Kristinos KANIŠAUSKAITĖS-ŠALTMERĖS nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Vieni mane sveikina kaip bočelį Dapkų, kiti kaip Valiukonioką. Tiek Pilaitės bobutės, tiek „bomžikai“ linksi vienodai, nes pažįsta, o klausimai, kada bus kartojamas serialas – nuolatinis mano palydovas“, – kuklinasi savo vaidmenų kine ir televizijoje įkaitu tapęs Ferdinandas Jakšys.

Pernai aktorius nusifilmavo brangiausiame visų laikų Lietuvoje filmuotame BBC ir amerikiečių kompanijos „The Weinstein Company“ šešių serijų televizijos filme „Karas ir taika“.

Reikia prisiversti, nes fiziškai nebepajėgiu. Nors per literatūrinius vakarus po pusantros valandos skaitau ir ant scenos dar užropoju.

Senąjį grafą Bezuchovą pirmoje televizijos filmo, sukurto pagal rašytojo Levo Tolstojaus romaną, serijoje suvaidinęs aktorius Fer­di­nan­das Jakšys juokauja, kad iš jo suvaidinto grafo tik vardas liko, nes popas atgiedojo šio šermenyse: „Vertinu šią galimybę kaip karjeros viršūnę, po kurios vaidinti niekur kitur nebenoriu. Vien filmo biudžetas – 60 mln. eurų, tad ar ver­ta stebėtis, kodėl filmavimo metu visi ant pirščiukų lakstė, o aktoriai mėgavosi išskirtiniu dė­mesiu? Jau pirmoje Lietuvoje pradėto rodyti filmo serijoje galima atpažinti Gedimino pilį, Vilniaus universitetą, Trakų Vokės dvarą. Tai iš tiesų itin vykusi Andrew Davieso L.Tolstojaus romano „Karas ir taika“ adaptacija“, – įspūdžiais dalijasi dešimtis vaidmenų teatre ir kine sukūręs aktorius, pastaraisiais metais vaidinęs paties režisuotame monospektaklyje „Vaiž­gantas“.

Teatre pagal sutartis vis dar vaidinantis F.Jak­šys neslepia palengva save stabdantis: „Li­teratūrinių projektų dar turiu, su jais važinė­ju po Lietuvą, bet su ilgesniais tekstais jau sun­ku. Reikia prisiversti, nes fiziškai nebepajėgiu. Nors per literatūrinius vakarus po pusantros valandos skaitau ir ant scenos dar užropoju.“

Lietuvos teatro ir kino aktorius Rimgaudas Karvelis, tais pačiais metais kaip ir F.Jakšys pradėjęs vaidinti Jaunimo teatre, juokauja, kad jo bičiuliui su sveikata prastai tik tol, kol nesiekia scenos, o į ją užkopęs jis vėl virsta Dievu: ne vieną aktorių nuo ligoninės scena yra išgelbėjusi, F.Jakšys – ne išimtis.

Stipriausia trauka – į tėviškę

Iš tų pačių Svėdasų, kaip ir jo numylėtas Vaižgantas, kilęs F.Jakšys, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, su šeima siauruku atvažiavo į Utenos geležinkelio stotį ir apsigyveno Duokiškyje. F.Jakšiui ši vieta ypatinga prisiminimais ne tik apie motinos tėviškę, gražius vaikystės metus, senelius, bet ir apie trėmimo į Sibirą vaizdus. Šių vietovių iš savo širdies taip lengvai nepaleisi, matyt, tai ir veda aktorių kiekvieną vasarą į Duokiškio festivalį, prie kurio organizacinių reikalų ir pats yra ne kartą prisidėjęs.

Tai vie­nas geriausių žmonių, nes kilęs iš Aukš­taitijos, ne žemaitis ar suvalkietis, bet prireikus tvirtesnį žodį ir iš jo išgirsi.

„Tamsiems ežerams su baltai pražydusiomis lelijomis, literatūrinėms programoms, dvasingiems pašnekesiams jis randa laiko pasirodęs širdžiai brangiame krašte. Savo paprastumu, lengvu bendravimu ir geru ūpu prie kiekvieno pritinka“, – apie vasaromis sutinkamą aktorių atsiliepia Rokiškio Juozo Keliuočio bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė.

Jai antrina rytais ir vakarais bičiulį telefonu kalbinantis R.Karvelis: „Ferdinandui dabar gyventi neduoda išvykos į mokyklas, kaimus, bet tai jo sveikatai gerai, visas ligas keliaudamas pamiršta.“

Netgi pagal gimimo vietą apie šį žmogų, anot R.Karvelio, nieko blogo nepasakysi: „Tai vie­nas geriausių žmonių, nes kilęs iš Aukš­taitijos, ne žemaitis ar suvalkietis, bet prireikus tvirtesnį žodį ir iš jo išgirsi.“

F.Jakšio šeimai persikėlus į Uteną, būsimąjį aktorių likimas suvedė su neeiline asmenybe – mokytoju Rapolu Šalteniu, pakvietusiu jį lankyti literatūros ir dramos būrelį. Jaunajam Ferdinandui tai padarė didžiulį poveikį, todėl 1956 m. į Utenos medicinos mokyklą jis stojo dantis sukandęs, o pirmai progai pasitaikius taikė į Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatro fakultetą.

Medicina liko tik scenoje

„Nedaug trūko, kad būčiau tapęs akušeriu: buvau keturis gimdymus priėmęs, koją nupjovęs, operacijose dalyvaudavau drąsiai. Tačiau labai džiaugiausi nusimetęs baltą chalatą ir išlaikęs egzaminus Konservatorijoje. Vadinu tai savo mokytojo R.Šaltenio nuopelnu, nors aktoriaus profesijos tuo metu niekas nevertino (aktoriai buvo vadinami cirkininkais). Visą gyvenimą jaučiausi dėkingas jam už įskiepytą intelektualųjį teatro supratimą“, – sako kitais metais 80-metį pasitiksiantis pašnekovas.

Gerai, kad Ferdinando netraukė medicina, teatro pasaulis būtų netekęs puikaus aktoriaus, šis žmogus neturėjo nei cinizmo, nei chamizmo, iki šių dienų išliko kuklus.

Ilgą laiką balti chalatai jį dar persekiojo Šiaulių dramos teatro scenoje (Ferdinandui vis tekdavo vaidinti medikus), bet ilgainiui nuo jų paspruko ir, kaip pats tvirtina, niekada to nesigailėjo. Vaidinti aktoriui buvęs vienas malonumas: „Dirbau su talentingais režisieriais, kolegos buvo įdomūs, su kai kuriais iš jų bičiuliavomės ir už teatro sienų.“

Studijų metais su F.Jakšiu tame pačiame bendrabutyje gyvenęs aktorius Vytautas Tom­kus apibūdina savo kambario draugą kaip talentingą žmogų, su kuriuo kalbą rasdavo bet kokia tema: „Gerai, kad Ferdinando netraukė medicina, teatro pasaulis būtų netekęs puikaus aktoriaus, šis žmogus neturėjo nei cinizmo, nei chamizmo, iki šių dienų išliko kuklus.“

Išgirdus minimą bičiulio pavardę giedrėja ir Ferdinando veidas: „Žirmūnuose mudu vienas priešais kito namą gyvenome, dažnai skambindavomės, artimai bendravome, kaip dabar su R.Karveliu.“

„Vaižgantas“ ir toliau keliaus per parapijas

Per gyvenimą sutiktus žmones itin mylintis ir branginantis F.Jakšys nepaprastai laimingas, kad yra sutikęs tokių, kurie šiandien padeda įgyvendinti ir jo paties svajones. Vienas jų – Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ pirmininkas Algis Narutis. Vis rečiau prie automobilio vairo sėdančiam Ferdinandui šis žmogus – tikras išsigelbėjimas, kaip juokauja, – tiltas, padedantis pasiekti numylėtą kraštą, į kurį vis veržiasi širdis. „Algi, Algi, kada į gimtinę važiuojame? Jau pasiilgau žmonių ir poezijos“, – sako telefone kartkartėmis žvalų aktoriaus balsą išgirsta A.Narutis. Jis žino, ką reiškia ilgėtis gimtųjų vietų, todėl F.Jakšį mielai pagloboja, į kelionę drauge pakviečia.

Pašnekovas neslepia, kad jo bendrakeleivis, kaip aktorius, itin reiklus ir profesionalus, kaip kompanionas kelyje – nepamainomas. „Tik su­si­pažinęs išgirdau apie jo norą aplankyti visas Rokiškio parapijas ir suvaidinti „Vaižgantą“. 12 parapijų jau įveikėme, liko dar kelios“, – vasaros planais dalijasi A.Narutis.

Paklaustas apie artimiausius planus F.Jakšys sako, kad pabėgimų į sodybą šią vasarą bus, juk laukia kieme dygstantys grybai, tačiau nepaleidžia miesto pulsas: planuose – naujas scenarijus, kurio filmavimai vyks Alantos ir Siesikų dvaruose. Netrukus iš užsienio grįš aktoriaus dukra su anūkais, taigi veiksmo netrūks. Tačiau švenčiausių kasdienybės ritualų net ir tai nepakeis: kasdien aktorius telefonu bendraus su R.Karveliu.

„Mudu taip susibendravome, jog nėra dienos, kad nepakalbėtume. Prasidėjo viskas nuo vaidmenų „Skapeno klastose“, „Paskendusioje vasaroje“. Žinote, Ferdinandas savo intelektu ir išsilavinimu Jaunimo teatre man iki šiol numeris vienas. Bet kuria tema su juo diskutuoti galima, nedažnai tokių asmenybių sutiksi“, – savo telefoniniu kompanionu neatsidžiaugia R.Karvelis.

Futbolo, krepšinio, teatro ir kino aktualijas pokalbių metu aptarinėjantys bičiuliai sako, esą dabar jų kojos nebe tos, kad lakstytų pasikalbėti prie kavos, taigi apsiriboja pašnekesiais telefonu.

„Tuo metu, kai Jaunimo teatras dar tik kūrėsi, nė nenumanėme, kad jo spektakliai bus nuskambėję per visą pasaulį, rengdavome kūrybinius vakarus su poetais, klausydavomės Sigito Gedos poezijos“, – prisimena F.Jakšys, nuo 1994 m. dirbęs Vilniaus senjorų teatro režisieriumi ir meno vadovu.

Aktyvus visuomenininkas yra parengęs ir monospektaklių ciklą „Gintaro paukštė“ apie Lietuvos rašytojus: Vaižgantą, A.Vienažindį, A.Strazdą, V.Kudirką, A.Vienuolį, A.Miškinį.

Tačiau uždirbti iš to, kaip sako pats F.Jakšys, vis nepavyksta. Kviestiniams aktoriams ar dainininkams pinigus už pasirodymus moka, o jam, kaip kraštiečiui, gražiai padėkoja.

„Ne iš aktoriaus profesijos uždirbti – tik es­trados štukmeisteriams gausesnius honorarus moka“, – nusišypso pašnekovas, ne kartą dėl rimtų bėdų jau guldytas į ligoninės lovą, tačiau ilgesnį laiką joje neužsibuvęs.

Dėl artimiausių žmonių, įdomių vaidmenų, sentimentų, vedančių į gimtąjį kraštą, F.Jakšys – jaunatviškas, pasitempęs ir visad pasiruošęs eiti į sceną. Gal todėl jo telefonas vis netyla ir kvietimai liejasi?

Dosjė

l         Amžius: 79 metai.

l         Išsilavinimas: aktorius, teatro režisierius.

l         Alma mater: Lietuvos valstybinė konservatorija (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Teatro meno institutas Maskvoje.

l         Karjera: dirbo Šiaulių dramos teatre, Jaunimo teatre, Vilniaus senjorų teatre, dėstė Lietuvos konservatorijoje, vaidino kine, TV filmuose, serialuose.

Vaidmenys Valstybiniame teatre:

1966 m. Eskalas – „Romeo ir Džuljeta“ (rež. A.Ragauskaitė), 1969 m. Argantas – „Skapeno klastos“ (rež. V.Čibiras), 1972 m. Algis – „Lenktynių aitvaras“ (rež.  G.Žilys), 1976 m. B.Kaušyla – „Škac, mirtie, visados škac“ (rež. D.Tamulevičiūtė), 1981 m. kunigaikštis – „Pirosmani, Pirosmani“ (rež. E.Nekrošius), 1985 m. Vasilijus – „Daukantas“ (rež. D.Tamulevičiūtė), 1987 m. Pulmonas – „Duokiškis“ (rež.  A.Latėnas), 1995 m. Vaižgantas – „Vaižgantas“(rež. I.Bučienė).

