Vilija Grigaitytė / BFL nuotr.

Vilija Grigaitytė – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, vertėja, šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi ir „Fortūnos“ skulptūrėle už antraplanį sesers Veronikos, paaukojusios savo gyvenimą vardan brolio gerovės, vaidmenį latvio režisieriaus Valterio Silio spektaklyje „Miškinis“. Anksčiau aktorė taip pat yra pelniusi ne vieną apdovanojimą ir yra nominuota didžiųjų šalies teatro apdovanojimų kategorijose. Jos sukurti vaidmenys pasižymi gilia personažo pajauta bei siekiu kiekvienai savo kuriamai veikėjai suteikti individualumo ir originalumo.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, kamane.lt

Gimtadienine nuotaika (aktorė gimė 1960 metų gegužės 6 dieną) vis dar gyvenanti aktorė dalijasi patirtimi, kaip gimsta jos kuriami vaidmenys, kaip jie veikia jos pačios asmenybę ir kada pradeda nykti aiški takoskyra tarp pagrindinio ir nepagrindinio veikėjų kategorijų.

- Peržiūrėjus Jūsų suvaidintų spektaklių sąrašą, regis, kad daugiausia vaidmenų esate sukūrusi (o ir apdovanota) antraplanių / nepagrindinių vaidmenų kategorijoje. Ar tai tik sutapimas? Ar tame galima įžvelgti kažkokio sąmoningo sprendimo pėdsakų?

- Aktorinės karjeros pradžioje, kuomet dar nebuvo nei kristoforų, nei kryžių, esu apdovanota Kultūros ministerijos prizu už geriausią moters vaidmenį spektaklyje „Didysis geismas“. Bet taip, tai tiesa – pastarųjų metų apdovanojimai skirti už antraplanius vaidmenis. Turbūt kiti vaidmenys paprasčiausiai liko nepastebėti teatrologų arba tiesiog patys spektakliai ne taip pasisekė. Sunku pasakyti, kodėl. Teatrologai vienaip vertina spektaklius, o mes kitaip. Jie mato visai ką kita ir kartais iš tikrųjų nustembi, kad esi pastebėta, nes, atrodo, kad tą vaidmenį kuriant nereikėjo tiek daug pastangų įdėti, kaip kuriant kitą, kurio nepastebėjo. Na, o gal aš tiesiog esu antraplanė aktorė (juokiasi).

Kaip kūrėja aš turiu šį bruožą – kurti vaidmenį maksimaliai, energetikos prasme sudėti tiek, kiek galiu, ir būtinai siekiu savo personažą padaryti sodrų.

Tiesą pasakius, man gyvenime labai pasisekė, nes dauguma mano sukurtų vaidmenų buvo geruose spektakliuose. Buvau nominuota Kristoforui ir už Tėjos vaidmenį G.Varno spektaklyje „Heda Gabler“, nors apdovanojimo negavau. Tai buvo puikus rezonansinis spektaklis, teko ir po festivalius pavažinėti. Kelis kartus bandėme atsisveikinti su juo, bet vis grąžindavo į repertuarą…

- Dažnai Jūsų kuriamas nepagrindinis vaidmuo tampa tolygus ar net pranoksta pagrindiniu laikomą personažą. Tuo Jūsų veikėjos yra žavios ir stiprios. Kas tai lemia? Konkretus vaidmuo? Dramaturginė medžiaga? Jūsų charizma? O gal tiesiog kai kuriais atvejais ne visai teisinga yra toji „pagrindinis-nepagrindinis“ apibrėžtis?

- Spektaklio „Miškinis“ atveju iš tikrųjų yra painiavos, todėl, kad spektaklis padalytas į dvi dalis – kai personažai yra jauni, ir kuomet jau vyresnio amžiaus. Tad jeigu aš būčiau vaidinusi ir jauną, ir vyresnę Veroniką, tuomet būtų galima sakyti, kad tai yra pagrindinis vaidmuo. Visgi Veronika scenoje veikia tiek, kiek ir jos brolis miškinis Jonas. Tačiau tiek Eglę, kuri vaidina jauną seserį, tiek mane buvo sunku nominuoti už pagrindinį vaidmenį, nes pagrindinis veikėjas vis dėlto yra Jonas.

Aš prisijaukinu vaidmenį taip, kad jis man būtų lyg aš pati.

O tai, kad kažkuris vaidmuo galbūt pasirodė tolygus savo energija, savo svoriu, sunku pasakyti… Gal tiesiog man jį pavyko sukurti taip, kad jis būtų pakylėtas aukščiau to, kas parašyta. Kaip kūrėja aš turiu šį bruožą – kurti vaidmenį maksimaliai, energetikos prasme sudėti tiek, kiek galiu, ir būtinai siekiu savo personažą padaryti sodrų. Tenka ir pasikankinti, bet jeigu jau kuriu vaidmenį, tai jis manęs niekur nepalieka. Gaudau informaciją visur po kruopelytę, kas tas žmogus ir koks jis gali būti. Ir kol į mane neįlenda tas fantomas, tol nenurimstu, tol nesukuriu to vaidmens. Nuo tos akimirkos, kai paskiria vaidmenį, jis visur būna ir gyvena su tavimi. Nesvarbu, ar banaliai leidi dieną, ar pakylėtai – jis visą laiką šalia. Bent jau tokia mano technika. Aš prisijaukinu vaidmenį taip, kad jis man būtų lyg aš pati.

- Sakoma, kad sukurti kūriniai gyvena savarankišką gyvenimą. Ar taip yra ir su Jūsų herojėmis? Ar jos kartais nenori gyventi antraplanio gyvenimo Jūsų kūne, jau praėjus spektaklio premjerai arba kai jau spektaklis neberodomas?

- Dabar jau nebe. Anksčiau, kai dar aistringai degiau teatru, galbūt empatiškai įsijausdavau tiek, kad kartais tomis veikėjomis ir patapdavau. Dabar, jau atsiradus ir amžiaus, ir aktorystės bagažui, viskas paprasčiau. Yra toks senas pasakymas: „Išeini iš scenos, išeik ir iš vaidmens.“ Tu susitapatini su personažu, nes ne be tavęs jis gimsta. Juk tu sudedi į jį savo vidinį liūdesį, vidinę desperaciją, savo kažkokius vidinius intuicijos klodus ir pan. Jis tiesiog negali nebūti dalelė tavęs. Ir jeigu tau liūdna, tu prisimeni tą moterį, kuri gyveno kažkur su broliu, kuri slėpė jį, gyveno kasdienį gyvenimą taip, kaip tu gyveni. Kartais tiesiog susimaišo viskas – tu ir tas personažas.

