E.Labanauskas

Evaldas Labanauskas

Savivaldybių reitingas jau tapo daug pastangų ir darbo reikalaujančia „Veido“ tradicija. Ke­lias savaites žurnalistas Dovaidas Pabiržis rin­ko duomenis iš 60 savivaldybių, juos analizavo ir skai­čiavo pagal 22 kriterijus.

Vilniaus miesto savivaldybė – antra geriausia. Di­­­džiuojuosi miestu, kuriame gimiau, augau ir iki šiol gyvenu. Bet ar tą patį jaučiu miesto valdžiai? Tikrai ne. Mero pirmtakas „siekė neįmanomo“ (pvz., „Air Li­thuanica“) ir bandė Vilniaus gyventojus per­kelti į virtualią realybę (pvz., daugiabučių jaunoms šeimos vi­zualizacija, Neries krantinės sutvarkymo vizualizacija ir t.t.), o dabartinis sostinės me­ras – paprastesnis: pasiėmė teptuką ir su juo „spren­­džia“ visas mies­to bėdas. Spūstys gatvėse? Nu­piešime sankryžo­­se geltonas linijas, žieduose irgi patepliosime. Ma­­žai dviračių takų, o esami sunkiai išvažiuojami ar ve­da į niekur? Gedimino pro­spekte nupiešime platesnes dviračių juostas, visi dviratininkai susirinkę duosis pirmyn atgal. Yra ir daugiau bėdų Vil­niuje, kurias valdžia „sprendžia“ gražiai skambančiomis „piaro“ akcijomis.

Gal mums patinka žiūrėti, o po to plūstis, kad nieko gero nerodo ir televizijos visai nusirito? Nors netrukus vėl griebiam į rankas televizoriaus pul­tą.

Šiuo Vilniaus pavyzdžiu tik noriu pasakyti, kad sa­vivaldybių valdžia neturėtų prisiimti visų nuopelnų dėl aukštos pozicijos „Veido“ reitinguose. Tai daugiau vie­tos gyventojų, bendruomenės nuopelnas. Sa­vi­valdybių vadovai turėtų atidžiau peržiūrėti vi­sus 20 kriterijų atskirai ir pagalvoti, kaip kiekvieną jų pagerinti arba bent netrukdyti to daryti iniciatyviems vietos žmonėms.

Kita „Veido“ tema – lietuvių kalbos vadovėliai, ku­­­­rių nėra ir net nežinia, ar jie bus. Tačiau, kaip rašo žur­nalistė Gabija Sabaliauskaitė, nauja programa (kad ir kokia prieštaringa būtų) patvirtinta ir pagal ją mokytojai privalo mokyti, o mokiniai – ruoštis būsimiems egzaminams. Va tokia ta mūsų švietimo sistema. Ir kodėl po kiekvienų abitūros egzaminų ar kitokio mokinių gabumų įvertinimo vis stebimės, kad išaugo „bemokslių karta“?

Prieš Seimo rinkimus partijos bei atskiri politikai plėšosi marškinius ir teigia, kad jie pagaliau įves tvar­ką švietimo sistemoje: mokytojai daug uždirbs, vaikai puikiai mokysis ir visi bus labai labai laimingi. Ar reikia tuo tikėti? Spręsti jums. „Veidas“ pa­tei­­kia pagrindinių partijų, kurios, kaip rodo ap­klau­sos, tu­rėtų įšokti į Seimą, programų nuostatas švietimo klausimu.

Vis dėlto šio „Veido“ viršelyje – televizija, arba, tiks­liau, tai, ką mums siūlo lietuviškos televizijos. Žur­nalistė Aušra Lėka savaitę praleido prie televizoriaus ekrano ir tai, ką pamatė, jos tikrai per daug nenudžiugino. Tačiau televizijos populiarumas Lie­tu­voje neslopsta, nepaisant to, kad nuolat kalbama, jog laidų, retransliuojamų serialų ir t.t. kokybė vis ritasi žemyn. Tiesa, jau ne vieni metai gero tono ženklas sakyti, kad lietuviškų televizijų nežiūriu arba namie net neturiu televizoriaus. Ar taip yra išties, jei statistiniai duomenys rodo atvirkščiai?

Rusijoje tarp kritiškesnių piliečių paplitęs televizoriaus apibūdinimas „zombijaščikas“ („zombavimo dėžė“). Mat Rusijos televizijose beliko tik šou ir politi­nė propaganda. Pas mus politikos – ne per dau­giau­sia, bet ar tikrai nėra „zombavimo“? Bet gal mums tai patinka? Patinka žiūrėti, o po to plūstis, kad nieko gero nerodo ir televizijos visai nusirito, nors netrukus vėl griebiam į rankas televizoriaus pul­tą.

Be šių temų, „Veide“ jūsų laukia daug kitų straips­­nių – tarp jų labai įdomus ir šmaikštus savaitės interviu su poetu, eseistu Kęstučiu Navaku. Taip pat noriu pasveikinti prie „Veido“ komentatorių ben­druomenės prisidėjusį Lietuvos banko ekspertą Jo­kūbą Markevičių, kuris analizuoja, ar horizonte dygs­tant vis naujiems statybos kranams reikia baimin­tis naujo nekilnojamojo turto burbulo. Buvęs Lie­tuvos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Baja­rū­nas aptaria bendradarbiavimo su Švedija sritis, iki galo neišnaudotas galimybes ir perspektyvas.

Ačiū ir gero skaitymo.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA