Balninkų miestelis interneto forumuose apibūdinamas maloniais būdvardžiais: gražus, puikus, nuostabus. Ieškodami, kas dėl to kaltas, galiausiai padėkotume tiems, kurie žiloje senovėje apsigyveno prie Alaušų ir Piršeno ežerų. Prie Balninkų traukia skirtingos jėgos: pažintinė ir pramoginė. Nuo traukos priklauso miestelio sėkmė, nors demografijos giltinė nežada, kad Balninkai vešės kaip jų bendraamžis Vilnius.
Arūnas BRAZAUSKAS
Pagyros Balninkams socialiniuose tinkluose – tai komplimentai prie ežerų įsikūrusioms kaimo turizmo sodyboms, moteliams, poilsiavietėms. Balninkų seniūnijoje tyvuliuoja 18 ežerų, ir nakvynės vietos prie jų matomos iš „kosmoso“ – jeigu tokiu laikysime tinklalapį booking.com su žiniomis apie 781 tūkst. apgyvendinimo įstaigų. Šis tinklalapis nurodo apie tuziną kaimo turizmo sodybų, įsikūrusių aplink Balninkus.
Galima svarstyti, ar dvi Balninkų parduotuvės gali konkuruoti su Ukmergės ir Molėtų prekybos centrais, kada poilsiautojams kyla noras papildyti automobilių bagažines atsargomis. Juolab kad ir patys balninkiečiai, kurių kiemuose apstu automobilių, turi kur nuvažiuoti: iki Molėtų – 20 km, iki Ukmergės – apie 27 km, iki Anykščių – 30 km, iki Alantos – 17 km.
Šaltiniai teigia, kad senais laikais Balninkai klestėję, kada per juos ėjo kelias iš Vilniaus. Radvilų valia keliui pasukus per Molėtus sumenko ir Balninkų reikšmė. Šiais laikais nepaisydami žvyrkelio atkarpų poilsiautojai vasaromis traukia prie Balninkų ežerų – taigi svarbu ne tiktai kelias, bet ir dėl ko važiuoji.
Balninkų koziris traukos varžybose – anaiptol ne parduotuvės, o Alaušų ežero pakrantė. „Karštomis vasaros dienomis čia tiršta kaip Palangoje“, – sako Balninkų seniūnė Virginija Pusvaškienė. Atvažiuoja daugiausia ukmergiškiai. Pustrečio hektaro užimantis paplūdimys stebėtinai švarus: gal poilsiautojus drausmina juodi šiukšlių maišai, kurių sunku nepastebėti. Vis dėlto, kad prieš savaitgalį pakrantė būtų švarutėlė, kažkas šiukšles turi nurinkti.
Tyrinėjant poilsiaviečių ir prekyviečių geografiją, matuojant turistų ir pirkėjų srautus verta paminėti vieno rinkodaros guru svarstymus. Esą vis mažiau reikšmės turi prekės fizinės savybės, paslaugos turinys – vis svarbesnės darosi istorijos, kurios klijuojamos prie prekių ir paslaugų. Pavyzdžiui, jeigu peršamas ekologiškomis sąlygomis padėtas kiaušinis, svarbios ne vien jo maistinės savybės, bet ir tokios detalės, kaip vištos vardas, jos charakteris, lesalas. Svarbu, ar šeimininkė myli vištą, ir kiti dalykai, kurie apipina kiaušinį pasakaitėmis. O šios padaro kiaušinį įdomesnį už kitus.
Nors vienintelis lietuviško stiklo muziejus, kuris yra būtent Balninkuose, vargiai galėtų konkuruoti su paplūdimiu, esančiu už kelių šimtų metrų (to ir nereikia), galima pasvarstyti, kokių istorijų būtų galima prikurti, kad pravažiuojantieji užsuktų ir įmestų 1,40 euro į prie durų pakabintą kojinaitę.
Mandagiai neaplenkę Vilniaus
Nepervažiuosi Balninkų, nekirtęs miestelio aikštės, kur vasaromis veikia turgelis: ar kaimo gėrybėmis prekiaujama, ar dėvėtais drabužiais, ar viskuo iškart. Aikštės kampe – paminklinis akmuo, ant kurio metalu išvingiuota Balninkų pirmojo rašytinio paminėjimo data – 1338-ieji. Ne savo, o valdovo valia Balninkai išsaugojo istorinį korektiškumą – neišsišoko, neatsirado kronikose pirma Vilniaus, palaukė 15 metų, kol buvo įvardyti 1338 m. lapkričio 1 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Livonijos ordino magistro prekybos sutartyje. O Vilnius pirmąkart paminėtas 1323 m.
