BFL

Du dešimtmečius Frankfurte prie Maino gyvenanti aktorė Ramunė Pigagaitė, tapusi profesionalia fotomenininke ir pripažinta portreto meistre, neketina fotografuoti spektaklių ar jų užkulisių: teatre ji sutiktų tik vaidinti.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Savo parodą sostinės „Prospekto“ galerijoje viešnia iš Frankfurto pradeda pristatydama rinktinius ją išgarsinusio rašytojų portretų ciklo darbus. Šis ciklas – tęstinis jau penkiolika metų Vokietijos Heseno žemės finansuojamas kultūrinio bendradarbiavimo projektas, leidęs Ramunei įsisąmoninti, kiek daug aplinkui mus knygas rašančių žmonių: įamžino jau daugiau kaip du šimtus rašytojų, o jų sąrašui galo nematyti.

Skirtingi rašytojų portretų rinkiniai buvo rodomi daugelyje parodų. Dar vienas panašus pristatymas Frankfurte vyks rugsėjo viduryje. Vokietijoje prieš porą metų išleistas ir rašytojų portretų albumas, kurio viršelį puošia poetės ir prozininkės Silke’s Scheuermann nuotrauka.

Ramunė iki šiol pamena, kaip ši baikšti ir nedrąsi moteris nejaukiai jautėsi priimdama fotografę savo namuose: „Varžymasis tiesiog tvyrojo ore, trukdydamas mums abiem. Kantriai laukiau, retkarčiais paspragsėdama ir suprasdama, kad reikiamo kadro vis nėra. Kol galiausiai, prabėgus gal trims valandoms, akis kambaryje užkliuvo už manekeno, rašytojos rasto gatvėje. Ji išdėstė man istoriją siuvėjos, kuriai manekenas anksčiau priklausė. Per seną lėlę užsimezgė tarpusavio ryšys. Įkomponavome manekeną į kadrą, ir ši S.Scheuermann nuotrauka, vokiečių nuomone, tapo visos serijos pažiba.“

Fotografuoti rašytojus R.Pigagaitė stengiasi jų namuose. Dauguma tam neprieštaravo, nors Vokietijoje nėra įprasta į privačią erdvę įsileisti nepažįstamą žmogų. Paprastai šeimininkai nė neklausdami vesdavosi viešnią tiesiai į knygų lentynomis įrėmintą savo darbo kabinetą. O ar gali būti baisesnė klišė už rašytojo portretą knygų lentynų fone? Todėl fotografė mandagiai prašydavo leidimo pasidairyti, kuriame namų kamputyje galima sugauti įdomiau krintančią šviesą. Besirinkdama apžiūrėdavo ir virtuvę, ir miegamąjį, ir koridorių, ir balkoną, ir netgi vonios kambarį.

Greiti ir lėti portretai

Jei nesate šiuolaikinės vokiečių literatūros gerbėjas, eksponuojamose fotografijose greičiausiai atpažinsite vos porą veidų – lietuvių Linos Žutautės ir Kęstučio Kasparavičiaus. Ramunė teigia, kad būtent vaikų literatūros autoriai pastaraisiais metais Frankfurto knygų mugėje svečiuojasi dažniausiai. Bet priešais fotomenininkės objektyvą lietuvių rašytojų yra pozavę gerokai daugiau.

„Dėl fotosesijų savo iniciatyva tardavausi su daugeliu kūrėjų, sutiktų Frankfurto knygų mugėje. Kartais iš tų susitarimų lieka tuščios frazės: tuo metu nebūna laiko, o kitas susitikimas nebeįvyksta. Taip man yra nutikę su Jurgiu Kunčinu, kuris Žvėryne buvo mano tetos kaimynas. Paskubomis užfiksavau jo žvilgsnį pro langą, o daugiau progų ir nebegavau.“

Bet ar „greitas portretas“ visuomet reiškia prastą? Fotografai žino, kad kartais atsitiktinai prabėgant nuspaustas kadras tampa iškalbingesnis nei ilgos ir varginančios fotosesijos rezultatai. Ramunė nesiginčija: „Būna, kad po pirmų kadrų suvoki: gavai, ko reikėjo, portretas „įvyko“. Tačiau įprastai susitinku su žmogumi valandai dviem: vadinu tai aklu pasimatymu. Regiu nepažįstamąjį, bandau perprasti jo autentišką istoriją be žodžių ir atspindėti ją portrete.“

Natūralu, kad priešais pirmąkart regimą fotografą žmonės stengiasi susikurti sau kuo palankesnį įvaizdį. Prasideda tam tikras „spektaklis“, kuriam pasibaigus iš maždaug šimto padarytų kadrų R.Pigagaitė išrenka geriausių bandymų pluoštą ir kartu su rašytoju nusprendžia, kuri nuotrauka verčiausia eksponuoti. Dažniausiai nuomones pavyksta suderinti, išskyrus vienintelį atvejį, kai rašytoja, tylėdama vykdžiusi fotografės užduotis, pareiškė iš anksto žinanti, kad jai nepatiks nė vienas portretas. Tačiau tokių nutikimų R.Pigagaitė neima giliai į širdį, nes tokia jau aklų pasimatymų prigimtis: jie gali baigtis laimingai, bet gali virsti ir visiška tragedija, jei kontakto nepavyksta užmegzti. Nė viena pusė dėl to neprivalo jaustis kalta.

Knygos – tik po pasimatymų

Pirmuosius užsakymus fotografuoti vokiečių rašytojus lietuvė gavo vos pradėjusi mokytis vokiečių kalbos, taigi neskaičiusi jų kūrinių.

„Mano vokiečių kalbos mokytojas Michaelis Hohmannas buvo ir Frankfurto literatūros namų direktorius. Kai jis peržiūrėjo mano fotografijos darbų segtuvą, iškart pasiūlė fotografuoti rašytojus. Neva kalbos tam dalykui daug nereikės – galima fotografuoti tylint. Kadangi buvau dar neseniai atvykusi iš Lietuvos, atsakiau, kad portretų nedarau – aš kuriu Meną. Michaelis ligi šiol juokiasi tai prisiminęs. Tuomet iš tiesų tebesijaučiau aktore ir menininke, vaikštančia gatvėmis, stebinčia žmonių nuotaikas ir savo malonumui fotografuojančia balandžius. Personažai man buvo įdomūs scenoje, bet ne fotografijoje. O čia juk – vokiečių rašytojai, kurių knygų nė nebūčiau sugebėjusi perskaityti: vos įstengdavau vokiškai sutarti dėl susitikimo laiko ir vietos“, – prisimena lietuvė.

Tačiau ir dabar, gerai išmokusi kalbą, Ramunė laikosi taisyklės fotografuotų rašytojų knygas atsiversti tik po aklo pasimatymo. Mat kartą, kai sulaužė šią nerašytą savo taisyklę, buvo taip pakerėta rumuno Mircea Cartarescu romano, kad įgyta pagarba autoriui trukdė gyvai bendrauti. „Stovėjau ir tylėjau kaip maža mergaitė priešais stabą, neišdrįsau jo nė pasisukti paprašyti. Pasimokiusi suformulavau koncepciją, kad dirbdama privalau intuityviai vadovautis paties asmens įvaizdžiu, o ne pasiduoti tam, ką jis yra parašęs. Be to, dalis rašytojų yra universalios asmenybės, veikiančios ne vien literatūros lauke, taigi portretai neturi jų sprausti į konkrečios profesijos rėmus“, – pasakoja Ramunė.

Lietuvoje nemažai garsių fotomenininkų yra kūrę ir publikavę rašytojų portretų serijas. Štai Romualdas Rakauskas žodžio meistrus įamžindavo jų tėviškėse. Visą būrį rašytojų atpažintume ir kito nacionalinės premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus kurtuose menininkų portretuose. Ar negąsdina tokia tituluota kompanija?

„Abu jūsų minėti portretistai – įdomūs, bet labai skirtingi. R.Rakauskas – tradicinės psichologinio portreto mokyklos atstovas, jo darbai žavi gebėjimu atskleisti esminius bruožus, nukrapščius nereikšmingas kaukes. Jo nuotraukų veikėjai atrodo tarsi visiškai pamiršę priešais besisukiojantį fotografą. A.Aleksandravičiaus portretai kontrastuoja tradicijai: jis provokuoja savo herojus, „ištraukdamas“ jų netikėtas reakcijas. Nuotraukos išeidavo nuostabios, tačiau ilgai išlaikyti tokį kūrybos stilių nepaprastai sunku: surežisuotos situacijos nusigludina, kartojasi, žaidimas nebetenka šviežumo. Nė kiek nesistebiu, kad šiuo metu A.Aleksandravičius sugrįžęs prie lietuviškų peizažų. Bet ilgiuosi jo ano, provokuojančio“, – neslepia R.Pigagaitė.

Skraidantis paršiukas

Pati pašnekovė save priskirtų prie tradicinės mokyklos fotografų: stengiasi dirbti taip, kad žmogus apie jos kamerą pamirštų, ir „pasiėmusi atvaizdą“ tyliai išeiti. O kontekstais sako besirūpinanti mažiausiai: „Fotografuodama gyvenu taip pat natūraliai, kaip ir sodindama augalus. Niekad nelyginu savo darželio su žymių sodų dizainerių darbais.“

Apie gėles prakalbome ne šiaip sau: jos jau senokai tapusios antrąja Ramunės aistra. Lietuvės puoselėjamas sodelis pernai buvo išrinktas ketvirtu gražiausiu visame Maino-Reino regione. Šią vasarą fotomenininkė įdėjo skelbimą į vietos laikraštį, siūlydama kurti augalų kompozicijas kitų miestiečių gėlynams. Susidomėjusių jau atsirado, tik prieš išvykdama Lietuvon Ramunė nebespėjo siūlomos gėlynų vietos apžiūrėti.

„Vaikystėje, kaip ir daugelis Varėnoje, turėjom sodą, o mano pagrindinis darbas būdavo ravėti jame piktžoles. Nekenčiau to darbo, bet atmintyje priverstinis žemės čiupinėjimas tikriausiai paliko pėdsakų. Dabar patinka kasmet savo gėlyne surežisuoti po didelį spektaklį, prasidedantį pirmaisiais nedrąsiais ryškiaspalviais krokais ir finišuojantį triukšmingu gėlių orkestru, kurio skambėjimą, tarsi mostelėjusios dirigento lazdele, nutraukia pirmosios šalnos. Po jų tarsi dekoracijos tuščioje scenoje, nusilenkus artistams, telieka stovėti vieniši spygliuočiai“, – pasakoja Ramunė.

R.Pigagaitė 1988 m. baigė aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tame pačiame kurse mokėsi Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Robertas Aleksaitis ir kiti Keistuolių teatro pradininkai. Gavę diplomus visi jie trejiems metams buvo išsiųsti gaivinti Marijampolės dramos teatro, tačiau nieko dora iš to neišėjo: atsiveriant šalia esančios Lenkijos sienoms bei rinkoms, marijampoliečiams pradėjo rūpėti visai kiti dalykai.

„Amžinatilsį profesorė Irena Vaišytė savo studentams liepdavo gatvėje stebėti žmones ir įsivaizduoti jų buitį, dienotvarkę, įpročius. Iš pradžių mėginau viską užsirašinėti į sąsiuvinį, vėliau supratau, kad fotografijomis galiu perteikti daugiau. Tada pasiėmiau seną tėvo FED-3 ir išmokau ryškinti bei spausdinti nuotraukas. Taip ir prasidėjo“, – liudija pašnekovė.

Studijų viduryje netgi buvo kilusi mintis dėl fotografijos mesti aktorystę, nors vaidinti irgi patiko, ypač vaikams. Marijampolėje jauna aktorė vaidino paršiuką, kuris norėjo skraidyti, Donaldo Bisset pasakos inscenizacijoje. Vieną dieną tas paršiukas, žemę knisančių kiaulių nuostabai, pakilo ir nuskrido. Toks buvo visas jų kursas – muzikalių, fantazijomis trykštančių svajotojų. Iš tų svajonių netrukus gimė Keistuolių teatras, į kurį kurso draugai kvietė ir R.Pigagaitę. Tačiau ši po Marijampolės teatro uždarymo ryžosi įgyvendinti savo pačios svajonę.

„Ketinau profesionaliai studijuoti fotografiją užsienyje, o Frankfurte turėjau draugą, pas kurį iš pradžių galėjau apsistoti. Taigi išskridau ten, nors labai menkai tesigaudžiau vokiškai. Teko padirbėti ir padavėja, ir vaikų aukle, žinoma, visus aplinkui fotografuojančia“, – pasakoja pašnekovė.

Taip pamažu kaupėsi autorinių darbų rinkinys, lietuvė išmoko vokiečių kalbą, įstojo į Johanneso Gutenbergo universitetą netoliese esančiame Maince. Įsidarbino spaudos agentūros fotografe, bet patyrė, kad ten niekam nerūpi nei fotografijos menas, nei „lėti portretai“. Iš penkerių darbo metų teatsimenanti amžiną lėkimą ir nepasitenkinimą savimi.

Frankfurtas prie Maino pasižymi didele gyventojų kaita – finansų centre daug imigrantų, stažuotojų, pagal terminuotas sutartis atvykstančių ar iš aplinkinių miestelių važinėjančių specialistų, o nuolatinių gyventojų nėra gausu. Todėl ir menininkams, kaip šįmet „Veidui“ pasakojo kita Frankfurte įsikūrusi lietuvė – šokėja Raimonda Gudavičiūtė, įgyti vardą čia ganėtinai sudėtinga. Ar Ramunė jaučia tą patį?

