Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis, nuvykęs į Vokietiją autobusu, kovo 29 d. rado lietuviškai ir vokiškai ranka rašytus dokumentus su visais 20 aiškiai originalių parašų. Jie saugomi Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve.

Pernai „Veidas“ priminė Neprik-lausomybės Akto kelią į Vokietijos žiniasklaidą 1918 m. („Veidas“, 2016 m., nr. 44). Be abejo, tai buvo spaudai skirtas tekstas – veikiausiai mašinraštis be parašų. Remtasi Ingridos Jakubavičienės straipsniu „Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninės ir politinės veiklos epizodai (1918–1940 m.)“ (http://www.istorijoszurnalas.lt).

1917 m. Lietuvos Taryba J.Chodakauskaitei skyrė sudėtingą užduotį – vykti į Berlyną ir ten vokiečių kalba leisti laikraštį „Das Neue Litauen“ (liet. „Naujoji Lietuva“), kuriame būtų skleidžiamos Lietuvos nepriklausomybės idėjos. Žurnalo teišėjo septyni numeriai, nes dėl J.Chodakauskaitės straipsnio apie vokiečių okupacinės valdžios siautėjimą Lietuvoje jis buvo uždarytas.

Dar svarbesnį vaidmenį Jadvyga suvaidino paskleidžiant Vokietijoje žinią apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą 1918 m. vasario 16 d. Pasinaudota vokiečių karo žurnalistu Oskaru Wöhrle. Petras Klimas atsiminimuose užsimena, kad tai vokiečių karo žurnalistas, rašęs laikraščiui „Zeitung der Zehnten Armee“ („Dešimtosios armijos laikraštis“), kuris prižadėjo jam perduotus keletą Akto nuorašų slapta nugabenti į Vokietiją ir išplatinti vokiečių laikraščiuose. Jadvyga vakare slapta iš spaustuvėje dirbusio P.Klimo paėmė keletą „Lietuvos aido“ egzempliorių su Vasario 16-osios aktu ir, saugodamasi vokiečių šnipų, kurie sekė visus su Antanu Smetona susijusius lietuvių veikėjus, perdavė juos O. Wöhrlei. Todėl vokiečiai, Vilniuje konfiskavę visą „Lietuvos aido“ tiražą su Nepriklausomybės Aktu, mažai ką telaimėjo. Po keleto dienų Lietuvoje pasklido žinia, kad apie Lietuvos nepriklausomybę jau pranešė keli stambūs Vokietijos laikraščiai.

Istorikas, žurnalistas Juozas Pajaujis cituoja J.Chodakauskaitės-Tūbelienės laišką jam: „Vokiečiai tada leido Vilniuje laikraštį „Zeitung der Zehnten Armee“, kurio vienas redaktorių buvo didelis Lietuvos ir lietuvių prietelius, elzasietis rašytojas Wöhrle. Atėjęs į Vilnių su vokiečių kariuomene, jis nepaprastai susižavėjo Lietuvos istorija ir lietuvių pasiryžimu atstatyti savo krašto nepriklausomybę ir buvo pasiryžęs mums padėti, kiek tik įmanoma. Savaime aišku, kad tarybos žmonės tuojau apie jį pagalvojo, kada reikėjo deklaraciją persiųsti į Vokietiją. Buvo sutarta, kad deklaracijos tekstas bus jam slapta pristatytas ir jis jį persiųs kuriuo nors būdu į Vokietiją. Kadangi tarybos žmonės vokiečiams buvo gerai žinomi ir galėjo būti sekami, tai buvo pasiūlyta man vieną vakarą susitikti su Wöhrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą. Vieną raktą į Mokslo draugijos patalpas gavo ponas Wöhrle, kitą – aš. Jis turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Man įėjus su savo raktu, aš jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu ir pirmoji išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių dienų jis mums pranešė savo uždavinį įvykdęs.“

Scanpix

Paryžius šiąnakt išgyveno siaubo naktį – per įvykdytus šešis susijusius teroro aktus aukų skaičiai yra tokie: 128 žuvę, daugiau kaip 250 sužeistų, iš kurių 99 būklė yra labai sunki.

Policija naujienų agentūrai AFP praneša, kad į šiuos skaičius neįtraukti aštuoni teroristai, kurie visi buvo apsijuosę sprogmenimis.

Prezidentas Francois Hollande’as, kalbėdamas po šio smurto proveržio, kuris pareikalavo daugiausia aukų Prancūzijoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, pažadėjo, kad jo šalis tvirtai priešinsis terorizmui.

Daugiausiai žmonių, apie 80, buvo nužudyti per įkaitų dramą Paryžiuje esančiuose koncertų rūmuose „Bataclan“, kuriuose penktadienio vakarą koncertavo amerikiečių roko grupė ir kur užpuolikai dešimtis žmonių buvo paėmę įkaitais bei mėtė sprogmenis į savo belaisvius. Per policijos specialiųjų pajėgų šturmą tame komplekse buvo nukauti trys įtariami džihadistai.

