Iki dar vieno talentingo Lietuvos aktoriaus ir režisieriaus Dainiaus Kazlausko režisuoto spektaklio „Karo dievas“ premjeros liko vos savaitė. Šis spektaklis bus jau antrasis jo kūdikis pastatytas pagal jaunosios kartos prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesę. Pirmasis, pasakojantis apie trijų draugų draugystę, buvo „Menas“.

„Karo dievo“ komandai, aktoriams Giedriui Savickui, Dariui Gumauskui, Aurelijai Tamulytei, Viktorijai Kuodytei, intensyviai plušant ir gludinant vaidmenis, spektaklio režisierius D. Kazlauskas rado keletą laisvų minučių ir pasidalino mintimis ne tik apie pjesę, bet ir apie mūsų visuomenę, mūsų žmogų.

Ar yra lengviau kurti antrą spektaklį pagal tos pačios autorės pjesę?

Nėra nei lengviau, nei sudėtingiau. Kiekviena pjesė yra unikali. Nesvarbu ar ji to paties autoriaus, ar kito. Tu vis tiek į ją žiūri kaip į atskirą molį, iš kurio tu lipdai spektaklį. Tas pats yra ir su kiekvienu spektakliu ar vaidmeniu. Kiekvienas jų yra unikalus tuo, kad jis yra būtent tuo tavo gyvenimo tarpsniu ir būtent prie tų konkrečių aplinkybių. Jos tampa unikalios, taigi ir sprendimas tampa unikalus. Unikalus ta prasme, kad jis yra vienas ir paskutinis. Yra labai reta žmonių, kurie perstato tą patį spektaklį.

Ką jūs, kaip Dainius Kazlauskas, atradote Y. Rezos pjesėje „Skerdynių dievas“ (originalus pjesės pavadinimas)?

Tai yra nebaigtinis reikalas. Mūsų gyvenimas nėra išbaigtas. Negali teigti, kad tu kažką supratai ar nesupratai. Gyvenimas yra procesas, kurio gale mes mirštam. Ir tada, kada tu jau turėtum suprasti, tu nieko nesupranti, nes tu jau mirei. Tuo viskas ir baigiasi. Bet kokia perskaityta pjesė, bet koks įsigytas daiktas, patirtas nuotykis, įvykis nėra nei svarbesnis, nei nesvarbesnis nei bet kuris kitas. Kiekviena smulkmena mums turi kažkokį poveikį, bet koks jis, aš negaliu dabar pasakyti. Matyt, ilgainiui gyvenime tas poveikis pasirodys. Mes nesuprantame, kaip mūsų pasąmonėje kažkas keičiasi. Mes negalime to įvardinti, nors kažkas vyksta. Dėl to atsiranda nuojauta, intuicija ir panašūs dalykai.

Jūsų režisuojamame naujame spektaklyje vyksta žmonių santykių kova, žmonių asmenybių kova, kodėl žmonės kovoja?

Visi karai yra idėjiniai. Mes tą idėją galime visaip pavadinti – ideologija, požiūriu, tikslais. Pastarieji visada yra labai asmeniški ir jais visada siekiama naudos. Čia visuomet yra ir bus problema. Dėl to išlikti neutraliu yra labai sudėtinga, net nežinau ar išvis yra tokių žmonių. Kiekvieną dieną susiduria skirtingi mūsų požiūriai ir tikslai. Vadinasi, vyksta amžinas karas. Mes galime apsimetinėti, galime užsidėti kaukes, bet esmės tai nekeičia.

Pavyzdžiui, Angelina Jolie, kuri rūpinasi ir augina trečiųjų šalių vaikus. Mes visi suprantame kiek, ko ir dėl ko yra daroma. Bet visi supranta tylomis. O priimk sąlygą, kad ji iš tikro viską daro tik iš gerų paskatų. Pamatysi, jog labai sunkiai tą priimsi. Kodėl? Todėl, kad vis tiek nesuprantame, kad nauda yra visa ko variklis, susijęs su išgyvenimo instinktu. Anksčiau būdavo paprasta – nušauni ir pasiimi, o dabar mes turime teismus ir kitas tarnybas, dėl to atsiranda kiti būdai naudai gauti.