Mano pagrindinis darbo principas – scenoje „padovanoti“ save žiūrovams visą, su visomis savo intymiomis emocijomis. Ir didžiausia dovana būna tada, kai ta energija grįžta.

Vaidmenis stengiuosi kurti įvairius ir atrasti vis kitokių spalvų, noriu būti kitokia, neatpažįstama. Stengiuosi atspėti, ką autorius užkodavo rašydamas ir, žinoma, būčiau be galo laiminga, jei, tarkime, klasikas H.Ibsenas pasakytų: „Va, apie tokią Tėją aš ir rašiau.“ Aš laiminga, jeigu atėję žiūrovai į spektaklį sutinka kažkokį atpažįstamą arba įsimintiną tipą. Pamenu, kai vaidinau Rozą „Šokių pamokoje“, vieną kartą prie manęs priėjo du jauni žmonės ir pasakė: „Žinokit, Jūsų personažas yra mūsų šeimos taikytojas. Kai mes susipykstam, mes pasakom Jūsų personažo kelias frazes ir susitaikom. Jūs visą laiką mūsų namuose.“ Tokie atvejai yra didžiausia dovana.

Personažus kuriu žiūrovams. Ir jeigu suvaidini spektaklį ir jauti, kaip tavo atiduota energija grįžta iš žiūrovų, o patikėkite, tai labai jaučiasi esant scenoje, tai tavo personažas tik turtėja nuo to. Mano pagrindinis darbo principas – scenoje „padovanoti“ save žiūrovams visą, su visomis savo intymiomis emocijomis. Ir didžiausia dovana būna tada, kai ta energija grįžta. O kai ji grįžta iš šešių šimtų žmonių, tai tiesiog nepakartojamas jausmas… Jausmas, kad tavo sukurtas personažas pasiekė žiūrovų širdis, kad tai, ką į jį sudėjai, vienaip ar kitaip kažką užkabino žmoguje, išprovokavo pamąstymus.

- O kalbant apie ribą tarp buvimo savimi (veido) ir vaidybos (kaukės) scenoje, kokia ji yra Jūsų atveju – trapi ar itin tvirta?

- Kadangi beveik nė vienas personažas, kurį esu sukūrusi per gyvenimą, nėra panašus į mane, kaip į Viliją, galima sakyti, kad jie visi yra sukurti tipai. Tarkime, Žana „Skėriuose“. Aš niekada gyvenime taip nepasielgčiau. Aš ją absoliučiai sukūriau. Tai yra personažas, tipas, kuris gali būtent taip pasielgti. Aš jos poelgio nei teisinu, nei smerkiu, o tiesiog parodau žmogaus studiją. Dar kitas pavyzdys – spektaklyje „Laisvė Brėmene“ vaidinau motiną, kuri išpila didžiulį butelį vandens ant dukros auklėdama, tuo tarpu aš, kaip Vilija, jokiu būdu negalėčiau taip pasielgti. Žinoma, kurdama vaidmenį, pridedu kažkokių savo spalvelių, bet tai nesu visiškai aš.

Manęs personaže yra tiek, kiek yra mano kūno, mano profesinio gebėjimo. Nors niekada taip nesielgčiau, kaip elgiasi mano kuriami personažai.

Dabar teatras kitoks nei tada, kai tik atėjau į sceną. Per trisdešimt penkerius metus pakito teatro forma, ir ne tik. Skaudžiai išgyvenu dėl vadinamojo projektinio teatro, dėl režisierių-pedagogų nebuvimo. Kai atėjau į teatrą, meno vadovas buvo Jonas Vaitkus. Jis žinojo visus spektaklius ir visus aktorių vaidmenis. Ne kartą repetuojant girdėdavau jo pasakymą kokiam nors aktoriui: „Tu toks jau tame vaidmenyje, paieškok kitų spalvų.“ Tai laimė, nes šiuolaikiniai jauni režisieriai nesivargina pažiūrėti visų, bent savo pasirinktų aktorių, spektaklių.

Šiuolaikinį teatrą teatro tyrinėtojai vadina postpsichologiniu teatru. Skaičiau kažkur tokį apibūdinimą: „Užuot interpretavęs šiandieniniame teatre aktorius kuria, užuot reprezentavęs – akumuliuoja ir skleidžia energiją. Kaip perteikti, „ištransliuoti“ šią patirtį žiūrovams, nekuriant draminio personažo – esminis uždavinys šiuolaikinio teatro kūrėjams.“

Džiaugiuosi, kad gyvenu dviejų teatrinių formų sankirtoje. Manau, V.Silio spektaklio pripažinimo esmė ir yra tas „nedramatinimas“. Nors visgi aš tos teatrinės mokyklos mokinė, kai personažas kuriamas, jis mano interpretacija. Nenurimstu, kol jaučiu, kad kalbu kaip aš, vaikštau kaip aš. Manęs personaže yra tiek, kiek yra mano kūno, mano profesinio gebėjimo. Nors niekada taip nesielgčiau, kaip elgiasi mano kuriami personažai. Na, gal arčiausiai manęs yra sekretorė Odetė spektaklyje „Tegyvuoja Bušonas“, už kurią taip pat buvau apdovanota „Fortūna“. Nors artima, tačiau buvo ilgai ieškota, daug rankiota.

- Ar vaidinate sistemingai remdamasi kuriuo nors vaidmens kūrimo metodu?

- Turėjau puikius pedagogus, kurių pagalba susiformavau savą vaidybos metodą. Kokia konkreti tai mokykla, aš nežinau. Čia nebent teatrologai gali pasakyti. Nesu pedagogė, nesu kažkokios sistemos išradėja. Kuriu pagal save – maksimaliai sąžiningai, maksimaliai perfekcionistiškai. Absoliučiai nekenčiu melo scenoje. Netgi jeigu meluoja kolegos, aukoju gerus santykius tam, kad to melo nebūtų. Jeigu aš jau dalyvauju spektaklyje, atsiduodu visa savo esybe. Yra baltas lapas ir yra juodos raidės, kurias parašė labai protingi, kartais, deja, nelabai protingi. Tas raides tu turi atrakinti. O kaip tai padarai, čia jau yra tavo technikos, komandos, režisieriaus, scenos partnerių reikalas.

