Stebint pastarųjų dienų bakchanalijas Seime norisi paklausti vienintelio dalyko: ar tai, kas dabar vyksta įstatymų leidėjų galvose, suprantama už biudžetą atsakingai finansų ministrei ir ar ji galėtų tai daugmaž logiškai paaiškinti šios šalies piliečiams ir mokesčių mokėtojams?

Labai abejoju, kad tai įmanoma, tad pradėsiu nuo pradžių.
Biudžetas yra visuomenės susitarimas dėl jos žmonių gyvenimo, o išskirtiniais atvejais – ir (ar) dėl išgyvenimo. Galima rinktis įvairių modelių: galima turėti santykinai nedidelę per biudžetą perskirstomų lėšų dalį, tačiau tokiu atveju privalu turėti ūkio struktūrą, generuojančią pakankamai dideles pajamas, kurios gali būti paverčiamos įvairios formos turtu daugumai gyventojų.
Tokiu principu veikia, pavyzdžiui, JAV, Japonijos ar Šveicarijos sistemos. Ten per biudžetą perskirstoma apie trečdalį šalyje sukurto produkto, išlaidų srityje akcentuojant visų pirma valstybės ir jos esminių institucijų palaikymą bei plėtrą, tačiau darbo pajamos tokiose valstybėse gerokai viršija 60 proc. BVP, tad bent didesnė gyventojų dalis ta ar kita forma gali įsigyti privatų medicinos draudimą arba aukštesnio lygio išsilavinimą ir nėra linkę remtis socialinės pagalbos sistemomis.
Galima rinktis daugelyje senųjų Europos valstybių įprastą gerokai labiau socialiai orientuotą valstybės valdymo modelį, kai per biudžetą perskirstoma apie pusę valstybėje sukurto produkto ir tokiu atveju daugumos gyventojų adekvatų gyvenimo lygį garantuoja apie 50 proc. BVP, skiriamo samdomam darbui. Šiuo atveju didesnę minėtų medicinos išlaidų, išsilavinimo ar paramos, netekus pajamų, dalį bendru visuomenės sutarimu kompensuoja valstybė.
Kai kurių naujųjų ES valstybių, tarp jų ir Lietuvos, sistemos, prisidengus kraštutinai ideologiniu pasiūlos skatinimo modeliu, statomos ant kitų, nestabilių ir nesubalansuotų pamatų. Manoma, kad per valstybės biudžetą turi būti perskirstoma kiek įmanoma mažiau, tarsi tas perskirstymas būtų ne visuomenės sutarimo klausimas, o kažkoks savaiminis biblinis blogis, tačiau prisidengus konkurencingumo skatinimo šydu ir empiriškai nepatvirtinamu teiginiu, kad visas gėrybes ir pajamas valstybei esą generuoja eksportas, o šis skatinamas pirmiausia labai menku darbo užmokesčiu.
Turime išsigimusią pajamų apytakos sistemą, kai biudžetui tenka vos per 30 proc. pajamų (Lietuvoje 2010 m. – 33,8 proc. BVP, antra vieta nuo galo po Slovakijos), ir tai reiškia, kad jis nepajėgus adekvačiai tenkinti daugelio ES būtent per biudžetą tenkinamų poreikių. Kita vertus, tie poreikiai negali būti tinkamai patenkinti ir privačiai, nes daugumos gyventojų, dirbančių samdomą darbą, pajamos sudaro vos per 40 proc. BVP ir yra nepakankamos įpirkti privačios medicinos, laisvalaikio ar investicijų į savo išsilavinimą, juolab nėra pakankamos, kad leistų atidėti dalį pajamų ir taip sukauptu turtu didintų šeimos saugumą, netekus pajamų.