Turbūt tie žmonės, kurie slepia savo vidų, tikrąjį veidą po kaukėmis, nesijaučia lamingi, taigi, koks žmogus yra laimingas ir kaip tokiu būti?

Tas žmogus yra laimingas, kuris niekam nieko neskolingas. O kas tai yra skola? Čia galvoje turiu ne pinigus. Neskolingas žmogus yra laisvas, jis yra laisvas rinktis. Anot religijos, laisvas pasirinkimas yra Dievo dovana. Tačiau būti išties laisvam nėra lengva, bet to siekti aš visiems linkiu. Ir sau linkiu.

Kai esi laisvas, viskas darosi paprasčiau – nereikia spręsti už kitą, nereikia kentėti už kitą. Kiekvienas pats pasirenka savo kelią, o mano pareiga, kuomet statau spektaklį ar kuriu vaidmenį, nėra išmokyti ar išgydyti. Savo baobabus reikia rautis pačiam ir tas, kuris raunasi baobabus, traukia kitus tokius, kurie raunasi baobabus. Bendrauti su bendraminčiais yra lengviau, negu su tais, kurie yra apsileidę. Čia yra kiekvieno žmogaus atsakomybė už savo, bet ne už kito gyvenimą. Vadinasi, ir ne mano atsakomybė yra žiūrovų gyvenimus taisyti arba tvarkyti. Aš tiesiog noriu suteikti galimybę žiūrovui pačiam prisiimti atsakomybę. Tai yra priežastis, kodėl „Karo dieve“ aš nusprendžiau nieko neteigti. Išvadas pasidaryti paliksiu pačiam žiūrovui.

„Idioteatro“ kartu su teatrų gidu teatrai.lt statomo spektaklio „Karo dievas“ premjera jau vasario 16 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje įsikūrusioje MINI teatro ir koncertų salėje (įėjimas pro BMW klubą). Bilietus į spektaklį platina „Tiketa“.

Povilas Budrys, ką tik vaidinęs premjeriniuose Jono Vaitkaus “Fundamentalistų” spektakliuose, ruošiasi kitai premjerai – pirmąkart Lietuvos žiūrovams pristatomai Oskaro Koršunovo “Mirandai” pagal W.Shakespeare’o “Audrą”.

Lemtis tarsi šaiposi iš žymaus aktoriaus. Visuomet bijodavęs meilės scenų ir tvirtinęs, kad jos jam tolimos, svetimos ir nepriimtinos, Povilas Budrys vieną po kito suvaidino tris draminius duetus: “Muziką 2″ su Viktorija Kuodyte, “Fundamentalistus” su Rasa Samuolyte ir “Mirandą” su Airida Gintautaite. Lyg to būtų maža, teks sugrįžti į sceną ir kaip Lancelotui dar sykį atnaujinamoje Gintaro Varno “Nusiaubtoje šalyje” – mylėtis su karaliene Ginevere.
O ir du dvasininkų vaidmenys keitė vienas kitą: po berniukų tvirkinimu įtarinėjamo kunigo personažo Jono Jurašo “Dvejonėse” – tikėjimo dogmomis suabejojęs pastorius Jono Vaitkaus “Fundamentalistuose”. Ką tai galėtų reikšti?
“Tiesiog atsitiktinumas, – svarsto P.Budrys. – Ne tiek jau daug pasaulyje profesijų, todėl būna tokių sutapimų. O dvasininkai mus visuomet domina kaip žmonės, tarsi privalantys eiti dvasiniu keliu. Apie dvasingumą žinome labai mažai, natūralu, kad mus tai domina. Juk ir apie meilę tiek dainų todėl, kad meilės trūksta. Arba Vinco Kudirkos giesmė, kurioje “vienybė težydi”: kur ta vienybė, kur jinai žydi? Tuos žodžius parašė todėl, kad ir tuomet buvo justi vienybės stoka.”
Aktoriaus manymu, egoistai visuomet vieniši. “O kaip išmokti mylėti? Pasaulis du tūkstančius metų kalba apie artimo meilę, nors niekas dorai nepaaiškina, kas tai yra. Jei imsi ir apkabinsi žmogų gatvėje – išvadins “durniumi” arba duos į akį. Bet meilė gali būti vidinis troškimas, ir tada ji tikra, nemeluota, – neabejoja pašnekovas. – Gali į žmogų žvelgti susiraukęs arba iš viso nežiūrėti, nes svarbiausia – pats troškimas. Kaip “Giesmių giesmėj”: “Troškimas įkėlė mane į vežimą šalia mano didžiūno.” Nuoširdus troškimas ir tegali žmogų ištraukti iš vidinės tuštumos ir įkelti jį į vežimą.”