Balninkų bažnytinės ir pasaulietinės galios centrams – ne vienas šimtmetis. Sienos degė, griuvo ir buvo statomos iš naujo, o seniūnijos centro čia būta jau XVI a. 1546 m. Balninkai pavadinti miestu, XVI a. antrojoje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas miestui suteikė antspaudą, herbą ir Magdeburgo teises.
Per karus ir marus smarkiai niokoti Balninkai 1792 m. pakartotinai pakelti į miesto rangą, jiems vėl suteiktas herbas, į kurį besižvalgant 2006 m. įteisintas dabartinis – aštuonkampė žvaigždė, panaši į Auseklį, latvių žvaigždę. Vieni balninkiečiai aiškina, kad aštuoni kampai reiškiantys aštuonias LDK tautas, kiti porina, kad tai Balninkuose gyvenusių tautybių skaičius.
Aštuonios tautos – lyg ir mažoka LDK, kur, pasak istorikų, kalbėta ir rašyta 21 kalba (skaičius nėra neįtikėtinas, nes nepamiršta ir tokia retenybė, kaip armėnų bažnytinė kalba), o Balninkams aštuonių tautų daugoka, nors 1797 m. surašant gyventojus greta žydų minimi totoriai, karaimai ir rusai sentikiai. Kitas klausimas – ties etnografijos ir humoro riba: ar pačių balninkiečių nereikėtų laikyti atskira gentimi. „Žogaras Bolninkų korvas sutočijo“, – be žodyno nesuprasi, kad vilkas Balninkų karves išpjovė. Retai vartojamą vilko pavadinimą – žagaras balninkiečiai ištaria tarmiškai: žogaras.
Balninkų pavadinimas kildinamas ir iš balų, ir iš balnių. Minimas ir bajoras Balna, į tas vietas atitremtų totorių prievaizdas. Balos ir balnai – aiškūs dalykai, o štai bajoras Balna, taip pat iš Žalgirio mūšio pabėgę ir tremtimi nubausti totoriai gali būti pramanyti jau Adolfo Šapokos laikais. Dėl to legendos netampa mažiau įdomios.
Kraujo upeliai tekėjo
Besimaudantieji skaidriame Alaušų vandeny gali pereiti kelią ir įbristi į gerokai mažesnį ir drumzlinesnį Piršeną. Apie ežerus sudėta legenda.
Kažkada Balninkuose gyveno graži mergina, vardu Balandė. Ją įsimylėjo lietuvis karžygys Alaušas. Juodu susižadėjo. Tačiau Balninkus užpuolę kryžiuočiai, kuriems vadovavo riteris fon Piršenas. Gyvenvietę kryžiuočiai nuniokojo, o Balandę išsivedė į nelaisvę. Sužinojęs apie tai, Alaušas puolęs kryžiuočius vytis ir Balandę vaduoti. Susikovė su fon Piršenu. Abu buvo sužeisti.
Tyras Alaušo kraujas sutekėjęs į daubą, kur dabar skaidrus Alaušų vanduo. Ten ir karžygio dvasia gyvenanti. O netyras fon Piršeno kraujas nutekėjęs į gretimą duburį, kur dabar Piršeno ežeras, – jo klampūs krantai apaugę ajerais, po juos bastosi nerimstanti Piršeno vėlė. Alaušo mylimoji Balandė pavirto balandėle, atsitūpė medyje, kad nuolat matytų Alaušų ežerą. Ta vieta, kur ji budėjusi, dabar vadinama Balandžiais.