Vaidmenys kine:

1967 m. vargonininkas Ramonas „Suaugusių žmonių žaidimai“ (rež. I.Rudas-Cercovskis), 2008 m. senelis „Nepalikit prašau“ (rež. R.Šarknickas), 2006 m. senjoras „Ostija“ (rež.V.Chlebinskas), 2009 m. vairuotojas „Lernavan“ (rež. M.Sargsyanas), 2011 m. tarnas „Tadas Blinda. Pradžia“ (rež. D.Ulvydas).

Vaidmenys televizijos serialuose:

1984–1985 m. Ferdinandas – „Sveika, Irena“ (rež. G.Dauguvietytė), 1992–1993 m. „Mudu abudu“ (rež. G.Dauguvietytė), 2002–2005 m. Bočelis Dapkus – „Dapkai ir Butkai“ (rež. V.Babaliauskas), 2011 m. Vaiciekus – „Naisių vasara“ (rež. R.Banionis).

Teatras. Vilniaus mažasis teatras savo jubiliejų pasitinka Rimo Tumino režisuotu spektakliu „Minetis“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka vienas trupės senbuvių Arvydas Dapšys.

Thomo Bernhardo pjesės tekstas mirga kovingomis frazėmis, raginančiomis kovoti su dvasios šiukšlėmis, su visuomenės, geidžiančios paviršutiniškų pramogų, bukaprotiškumu. Tačiau jas skelbiantis senas aktorius Minetis nebeturi vilčių ką nors šiame pasaulyje pakeisti: jis tetrokšta viešai išsakyti tai, kas dusino jį tris dešimtmečius, praleistus be scenos. O savo atsisveikinimo spektakliui pasirenka Kalėdas švenčiantį provincijos viešbutį, kadaise gražų, dabar – apšepusį. Paskutiniais Minečio žiūrovais ir jo isteriškų pareiškimų liudininkais tampa atsitiktiniai šio viešbučio svečiai.

„Ar Minetis pasako daug tiesos?“ – teiraujuosi šį personažą premjeriniuose spektakliuose vaidinančio Arvydo Dapšio.

„Tai komplikuoti dalykai: gali būti įsitikinęs, kad pasakoji tiesą ir tik tiesą, o kitas tave stebi ir svarsto, ką meluodamas slepi… Taip ir Minetis: įsitikinęs, kad sako tiesą, bet ar visada jam pavyksta? Ar klausytojai juo tiki? Nes visąlaik jaučiama, kad mano personažo elgesys nenatūralus, žodžiai – neadekvatūs pristatomai situacijai, kalbos ritmas – keistas, trūkinėjantis… Tik vėliau, gerai įsiklausęs, pradedi įžvelgti, kad tikroji tiesa galbūt slypi Minečio fantazijose ir daugiau tiesos jis perteikia netyčia, tuomet, kai visai neketina jos atskleisti“, – samprotauja aktorius.

Pjesės tekste nėra skiriamųjų ženklų, vadinasi, prieš aktorius atsiveria skirtingų traktuočių, dviprasmybių erdvės. „Taip, turbūt tai „Minečio“ stiprybė, kad autorius nepabijojo palikti laisvą farvaterį: jei norite, patys pasirinkite kryptį ir tada plaukite kartu su mano tekstu, pažiūrėkite, kur jis jus nuneš… Tai leidžia sau tik stiprūs dramaturgai, siūlantys ne linijinį siužetą, o paralelių visumą. Th.Bernhardo pjesės tiesos anaiptol nėra tiesmukos, jos „įskaitomos“ tik aplinkybių, emocijų, minčių visumoje, o ne paskirose frazėse“, – pritaria A.Dapšys.

Minetis lieja nuoskaudas dėl to, kad senatoriai jį buvo nuteisę ir ištrėmę. Tačiau, pasak aktoriaus, iki galo nėra aišku, ar dėl tris dešimtmečius trukusios tremties jis labiau nėra kaltas pats, ar nebuvo pats „išsitrėmęs“.

„Kai kurie žmonės, ypač jei jie – politikai, iškenčia visus teismus, pasmerkimus ir toliau žengia užsibrėžtu keliu, nepasitraukę, kaip Minetis, auginti kopūstų ir svogūnų. O jis, man rodos, nuteisė ir pats save… Daug kūrybos žmonių šiandien jaučiasi lyg gyveną tremtyje, tačiau nemažai ir tokių, kurie leidosi ištremiami savų ambicijų, neišsipildžiusio savojo ego“, – pastebi pašnekovas.

Pastaruosius trejus metus A.Dapšys kartu su žmona, diplomate Daiva Dapšiene, praleido gyvendamas Kijeve, iš kurio sugrįžo tik praėjusį rudenį, jau po žiauriojo Ilovaisko mūšio. Aktorius užsimena tuo metu turėjęs kvietimą už neblogą (t.y. dosnesnį nei lietuvių siūlomą) honorarą Vilniuje filmuotis rusiško filmo epizode, tačiau iš arti stebėdamas įvykius Ukrainoje nusprendė pasiūlymo atsisakyti.

Ar Kijeve praleisti metai nebuvo A.Dapšio savanoriška tremtis iš mūsų teatrinio gyvenimo? „Na, jie sunokino savų vaisių. Tarkim, tėvynė dabar atrodo gražesnė: tikriausiai buvo atėjęs laikas iššokti „iš dėžutės“ ir pamatyti ją iš šalies. Sugrįždavau čia kaip gaivaus oro gurkšnio įkvėpti… Iki Maidano įvykių iš viso nesupratau, kaip Ukrainoje gyvenimas sutvarkytas. Pinigų ten daug, Kijevo centre – didžiuliai salonai, kuriuose gali „gyvai“ pačiupinėti naujausio modelio mersedesą ar ferarį. Jeigu pasiturintis ukrainietis turguje pirks džiovintų vaisių už dvidešimt grivinų, tai davęs šimtinę aštuoniasdešimt būtinai paliks pardavėjui arbatpinigių. Tačiau žmonės vis tiek labai įsitempę, įtarūs, nepasitikintys vieni kitais. Ir skurdas už sostinėje tvyrančios prabangos – neaprėpiamas“, – pasakoja aktorius.

Ar apie Ukrainos padėtį jam jau teko padiskutuoti su Rimu Tuminu, kuris, dirbdamas Maskvoje, turėjo galimybę iš vidaus stebėti priešingos stovyklos reakcijas? „Ne, kol kas neteko. Branginome repeticijų valandas ir skyrėme jas tiktai „Minečiui“, – tvirtina A.Dapšys.

R.Tuminas teigė, kad yra kupinas nevilties, kurią stengiasi įveikti kurdamas teatro meną: „Visuomet pradedu nuo nevilties ir einu į viltį. Tai vienintelis kelias.“

Ar Minetį vaidinantis aktorius galėtų patvirtinti tokius režisieriaus žodžius? „Kaip čia jums geriau sumelavus, kad daugiau tiesos pasakyčiau, – mąsliai atsidūsta A.Dapšys. – Žinoma, nevilties mano personažui netrūksta, nes jis apsisprendęs užbaigti savo gyvenimą. Ir šia proga kuria ištisą mirties spektaklį… Randa dailininką, kuris pagamina Karaliui Lyrui skirtą kaukę, tačiau vaidindamas jos nepanaudoja – užsideda kaukę tik išeidamas. Po ta Lyro kauke išsenka dar vienas beviltiškas gyvenimas, nugyventas ne taip, kaip tikėtasi ir svajota. Tačiau jis baigiasi taip, kaip pasirinko Minetis, o aktoriui tai jau šiokia tokia prabanga.“

Pasak jo, reikšmingiausios pasaulio tiesos priklauso bepročiams, ir tai – didžiausias mūsų egzistencijos paradoksas. Kaip ir tai, kad mūsų tiesos „juda“, jos nėra amžinos, nėra statiškos. Kaip tik tuomet, kai atrodo, kad kažką pagaliau supratai, sužinojai, išmokai, kai norisi kitiems pasigirti arba sušukti „eureka!“, viskas ima ir subyra į šipulius. Ir vėl tenka prisipažinti, kad nieko nebežinai…

„Štai prieš kelias dienas perskaičiau kvantinės fizikos mokslininkų išvadą, kad jokio didžiojo sprogimo niekada nebuvo – visata buvo ir bus visada. O jeigu nėra atskaitos pradžios – daug kas keičiasi mūsų supratime apie pasaulį, santykiuose tarp žmonių ir religijų. Juk tuomet, tarkim, išeina, kad nebuvo ir septintosios dienos, kai kurdamas pasaulį Dievas ilsėjosi: taigi arba jis visą laiką kūrė, arba… Bet gali būti, kad po kelių dienų perskaitysiu dar vieną pasaulio atsiradimo teoriją, paneigiančią visas ankstesniąsias“, – šypteli A.Dapšys.

Minetis tvirtina: „Vaidybos menas yra pavojingas menas.“ O teatruose aktoriai dažnai klausinėja vienas kito: „Kada susirgai teatru?“ Nes jeigu juo susergi, tai jau sergi, išsigelbėjimo nebėra: liga visada su tavimi, dieną ir naktį. Ir „emigracijos“ iš teatro procesai būna labai skausmingi.

„Dažnai iš mano kolegų gali išgirsti lakią frazę: „Aš nieko kita nemoku, tik vaidinti.“ Tačiau žinau, kad daugelis jų sugeba daugiau. Tie, kurie rimtai nesusirgo arba laiku pagijo, puikiausiai sukasi ir versluose, ir žiniasklaidoje. Blogiau „nepagydomiems“, kuriems visa kita paguodos nebeteikia. Taip ir iš teatro išvarytas Minetis tarsi nepražuvo: laistė kopūstus, pynė į kasas savo užaugintus svogūnus, tačiau vis tiek svajojo apie „Karalių Lyrą“, – sako A.Dapšys.

Pats prisipažįsta „sergąs“ nuo šešiolikos metų, kai atėjo vaidinti į liaudies teatrą, veikusį sostinės Statybininkų kultūros rūmuose. Įdomus sutapimas: būtent 1976 m., kai tai įvyko, Th.Bernhardas ir parašė „Minetį“. Tačiau pirmajame savo gyvenimo teatre aktorius debiutavo vaidindamas Aleksandro Vampilovo pjesėje „Atsisveikinimas birželį“, kuri anuomet vadinta „tarybiniu Hamletu“. Nors buvo tik paauglys, scenoje įkūnijo dvidešimt penkerių metų studentą, įsimylėjusį rektoriaus dukrą ir priverstą rinktis ją arba universiteto diplomą.

„Į Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą (dabar – Nacionalinis dramos teatras) 1982 m. atėjome netikėtai – jam buvo rengiama kita, kito pedagogo vadovaujama mūsų didelio kurso aktorių grupė. Tačiau susiklostė taip, kad trupę papildė būtent R.Tumino mokiniai. Iš pradžių, žinoma, užpildėme visų spektaklių masines scenas, bet išaušo diena, kai to nebeužteko. Tada patys pradėjome repetuoti Pierre’o de Marivaux pjesę „Dvigubas nepastovumas“, nes mūsų buvęs pedagogas tuo metu buvo užsiėmęs teatro veteranais. Galiausiai išprovokavome jį pastebėti ir mus, bet  „Dvigubas nepastovumas“ sceną išvydo tik po septintos peržiūros: net šešis kartus teatro prievaizdams neįtikome ir savo spektaklį perdarinėjome. Buvome per stipriai kitokie, nei buvo leidžiama būti šiame teatre“, – liudija A.Dapšys.

Aišku, pasiryžimą kurti savo atskirą teatrą ta patirtis tik sustiprino, nes tai, kas anuomet vyko svarbiausiame šalies dramos teatre, jaunosios kartos netenkino. Buvo minčių netgi įkurti prievaizdų silpniau kontroliuojamą liaudies teatrą, nes tokie teatrai dėl suprantamų priežasčių kartais tapdavo net populiaresni už valstybinius.