Aktoriaus profesija yra unikali tuo, kad jeigu geras režisierius surenka derančią komandą, viską daryti būna lengva. Apskritai labai daug kas priklauso nuo kūrybinės atmosferos ir nuo medžiagos svarumo. Mąstant, kaip kokį raktą surasti, technika pati siūlosi. Jeigu režisierius siūlo, tarkime, brechtišką vaidybos metodą, tu bandai vaidinti būtent tuo žanru, tačiau vis tiek remiesi savo sistema, savo vaidmens kūrimo metodu.

- Ilgai tenka ieškoti tų raktinių personažo bruožų?

- Kartais tai įvyksta tik tada, kai tave aprengia kostiumu. Netgi šukuosena kartais pagimdo vienokį ar kitokį žmogaus tipą, kurį aš noriu įkūnyti. Gavusi vaidmenį, jau pirmame skaityme matau, ar yra potencijos tam tipui atsirasti, ar tai užkoduota, o gal reikės pavargti, kad tas personažas gimtų.

Deja, teko turėti ir tokios medžiagos, kai kilo didelių abejonių, kada tai įvyks. Ir netgi yra buvę, kad personažas gimė tik prieš pat premjerą. Žinoma, visi atvejai yra skirtingi. Tarkime, kompanijos „Laimingi žmonės“ kurtame spektaklyje pagal A.Čechovą vaidinau senmergę, kuri nori ištekėti, ir šis personažas negimė tol, kol spektaklyje neatsirado nebylaus kino kadrai, leidę vaidinti psichologinį teatrą. Kitaip tariant, kartais net pati spektaklio struktūra padiktuoja, kad tas personažas atsiras.

Jeigu skulptorius nukirs akmens per daug, jis jau jo nebepridės, o aktorius kiekviename spektaklyje savo vaidmenį gali taisyti.

Dirbu ir su vyresniais, ir su jaunesniais režisieriais. Dirbdama su V.Siliu pirmą mėnesį dariau etiudus, nes nebuvo medžiagos. Kadangi iš prigimties esu imli naujovėms, kiekvienas iššūkis man didžiausia laimė. Šiuo atveju V.Silis iš karto manęs paklausė: „Ar tu sutiksi dirbti tokiu metodu – be medžiagos, iš etiudų sukurti spektaklį?“ Aš atsakiau: „Kodėl gi ne?!“ Kadangi jau sutikau, dariau viską ir kažkokio pasipriešinimo nebuvo.

Tiesa, buvo abejonių, ar čia bus kažkas, ar nebus, kadangi nebuvau mačiusi nė vieno šio režisieriaus spektaklio. Tarkime, dirbant su G.Varnu, tu esi garantuotas, kad tave režisierius ves taip, kaip reikia, nes jis visada žino, į ką veda, ir esi absoliučiai ramus. O čia buvo jaunas žmogus, kurio aš nepažinojau. Reikėjo jį perprasti, juo patikėti. Tiesą sakant, aš labai klausiau jo vedimo, laukiau iki paskutinės minutės, ir, pasirodo, neapsirikau.

- Minėjote, jog esate perfekcionistė. O ar iš esmės, Jūsų akimis, įmanoma scenoje pasiekti tobulybę?

- Jeigu skulptorius nukirs akmens per daug, jis jau jo nebepridės, o aktorius kiekviename spektaklyje savo vaidmenį gali taisyti. Garantuoju, jeigu įrašytum kiekvieną spektaklį, tai pamatytum, jog nė vienas vakaras nebūna toks pats. Tai yra aktoriaus profesijos unikalumas. Žinoma, ir muzikantai tą gali daryti, dailininkai irgi gali vėliau pertapyti, bet teatras ne kinas – tu visą laiką gali dirbti su savo vaidmeniu. Tobulas jis ar ne, aš nežinau. Klausimas, ar apskritai kas nors yra sukūręs tobulą vaidmenį? Neįsivaizduoju… Džiaugiesi, kai būni įvertintas po to, kai sukūrei vaidmenį, bet vis tiek save kritikuoji, po kiekvieno spektaklio visada analizuoji visas scenas, kuriose vaidini.

Mano atveju perfekcionizmas yra reikalavimas sau ir scenos partneriams. Žinoma, dabar, sulaukusi brandos, nedarau tos klaidos, kaip kartais jaunystėje: „Ai, ateis savaime…“ Dabar tiesiog rimtai dirbu su vaidmeniu, su medžiaga, kad paskui, kai ateis premjera, būčiau rami. Turiu taip pasiruošti personažo psichologinį portretą, kad jis mane vedžiotų visus metus, kol aš jį vaidinsiu.

Tau atrodo, kad šiandien gerai praėjo spektaklis, o galbūt iš šono atrodo, kad kaip tik šiandien viskas daug prasčiau.

Būna atvejų, kai ir prieš išeinant į sceną išgirsta muzika sugrąžina emociją, kokią tu jau atradai kurdamas tą vaidmenį. Ne visada pats sau turi sukelti tai. Bet nuolat vaidinant tame pačiame spektaklyje, tiesiog natūraliai ateina momentas, kai žengiant į sceną emocija sugrįžta pati. Būni nepatenkintas, jei ji negrįžta. Tiesiog gal šiandien buvo banali diena, gal dar kažkas įvyko ir išblaškė ar pan. Bet iš tikrųjų visada stengiuosi tai, ką jau esu padariusi, tobulinti. Tačiau čia irgi trapu – tau atrodo, kad šiandien gerai praėjo spektaklis, o galbūt iš šono atrodo, kad kaip tik šiandien viskas daug prasčiau.

- Spektaklis „Miškinis“ Jums atnešė du svarbius apdovanojimus. Kaip pati vertinate apdovanojimus – ar jie Jums turi didelę reikšmę?

- Jei pasakyčiau, kad jie man yra nesvarbūs, tai būtų melas (juokiasi). Aš apskritai esu kukli, o ir, tiesą sakant, nesu gavusi labai daug dėmesio, tad visai smagu, kai tave apdovanoja. Vadinasi, tie du mėnesiai, kurių metu teko atiduoti nemažai energijos šiam darbui, nepraėjo veltui.

Nesu feministė, bet patikėkite, moterų dramaturgai nelepina, o galėtų.

Žinoma, reikia pripažinti, kad iš tikrųjų to galėjo ir nepastebėti, nes, kaip jau minėjau, kartais kitam vaidmeniui tu atiduodi daug daugiau energijos, bet kažkodėl to niekas nepastebi. Greičiausiai tai priklauso ne tik nuo vieno vaidmens, bet nuo viso spektaklio sėkmės, nuo režisieriaus charizmos ir t.t. Auksinis scenos kryžius yra kaip ir aukščiausias įvertinimas, ir, turint galvoje tai, jog mano meninė karjera jau labai nebekils, smagu, kad mane pastebėjo ir įvertino.