Ratas užsidaro: šalies eksportas (kuris vis dėlto labai priklauso nuo dabar ypač neapibrėžtų išorinių sąlygų), skatinamas itin menkomis darbo sąnaudomis, naikina vidaus rinką, tad ir daugumos būtent vidaus rinkoje veikiančio verslo išgyvenimo galimybes. Kita vertus, labai menkos daugelio pajamos, negarantuojančios net elementaraus išgyvenimo, reikalauja, kad dalis tam išgyvenimui būtinų pajamų būtų kompensuojamos kaip socialinės išmokos.
Taigi, mokesčių mokėtojai vis didesnę bendrai biudžetuose sukauptų lėšų dalį priversti naudoti kaip socialines išmokas, kurios atitenka verslui, mokančiam minimalius ar artimus minimaliam darbo užmokesčius, arba, dar tiksliau, verslui, kuris neefektyvus, tad privalėtų bankrutuoti, arba verslui, kuris ciniškas, tad turėtų būti sutramdytas. Neaišku ir tai, ar visuomenė supranta, kad jai permetama vis daugiau verslo sąnaudų, taip mažinant daugumos galimybes savo pajamas ateityje paversti turtu, generuojančiu pajamas. Ir ar ji linkusi su tuo sutikti?
O dabar grįžkime į Seimo salę. Iš pirmo žvilgsnio galime manyti, kad siūlomi progresinio apmokestinimo būdai tarsi nukreipti į didesnio socialinio teisingumo kūrimą. Vis dėlto pats siūlomas modelis tiek ydingas, kad bent tokiu aspektu rimčiau nevertintinas. Pavyzdžiui, didesniais mokesčiai ketinama apkrauti tuos, kurių bendros mėnesio pajamos viršija 8000 litų. Kodėl pasirinkti būtent minėti 8000 litų – neaišku. Ir jau visai neaišku, ką tas skaičius reiškia. Ar tai daug? Galbūt. O gal mažai? Galbūt. O gal neįmanomai mažai? Irgi gali būti.
Štai konkretūs galimi pavyzdžiai. Turime žmogų, kurio mėnesio pajamos, tarkime, 8300 litų per mėnesį. Jis turi išmokėtą būstą, gyvena šeimoje be vaikų, žmona uždirba irgi nemažai. Žinoma, jo galimybės mokėti didesnius mokesčius yra realios. Tačiau apsukime situaciją kitu kampu – 8300 litų uždirba penkių vaikų tėvas, kurio žmona nedirba, nes vienas vaikučių neįgalus ir jam būtina nuolatinė priežiūra. Šeima gyvena santykinai dideliame, bet tokiai šeimai būtiname name, pirktame už būsto paskolą, kuriai kas mėnesį tenka skirti, tarkime, 2000 litų. Taigi septyni žmonės priversti verstis iš vos per 6000 litų. Ar tai prabanga? Ar ji turi būti papildomai apmokestinama? Ir ko siekia visuomenė, dar papildomai atimdama iš tokios šeimos? Socialinio teisingumo? Na, nejuokinkite.
Menkai išsilavinę Seimo nariai yra tiek arogantiški, kad visų mūsų gyvenimą ketina karpyti iš esmės nesuvokdami, ką daro. O kadangi jie kreipiasi į daugiausia tokio pat nevykusio išsilavinimo rinkėjus, žaidimas galutinai pralošiamas. Vietoje ateities pasirenkame pensininkus (taigi ir mažesnes būsimų pensininkų pajamas). Vietoje adekvataus teisingumo, būtino bet kuriai efektyviai ekonominei sistemai, pasirenkame dar didesnę poliarizaciją, tiesa, keičiame pyrago pjaustymo principus (pasiimame kitą peilį).
Tai, kas dabar vyksta Seime, yra šalies ateities naikinimas. Manau, kad esame verti to, ką turime, – nenorime girdėti, mokytis ir mąstyti, tad turėsime kentėti.

Trakuose įsikūrusiame restorane „Apvalaus stalo klubas“ penktadienį pirmą kartą Lietuvoje surengta akloji vakarienė, kurios dalyviai patiekalus ir gėrimus ragavo užrištomis akimis.