Aktorius prisimena fiktyvų Vilniaus mažojo teatro atidarymą, surengtą pasklidus gandams, kad atsirado kitų įtakingų pretendentų į teatrui numatytas patalpas. „Pinigų remontui vis dar nebuvo, tačiau kai į patalpas nusitaikė kaimynystėje reziduojantys „Vilniaus brigados“ šefai, nusprendėme nedelsdami parodyti, kad čia jau veikia teatras. Sukvietėme žurnalistus ir suvaidinome dvidešimties minučių trukmės spektaklį „Helgelando karžygiai“. Toks buvo pirmasis mūsų meninis vyksmas būsimo teatro griuvėsiuose“, – pasakoja A.Dapšys.

Pirmųjų spektaklių repeticijos naujose patalpose, pasak jo, vykdavo kartu su dirbančių statybininkų „benefisais“: „Kai jie smarkiai įsitriukšmaudavo, mes eidavome gerti kavos arba patys repetuodavome rėksmingiausius dramų epizodus. Bet nesibardavome, nepykome – supratome, kad viskas daroma mūsų labui.“

A.Dapšys ne kartą tapo R.Tumino statomų spektaklių bendraautoriumi. Taip nutiko ir su Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaru“, kai paaiškėjo, kad dramaturgo atneštas tekstas neatitinka režisieriaus siūlytos vizijos. „O aš su Mariumi jau buvau dirbęs prie kelių pastatymų, todėl pradiniame darbo etape pabandžiau pakeisti R.Tuminą. Kadangi spektaklis galiausiai pasiekė sceną, vadinasi, pastangos pasiteisino“, – kukliai pripažįsta A.Dapšys.

Faktiškai aktorius, atlikdamas vieną pagrindinių vaidmenų, režisavo ir pirmąją M.Ivaškevičiaus „Artimo miesto“ versiją, tačiau galiausiai spektaklį į savo rankas perėmė pats dramaturgas. Deja, nesėkmingai: „Artimas miestas“ po oficialios premjeros gyvavo nebeilgai. „Kai pradėjome repetuoti antrąją spektaklio versiją, viskas buvo smarkiai kitaip. Tiek kitaip, kad netrukus pasitraukiau iš komandos suvokdamas, jog niekuo nebegaliu būti jai naudingas“, – liudija A.Dapšys.

Vilniaus mažojo teatro branduolį sudarė ir dabar tebesudaro buvę to paties pedagogo – R.Tumino studentai. Ar tai gerai, ar blogai? Ar pirmoji – teatro įkūrėjų karta kolektyve jaučiasi kažkuo privilegijuota? Aktorius svarsto, kad gerumas ar blogumas iš šalies turbūt geriau matyti. Tačiau prisimena, kad amžinatilsį Vytautas Šapranauskas, kuris nebuvo R.Tumino studentas, teatro kolektyve greitai tapo savas. „Dedovščiną“ taip pat sunku būtų įrodyti, nes kai prireikė aktorių etatų naujam R.Tumino diplomantų kursui, A.Dapšys savojo etato atsisakė ir nuo tol teatre pasirodo kaip nepriklausomas aktorius.

„Dabartinis jaunimas – aktyvus, jam ir pridera perimti teatrą į savo rankas: ko gi laukti? Jie jau spėjo padirbėti ir su kitais teatro meistrais, o tai – į naudą. Man patinka naujieji Gabrielės Tuminaitės kurti spektakliai „Savižudis“ bei „Dėdės ir dėdienės“. Pastarajame turiu ir vaidmenį, nes pakeičiau senjorą Regimantą Adomaitį. Tiesa, prancūziškai kalbėti man sekasi prasčiau nei jam, todėl svetimkalbius monologus režisierei teko apkarpyti“, – prisipažįsta pašnekovas.

Jis neslepia, kad šiandien lietuviškos trupės nebėra taip garbstomos kaip prieš dešimtmetį, tačiau neabejoja, jog Vilniaus mažasis teatras turi visas prielaidas gyvuoti ir vystytis. O  įtampos ir atsipalaidavimai, potvyniai ir atoslūgiai kiekvieno teatro istorijoje – natūralūs procesai. Norint nustatyti jų priežastis, kiekvieną konkretų atvejį tektų nagrinėti tarsi detektyvą: kiekvieno „įtariamojo“ klausti, kur jis stovėjo tuo metu, kai buvo smogta. Kitaip neįmanoma išsiaiškinti, ar tavo stovėjimas po medžiu pasirodė lemtingas, ar tai tebuvo paprasčiausias stovėjimas po medžiu…

„Prisimenate, kaip Lietuvoje Atgimimo metais amžinatilsį Kazimieras Antanavičius žadėjo, kad po septynerių metų lietuviai gyvens kaip švedai? Bėda ta, kad tuos metus švedai irgi nestovėjo vietoje, o mes taip ir likome besivejančiųjų bei geresnio gyvenimo laukiančiųjų vaidmenyje. Mano mama sako: sunkiausia gyvenime laukti ir vytis. Bet ar tai, ką turime šiandien, labai blogai?“ – retoriškai teiraujasi A.Dapšys.

Atsisveikindama paklausiau, ko aktorius laukia dabar. Atsakė – pavasario.

Renata Baltrušaitytė

Rimas Tuminas: „Mažiukais buvome vadinami dar akademiniame teatre“

Šią savaitę Vilniaus mažasis teatras mini savo 25-erių metų jubiliejų. Ta proga jo įkūrėjas Rimas Tuminas prisiminė, kaip kovojant dėl dabartinių patalpų jam teko panaudoti ir aktorinius gebėjimus, nes kiekvienąkart užsukus apžiūrėti geidžiamos salės tekdavo apsimesti tai valdininku, tai architektu, tai meistru…

„Mažiukais“ jo studentų kursas buvo neoficialiai pakrikštytas dar dirbdamas Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, mat nuolat verždavosi repetuoti į tuomet tik darbuotojų partiniams susirinkimams naudotą Mažąją salę. Joje buvo statomas ir garsusis septynias peržiūras patyręs Marivaux „Dvigubas nepastovumas“.

Tačiau tam, kad teatro administracija sutiktų Mažąją salę atverti žiūrovams, R.Tuminui teko pirmiau joje režisuoti kamerinę Haroldo Muellerio dramą „Tyli naktis“. Šiame spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliko Monika Mironaitė, o jai niekas nieko nedrįsdavo atsakyti… Taip žymios artistės dėka „mažiukai“ gavo laikiną sceną, kurioje besiglausdami 1990 m. kovo 2 d. ir paskelbė apie Vilniaus mažojo teatro įkūrimą.

Įkurtuvių naujajam teatrui skirtose atskirose patalpose jiems buvo lemta laukti net 15 metų: Vilniaus mažasis teatras savo salės duris žiūrovams atvėrė 2005 m. Šiuo metu R.Tuminas svajoja apie antrąją vaidybos aikštelę Labdarių gatvėje esančiame dabartiniame teatro sandėlyje, kuriame planuoja įkurti kultūrinį centrą „Teatro sodas“.

„Aplink mus tiek informacijos, pasiteisinimų, vidinių baimių, kad prasimušti iki savęs ir išgirsti tikrąjį savo „aš“ kaskart vis sunkiau“, – atsidūsta geriausias metų aktorius Vytautas Kaniušonis.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Penktus metus meno vadovu Panevėžio teatre „Menas“ dirbantis režisierius jau apsiprato su trumpalaike šlove, kurią jam pelnė naujausia Igno Jonyno juosta „Lošėjas“, tačiau, kaip juokauja į 51-ąjį rudenį įžengęs pašnekovas, galimybė supainioti miražą su tikrove visuomet šalia.

VEIDAS: Pirmadieniais teatrams įprastai laisvadienis. Kaip jie bėga Panevėžyje?

V.K.: Laisvadienių Panevėžyje nėra, Vilniuje – taip (kultūrinė veikla, susitikimai ir tai, ką gyvenimas pasiūlo). Bet aš visada turiu knygų, filmų, teatrą „Menas“, kuriuo gyvenu, ir, žinoma, savęs pažinimą. Jei sugebi į save įsiklausyti, jokio skirtumo – didmiestyje ar provincijoje gyveni.

VEIDAS: Kone dešimtmetį praleidote Švedijoje, buvote įnikęs į verslus. Mėginote atitrūkti nuo teatro, savo prigimties, tačiau jau penkti metai su šeima gyvenate Juozo Miltinio mieste, dirbate Panevėžio teatro „Menas“ meno vadovu ir režisieriumi. Kaip jaučiatės šiame užutėkyje?

V.K: Liūdnoka, kai aplink visi alsuoja pesimistinėmis nuotaikomis, kad mažesniuose miestuose jaunų žmonių visai neliks, visi į didmiesčius išlakstys… Žmogaus protas modeliuoja ateitį, tačiau kartais jis pats to išsigąsta: o kas, jei viskas pasisuks taip, kaip įsivaizdavau mintyse? Visai kaip tame anekdote, kai mergina, sulaukusi pasiūlymo tekėti, svarsto, kaip atrodys jos gyvenimas po šešerių metų. Ji ištekės, susilauks vaikų, šie paaugs, sūnus bėgs per gatvę, jį pervažiuos mašina, tada ji save grauš… Ir tekėti atsisako. Kodėl? Nes gaili dar negimusio vaiko. Kurioziška, bet šalia mūsų daugybė žmonių būtent taip modeliuoja savo ateitį: o kas bus, jei?

VEIDAS: Į mažesnius Lietuvos miestelius po baigtų studijų grįžta vienetai, didžioji jaunimo dalis emigruoja ar įleidžia šaknis kituose miestuose. Ar pastebite ištuštėjusias gatves ir Panevėžyje?

V.K.: Deja, tendencijos būtent tokios: baigę vidurines mokyklas abiturientai išvažiuoja studijuoti į didmiesčius, o kartais ir už Lietuvos ribų, susigyvena su juos supančia aplinka, ir grįžtančių namo – vos keli procentai. Sunku pasakyti, kodėl taip: gal neįskiepytas pasididžiavimas gimtuoju miestu? Gal nėra supratimo, kad reikia padėti savo bendruomenei? O kai kada tiesiog per daug bijoma sąžiningai savęs paklausti, ko noriu pats. Daugeliu atvejų baimė nustelbia vidinį balsą. Aplink mus tiek informacijos, pasiteisinimų, vidinių baimių, kad prasimušti iki savęs kaskart vis sunkiau. Tačiau kiekvienas gauname informaciją ir renkamės.

Ir aš kadaise rinkausi. Kartais pasvarstau, kiek daug gyvenime pakeičia sutikti žmonės. Kas žino, jei ne lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Tadas Pacelis, kuris ir pats rašė eiles, galbūt šiandien sėdėčiau kalėjime? Aplinkoje, kurioje augau, netrūko kriminalinio atspalvio: ne vienas mano bendraklasis sėdo į kalėjimą. Todėl mama, matydama mano energiją, bandė nukreipti ją pozityvia linkme: ir šokau, ir futbolą žaidžiau, ir boksavausi.

VEIDAS: Jūsų pavyzdys tik įrodo, kad kryptinga veikla bei autoritetų turėjimas ir žmogui iš nepasiturinčio sluoksnio gali atverti didžiules galimybes?

V.K.: Išties T.Pacelis mokykliniais metais man buvo vienas didžiausių autoritetų. Šiam žmogui rūpėjo vaikai: jis nebuvo abejingas mūsų ateičiai, dalijosi savo mintimis, skausmais, gal todėl intuityviai jautėme jam pagarbą. Mums visiems tai darė stiprų įspūdį, norėjome juo sekti, būti į jį panašūs. Nors būta ir kitų idealų. Mama yra pasakojusi, kad vaikystėje svajojau tapti futbolo žvaigžde. Norėjau būti toks kaip Stanislovas Ramelis, tuometinė futbolo garsenybė.

VEIDAS: O kas jumyse įžvelgė aktoriaus talentą?

V.K.: Mokyklos direktorė. Ji buvo iš tų senų intelektualių mokytojų, spinduliuojančių keistą gyvenimo išmintį. Ji daug rūkė, todėl kalbėdavo gergždžiančiu balsu. Ji pirmoji ir pasakė, kad būsiu jūreivis arba aktorius. Žinoma, tuo metu į tokias prognozes nekreipiau dėmesio. Labiau norėjau tęsti A.Pacelio tradiciją ir tapti geru mokytoju, todėl rašiau poeziją, apsakymus, buvau spausdinamas tuometiniame „Moksleivyje“. Iki šiol prisimenu vieną savo eilėraščio eilutę: „… ausys, pritvinkusios vaško slidaus, girdėjo tik tylą…“ Nacionalinės premijos laureatė Onė Baliukonytė savo recenzijoje atkreipė dėmesį, kad vaškas ausyse – gal ne visai geras palyginimas: išeitų, kad nesivalai ausų ir pan.