„Tiesiog Frankfurte nėra tokio uždaro, intensyviai bendraujančio menininkų rato kaip Lietuvoje. Nors veikia stambi meno akademija, baigę studijas menininkai iš miesto kažkur pradingsta. Tačiau aš didelio bendruomenės poreikio nejaučiu, kelių galerijų, kurioms tinka mano darbai, man visiškai pakanka. O galerijų kaita Frankfurte nėra didelė: viena iš tų, su kuriomis bendradarbiauju, stabiliai tebeveikia nuo mano pasirodymo Vokietijoje laikų“, – liudija fotomenininkė.

Frankfurtas – bankų ir investicijų centras, garantuojantis pasiturinčių ir išsilavinusių lankytojų srautą, todėl meno prekiautojams klestėti mieste sąlygos palankios. Taigi įvairiausių galerijų Frankfurte ir jį supančiuose miesteliuose veikia daug.

Kartais sakoma, kad Frankfurtas – tai Niujorko ambicijų turinti Europos provincija. Buvusiai aktorei čia labiausiai stinga pajėgių teatrų: Frankfurto operai ji nieko negalėtų prikišti, o štai dramos spektaklių lygis ir repertuaras gerokai nusileidžia stipresniems lietuvių teatrams.

Ar niekad nekilo mintis su fotoaparatu pasivaikščioti po scenos užkulisius, įamžinti repeticijų ar spektaklių? „Jeigu grįžčiau į teatrą – tai tik vaidinti, o ne fotografuoti. Net nežinau kodėl, bet teatre noriu išlikti aktore. Tikrai apsidžiaugčiau po ilgos pertraukos sulaukusi vaidmens“, – neslepia ir teatrinių ambicijų R.Pigagaitė.

Balti kostiumai, margi chalatai

Varėnai, į kurią pas tėvus sugrįžta kiekvieną vasarą, fotomenininkė skyrė nuotraukų ciklą „Mano miesto žmonės“. „Varėna – netgi ne miestas, o miestelis, iš kurio visą savo sąmoningą gyvenimą veržiausi ištrūkti, nes jaučiausi provincialumo dusinama menininkė. Tačiau vaikštant tarp Frankfurto dangoraižių ėmė stigti būtent to mažo miestelio, kuriame visi apie visus viską žino ir interpretuodami perdeda. 2000-aisiais atvykusi atostogų pabandžiau įamžinti varėniškius tokius, kokius juos atsimenu iš vaikystės. Tarkim, batsiuvį, kurio metalinis kurpalis anuomet atrodė labai baisus – tarsi meistro kojos protezas. Medžiotoją su bauginančiu šautuvu ir žvėrių iškamšomis, siuvėją su jos didžiulėmis žirklėmis ir keturiasdešimt metų spintoje kabančia ta pačia suknele. Ateidavau pas juos į namus ir sakydavau, kad esu Ramunė iš Vytauto gatvės, ta pati, kurią visas miestelis pamena kaip mergaitę ilgom kasom. Teiraudavausi, ar įmanoma rasti mano įsimintus daiktus. O tada vesdavausi prie baltos Varėnos parduotuvės sienos, atstojusios studijos ekraną, ir buvau nustebusi, kaip puikiai tie fotografų dėmesio neišlepinti žmonės sugeba pozuoti“, – pasakoja menininkė.

Tiesa, per kelis dešimtmečius žmonių užsiėmimai buvo pasikeitę: batsiuvys ir gaisrininkas išėję į pensiją, medžiotojas užsiėmė šunų veisimu. Duonos kepėją dar spėjo nufotografuoti su apvaliu kepalu rankose, bet netrukus ir ta miestelio kepykla buvo uždaryta. Tik žvejys tebežvejojo aplinkiniuose ežeruose.

Didžiausiu klaustuku fotomenininkei tapo padienis darbininkas, neturintis konkrečios profesijos: kartais triūsantis statybose, kartais uždarbiaujantis ūkiuose arba renkantis grybus. Kaip tokį žmogų fotografuoti? Problemą išsprendė pats darbininkas, pasigyręs, kad neseniai nusipirko baltą išeiginį kostiumą ir norėtų būti įamžintas jį vilkintis. Taip nuotraukų cikle atsirado fotografija „Padienis darbininkas šventadienio rūbais“, nors Ramunė iki šiol spėlioja, kur Varėnoje baltu kostiumu apsirengus galima vaikščioti: į bažnyčią, o gal į kavinę?

„Varėna per maža būti miestu ir per didelė būti kaimu. Jos architektūra demonstruoja didmiesčio ambicijas: centrinė Vytauto gatvė tapo plati it prospektas – boingas galėtų leistis, šaligatviai nauji ir platūs, žemaūgiais medeliais puošti. Atrodytų, tokia gatvė turėtų nuvesti tave kažin kur, o ji ima ir baigiasi ties maža medine bažnyčia, kurios proporcijos visai kitų mastelių. Kitoje pusėje Vytauto gatvė apskritai atsiremia į miškus. Kai buvęs Heseno žemės kultūros ministras, apžiūrėjęs nuotraukų ciklą „Mano miesto žmonės“, panoro savo akimis išvysti mano paslaptingą, miškų apsuptą gimtinę, neslėpė savo nusivylimo atsidūręs tuščioje aikštėje šalia plačios gatvės. Netgi pasiteiravo, kaip man pavyko tokioje nykioje vietoje sukurti tokią romantišką nuotraukų seriją. Kas kita – Varėnos krašto miškai su šimtametėmis pušimis, baltomis samanomis, bruknėmis ir ežerėlių karoliais. Jie – tikra atgaiva po dirbtinai sodintų Frankfurto apylinkių miškų“, – pasakoja fotomenininkė.

Dar vieną darbų ciklą „Valanti moteris“ R.Pigagaitė skyrė Varėnos daugiabučių laiptinėms. Tik parvažiavusi iš užsienio pastebėjo, kokios išprotėjusios jų spalvos: baseino mėlynos, smaragdinės, violetinės.

Kartą, eidama tartis dėl fotografavimo, atkreipė dėmesį ir į moterytę su kibirėliu, išėjusią plauti laiptinės: „Chalatuotos moteriškės, nešinos senu megztiniu vietoj skuduro, pasirodymas laiptų aikštelėje prilygo mažam performansui. Supratau, kad mintyse jau gimsta nauja nuotraukų serija. Pradėjau ieškoti tokių plovėjų, prašyti, kad leistų jas fotografuoti. Iš tiesų prašydavau specialiai man suvaidinti laiptinės valymo performansą su visais jo atributais: kibiru, šluotkočiu, skuduru ir chalatu, kurio spalvos dažniausiai sutapdavo su laiptinės sienų spalva. Laiptinėse kabodavo laiptų plovimo grafikai, juos išnagrinėjusi žinodavau, į kurias duris verta belstis. Pagyvenusios moterytės iš savo butų, tarsi iš užkulisių, trumpam šmėkštelėdavo viešo gyvenimo scenoje, atlikdavo iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą darbą ir vėl pasislėpdavo už tų pačių jų gyvenimą saugančių durų tarsi moliuskai kriauklėje. Nieko apie jas daugiau nesužinojau, tačiau kaip iškalbingai apie jų gyvenimą byloja tos išprotėjusios spalvos ir vargani skudurai.“

Fotografija kaip egzistencijos įrodymas

Frankfurto ligoninėje veikia meno galerija „Meno laiptai“. Jos vadovė, anksčiau įsigijusi lietuvės darbų iš serijos „Mano miesto žmonės“, pasiūlė fotomenininkei panašiu stiliumi įamžinti ir šios ligoninės medikus. Ramunė sutiko su sąlyga, kad ligoninės darbuotojų nebus privalu vaizduoti didvyriais: gydytojai ją labiau domino ne kaip organus persodinantys dievai, o kaip paprasti žmonės, kuriems operacijos kartais nepavyksta.

„Nuo vaikystės paniškai bijau ligoninių. Baimė atsirado tuomet, kai būdama dešimties metų pionierių vasaros stovykloje susirgau plaučių uždegimu. Stovyklos vadovai išvežė mane į ligoninę Lazdijuose, apie tai neįspėję tėvų. Šie savaitgalį atvyko manęs lankyti ir tik tada nuskubėjo ligoninėn, kur vieniša ir susivėlusi, nežinodama, ar tėvai apskritai mane beatras, palatoje gulėjau jau penkias dienas“, – prisimena pašnekovė.

Ir štai po daugelio metų ji sulaukia užsakymo fotografuoti medikus ir drauge – progos atsikratyti savo baimės. Iš pradžių nedrąsiai eidavo į ligoninę ir, apsimetusi paciente, stebėjo koridoriuose vykstantį gyvenimą. Vėliau darbuotojai pradėjo ją atpažinti, prasidėjo draugiškas bendravimas. Įamžino seselę su milžinišku švirkštu, akušerę su dirbtine placenta, slaugą su kraujo buteliukais abiejose rankose, primenantį deivę Temidę, svarstančią, kuris pacientas gyvybės nusipelno labiau. Mažą, gailiai sukumpusį ligoninės priimamojo gydytoją, kuris, neatlaikęs ilgamečio streso, netrukus išties pakeitė darbą. Atsisakė fotografuotis tik chirurgas, mėsininką primenantis tipažas, kurio chalatas po operacijos tikrai buvo aptaškytas krauju. Užtat sutiko jo kolega, pozavęs su išpjautų žarnų ringėmis stiklainyje.

„Baiminausi, kad tokios nuotraukos ligoninės vadovams gali nepatikti, tačiau administracija, jas įsigijusi, mano darbus pavertė nuolatine „Meno laiptų“ ekspozicija. Ligoniai, kuriems reikalinga fizioterapija, ligi šiol lavina savo sąnarius pro juos bėgiodami laiptais“, – šypsosi Ramunė.

Vokietijoje ji pati savo nuotraukų neberyškina – patiki šį darbą patyrusio meistro laboratorijai, kurioje nuotraukos gaminamos senuoju, rankiniu būdu. Tačiau kaip ilgai toks menas sugebės išlikti visuomenėje, kurioje tarsi virusas plinta mada kasdien dešimtis kartų save fotografuoti viso labo ištiesus ranką?

„Fotografija sparčiai degraduoja. Mūsų anūkai jau netikės, kad apskritai buvo tokia profesija. Kai visi įpras kasdien „gaudyti“ savo nuotaikas, bulves ant stalo ir kavos putą, fotografija iš meno virs formaliu žmogaus egzistavimo įrodymu ir turės šansų išlikti nebent kaip konceptualusis menas, naudojantis fotografines priemones, – prognozuoja R.Pigagaitė. – Štai Varėnoje prie ežero stebėjau dvi ant liepto įsitaisiusias paneles, kurios ištisas valandas nieko daugiau neveikė, tik mėgino visiems transliuoti, kaip jos deginasi. Fotografavo save įvairiausiais rakursais, po to pjaustė arbūzą ir jį taip pat įvairiais rakursais fotografavo. Tada pasiėmusios arbūzo riekę prisidėdavo prie besišypsančios burnos ir mėgindavo gražiai tilpti į kadrą, nors iš tikrųjų neturėjo kada jo atsikąsti. Po to lipo į vandenį iki pat kaklo, laikydamos rankose iškeltus telefonus. Ne gyvenimas, o ištisinė fotosesija. Mano stebinčioms akims jos atrodė kaip pozuotojos juodadarbės, besistengiančios kiekvieną akimirką įrodyti kitiems, kad yra laimingos.“

D. Matvejevo nuotr.

Aktorė Aurelija Tamulytė – apie meilę prancūzų kinui, naujausią savo vaidmenį komedijoje „Žavios ir pavojingos“ bei skirtingus Lietuvos miestų žiūrovus.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ką tik prasidėjęs prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ užtamsintose salėse suburs Lietuvos frankofilus. Beje, ne tik sostinėje, nes Prancūzų instituto Lietuvoje remiamas festivalis gali pasigirti gerai išplėtotu filmų pristatymų tinklu. „Žiemos ekranai“ kino gerbėjų lauks ne tik trijuose didžiausiuose šalies miestuose, bet ir Šiauliuose, Anykščiuose, Panevėžyje, Marijampolėje bei Palangoje.

Kalbėdami apie prancūzų kiną, pirmiausia įsivaizduojame subtiliausius intymių žmonių santykių nėrinius. Nesvarbu, ar tai būtų komedija, ar drama, ar detektyvas – be sentimentalaus prieskonio prancūziški filmai Europoje netektų savo aureolės, nors natūralu, kad dalį prancūzų toks vienpusiškas požiūris į jų kultūrą jau senokai nervina.

Vis dėlto „Žiemos ekranai“ šįkart paklūsta tradicinėms klišėms ir siūlo Lietuvai šeimos istorijas pasakojančių filmų programą. Laiku pataikė, turint omenyje neblėstančias mūsų diskusijas apie šeimose be kamerų ir pašalinių liudininkų sukamus siaubo filmus.