Legenda neatrodo labai sena – kyla įtarimas, kad padavimą sudėjo koks nors praeito ar užpraeito šimtmečio inteligentas. Davė valią lakiai vaizduotei ir į pakrantės ajerus įpynė romantišką istoriją, pagardintą baisybėmis. Karžygio Alaušo dvasia iki šiol nerimstanti, kartais tiek įsismarkaujanti, kad per siaurą sąsmauką liejanti tyrą Alaušų vandenį į drumstąjį Piršeną. Alaušo vėlė kasmet nusitempianti į gelmę kokį nors žmogelį, todėl balninkiečiai seniau skandindavę ežere šunis ir kates – kad tik ta vėlė nurimtų ir žmones paliktų ramybėje.
Matyt, lengviau patikrinti, ar Antano Smetonos laikais kas nors statydavęs namus ant užliejamos Piršeno pakrantės, kad nereikėtų mokėti žemės mokesčio, nei išsiaiškinti, ar tose vietose būta ženklaus kačių ir šunų aukojimo ežerui.
Kraujo čiurkšlėmis užpildytos ežerų daubos, vandenyse gyvenančios karžygių vėlės, gyvūnų aukojimas ežerui, kad šis nenusineštų žmogaus, – kaimo turizmo sodybų svečias iškart neatskirs, ar tai kokio nors japonų filmo atgarsiai, ar vietinė tautosaka. Gal kas nors pasakys, kad tokie siužetai kyla dėl baisybių pritvinkusios istorinės atmosferos, juk po karų ir badmečių miestelis atgimė tik XVIII a. pabaigoje. Prie Balninkų prilipusi tremties vietos šlovė: tai totoriai minimi, tai šiaip nusikaltėliai, kurie po visų bausmių vis tiek nebuvę švelnios avelės. Šiuolaikinio turisto požiūriu, šios vietos – joks pragaras, nors balose įkurdintam tremtiniui galėjo atrodyti kitaip.
Kai šiais laikais padaromi tikri nusikaltimai, pavyzdžiui, kažkas ima padeginėti namus, atsiranda ne romantiškos legendos, o kriminalinės kronikos pranešimai. 2013–2014 m. Balninkuose siautė padegėjas. Trumpais laiko tarpais užkurdavęs po du gaisrus: vos ugniagesiai vieną užgesina ir išvyksta, įsiplieskia kitas. Iš viso būta devynių gaisrų. Legenda kol kas nesudėta, nusikaltėlis nepagautas, nors kelių vietinių gyventojų teigimu, daugmaž aišku, kas padeginėjo.
Šv. Stanislovas Balninkuose ir Vilniuje
Šaltiniai teigia, kad jau 1507 m. Balninkuose būta parapijos. Žygimanto Augusto valdymo laikais (1544–1572) skirta lėšų bažnyčios statybai. Per Švedų tvaną (1655–1660), paskui per Šiaurės karą (1700–1721) nuniokoti Balninkai atsigavo tik XVIII a. antroje pusėje. Nauja bažnyčia pastatyta 1771 m. Dabartinė iškilo tik 1908–1910 m. Balninkų klebono Adomo Jusiaus ir parapijiečių pastangomis. Šv. vyskupas Stanislovas (1030–1079), kuriam paskirta bažnyčia, – kankinys, nužudytas Lenkijos karaliaus Boleslovo ranka.
Šis vyskupas – Lenkijos istorijos personažas, Krokuvos globėjas. Parapijos ir bažnyčios vardu Balninkai lygiuojasi į Vilnių – šventovės, kurią mes įprastai vadiname Vilniaus katedra, visas titulas: Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. Vyskupo nužudymo scena pavaizduota Vilniaus katedros didžiojo altoriaus paveiksle. Šis lenkas po Lietuvos krikšto laikomas ir Lietuvos globėju.
Nors paskirti šv. Stanislovui, Balninkai iškilmingiausiai mini šv. Lauryną: atlaidai rugpjūčio pradžioje – bene didžiausia Balninkų šventė.
Verta pastebėti, kad sinagoga Balninkuose atsirado 1873 m. – anksčiau, nei sumūryta Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia. Internete randamas šaltinis „Balninkai – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania“ pažeria įdomių detalių. Pavyzdžiui, 1939 m. būta penkių telefono abonentų, tarp jų vienas žydas. Vargu ar jis išgyveno 1941 m. rugsėjo 5-ąją, kai Pivonijos miške prie Ukmergės buvo sušaudyti bene visi Balninkų žydai – apie 100 žmonių.