O paskui susikirto mano ir režisierius Jono Vaitkaus keliai. Jis taip pat man buvo autoritetas, ypač gelbėjęs kritiniu gyvenimo laikotarpiu.

VEIDAS: Tai vis dėlto kodėl pats netapote mokytoju?

V.K.: Laikydamas stojamuosius susikirtau per vokiečių kalbos egzaminą – mane pagavo su „špargale“. Buvo liepos vidurys, visur kitur stojamieji pasibaigę. Vienas mano draugas svajojo tapti aktoriumi, taigi sužinojęs, kad režisierius J.Vaitkus rengia papildomą atranką į savo kursą, pakvietė ir mane nueiti į stojamuosius. Pabandžiau ir mane priėmė. Teisybę sakant, visai nesitikėjau. Bet po pirmo egzaminų turo komisijoje buvęs režisierius Gytis Padegimas, įspūdingas ilgaplaukis išpūstomis akimis, išbėgęs ėmė teirautis manęs, esą kur tas tamsiaodis. Ir jis, ir kiti komisijos nariai atkreipė dėmesį į juodus mano plaukus. Nuo pat mažens norėdamas būti blondinas, kad neišsiskirčiau iš kitų berniukų (jie žvelgdavo į mane nepasitikėjimo kupinomis akimis), dažydavau plaukus grietine, bet nušviesėti taip ir nepavyko.

VEIDAS: Esate unikalus žmogus, dešimtmetį mėginęs realizuoti save versle, tačiau vis tiek sugrįžęs į teatrą. Kas lėmė šiuos pokyčius?

V.K.: Norėjosi įrodyti sau, o kartu ir aplinkiniams, kad galiu užsidirbti pinigų. Įrodžiau ir interesas atslūgo. Nors iš tiesų niekada netikėjau, kad pinigai suteikia laimės. Yra dalykų, kurių už juos neįpirksi.

VEIDAS: Kalbama, kad pasižymite fenomenalia atmintimi?

V.K.: Kartais ir pats save tuo nustebinu. Vienas ankstyviausių mano prisiminimų – kaip atėjau į šį pasaulį. Kartą pasilenkęs ties karšta vonia staiga tarsi persikėliau į kūdikystę, tai yra pajutau, kaip mane ima už galvytės ir už užpakaliuko, nardina į šilto vandens dubenį.

VEIDAS: Klausantis jūsų gyvenimo istorijos prieš akis išnyra atsitiktinumų virtinė: norėjote studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, o draugų paragintas tapote aktoriumi, norėjote tęsti verslą, bet nespėjote į keltą „Estonia“, kuris, beje, nuskendo, kaip tik panašiai tuo pat metu sulaukėte pasiūlymo grįžti į teatrą, nusifilmuoti kine, dėstyti universitete… Toks įspūdis, tarsi pati apvaizda neleidžia Kaniušoniui nuklysti nuo aktoriaus kelio. Ar nebūna nejauku pačiam grįžtelėjus atgal?

V.K.: Žmogus iš tiesų niekada nesirenka pats. Mūsų pasirinkimai tėra tam tikros priežastys, nulemtos iš anksčiau. Kasdieniniame gyvenime pasirinkimas vyksta nuolatos. Galbūt jis ateina vėliau, kyla įvairių abejonių. Jei taip įvyksta, vadinasi, atsakymas dar nėra subrendęs, dar kyla klausimų ir abejonių. Bet kai subręsti, pasirinkimas tarsi pats pas tave ateina: kartai nė nežinai, kodėl nusprendei būtent taip.

VEIDAS: Klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad gyvenimas nuolat įstato jus į tam tikras situacijas, suveda su reikiamais žmonėmis. Ignas Jonynas – vienas jų?

V.K.: Jeigu kalbame apie suvedimą su reikiamais žmonėmis – taip. Ko gero, I.Jonynas būtų vienas jų. Jis rinkosi, kurie aktoriai įkūnys jo idėją.

VEIDAS: Jo filme vaidinate prasilošusį ir gyvenimo prasmės nerandantį greitosios pagalbos darbuotoją, kuriam netrūksta adrenalino ir azarto. Kiek tai artima jūsų asmenybei?

V.K.: Azartas ir adrenalinas nesuvokiami intelektu. Tai viso labo išraiška to, kas vyksta. Šio vyksmo nesukontroliuosi. Apima džiaugsmas, kai ta nekontroliuojama jėga atitinka tavo norus, bet taip atsitinka, deja, ne visada. Metams bėgant įgydamas patirties imi skirti iliuzijas, kurios jau patirtos. Nors galimybė palaikyti miražą tikrove visada išlieka. Gal tik nuojauta, kad nekontroliuoju gyvenimo, o jis reiškiasi per mane, sudaro galimybę priimti didesnę amplitudę tiesų.

VEIDAS: Kokių emocijų šis filmas paliko jums pačiam stebint jį kino teatre?

V.K.: Kiek tai įmanoma, neidentifikuoju savęs su žmogumi, kurį matau ekrane. Tas personažas – tik iliuzija, vaizduotės vaisius. Jo motyvacija ir poelgiai išgalvoti. Filmas „Lošėjas“ mane, kaip ir daugelį, slegia, išskyrus gal tik paskutinį kadrą. Jame regiu metaforą, kurią kiekvienas interpretuoja savaip.

VEIDAS: Kartu su kino premjera jus užklupo pripažinimas ir populiarumas, buvote išrinktas geriausiu metų aktoriumi. Ar tai kažkaip pakeitė jūsų gyvenimą?

V.K.: Išsivadavau iš kai kurių iliuzijų, patyriau trumpalaikę prabangą, kurios pats sau leisti negaliu, taip pat – trumpalaikę šlovę, kurios nesijaučiu nusipelnęs. Turėjau galimybę pamatyti šiek tiek daugiau pasaulio ir galiausiai supratau, kad mano persona (tai, kaip aš suvokiu save, ir tai, ką apie mane mano kiti) nėra tikroji mano esmė. Yra kažkas daugiau, ko dar nesugebu suvokti ir suformuluoti, bet iliuzijos gimsta ir kyla iš mano personos.

VEIDAS: Aplinkiniai aktorių gana dažnai tapatina su filme ar teatre matytu personažu. Ar jūsų tai neerzina?

V.K.: Aš nesu tai, ką apie mane galvoja kiti. O išties – ar tai svarbu? Juk gyvenime viskas keičiasi. Negalėčiau tvirtinti, kad ir pats save visiškai pažįstu: kiekviena nauja patirtis, nauja emocija, naujas suvokimas koreguoja mano potyrius. Visada nustembu atradęs savyje tai, ko anksčiau nepastebėjau, ir nenoriu liautis savęs stebinti. Galiu tik suprasti ir užjausti žmogų, kuris teigia jau viską žinantis.

VEIDAS: Įkūnijęs pagrindinį herojų I.Jonyno filme „Lošėjas“ daugeliui žmonių sudarėte itin azartiškos asmenybės įspūdį. Ar yra priklausomybių ir fobijų, iš kurių dar neišaugote?

V.K.: Žinoma, baimės man nesvetimos. Bene dažniausiai nerimauju dėl artimų žmonių. Viena pagrindinių mano baimių – jų neįskaudinti, nesužeisti. Mane tai lig šiol labai riboja. Reikėtų labiau gilintis į save (esu užsikrėtęs savęs pažinimo aistra), bet visad atrandu kuo tai kompensuoti – vynu ar cigarete. Tačiau žinau viena: susitikimas su baime išlaisvina. Jei tik mėginama žiūrėti, kas už tos baimės yra, iš kur ji kyla, galima ją įveikti. Šiuo atveju pasitikėjimas savimi turi viršyti baimę.

VEIDAS: Minėjote, kad jūsų gyvenime netrūko ribinių situacijų: ne kartą buvote per plauką nuo mirties, netgi psichiatrijos ligoninėje esate pabuvęs. Biografija – kaip reta!

V.K.: Taip, kai tik kviesdavo į armiją, man tekdavo gultis į „durnyną“. Esu pabuvęs ten tris kartus. J.Vaitkus į ligoninę atsiųsdavo grupės seniūną. Šis man atnešdavo knygų, kurias būtina perskaityti mano studijoms. Tuo metu man vis dar atrodė, kad visi žmonės pasaulyje tokie kaip mano mokytojai autoritetai – T.Pacelis ir J.Vaitkus, nuoširdžiai kovojantys už gražesnį pasaulį. Deja, daugiau tokių žmonių nesutikau.

O ribinių situacijų mano gyvenime būta nemažai. Vis dėlto dar labai priklauso nuo to, ką vadiname ribine situacija. Jeigu tai pavojus gyvybei – viena, jeigu intensyvūs psichiniai išgyvenimai – kita, jei sudėtinga gyvenimo situacija, reikalaujanti apsisprendimo, kurio laikas ribotas, – jau trečia. Viso to mano gyvenime būta pakankamai. Esu pastebėjęs, kad tik esant tokioms situacijoms atsiskleidžia, kaip keičiasi to, ką mes vadiname gyvenimu, suvokimas, kokias išvadas pasidarome ir su kokia patirtimi gyvename toliau.

VEIDAS: Kaip manote, kuo kinui ar teatrui svarbios ribinės personažų situacijos?

V.K.: Jos suteikia galimybę atskleisti tai, kas iš tikrųjų yra vienas ar kitas personažas, kas glūdi užslėptame jo pavidale, kas yra nesumeluota jo esmė, nes esant ekstremaliai situacijai reikia veikti, o ne apsimetinėti.

VEIDAS: Užsiminėte, kad kadaise ir pats buvote priartėjęs prie savižudybės. Kas jums padėjo laiku sustoti?

V.K.: Labai priartėjęs nebuvau, bet vienu metu kankino tokios mintys. Jaučiausi visiškai atskirtas ir izoliuotas nuo aplinkinio pasaulio, buvau praradęs ryšį su aplinka, daug kas kėlė skausmą. Ta būsena kažkuo panaši į aklumą. Gyvenimas atrodo beprasmiškas, nereikalingas, kamuoja nenusakomas nerimas ir silpnumas. Galima sakyti, kad mane išgelbėjo savisaugos instinktas. Suvokęs pirmuosius signalus pats nustebau ir išsigandau to, kas su manimi darosi. Manau, kad dar buvo kilusi galimybė keistis. Tuo metu aš ją dar labai sunkiai įžiūrėjau.

VEIDAS: Šiandien iš gyvenimo imate tai, ką jis pasiūlo ir kas neprieštarauja vidiniam jūsų pojūčiui?

V.K.: Esu linkę manyti, kad viskas į mūsų gyvenimą ateina tuo laiku, kai reikia. Tarkime, aš buvau susitaikęs su mintimi, koks yra aktoriaus atlyginimas ir kaip jį gaudamas turėsiu išgyventi. Mūsų šeima buvo labai nepasiturinti, Salininkuose, kuriuose augau nuo trejų metų, mūsų gatvėje prie trisdešimties namų buvo gal trys automobiliai. Tėvas niekuomet nevairavo, tai ar galėjau aš, įstojęs į aktorinį, apie tai svajoti? Vairuoti išmokau, teises išsilaikiau Švedijoje, sulaukęs 33-ejų, bet teigti, kad mėgstu vairuoti, ir šiandien negaliu.

BFL

Mirus Donatui Banioniui, Juozo Miltinio trupės ištakos virto rašytine teatro istorija.

Prie kapo duobės geriausiai suvoki, kad teatras – tik dienos, tik akimirkos menas. Nekonservuojamas trumpos atminties vaizdo įrašuose, kuriems teleista išsaugoti slankiojančius šešėlius.