Rožės ir dilgėlės

„Tačiau prancūzų šeimos samprata jau gerokai skiriasi nuo konservatyvių lietuvių idealų: šalia dabartinių vyrų ir žmonų joje draugiškai sutelpa ir buvę sutuoktiniai su savo antrosiomis pusėmis bei ankstesniais ir vėlyvesniais vaikais. Tad netgi iširusiose šeimose prancūzai pirmiausia įžvelgia atsiveriančias naujas bendravimo galimybes, o ne vienatvės pykčius ir nuoskaudas. Prancūzai kaip niekas kitas moka vertinti šią akimirką“, – pabrėžė aktorė A.Tamulytė, festivalio organizatorių pakviesta pristatyti „Žiemos ekranų“ filmų.

Jos pačios pažintis su prancūzų kinu prasidėjo vos šešerių septynerių metukų, kai galvoje pradėjo suktis visiems žinoma melodija iš 1966 m. sukurto Claude’o Leloucho filmo „Vyras ir moteris“.

Tėvai, abu prisiekę prancūzų kultūros gerbėjai, eidami žiūrėti filmo į kino teatrą nusivedė ir Aureliją. Teatralų šeimos atžala, gerai pažįstanti Kauno muzikinio teatro užkulisius, tuomet dar menkai nutuokė apie vyrų ir moterų santykius, užtat kompozitoriaus Francis Lai melodiją iš šio filmo įsiminė ilgam.

Vaikystės įspūdžio nesugadino ir jau suaugusios akimis pamatytas istorijos tęsinys „Vyras ir moteris: po 20 metų“, kuriame vaidino tie patys aktoriai – Ainouk Aime ir Jeanas Louis Trintignant’as. Retam kino režisieriui pavyksta garbingai išlaikyti tęsinių egzaminą, tačiau  C.Lelouchas nesubanalino ir antrojo savo herojų susitikimo, tik istorija jau nebebuvo tokia užburianti.

Dar vienas iki skausmo aktorės atmintyje įsirėžęs prancūziškas prisiminimas – anuomet populiaraus belgų kilmės aktoriaus ir kompozitoriaus Jacques’o Brelio atliekama daina „Ne me quitte pas“ („Nepalik manęs“).

Pasak A.Tamulytės, apie tokius atlikėjus sakoma: vaidina ne kūnu, o širdimi: jokios kūno vaidybos, jokių perspaustų emocijų, užtat jautru ir organiška. Natūralia ir kuklia laikysena J.Brelis jau anuomet išsiskyrė šėliojančiame vakarietiškos muzikos kontekste.

Aktorė tvirtina, kad viduje kunkuliuojančios, bet išoriškai suvaldytos raiškos emocijos apskritai būdingos prancūzų kultūrai. Tai atsispindi ir jų filmuose, kuriuose retai pamatysime tiek beatodairiškų herojų, tiek apgailėtinų niekšų: ir vienų, ir kitų personažams prancūzai nepatingės priskirti įtaigių, tylią užuojautą ar žiūrovų simpatiją sukeliančių bruožų.

Į brandesnio amžiaus klausimą, kodėl moterų elgesys dažnai būna toks nenuspėjamas, aktorei atsakė ir save pačią pažinti padėjo vėliau pamatytas 1963 m. Jeano Luco Godard’o filmas „Panieka“ su Brigitte Bardot ir Micheliu Piccoli.

„Man tai geriausias B.Bardot vaidmuo iš visų matytų. Jis padėjo suprasti, kodėl, nuojautomis pasikliaudamos, tampame nepakenčiamos ir darome visiškas nesąmones, dėl kurių vėliau gailimės. Ir kartu – kodėl taip svarbu kartais ryžtis panašioms nesąmonėms. Augau be brolių ir seserų, buvau vienišė, todėl daugelį gyvenimo atsakymų rasdavau filmuose ir knygose. Jie – svarbiausi mano mokytojai“, – neslepia  A.Tamulytė.

Dar viena juosta, be kurios ji neįsivaizduojanti prancūzų kino, – lenkų režisieriaus Andrzejaus Zulawskio emigracijoje statytas filmas „Svarbiausia – mylėti“ su didžiais aktoriais Romy Schneider ir Jacques’u Detroncu. A.Tamulytė neabejoja, kad ne šiaip sau tiek daug svetimšalių režisierių (A.Zulawskis, Krzysztofas Kieslowskis, Romanas Polanskis, Andrejus Končalovskis) savo geriausius filmus kūrė būtent Prancūzijoje: ten jie rado tinkamą estetinę terpę savajam „pustonių kinui“.

„Jeigu jums teks pasivaikščioti Vilandri pilies soduose, suprasite, kad prancūzų kultūroje puikiai dera viskas – ir rožės, ir dilgėlės. O svarbiausia – kad viskam atrandama vieta, negriaunanti bendros harmonijos“, – teigia pašnekovė.

Rekomenduojami „Žiemos ekranų“ filmai

Prisiminti jaunystės simpatijas prancūzų kultūrai aktorę paskatino darbas su teatro režisieriumi Ericu Lacascade’u spektaklyje „Dėdė Vania“. „Keistas tai buvo derinys: režisierius – prancūzas, pjesė – rusiška, o aktoriai – lietuviai. Bet vėliau su šiuo spektakliu nemažai pasaulio šalių, taip pat ir Prancūzijos teatrų apvažiavome“, – neslepia A.Tamulytė.

Paryžiuje Aurelija savo akimis regėjo teatre vaidinantį Alainą Deloną. Ir – šiek tiek nusivylė supratusi, kad šio aktoriaus vyriškam žavesiui atskleisti būtina palankų stambaus plano rakursą parenkanti kino kamera, kuriai jis galėtų krestelėti savo vešlius plaukus: teatro scenoje greta kitų kolegų A.Delono vaidyba lietuvei nepasirodė kuo nors išskirtinė.

Tačiau Aurelija skubės į festivalio seansus susitikti su kitais pamėgtais prancūzų aktoriais. Net dviejuose filmuose („Vila „Amalija“ ir „Ceremonija“) išvysime puikiai mokančią kaitalioti vaidybos amplua ir kaskart tapti neatpažįstamą Isabelle Hupert. Benoit Jacquot drama „Adolfas“ pristatys aktorę Isabelle Adjani, o Michelio Gondry „Gėlėti sapnai“ – Audrey Tautou.

„Jos darbas šiame filme – labai įdomus, bet ne tik todėl nemačiusiems siūlyčiau nepraleisti „Gėlėtų sapnų“. Tai siurrealistinis, fantastiniais, bet atpažįstamais, iš kasdienybės išsirutuliojančiais vaizdiniais trykštantis pasakojimas. Sakyčiau, tai net ne išmonė, o tik taikliai pastebėtos ir hiperbolizuotos mūsų gyvenimo detalės“, – tikina A.Tamulytė.

Taip pat aktorė siūlo atkreipti dėmesį į Stephane’o Brize filmą „Panelė Šambon“, ironiškai vaizduojantį, kaip tvarkingas šeimos galva, vaidinamas puikaus nūdienos aktoriaus Vincento Lindono, bando atsitverti nuo nejučiomis gimstančių jausmų savo sūnaus muzikos mokytojai. Atsitverti tiesiogine prasme – atkakliai renčiama plytų siena, mat pagal profesiją šis vyras yra mūrininkas. Tik ar pajėgs mūras apsaugoti nuo sėlinančios meilės?

Šiuolaikiniam prancūzų dramos teatrui, priešingai nei kinui, Aurelija nejaučia itin didelės simpatijos: regi jame daug tiesmukumo ir mažokai fantazijos. Kas kita – muzikiniai, šokio ar šiuolaikinio cirko spektakliai: čia prancūzams prilygti išties nelengva. Ir, priešingai nei Lietuvoje, teatro režisieriai ten retai bando savo jėgas kine arba operoje: tai laikoma skirtingomis profesijomis.

Palikti Kauną paskatino konfliktas

Vis dėlto būtent už vaidmenį prancūzo Jeano Luco Lagarce’o pjesėje „Tolima šalis“ A.Tamulytė pelnė pirmąjį reikšmingą savo teatrinį apdovanojimą – „Auksinių scenos kryžių“ pirmtakę Švento Kristoforo statulėlę. Nutiko tai dar 2002 m., o 2009-aisiais už vaidmenį spektaklyje „Bjaurusis“ aktorei buvo įteiktas ir „Auksinis kryžius“. O Kauno miesto savivaldybės menininkams dalijamos „Fortūnos“ A.Tamulytei buvo įteiktos net trys.

Bet negalėtum sakyti, kad sėkmingai prasidėjusi aktorės karjera teatre klostėsi ramiai ir tolygiai. Priešingai nei tėvams (Kauno valstybinio muzikinio teatro solistei Danutei Dirginčiūtei ir muzikantui, o vėliau šio teatro „ūkininkui“ Albinui Tamuliui), jai nepavyko „savo namais“ paversti vieno konkretaus teatro.

„Turėjau etatą Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre, kol jam vadovavo Jonas Vaitkus. Tačiau kai režisieriaus šiame teatre nebeliko, pasitraukiau. Tada Gintaras Varnas parviliojo mane į gimtąjį Kauną. Čia viskas pasikartojo: pamėgtam režisieriui palikus meno vadovo postą, aš vėl palikau trupę“, – pasakoja aktorė.

Apsispręsti padėjo nesutarimai su šiame teatre vėl intensyviai dirbti pradėjusiu Jonu Jurašu, kuriam jokios Aurelijos siūlomos aktorinės improvizacijos, paremtos jos pačios išgyvenimais ir patirtimi, netikdavo. Tiksliau – jos neįtikdavo šalia režisieriaus visuomet ištikimai budėdavusiai jo žmonai, tekstų autorei Aušrinei Marijai Sluckaitei, netoleruodavusiai nė mažiausių nukrypimų nuo popierinio žodžio.

„Repetuodama visąlaik kankinausi jausdama, kad mano tariami tekstai – neorganiški, o kartais tiesiog infantilūs. Kol po generalinės repeticijos galiausiai neištvėriau – pati oficialiai atsisakiau vaidmens. Teatras, „atsidėkodamas“ už tokį įžūlumą, kartu atėmė iš manęs ir Artūro Areimos spektaklyje „Šmėklos“ sukurtą vaidmenį. Išsaugojau Kaune tik „Auksinį scenos kryžių“ pelniusį darbą Viliaus Malinausko spektaklyje „Bjaurusis“ – jis vaidinamas iki šiol“, – su širdgėla pasakoja A.Tamulytė.

Tik ne TV serialai

Be vaidmenų spektakliuose „Bjaurusis“ ir „Dėdė Vania“, šiandien žiūrovai aktorę gali išvysti Valstybiniame jaunimo teatre teberodomuose J.Vaitkaus „Pa­triotuose“ bei „Domino“ teatro premjeroje „Žavios ir pavojingos“. Sąrašas tarsi neatrodo labai ilgas, kol nekreipi dėmesio į tai, kokiu intensyvumu rodomi nauji „Domino“ teatro spektakliai: neretai „Žaviose ir pavojingose“ vaidinančiam moterų šešetukui vieną po kito tenka atlaikyti du vaidinimus per dieną. O Silvijos vaidmens atlikėja A.Tamulytė dublerės neturi.

„Būna taip, kad vos spėju nusiplauti nubėgusį pirmojo vaidinimo grimą (o nubėga jis neišvengiamai, nes vaidinu savo nuoskaudas alkoholyje skandinančią moterį, kuri tiesiogine prasme raičiojasi po sceną), užsitepti naują ir grįžti į sceną antram vaidinimui. Tokie krūviai reikalauja fizinių ir emocinių jėgų, antra vertus, esu dėkinga „Domino“ teatrui už tai, kad suteikia galimybę pragyventi nevaidinant televizijos serialuose. Kol turiu ką valgyti ir nesėdžiu gatvėje – į serialus neisiu“, – atkakliai kartoja pripažinta aktorė.

Serialų statytojų pasiūlymų anksčiau A.Tamulytė sulaukdavo nuolat. Dabar – rečiau, mat tarp jų kūrėjų pasklido žinia, kad artistė dar įsikibusi scenos, dar nepasiduoda. Kam tuščiai vargintis įkalbinėjant, kai aplink – šimtai patekti į serialus trokštančių moteriškių.

O štai režisierius Olegas Šapošnikovas, perskaitęs dramaturgės Lauros Cunningham pjesę, iškart „Domino“ teatro vadovams pareiškė, kad imsis šio pastatymo tik su sąlyga, jei Silviją vaidins A.Tamulytė. Mat Brodvėjaus ir kitus pasaulio teatrus apkeliavusi pjesė šviežumu neblizgėjo, ir „Domino“ teatrui prireikė būtent to, ko nebereikėjo Nacionaliniu virtusiam Kauno dramos teatrui, – Aurelijos literatūrinių bei vaidybinių improvizacijų.

Aktorė pati prikūrė nemažai Silvijos teksto, išplėtodama tiek padavėja virtusios aktorės neįgyvendintų svajonių, tiek namie patiriamo vyro smurto linijas. Ir visi, kam jau teko matyti „Žavias ir pavojingas“, gali paliudyti, kad improvizacijos pasiteisino, – būtent Silvijos personažas iš spektaklio veikėjų šešeto žiūrovams įsimena labiausiai.

Užtat su kokia baime pačios L.Cunning­ham reakcijų laukė A.Tamulytė, sužinojusi, kad dramaturgė tiesiai iš Niujorko atvyksta į premjerą Vilniuje. Bijojo be reikalo – po spektaklio surengtame vakarėlyje viešnia pripažino, kad Aurelijos vaidmuo, kaip ir visas vilniečių sukurtas spektaklis, ją sujaudino, nors regėjo daug šios pjesės interpretacijų ir ne visas apskritai norėtų prisiminti.