- Ne visus, tačiau sėkmingiausius nepagrindinius vaidmenis sukūrėte tuos, kurie buvo šalia vyriškų pagrindinių veikėjų. Ar tai irgi tik sutapimas, ar, šiuo atveju, pakankamai svarbus faktorius?

- Ne visuose – G.Varno spektaklyje „Heda Gabler“ pagrindinis personažas buvo moteris. Na, o kiti – galbūt. Tačiau tai nieko keisto vyrų dominuojamame pasaulyje, taip pat ir dramaturgijoje. Nesu feministė, bet patikėkite, moterų dramaturgai nelepina, o galėtų (juokiasi)... Šiuo palinkėjimu dramaturgams ir baikime…

Ačiū už pokalbį.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. birželio 22 d.

Dreamstime nuotr.

Engimas, žlugdymas, žiaurus stresas, atimantis norą gyventi. Tokia pragaro patirtimi kadaise dalijosi sovietų armijos rekrūtai, šiandien – Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (LMTA) aktoriaus profesijos siekiantys studentai. Vienas niuansas: išsivaduoti iš armijos galėjai tik per kraują, o aktorystės studijų durys – visada atviros išeiti. Laisvo žmogaus pasirinkimas – tempti per sunkią naštą ar spjauti ir eiti ieškoti savo vietos kitur.

Jūratė KILIULIENĖ

Jau dvi savaitės LMTA rūmuose tyli mūzos. Po to, kai iš gyvenimo pasitraukė aktorystę studijavęs ketvirtakursis, pasipylė akademiją anksčiau baigusių aktorių graudžios išpažintys, dabartinių studentų motinų atviri laiškai. Akademiją užliejo sunkių kaltinimų banga. Dėstytojų muštras, repeticijos per naktis – tai tik švelniausi iš jų.

Lyg vienos bėdos būtų maža, ryškėja dar viena. Aktoriais norintys būti dabartiniai studentai nežino, kas yra reiklumas sau, atsakomybė, jiems reikia greito rezultato, kuris būtų pasiekiamas be pastangų. Akademija nespėjo prisitaikyti prie naujos, šiltnamio sąlygomis augusios išlepusių žmonių kartos.

Baisiausi metai gyvenime

„Aš esu tokia laiminga ir dėkinga sau bei savo artimiesiems, kad ištvėriau, kad man tėvai padėjo tai ištverti. Kad tėtis mane antrą valandą nakties po „paskaitų“ pasiimdavo ir veždavo namo, nes viešasis transportas jau nebevažiuodavo, kad močiutė su liūdesiu veide mane vėl keldavo šeštą valandą, nes reikėdavo važiuoti į akademiją“, – sujaudinta savižudybę pasirinkusio studento istorijos, savąja patirtimi studijuojant LMTA pasidalijo aktorė, televizijos laidų vedėja Beata Tiškevič.

Akademijoje įgijusi aktorinio meistriškumo bakalauro diplomą, ji tęsė magistrantūros studijas, bet po pirmų metų jas metė ir dėkoja likimui, kad tam ryžosi. Jauna moteris teigia, kad po šių studijų ji dvejus metus lankėsi pas psichoterapeutą, nes kankino panikos priepuoliai, slėgė depresija, migrena, nemiga, menka savivertė.

„Kai studentą išneša iš egzamino ar spektaklio ir veža tiesiai į Vasaros gatvę, mums visiems yra tokia pažįstama ir natūrali situacija, kad jau niekas apie tai net nekalba. Bet ar taip turėtų būti? Kai studentas išbėga iš repeticijos ir bėga tiesiai į šalia esančią upę ir visi vėliau tiesiog tai nutyli – ar taip turi būti? Kai 90 proc. kurso žmonių lankosi pas specialistus su rimtomis psichologinėmis problemomis – ar taip turi būti?“ – klausia Beata, teigdama, kad ji pati niekada gyvenime nebuvo taip stipriai žeminama, gniuždoma kaip studijų metais.

Apie žiaurumą, akademijoje patirtas emocines traumas ir nuoskaudas po B.Tiškevič išpažinties prakalbo ir daugiau jos kolegų. Savo dėstytojus jie kaltino dar ir nekompetencija, aplaidžiu požiūriu į darbą, sovietinės metodikos taikymu.

Taigi prestižine menininkų kalve vadinama akademija išgirdo apie save tai, ko tiesiai į akis niekas nėra rėžęs. LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė Elona Bajorinienė pripažįsta, kad nė viena formali apklausa, kokios atliekamos nuolat, nebuvo sukėlusi tokių atvirų diskusijų. Dabar situaciją čia bando suvaldyti psichologų komanda.

Ruošiamas ir drastiškas žingsnis – stojantieji į aktoriaus specialybę turės pateikti medicininę pažymą, įrodančią ir fizinį, ir psichologinį pasirengimą. Galbūt teisiškai tai pasirodys neįmanoma, tada į stojamųjų egzaminų komisiją bus įtrauktas psichoterapeutas, kad padėtų atpažinti rizikos grupės žmones.

Kenčia nervų sistema

„Ir dabar turime studentų, kurie serga net ne depresija, bet šizofrenija. Vienas du studentai kurse visada būna, gražiai šnekant, ypatingai jautrūs. Ir jie veikia visą grupę, kurioje mokosi“, – atskleidžia E.Bajorinienė.

Dekanė tik patvirtino tai, apie ką pratrūko kalbėti kolegos savižudybės paveikti aktoriai. Nuo akademijos repeticijų salės iki Vasaros gatvės, t.y. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, – trumpas kelias, ir ne tik tiesiogine prasme. Esą nuolatinis stresas, įtampa, didžiulis nuovargis ten ieškoti pagalbos priverčia didžiąją dalį besimokančiųjų. Bent jau tokias kalbas skleidžia jie patys.

Vaidybos ir režisūros katedros dėstytoja, B.Tiškevič kurso vadovė Silva Krivickienė nelaiko šios situacijos išskirtine. Beje, būtent jai teko daugiausia ir anoniminių, ir atvirų kritikos strėlių. Ar stipriai jos sužeidė ir ar pikti žodžiai pelnyti, moteris neišsiduoda. Tik prasitaria, kad savo telefone tebesaugo šiltų žinučių, beveik meilės prisipažinimų, rašytų to paties dabar ją į šuns dienas išdėjusio asmens. Jos tai net nestebina, nes, kaip pati sako, aktoriams būdinga emocijų kaita.