Dar praeitą dešimtmetį, vardydamas buvusius kolegas – pirmuosius Panevėžio dramos teatro aktorius, Donatas atsidusęs: „Dauguma mirę.“ Jonas Alekna, Vaclovas Blėdis, Steponas Kosmauskas, Kazys Vitkus, Gediminas Karka, Janina Dulskytė, Paulina Končiūtė…

Juozas Miltinis savojo teatro branduolį penktojo dešimtmečio pradžioje formavo iš jaunų, profesionalios vaidybos patirties anksčiau neturėjusių žmonių. Ir pirmųjų teatro spektaklių žiūrovai nebuvo smarkiai jaunesni už aktorius scenoje. Už D.Banionį, kuris atvažiavo į Panevėžį vos septyniolikos ir, pats būdamas siuvėjo sūnus, netrukus suvaidino Jasių Šiaučiuką Kazio Binkio „Atžalyne“, – juo labiau.

Todėl jei ne popieriuje bei fotografijose įamžinti liudijimai, jei ne monografijos ir biografijos, ne vėlesnių režisieriaus J.Miltinio mokinių atmintyje įsirėžę pasakojimai – prieš pat karą užgimusio legendinio Panevėžio dramos teatro pirmieji spektakliai šiandien bebūtų šmėklos scenoje, vaidinančios šmėkloms salėje.

Praėjusią savaitę užgeso svarbiausias žmogus, siejęs šiuos du – atminties ir dabarties pasaulius: Donatas Banionis.

Spektakliai be nusilenkimų

Į klausimą, ar jo kūrybinei saviraiškai būtų užtekę darbo teatre, jei nebūtų sulaukęs kino pasiūlymų, aktorius, mirksniu sąžiningai „prisimatavęs“ tokį scenarijų, atsakydavo teigiamai. Už geležinės uždangos laikomiems menininkams nepasiekiami Vakarų kino festivaliai, nuotraukos su pasaulinėmis įžymybėmis, gerbėjų būriai, laukiantys niekuomet anksčiau aktoriaus nelankytuose miestuose, – visa tai D.Banioniui nebuvo svarbiausia. Be to, už žvaigždės blizgesį jis sočiai atsiimdavo grįžęs į Panevėžį pas J.Miltinį, kuris savo aktorių bendruomenei atstodavo griežtą tėvą.

Kaune, laisvės dvasia alsavusioje laikinojoje sostinėje, traukusioje ryškiausius Lietuvos menininkus, užaugusiam ir teatru užsikrėtusiam Donatui Panevėžyje tenka priimti griežtus J.Miltinio postulatus: „Disciplina ir mokymasis yra mūsų kolektyvo pagrindas. Tai yra pradžia kiekvieno didelio siekimo…“ Visi režisieriaus teatro idėja patikėję jaunuoliai pasižada neįklimpti į bohemą, nesižavėti viešuoju gyvenimu už teatro ribų, vengti visko, kas gali trukdyti jų vieninteliam atsidavimui – teatrui.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Neseniai septyniasdešimtmetį atšventęs dailininkas Mikalojus Povilas Vilutis savo jubiliejinę parodą planuoja rudeniui. Tačiau naujoji esė knyga „Sriuba“ į autoriaus gimtadienį pavėlavo visai nedaug. Taigi nusprendėme rudens nelaukti…

„Nebeprisimenu, ką ten rašiau“, – apie ką tik išėjusią esė knygą klausinėjamas atvirai prisipažino M.Vilutis. Ir ne kartą, pacitavus vieną ar kitą mintį, perklausdavo: „Tikrai? Aš taip rašiau?“
Tie klausimai pasufleravo kiek neįprastą interviu formą: paties M.Vilučio pokalbį su Vilučiu – knygos autoriumi. Pastarasis teigia, kad pirmąją knygą „Tortas“, iškeptą prieš penkerius metus, reikėjo pavadinti „Aš Nr.1“, o dar tebegaruojančią „Sriubą“ – „Aš Nr.2“. Todėl „Sriubos“ autorių nusprendžiau vadinti „Vilučiu Nr.2“.
O pati pasitraukiu, nes jaučiuosi čia nebereikalinga. Palieku juos apie laimę diskutuoti dviese.

VILUTIS Nr.2. Nepatenkintas esu gyvenimu, kokio nusipelniau. Pats kaltas. Bet ne save smerkiu. Gyvenimą. Leidžiu sau būti nelaimingas. Gėda man.
M.VILUTIS. Gėda? Rimtai? Aš taip rašiau?.. Nebeprisimenu. Aš taip nemanau. Bet, matyt, tuo metu, kai rašiau, taip atrodė. O dabar pradėjau galvoti atvirkščiai: galbūt laimingam būti gėda. Aš mat porą kartų per savaitę einu pro Saltoniškių ir Sudervės kapines, nes taip iš Viršuliškių į centrą kelias trumpesnis. Einu sau tarp kapelių, matau vaikelius palaidotus, antkapėliai tokie mažučiai, gražūs… Tie vaikeliai mirė būdami metukų, dvejų, ketverių, dešimties… Kai pagalvoji, ką jų motinos turėjo išgyventi, pasidaro gėda būti laimingam ir šūkalioti iš džiaugsmo. Dabar sakyčiau taip. Bet tada turbūt buvo kita nuotaika, atrodė, kad viskas aplink pasaulyje įdomu. Visur galima rasti dalykų, kurie daro gyvenimą pilnavertį. Žmogaus nelaimingumas – tai jo nedėkingumas Dievui, nes Dievas gyvenimą davė kaip dovaną, o tu nelaimingas, dovaną gavęs. O gal mąsčiau apie egoistinę nuostatą, kad privalai būti laimingas, privalai kikenti, džiaugtis tuo, kuo aš džiaugiuosi. O jeigu džiaugiesi kažkuo kitu – jau esi blogas ir „durnas“…
VILUTIS Nr.2. Nika, mano draugo Kastyčio duktė, su kuria kalbamės apie gyvenimą, buvo laiminga. Ji sakydavo: „Vakar buvo gerai, šiandien yra labai gerai, o rytoj bus dar geriau“. Išmoktas optimizmas. Dabar ji sako, kad gyvenimas yra kančia. Paleido laimę iš rankų. Nuodėmę padarė.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Paskutinio Antano Šurnos repetuoto spektaklio “Pabaigos pradžia” režisierius Arvydas Lebeliūnas prisimena žymaus aktoriaus kūrybinę paramą ir staigius jo pykčio protrūkius.

Teatralų paprotys atsisveikinant su kolega po bendros maldos lėtai užtraukti scenos uždangą ir mirusiajam padėkoti aplodismentais – ir iškalbingas, ir šiek tiek makabriškas, žmogaus gyvenimą prilyginantis suvaidintam spektakliui. Ne visi nepašvęstieji tokia proga išdrįsta ploti, nors padėkoti turėtų už ką. Tačiau aktoriai, rimtai vertinantys savo darbą ir žiūrovų aplodismentus, išėjusiajam kolegai katučių negaili.
Ten, anapus uždangos, – dar kelios artimųjų akimirkos su velionio pelenų urna. Čia, salėje, viskas priešingai, nei pasibaigus eiliniam vaidinimui: gėlės nešamos nuo scenos, o ne į sceną. Spektaklis baigėsi, teatro kasdienybė privalo tęstis. Jau savaitgalį ten pat, kur atiduota pagarba mirusiajam, linksmindama vaikus pokštavo Raganiukė.

Savimi nebuvo patenkintas
Paskutinioji A.Šurnos premjera Valstybiniame jaunimo teatre, kuriam atiduotos beveik penkios dešimtys aktoriaus gyvenimo metų, buvo “Pabaigos pradžia” pagal Kanados dramaturgo Aarono Bushkowsky pjesę. Tai bandymas lengvai, su šypsena kalbėti apie kraupią Alzheimerio ligą, kuri sunki ne tiek patiems sergantiesiems, kiek susitaikyti su mylimų žmonių elgesio pokyčiais nesugebantiems artimiesiems.
A.Šurna šiame spektaklyje pasirodydavo įspūdinga baikerio apranga ir vaidino pagrindinės herojės Gabrielės (akt. Dalia Brenciūtė) vyrą Virdžilą, kuriam būti slauge savo sergančiai gyvenimo draugei per sunku. Apie tai jis, išvykdamas kelionėn su kita moterimi, atvirai prisipažįsta pasiaukojamai mama besirūpinančiai vienturtei dukrai, ragindamas ir ją imtis savo pačios gyvenimo. Štai čia išnirdavo tomis gedulo dienomis kolegų dažnai prisiminta Virdžilo frazė apie būtinybę džiaugtis gyvenimu, trumpu kaip akimirka: tikinama, kad paskutiniajame savo gyvenimo vaidinime A.Šurna ištarė tuos žodžius kažkaip ypatingai…

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Vienas talentingiausių jaunosios kartos aktorių Tadas Gryn dar nesuvaidino savo gyvenimo vaidmens: sako pajusiąs, kai tai įvyks. Vienas didžiausių pastarųjų metų jo darbų – vaidmuo Mykolo Vildžiūno filme “Nesamasis laikas”.

Tai pirmas didelis Tado Gryn vaidmuo pilnametražiame filme. Ambicingas. Parengtas vos per parą. Išgrynintas tarp scenų filmavimo ir mėnesio gyvenimo kartu su režisieriumi.
Pasiūlymo filmuotis režisieriaus Mykolo Vildžiūno filme „Nesamasis laikas” T.Gryn sulaukė likus vos parai iki filmavimo pradžios. „Kaip jaučiausi tuomet? Nebuvo laiko kažkaip jaustis. Reikėjo apsispręsti labai greitai ir imtis veiksmų. Pačiam buvo labai įdomu. Aišku, tai buvo labai rizikinga tiek man, tiek režisieriui”, – šiandien sako aktorius.
Jis prisipažįsta – tai pirmas toks darbas, kuriam visiškai neturėjo laiko pasirengti: su scenarijumi susipažino naktį, o po dienos jau ėjo į aikštelę. Be to, kad kūrybinis procesas būtų sklandus, filmuojant „Nesamąjį laiką” aktorius mėnesį gyveno… su režisieriumi M.Vildžiūnu. „Tik darbo sumetimais, – juokiasi Tadas. – Situacija buvo neeilinė. Ryte eidavome į filmavimo aikštelę, vakare, būdami kartu, aptardavome tolesnes scenas. Mes tiesiog turėjome daugiau laiko filmo atžvilgiu.”
Savo personažą Tadą jis irgi būtų kitaip įsivaizdavęs, jei būtų turėjęs bent mėnesį iki filmavimo pradžios. „Vaidmeniui reikia ruoštis, reikia jį išgryninti, o tam nebuvo laiko. Į aikštelę ėjau remdamasis pirmu įspūdžiu, tuo kaip aš suvokiau tą žmogų, perskaitęs scenarijų. Kiek įmanoma, stengiausi priartėti prie Mykolo įsivaizdavimo, nežinau, kiek man pavyko”, – susimąsto pašnekovas.
Filme yra scena, kai jie kartu su aktoriumi Valentinu Novopolskiu rieda dviračiu nuo kalno. Važiuoja greitai. Užsimerkia. Ir stipriai griūva ant žemės. Tai buvo režisieriaus sumanymas? T.Gryn sako, kad tokia tikroviška mintis gimė ekspromtu. „Pasiūliau Valentinui: pameni, kai vaikystėje važiuodavai dviračiu užsimerkęs? Pabandom! Ir pabandėm. Aišku, nežinojome, kad baigsis daug skaudžiau, nei buvo sugalvota. Didelių traumų nepatyrėme, viskas baigėsi gana laimingai”, – juokiasi aktorius.
Su savo gyvenimo partnere aktore Toma Vaškevičiūte Tadas dažnai pasirodo scenoje. „Nesamajame laike” jie taip pat pora. Trukdo tai ar padeda? „Padeda, nes namie dar gali prisiliesti prie personažų, parepetuoti, apsitarti. Trukdyti negali, nes darbas yra darbas, o namai yra namai. Tiesiog atsiriboji”, – sako T.Gryn.