Didelę sumaištį sukėlė ir sprogimas šalia Paryžiaus „Stade de France” stadiono, kur penktadienį vakare vyko draugiškos Prancūzijos ir Vokietijos futbolo rinktinių rungtynės. Po sprogimų tūkstančiai futbolo sirgalių buvo evakuoti. Rungtynės buvo nutrauktos.  Prancūzijos prezidentas F. Hollande’as buvo „Stade de France” stadione tuo metu, kai netoliese susisprogdino teroristai, bet buvo nedelsiant iš jo išvestas apsauginių.

Teroristai taip pat nesirinkdami aukų puolė dar mažiausiai keturis Paryžiaus restoranus ir kavines. Kai kurie aukomis tapę žmonės kulkų buvo pakirsti tiesiog gatvėje. Šiame Paryžiaus rajone, netoli madingo Oberkampfo kvartalo, garsėjančio savo naktiniu gyvenimu, buvo ir kitas teroristų taikinys, koncertų rūmai „Bataclan“ – viena geriausiai žinomų vietų rytiniame Paryžiuje. Penktadienio naktį joje koncertavo iš Kalifornijos atvykusi grupė „Eagles of Death Metal“. Salėje buvo daugiau kaip 1500 žmonių.

Iškart po išpuolių musulmonų ekstremistai „Twitter“ paskyrose puolė liaupsinti išpuolius ir smerkė Prancūzijos veiksmus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytose. Paskyrose su arabiškomis žymomis, kurias galima išversti kaip „Paryžius dega“ ir „Kalifato valstybė smogia Prancūzijai“, jie reiškė nuomonę, kad skerdynes veikiausiai surengė grupuotė „Islamo valstybė“ (IS).

Sukurti ar atkurti valstybę nelengva, bet dar sunkiau ją kurti kiekvieną dieną. Tačiau jei nors kažkelintas politikas paskaitytų intelektualų politines įžvalgas, Lietuvos raida gal būtų kryptingesnė ir spartesnė.

Lietuviams artėjant prie 1918-ųjų vasario 16-osios reikėjo net tokios diskusijos: kuri intelektualų anuomet vartota sąvoka būtų tinkamiausia įkursimam savarankiškam politiniam ir teritoriniam lietuvių tautos dariniui vadinti – tėvynė, valstija, viešpatystė, ciecorystė, valdystė, šalis, kraštas ar valstybė. XX a. pradžioje apsistota ties valstybės sąvoka. Dar sudėtingiau buvo apibrėžti ir sutarti dėl valstybės idėjos turinio.

Kaip parodė tolesnių ginčų dėl mūsų valstybės krypties 97-eri metai, prabėgę nuo 1918-ųjų vasario 16-osios, sukurti ir atkurti valstybę sunku, bet dar sunkiau ją kurti kiekvieną dieną.

„Diskusijos apie Lietuvos valstybę, prasidėjusios XX a. pradžioje ir besitęsiančios lig šiol, susijusios su skirtingu žmonių bendruomenės suvokimu, kas yra laisvė, dėl ko mes kovojame ir ko siekiame. Iš čia ir tas nusivylimas, kad ne dėl tokios laisvės kovojome. Taip buvo ir po 1918-ųjų, ir po 1990-ųjų“, – pastebi valstybės lietuviškosios sampratos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Istorijos instituto podoktorantūros stažuotojas dr. Justinas Dementavičius.

Dažnai apie nepriklausomos valstybės siekį kalbama labai abstrakčiai, jos turinys iki galo neišsakomas. O reikia kalbėti plačiau: kas yra lietuvis, kas svarbiau – tauta ar liaudis, kuris interesas svarbesnis – ekonominis, politinis ar kultūrinis. XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos intelektualai gana aiškiai reiškė politines idėjas, kas jiems yra laisvė, kaip jie supranta asmenį, politinę bendruomenę, kas joje svarbiausia, samprotavo, kad valstybė yra daugiau nei gyventojai, teritorija ir suverenumas.

Buvo diskusijų ir apie kažkokį specifinį lietuvišką valstybės modelį. Tačiau, pasak J.Dementavičiaus, nieko ypač naujo tokiomis kalbomis nesukūrėme, nes ir negalėjome to padaryti. Graži ambicija – kad tauta turi išsiskleisti kultūriškai, bet kai kuriamos politinės institucijos, originaliems būti sudėtinga. Politiniai režimai, gerosios ir blogosios jų formos apibrėžti klasikinės politinės filosofijos, tik jie pritaikomi konkrečiame kontekste. Tad, pasak J.Dementavičiaus, svarbiausia paisyti tarpukario filosofo Stasio Šalkauskio įvardyto labai gražaus principo „momento reikalai ir principų reikalavimai“: reikia gyventi čia ir dabar, bet visuomet remtis į nekintamas dorovines nuostatas. O ~idee fixe~ apie dausuvas telieka grožinei kūrybai.

