pašaukimas. Pats blogiausias dalykas atsitinka tada, kai šių profesijų žmonės laikosi nuostatos „kaip moka, taip ir dirbu“. Mums svarbiausia, kad pasirinkę LKKA studentai mėgtų savo darbą, mylėtų žmones. Manome, kad būtent tokie studentai pas mus ir ateina studijuoti.
Čia studijuojant glaudžiai susisieja socialinių ir biomedicinos mokslų sritys – studentai gauna tikrai platų supratimą apie žmogų, jo galimybių ribas, fizinio aktyvumo reikšmę asmens sveikatai. Be to, studentai patenka į draugišką akademinę bendruomenę: pastebime, kad LKKA santykiai tarp dėstytojų ir studentų yra draugiškesni ir šiltesni negu kai kuriuose didžiuosiuose universitetuose.
– Nemažai sporto specialybes įgijusių absolventų vis dėlto nedirba pagal specialybę, persikvalifikuoja. Ką daryti, kad į aukštąjį išsilavinimą investuojami biudžeto pinigai būtų panaudojami tikslingiau?
A.S.: Aukštasis mokslas turi suteikti platų įvairiapusį pažinimą, suteikti perkeltinius gebėjimus, o ne užtikrinti, kad visi be išimties absolventai įsidarbintų. Jei atkreiptumėte dėmesį į neįsidarbinusių pagal specialybę absolventų rodiklius skirtingose aukštosiose mokyklose, matytumėte, kad skirtumai tarp aukštųjų mokyklų yra minimalūs ir, moksliškai kalbant, statistiškai reikšmingų skirtumų nerastumėte.
Manau, valstybės investuoti pinigai į asmenį, kuris įgijo aukštąjį išsilavinimą, niekada nenueina veltui, jei tas asmuo neemigruoja. Valstybė stiprėja, jei daugiau žmonių gauna kokybišką aukštąjį išsilavinimą, nesvarbu, kokios srities išsilavinimas būtų įgytas. Mokymasis visą gyvenimą yra vienas Bolonijos proceso kertinių uždavinių, todėl kvalifikacijos kėlimas ar persikvalifikavimas – būtina pažangos sąlyga.
– Kokie svarbiausi moksliniai tyrimai šiuo metu atliekami LKKA ir kokiais naujaisiais laimėjimais galėtumėte pasididžiuoti?
A.S.: Pastaraisiais metais akademija daugiausiai lėšų investavo į mokslinių tyrimų plėtrą. LKKA atliekami išskirtiniai Lietuvoje ir tarptautinio lygio tyrimai tokiose srityse, kaip treniravimo mokslas, sporto fiziologija ir genetika, raumenys, judesių valdymas ir reabilitacija, neįgaliųjų įgalinimo fiziologiniai ir socialiniai aspektai, sveikatos, fizinis ir socialinis ugdymas pokyčius patiriančioje visuomenėje, laisvalaikio vadyba, ekonomika ir sociologija. Didžiuojamės šiuolaikiškais genetiniais tyrimais, gausėjančiu mokslo straipsnių ir mokslo bei eksperimentinės plėtros projektų skaičiumi, tarptautinėmis ar tarpuniversitetinėmis doktorantūros studijomis, išaugusia tyrėjų ir jų tyrimų kokybe. Ypač perspektyvi tyrimų kryptis yra susijusi su moderniomis neuroreabilitacijos technologijomis, tam panaudojant informacines technologijas, įvairius robotus.
Lietuvos kūno kultūros akademija kartu su Tartu universitetu (Estija) rengia biomedicinos mokslų srities mokslų daktarus, jau ne vienus metus glaudžiai bendradarbiauja su Aberdyno (Škotija) universitetu. Čia dirbantys akademijos mokslininkai ir toliau stebina įdomiais ir pasaulinio pripažinimo sulaukiančiais tyrimais, kuriuos spausdina žinomiausi sporto mokslo žurnalai.
Per pastaruosius 5–7 metus LKKA mokslininkai pagal mokslinės produkcijos kiekybę ir ypač kokybę, galima sakyti, įsiveržė į pirmaujančių pasaulio sporto mokslo universitetų gretas. Baltijos šalių regione mes dabar esame neabejotini sporto mokslo minties lyderiai ir tuo labai didžiuojamės, nepaisant to, kad mūsų laukia dar labai daug darbų ir naujų iššūkių.