Nauja, bet prasminga patirtis
„Nesamasis laikas” – visiškai nauja patirtis po teatro scenos ir vaidmenų seriale. „Visos trys terpės buvo skirtingos pačiu pasirengimo procesu, darbo pobūdžiu. Bet aš labai džiaugiuosi jas išbandęs, visiškai nesigailiu, – tikina pašnekovas. – Tai didelės patirtys.”
Jis pripažįsta, kad serialų aktoriai nėra labai mėgstami kaip greito darbo „vykdytojai”, filmavimasis seriale dažnai būna paremtas komerciniais sumetimais. „Kai buvau pakviestas į serialų „Svetimi” ir „Nemylimi” kūrybinę grupę, buvau ką tik baigęs aktorystės mokslus. Iš esmės – žmogus be profesinės patirties. Reikėjo nuo kažko pradėti… Teatras atsirado jau vėliau”, – sako aktorius.
Pasak jo, seriale per dieną nufilmuoji 12–13 scenų, o kine tai visiškai neįmanoma. „Seriale daugiau teksto. Viskas paremta juo, daug savo veiksmų paaiškini, – pasakoja Tadas. – Kine darbas vyksta lėtai, personažą kuri vaidyba, o ne tekstu.”
Teatre spektaklio gimimas taip pat vyksta lėtai, tik galutinis rezultatas – pats spektaklis – įvyksta greitai. „Netgi tai, koks veikėjas bus sukurtas kine, priklauso ne tik nuo tavęs, bet ir nuo aplinkos. O su montažu galima padaryti tokių stebuklų… Arba visiškai „nestebuklų” ir viską sugadinti”, – juokiasi T.Gryn.
Nei seriale, nei juo labiau teatre scenos dažniausiai nerepetuojamos nuo pabaigos. M.Vildžiūno filme pirmiausia buvo nufilmuota pabaiga, o paskui – kitos scenos. „Teatre savo personažą lipdai iš kylančių situacijų, „paposmiui”, o filme nebuvo laiko susidėlioti veikėjo emocinių taškų”, – lygina aktorius.

Profesija “iš pasąmonės”
“Šeštoje klasėje nuėjau į dramos būrelį. Man labai patiko. Bet staiga mane įmetė į spektaklį vietoj susirgusio berniuko. Po to išėjau iš būrelio visai, nes tam vaidmeniui, kad ir labai mažam, nebuvau pasirengęs”, – kelią aktorystės link pradeda pasakoti T.Gryn.
Vėliau, baigdamas vidurinę mokyklą, jis vėl nusprendė pabandyti. Į aktorystę eita kryptingai, tačiau pripažįsta, kad pavyko ne iš pirmo karto. “Ir labai gerai, – susimąsto pašnekovas, – vadinasi, taip reikėjo, nes patekau pas Rimą Tuminą, pas kurį ir labai norėjau patekti.”
Baigęs vidurinę mokyklą Tadas bandė stoti į aktorinį, tačiau susikirto per stojamąjį egzaminą… skaitydamas eilėraštį. “Būtent, kad skaitydamas, o reikėjo jį mokėti mintinai. Antrąkart tokios klaidos nepadariau”, – pasakoja aktorius.
Po nepavykusio pirmojo bandymo jis dirbo drabužių parduotuvėje, o po dvejų metų vėl bandė laimę stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. “Tąkart pavyko. Ruošiausi. Buvo visiškai kitas požiūris į tai, ko nori. Gal subrendau”, – svarsto Tadas. – Nuo mažų dienų fantazuodavau įvairiausius personažus, kas aš esu. Spektras būdavo įvairus, tik aktoriaus tarp jų nebūdavo. Bet pati profesija turbūt atėjo iš pasąmonės.”

Rugsėjo pabaigoje režisierius Oskaras Koršunovas savo gerbėjams žada „Žuvėdros“ premjerą. Vieną pagrindinių vaidmenų šiame spektaklyje kuria aktorius Martynas Nedzinskas.

Praėjusią savaitę Martynas vaidino pirmajame naujojo sezono spektaklyje – Oskaro Koršunovo „Katedroje“, rodytoje Kaune. Tvirtina, kad po pertraukos stoti prieš žiūrovus nėra baugu, nes kone visa vasara (su kelių savaičių atostogų pertrauka) prabėgo repetuojant būsimą to paties režisieriaus spektaklį.
Antono Čechovo „Žuvėdroje“, kuri netrukus bus pristatoma OKT/Vilniaus miesto teatro studijoje, M.Nedzinskas vaidins Treplevą – jau antrą kartą savo karjeroje. Pirmasis – diplominiame Rimo Tumino vadovaujamo aktorių kurso spektaklyje, kuris vėliau perėjo ir į Vilniaus mažojo teatro repertuarą.
Lyginti abu savuosius Treplevus, kuriuos skiria penkeri metai, aktorius griežtai atsisako, juolab darbas dar nebaigtas ir daug kas jame gali apsiversti. Teužsimena, kad po studijų prabėgęs laikas jį patį gerokai pakeitė, tad natūralu, jog kitaip bus traktuojamas ir vaidmuo.

Grįžti į Klaipėdą nesiryžtų

Klaipėdietis Martynas, ketindamas tapti studentu, nurodė vieną vienintelį pageidavimą – vaidybos studijas Muzikos ir teatro akademijoje. „Idėja tapti aktoriumi buvo taip užvaldžiusi, kad kitos galimybės visai nerūpėjo. Būčiau neįstojęs – būčiau iškart išvažiavęs Anglijon“, – prisimena aktorius.
Į Angliją jis vis dėlto pusmečiui išrūko vėliau, jau gavęs bakalauro diplomą. Birmingame dirbo sandėlio krovėju, restorano padavėju, kurį laiką virė kavą „Starbucks“ tinklo kavinėje. Bet emigruoti ilgam planų neturėjo – žinojo, kad grįš vaidinti į Vilniaus mažąjį teatrą, kaip buvo prižadėjęs R.Tuminui. Vos parskridęs tą pačią dieną nuskubėjo į „Žuvėdros“ repeticiją.
O prieš metus aktorius priėmė Nacionalinio dramos teatro vadovų kvietimą ir papildė jo trupę, nors neslepia, kad studijų laikotarpiu tuometinį šio teatro repertuarą vertino itin kritiškai. Vis dėlto būtent jame iškilo naujas jo, kaip aktoriaus, karjeros laiptelis.
Dabar vaidina scenoje kartu su aktoriais, kuriuos dar moksleivis būdamas vakarais įdėmiai stebėdavo Klaipėdos dramos teatre: Dariumi Meškausku, Nele Savičenko, Vytautu Anužiu… Su jais pasišneka apie tai, kad uostamiesčio centrinės gatvės vakarais – tokios tuščios, tarsi visas miestas būtų emigravęs. Nori sutikti klaipėdiečių – verčiau važiuok į „Akropolį“, o ne į senamiestį.
Ar atgaivins Klaipėdą po rekonstrukcijos pradėjęs veikti dramos teatras? Ar sutiktų grįžti į savo vaikystės miestą pats Martynas? Juk teatrui atgavus namus į jį greičiausiai ateis naujas režisierius, kuris formuos ir savąją trupę…
Po šio klausimo virš mūsų kavos puodelių pakimba ilgoka pauzė. Galiausiai aktorius ją nuveja pripažindamas, kad po dešimtmečio Vilniuje grįžti į Klaipėdą vargiai ryžtųsi. „Matote, kiek čia jaunimo? – rodo pro langą, už kurio pulsuoja viena judriausių Gedimino prospekto sankryžų. – O Klaipėdoje, kurią iš paauglystės atsimenu kaip gyvą ir šurmuliuojančią, tokio vaizdo nebepamatytumėte. Dauguma mano tenykščių draugų jau gyvena užsienyje.“
Šiandien Klaipėdą Martynas vadina nuostabiu miestu gyvenimui, bet ne kultūriniam darbui. Nors jūros ir marių artumo sostinėje labai pasiilgsta. Iki šiol pamena, kaip vos atšilus pavasario orams visa klasė po pamokų lipdavo į ketvirtą miesto autobusą ir važiuodavo į Girulius. O po didesnių audrų su tėvu čiupdavo sietus ir keldavosi į Juodkrantės pamarį gintarauti. Būtent – į pamarį, o ne į pajūrį, nes kaip tik marių sąnašose pavykdavo rasti didžiausius gintaro gabalus.
Pats buvo sugrįžęs Klaipėdon su O.Koršunovo spektaklio „Išvarymas“ gastrolėmis – šiame spektaklyje M.Nedzinskas vaidina Edį, kurį žiūrovai paprastai įsimena kaip karališkųjų medžioklių „ančių gaudytoją“. Tiesa, po spektaklio apie jį su buvusiais mokytojais diskutuoti nebuvo kada – juk reginys ir taip trunka penkias valandas. Tačiau Martynas pamena, kad jam dar mokantis mokykloje pedagogių nuomonės apie tuo metu Klaipėdos dramos teatre sukurtą O.Koršunovo spektaklį „Šaltas vaikas“ būdavo labai kategoriškos ir skirtingos. Pačiam vaikinui iš tais laikais matytų vaidinimų kone labiausiai įstrigo uostamiestyje gastroliavusio Vilniaus mažojo teatro „Revizorius“ su ryškiuoju Vytautu Šapranausku.

Vytautą Šapranauską prisimena Rusų dramos teatro aktorė Nijolė Kazlauskaitė ir Vilniaus mažojo teatro aktorė Inga Burneikaitė.

„Jei negali gyventi be teatro – eik gydytis“, – savo kurso draugei Nijolei Kazlauskaitei patarė V.Šapranauskas. Šiandien buvę kolegos svarsto, jog galbūt pačiam Vytautui taip ir nepavyko nuo teatro scenos pagyti. Visi sutaria, jog talento mastu velionis teatro pasaulyje prilygo Arvydui Saboniui krepšinio pasaulyje. Tačiau iš Lietuvos išvykus Rimui Tuminui, kito tokio lygio režisieriaus aktoriui nebebuvo lemta sutikti.

Nepatinkančios akys

N.Kazlauskaitė prisimena, kad specialiai Rusų dramos teatrui surinktame kurse Vytautas buvo pats ryškiausias. Ir jau tuomet buvo darboholikas – kiti studentai, su juo palyginus, atrodė tinginiai. Lengvumas, su kuriuo Vytautas vaidindavo scenoje, jam pačiam daug pastangų kainuodavo. Visur su savimi nešiodavosi spektaklių tekstus.
„Stojamųjų metu sakydavo: jeigu neįstosiu į aktorinį – eisiu studijuoti anglų kalbos., – prisimena aktorė. – Vytautas buvo baigęs sostinės Salomėjos Nėries vidurinę, kurioje sustiprintas anglų kalbos dėstymas. Mes abu patekome tarp pirmųjų penkių, kuriuos priėmė dar vasarą. Rudenį buvo surengtas papildomas aktorių priėmimas, tada kursas pasipildė dar dešimčia žmonių. Studijų metais netinginiaudavome, nors į mokslinio komunizmo paskaitas rimtai nežiūrėjome. Už tai mane ir Šapranauską Irena Vaišytė netgi buvo iškvietusi pasiaiškinti. Ilgai stovėjome tokių pat studentų eilėje už kabineto durų. Kai Vytautas išėjo, paklausiau, kas ten vyko. Atsakymas buvo toks: „Sakė, kad mano akys jai nepatinka. O aš nepasakiau, kad jos man irgi nepatinka. Jinai ir taip žino“.
Studijų metais kartu važinėjom į Gruziją, taip pat į Maskvą Anatolijaus Efroso, Jurijaus Liubimovo spektaklių pasižiūrėti. Studentų ten susirinkdavo tiek, kad, pamenu, A.Efroso statytas Nikolajaus Gogolio „Vedybas“ sausakimšoje salėje vos ne ant vienos kojos stovint teko žiūrėti. Mus, pabaltijo studentus, Maskvoje ir į repeticijas įsileisdavo. Savo akimis matėme repetuojančius Michailą Kozakovą, Leonidą Bronevojų, Jurijų Jakovlevą…
Rusiškai Vytautas kalbėjo puikiai, be akcento. Diplominių darbų vertinimo komisijos pirmininkas, iš Maskvos atvykęs režisierius, pripažino, kad net tikrieji kurso rusakalbiai kalba prasčiau nei V.Šapranauskas.
Tačiau mums pradėjus dirbti Rusų dramos teatre, kuris buvo dabartinėje Jogailos gatvėje šalia Gedimino prospekto, V.Šapranauskas masuotėse vaikščiojo ganėtinai ilgai. Kol teatrui vadovavo Vladimiras Zacharovas, dar gaudavo vaidmenų, bet atėjus Ivanui Petrovui visai prastai pasidarė… Bet Vytautas netgi masuotėje vaidindamas sugebėdavo išsiskirti.“