Dvasinio prabudimo laiptelis

Žiūrovų atsiliepimai apie suomių dramaturgo Juhos Jokelos “Fundamentalistus” – labai prieštaringi. Vieni trina rankomis, kad atskleistas pasauliečių, kuriems Biblija tėra graži pasaka, tikrasis veidas: tai apsimetėliai ir prisitaikėliai, vartantys savo įsitikinimus taip, kaip jiems patogiau. Kiti, priešingai, džiaugiasi, kad spektaklyje ironiškai pavaizduotas sektantų įsitikinimų primityvumas.
“Mano galva, ne religija čia svarbiausia. Jei žmogus nugyvena gyvenimą manydamas, kad jis geras, – dar nereiškia, kad toks ir yra. Jis tiesiog nematė savyje slypinčio blogio, nežengė net ant pirmos dvasinės pakopos. Mano herojus atskleidė savyje tūnantį blogį. Apskritai “Fundamentalistų” personažai man gražiausi spektaklio pabaigoje, kai abu lieka dvasiškai sugniuždyti: tik tuomet šmėsteli viltis, kad galiausiai abu atras savo tikruosius “aš”. Galima tik numanyti, kaip jie gyvens toliau. Nėra nė vieno teisaus, nė vieno nugalėtojo. Nugali žmoniškumas”, – dėsto aktorius.
Jo vaidinamas personažas sceną “Fundamentalistams” atstojančiame Nacionalinio dramos teatro fojė priešais žiūrovus praleidžia dvi su puse valandos – tiek, kiek trunka spektaklio veiksmas. Jis – ir praeities epizodų veikėjas, ir pasakotojas, retkarčiais skaitantis publikai savo dienoraščio ištraukas. Žodžiai liete liejasi – jų tiek, kad vargiai atsirastų toks, kuris su aktoriumi sutiktų keistis vietomis.
“Pirmą kartą perskaičius ir man atrodė, kad pjesė prašosi kupiūrų. Tačiau tekstas taip supintas, kad be nuostolių jo karpyti nepavyktų. Teko mokytis visą. Kaip? Žinot, kai vandens labai daug prigeri, atrodo, kad pasilenkus pradės iš tavęs bėgti. Panašiai su tekstu: iš pirmo žvilgsnio išmokti neįmanoma, bet galiausiai vis vien kažkaip į save sugrūdi. Netgi tai, ką skaitau iš Markaus dienoraščio, po kelių spektaklių galėčiau deklamuoti mintinai”, – tvirtina P.Budrys.

Teisuoliai, “griešnikai”