Gaila, tačiau Lietuvoje dar vyrauja nuostata, kad tik „didelis yra geras“.

Inauguracijai besiruošiantis Zbignevas Ibelhauptas galvoja apie naujus rūmus, kuriuose sutilptų visi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai.

Šį penktadienį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) vyks rektoriaus Zbignevo Ibelhaupto inauguracijos ceremonija. Jau pasiūta ir naujoji rektoriaus mantija, kurią modeliavo drabužių dizainerė Sandra Straukaitė. Pasak rektoriaus, tamsiai mėlynos, juodos ir purpurinės spalvos mantija bus aristokratiškai minimalistinė, neblizgės nei auksu, nei sidabru. „Nesinorėjo pompastiškų pretenzijų į prabangą“, – tikina Z.Ibelhauptas.
Kartu bus keičiama ir LMTA emblema bei akademijos vėliava.

Svajonės apie naujus rūmus

Spalio mėnesį rektoriaus pareigas pradėjęs eiti Z.Ibelhauptas stengiasi optimizuoti akademijos valdymą. „Nuspręsta atsisakyti maždaug trisdešimties savų valytojų ir pirkti švaros paslaugas iš verslo. Žinoma, tai socialiai jautrus klausimas, bet juk nesame rūpybos organizacija. Apskritai siekiame, kad visuose administravimo baruose dirbtų profesionalai. Anksčiau akademijoje atrodė normalu įdarbinti savus, muzikantus, tačiau šiandien toks valdymo modelis atgyvenęs“, – neabejoja rektorius.
Patvirtinta ir nauja konkursų į laisvas dėstytojų vietas organizavimo tvarka. Jei pretendentas – atlikėjas, jis privalės atlikti rečitalį, pravesti meistriškumo pamoką ir dalyvauti pokalbyje. Jokių šansų tyliai įsidarbinti katedrose per pažintis nebėra.
Sugriežtinti ir kas penkerius metus vykdomų privalomų dėstytojų atestacijų reikalavimai. Rektoriaus teigimu, meninio profilio akademijų pedagogai privalo būti aktyvūs, visuomenėje matomi kūrėjai, kurių veikla jaunimui būtų gerai pažįstama ir keltų norą studijuoti būtent pas juos.
Ar tokios naujo vadovo iniciatyvos sulaukė pasipriešinimo? „Pasipriešinimas gali kilti bet kam. Tačiau kad turėtume teisę daugiau reikalauti iš studentų, privalome daugiau pareikalauti iš pedagogų. Jie turi būti veiklaus menininko pavyzdys – taip įprasta visose žymiausiose pasaulio akademijose“, – komentuoja Z.Ibelhauptas.
Rektorius kartu su architektais ir sostinės vadovais puoselėja ir naujo akademijos pastato su miestui atviru daugiafunkciu kultūros centru viziją. Apskaičiuota, kad statyti naują pastatą būtų racionalesnis sprendimas, nei rekonstruoti visus šiuo metu LMTA valdomus rūmus. Iš penkių akademijos pastatų trys yra avarinės būklės, be to, juos sunku pritaikyti studijų poreikiams, nes tai – architektūrinis kultūros paveldas. Netgi naujausi akademijos rūmai Tilto gatvėje pasižymi tokia prasta garso izoliacija, kad grojant vienoje auditorijoje gretimoje muzikuoti tampa neįmanoma.
Kaip atsarginis variantas svarstomas ir centrinių LMTA rūmų išplėtimas užimant šalia esančios automobilių stovėjimo aikštelės teritoriją.