Kitas klausimas, kiek intelektualų mintys daro įtakos politikų sprendimams.  J.Dementavičius neabejoja, kad XIX a. sujudimas dėl lietuvių tautos atgimimo buvo neįmanomas be tam tikro akademinio pasirengimo ir supratimo apie naują tautos koncepciją – ne visų tautų suliejimą, o atskirtas kultūrines bendruomenes, iš kurių kyla specifinė politinė ir ekonominė tvarka. Kad tokia idėja gimtų, reikėjo tam tikro intelektinio lūžio, kurį išsakė Simonas Daukantas. Motiejus Valančius suvokė  būtinybę iškelti lietuvių kultūrą, jis išdrįso po 1863 m. sukilimo nepaklusti valdžios sprendimui dėl lietuviškų rašmenų draudimo, o tam reikėjo intelektinių pastangų įveikti tradicinį Katalikų bažnyčios paklusimo valdovui principą.

Lietuvos valstybės formavimuisi darė įtaką tai, apie ką diskutavo intelektualai, kas buvo sakoma universitetų auditorijose. Liaudininkiškoji pakraipa atėjo iš Rusijos universitetų auditorijų. Tautininkų po 1926 m. perversmo bandyta įgyvendinti politika tam tikra prasme irgi kilo iš intelektinių idėjų, pagrįsta tam tikra filosofija – autoritetų iškėlimo, žmogaus pajungimo tautos naudai. Tautininkų idėja, kad viskas turi kilti iš tautos, perimta iš Europos romantikų, tautininkai cituodavo ir fašistinės minties klasikus, kurie pagrindė tautos iškilimą. Krikščionių demokratų nemažai buvo su europinio lygio filosofiniu pasirengimu. O universiteto profesorius Mykolas Romeris sukūrė tuometę konstitucinę doktriną, kurios idėjomis remiasi ir dabartinė.

Politine mintimi europiniame kontekste prilygome kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, o intelektualų įtaka Lietuvos Pirmosios Respublikos kūrimo procese buvo didžiulė.

Atkuriant valstybės nepriklausomybę vėl neabejotinai svarbus buvo intelektinės minties tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje indėlis. Išeivijos intelektinės srovės – krikščioniškoji demokratinė ir ypač liberalioji „Santara-Šviesa“, kuri, kitaip nei katalikiškoji, bendravo su okupuotoje Lietuvoje gyvenančiais tėvynainiais, buvo atsisukusi veidu į Lietuvą, darė įtaką Lietuvos intelektualų sluoksniuose.

Tačiau, kaip pastebi J.Dementavičius, kitas klausimas, kokių minčių, politinių įsitikinimų pagrindu buvo atkurta nepriklausoma Lietuva: „Lūžis negali įvykti per vieną naktį – penkiasdešimt metų buvome mokomi kalbėti apie politiką tam tikru būdu. Galėjo tai nepatikti, tačiau tikėjimas geresniu ekonomine prasme gyvenimu lig šiol išliko svarbesnis Lietuvos valstybės tikslas nei kultūrinis klestėjimas ar principingas valstybingumo teigimas. Daugiau kalbame apie ekonominį liberalizmą, nematydami žmogiškosios dimensijos. Šiuo požiūriu vis dar esame sovietiniai.“

Pirmoji Respublika koncentravosi į švietimą, dabartinė – į materializmą

Lyginti nebe intelektinę mintį, o konkrečius abiejų Respublikų politinių lyderių veiklos prioritetus, programas ir veikimo taktiką sudėtinga, nes valstybės padėtis yra skirtinga. Skiriasi žmonių pasaulėžiūra, prioritetai, valstybės vidaus ir užsienio kryptys. Skiriasi laikmetis.

„Gal skambės keistai, bet prieškariu nustatyti valstybės politikos kryptis buvo lengviau, – lygina Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Artūras Svarauskas. – Tada vyravo du pagrindiniai tikslai – padaryti Lietuvą lietuvišką ir įgyvendinti teritorinę valstybės programą.“

Prieškariu pamatines valstybės politikos kryptis apibrėžė etninių lietuvių siekis įsitvirtinti savoje valstybėje. Didžioji dalis jų buvo valstiečiai, vertėsi žemės ūkiu, todėl miestuose ir miesteliuose nemažą procentą gyventojų sudarė kitų tautybių piliečiai – lenkai, žydai. Pastarieji užėmė reikšmingas pozicijas pramonėje, versluose. O iki 1922 m. pradėtos įgyvendinti žemės reformos nemaža dalis žemės priklausė dvarininkams, kurie buvo lenkiškos kultūros skleidėjai. Todėl dėl pagrįsto lietuvių siekio įsitvirtinti miestuose bei žemės reformos, iš esmės neatlygintinai nusavinusios dvarus, kilo etninė įtampa tarp lietuvių, lenkų, žydų. Pasak A.Svarausko, šiandieninėje Lietuvoje šios problemos neaktualios, tačiau prieškariu tai buvo vienas labiausiai lietuvių visuomenę mobilizuojančių veiksnių. Tą suprato politikai, ir visų vyriausybių uždaviniai iš esmės nesiskyrė – įsitvirtinti mieste ir sukurti tautinį ūkį.