Ne visi sugebėjo prilygti

Į Rusų dramos teatrą V.Šapranausko kursas atėjo ne pačiu geriausiu jo laikotarpiu – „auksiniai“ Romano Viktiuko laikai jau buvo praeityje, o aktorių kursą rinkęs režisierius Vitalijus Lanskojus po įvairių intrigų Lietuvą irgi jau buvo palikęs. Kursą iš jo konservatorijoje perėmė teatro pedagogė Algė Savickaitė.
„Mūsų kursan buvo įstojęs toks storulis Piaseckis. Pamenu, kartą užsipuolėm savo dėstytoją klausimais – kokie vaidmenys tiktų tam, kokie anam. Tada A.Savickaitė, irgi moteris ne iš plonųjų, klustelėjo: „O ką galėčiau vaidinti aš?“ Vytas iškart jai atšovė: „O jūs galėtumėte būti Piaseckio mama…“ Tokie sąmojai vėliau atsirūgo – V.Šapranausko santykiai su kurso vadove taip ir liko įtempti“, – liudija pašnekovė.
Tais laikais Rusų dramos teatre buvo susidaręs nedidelis lietuvių aktorių branduoliukas, jautęs likusiųjų spaudimą. N.Kazlauskaitei netgi atvirai buvo pasakyta: „Kak možet litovka igrat ruskuju klasiku?“ „Ne kartą kalbėjomės, kad reiktų kažko griebtis, kaip nors prasmukti į lietuviškus teatrus. Bet Vytautui realybe tai virto tik po gero dešimtmečio“, – prisimena jo kurso draugė.
Vaidmuo, kuriame atsiskleidė kaip didis aktorius, buvo spektaklyje „Kvietimas į ešafotą“ pagal Vladimirą Nabokovą. Tai buvo vienas paskutiniųjų jo darbų prieš išeinant į Vilniaus mažąjį teatrą. Tas vaidmuo (tiksliau, trys vaidmenys, nes spektaklyje persikūnydavo į kelis personažus) jam pačiam buvo svarbus, sugrįždavo jo vaidinti ir priklausydamas Rimo Tumino trupei. Gaila, „Kvietimas į ešafotą“ gyvavo neilgai – kaip, pasak N.Kazlauskaitės, ir daugelis rimtesnių pastatymų Rusų dramos teatre. O tuščiavidurės komedijos jo repertuare kažkodėl išlikdavo dešimtmečiais.
Kurso draugė pasakoja, kad studijuodamas Vytautas labiau laikėsi merginų kompanijos. Šiaip būdavo „kompanijos vinis“, jo humoras visada buvo ypatingas, jaunystėje gal netgi subtilesnis nei TV šou laikais. Charizmą turėjo neapsakomą. Baisiai nekentė kvailų žmonių, šaržuodavo juos. Ne tik kaip aktorius, bet ir ant popieriaus veiksmo kupinus šaržus neblogai piešdavo. Buvo mokęsis muzikos mokykloje – gerai grojo smuiku ir gitara.
„Nebuvo jame snobizmo, apgalvoto savojo įvaizdžio kūrimo. Jautrumą slėpė po skeptiko kauke, bet nesidėdavo itin dvasingu. Anekdotų mokėjo šimtus. Kai dviese vadovaudavome draugų vestuvėms, man net nebūdavo ką veikti“, – prisimena N.Kazlauskaitė.
Scenoje V.Šapranauskas buvo puikus partneris, vaidinantis ne su pačiu savimi, o su kolegomis. Tik ne visi artistai sugebėdavo jo siūlomą žaidimą virtuoziškai pagauti: nebent Vladimiras Jefremovas tuo sugebėdavo jam prilygti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Nūdienos teatre aktoriai paversti judančiomis spektaklių dekoracijomis, kurių pagrindinė užduotis – įkūnyti režisieriaus fantazijose užgimusią vaizdinę kompoziciją. Tokie vaidmenys iš mūsų nereikalauja ypatingų dvasinių pastangų“, – atvirai teigia aktorius Šarūnas Puidokas.

Pokalbio susėdame tuščioje Vilniaus kamerinio teatro žiūrovų salėje (įdomu, kiek vilniečių sugebėtų tokią surasti?). Joje repetuojama vasario pabaigoje žadanti debiutuoti „Pogrindžio komedija“: linksma bulgarų dramaturgo Hristo Boičevo utopija, siūlanti įsivaizduoti, ką darytumėte, jei velnias, turintis daug vardų, jums pasiūlytų pinigų – kiek tik pageidaujate. Ir įtikinamai pridurtų: neimsite jūs – paims bet kuris kitas. Kiek užsiprašytumėte? Kiek milijonų reikia jūsų absoliučiai laimei?
Nesunku atspėti: Šarūnas Puidokas premjeroje ir bus gundančiai kupiūras žarstantis velnias. O štai koks nelabasis nacionalinės trupės artistą atviliojo į tokį užkampį? Šarūnas neslepia: „Pogrindžio komedijos“ režisierius Rolandas Boravskis – jo draugas. Be to, daugiau profesionalios scenos patirties turinčių aktorių suburtame kolektyve nėra, tad norėjosi su iniciatyviu jaunimu pasidalyti sukauptomis žiniomis. Nes dalijimasis sukuria energiją, kuri kaip „perpetuum mobile“ – amžina.
Tačiau pašnekovas neslepia: jei būtų toks turtingas kaip jo personažas ir galėtų savo vaikų neskriausdamas sau tai leisti – darbo teatre atsisakytų, o laisvą laiką skirtų aktualių pjesių rašymui.
Š.Puidoko pjesė „Vėtrungė“, pristatyta šių metų „Versmių“ festivalyje, sulaukė nemažai simpatijų ir internetu plinta tarp skaitytojų. Vis dėlto Nacionalinio dramos teatro vadovybė neįtraukė veikalo į savo repertuarinius planus. Tiesa, „Vėtrungė“, analizuojanti tarptautinių šiuolaikinio meno projektų kūrimo ir įgyvendinimo užkulisius, patiko režisieriui Jonui Vaitkui, kuris praėjusią savaitę perrinktas naujai Rusų dramos teatro vadovo penkerių metų kadencijai. Taigi vilties išvysti savo pjesę scenoje debiutuojantis dramaturgas Šarūnas nepraranda.
„Jau rašydamas žinojau, kad mano kūrinys sudrums ramų tam tikrų kultūrininkų gyvenimą. Idėją brandinau ilgai, stebėdamas, kaip tyliai ir nuosekliai marinamas VEKS lėšų išeikvojimo tyrimas… Kai viskas galvoje susidėliojo – beliko tik užrašyti“, – pasakoja aktorius, šiuo metu mąstantis apie naują pjesę, skirtą „teroristės“ Eglės Kusaitės istorijai.

Apie tolerancijos subkultūrą

Šarūnas žinomas kaip vienas judėjimo „ekspertai.eu“, kovojančio už skaidrumą viešojoje sferoje, narių. Suformulavę klausimus, kiek lėšų kainavo vienas ar kitas kultūros projektas arba valstybinės kultūros įstaigos remontas, „ekspertai.eu“ savo kailiu patyrė, kad tokią iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą informaciją išsireikalauti anaiptol nėra paprasta.
„Valstybinės institucijos pradėjo bėgti nuo mūsų klausimų kaip šėtonas nuo kryžiaus. Netgi Administracinių ginčų komisija neprivertė jų atsakyti į klausimus iš esmės, o juk visi tie vaikščiojimai po teismus ir komisijas kainavo ir jėgų, ir laiko. Netgi prokuratūra atsirašinėjo neturinti specialistų VEKS interneto svetainės kūrimo sąnaudoms įvertinti, nors mes tokių specialistų nesunkiai radome. Jie pateikė išvadas, kad pereikvota keli šimtai tūkstančių litų. Vis dėlto nusikalstamos veikos nebuvo įžvelgta. Tik mes buvom apšaukti sistemos priešais, pravardžiuojami „ekspertais.ru“, – prisimena Š.Puidokas.
Didžioji Lietuvos bėda, pasak jo, – tai bendros kultūros politikos valstybiniu lygiu nebuvimas. Tuomet tarptautiniai projektai, kurių lėšas nesunku „praplauti“, tampa labai patrauklūs. Be to, nėra aiškių paramos skyrimo kriterijų. Pavyzdžiui, neaišku, kas pinigų dalytojams daro didesnį įspūdį: įdomus menkiau žinomo autoriaus kūrinys ar tiesiog garsi pretendento pavardė. „O kai nėra tokio aiškumo, dažniausiai remiamųjų sąrašuose atsiduria lojalių, skirstytojams artimesnių kūrėjų pavardės“, – apibendrina pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Mano vabalas pavirto milžinu“, – džiaugiasi aktoriumi atvirtęs rašytojas Eugenijus Ignatavičius.

Stalas, nejaukios elektra spindinčio metalo kėdės, ant kurių sėdės žavios prokuristės tardomi Zamzos. Visa kita – Franzas Kafka ir keturi aktoriai scenoje: toks naujasis Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Nuosprendis – metamorfozė“ Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro studijoje.
Tiesa, dar yra pasaulio žemėlapis, kuriame ant visų žemynų valstybių skersai išilgai mirga vienas ir tas pats pavadinimas: „Tėvas“, „Tėvas“, „Tėvas“… Ir sūnus Gregoras, prašomas nurodyti, kur gyvena, beviltiškai nuleidžia rankas.
„Iš esmės tėvas ir sūnus kalbasi tik vienoje scenoje. Sūnus viską suvokia tik būdamas užsidaręs, nesikalbėdamas. Tik būnant savyje prasideda suvokimas. Tėvas taip pat viską suvokia tik nesikalbėdamas su sūnumi. Įdomu tai, kad jie susikalba tik tuomet, kai nesikalba. Jų vektoriai išsiskiria tik pradėjus kalbėtis“, – savo interviu teigė režisierius.
O aš mėginu prašnekinti jo tėvą Eugenijų Ignatavičių – diplomuotą aktorių, po daugelio metų sūnaus sugrąžintą į sceną. „Norėjau tik padėti Pauliui – mačiau, koks jam svarbus šis darbas, ir supratau, kad be užmokesčio jis nepasisamdys kito aktoriaus. Maniau, man, seniui, tereikės ant lovos pagulėti ir pakriuksėti… Nesitikėjau, kad bus toks rimtas vaidmuo. O čia – po pusdienį trunkančios repeticijos, ir dar peržiūros vakarais… Vakare parėjęs krintu iš nuovargio, apie jokį rašymą nebesinori galvoti“, – kloja prozininkas.

Priešingi poliai

Klausydamasi žiūriu į akis ir mėginu suprasti, kiek šiame Eugenijaus monologe Kafkos, kiek – Ignatavičių, o kiek – mūsų kitų. Viskas taip kietai susipynę.
„Sakoma tik tai, kas yra paviršiuje, šios dienos emociniame lauke. O iš esmės – tėvas myli sūnų ir sūnus myli tėvą, bet visa tai taip giliai užkasta… Tėvas užsiėmęs, mąsto, kaip aprūpinti šeimą duona kasdienine, o tai nelengva, todėl vaikais šeimoje labiau rūpinasi motina. Tėvas siekia sūnų užauginti praktišką, energingą, stiprų verslininką, nes pasaulis jam atrodo labai klastingas. Nori, kad sūnus tęstų šeimos tradicijas. O sūnus labai jautrus, visiškai kitos prigimties, tik tėvas nemato reikalo gilintis į vaiko psichologiją. Siunčia jį naktimis gabenti prekių net nesusimąstydamas, kad mažas vaikas gali tiesiog bijoti… Parenka jam spartietiškus užsiėmimus: verčia plaukioti, jodinėti žirgais, kitaip sportuoti, vedasi į pirtį, kurioje šis stipruolio tėvo fone jaučiasi dar menkas ir bejėgis. Laikė berniuką, kuriam buvo stiprus autoritetas, savo tvirtame kumštyje.
Ir štai miršta motina, tėvo pasaulis apsiverčia. Jis skaudžiai išgyvena ilgesį, jo sveikata sušlubuoja. O sūnus, priešingai, išskečia sparnus, susiranda draugų, susižada, nė nejausdamas reikalo tai aptarti su tėvu. Šis tūno vienas savo kambaryje, jaučiasi pamirštas. Nori, kad sūnus jį lankytų kasdien, kviestų į savo šventes. Ir kai šis nepasirodo ištisomis savaitėmis, manosi nesulaukiąs dėkingumo, kurio savo meile yra nusipelnęs.
Bet sūnus jau įprato vengti jų susitikimų. Nuo vaikystės užsidarydavo kitame kambaryje, kad nebūtų apšauktas dėl neparuoštų pamokų ar kitų dalykų. Jie nejučiomis virto vienas kitam priešingais poliais…“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gintaras nekabina sau medalio už tai, kad vienas užaugino dukrą

Gintarą Mikalauską pažįsta visa Lietuva – artistiškas jo balsas kviečia išlošti dešimt milijonų loterijoje, nors pats tikina, kad į azartą nepuola. Mat gerai pažįsta save. Yra žmonių, kurie nusiperka tik vieną bilietą ir laimi absoliučiai viską, kiti nusiperka daugybę bilietų ir nelaimi nieko. Jis iš tų, antrųjų. Bet jei pasikapstytume giliau, atrastume, kad būtent Gintaras yra ištraukęs patį laimingiausią bilietą gyvenime.