„Esu dirbusi Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje, skaičiau teatro paskaitas. Jau tada, prieš gerus tris dešimtmečius, ten buvo vadinamasis menininkų skyrius. Jame gulėdavo literatai, dailininkai, muzikai. Menininkų nervų sistema ypač jautri“, – apibendrina S.Krivickienė.

Kita vertus, scenoje nuolat matomam žmogui būtina tvirta psichinė sankloda. Paprastai jais ir tampa ekstravertiškos asmenybės, nebijančios atsilapoti, – būtent to iš jų tikimasi. Kiekvienas ragavęs aktoriaus duonos žino, kad suvaldyti savo psichiką, kūną, balsą, elgtis su savimi kaip su instrumentu – mokslas.

Studentai yra mokomi pasirengti vaidmeniui, kartais tam reikia ir visos dienos, jei vaidmuo pagrindinis. Ne mažiau sudėtingą emocinę būseną aktorius patiria po spektaklio, kai visą naktį negali užmigti, nes emociškai tebegyvena tomis valandomis, kai buvo „paskolinęs“ savo kūną ir psichiką. Aktoriai juokauja, kad turėtų būti laidojami kitapus kapinių tvoros, nes jie skolina savo kūną ir dvasią kitiems pavidalams – užsiima raganavimu.

„Nuo pat pirmo kurso vyksta psichofizinis trenažas, mokoma dirbti stebint ketvirtai sienai – žiūrovams. Nėra nė vieno aktoriaus, kuris nebūtų jautrus jų skleidžiamai energijai, kuris nereaguotų į kritiką. Yra meditacijų, įvairių pratimų nervų sistemai apsaugoti, bet jautrus organizmas visada toks ir liks, kad ir kiek jį saugotum. Kitas dalykas, jeigu aktorius bus apsaugotas nuo visko, koks bus jo jautrumas vaidmeniui? Žmogus turi žinoti, kad tokią profesiją renkasi“, – tikina S.Krivickienė.

Tokie patys kaip mes visi

Jautri siela – dar ne liga, o kūrybingi, me­niški žmonės nėra nei labiau pažeidžiami, nei silpnesnės psichikos. Tai mitas, kurį dažnai jie patys ir palaiko.

„Kūrybiškumas – labai geras būdas tvarkytis su vidine energija, o racionalumas ne visada yra geros psichinės sveikatos požymis. Optimali ir subalansuota asmenybė yra jausminga, kūrybinga, gali būti spontaniška, bet išlaiko gerai realybėje orientuotą mąstymą. Aiškiai suvokia situaciją, geba suvokti savo ir aplinkos ribas. Menininkas, sukūręs kūrinį, sugeba nusiraminti, grįžti į žemišką, buitinį gyvenimą, pagalvoti, ką čia paruošus vakarienės šeimai, ar panašiai“, – teigia gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Jolanta Bičkienė.

Žemiškų sričių atstovai menininko, aktoriaus profesiją dažnai įsivaizduoja kaip kažką išskirtinio, pakylėto, bet vaidyba, J.Bičkienės teigimu, tėra darbas, kaip ir bet kuris kitas – su aiškiais reikalavimais ir struktūra. Ribų nejaučiantis žmogus sunkiai atlaikys emocines perkrovas, jam gresia perdegimas, pervargimas, nesvarbu, ar jis repetuos ir vaidins, ar sėdės prie buhalterinių lentelių.

„Nėra tokios tendencijos, kad psichiatrijos ligoninėje dažniau gydytųsi aktorinio meistriškumo studentai. Gydosi visų profesijų žmonės. Pasitaiko besikreipiančių studentų, bet per pastaruosius penkerius metus pamenu tik vieną kitą“, – dar vieną mitą griauna Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre dirbanti gydytoja.

Kaip pakelti nežmonišką krūvį?

Vienas iš akademijai metamų kaltinimų – nežmoniški darbo krūviai. Būsimieji aktoriai skundžiasi nepakeliantys jų nei fiziškai, nei psichologiškai, neva pasirengimai suryja savaitgalius ir švenčių dienas, nelieka laiko net miegui.

Iš tiesų net ir vėlų vakarą LMTA rūmuose, kuriuose įsikūrę aktoriai, plieskia šviesos, pro storus mūrus veržiasi repeticijų garsai. Viskas nutyla 23 valandą, tada pastatas užrakinamas ir pereina saugos tarnybos žinion. Artėjant sesijai užduočių nespėjantys parengti studentai bando su dekanatu susitarti dėl galimybės dirbti per naktį ar bent keliomis valandomis ilgiau, bet jų noras nėkart nebuvo patenkintas. Vadovybės pozicija tokia: nustatytų valandų pasirengimui pakanka, jei jos išnaudojamos produktyviai.

Skaičiuojant formaliai, studentams tenkantis krūvis į persidirbimą nepanašus. „Paim­kime vaidybos ir režisūros programą: kurse yra 16 kontaktinių, t.y. darbo su dėstytoju, valandų per savaitę. Padalykime jas iš penkių darbo dienų ir išeis labai nedaug. Ketvirtaisiais bakalauro studijų metais kontaktinių valandų lieka vos septynios. Visas likęs laikas skirtas savarankiškam darbui“, – vardija fakulteto dekanė E.Bajorinienė.

Ar besirengiančiųjų tapti aktoriais krūvis išmatuojamas studijų programoje numatytomis valandomis? LMTA savo kursą dabar turintis režisierius Gintaras Varnas teigia, jog menų specialybę pasirinkę studentai turi suvokti, kad jiems praktikuoti teks nuolat, nes rezultato čia siekiama ne sėdint prie vadovėlių.

„Muzikantai turi groti smuiku nuo ryto iki vakaro, o aktoriai – dirbti su savo kūnu. Tam yra pagalbiniai užsiėmimai – balso lavinimo, dainavimo, scenos judesio, ritmikos. O kuriant vaidmenį reikia daug repetuoti, kelių auditorinių valandų per dieną tam nepakanka. Nereikia išradinėti dviračio – jei nori būti geru aktoriumi, turi sunkiai dirbti“, – tvirtina G.Varnas.

Pirmoji feisbuko karta

Verkšlenimas dėl darbui paaukotų naktų ir savaitgalių G.Varno neįtikina. Režisieriaus manymu, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, pavadindama šiuolaikinius jaunus žmones feisbuko karta be fantazijos, pataikė į dešimtuką. Jis pats dar priduria: tai tingi karta.