„Manoji Silvija atmintinai deklamuoja Ofelijos ir Medėjos monologus, tačiau niekaip neįstengia įsiminti vos trijų lapų ilgumo restorano, kuriame dirba, valgiaraščio. Namie ją žemina vyras, ji plėšosi tarp skurstančios šeimos, nemėgstamo darbo ir savo svajonės, neįstengdama dorai atlikti nė vieno vaidmens, kurio iš jos reikalauja gyvenimas.

Nori vaidinti – tačiau dirbdama padavėja neįstengia nuvykti į aktorių perklausas, pasiryžta palikti smurtaujantį vyrą – tačiau išsiblaiviusi pritrūksta tvirtybės. Gražuolė Silvija – kaip gėlės žiedas, kuris galėtų kerinčiai prasiskleisti pamerktas į vazą, tačiau anksčiau laiko vysta nugrūsta stiklainin su pūvančiu vandeniu. Norėjau parodyti, koks svarbus kiekvienos aktorės karjerai yra ją palaikantis artimiausias žmogus“, – teisina savo personažą A.Tamulytė.

Pačiai Aurelijai sunkiausiais gyvenimo momentais išlikti scenoje padėdavo tvirtas stuburas, jaunystėje visiems laikams „įkaltas“ režisieriaus J.Vaitkaus. Jis savo studentams įteigdavo, kad aktorystė – viena gražiausių profesijų pasaulyje, o tie, kam pritrūksta jėgų joje išlikti, paprasčiausiai nėra savo profesijos verti. Suprask, jei neatlaikei, palūžai – esi netalentinga aktorė ir silpna asmenybė. Ir jokių pasiteisinimų ar kompromisų čia būti negali.

„Kadangi mano tėvai dirbo teatre, tokios nuostatos man nebuvo naujiena. Žinojau, kad gėlės, aplodismentai – tik mažyčiai juodo, sekinančio, naktimis ilsėtis neleidžiančio darbo purslai. Tačiau dažnai matydavau, kaip savo išsvajotos profesijos realybe baisėdavosi pirmosios aktorių kartos bendrakursiai ir kolegos“, – prisimena pašnekovė.

O štai su kinu A.Tamulytės keliai prasilenkė: kažkada, agento pakviestai išbandyti jėgas Quentino Tarantino filmo atrankoje, merginai tiesiog pritrūko drąsos, o daugiau panašių progų nebepasitaikė. Dabar dalyvauti netgi lietuvių režisierių rengiamose perklausose aktorė nebesuranda laiko. Nors atrodytų – negi Lietuva tokia didelė, kad vietiniai kino režisieriai galėtų nepažinoti seniai teatruose vaidinančių aktorių? Gal todėl ir lietuviško kino premjeros vis dažniau primena tik šiek tiek prašmatniau nufilmuotus televizijos serialus?

Geras vaidmuo – svarbiau už apdovanojimus

Kone kasdien su „Domino“ trupe Lietuvos miestus ir miestelius raižanti A.Tamulytė jau sukaupė įdomių pastebėjimų apie skirtingų miestų ir rajonų teatro žiūrovus: „Vienaip į linksmą spektaklio juokelį reaguos vilniečiai, kitaip – kauniečiai, ir jau visiškai skirtingai – klaipėdiečiai. Jeigu vaidmens akcentus susidėliojai Vilniuje – gali neabejoti, kad pajūryje visus taškelius teks perdėlioti iš naujo.“

Pati artimiausia aktorei savo reakcijomis iki šiol lieka Kauno publika, kurią daugelis kolegų vadina reiklia ir išlepinta. Mat dirbdami Kaune įsimintinus savo kūrybos laikotarpius praleido tokie režisieriai, kaip J.Vaitkus, G.Varnas ir Gytis Padegimas, o žiūrovai tokios dovanos nepamiršta.

Panašiai ir panevėžiečiai iki šiol jaučiasi esą išauklėti Juozo Miltinio, todėl pigiais juokeliais šio miesto publikos niekaip nepapirksi. Mažiausiai reiklūs ir visus atvežamus spektaklius dėkingai priima teatrų neišpaikinti Mažeikių, Utenos, Marijampolės, Tauragės žiūrovai. Na, o sostinėje smarkiai skiriasi besąlygišką savo žiūrovų pasitikėjimą užsitarnavusio „Domino“ ir visų kitų teatrų publika – tarsi iš skirtingų pasaulių žmonės būtų susirinkę.

„Tačiau man svarbiausia ne teatro pavadinimas, o kuriamas vaidmuo. Jei galiu jame save realizuoti – būnu laiminga, o jei pačiai nepavyksta suvokti, ką veikiu scenoje, – neguodžia nė garsios režisierių pavardės. Vaidindama „Domino“ spektakliuose turbūt nepelnysiu kritikų skiriamų apdovanojimų, nors, antra vertus, jų toleruojamuose teatruose esu regėjusi ir prastesnių pastatymų. Valstybiniai teatrai galėtų tik pavydėti „Domino“ kruopščiai iki mažiausių smulkmenų vadybiškai sustyguotos veiklos: viskas čia vyksta laiku, visi aktorių pagalbininkai gastrolėse puikiai žino ir vykdo savo pareigas. Trūksta nebent stilistiškai margesnio repertuaro ir įvairesnės režisūros. Bet juk negalima norėti visko iš karto“, – viliasi aktorė, teigianti, kad jei tokių teatrų kaip „Domino“ šalyje atsirastų daugiau, jos kolegos nebesilaikytų įsikibę valstybinių etatų, o tada sąstingyje įstrigusi teatrų reforma savaime pajudėtų.

Šiuo metu A.Tamulytė ketina įgyvendinti savo pačios kūrybinį sumanymą – kartu su trimis kolegomis ruošti spektaklį pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio dramą „Marta“. Pasiskolinęs siužeto rėmus iš prozininko Cornello Woolricho, ją pats autorius kine ekranizavo 1974-aisiais.

„Mano mėgstamiausias teatro spektaklis ilgą laiką buvo „Karčios Petros fon Kant ašaros“: jame ne vaidindavau, o tiesiog gyvendavau. Jis _sukurtas pagal R.W.Fassbinderio dramą. Nuo to laiko šis dramaturgas ir kino režisierius – mano išskirtinių mylimųjų sąraše. Nors ir nėra prancūzas“, – juokiasi aktorė.

Kinas. Prieš aštuonerius metus įspūdingai Valstybiniame jaunimo teatre debiutavusiai aktorei šiandien priklauso nacionalinė Rusijos kino premija „Auksinis erelis“ ir Rusijos kino festivalio „Kinotauras“ apdovanojimas, skirti už geriausiu pripažintą vaidmenį filme „Žvaigždė“.

„Naują rusų kino filmą reklamuoja nuoga aktorė Severija Janušauskaitė“, – prieš metus skelbė lietuviško interneto portalo antraštė. Ir nežinia, kas joje tautiečius turėjo šokiruoti labiau: tai, kad aktorė nuoga, ar tai, kad reklamuojamas filmas – rusų.

Pati S.Janušauskaitė į panašius straipsnelius ar jų antraštes teigia nebekreipianti dėmesio, o savo nuomonę tiek apie nuogo kūno filmavimus, tiek apie intervencinę Rusijos politiką seniai išdėsčiusi. „Įdomiausia, kad tame filmo plakate – netgi ne mano kūnas. Jo kūrėjai panaudojo fotomontažą“, – juokiasi Severija, neslepianti, kad tokiomis nekaltomis gudrybėmis plakato kūrėjai sąmoningai stengėsi apsaugoti vaidinusias užsienietes nuo bereikalingo puolimo.

Net jeigu kūnas plakate būtų pačios aktorės – vargiai išeitų jį pavadinti nuogu, mat viską nuotraukoje dengia storas, neperšviečiamas, ryškų kombinezoną primenantis dažų sluoksnis. Tų dažų „džiaugsmus“ filmuojant „Žvaigždę“ teko patirti ir Severijai: jos vaidinama filmo veikėja Rita, turtingo sugyventinio išvyta iš namų, kūno atspaudais kurdama šiuolaikinį meną mėgina užsidirbti pragyvenimui.

Lietuvoje daug kas įsitikinę, kad lietuvių aktoriai rusų kinematografui „parsiduoda“ už labai solidžius honorarus. Bet S.Janušauskaitė tvirtina, kad filmas filmui nelygu: jei esi kviečiamas dirbti populiariame TV seriale ar komedijoje, kuri sėkmingai atsipirkdama suksis kino teatruose, gali tikėtis padoraus atlyginimo, tačiau festivaliams skirtų autorinių filmų prodiuseriai turi ribotą biudžetą ir pinigais nesišvaisto. Žymesnės tai sau galinčios leisti rusų žvaigždės tokiose juostose apskritai sutinka filmuotis be atlygio, šitaip sąmoningai palaikydamos nekomercinio kino kūrėjus. Taip pat elgiasi ir nemaža dalis filmavimo grupės personalo: kostiumininkai, grimuotojai, dailininkai…

Žinodami, kad filmas bus demonstruojamas užsienio festivaliuose, daug garsių specialistų patys siūlo savo paslaugas Anos Melikian vadovaujamai filmavimo grupei, ką jau kalbėti apie masinėms scenoms kviečiamus studentus.

Lietuvaitė tvirtina, kad tokio kruopštaus ir sąžiningai atliekamo „darbo iš idėjos“, kaip „Žvaigždės“ filmavimo aikštelėje, jai dar nebuvo tekę regėti. Dėl pernai Rusijoje priimto įstatymo, draudžiančio keiksmažodžius filmuose, teatro vaidinimuose ir žiniasklaidoje, „Žvaigždė“, kaip ir daugelis kitų naujų rusiškų juostų, turi dvi versijas: viena skirta užsienio festivaliams, kita, be draudžiamos necenzūrinės leksikos – demonstravimui Rusijoje. „Kino pavasaryje“ buvo rodoma festivalinė filmo versija, kuri, vertinant mums įprasto ankstesnio rusų kino kontekste, keiksmažodžių gausa anaiptol nepasižymėjo.

„Kam tokio įstatymo reikėjo, nesupranta ir pačios Rusijos menininkai. Alkoholinių gėrimų reklamos elementai ekrane irgi uždrausti, kalbama, kad netrukus pasirodys įstatymas, drausiantis tabako gaminių propagavimą: tada filmų personažai nebegalės rūkyti… Visa tai vienaip ar kitaip kerta per ir taip dėl bendros ekonominės situacijos suliesėjusius rusų kino gamybos biudžetus. Suplanuoti filmavimai dėl lėšų stokos jau dabar neretai atidėliojami mėnesį ar du“, – pasakoja S.Janušauskaitė.

Antra vertus, aktorė pastebi, kad filmavimai Rusijoje dažnai užtrunka ir dėl specifinio vietos mentaliteto: „Maskvoje vėluoti į darbą valandą, dvi ar tris laikoma normaliu dalyku, nes patekęs į automobilių spūstį gatvėse žmogus tiesiog neturi kitos išeities. Antra vertus, net jei pėsčiomis ar metro aktorius iš savo namų filmavimo vietą galėtų pasiekti per pusvalandį, Maskvoje toks keliavimo būdas laikomas nesaugiu ir nepriimtinu: studija būtinai siunčia automobilį, kuris savo ruožtu neišvengiamai įstringa spūstyse. Todėl numatytu laiku filmavimai Rusijos sostinėje niekuomet neprasideda, bet dėl to niekam galvos neskauda: jiems svarbiausia, kad aktorius saugus ir sėdi automobilyje“, – aiškina S.Janušauskaitė.

Nors „Žvaigždėje“ jos vaidinama Rita filmo pradžioje švilpia miesto gatvėmis įspūdingu limuzinu, pati Severija didmiesčio gatvėmis niekuomet nevairuoja ir iki šiol, nors prie vairo teko sėdėti jau keliuose filmuose, netgi neturi vairuotojo pažymėjimo.

Po filmo premjeros Vilniuje paklausta, kuo skiriasi filmavimai Rusijoje ir Lietuvoje, aktorė rėžė tiesiai: „O argi iš rezultatų nesimato? Vieni darbą dirba, kiti jį imituoja.“

Vis dėlto po savaitės žurnalistei tai priminus, S.Janušauskaitė pasistengė būti diplomatiškesnė. „Tai tėra iš konteksto ištraukta frazė. Nors Rusijoje kino industrija nepalyginti labiau išvystyta ir todėl galima rasti itin aukštos kvalifikacijos įvairaus profilio kino aikštelėje reikalingų specialistų, tai nekeičia filmo kūrėjų asmenybių. Ten irgi sutikau bejėgiškų, diletantiškų režisierių, visus svarbius sprendimus užkraunančių aktoriams… O Lietuvoje, manyčiau, kino kūrėjai pernelyg susireikšminę: visi vieni kitus pažįsta, bet vis tiek organizuoja „kastingus“, kad galėtų pademonstruoti savo statusą. Išankstinės filmo reklamos dažnai būna daugiau, nei atgarsių jam pasiekus kino ekranus. Pastebėjau, kad kuo daugiau keliama išankstinio triukšmo, tuo prastesnis būna filmas. Stiprūs kūriniai į ekranus ateina tyliai, tarsi iš niekur“, – įsitikinusi aktorė.