Šalia materialinio aspekto, tas pats pasakytina apie kultūros ir švietimo politiką. Kryptis – lavinti visuomenę (XX a. trečiajame dešimtmetyje maždaug trečdalis Lietuvos gyventojų buvo beraščiai), plėsti švietimo sistemą (juk Lietuva iki 1922 m. savo teritorijoje neturėjo jokios aukštosios mokyklos) ir puoselėti tautinę kultūrą. Pastarasis aspektas ypač ryškus tapo prezidento Antano Smetonos valdymo metais ketvirtajame dešimtmetyje.

Tad, kaip pabrėžia A.Svarauskas, prieškario Lietuvos politinis elitas akivaizdžiai skyrėsi nuo dabartinio savo požiūriu į švietimo sistemą: „Dabar vyrauja sausą pragmatizmą ir materializmą konstruojančios veiklos kryptys. Kitaip tariant, aukštasis mokslas ir apskritai išsilavinimas matomas daugiausia per verslo, pajamų ir kitokių materialinių dalykų aspektus. Prieškariu daug dėmesio buvo skiriama ne tik šioms sritims, bet ir humanitariniam visapusiškam piliečio lavinimui, kuris leido turėti platesnę pasaulėžiūrą ir neapsiriboti tik pinigų kalimu.“

Kitas veiksnys, išskiriantis abiejų Respublikų politinio elito veiklos kryptis ir jos programas, – teritorinis valstybės aspektas. Pasak A.Svarausko, prieškariu iš esmės visa Lietuvos užsienio politika buvo paremta ant dviejų polių – Vilniaus ir Klaipėdos. Lietuvių siekis turėti šiuos miestus lėmė santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir didžiosiomis Europos galiomis.

Pirmiausia – Klaipėda ir Klaipėdos kraštas. Kaip žinome, jis Lietuvos Respublikos dalimi autonominėmis teisėmis išbuvo nuo 1923 iki 1939 m. Klaipėda Lietuvai atiteko po Lietuvos vyriausybės 1923 m. žiemą suplanuoto ir inscenizuoto sukilimo. Tai išties drąsus, gal net avantiūristinis sprendimas, kuris Lietuvai baigėsi laimingai. Klaipėda po daugelio šimtmečių tapo Lietuvos dalimi.

Avantiūristinis jis buvo todėl, kad lietuviai Klaipėdą kariniais veiksmais perėmė ne iš vokiečių, o iš tuo metu regioną administruojančios Prancūzijos. Kitaip tariant, lietuviai formaliai ėjo į konfliktą su viena iš Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų ir didžiąja Europos valstybe. Todėl Lietuvos politinio elito sprendimas ginklu prisijungti Klaipėdą buvo iš tiesų drąsus. Akivaizdu, kad kitaip pasielgti lietuviai negalėjo: Lietuva be Klaipėdos – valstybė „be plaučių“.

Vilniaus krašto klausimas buvo dar svarbesnis. Vilnius, kitaip nei Klaipėda, svarbus ne tiek ekonominiu, kiek moraliniu požiūriu. Tai Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, pagrindas – istorinė Lietuvos sostinė dar nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Tačiau nuo 1920 iki 1939 m. rudens ji buvo Lenkijos dalis, todėl, kaip primena A.Svarauskas, visų Lietuvos vyriausybių, atskirų politikų ir kiekvieno susipratusio lietuvio pagrindinis tikslas („programa“) tarpukariu buvo susigrąžinti istorinę sostinę. Šis programinis teiginys raudonu siūlu driekiasi per visą tarpukarį. Raudonu dėl to, kad nemaža Lietuvos politinio elito dalis, ypač ketvirtajame dešimtmetyje, kai pradėjo ryškėti Hitlerio ekspansija Europoje (ir tapo aišku, kad vienas jo taikinių – Klaipėda), Vilniaus krašto grąžinimą siejo su SSRS.

Dabartinėje Respublikoje šių problemų nėra, todėl ir kai kurios politinės programos, tiksliau, idėjos, yra tolimos prieškario Respublikos nuostatoms. A.Svarauskas tai argumentuoja tokiais pavyzdžiais: vargu ar kas tarpukariu (ypač XX a. ketvirtame dešimtmetyje) Lietuvoje būtų supratęs idėją apie Lietuvos veiklos krypčių orientaciją į buvusias LDK teritorijas, nes tai prieštarautų tautinės valstybės modeliui. Taip pat mažai kam tada buvo priimtina Lietuvos politikos orientacija į Skandinavijos valstybės.