Jau daug metų aktorius formaliai nepriklauso nė vienai teatro trupei. Kai reikia vykti į gastroles, tai atrodo privalumas, nes negresia konfliktai su pretenzijas reiškiančiais repertuarinių teatrų vadovais. “Iš kitos pusės – būna taip, kad nevaidini ir nieko neturi. Jaunimo teatre mano spektaklių nebeliko, miglota J.Jurašo “Dvejonės” ateitis”, – sako aktorius.
Vilniaus dailės akademijos skulptorių dirbtuvėse, kur vyko “Dvejonės” premjeriniai spektakliai, Povilas puoselėjo svajonę įkurti naują Užupio teatrą, kuriame keletą dienų per mėnesį būtų rodomi spektakliai, o kitoje pastato salėje veiktų parodos.
“Šis pastatas ypatingas dar ir tuo, kad yra aprašytas Jurgio Kunčino romane “Tūla” kaip “namas su abside”. Atrodė, būtų idealu būtent šioje vietoje tą kūrinį inscenizuoti, kartu suburti Jurgio bičiulius ir pagerbti rašytojo atminimą. Buvau netgi išmokęs nemažai “Tūlos” teksto tikėdamasis, kad mums pavyks, tačiau skulptoriai kategoriškai atsisakė akademijai priklausančiomis patalpomis su kuo nors dalytis”, – su nuoskauda prisimena pašnekovas.
Užtat scenos šviesą vėl išvysta G.Varno “Nusiaubta šalis”. Ar lengva sugrįžti į keletą metų nevaidintus spektaklius? Aktorius neslepia, kad sunkumų būna: “Tokiu atveju smegenų kompiuteris failą su išmokto vaidmens tekstu nukiša kažkur toli, ir ilgokai vargsti jo ieškodamas. Tenka iš naujo patikėti vaidmeniu, kurio, manei, daugiau nebeprireiks. O dar tos meilės scenos…” – atsidūsta dažnai gerbėjų moterų adoruojamas artistas.
Apie Prosperą Oskaro Koršunovo “Mirandoje” aktorius kol kas apskritai šnekėti nelinkęs: tvirtina, kad spektaklis prieš premjerą Vilniuje (pirmieji jo pristatymai vyko Vengrijos ir Lenkijos teatro festivaliuose) žada gerokai keistis. Tik prasitaria, kad glumina premjerai parinkta vieta – didžioji Teatro arena: juk scenoje tebus du aktoriai.
“Pradėdami repetuoti įsivaizdavome, kad vaidinsime uždarame kambaryje, kuriame tilps maždaug šešios dešimtys žiūrovų. Bet gastroliuojant tokių erdvių paieška tampa varginančiu darbu, taigi pirmuosius spektaklius rodėme “plačiai” – įprastose scenose. Teatro arenoje bus dar kebliau. Prisipažinsiu, ši erdvė nekelia didelių simpatijų, bet juk neturi pasirinkimo – eini ir darai savo darbą”, – dėsto pašnekovas.
O provokuojančių teatro plakatų, kurie Vilniuje sukėlė šiokį tokį sąmyšį, Povilas tvirtina apskritai nepastebėjęs. “Buvau kitkuo užsiėmęs. “Fundamentalistus” repetavome trumpai, bet intensyviai, nes ilgesniam laikui buvo sunku suburti visus spektaklio kūrėjus. Taigi kaliau tekstą ir nieko aplink nemačiau. Tik dabar išgirdau, kad pakliuvome į kažkokius dantračius, apie kuriuos nieko neįtarėm”, – komentuoja aktorius.
Bet priduria, kad besipiktinantieji dažnai nenutuokia, kaip patys išsiduoda: juk Jonas, kalbėdamas apie Petrą, daugiau pasako apie Joną, o ne apie Petrą. “Teisuoliu galima laikyti tą, kuris, stebėdamas pasaulį, sugeba pateisinti kiekvieną. O tie, kurie visus kaltina (ir valdžia bloga, ir aplinkiniai, ir aš pats, pagaliau Dievas taip pat blogas) – ne teisuoliai, o “griešnikai”. Kas neabejoja savimi ir savo teisumu, yra fundamentalistas. Kodėl nesusikalba mūsų politikai? Nes kiekvienas įsitikinęs, kad jis teisus, o kitas klysta. Štai ir turime amžiną nesusišnekėjimą”, – tvirtina P.Budrys.
Ir primena pasakojimą apie luošą, rauplėtą, degtine pradvisusį vagį, kurio bjaurumu šlykštisi prošal skubantis angelas. “O pats tai turbūt pas Dievą keliauji?” – pasiteirauja nelaimėlis. “Pas Dievą”. – “Tada jo ir paklausk, kodėl mane tokį padarė…”

Scanpix

Didžiosios Britanijos kino aktorius Michaelas Sheenas (Maiklas Šinas) Velykų savaitgalį savo gimtajame mieste pradėjo tris paras truksiantį vaidinimą, kuriame vaizduojamos paskutinės Jėzaus Kristaus gyvenimo valandos.

M.Sheenas, kuris vaidino žurnalistą Davidą Frostą (Deividą Frostą) 2008 metais “Oskarui” nominuotame filme “Frostas prieš Niksoną” (Frost/Nixon), atlieka pagrindinį vaidmenį nepaprastai ilgoje Velykų misterijoje, kuri rodoma pramonės mieste Port Talbote, esančiame Velso pietinėje pakrantėje.