Filmuodama „Žvaigždę“ armėnų kilmės režisierė A.Melikian jokių interviu nedalijo ir apskritai žurnalistų filmavimo aikštelėn neįsileido. Severijos manymu, tokia prodiuserių strategija pasiteisino: kuo labiau slepiamos proceso detalės, tuo labiau visiems maga jas sužinoti. Tai, kad pagrindiniai vaidmenys atiteko užsienietėms, galiausiai irgi pasiteisino: tiek žurnalistams, tiek žiūrovų auditorijai knietėjo suprasti, kodėl režisierės pasirinkimas buvo būtent toks.

Vis dėlto žiūrimumo aukštumų „Žvaigždė“ Rusijos ekranuose, žinoma, nepademonstravo: A.Melikian filmas puikiai sutinkamas kino festivaliuose, tačiau anaiptol nėra pritaikytas masinės auditorijos skoniui. Žiūrovas, nesidomintis kino menu, tačiau ateinantis pasidėti reikalingo „premjerinio pliusiuko“ ar pamatyti serialinių žvaigždžių, šiandien Rusijoje sudaro svariausią auditorijos dalį.

S.Janušauskaitė skeptiškai vertino šansus, kad jos darbas rusų filme galėtų būti įvertintas „Kino pavasario“ auditorijos, todėl festivalio uždarymo metu buvo išvykusi į Maskvą ir dalyvavo Rusijos kino akademijos skiriamų apdovanojimų „Nika“ teikimo ceremonijoje. Tiesa, ši dėl politinių niuansų irgi praėjo, anot lietuvės, dviprasmiškai, o apdovanojimai šįkart ją aplenkė.

Pasimatymą „Veido“ žurnalistei sostinės Senamiestyje skyrusi aktorė stebisi, jog nemažai tautiečių, netgi jos kolegų, šventai įsitikinę, kad Lietuvoje Severijos ir pėdsakai atšalę… Kaskart iš filmavimų pas Vilniuje likusią šeimą skubanti aktorė pati neatsikrato įspūdžio, kad saviems režisieriams buvo tapusi nereikalinga, o iš Rusijos atkeliavę darbo pasiūlymai tiesiog išgelbėjo ją nuo slegiančios priverstinės kūrybinės tinginystės.

„Pasirinkau intensyvų darbą, o ne teatro rutiną. Į serialus nesiveržiau, etatų valstybiniuose teatruose niekas nebesiūlė. Režisierių, norinčių regėti mane savo spektakliuose, atsirasdavo, tačiau kai jie užsimindavo apie savo ketinimus teatrų trupėms – kildavo toks šaršalas, kad nesunkiai įsivaizdavau pragarą, kurį privalėčiau įveikti tenai pasirodžiusi“, – pasakoja S.Janušauskaitė.

Prievarta veržtis ten, kur nėra pageidaujama, ji nematė prasmės. Užtat dabar, „Kino pavasariui“ pristačius „Žvaigždę“, S.Janušauskaitė visuose interviu verčiama teisintis, kodėl filmuojasi ne Lietuvoje, o Rusijoje. Šviesiai tiesiai rėžia, kad teisintis jau nusibodo.

„Supraskite: dabartinė situacija, kai lietuvių menininkai, drįstantys pereiti Rusijos sieną, automatiškai laikomi vos ne tėvynės išdavikais, daug kam patogi ir naudinga. Užtenka čia užsilipus ant taburetės pareikšti, kad atsisakai dalyvauti kokiame nors rusų projekte, o visi juose dalyvaujantieji yra „blogiečiai“, ir iškart tampi pirmųjų antraščių didvyriu. Politikuodamas Lietuvoje sulauki didesnio atgarsio, nei pelnytum dorai savo darbą dirbdamas. Bet juk menininkas pripažinimą turėtų pelnyti darbais, o ne politiniais pareiškimais“, – vis dar tiki S.Janušauskaitė, neslepianti, kad pastaraisiais metais nestokojo progų pakoreguoti nuomonę kai kurių savo kolegų atžvilgiu.

Aktorės manymu, užsidarymas ir kultūrinės geležinės uždangos palaikymas savaime neišreiškia stiprios pilietinės pozicijos: atvirkščiai, gebėjimas būti ir išbūti lietuviu tenai, atsidūrus „tarp dviejų ugnių“, iš menininko reikalauja gerokai daugiau pilietinių pastangų.

„Juk kasdien jauti, kas tave filmavimo aikštelėje palaiko, o kas nusiteikęs priešiškai. Ir supranti, kad žmonės, dirbantys šalia, dėl to irgi dažnai jaučia įtampą. Galbūt ne asmeniškai prieš tave, bet platesniame kontekste, mat ne visi rusų grandai teigiamai vertina užsieniečių aktorių buvimą rusų filmuose. Man patinka tuos procesus iš šono stebėti, apie tai kalbėtis, aš neužsidarau ir nepuolu nuo kitaip manančiųjų slėptis krūmuose. Todėl bent jau nutuokiu iš vidaus, kaip dabar jaučiasi rusų menininkai ir kas iš tikrųjų su jais vyksta. Bet parvažiavusi čia matau, kad sėdint savo kaime postringauti apie gyvenimą svetur lietuviškam mentalitetui apskritai labai būdinga“, – sako S.Janušauskaitė.

Šiauliuose vidurinę mokyklą baigusi Severija teatro kasdienybę pažino dar vaikystėje, nors jos tėvai nėra teatro žmonės: mama – mokytoja, tėtis – energetikas. Užtat visi kaimynai buvo Šiaulių dramos teatro aktoriai. Su jų vaikais mergaitė bendraudavo kieme, vėliau kartu lankydavosi ir spektakliuose. Būtent šio teatro užkulisių atmosfera ir kyštelėjo Severijai mintį pačiai mokytis vaidybos.

Tais metais Valstybinio jaunimo teatro, kurio scenoje vėliau Severija pasirodydavo dažniausiai, režisierė Dalia Tamulevičiūtė rinko aktorių kursą, skirtą Rusų dramos teatrui. Į jį šiaulietė nestojo, nes nesuprato rusų kalbos. Metus pasimokiusi teatro ir kino grimo specialybės, pateko į kursą, surinktą savo vaikystės miesto teatrui. Bet vėliau kategoriškai atsisakė grįžti į gimtuosius Šiaulius…

„Todėl, kad Šiauliai tapo liūdnu miestu. Parvažiavusi namo ir keliaudama centriniu miesto bulvaru sutikdavau vos kelis žmones… Dėl aktorių, su kuriais kartu (tiesiogine, o ne perkeltine prasme) vakarais šiukšles į kiemą nešdavom, irgi nebeturėjau ypatingų iliuzijų“, – prisimena pašnekovė.

Užtat būta iliuzijų dėl greitos aktorės karjeros Vilniuje. Po to, kai vieną po kito sukūrė tris reikšmingus vaidmenis Jono Vaitkaus spektakliuose (karalienės spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, Liucijos „Patriotuose“ ir Barboros spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“), atrodė, kad režisieriai puls dėl jos, tokios talentingos, varžytis. Bet laikas bėgo, o naujų vaidmenų scenoje niekas nebesiūlė.

„Teatre tikrai galėjau nuveikti kur kas daugiau, negu nuveikiau. Į kiną pasukau todėl, kad teatrui nebesijaučiau reikalinga“, – dar kartą tvirtina Severija, dėl „Žvaigždės“ filmavimų turėjusi atsisakyti ir paskutinio išlikusio teatro vaidmens „Patriotuose“.

Pagrindinė „Žvaigždės“ herojė, kurią suvaidino gruzinų aktorė Tina Dalakišvili, net neabejojo, kad kelią į sceną merginai šiais laikais teatveria plastinė chirurgija. Ar daug panašiai mąstančių ir tokiais metodais „padarytų“ aktorių Severijai tenka sutikti filmavimo aikštelėse?

„Filmavimo akimirkomis svarbu tik tai, kaip žmogus sugeba įtikinti vaidindamas priešais kamerą. Ten niekam neberūpi, ar gili tavo asmenybė, ar lipai kitiems per galvas siekdama gauti vaidmenį arba kiek kartų dėl jo gulei ant operacinio stalo. Jeigu vaidybos rezultatas įtikina, visa kita tiesiog nebetenka reikšmės“, – tvirtina aktorė.

Rusų kalbos, kaip ir vairavimo, Severijai teko išmokti jau rengiantis vaidmeniui. Ji nedrįsta savęs vadinti rusų kino žinove, tačiau pastaraisiais metais stengiasi žiūrėti daugiau rusiškų filmų, kad pakviesta į kino bandymus žinotų, su kuo turės reikalų. Po „Žvaigždės“ jau teko suvaidinti ir amerikietę žurnalistę Timuro Alpatovo aštuonių dalių filme „Krikšto tėvas“, ir anaiptol ne gražuolę Brunhildą Alionos Zvancovos komedijoje „Norvegas“… Dabar dvylikos serijų režisieriaus Aleksejaus Papagrebskio juostoje darbiniu pavadinimu „Optimistai“ ji ruošiasi įkūnyti dešimtmečiu už save vyresnę septintojo dešimtmečio „krimplino epochos“ moterį. „Kai per bandymus man padarė šukuoseną, išvydau savo mamą senose šeimos fotografijose“, – šypsosi Severija.

O štai scenarijus, kurie tesiūlo paviršutiniškus fatališkos moters plano personažus, lietuvė sako iškart negailestingai atmetanti: „Nenoriu vaidinti seksualios medicinos seselės, su kuria filme visiškai nieko nevyksta. Nekalsiu pinigų tokiu būdu nei čia, nei svetur.“

Pasak jos, rusai yra išsaugoję gerų daugiaserijinių filmų tradiciją, neturinčią nieko bendra su pigiomis muilo operomis. „Kiekviena tokio filmo serija prilygsta kokybiškam meniniam filmui su puikiais aktoriais. Dabar tokių filmų daugėja, ši mada perimama iš rimtų amerikietiškų serialų“, – teigia pašnekovė.

Kaip didžiausią įspūdį pastaraisiais metais padariusį kino filmą S.Janušauskaitė išskiria Alejandro Gonzalezo Inarritu „Žmogų-paukštį“: „Tai labai originalus, keistas, komercinio kino neprimenantis kūrinys, kuris, nepaisant to, gerai suprantamas ir priimamas žiūrovų. Puiku, kad tokie filmai šiais laikais dar „Oskarus“ pelno.“

S.Janušauskaitė pastebi, kad autorinis kinas Europoje atsirėžia vis didesnę auditorijos dalį, tačiau kino festivaliams būdingos tam tikros madų tendencijos. Pavyzdžiui, gan ilgai juose dominavo ir pagrindinius prizus susižerdavo filmai apie homoseksualus, tačiau šiuo metu, nepaisant lietuviškos „Sangailės vasaros“ pasirodymo, šią tendenciją jau galima apibūdinti kaip „nueinančią“. Šiuo metu aktualesnė tampa karinių konfliktų tema, į ekranus sugrįžta skaudžios socialinės problemos.

Aktorė neslepia besitikinti anksčiau ar vėliau suvaidinti ir Europos režisierių filmuose. „Mums, lietuviams, ten prasiveržti daug paprasčiau nei rusams, angliškai kalbantiems su baisiu akcentu. Tačiau tam, žinoma, reikia netingėti, stengtis, mokytis užsienio kalbų. Neverta tikėtis, kad užsienio režisierius pamatys tavo genialų vaidmenį Lietuvos teatre ir iškart pakvies į Holivudą“, – ironiškai šypsosi S.Janušauskaitė.

Renata Baltrušaitytė

Agniaus Jankevičiaus spektakliuose „Akmuo“, „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“ bei šiuolaikinio šokio pastatymuose „Contemporary?“ ir „W(o)men“ matome vis tą pačią atlikėją – vienur sugraudinančią iki ašarų, kitur žavinčią ryškia, charakteringa kūno plastika.

Kas yra šiuolaikinis šokis, kokias temas jis gvildena? Ar apskritai įmanoma patikima žmonių komunikacija kūno kalba? Šia tema pasaulyje choreografai sukūrė daug spektaklių, nevengdami patys iš savęs pasišaipyti. Ne vieną tokį ironišką pasirodymą regėjome ir Lietuvoje vykstančiuose festivaliuose, tačiau dažnai tai, kas iš Vakarų Europos atvykusių šokėjų būdavo parodijuojama kaip atgyvenusios žanro klišės, netrukus visiškai rimtai būdavo pristatoma mūsų šokėjų spektakliuose. Turėjo prabėgti nemažai metų, kol išdrįsome kritiškai įvertinti savąją patirtį.

Ar tikrai šiuolaikinis?