Pagerbs Violetą Urmaną

Inauguracijos ceremonijos metu Lietuvoje viešėsiančiai operos solistei Violetai Urmanai bus suteiktas LMTA garbės daktaro vardas. Iki šiol tokiu vardu buvo pagerbti chorvedys Hermanas Perelšteinas (1994 m.), smuikininkas ir dirigentas Yehudi Menuhinas, lietuvių išeivijos JAV solistas Stasys Baras (2000 m.), amerikiečių perkusininkė Linda Maxey (2002 m.), dirigentas Saulius Sondeckis (2003 m.), violončelininkas Davidas Geringas ir austrų dirigentas Josefas Wallnigas (2008 m.).
„Ypač svarbu pagerbti žmones, kurie patys mokėsi šioje akademijoje ir savo ryškia menine veikla garsina jos vardą pasaulyje. V.Urmana, kuri Vilniuje baigė tiek fortepijono, tiek operinio dainavimo studijas ir netgi kurį laiką dirbo Fortepijono katedroje laborante, yra būtent iš tokių. Mums garbė, kad tokio rango primadona sutinka tapti šios akademijos garbės daktare“, – tvirtina Z.Ibelhauptas.

BFL

„Veidas“ ketino šnekinti prieš savaitę į Muzikos ir teatro akademijos rektoriaus kabinetą persikrausčiusį Z.Ibelhauptą inauguracijos proga ir parodyti jį visu naujųjų pareigų grožiu, tai yra dėvintį iškilmingą rektoriaus mantiją. Bet išaiškėjo, kad ceremonija atidėta iki metų pabaigos, ir „kalta“ dėl to būtent… mantija. „Tam, kad ją pasiūtų, turime skelbti viešųjų pirkimų konkursą, sulaukti paraiškų, išrinkti nugalėtoją. Tada kas nors konkursą apskųs, vyks teismo procesas. Jam pasibaigus, pradėsime siūti“, – prognozuoja rektoriumi tapęs pianistas.
Jo atėjimas į postą sutampa su šiokia tokia pertvarka pačioje akademijoje: ji, kaip ir kitos Lietuvos universitetinės aukštosios mokyklos, virsta viešąja įstaiga. „Viena vertus, tapsime ūkiškai savarankiškesni, turėsime galimybę užsidirbti iš komercinės veiklos. Antra vertus, jei nesiseks, galėsime bankrutuoti“, – pabeldžia į stalą rektorius.

Į dėstytojų vietas – konkursai

Ar bus akademijoje ir kitokių pertvarkų? „Atsivedžiau savo komandą – studijų prorektorę doc. Vidą Umbrasienę, mokslo prorektorę doc. Juditą Žukienę ir meno prorektorę prof. Ramunę Marcinkevičiūtę. Beje, teatro srities atstovų rektorate jau kelis dešimtmečius nebuvo – nuo amžinatilsį prorektorės Irenos Vaišytės laikų. Kodėl pasirinkau moteris? Pažvelkite, kas šiuo metu valdo mūsų valstybę… Atvirai šnekant – nekreipiau į tai dėmesio. O kodėl anksčiau akademijai vadovaudavo vien vyrai?“ – savo ruožtu klausia Z.Ibelhauptas.
Šioje mokslo įstaigoje naujasis rektorius sukasi jau tris dešimtmečius, su pusantrų metų tarnybos armijoje pertrauka. „Šaukimą gavau iškart po laimėto M.K.Čiurlionio pianistų konkurso, ką tik įstojęs aspirantūron. Pats tada jaučiausi labai didelis menininkas. Kai kariškių komisija pasiteiravo, ar moku pūsti dūdą, naiviai prisipažinau, kad ne. „Tai koks tu muzikantas?“ – nusistebėjo karininkas. Ir pasiuntė į tankų dalinį, kuriame tarnavom du „europiečiai“ šalia šimtas keturiasdešimt aštuonių tadžikų. Ten mane greit nuleido ant žemės, išmokė pakovoti už save“, – prisimena Zbignevas, neslėpdamas, kad šiuo požiūriu armija išėjo į naudą.
Tad už ką kovos eidamas naujas pareigas? Juk jauni dėstytojai prisipažįsta, kad Muzikos ir teatro akademijai būdinga savotiška „dedovščina“: teisės turėti savo studentų klasę tenka laukti dešimtmečiais. O studentai savo ruožtu skundžiasi, kad trūksta jaunų, pasaulio mačiusių dėstytojų.
„Taip, nes veikė griežtai apibrėžta sistema, reikalaujanti pereiti visus karjeros laiptelius: nuo asistento iki profesoriaus. Jaunimas žino, kad Vakarų akademijose tokios sistemos nėra: į laisvą profesoriaus vietą būna skelbiamas konkursas, kuriame gali dalyvauti visi, turintys atitinkamą kvalifikaciją ir kompetenciją. Todėl ten matome jaunų profesorių. Manau, ir mes turime pereiti prie realių konkursų sistemos. Pretendentai į dėstytojo vietą pagros rečitalį, praves viešą meistriškumo pamoką, dalyvaus pokalbyje su komisija, ir tada drauge studentais nuspręsime, kuris kandidatas verčiausias. Nes žmonių, kurie trypčioja už durų (netgi su užsienio doktorantūrų diplomais), kiekvienoje katedroje yra. Iki šiol naujokas būdavo tiesiog „įkeliamas“ į katedrą metams, dažnai nė katedros vedėjo neatsiklausus. Tokia sistema veikė nuo sovietinių laikų ir man yra visiškai nepriimtina“, – teigia pašnekovas.
Jautresnis klausimas – kaip atlaisvinti jaunimui darbo vietas. Tarkim, Vokietijoje sukanka profesoriui 65-eri, ir „auf Wiedersehen“, jokių kompromisų. „Čia aklai to taikyti nenorėčiau. Paradoksas, bet brandžiausias muzikos pedagogo amžius ir yra 60–65 metai, kai žmogus sukaupia ir išminties, ir patirties. O tuomet tarsi reikėtų viską mesti ir išeiti… Neteisinga, nes, vertinant darbo kokybės kriterijumi, neretai turėtų trauktis jaunesni kolegos. Kita kalba su tokiais, pas kuriuos nebenori mokytis studentai“, – svarsto Z.Ibelhauptas.
O kaip dėl dėstytojų, kurie yra ryškūs, aktyviai gastroliuojantys menininkai ir todėl akademijoje tepasirodo keletą dienų per semestrą? Ar rektorius, kuris pats yra koncertuojantis pianistas, juos supras ir pateisins? „Na, keliskart per semestrą – turbūt kraštutinis pavyzdys, bet apskritai žiūrėčiau skatinamai. Tokie dėstytojai garsina akademiją ir teikia jai naudos: jų meninė produkcija vertinama taškais lygiai taip pat, kaip kitų dėstytojų mokslinė veikla. Ir tie taškai akademijai grįžta pinigais. Todėl laikysimės lankstumo politikos.“