„Jie nepersidirba mokykloje, nes švietimo sistema iš jų per daug nereikalauja, o ir apskritai visuomenė suka į malonumų kelią. Bet šiose studijose to nėra, jos susijusios su darbu. Suprantu, kad tai prieštarauja jų malonumų kultui, bet jei per sunku – prašom, rinkitės kitą specialybę. Niekas varu čia nevarė – jie patys atėjo tapti aktoriais“, – sako režisierius.

Jis įsitikinęs, kad bent viena šalies mokykla turėtų išlaikyti profesionalių aktorių rengimo tradiciją, grindžiamą darbu. Nes kitose, priešingai nei LMTA, specialybės dalykui jau skiriama vos po kelias valandas per savaitę. Gal to pakanka vaidmeniui televizijos seriale, bet tikrai ne teatro scenoje.

„Jie kalba apie kančias, bet sunkus darbas nėra kančia. Savo studentų nežeminu ir neprie­vartauju būti kažkuo kitu, nei jie yra. Reikalauju tik kasdienio darbo ir rezultato. Ar tai reiškia, kad aš juos kažkokiu ypatingu būdu kankinu?“ – klausia G.Varnas.

Vis dėlto režisierius pabrėžia, kad apiben­drintai kalbėti apie akademijos stilių neišeina. Kiekvienas kursas yra kitoks: Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Aido Giniočio ar jo paties temperamentas, meninės aspiracijos skiriasi, taip pat – ir darbo su studentais metodai.

„Mūsų akademijoje kursą renkantys vadovai yra individualybės, praktikuojantys menininkai. Lietuvos teatrinė mokykla paremta Antikos laikus siekiančia tradicija, meistro ir mokinio ryšiu, kurso vadovo, kaip menininko, turinčio tam tikrą specifiką ir požiūrį, autoritetu. Tai vienas iš modelių, kitų šalių mokyklose tokio glaudaus ryšio su kūrėjais nėra, dirba dėstytojai, neturintys teatrinės patirties, – grynieji pedagogai“, – primena E.Bajorinienė.

Feisbuko kartos atstovai, verždamiesi studijuoti aktorystę, labai dažnai atsineša su akademijos realybe nieko bendro neturinčių lūkesčių. Pasak G.Varno, dauguma jų svajoja vaidinti serialuose, būti šou vedėjais, žvaigžde televizijoje, tarp jų – tik vienas kitas, užsidegęs teatru. „Bet mūsų užduotis yra ruošti teatro aktorių, o ne kokį nors plačios specializacijos muilo operų veikėją. Tai šios kartos tam tikro pigumo klausimas“, – negaili kritikos jaunajai tetaralų kartai G.Varnas.

Į teatrą-studiją „Theaomai“ susibūrusį kursą prieš dvejus metus išleidusi S.Kri­vickienė lygina savo ir dabartines aktorių kartas. Jos laikais studentai per parą parengdavo dvi individualias ir vieną kolektyvinę užduotį – atrodė savaime suprantama repetuoti iki vidurnakčio. Dabartiniai studentai rytdienai gautos užduoties neatlieka, ir ne todėl, kad tingėtų ar nenorėtų, – jiems tiesiog taip neišeina.

„Trūksta atsakomybės, valios. Jiems sunku dar ir todėl, kad iš mokyklos atsineštos kultūros ir literatūros žinios yra labai menkos. Ir staiga reikia daryti milžinišką šuolį – labai daug skaityti, susipažinti su visa kultūrine aplinka. Žinoma, atėjus į akademiją be jokio bagažo būna sunku“, – nesistebi pedagogė.

Aktoriais, režisieriais svajojantys tapti jaunuoliai nesilanko teatre, jiems nieko nesako nei Rūtos Staliliūnaitės, nei Regimanto Adomaičio pavardė. O kai formuojant teatro režisierių kursą režisierius Eimuntas Nekrošius paklausia, kokią knygą stojantysis dabar skaito, ne tik jis, bet ir visa komisija pasijunta nepatogiai. Kaip atsakyti į klausimą, ką dabar skaitai, jei nieko niekada apskritai neskaitei?

Neišsipildę lūkesčiai kelia konfliktus

Neišsipildę lūkesčiai sukelia konfliktą. Nėra buvę laidos, kad studijas baigtų visi, kurie įstojo. „Dėl profesinio netinkamumo“ – ši frazė, kuria vizuojamas įsakymas pašalinti iš akademijos, lyg Damoklo kardas kabo per visus studijų metus.

„Su mano nuomone daug kas gali nesutikti, bet akademijoje aš galiu sau leisti dirbti tik su talentingais žmonėmis. Galbūt tai žiauru, bet renkantis meninę specialybę – dailę, muziką, teatrą – privaloma dimensija yra talentas. Jei žmogus talentingas ir nors truputį darbštus, jis tikrai baigs bakalauro, o gal ir magistro studijas. Nesu girdėjęs, kad iš akademijos būtų išmestas talentas, to niekada nėra buvę“, – paprastai aiškina padėtį G.Varnas.

Jo pirmasis kursas, kurį išleido prieš šešerius metus, gerokai sumažėjo, iš 21 studento liko devyni. Dabartiniame mokosi aštuoni trečiakursiai, įstojusiųjų buvo dvigubai daugiau. Vieni iš buvusiųjų patys suprato pasirinkę ne tą kelią, kitiems teko padėti susivokti.

„Nėra dora išlaikyti per klaidą čia atsidūrusį žmogų iki pat galo, pirmiausia dėl jo paties. Kuo anksčiau su juo bus atsisveikinta, tuo jis turės daugiau šansų rasti savo vietą kitur. Aš manau, kad geriau mažiau aktorių, bet gerų. Kitiems kurso vadovams gaila išmesti žmogų, sako, kad jiems skauda širdį. Man skaudėtų širdį po dešimties metų, jei mano buvęs studentas kankintųsi negaudamas vaidmenų ir neturėtų iš ko gyventi“, – aiškina režisierius.

Vilniuje vienos problemos, Londone – kitos

Kol kas sunku pasakyti, kokia išliks akademija, išsikvėpus jos užkulisius atidengusiam triukšmui. Bet tie, kurie scenos dalykus studijavo ir Vilniuje, ir kitų šalių aukštosiose mokyklose, esminių skirtumų tarp jų nemato.