Skirtumas tarp dviejų Respublikų politikų ir visuomenės juntamas požiūryje į lietuvius, kurie gyveno ir dirbo iki nepriklausomybės paskelbimo 1918 ir 1990 m. XX a. ketvirtame dešimtmetyje kalbų apie tai, kad dalis lietuvių tarnavo carinės Rusijos ar kaizerinės Vokietijos okupacinėse struktūrose, beveik neliko. Šiandieninėje Respublikoje kolaborantų (tikrų ir tariamų) paieškos yra labai gyvas ir efektyvus kai kurių politikų programinis veiklos variklis.

Panašumų abiejų Respublikų lyderiai turėjo ir turi sprendžiant lietuvių emigracijos klausimus. Kaip ir prieškariu, lietuviai yra viena labiausiai emigruojančių Europos tautų, tačiau aiškios strategijos, kaip tvarkyti šį klausimą, tada nebuvo. Nėra ir dabar. Pripažįstama, jog tai vienas probleminių klausimų, dažnai jis iškyla į viešąją erdvę, dauguma pasisako, kad tai negatyvus reiškinys, tačiau veiksmingų sprendimų, ką daryti, kad jis mažėtų, neatrandama.

A.Svarauskas primena, kad prieškariu Lietuvos politiniams lyderiams, ypač XX a. trečiajame dešimtmetyje, labai didelę įtaką turėjo Katalikų bažnyčia. Dvasininkai užėmė aukštus politinius postus – buvo ministrai, Seimo nariai. Jie darė ženklią įtaką ir švietimo sistemai. A.Smetonos valdymo metais pasaulietinės valdžios santykius su dvasine valdžia pradėta keisti, tai yra imta brėžti riba tarp šių dviejų valdžių (dėl to buvo kilęs nemenkas konfliktas), tačiau Lietuvoje Bažnyčios įtaka valstybei išliko reikšminga.

Lietuva tarpukariu buvo bene vienintelė Europos valstybė, kurioje nebuvo įvesta civilinė metrikacija. Kitaip tariant, gimimo, santuokos, mirties aktai buvo registruojami tik bažnyčiose. Politiniai lyderiai nedrįso keisti šios situacijos – stokojo ryžto. Kaip žinome, katalikiškas mokymas netoleravo skyrybų, todėl paradoksalu, bet šalis tada buvo vienintelė Europoje, kurioje nefiksuota nė vieno oficialaus skyrybų atvejo. Žmonės šių procedūrų atlikti ar antrąkart tuoktis vykdavo į kaimyninę Latviją ar autonominį Klaipėdos kraštą. Ši kasdienio gyvenimo problema kėlė dalies visuomenės nepasitenkinimą valdžia. Dabartinė valdžia su tokia dilema nesusiduria.

Skirtumai tarp abiejų valstybių lyderių juntami ir kitais aspektais. Valdant valstybę A.Smetonai, Lietuvos politika kone visais klausimais iš esmės buvo nuosaiki, buvo pasisakoma už stabilumą, vengiama radikalių pokyčių. Dabar Lietuvos strategai nori pristatyti valstybę kaip drąsią ir aktyvią. Aktyvumas yra gerai, tačiau kartais tas aktyvumas nukreipiamas ne ta linkme, kuria reikėtų.

Galų gale amžinas klausimas: ar anuomet, prieš 97-erius metus, įkurdami Lietuvos valstybę ir 1990 m. ją atkurdami pasirinkome teisingiausią jos raidos koncepciją? Kaip kaimynei Estijai pavyko mus aplenkti pagal daugelį kriterijų? „Estijoje net sovietmečiu buvo daugiau intelektinės laisvės. O atgavę nepriklausomybę – gal dėl tarpukariu stipresnės pilietinės visuomenės – jie sugebėjo labiau remtis tarpukario patirtimi atkurdami to meto struktūras, daugiau investuoti į jaunimą, kuris tam tikru būdu nebuvo nutraukęs saitų su tarpukario tradicija“, – lygina J.Dementavičius ir pateikia kelis pavyzdžius.

Mūsų universitetinė struktūra – tai šiek tiek reformuota sovietinė. Estai reformavo universitetus pagal Vakarų Europos modelius, kartu išlaikydami savo tradicinę tarpukario struktūrą. Estiškos studentiškos korporacijos aktyvios ugdant jaunimą, tai vienos iš pilietinių struktūrų. Pas mus studentų atstovybė – didžiulė biurokratizuota struktūra, kuri imasi viską daryti už studentus, o pačių studentų iniciatyvos čia nedaug.

„Estai kryptingiau pataisė savo valstybės kelią. Mes esame per daug tolerantiški savo netolimai praeičiai“, – mano J.Dementavičius.

Politinio elito kokybė: formalūs rodikliai geresni nei veiklos rezultatai

Politikos turinį iš dalies lemia politinio elito kokybė. A.Svarausko vertinimu, skirtumas tarp prieškario ir dabartinio Lietuvos politinio elito kultūriniu, kitaip tariant, inteligentiškumo, erudicijos požiūriu – pastebimas. Pirmaisiais abiejų Respublikų kūrimosi metais į valstybės valdymą įsitraukė įvairių žmonių, tačiau praėjus keliems dešimtmečiams pastebima, kad į Lietuvos parlamentą patenka keistų personažų, o tai kartais atsispindi Seimo ar Vyriausybės veikloje.