Apmoka gabaus tenoro studijas

Jau keletą metų piktinamasi dabartiniais pretendentų į valstybės finansuojamas studijų vietas atrankos principais, kurie talentingus, bet pavyzdingo atestato neturinčius menininkus palieka „už brūkšnio“. Štai ir šįmet pirmuoju numeriu stojamųjų komisijos įvertintas dainininkas pagal balų sumą nepateko į studentų sąrašą tik todėl, kad valstybiniu lygiu nebuvo išlaikęs vieno reikalingo egzamino.
„Neatstūmėme jo – didžiąją dalį mokesčio už studijas dengiame iš akademijos resursų. Koks bankas sutiktų teikti beveik 19 tūkst. Lt paskolą (tiek kainuoja vieni bakalauro studijų metai) jaunuoliui, kuris baigęs akademiją taps dainininku arba muzikos mokytoju? Kada jis tokią paskolą pajėgs grąžinti? Bet užvėręs mūsų duris, jis sėstų į autobusą, išliptų Varšuvoje arba Helsinkyje ir ten padainavęs pedagogų būtų sutiktas išskėstomis rankomis“, – tvirtina rektorius.
Šalia tradicinių studijų programų akademija žada siūlyti ir naujų, laiko poreikius atliepiančių specialybių. Šįmet, pavyzdžiui, atidaryta taikomosios kompozicijos programa. Vis dėlto rektorius pabrėžia, kad taikomųjų specialybių populiarumas – „slidus“ perspektyvos požiūriu. Tarkim, buvo laikas, kai jaunuoliai šturmuodavo garso režisūros ar kultūros vadybos studijas. Šiuo metu bedarbių vadybininkų – pilna darbo birža. Kad pavyktų rasti optimalų madingų ir klasikinių disciplinų santykį, rektorius ketina suburti strateginę veiklos tarybą, numatančią visuomenės kultūrinių pomėgių kaitą ir darančią įtaką jos skonių formavimui. Tarybos nariais galėtų tapti ne tik akademijos specialistai, bet ir jos absolventai, sėkmingai kuriantys savo karjerą užsienyje.
Patarimų iš šalies naujajam vadovui prireiks ne vien studijų planavimo klausimais. Netgi rektoriaus kabinete girdėti, kaip koridoriuje už polietileno „užuolaidos“ džeržgia statybininkai. Bet tai, ką matome čia, pasak pašnekovo, niekis, palyginti su darbo sąlygomis netoliese, Gedimino prospekte stovinčiuose trečiuosiuose akademijos rūmuose, kur repetuoja būsimi vokalistai. „Ten be šalmo geriau nesirodyti, nes gali užkristi tinko gabalas. Yra buvę, kad užsieniečiai, atvykę skaityti paskaitų, apsisukdavo ir išeidavo argumentuodami, jog nesaugi aplinka“, – neslepia Z.Ibelhauptas.
Kadangi pastatų atnaujinimo darbus turi planuoti profesionalai, o ne muzikantai, ketinama ieškoti verslo partnerių, kurie sutiktų mainais už koncertus pasidalyti kompetencija, nurodyti, kokie rekonstrukcijų projektai realūs, o kokių verčiau atsisakyti.