Laikinas regos ribojimas aklosios vakarienės metu tiesiog išlaisvina skonio, klausos ir lytėjimo pojūčius, kurių dėka sodriau patiriamas tikrasis maisto gardumas, vyno charakteris bei derinių subtilumas. Tačiau, anot „Apvalaus stalo klubo“ įkūrėjos ir puoselėtojos Rasos Šnaiderienės, akloji vakarienė dovanoja daug naujų potyrių ne tik kulinarijos, bet ir bendravimo srityje.

„Vynas ir maistas būna daug gardesni, kai jų vertinimais dalinamės su bendraminčiais. Lygiai taip pat aklojoje vakarienėje patiriami pojūčiai tampa daug vertingesni, juos išgyvenant drauge su kitais. Bendravimas užrištomis akimis, nematant nei pašnekovo akių, nei jo kūno kalbos – ypatinga patirtis, širdyje atgaivinanti žmogiškos bendrystės patyrimo džiaugsmą. Vakarienės pradžioje užklumpantį vienišumo jausmą, stengiasi išblaškyti komunikabiliausieji. Bendrystės jausena tą akimirką kuriama kiek neįprasta forma: be regos pagalbos pajaučiant šalia esančio žmogaus būseną, atsispindinčią jo kalboje, balso tembre ir skleidžiamuose impulsuose. Tai išties ypatingai išgyvenama bendrystės patirtis“, – įspūdžiais dalinasi R. Šnaiderienė.

Neįprastų pojūčių kelionėje vakarienės dalyvius lydėjo vieno garsiausių pasaulyje Ispanijos gėrimų gamintojų šeimos Torres someljė Anna Manchon Monserrat. Laikinai apakintiems svečiams ji ne tik nupasakojo kur padėti įrankiai, lėkštės ir taurės, aktyviai bendravo su žmonėmis, klausinėjo kaip jie jaučiasi, delikačiai įtraukdavo į diskusiją apie ragaujamų patiekalų ir vynų savybes, tuo kurdama intrigą.

Aklosios vakarienės aperityvui patiekti trijų sūriu bei alyvų aliejaus ir kapotų bazilikų padažu pagardinti morkų ir salierų putėsiai kartu su restorane šviežiai iškeptos duonos asorti. Pirmąją aklosios vakarienės intriga tapo kreminė langustų sriuba – retas svečias galėjo atspėti, ko ragauja. Po jos sekė karštas patiekalas – restorano kokybės ženklu laikomas ant grotelių keptos stirnų nugarinės kepsnys. Desertui patiektas grietinėlės kiaušinio kremas su bazilikais, padengtas traškia karamelės plutele – tai ispaniškas gardėsis „Crema Catalana“. Jo gamybos pagal senas ispanų kulinarijos tradicijas „Apvalaus stalo klubo“ virtuvės šefę Indrę Medeliauskaitę Barselonoje išmokė Torres šeimos šefas Sergi Millet.

„Aklosios vakarienės įspūdžius pirmą kartą patyriau svečiuodamasi pas Torres šeimą Ispanijoje. Tai paliko tokį gilų įspūdi, kad iš karto pasižadėjau šiuo svetingumo atradimu pasidalyti su Lietuvos žmonėmis. Todėl netrukus su pagrindiniais „Apvalaus stalo klubo“ komandos nariais nuvykome į Barseloną, kur jie sėkmingai išmoko aptarnavimo meno subtilybių bei aklųjų vakarienių organizavimo tradicijų.

Šį vakarą svečiai susipažino su abiem mūsų mokytojomis – someljė Ana ir Marta, kurios, drauge su „Apvalaus stalo klubo“ komanda pravesdamos vakarą, padrąsino mus pačius tęsti šią gražią tradiciją ir džiuginti ja Lietuvos žmones. Matydami svečių laimingas akis, priimdami padėkas ir aukštus įvertinimus, savo svečiams nuo šiol siūlysime galimybę rengti privačias akląsias vakarienes „Apvalaus stalo klube“, – teigė R. Šnaiderienė.