Vis dėlto A.Svarauskas primena, kad šie politikai atstovauja juos išrinkusiems piliečiams, o XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje piliečiai iš esmės jokios balsavimo teisės neturėjo. „Valstybę valdė prezidentas ir jam nuolankūs, tačiau nebūtinai kompetentingi politiniai lyderiai. Tada buvo reikšminga ir asmeninių, giminystės ryšių įtaka valstybės politikai. Kita vertus, kad ir kaip vertintume aukščiausio lygio politikų veiklos kryptis, tarpukariu, jau ketvirtajame dešimtmetyje „subrendus“ tautinei valstybei, jos politinių lyderių tonas, pavyzdžiui, užsienio politikos srityje, buvo daug santūresnis nei dabar“, – vertina A.Svarauskas.

Lygindama politinio elito struktūrą, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė dr. Irmina Matonytė kaip didžiausią skirtumą nurodo tai, kad tarpukario Lietuvoje didžiulis santykinis politinis svoris buvo agrarinio intereso. Anuomet valstiečiai liaudininkai ar jiems prijaučiantieji sudarydavę trečdalį ir daugiau parlamento, o dabartiniuose Seimuose šiam interesui atstovaujančiųjų labai nedaug.

Kitas skirtumas: tarpukario Lietuva buvo valdoma tautininkų, bet Seimo narių tautinė įvairovė buvo didesnė, maždaug dešimtadalis ir daugiau narių – ne lietuviai: kokie trys–penki lenkai, šeši septyni žydai, po kelis vokiečius ir rusus (o Seimai juk buvo daug mažesni nei dabar).

Dar vienas skirtumas: rinkimai anuomet vykę pagal proporcinę sistemą, be mažoritarinės, atskirų asmenų rinkimo, dalies, kuri dabar labai akcentuojama, nes žmonės nori rinkti asmenybes. Tarpukariu politikai buvo labiau siejami su jų atstovaujama partija, su jos ideologija.

„Jei lyginsime tarpukario Lietuvos politinį elitą su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis pagal tautinę įvairovę, buvome progresyvūs, o pagal profesinį atstovavimą atrodėme prastai: kitų šio regiono valstybių parlamentuose būdavo atstovaujama dešimčiai–penkiolikai profesijų, o Lietuvoje – penkioms–septynioms. Vyravo valdininkai – jie sudarė per trečdalį narių. Laisvųjų profesijų atstovai – mokytojai, gydytojai, inžinieriai sudarė tik mažą dalį. Tiesa, teisininkams buvo atstovaujama gausiau nei šiuo metu. Dabar šios profesijos žmonės nesiveržia į Seimą, matyt, dėl profesinio išskaičiavimo, nes darbas teisinėse institucijose daug prestižiškesnis nei Seime“, – lygina I.Matonytė.

Tarpukariu politiniame elite menkai atstovaujama buvo verslininkams, bet labai gausiai – žmonėms iš kaimo, žemvaldžiams, taip pat katalikų kunigams. Tarpukario Lietuvoje jie galėjo kandidatuoti į Seimą, aktyviai dalyvauti politikoje, nors tai kontrastavo su sekuliarinėmis tradicijomis, kurios reiškėsi daugelyje modernių to meto vakarietiškų valstybių. „Žemės ir kryžiaus sindromas Lietuvos politiniame elite buvo stipriai išreikštas ir suteikė savitumo“, – pastebi I.Matonytė.

Partinėje sistemoje dominavo viena – Tautininkų partija, kitos buvo mažesnės, o dabar vyrauja daugiapartinė sistema. I.Matonytė primena, kad buvo laikotarpis, kai ši sistema kreipėsi taip, kad, atrodė, nusistovės dviejų su puse partijos sistema, bet dabar nei Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai, nei Socialdemokratų partija nebegauna daugiau kaip trečdalio balsų, o daug vietos politiniame lauke užima populistinės partijos.

Asmenybės vaidmuo, I.Matonytės manymu, dabar mažesnis nei tarpukariu. Tarpukariu jis buvo nuspalvintas A.Smetonos asmenybės ir veiklos. Dabar ir politinių asmenybių, ir galimybių joms reikštis daug daugiau. Tarpukariu buvo dvi trys interesų grupės, kurios reikšmingiau siejosi su politiniu elitu, tarp kurių svarbiausia buvo Katalikų bažnyčia. Dabar pilietinis tinklas, su kuriuo siejasi politinis elitas, gerokai didesnis ir dėl to dabartinės Lietuvos demokratinis veikimas kokybiškesnis.