Demografinis dalgis
Pavartę istorijos kronikų puslapius, išklausę legendų, pabandykime įvertinti dabartinį Balninkų būvį. Balninkuose gyvenamąją vietą deklaravę 324 žmonės (152 vyrai, 172 moterys). Betyrinėjant seniūnijos statistiką (bendras plotas – 10,5 tūkst. ha, apie tūkstantį gyventojų), krinta į akis gyventojų tankis – 9 žmonės kvadratiniame kilometre (tai daugmaž penkis kartus mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje) ir amžiaus vidurkis – apie 60 metų. Nedarbo lygis mažesnis nei apskritai Molėtų rajone, bet ir gyventojai senyvi. Tai nedarbo statistikos nebloginančių ir kažkaip besiverčiančių pensininkų kraštas.
Skaičiuojame seniūnijoje veikiančias įstaigas: Molėtų r. Balninkų pagrindinė mokykla, Šv. Stanislovo bažnyčia, trys bendruomenės centrai, bendrosios pagalbos gydytojo kabinetas, trys Molėtų rajono bibliotekos filialai, stiklo muziejus, paštas. Verslai: trys Molėtų rajono vartotojų kooperatyvo parduotuvės, dvi privačios parduotuvės, šešios kaimo turizmo sodybos (tiek jų seniūnijos teritorijoje), medžio apdirbimo įmonė „Teblius“, individuali įmonė „Geri meistrai“. Seniūnijoje – apie 15 stambesnių ūkininkų, kiti smulkūs.
Išvardyti darbdaviai nesiūlo šimtų darbo vietų, tačiau jų stygius nelabai jaučiamas. Net jeigu maždaug 100 km seniūnijos kelių kas nors imtų masiškai asfaltuoti, vargu ar tarp vietos gyventojų atsirastų reikiamas skaičius darbininkų (kol kas tik apie 8 km kelių padengta asfaltu ar betonu).
„Vaikai užauga ir išvyksta į miestus. Pasilikę jų tėvai sensta ir išeina į pensiją. Darbo vietos jiems nereikalingos“, – sako Vilija Budrionienė, Balninkų pagrindinės mokyklos direktorė.
Miestelyje – apie pusketvirto šimto gyventojų, o vaikų iki 18 metų nesusirinks nė trijų dešimčių. Į Balninkų pagrindinę mokyklą rugsėjo pirmąją atėjo 33 mokiniai. Tik trečdalis jų iš pačių Balninkų, kiti atvažiuoja mokykliniais autobusais. „Vaikų skaičius kritiškas. Kai kuriose klasėse yra po kelis vaikus“, – konstatuoja mokyklos direktorė.
Žvelgiant pro istorinius akinius, Balninkų švietimo įstaigos kadaise buvo dar kuklesnės. 1805 m. parapinę mokyklą čia lankę 10 vaikų. Vis dėlto istorija neleidžia apsigauti. 1964 m. Balninkų mokykla ir vėl plėtėsi – buvo pastatytas priestatas, įrengtas mokyklos bufetas su valgyklėle. Bendrabutyje (buvusioje klebonijoje) – 60 vietų. Visa tai buvo reikalinga 430 mokinių darbui ir poilsiui. O jau 2001 m. mokslus baigė 43-ioji ir paskutinė abiturientų laida. Mokykla pertvarkyta į dešimtmetę, paskui devynmetę. 2015–2016 m. mokslo metai Balninkų pagrindinėje mokykloje – paskutiniai. Po to ji bus uždaryta, tiksliau, iš esmės pertvarkyta.
„Šie metai mums duoti reorganizacijai. Jei nebūtume rodę iniciatyvos ką nors keisti, mokykla būtų buvusi panaikinta anksčiau. Uždarius mokyklą kažkas tarsi numiršta. Mūsų tai netenkina“, – sako mokyklos direktorė ir pasakoja apie ateities planus.
Kaimynystės namų septyni raktai
Dalis mokyklos patalpų bus pritaikyta universaliam daugiafunkciam centrui (UDC). Pagal apibrėžimus, UDC yra švietimo, kultūros ir socialines paslaugas vaikams bei vietos bendruomenei teikianti įstaiga, kurios veikla gali apimti ikimokyklinį, priešmokyklinį, papildomą, specialųjį ugdymą, vaikų priežiūrą, taip pat neformalųjį suaugusiųjų švietimą, nuotolinį mokymą, pramoginę, sociokultūrinę, meninę veiklą. Trumpai kalbant, vaikų lopšelis, darželis, vaikų ir suaugusiųjų mokykla bei kultūros namai po vienu stogu. Balninkų atveju – ir senelių prieglauda.