Ar muzikantai taps universiteto studentais

Kone daugiausiai nerimo akademijos senbuviui kelia iš Švietimo ir mokslo ministerijos sklindančios žinios, kad ten svarstomas Muzikos ir teatro bei Vilniaus dailės akademijų suvienijimas, taip pat – jų abiejų prijungimas prie Vilniaus universiteto. Darbo grupėje, rengiančioje siūlymus šiuo reikšmingu klausimu, nėra nei LMTA, nei VDA atstovų. „Man nesuvokiama, kaip valstybė galėtų sau leisti neturėti muzikos, teatro ir dailės akademijų“, – stebisi Z.Ibelhauptas. Netgi dviejų meninio pobūdžio mokslo įstaigų jungimas, jo nuomone, turėtų vienintelį privalumą: sutrumpėtų akademijos pavadinimas.
Ar siūlymas steigti Lietuvos meno akademiją toks jau blogas? Sumažėtų valdymo aparatas, sutaupytume finansų, o muzikantų, teatralų ir dailininkų bendras buvimas galėtų virsti įdomiais meniniais projektais. „Taip tik atrodo. Patikėkite – visą rugsėjo mėnesį drauge su naujuoju VDA rektoriumi Audriumi Klimu ieškojom įmanomų mūsų akademijų sąlyčio taškų. Ir priėjom išvadą, kad dabar drauge galėtume sukurti puikų meno projektą, o jei abiem tektų plėšytis dėl to paties lito – veikiausiai nieko nebeišeitų“, – dėsto pianistas.
Motyvai abi akademijas paversti Vilniaus universiteto padaliniais dar labiau abejotini. „Bandoma formaliai pasiekti, kad Lietuvoje universitetinių mokyklų kiekis susitrauktų nuo dabartinių trisdešimties iki vienženklio skaičiaus. Bet juk VU neturi jokios menininkų rengimo patirties, o mes ją sukaupėm didžiulę. Apskritai toks kompleksinių universitetų modelis būdingas šalims, nepasižyminčioms sena kultūrine tradicija. Jis ypač populiarus naujuose, dar besivystančiuose miestuose, kuriuose universitetas tampa pagrindiniu mokslo ir kultūros židiniu. Tačiau senos kultūrinės tradicijos valstybėse akademijos dažniausiai būna suverenios“, – tvirtina Z.Ibelhauptas.
Į kokias pasaulio akademijas naujasis rektorius norėtų lygiuotis? Sako, tokių daug, o pirmiausia pavydą kelia jų infrastruktūrinės galimybės. „Štai Estijos muzikos ir teatro akademija neseniai persikėlė į naują pastatą, šiuo metu greta kyla ir didelė koncertų salė. Nepaisant to, muzikantų studijos Taline kainuoja trečdaliu pigiau nei Vilniuje – maždaug 12–13 tūkst. Lt. Todėl ketinu peržiūrėti, ar pagrįstai apskaičiuotos studijų kainos Lietuvoje“, – žada Z.Ibelhauptas.