Jaunosios kartos aktorius ir režisierius Linas Jurkštas mokytis aktorinio meistriškumo įstojo į Kingstono universiteto Teatro ir menų fakultetą Londone, bet po pirmųjų metų suprato, kad baigus studijas Didžiojoje Britanijoje teks likti ten ir dirbti. Tad jis grįžo į Lietuvą ir pernai įgijo teatro režisūros bakalauro diplomą LMTA.

„Vieni dalykai man labiau patiko studijuojant Londone, o kiti – Vilniuje. Tarkim, ten studentas turi didesnę laisvę rinktis disciplinas, bet kai turi didelę laisvę, sunku susivokti, ko tau reikia iš tiesų. Londone apie 60 proc. dalykų – teoriniai, o čia labai daug dėmesio skiriama praktiniams užsiėmimams. Viena vertus, gerai – praktiką iš karto gali pritaikyti, bet gaila, kad teorija nuvertinama, manoma, jog aktoriui nereikia lavinti proto“, – skirtingose mokyklose įgytą patirtį lygina Linas.

Dabar su projektu „Bad Rabbits“ susijęs kūrėjas LMTA praleistus metus prisimena kaip tikrai intensyvų laikotarpį. Repeticijos kartais trukdavo ir paromis. Bet vadinamąsias perkrovas patys studentai sau susikurdavo, tarp paskaitų kiekvieną laisvą valandą skirdami repeticijoms. Dėstytojai net skatindavo daugiau ilsėtis, nepersitempti.

„Ambicingas žmogus, gavęs užduotį, draskysis iš paskutiniųjų, kad tik būtų pats geriausias. Į meno studijas tokių ateina daug. Nesvarbu, kur – Anglijoje ar Lietuvoje, su tokiais žmonėmis dirbti sunku, jie jautrūs, egocentriški, tiesiog tiksinčios bombos – niekada nežinai, ko iš jų laukti“, – studijų metais tvyrojusią atmosferą apibūdina L.Jurkštas.

Su savo kurso vadovu A.Giniočiu jis rado bendrą kalbą, bet slėgė kiti dalykai – pirmiausia studijoms visiškai nepritaikytos, labai apleistos akademijos patalpos. Netenkino ir dėstytojų, tik užbėgdavusių į LMTA tarp kitų darbų, požiūris į darbą. Londone sutartį su universitetu pasirašęs dėstytojas privalo nutraukti bet kokią kitą veiklą, todėl skirtumas, kiek pedagogas atiduoda savęs ten ir čia, – milžiniškas.

„Kai mokiausi Londono muzikos ir dramos meno akademijoje, nuolat buvome skatinami rodyti iniciatyvą ir save motyvuoti. Studentų nuomonė buvo vertinama, mus ragino atsirinkti, kas mums svarbu ir tinkama iš daugybės siūlomų disciplinų. Nebuvo griežto metodo ar aukštesnės už kitas tiesos“, – aiškina žinomas britų teatro aktorius Jackas Tarltonas. Jis atliko vaidmenį ir šįmet „Oskarui“ nominuotame filme „Vaizduotės žaidimas“ (rež. Mortenas Tyldumas).

J.Tarltonas dabar pats dėsto studentams, tikina jaučiantis didelę atsakomybę dėl jų ateities – stengiasi įkvėpti jiems pasitikėjimo savo jėgomis. Labai svarbu ir aiškus dėstymas, taip pat konstruktyvi kritika. „Tik nemanau, kad žlugdymas padėtų kam nors mokytis. Tiesą sakant, atvirkščiai“, – neabejoja britas.

Sekmadienį vykusios iškilmingos “Oskarų” teikimo ceremonijos svečius domino ne tik JAV kino meno ir mokslo akademijos prizų laureatai, bet ir kokius apdarus šiai progai pasirinko didžiausio ryškumo Holivudo žvaigždės.

Bene didžiausias vakaro akibrokštas buvo savo ekstravagantiškais apdarais iš kitų paprastai išsiskirianti britų aktorė Helena Bonham Carter (Helena Bonem Karter), pasirinkusi klasikinę juodą suknelę.

“Pamaniau, kad tokia proga būtų gražu pagrindinį dėmesį skirti kinui, o ne madai… Pradedu truputį kompleksuoti dėl savo užpakalio, tai pagalvojau, kad galėčiau jį labiau išryškinti”, – prieš pat 83-iąją “Oskarų” teikimo ceremoniją juokavo “Oskarui” nominuota aktorė, kuriai nepavyko laimėti prizo už antro plano vaidmenį filme “Karaliaus kalba” (The King’s Speech).

Apie nenuspėjamu stiliaus suvokimu pasižyminčią H.Bonham Carter kalbama, kad ką aktorė bedėvėtų, vis tiek tai bus “katastrofa”.

Auksinių gaublių apdovanojimų teikimo ceremonijai ji buvo pasirinkusi skirtingų spalvų, žalios ir raudonos, batelių porą.

Sekmadienį iš po gotiško stiliaus suknelės kartais išlendantys abu bateliai buvo tos pačios spalvos ir netgi derėjo prie neįprastai konservatyvaus apdaro, kurį jo savininkė sakė “susikūrusi su kostiumų modeliuotoja Colleen Atwood (Kolin Atvud)”.

Geriausia aktore už balerinos vaidmenį filme “Juodoji gulbė” (Black Swan) pripažinta Natalie Portman (Natali Portman) buvo pasipuošusi tamsiai violetine, gražiai krentančia, pečius apnuoginančia suknele su “Rodarte” ir “Tiffany” papuošalais. Aktorė sakė, kad puikiai jaučiasi, ką bedėvėtų.

“Dauguma merginų džiaugiasi galėdamos pasipuošti”, – atvirai kalbėjo pastebimai suapvalėjusi kūdikio besilaukianti žvaigždė ir pridūrė, kad jai labai gera “sėdėti namuose su laisvu megztiniu, sudarkytais plaukais ir be jokio makiažo. Tai didžiausia prabanga”.

Ryškiai šviečiančia raudona suknele apsivilkusi Penelope Cruz (Penelopė Kruz) į renginį atvyko įsikibusi į parankę sutuoktiniui, “Oskarui” už geriausią vyrišką vaidmenį nominuotam Javierui Bardemui (Chavjerui Bardemui). Raudona spalva jai tiko, nors tos pačios spalvos “Vera Wang” apdarą buvo pasirinkusi ir pernykštė “Oskaro” laureatė Sandra Bullock (Sandra Balok).