Iš Kauno kilusi ir su daugeliu Lietuvos choreografų dirbusi šokėja Agnė Ramanauskaitė prisipažįsta, kad „Contemporary?“ (klaustukas čia labai svarbus) idėja priklauso jai. Pirmiausia išpasakojo ją kolegai Pauliui Tamolei, su kuriuo mokslus baigė tame pačiame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinio šokio kurse. „Paulius pasiūlė pasikviesti dar ką nors, nes vien duetai, kuriuos publika suvokia kaip moters ir vyro santykių narpliojimą scenoje, – nuobodu. Ką tokį pasikviesti? Ką gi daugiau, jei ne dar vieną kurso draugą – Mantą Stabačinską. Taip ir susiformavo mūsų trijulė“, – linksmai dėsto Agnė.
Iš pradžių bendrakursiai ketino linksmai pavaizduoti Lietuvos šiuolaikinio šokio istoriją, chronologiškai priminti etapinius, žiūrovų atmintyje įsirėžusius tautiečių choreografų kūrinius. Vis dėlto repeticijoms prasidėjus suprato: šaipytis iš spektaklių, kuriuose patiems nėra tekę šokti, sudėtinga ir galbūt nelabai etiška. Juolab visiems trims ir nuosavu atlikėjo kailiu patirtos šiuolaikinio šokio istorijos užteko su kaupu.
„Kiekvienas choreografas, pradėjęs kurti naują spektaklį, įsivaizduoja, kad šis bus unikalus ir nepakartojamas. Tačiau mes, šokėjai, dalyvaudami įvairių kūrėjų repeticijose, jusdavome, kur jie iš esmės kartoja ar cituoja vienas kitą, nors pritrūkdavome drąsos tai garsiai pasakyti. Manau, mūsų choreografai per mažai mąsto apie žiūrovą. Todėl šokio spektakliai jų ir surenka dvigubai mažiau nei dramos“, – tvirtina Agnė.
Lietuvišką šiuolaikinį šokį ji apibūdintų kaip niūrų, dramatišką, sunkių minčių ir gilių užuominų kupiną. Net atlikėjai ne visuomet suvokia, kokią būtent mintį jie savo judesiais turėtų transliuoti. Šviesių ir sąmojingų šokio reginių, kuriuos žiūrovai galėtų stebėti be vidinės įtampos, mūsų padangėje gimsta labai retai.
„Šiuolaikinis šokis gali būti visoks, tačiau jis turi būti profesionalus ir turėti aiškią idėją. Nors žiūrovas vis viena laisvas tą idėją priimti savaip. Pagaliau būna, kad apskritai negali idėjos už skverno pagauti, bet tau tiesiog gražu žiūrėti. Tada verta atsipalaiduoti, neieškoti jokių prasmių, tiesiog stebėti ir mėgautis“, – pataria šokio profesionalė.

Neįstojo, bet vis tiek tapo aktore

Pati Agnė šokio pamokas Kaune, „Sonatoje“, lankė nuo ketverių metukų. „Atsimenu, priėmimo dieną, kai tikrino ritmą ir lankstumą, susirinko labai daug vaikų. Tačiau tai buvo išraiškos šokio kolektyvas, todėl ant puantų mūsų nekankindavo, egzaminų laikyti irgi nereikėdavo. Apskritai turėjom daug laisvės fantazijoms įgyvendinti. Šokdama galėdavai pasijusti vos ne kaip Isadora Duncan“, – šypsosi prisimindama Agnė.
Prisipažįsta, kad klasikiniam baletui ji vargiai būtų tikusi, nes neturėjo idealių fizinių duomenų. Daug metų merginai ši tema būdavo labai skaudi, ir tik dabar, tapusi profesionalia šiuolaikinio šokio atlikėja bei pedagoge, pragyvenančia iš savo amato, išsivaduoja iš senų kompleksų gniaužtų.
„Suprantu, kad žiūrovai, kurie nėra šokio profesionalai, scenoje tų mano trūkumų greičiausiai neįžvelgia, pagaliau keli dešimtmečiai atkaklaus darbo irgi duoda savo. Žinau, kad negaliu pakelti kojos iki ausies, bet žinau ir tai, kad pagailėjęs vienos dovanos gyvenimas tau pamėtėja kitą: turiu savitą plastiką, scenoje gebu būti betarpiška, perteikti savo išgyvenimus žiūrovams“, – dabar jau drąsiai šia tema kalba šokėja. Ir priduria: jei tuomet būtų turėjusi tiek pasitikėjimo savimi, veikiausiai būtų pasiryžusi studijoms užsienyje.
Ir nors šiandien šią aktorę galima išvysti ne tik šokio, bet ir dramos spektakliuose (lapkritį rodytoje Agniaus Jankevičiaus spektaklio „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“ premjeroje A.Ramanauskaitei skirtas pagrindinis vaidmuo), tačiau po vidurinės mokyklos, stodama į Jono Vaitkaus renkamą dramos aktorių kursą, mergina liko nieko nepešusi. Tai prisimena irgi be nuoskaudos: „Naivi buvau – atvažiavau į egzaminus nepasirengusi, jokių konsultacijų nelankiusi. Pati nežinau, ko tikėjausi – gal stebuklo?“
Lyg tyčia Kaune, tuometėje Kūno kultūros akademijoje, tais metais buvo renkamas šiuolaikinio šokio specialistų kursas. Taigi dar ketveriems metams Agnė liko savo vaikystės mieste, kuris neretai vadinamas Lietuvos šiuolaikinio šokio sostine. O į Vilnių persikėlė tuomet, kai čia aktorių-šokėjų kursą kartu su tuo pačiu J.Vaitkumi rinko irgi iš Kauno kilusi choreografė Aira Naginevičiūtė.
„Įdomus, margas susirinko tas kursas. Gal penki žmonės jame buvome šokantys nuo vaikystės, o absoliuti dauguma vaikinų apie šokį nenutuokė nieko ir stojo vien todėl, kad jiems darė įspūdį J.Vaitkaus teatras. Todėl daug ką su jais teko pradėti nuo pagrindų“, – pasakoja Agnė.

Legenda vadinama Elvyra Žebertavičiūtė grįžta į filmavimo aikštelę. Talentinga  aktorė  vaidins keistą provincijos miestelio mokytoją filme „Vardas tamsoje“.
„Jai yra „kukū“, jos protelis susimaišęs. Bet tai mokytojai įdomu, kas aplinkui vyksta ir ji aktyviai dalyvauja mažo miestelio gyvenime“, – besijuokdama apie savo vaidmenį kalba E. Žebertavičiūtė.
Energija trykštanti 80-metė aktorė prisipažįsta, kad  per savo karjerą panašaus vaidmens dar nebuvo turėjusi. „Vaidindavau ir jaunas, ir senas, ir dramatiškas, ir tragiško likimo moteris. Kvanktelėjusios damos vaidmens neturėjau, užtat man įdomu į jį gilintis“, – pasakoja netrukus prasidėsiančiam filmavimui besiruošianti moteris.
Filmas „Vardas tamsoje“ kuriamas pagal to paties pavadinimo Renatos Šerelytės romaną. Tai psichologinė drama, detektyvas, kupinas ironiško humoro. Filmą režisuoja Agnė Marcinkevičiūtė, prodiusuoja kompanija „Fralita Films“.
Kino juostoje taip pat vaidina Jurgita Jurkutė, žiūrovams pažįstama iš televizijos laidų. Taip pat Gediminas Storpirštis, Kristina Kazlauskaitė, Rimantė Valiukaitė, kiti žinomi aktoriai, o pagrindinį vaidmenį atliks Neringa Varnelytė.
Filme vaidmenį atliekanti Elvyra Žebertavičiūtė yra nusifilmavusi daugelyje kino juostų, tokių kaip „Vienos dienos kronika“, „Birželis, vasaros pradžia“, „Laimė“, „Nesėtų rugių žydėjimas“, „Barbora Radvilaitė“.
Taip pat aktorė sužibėjo ir Marijampolės (tuo metu dar Kapsuko) bei Vilniaus Jaunimo teatrų scenose. Ji vaidino E. Nekrošiaus spektaklyje „Dėdė Vania“, „Čia gyvena žmonės“, „Trys mylimos“ ir daugelyje kitų režisierių spektaklių. Ypač  ją išgarsino  Žana d‘ Ark vaidmuo J. Anouilh‘o spektaklyje „Vyturys“.
Pastaruoju metu aktorė filmavosi televizijos serialuose „Mano mylimas prieše“ bei „Nekviesta meilė“.

Aktorė ir viena gražiausių pasaulio moterų Uma Turman (Uma Thurman) savo gyvenimą visada pabrėžtinai vadina nepakartojamu. Ji kiekviename interviu mėgsta priminti, kad nesiliauja dėkojusi likimui už įdomius žmones, meilę, darbą.
Aktorės vardas – Uma Karuna Thurman. Vardą „Uma“ aktorė gavo šviesos ir grožio deivės induistų mitologijoje garbei, o antrasis vardas budizmo tikėjime reiškia „gailestis, užuojauta“. Aktorės tėvas Robertas (Robert Thurman) yra Indo-Tibeto budizmo studijų profesorius, dėstantis Kolumbijos universiteto Religijos mokykloje. Jis buvo pirmasis vakarietis, tapęs Tibeto budistų vienuoliu. U.Turman mama Nena – buvusi Švedijos manekenė, dabar psichoterapeutė. Jos senelis – baronas Karlas fon Šlebriugė (Carlos von Schlebrugge), o nuogos močiutės baronienės Birgitos Holmquist skulptūra puošia Treleburgo uostamiestį.

Iš vaikų reikalauja tvarkos
Ji tiki, kad mūsų likimo knyga būna parašyta jau mums gimus. Tereikia mokėti ją skaityti – atidžiai, kantriai, nepraleidžiant nė vieno puslapio. Ir mes patys kalti, kad dėl vienų ar kitų priežasčių nemokame ar nenorime to daryti. Uma prisipažįsta ir pati dažnai klystanti. Tačiau vaikai verčia ją gyventi atidžiau, labiau susikoncentruoti sprendžiant įvairius būties klausimus. O priimant svarbius sprendimus neleidžia per daug gailėti savęs. Gyvenimo džiaugsmu ir sielos atgaiva aktorė vadina savo vaikus – dukrą Mayą ir  sūnų Levoną. Ji pritaria nuomonei, kad iki tam tikro amžiaus motina ir vaikas būtų neperskiriami, kitaip įvyks negrįžtamų pokyčių, kurie visiems laikams ne tik nutrauks motiną ir vaiką siejantį ryšį, bet ir neigiamai paveiks mažojo psichiką. Sūnui buvo vos trys mėnesiai, kai Uma pradėjo filmuotis juostoje „Užmušti Bilą“. Pirmuosius savo išsiskyrimus su sūneliu aktorė prisimena kaip didžiausią ir skausmingiausią išbandymą. Tačiau tai viena medalio pusė. Uma save vadina nors ir neidealia, bet griežta motina, nuolat reikalaujančia iš dukros ir sūnaus tvarkos. Ypač reikli ir atsargi buvo augindama dukrą.

Prieštaringa vaikystė
Galbūt aktorė savo vaikams nuoširdžiai bando duoti tai, ko vaikystėje trūko jai pačiai – saugumo jausmą ir motinišką šilumą? Umos vaikystė prabėgo universitetiniame miestelyje, pagrindiniai to meto draugai – jaunesnis ir vyresnis broliai. Iki šiol juokauja puikiai pamenanti, kad tada išmoko ir peštis, ir savo gabumais niekuo nenusileisti broliams. Vien dėl to, kad ji yra mergaitė,  jokių išlygų broliai nedarė. Mama ją netgi rengė kaip berniuką – į kiemą eidavo ne kaspinėliais išpuošta, o vilkėdama džinsus ir sportinius marškinėlius. Pirmą kartą suknele pasipuošė, regis, tik per mokyklos išleistuvių vakarą. Ir dabar prisimena, kad su šiuo moterišku apdaru jautėsi kaip niekad negraži ir nerangi. Tačiau galbūt dabar ji, kaip ir dauguma Holivudo gražuolių, bando įtikinti save ir aplinkinius, kad ne visą gyvenimą buvo gražioji gulbė – vaikystėje jai teko pasijusti ir bjauriuoju ančiuku… Juk tiek gerbėjai, tiek kino kritikai kalba apie unikalų aktorės grožį.

Penkiolikmetė ieškojo laimės
Umos motina manė, kad tai, ką galėjo, savo vaikams ji jau davė – pagimdė ir užaugino. Su gyvenime užklumpančiais sunkumais jie turi susidoroti patys. Todėl visiškai nesureagavo, kai penkiolikmetė dukra pareiškė vyksianti laimės ieškoti į Niujorką. Iš JAV Masačusetso valstijos, kurioje gyveno su tėvais, į Niujorką mergaitė išvyko turėdama tris šimtus dolerių kišenėje, sumuštinį ir knygą apie samurajus – motinos dovaną prieš pradedant naują gyvenimą… Kurį laiką buvo plovėja, vėliau dirbo ne itin jai patinkantį modelio darbą. Gyveno kone pačiuose pigiausiuose butuose, skurdžiame Bruklino rajone. Daug rūkė ir mažai valgė. Nors jautėsi labai vieniša, nesusigundė užmegzti draugysčių su tokiomis pačiomis nelaimėlėmis kaip ji pati, nevaikščiojo su jomis į pigias diskotekas ir nepliaupė alaus. Mieliau sėdėjo savo niūriame kambarėlyje ir skaitė knygas. Vis dėlto ji neliko nepastebėta ir jau po metų pradėjo filmuotis. Pirmą kartą nusifilmavo būdama 17 metų filme „Pabučiuok tėtį šiąnakt“. Labiau išgarsėjo po filmo „Barono Miunchauzeno avantiūra“. Už filmą „Bulvarinis skaitalas“ laimėjo Oskarą.