Šio vaidinimo atskiros dalys vyksta įvairiose miesto vietose, įskaitant paplūdimį, o vietos gyventojai atlieka per tūkstantį pagalbinių vaidmenų.

Misterija prasidėjo Didįjį penktadienį 5 val. 30 min. vietos (7 val. 30 min. Lietuvos) laiku. Pirmajame veiksme, kuris vyko pajūryje, buvo atvaizduotas Jėzaus krikštas .

15 val. (17 val.) tūkstančiai žmonių susirinko paplūdimyje, kuriame prasidėjo pirma didžioji scena; daugelis žiūrovų aiktelėjo, pamatę Jėzų vaidinantį M.Sheeną, kuris išėjo iš minios išsitaršiusia barzda ir plaukais, vilkėdamas mėlynus marškinius ir apsigobęs raudona antklode.

Pasakęs įspūdingą kalbą, kuri vieną moterį sujaudino iki ašarų, aktorius vėl įsimaišė tarp žiūrovų ir nuėjo paplūdimiu plieno liejyklos link, o vėliau praleido naktį miegodamas po atviru dangumi ant vienos kalvos prie miesto.

“Šios istorijos epizodai vyks tris dienas, tarp šių oficialių veiksmų dar bus įvairių kitų dalykų, jums reikia tik ateiti ir pasižiūrėti, – M.Sheenas sakė televizijai ITV. – Ši istorija pasakoja apie miestą, tačiau ji persipynusi su paskutinės Jėzaus gyvenimo savaitės istorija.”

M.Sheenas šeštadienio vakarą turėtų vaidinti scenoje, vaizduojančioje Paskutinę vakarienę. Šis vaidinimas vyks viename pajūrio klube, kuriame bus vaišinama alumi ir sumuštiniais, taip pat koncertuos Velso roko grupė “Manic Street Preachers”.

Naktį aktorius praleis uždarytas miesto policijos areštinėje, o Velykų sekmadienį bus “nukryžiuotas” vienoje žiedinėje sankryžoje, iš kurios atsiveria vaizdas į Port Talboto įlanką.

Šis dramos maratonas žymi Velso nacionalinio teatro pirmojo sezono pabaigą.

Iš Port Talboto regiono yra kilę kai kurie kiti garsūs britų aktoriai, tarp jų Richardas Burtonas (Ričardas Bertonas) ir Anthony Hopkinsas (Entonis Hopkinsas), tačiau šis miestas tapo pramonės nuosmukio auka.

BFL

Žymus rusų aktorius ir režisierius Michailas Kozakovas mirė po ilgos ligos.

Anksčiau Rusijos žiniasklaidoje minėta, jog 76-erių aktorius buvo gydomas vienoje Izraelio klinikų, pastaruoju metu gulėjo slaugos ligoninėje. Jam buvęs nustatytas plaučių vėžys.

M.Kozakovas vaidino Maskvos teatruose: Majakovskio, “Sovremennik”, MChAT, Malaja Bronaja gatvėje.

Filmavosi juostose “Žmogžudystė Dantės gatvėje”, “Žmogus amfibija”, “Sveiki, aš jūsų teta”. Režisavo filmus “Pokrovo vartai”, “Bevardė žvaigždė”.

Rusijos prezidento atstovas tarptautinio bendradarbiavimo kultūros srityje Michailas Švydkojus M.Kozakovą pavadino rusų teatro Hamletu.

“Jis įžengė į mūsų gyvenimą, iš esmės, penkiasdešimtųjų viduryje, kai suvaidino filme “Žmogžudystė Dantės gatvėje”, – pasakė penktadienį M.Švydkojus ir pridūrė, jog M.Kozakovas vėliau vaidino Hamletą, atliko daugybę kitų vaidmenų.

“Jis buvo amžinas Rusijos scenos Hamletas. Jis buvo žmogus refleksuojantis, jį visi mylėjo, jo išėjimas yra tragiškas”, – sakė M.Švydkojus.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas išreiškė nuoširdžiausią užuojautą M.Kozakovo artimiesiems, pranešė Kremliaus spaudos tarnyba.