„Esu tikrai laimingas tėvas. Ypač tada, kai kalbėdamasis su dukra, nesvarbu, kad „skaipu“, išgirstu teisingas gaideles – vaikas žino, ko nori, turi aiškų tikslą, link kurio eina, o tai jaunam žmogui labai svarbu. Augusta jau dvejus metus gyvena Čikagoje, pas mamą. Koledžą baigia aukščiausiais balais, be vargo pateko į universitetą. Ne tik mokosi, bet ir dirba, padėdama mamai, kuri turi šeimą, augina du vaikus. Praėjusią vasarą dukra buvo atskridusi, šiemet, sako, nespės, nes nori sėkmingai užbaigti sesiją koledže, nuo kurios turėtų priklausyti nemokama vieta universitete. Šiemet mergina taps pilnamete, rinksis pilietybę. Nors to egoizmo manyje apstu, tačiau ką ji pasirinks, tam ir pritarsiu.“

Pasižadėjo nevesti

Augustai nebuvo penkerių, kai mama išvyko į Ameriką, palikusi dukrą augti su tėvu. Pasak Gintaro, mergaitė niekada nieko blogo neišgirdo apie savo mamą nei iš jo, nei iš aplinkos, nes jis visus buvo perspėjęs: „Jei išgirsiu kažką… Mes kiekvienas galime turėti savo nuomones, bet malonėkite jas susikišti į tam tikrą vietą, – taip ir pasakiau. Vaikas užaugęs susidarys savo nuomonę, ir aš jos akyse nebūsiu nei geresnis, nei blogesnis, negu esu iš tikrųjų.“

Ar ne lengviau būtų buvę, jei Gintaras, viens du, būtų susiradęs antrąją pusę, juk paprastai šitaip elgiasi vieni likę vyrai? „Buvau kategoriškas: užteks, ačiū, aš nieko nenoriu. Mano gyvenime užtektinai istorijų – gražių, negražių. Tiesa, man buvo 36-eri, kaip be moters? Juk ne vienuolis, bet kurti šeimą, na, ne. Kai kas nors paklausdavo, sakydavau: niekada. Bet niekada nesakyk niekada…“

Vaikas siųstas Dievo

Galima įsivaizduoti, kaip nelengva tėčiui – vyrui auginti dukrą – mergaitę. Vaikystė vieną dieną baigiasi, mergaitė bręsta… Kyla aibė klausimų, kas padeda juos spręsti?

„Kai buvo maža, išplaudavau jos ilgus plaukus, vėliau ji išmoko tai padaryti pati. Būdavo, dar mažytė lekia nuoga į vonią. „Palauk, – sustabdydavau. – Ar tu matei, kad aš nuogas eičiau į vonią? Ar matei, kad močiutė eitų į vonią nuoga?“ Ne. Aiškinau: tėtis yra tėtis, bet jis yra dar ir vyras. Buvo sunku, nesu išminčius, ne visada žinojau, kaip kai kuriais atvejais elgtis. Kai atsirado mano gyvenime Jūratė, dabartinė žmona, tapo lengviau. Ji medikė, mūsų šeimos gydytoja – jos bendrakursė, o Augusta turėjo šiokių tokių mergaitiškų problemų… Dar buvo puiki pradinių klasių mokytoja, ji mergaitę ypač globojo. Na, negaliu tvirtinti, kad aš vienas didvyris. Mano močiutė, ilgametė pedagogė, gyvenusi su mumis, išmokė vaiką skaityti. Padėjo ir mano mama, taip pat žmonos tėvai, seneliai. Augusta gavo daug meilės, – taip pat ir iš Jūratės tėvų, nes vasaras praleisdavo pas juos Plungėje. Apskritai, šis vaikas buvo siųstas Dievo, nes ir man padėjo atsitiesti. Kai ją auginau, be aukštų frazių atsisakiau alkoholio. Ir savo nestandartinį darbą suderinau su šeima – negalėjau sau leisti bent vieną vakarą nesugrįžti namo. Parlėkdavau iš visur, kad ir kur išvykčiau, nesvarbu, kada baigdavosi renginys. Žinojau, – močiutė, kuri skaičiavo devintą dešimtį, viena su proanūke.“

Pati pasirinks, su kuo liks

Gintaras turėjo darbą ir namus, namus ir darbą, nieko daugiau. Jokių pramogų, didžiausia pramoga – pereiti su Augusta per gatvę pas jo draugą ir suvalgyti gimtadienio tortą. Arba pasėdėti „Makdonalde“, kuris ką tik buvo atvėręs duris ir visi Vilniaus vaikai dievino keptas bulvytes. Jis sėdėdavo priešais ir stebėdavo, kaip jo dukra puotauja. Juodu rimtai susidėliodavo savo planus ir pasidalydavo svajonėmis.

„Augusta augo miela, gera ir labai švelni mergaitė. Kai kokių ožiukų, žinoma, turėjo. Bet stengėsi padėti, klausdavo, kuo galėtų?.. Maža labai sirgo, imuninė sistema buvo lygi nuliui, – vaiką labai paveikė mamos išvykimas. Aš jai dėdavau kompresus, ir mudu valandomis sėdėdavom apsikabinę, guosdamiesi. Rūpestis vienas kitu labai suartino. Dabar visa tai praeitis. Ji ilgėjosi mamos, ir, ačiū Dievui, jos kartu. Visi aplink aimanavo: kaip, tu atiduodi vaiką? Bet tam vaikui 21 metai, ji nori gyventi su mama. Mama tesi pažadus. Mes susitarėme, kad kai prasidės rimtieji mokslai, prisidės ir ji, o iki tol pati stojosi ant kojų. Dabar mama, kaip ir aš, rūpinasi vaiku. O vaikas pasirinks, su kuo likti.“

Tolerantiškai augino skirtingus vaikus

Jūratę Gintaras sutiko 1999 metų gruodį, ir jo pažadas nekurti šeimos apvirto aukštyn kojomis. Su Audrone jau buvo išsiskyrę, Jūratė taip pat buvo išlaisvėjusi… Kas sužaibuoja tokiu momentu? Juk, pasak Gintaro, buvo moterų, – gražių, įdomių, bet nė viena taip nesužaibavo…

„Tai nepaaiškinama. Sako, yra meilė iš pirmo žvilgsnio, kažkas žybteli. Taip atsitiko, kai pamačiau Jūratę. Banaloka pasakyti, kad sužavėjo šypsena, akys. Bet aš pirmiausia pamačiau tai – vyras myli akimis, o kai ėmėme bendrauti, veiksmas rutuliojosi labai greitai. Kitas renginys vyko sausį, ir mudu, gerdami kavą prie baro, išsiaiškinome, kad esame vienišiai. Leptelėjau, kad po savaitės atvažiuosiu, ką ir padariau. Važiuoju ir mąstau, na, nejau visa tai vyksta su manimi? Juk prisiekiau: niekada. Daug lėmė dukra, – jai labai trūko moters meilės, švelnumo. Jūratės dukrai Dovilei, galbūt, trūko tėvo autoriteto. Žinoma, kai sujungėme visų keturių gyvenimus į vieną, teko „susigroti“. Šiuo metu Augustos ožiukai Jūratės (pamotės) atžvilgiu baigėsi, Dovilės ožiukai mano (patėvio) atžvilgiu – taip pat. Natūralu, jos buvo vaikai, paauglės. Bet ir tuomet nebuvo didelių skandalų ar drastiškų išsišokimų. Mes gana tolerantiškai auginom labai skirtingus vaikus. Nors… Vėlais vakarais, kai mergaitės sumigdavo, abu išsisakydavom, mat savas vaikas visada arčiau „skūros“, tik niekada neįžeidinėdavome vienas kito jausmų.“

Prisijaukino ir senelio vaidmenį

Nustebsite – Gintaras jau senelis. Jo vyriausioji dukra Jurga iš pirmosios santuokos augina penkerių Izabelę ir dvejų metų Patriciją. „Mes puikiai bendraujame, gal tik nesusitinkame taip dažnai, kaip norėtume… Dukra, žentas dirba, planuoja savo ateitį. Jei ne viskas lengvai klojasi, paklausiu, kuo galiu padėti… Anūkės atvyks pas senelį į Palangą (turimi galvoje neseniai pastatyti namai pajūryje), jau esu pastatęs sūpuokles, čiuožynę… Palangoje skambės ir sesers vaikų juokas, – sūnėnas Marius yra gimęs gegužės 19 dieną, kaip ir aš, mano 35-mečio proga. Mama tikina, kad panašus į mane. Ir sesės 14-metė dukra Ugnė man labai brangi. Yra ir daugiau brangių žmonių, su kuriais, deja, negaliu susitikti. Gyvenimas susideda iš klaidų. Norėčiau pamatyti tą idiotą, kuris sapaliotų, neva, gyvena vien teisingai….“

Pjauti žolę – relaksas

Vieno kambario butui Palangoje Gintaras ėmė kaupti seniai, kai vienas augino dukrą. Vasaromis juodu važinėdavo į Palangą pas draugus, bet pasvajodavo – kaip būtų gera turėti kažką sava. Deja, pradėję taupyti, nepavydavo kainų. Atrodė, tuoj tuoj užsidirbs, tačiau butai katastrofiškai brango. Taip begaudydamas butą, „pagavo“ žmoną. Daugiau nei dvejus metus Gintaras su dukra važinėjo į pajūrį. Atkrito būtinybė siekti buto Palangoje. Už sutaupytus pinigus jauna šeima pasistatė didelį butą Vilniuje, o pardavę anksčiau turėtus butus ir Palangoje nusipirkę sklypą, ėmė statyti namą dviem šeimoms. Dalį kambarių nusprendė nuomoti (bus paspirtis senatvėje).

„Sumažinome butą ir Vilniuje, nes jau abi mergaitės išvykusios studijuoti. Žmonos Jūratės dukra Dovilė mokosi Londone. Likę vieni mudu visą atliekamą laiką gražinam, tvarkom namus Palangoje. Meistrauti, pjauti žolę – didžiulis relaksas, – nereikia sėdėti „kabake“, gerti degtinę į skolą ir sakyti, kad niekas nemyli meno.“

Aktorius lyg prostitutė

Gintaras duoną užsidirba vesdamas laidas, respublikinius renginius, filmuodamasis filmuose, reklaminiuose klipuose, vaidindamas teatro spektakliuose. Žinoma, jei galėtų rinktis ką nors viena, rinktųsi teatrą, nes teatras yra diagnozė, darbas „dlia dušy“, tai nesiejama su uždarbiu.

„Aktoriaus profesija – žiauri, prilyginama prostitutės profesijai, – samprotauja jis. – Tu nuolat lauki, priklausai nuo daugybės dalykų, neturinčių nieko bendra su talentu. Nuo režisieriaus, nuo klano, nuo to, kas su kuo miega, su kuo geria. Vienas kursiokas, vaidinantis tik teatre, taigi iš aukšto žiūrintis į tokią barbę devyndarbę kaip aš, pasakė: tu verslininkas, o aš menininkas. Atsakiau: „Į dantis dabar ar vėliau?“ Aš gyvenu didžiuliu tempu, – dėliodamas darbus į priekį, mąstydamas, ar užteks duonai – kasdieninei, šventinei… Ir tai labai drausmina, kaip labai drausmina… finansinė paskola, be kurios nebūtume pasistatę Palangos…“

Virginija Barštytė

Moters savaitgalis, Nr.22