Pirmą kartą ištekėjo dvidešimties
Deja, negali sakyti, kad gražiajai aktorei labai sektųsi asmeninis gyvenimas.
Pirmą kartą Uma ištekėjo būdama dvidešimties. Su aktoriumi Gary Oldmanu (Gary Oldman) susipažino filmavimo aikštelėje. Greitai paaiškėjo, kad vyrukui alkoholis ir vienadieniai romanai rūpi labiau nei jo gražioji ir talentingoji žmona. Santuoka truko neilgai ir vėliau ją Uma tiesiog priskyrė „tiems jaunystės meilės susižavėjimams, kuriuos paskui graudu ir skausminga prisiminti, bet išgyventi tiesiog būtina“.

Antrą kartą jaunoji buvo „labai nėščia“
1998 m. gegužę Uma ištekėjo antrą kartą. Jos širdį užkariavo aktorius Etanas Haukas (Ethan Hawke), kurį sutiko filmavimo aikštelėje. Vestuvių dieną jaunikis jaunajai padovanojo žiedą su aštuoniais deimantais – septyni buvo matyti, o vienas paslėptas giliai viduje. Tarsi juos siejantis ryšys būtų toks stiprus, kad visus juos vienijančius dalykus suvoktų tik jie patys. Jaunoji buvo „labai nėščia“ ir jau liepą pagimdė dukrelę Mają (Maya Ray Thurman Hawke).
Uma vyrui pagimdė du puikius vaikus, tačiau ir šį kartą šeimos židinys užgeso, nes gerasis ir teisingasis Etanas, pažadėjęs ją visą gyvenimą nešioti ant rankų, pasidavė pagundai ir užmezgė romaną su kanadiete manekene. Tarsi pamiršęs, kad namie jo laukia ne tik du vaikai, bet ir žmona – graži, garsi, talentinga ir mylinti savo šeimą…
Išdavystę aktorė gal ir būtų atleidusi, jei ne pykčio minutę mesti vyro žodžiai: „Tu esi bloga žmona ir motina.“ Vėliau jis bandė taikytis ir maldavo, kad Uma liktų su juo bent dėl vaikų, tačiau buvo per vėlu.

Aktorė laukiasi
Neseniai U.Turman (41 m.) pranešė, kad trečią kartą taps mama, o dabar jau aišku ir tai, kas gims. Filmo „Nužudyti Bilą“ žvaigždė džiaugiasi, kad susilauks mergaitės. Aktorė jau augina dukrą Mayą (13 m.) ir sūnų Levoną (10 m.) iš buvusios santuokos su Etanu Hauku. Gimsianti mergaitė yra Umos ir verslininko Arpado Busono (Arpad Busson) meilės vaisius. Su naujagimės tėčiu aktorė susipažino prieš penkerius metus. Romanas buvo toks aistringas, kad aktorė negalėjo liautis kartojusi, jog nebuvo sutikusi tokio vyro, kuris sugebėtų ją padaryti laimingesnę. Po metų draugystės U.Turman ir A.Busonas susižadėjo, o dar po metų netikėtai išsiskyrė.
Vis dėlto meilė nugalėjo kliūtis, ir praėjusiais metais Uma ir verslininkas buvo pastebėti Paryžiuje. Visi labai greitai suprato, kad jie vėl kartu.
Apie vestuves pora kol kas nekalba. Sklinda kalbos, kad tuoktuvės planuojamos po gimdymo. Skeptikai būsimomis vestuvėmis netiki, mat verslininkas taip ir nesusituokė su buvusia drauge, nors ji jam pagimdė du vaikus.
Tik faktai
U.Turman buvo manekenė, prancūzų kosmetikos firmos „Lancome“ veidas.

Uma yra pelno nesiekiančios organizacijos „Room to grow“ direktorių tarybos narė. Organizacija rūpinasi skurstančių vaikų iki trejų metų vystymusi.

Moters savaitgalis, nr. 21

Jau antra savaitė Lietuva gyvena „Kino pavasario“ ritmu. Ta proga kalbiname jaunosios kartos lietuvių režisierę Jūratę Samulionytę, festivalyje pristačiusią vaidybinį filmą „Laikinai“.

Rūpestinga teta atveža sesutėms balandėlių. „O mes nemėgstam balandėlių…“ – patempia lūpą mažoji – darželinukė Liucija. Vyresnioji Saulė supranta, jog tokioje situacijoje geriausia ramiai patylėti: juk teta tuoj išeis savais keliais. O kai ji išeis – abi užsienyje uždarbiaujančių tėvų paliktos sesutės galės toliau elgtis taip, kaip išmano. Pavyzdžiui, išmėtyti tuos nekenčiamus balandėlius pro balkoną.
„Filmuojant šią sceną, reikėjo daug dublių. Ne taip paprasta balandėlį pasmeigus šakute sviesti tolyn: tai jis nuslysta dar bekeliant, tai skrieja visai ne ten, kur kamerai reikia. Prieš filmavimą apvažiavom gal šešias „Maxima“ parduotuves ir išpirkom visus jose buvusius balandėlius, bet jų tik vargais negalais užteko“, – pasakoja filmo „Laikinai“ režisierė Jūratė Samulionytė.
O didžiausia dovana kino komandai buvo iš kažkur filmavimo aikštelėje atsiradęs paprastas ir, matyt, labai alkanas kiemo katinas, kuris, nepaisydamas šalia burzgiančių aparatų, ryžosi ką tik pro balkoną išmėtytų balandėlių paragauti.
„Tada vaikščiojom visi ant pirštų galų, kad tik netikėtai išnirusio „artisto“ nenubaidytume. Bet katinas buvo rimtai išalkęs ir nekreipė į mus labai daug dėmesio“, – prisiminusi šypsosi Jūratė.

Filmo suvestos sesutės

Filmo scenarijų režisierei surado ir pasiūlė jos kolegė Giedrė Beinoriūtė. Savarankiškai gyventi paliktų emigrantų vaikų tema Jūratei pasirodė įdomi, tačiau po pokalbių su teksto autore Marija Kavtaradze maždaug pusė scenarijaus buvo perrašyta.
„Paryškinom besimezgančios meilės liniją, tiksliau apgalvojom atskiras scenas. Ruošdamasi filmui kalbėjausi su keliais pažįstamais savo bendraamžiais, kurie patys buvo išgyvenę kažką panašaus. Dabar, iš laiko perspektyvos, jie gali atviriau apie tai pasakoti“, – neslepia Jūratė.
Iš pasakojimų ji susidarė įspūdį, kad būna tarsi dvi tokių laikinai paliktų vaikų kategorijos: vieni, turėdami tėvų siunčiamus pinigus ir „laisvą plotą“, atsiduoda gyvenimo malonumams, dažnai apleisdami mokslus, o kiti, ypač tie, kurie patys priversti rūpintis jaunesniais broliukais ir sesutėmis – priešingai, neturi laiko malonumams ir nutolsta nuo paaugliškais reikalais užsiėmusių bendraamžių. Tokia ir filme vaizduojama keturiolikmetė Saulė, atstojanti mamą mažajai sesutei. Ji negali sau leisti kartu su visa klase keliauti į Nidą arba triukšmingo gimtadienio vakarėlio, užtat randa laiko pasėdėti prie vadovėlių, nors mažylė, kaip ir visos jos amžiaus mergaitės, dažnai tampa vaikiškai įkyri.
Kaip J.Samulionytė ieškojo jaunųjų artistų? „Su atranka vargau labai ilgai. Profesionalių aktorių lengva dairytis teatruose arba artistų agentūrose, bet vaikų tenai nerasi. Mažosios mergaitės ieškojom tiek per pažįstamus, tiek su agentūrų pagalba. Netgi gatvėje atsigręždavom: oi, kokia graži mergaitė, gal verta ją pabandyti… Ir tik tuomet, kai beieškodami visai praradom viltį, mūsų prodiuserė dalyvavo viename vaikų gimtadienyje ir atkreipė dėmesį į dvi įdomias sesutes. Viena iš jų – Greta Šalaviejūtė – ir vaidina mūsų filme. O Saulę vaidinančią Severiją Bielskytę pažinojau iš anksčiau, pakviečiau ją kino bandymams pačią pirmą, tačiau vis tiek ieškojom toliau: po jos laimę mėgino dar kelios dešimtys merginų. Bet visos arba persistengdavo vaidindamos, arba buvo pernelyg vaikiškos ir mielos, o šiam personažui reikėjo tam tikro tvirtumo ir viduje slepiamo liūdesio. Buvo merginų, kurios tiesiog išoriškai neatitiko jaunylės bruožų: būtų sunku įtikinti žiūrovus, kad jos abi yra seserys. Tad galiausiai sugrįžome prie to, nuo ko pradėjome“, – pasakoja režisierė.
Kad mergaitės filmavimo aikštelėje nesijaustų svetimos, jos kelias savaites prieš tai bendravo: kartu piešdavo, valgydavo, kalbėdavosi. Nors Severija realiame gyvenime neturi sesers, tik visai mažą broliuką, tačiau greitai „prisijaukino“ mažylę.
Kaip išmokyti dar neskaitantį vaiką scenarijaus teksto? Skaitant po kelis kartus, kad atsimintų, ką prieš kamerą turi pasakyti. Kai Greta nuvargdavo, ji tiesiog „pamiršdavo“ reikalingus žodžius. Tačiau užtekdavo mergaitę sudominti, parodyti ką nors nauja, ir vaiko atmintis bematant grįždavo.
„Žinoma, vaidybinius epizodus su profesionaliais aktoriais filmuoti lengviau. Profesionalas greičiau „pagauna“ reikalingas intonacijas, lengviau improvizuoja, siūlydamas tau kelis galimus variantus. Tačiau vaikai turi daugiau natūralumo, organiškumo, ypač jei tiksliai nupasakoji norimą emocinę situaciją. Kai reikėjo filmuoti sceną balkone, kur mažoji įsikandusi vieną frazę bando vyresniosios sesers kantrybę, Gretai išaiškinome, kad ji turėtų būti „negera“. Iš pradžių sekėsi sunkiai, o vėliau mažoji taip užsivedė, kad savo nuolatiniu klausinėjimu „o dabar? o dabar?“ vos nepribaigė visos filmavimo grupės“, – juokiasi J.Samulionytė.
Penkiametės Gretos darbas filmavimo aikštelėje trukdavo ne daugiau kaip šešias valandas per dieną. Vyresnėlė Severija dėl filmo porą savaičių nelankė mokyklos ir tuo labai džiaugėsi, nors jos tėvai tuo tikrai nebuvo patenkinti. „Ji pažadėjo mums mokytis savarankiškai ir kartais per filmavimo pertraukėles išties paimdavo į rankas knygą“, – tvirtina režisierė.

Trumpų distancijų bėgikė

Jūratės filmai turi vieną lengvai atpažįstamą bruožą: animacijos elementus, kuriais ypač turtinga buvo „Nerutina“ (2007), pelniusi „Sidabrinę gervę“ trumpametražių filmų kategorijoje. Juostoje „Laikinai“ animacija naudojama itin saikingai: mergaičių kalendoriuje skaičiuojamos savarankiško gyvenimo dienos liūdi kryželiais arba šypsosi laiminga saulute. „Pati nesu animatorė, tačiau teko tuo domėtis studijuojant Muzikos ir teatro akademijoje ir ypač – stažuotėje Čekijoje, kuri garsėja žymiais animatoriais“, – teigia režisierė.
Trumpametražis kinas vis dar atsainiai vertinamas Lietuvos žiūrovų, tačiau Jūratė save vadina „kino sprintere“ ir ilgo filmo kurti neskuba, nors minčių apie jį neišsigina. Tačiau jaunam kūrėjui griebtis ilgo metražo, neišmėginus jėgų „trumpesnėse distancijose“, anot pašnekovės, būtų neprotinga. Ypač lėšų kinui nuolat stokojančioje Lietuvoje.
Iš žiūrovo kėdės vertinant, trumpametražis kinas turi savų privalumų. Jeigu filmo tema ar stilistika pasirodo nepriimtina, pusvalandį salėje lengviau ištverti negu dvi valandas. Kadangi viename seanse platintojai stengiasi rodyti kelių trumpesnių filmų „bloką“, gali tikėtis, jog seansui paaukotas laikas galiausiai neliks beprasmis.
J.Samulionytės nuomone, Lietuvoje gausėja pasisekusių kino kūrėjų darbų, nes apskritai vizualinė kultūra jaunimo tarpe tampa vis populiaresnė. Taigi sparčiai gausėja jaunųjų režisierių gretos.
Pati Jūratė mieliau būtų tapusi aktore, bet išsigando, neturėjo pakankamai pasitikėjimo savimi… Nors vėliau ir akademijoje dėstęs aktorius Antanas Šurna teiravosi, kodėl tokia gabi mergina nepasirinko aktorystės.
„O režisiere tapau atsitiktinai, tai nebuvo mano išsvajota profesija. Pagalvojau, kad dirbti kine ar televizijoje turėtų būti įdomu. Atlaikiau sunkų trijų dienų kūrybinių egzaminų maratoną. Ir tada jau nebebuvo kur trauktis“, – prisimena J.Samulionytė.
Žinoma, iš meninių filmų kūrimo pragyventi Lietuvoje neįmanoma, tad Jūratei tenka sukti reklaminius kino siužetus, dirbti edukaciniuose kino projektuose ar prisidėti organizuojant „Scanoramos“ festivalį. Tik palyginti trumpais filmavimo periodais režisierė ryžtasi atsisakyti paralelinės veiklos, tačiau į nufilmuotos medžiagos montažą jai dažniausiai tenka skubėti iš tarnybos.
„Tada pradedi jausti širdgėlą, kad negali atsidėti darbui, kuris tau tuo metu atrodo pats svarbiausias. Ir graužiesi, kad nei vienur, nei kitur užduočių neatlieki taip gerai, kaip norėtum ir galėtum. Tikėkimės, pradėjus veikti Lietuvos kino centrui kino kūrėjų situacija šalyje pamažu ims keistis į gerąją pusę“, – tikisi J.Samulionytė.