Lyginantis su Vidurio ir Rytų Europos politiniu elitu tarpukario metais, I.Matonytės vertinimu, ypač didžiuotis ir gėrėtis mūsiškio išskirtinumu nėra pagrindo, nes geras išsilavinimas ir atsidavimas buvo būdingas visoms šalims, o kai kurių jų politinis elitas lenkė mūsiškį erudicija. Bet ir mūsų geopolitinės užduotys buvo kitokios, o joms spręsti reikėjo ne tiek erudicijos ir enciklopedinių žinių, kiek politinės valios ir ryžtingumo. Tad, politinio elito tyrėjos įsitikinimu, lietuviškas kaimiškas užsispyrimas kai kada buvo vertingesnis ginant valstybės interesus nei kažkoks sofistikuotas teorinis kuluarinis istorijos, menotyros detalių išmanymas.

Kokia mūsų dabartinio politinio elito kokybė Vidurio ir Rytų Europos šalių parlamentarų kontekste, galima palyginti vartant 2014 m. išleistą „Eurelite“ tęstinio palyginamojo tyrimo kolektyvinę monografiją (tarp jos autorių – dr. I.Matonytė ir dr. Gintaras Šumskas). Lietuvos parlamentinis elitas tarp kolegų, ypač čekų ar vengrų, išsiskiria aukštais formaliais išsilavinimo rodikliais (Lietuvoje sovietinių laikų diplomas prilygintas magistro studijoms, bet taip yra ir kitose šalyse). Tačiau kitas klausimas – kurios srities išsilavinimą turi į parlamentą atėję žmonės: formalus išsilavinimo kriterijus nublanksta žinant, kad Lietuvos parlamente trūksta teisininkų, vadinasi, stinga kompetencijos teisės srityje.

Lietuva iš visos Vidurio ir Rytų Europos išsiskiria menku mokytojų, švietimo darbuotojų skaičiumi. „Pedagogų, mokyklų vadovų buvimas parlamente politinio elito tyrimuose laikomas demokratinio parlamentinio elito ženklu, nes tai žmonės, kurie turi patirties rūpinantis viešaisiais bendruomenės reikalais. Klausimas, kodėl mūsų pedagogai neina į Seimą“, – politinio elito tyrimo rezultatus komentuoja I.Matonytė.

Gerąja prasme iš kitų regiono parlamentų išsiskiriame užsienio kalbų mokėjimu ir tarptautinio darbo, tarptautinės tinklaveikos patirties turėjimu: apie trečdalį Seimo narių yra turėję ilgesnės nei pusės metų mokymosi ir darbinės patirties vakarietiškos kultūros šalyse ir tik keletas – Rusijos universitetuose.

Tad formalieji rodikliai geri. Bet kažkas negerai toje mūsų rikioje, valdanijoje ar tėvykščioje, kaip valstybę vadino ankstesnių laikų intelektualai, nes vis dar neprilygstame net kaimynams nei pagal turtus, nei pagal laimingų žmonių skaičių, nei pagal gebėjimus, nei pagal pilietinį sutarimą, kur link eina mūsų valstybė. Dar blogiau – apie tai negirdėti nė bent kiek platesnio atgarsio diskusijų. Intelektualai, atlikę savo misiją Sąjūdyje, nustumti ar patys pasitraukė į politinę nuošalę. Politinių vizionieriškų veikalų sukurta, tačiau ar bent kaskelintas politinio elito narys yra apie juos girdėjęs? O Seime – kasdienės kiemo diskusijos, dažnai apie savo asmeninę gerovę ir biurokratines procedūras.

Lietuvai pasiekus tikslą tapti prestižinių ES ir NATO klubų nare tarsi praradome tolesnio siekinio orientyrą. J.Dementavičius nemano, kad čia problema – intelektualios politinės minties stygius. Daug teisės, filosofijos, politinės filosofijos veikalų parašyta tarpukariu, daug ir dabar. Tačiau anuomet intelektualų ir politinio elito bendruomenė bendravo glaudžiau. Gal kad buvo mažesnė? Bet faktas, kad dabar intelektualų įtaka politiniam elitui kur kas menkesnė.

„Visi, kurie dalyvauja politikoje, turi įsivaizdavimą, kas yra valstybė, tačiau, mano manymu, dažnai jis nėra apmąstytas, pasiduodama primityviam valstybės, kaip ekonominės gerovės siekimo, modeliui, supaprastinant, ką dar turėtų daryti valstybė. Problema – ne tiek intelektualų politinės minties stygius, kiek politinis elitas, kuris nesugeba kryptingai skaityti. Galų gale retas dabartinis politikas ir pats geba savarankiškai parašyti nuoseklų gerą publicistinį straipsnį. Daroma paprasčiau – pasitelkiami viešųjų ryšių specialistai, skelbiamos trumpos tezės, kurios politikų išmokstamos mintinai“, – konstatuoja J.Dementavičius.