“Šią spalvą pasirinkau todėl, kad ji visada yra linksma, ir raudona patinka mano sūnui”, – sakė S.Bullock, kurios blyškus makiažas ir ryškios lūpos dar sustiprino bendrą efektą.

Nepaprastai puošni ir liekna vakare atrodė Jennifer Hudson (Dženifer Hadson), iškilmėms pasirinkusi ryškią “Versace” suknelę su dirželiu per kaklą, Niel Lane (Nilo Lein) papuošalus ir Jimmy’io Choo (Džimi Šu) rankinę. Aktorei žingsniuojant raudonu kilimu, ilgu suknelės šleifu rūpinosi net trys žmonės.

Į geriausios aktorės apdovanojimą pretendavusi filmo “Vinterio kaulai”(Winters Bone) žvaigždė Jennifer Lawrence (Dženifer Lorens) atvyko pasipuošusi Calvino Kleino (Kalvino Klaino) paprasto kirpimo raudona suknele su petnešėlėmis ir gilia iškirpte nugaroje. Papildomo žavesio suteikė jos lengvai banguojančių veidą gaubiančių šviesių ilgų palaidų plaukų šukuosena.

Ne mažiau populiarūs ceremonijoje buvo ir paskutinėse drabužių mados kolekcijose pastebimi pastelinių tonų drabužiai.

Kate Blanchett (Keit Blanšet) “Oskarams” pasirinko šviesiai alyvinę “Givenchy” mados namų suknelę su žalsvai geltonos ir alyvinės spalvos karoliukais siuvinėta apykakle. Nors jos itin paprasta tiesių šviesių plaukų šukuosena kiek kontrastavo su suknelės puošnumu.

Populiariausios šių metų “Oskarų” teikimo ceremonijos spalvos: sidabrinė, auksinė ir platininė – jas pasirinko stebėtinai daug svečių.

Šviesą atspindinčia aptempta sidabrine Calvino Kleino suknele apsirengusi G.Paltrow spindėjo kaip “Oskaro” statulėlė.

Halle Berry (Heil Beri) taip pat pasirinko aptemptą, nuo kelių platėjančią blyškiai auksinio atspalvio “Marchesa” suknelę, o Hilary Swank (Hilari Svonk) atrodė tiesiog pritrenkiančiai su sidabrine gražiai prie kūno prigludusia “Gucci Premiere” suknele, kurios klostes apačioje puošė stručio plunksnos.

Michelle Williams (Mišel Viljams) taip pat pasirinko jos kūno linijas išryškinančią sidabrinę perlais siuvinėtą “Chanel” suknelę ir iš pažiūros labai nepatogius batelius. Ansamblį nepriekaištingai papildė jos trumpų šviesių plaukų šukuosena ir ryškus akių makiažas.

Elegantiškai atrodė Annette Bening (Anet Bening) su grafito ir sidabro spalvų apdaru, kurį sukūrė Naeemas Khanas (Naimas Chanas), ir milžiniškais smaragdų auskarais, bei Celine Dion (Selin Dion) su lengvo metalinio blizgesio turinčia ilgarankove “Georgio Armani Prive” suknele.

Kaip visada nepriekaištingai stilinga Helen Mirren (Helen Miren) buvo pasipuošusi tamsiai pilka Vivienne’os Westwood (Vivjenos Vestvud) suknele su brangakmeniais puošta sagtimi nugaroje.

Amy Adams (Emi Adams), kaip ir P.Cruz, pasipuošė L’Wren Scott suknele. A.Adams pasirinkimas buvo sėkmingesnis – jai labiau tiko tamsiai mėlynos spalvos karoliukais siuvinėta trumparankovė suknelė be iškirptės, kurią pagyvino smaragdinio pakabuko ir apyrankės komplektas.

P.Cruz buvo pasipuošusi raudona prigludusia karoliukais siuvinėta suknele ir kukliais papuošalais.

Kalbant apie vyriškąją madą, Tomo Fordo eilutę pasirinkęs Colinas Firthas (Kolinas Fertas) nieko nenustebino. “Tomą Fordą” sekmadienį dėvėjo ir Justinas Timberlake’as (Džastinas Timberleikas). Į kino šventę motiną atlydėjęs Russellas Brandas (Raselas Brendas) buvo apsivilkęs tamsiai mėlynos spalvos Marco Jacobso (Marko Džeikobso) eilute, juodais marškiniais ir juodu kaklaraiščiu.

Keithas Urbanas (Kitas Urbanas) šventei pasirinko kukliai prabangią “Pradą”.

Christianas Bale’as (Kristianas Beilas) demonstravo “Dolce and Gabbana”, o Markas Whalbergas (Markas Volbergas) – klasikinį “Armani” smokingą.

JAV Kino aktorių gildija (SAG) ketvirtadienį skyrė po keturias nominacijas filmų “Karaliaus kalba” (The King’s Speech) ir “Kovotojas” (The Fighter) aktorių kolektyvams.

Stebėtojų teigimu, tai laikoma svarbiu ženklu, kad abi kino juostos gali tikėtis prestižinių “Oskarų”.

SAG apdovanojimą geriausio aktorių kolektyvo kategorijoje taip pat gali tikėtis pelnyti kino juostos “Juodoji gulbė” (Black Swan), “Vaikams viskas gerai” (The Kids Are All Right) ir “Socialinis tinklas” (The Social Network).

Kino aktorių gildija atstovauja kino ir televizijos aktoriams bei aktorėms, o jos apdovanojimų teikimo procesą atidžiai stebi ekspertai, prognozuojantys, kurie filmai taip pat varžysis JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų.

Filmo “Karaliaus kalba”, pasakojančio apie Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio VI mikčiojimo problemas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, pagrindinio vaidmens atlikėjas Colinas Firthas (Kolinas Fertas) nominuotas SAG apdovanojimui geriausio aktoriaus kategorijoje.

Šioje kino juostoje taip pat vaidinantys Helena Bonham Carter (Helena Bonem Karter) ir Geoffrey Rushas (Džefris Rašas) nominuoti geriausios antrojo plano aktorės ir aktoriaus apdovanojimams.

Apdovanojimo už geriausią antrojo plano vaidmenį gali tikėtis ir bokso pasaulį vaizduojančioje dramoje “Kovotojas” vaidinantis aktorius Christianas Bale’as (Kristianas Beilas), taip pat aktorės Amy Adams (Eimi Adams) ir Melissa Leo (Melisa Leo).

SAG apdovanojimai bus teikiami Los Andžele sausio 30 dieną. Ceremoniją tiesiogiai transliuos kabelinės televizijos TNT ir TBS.