"Veido" archyvas

Aktorė Vanessa Hudgens prisipažino, kad jos mados ikona yra britų įžymybė Victoria Beckham.

V. Hudgens tikina, kad buvusi populiarios merginų pop grupės „Spice Girls“ narė Victoria Beckham jai yra didžiausias mados autoritetas, o įkvėpta jos pavyzdžio, kuomet dainininkė išleido savo mados liniją, ir pati norėtų išbandyti save dizainerės kailyje.

„Victoria Beckham yra ta moteris, iš kuri mane labiausiai įkvepia. Taip pat man patinka aktorių Mary-Kate Olsen ir Ashley Olsen stilius, – pasakoja aktorė, – Šios moterys turi įkvepiančios drąsos rengtis ir ypatingą stiliaus pojūtį. Norėčiau būti panaši į jas.“

V. Hudgens teigia, jog svajoja sukurti savo mados liniją, tačiau tikina, kad kol kas niekur neskubės ir šiuos planus atidės ateičiai: „Sava mados linija – tai aš planuoju ateityje. Joje dominuotų 60-ųjų ir 70-ųjų metų stiliaus drabužiai su daugybe siuvinių ir kitų puošybos elementų. Kol kas nėra kur skubėti, todėl noriu gerai apgalvoti, kaip ir ką turėčiau daryti, kad ši svajonė taptų realybe.“

Netrukus V. Hudgens bei vieną jos įkvėpėjų Mary-Kate Olsen bus galima pamatyti romantiškoje dramoje, paremtoje klasikinės pasakos „Gražuolė ir pabaisa“ motyvais – „Pabaisa“. Filmas Lietuvos kino teatruose jau nuo gegužės 27 d.

"Veido" archyvas

Emma Roberts teigia, jog ji, jos teta aktorė Julia Roberts bei tėtis, taip pat aktorius, Ericas Robertsas burnoje turi per daug dantų ir jie netobulai kreivi.

Pasak E. Roberts, jai tai visai patinka, nes ji mano, kad tai suteikia papildomos charizmos. Dėl kreivų dantų 20-metė kaltina savo šeimos genus, bet tikina, kad būtent dėl jų ji jaučiasi gerokai įdomesnė už kitas aktores.

„Mano dantys išties labai kreivi, bet jie man suteikia išskirtinumo! Mes Robertsai turime gerokai per daug dantų savo burnose,“ – sako E. Roberts.

Jaunoji aktorė didžiuojasi ne tik kreivais dantimis, bet ir kilme. Ji džiaugiasi kilusi iš garsios aktorių giminės, tačiau tikina, kad kino pasaulyje įtakingi giminaičiai jai ne tik nepadeda, bet ir nedalina jokių su darbu susijusių patarimų.

Šiuo metu E. Roberts galima pamatyti ir Lietuvos kino teatruose rodomame filme „Klyksmas 4“.

"Veido" archyvas

Neve Campbell tikina anksčiau gyvenusi name, kuriame vaidenosi ir net savo akimis mačiusi vieną vaiduoklį.

Aktorė pasakoja, kad jos buvusiuose namuose Los Anždele nuolat vaidenosi ir ji dažnai akis į akį susidurdavusi su vaiduokliu moters, kuri anksčiau gyveno tame name ir, pasirodo, ten buvo žiauriai nužudyta.

„Žinau, kad vaiduokliai egzistuoja, nes pati vieną mačiau, – teigia N. Campbell, – Prieš kelis metus su draugais įsikraustėme į namą Los Andžele, tačiau paaiškėjo, kad jame gyveno ir moters, kuriai anksčiau priklausė tas namas ir kuri 1991 metais jame buvo nužudyta, vaiduoklis. Durys nuolat trankydavosi, langai patys atsidarinėdavo, o nuo indaujų krisdavo peleninės. Vėliau atėjo laikas, kai pasirodė ir pats vaiduoklis. Ilgainiui, tai pasidarė normalu. Susidūrusi su ja koridoriuje, tiesiog palinkėdavai gražaus ryto.“

Su vaiduokliais realiame gyvenime susidūrusi aktorė šiuo metu kino teatruose grumiasi su žudiku maniaku naujausioje kultinio filmo „Klyksmas“ dalyje „Klyksmas 4“.

Siaubo trileris šiuo metu rodomas ir Lietuvos kino teatruose.

Velionė Elizabeth Taylor (Elizabet Teilor) buvo visus Holivudo standartus atitinkanti aksominių akių gražuolė, pagarsėjusi ne tik dėl ekspertų įvertintos ir “Oskarais” apdovanotos vaidybos, bet ir dėl audringų meilės nuotykių, kuriuos vainikavo aštuonios santuokos.

Per daugiau nei penkis dešimtmečius trukusią filmavimosi karjerą aktorė buvo apdovanota dviem Kino ir meno akademijos prizais, vienas kurių jai atiteko už vaidmenį klasika tapusiame 1966 metų filme “Kas bijo Virdžinijos Vulf ?” (Who’s Afraid of Virginia Woolf?), kuriame, kaip ir daugelyje kitų, ji vaidino su dukart jos vyru tapusiu Richardu Burtonu (Ričardu Bertonu).

Vėlesniais metais, silpstant sveikatai, aktorė iki paskutinių dienų aktyviai dalyvavo renkant lėšas kovai su AIDS, tačiau vengė viešumos, nors 2009 metais ir neliko nepastebėta savo ilgamečio draugo Michaelo Jacksono (Maiklo Džeksono) laidotuvėse.

E.Taylor gimė 1932 metų vasario 27 dieną Londone, o 1939 metais su savo tėvais amerikiečiais buvo evakuota į Kaliforniją, kur netrukus jos tėvo meno galerijoje gražuolę pastebėjo ” Universal Studios” vadovo sužadėtinė.

Jau 1942 metais ji debiutavo filme “Kas minutę gimsta po vieną” (There’s One Born Every Minute), o 1944 metais tapo tikra garsenybe, kai filme “Nacionalinis prizas” (National Velvet) suvaidino berniuku persirengusią mergaitę, kuri laimėjo žirgų lenktynes.

“Iki vyrų, mano didžioji meilė buvo gyvūnai, ir jie tebėra iki šiol”, – vėliau yra sakiusi E.Taylor.

Filmavimo aikštelėje mokslus ėjusios merginos dėmesys netrukus nukrypo į vyrus.

Pirmą kartą E.Taylor ištekėjo už širdžių ėdiko ir viešbučių tinklo įpėdinio Nicky Hiltono (Niko Hiltono) 1950 metais, būdama 18-os. Ši santuoka truko vos 203 dienas ir iširo neatlaikiusi sutuoktinio žodinio ir fizinio užgauliojimo, nepaisant prabangios vestuvių puotos Holivude ir tris mėnesius trukusio medaus mėnesio Europoje.

Tačiau E.Taylor gyvenimas tęsėsi. 1952 metais ji susituokė su 19 metų už ją vyresniu, didelį pasisekimą tarp moterų turinčiu britu Michaelu Wildingu (Maiklu Vildingu), su kuriuo susilaukė dviejų vaikų – Michaelo (Maiklo) ir Christopherio (Kristoferio).

Nors E.Taylor tvirtino, kad M.Wildingas jos gyvenimui suteikė stabilumo, matomai jai to neužteko. 1956 metais ji padavė skyrybų prašymą ir, po išsiskyrimo su vyru praėjus vos kelioms dienoms, sulaukė 49-erių metų prodiuserio Michaelo Toddo (Maiklo Todo) piršlybų.

Ryžtingas ir valdingo būdo M.Toddas buvo pirma didžioji E.Taylor meilė. 1957 metų rugpjūtį E.Taylor jam pagimdė dukterį Elizabeth Frances (Elizabet Fransis), tačiau dar po septynių mėnesių šeimą ištiko tragedija – M.Toddas žuvo per lėktuvo katastrofą Naujajame Meksike.

Netekties sugniuždytą E.Taylor laidotuvėse lydėjo M.Toddo geriausias draugas dainininkas Eddie Fisheris (Edis Fišeris), kurio žmona aktorė Debbie Reynolds (Debi Reinolds) buvo pasilikusi Kalifornijoje rūpintis E.Taylor vaikais.

Netrukus iš gedinčios našlės šeimos ardytoja virtusi E.Taylor paveržė E.Fisherį iš savo kolegės D.Reynolds ir tokiu poelgiu sukėlė didžiulį skandalą puritoniškoje Amerikoje.

Porai 1959 metais susituokus, visuomenės nepasitenkinimas vos nesužlugdė stulbinančiai sėkmingos E.Taylor aktorės karjeros.

Tuomet aktorė su Paulu Newmanu (Ponu Niumanu) buvo tik ką užbaigusi filmuotis Tennessee Williams (Tenesio Viljamso) pjesės 1958 metų ekranizacijoje “Katė ant įkaitusio skardinio stogo” (Cat on a Hot Tin Roof) ir sulaukusi kritikų liaupsių už darbą filme “Milžinas” (Giant) 1956)), kuriame nusifilmavo su Rocku Hudsonu (Roku Hadsonu) ir Jamesu Deanu (Džeimsu Dinu).

Bet po skandalo aktorės žvaigždė sužibo dar ryškiau. Kartu su Katharine Hepburn (Ketrin Hepbern) ir Montgomery Cliftu (Montgomeriu Klifu) 1959 metais E.Taylor suvaidino dar vienoje T.Williamso pjesėje “Staiga praėjusią vasarą” (Suddenly Last Summer).

Dar kitais metais ji gavo pirmąjį “Oskarą”, suvaidinusi aukštuomenės merginą filme “”Butterfield 8″, kurio, kaip kalbama, pati aktorė nekentė.

Vėliau jos darbų sąraše atsirado “Kleopatra” (Cleopatra (1962) – “be jokios abejonės, pats įmantriausias kada nors sukurtas pramoginis filmas “, kalbėjo žvaigždė apie brangiausią to meto Holivudo juostą, už vaidmenį kurioje jai tuomet buvo sumokėta rekordinė 1 mln. JAV dolerių suma.

Nors filmas didelio pasisekimo nesulaukė, tačiau jo antikinės filmavimo aikštelės dekoracijos puikiai tiko naujam meilės nuotykiui tarp aktorės ir tuomet dar vedusio aktoriaus R.Burtono užsimegzti.

“Elizabeth pažiūri į tave tomis savo akimis ir tavo kraujas užverda”, – tuomet pasakojo antruoju Laurencu Olivier (Lorensu Olivje) vadinamas aktorius R.Burtonas.

Jiedu susituokė 1964 metų kovą Monrealyje. Tuomet aktoriai filmavosi juostoje “Kas bijo Vidžinijos Vulf”, kurioje pasakojama apie girtuoklysčių, pykčio protrūkių nesėkmių sužlugdytą santuoką, ir yra pranašiškai atspindėti poros bendro gyvenimo metai.

1974 metų birželio mėnesį E.Taylor ir Burtonas išsiskyrė, spalio mėnesį susituokė Botsvanoje, o 1976 metais vėl pasuko skirtingais keliais. Prieš mirtį R.Burtonas sakė: “mes niekada tikrai nebuvome išsiskyrę ir niekada neišsiskirsime”.

Subyrėjus šiai santuokai, E.Taylor daug gėrė, karjera žlugo. Širdies žaizdų neišgydė ir septintoji aktorės santuoka su Virdžinijos senatoriumi Johnu Warneriu (Džonu Vorneriu), trukusi nuo 1976 iki 1982 metų.

Devintajame dešimtmetyje E.Taylor buvo tapusi nuolatine priklausomybės ligų centro “Betty Ford Clinic” Kalifornijoje paciente. Vis tik, įveikusi priklausomybę nuo alkoholio ir skausmą malšinančių vaistų, aktorė ėmėsi labdaringos veiklos ir pradėjo rinkti lėšas AIDS aukoms.

1991 metais E.Taylor dar kartą nustebino pasaulį, aštuntą kartą ištekėdama už 40-mečio statybininko, su kuriuo susipažino reabilitacijos klinikoje. Po trejų metų pora išsiskyrė draugiškai.

E.Taylor sveikata silpo. 1997 metais jai buvo išoperuotas galvos smegenų auglys, o 2006 metais ji tikslingai pasirodė per televiziją, norėdama paneigti gandus apie neva ją kankinantį Alzheimerį.

2008 metų liepos mėnesį, E.Taylor atsidūrus ligoninėje, pasigirdo gandų, jog aktorė yra ant mirties slenksčio. Tačiau jos atstovas šiuos gandus paneigė. 2009 metais žvaigždei buvo operuotas širdies vožtuvas. “Jaučiuosi, lyg turėčiau visiškai naują švytuoklę”, – rašė aktorė tinkle “Tweeter” po operacijos.

2011 metų vasario mėnesį dėl širdies nepakankamumo aktorė buvo paguldyta į “Cedars-Sinai” ligoninę Los Andžele, kur trečiadienį mirė.