Beje, tos tezės dažniausiai būna ekonominėmis temomis. Tai labiausiai ir rūpi žmonėms, nes, pasak J.Dementavičiaus, vis dar esame ūkininkai, tad ekonominis ūkininkiškas mąstymas mums aktualesnis nei pilietinis. Visuomenės pilietinis indeksas per pastaruosius metus vėl sumažėjo, o tai rodo, kad, nepaisant kalbų apie pilietinę visuomenę, kažkas ne taip su mūsų pastangomis įtraukti lietuvius į politiką, parodyti ją ne vien kaip šėtonišką, bet ir kaip, perfrazuojant filosofą Antaną Maceiną, erdvę šventiesiems. Bet kas dabar nori būti šventuoju?

J.Dementavičius pripažįsta: „Santykinai lengviau sukurti valstybę ir ją atkurti: tam reikia žmonių, kurie nori tai padaryti, ir gana aišku, kaip tai reikia padaryti. Bet valstybę nuolat kurti ir padaryti ją tokią, kokios norime, – labai sudėtinga, nes yra labai daug įsivaizdavimų, kaip tai padaryti. Valstybės kūrimas – nesibaigiantis projektas.“

Aušra Lėka

Minsko ligoninėse, antradienio 8 val. duomenimis, yra 151 žmogus, nukentėjęs per sprogimą metropolitene pirmadienio vakarą.

“Sostinės medicinos įstaigose, šios dienos 8 val. duomenimis, yra 151 sužeistas žmogus, iš jų 40-ies būklė sunki, 58 – vidutinio sunkumo”, – pranešė žurnalistams Baltarusijos sveikatos apsaugos ministras Vasilijus Žarko.

“4 val. ryto mes netekome vieno ligonio”, – sakė V.Žarko.

Taigi žuvusiųjų per sprogimą Minsko metropolitene skaičius pasiekė 12 žmonių.

“Jis nuo pat pradžių buvo itin sunkios būklės”, – pabrėžė ministras. Pasak jo, nukentėjusiajam buvo sunkiai sužalotos kojos, pilvo ertmė, jis neteko daug kraujo.

“Jis buvo operuotas, 4 val. nuimtas nuo operacinės stalo. Bet mes jo netekome daugiausiai dėl to, kad jis buvo smarkiai nukraujavęs”, – pažymėjo V.Žarko.

Atsakydamas į “Interfax” klausimą, ar gresia pavojus kitų nukentėjusiųjų gyvybei, ministras pažymėjo, kad 40 žmonių būklė sunki.

“Visus, kurių būklė sunki, būtina atidžiai stebėti”, – konstatavo jis.

Pasak jo, tarp nukentėjusiųjų yra trys nėščios moterys ir vienas vaikas.

“Jų būklė nuogąstavimų medikams nekelia”, – patikslino V.Žarko.

Ingušijoje vykdant operatyvines paieškos priemones sulaikyti trys įtariamieji sąsajomis su teroro aktu Maskvos Domodedovo oro uoste šių metų sausio 24 dieną.

Agentūros “Interfax” duomenimis, buvo sulaikyti 1994 metais gimęs Achmedas Jevlojevas, 1988-ųjų gimimo Fatima Jevlojeva ir Ahmedas Auševas.

Magaso miesto teismas paskyrė jiems kardomąją priemonę – areštą dviem mėnesiams pagal įtarimą padarius nusikaltimus, numatytus Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 105 str. (nužudymas), 222 str. (neteisėta ginklų ir šaudmenų apyvarta) ir 223 str. (neteisėtas ginklų gaminimas).

Pasak teismo atstovo, Achmedas ir Fatima Jevlojevai yra tikri brolis ir sesuo Magomedo Jevlojevo, kuris, kaip įtariama, detonavo sprogdinimo įtaisą Domodedove.

“Pas juos per tyrimo veiksmus buvo rasta tokio paties trotilo, kuris buvo panaudotas per teroro aktą Domodedove, pėdsakų”, – sakė teismo atstovas.

Pasak jo, A.Auševas yra iš to paties kaimo, kaip ir sulaikytieji. Tyrėjai turi informacijos, kad jis lydėjo Mahomedą Jevlojevą iš Ingušijos.

Tuo tarpu agentūra “RIA Novosti” trečiadienį remdamasi šaltiniu jėgos struktūrose pranešė, kad, tyrimo duomenimis, teroro aktą Domodedovo oro uoste įvykdė teroristų grupė, kurią sudarė septyni žmonės.

“Tyrimo duomenimis, šiuo metu nustatytos septynių įtariamųjų, tarp jų mirtininko, kurie įėjo į grupę, rengusią ir įvykdžiusią teroro aktą Maskvos oro uoste, tapatybės”, – sakė agentūros pašnekovas.

Pasak jo, tarp jų yra nepilnamečių.

“Be to, nustatytas ratas asmenų, kurie bendravo su įtariamaisiais ir žinojo jų ketinimą įvykdyti teroro aktą, bet nepranešė teisėsaugos institucijoms”, – sakė šaltinis.

Per sprogimą sausio 24 dieną Domodedove 36 žmonės žuvo ir maždaug nei 200 buvo sužeisti.