Direktorės teigimu, UDC atsiras ne tuščioje vietoje – pamatai tam kloti ne vienus metus. Mokykla turinti gerą bendradarbiavimo įdirbį: per dešimtmetį dalyvauta 22 Lietuvos ir tarptautiniuose projektuose. V.Budrionienė vardija programų pavadinimus: „Comenius“, „Erasmus“, „Nordplus“. Pasak jos, buvo atlikta vietos gyventojų apklausa, išsiaiškinti jų poreikiai. „Pagyvenusiems žmonėms reikia ilgalaikės socialinės paramos, sociokultūrinių veiklų“, – aiškina direktorė.
Balninkų UDC padėtų ne tik vietos senoliams. Pavyzdžiui, vienuolika žmonių laukia eilėje, kad patektų į Alantos senelių namus. Yra vietinių senelių, kurie išvykę į kitose Lietuvos vietose esančias globos įstaigas, ir savivaldybė už juos mokanti. Atidarius UDC jie galėtų sugrįžti.
V.Budrionienė pasakoja apie Lenkijos patirtį: į senolių problemas ten žvelgiama plačiau, sprendžiami jų integracijos klausimai, bandoma įveikti vienišumą, depresiją. Nemažai seniūnijos senelių rudenį ir žiemą išvyksta pas vaikus į miestus, o savo namuose gyvena tiktai vasarą. Jie mielai pasiliktų, nevažinėtų, jeigu jiems vietoje būtų teikiama parama ir globa.
Kol kas tiktai planuose egzistuojantis Balninkų UDC jau turi pavadinimą – Kaimynystės namai. Pasak mokyklos direktorės, juose galėtų apsigyventi 25 žmonės. Visoms veiklos kryptims užtikrinti būtų 12 darbo vietų. Šiuo metu mokykloje dirba 16 mokytojų, penki iš jų gyvena miestelyje, kiti – atvykstantys. UDC projektas leis daugiau ar mažiau išsaugoti pedagogų kolektyvą.
Seniūnė V.Pusvaškienė ir mokyklos direktorė V.Budrionienė vardija buvusius mokinius, kurie po daugelio metų remia miestelį. Seniūnė geru žodžiu pamini velionę Europos stalo teniso čempionę (1970 m.) Aldoną Skarulienę – apsigyvenusi Balninkuose ji treniravo vietos moksleivių komandą. Prie Balninkų stalo tenisininkų ugdymo prisidėjo ir Seimo narys konservatorius Valentinas Stundys, iš savo kišenės nupirkęs mokyklai stalo teniso robotą (kaina senaisiais pinigais – 680 Lt).
Kaimynystės namai galėtų praplatinti ir siaurą vietą viešojo maitinimo srityje. Vasarą į Alaušų paplūdimį suvažiuojantys poilsiautojai ar šiaip pravažiuojantieji turėtų kur pavalgyti, nes UDC nuolat veiktų virtuvė. V.Budrionienė viliasi, kad namai pradės veikti apie 2018-uosius.
Balninkų bendruomenės centras, savotiškas Kaimynystės namų prototipas, veikia nuo 2001 m. – tai viena pirmųjų tokių įstaigų Lietuvoje. Įsikūręs renovuotose buvusio vaikų darželio patalpose, centras su savo salėmis ir virtuve – pamėgta jubiliejų šventimo vieta. Įrengus 16 miegamų vietų vasarą ten planuojamos senelių stovyklos.
Vis dar veikianti mokykla įsikūrusi seniausiame Balninkų mūriniame statinyje, pramintame magazinu. Vėl nyrame į tikėtinus padavimus. Kažkada čia buvęs grūdų sandėlis, kuriame kauptos privalomos atsargos – jeigu ištiktų nederlius. Magaziną rakindavo septyniais raktais, kuriuos saugodavo septyni skirtingi žmonės, – viskas tam, kad sunkiau būtų susimokyti ir kažkiek grūdų pasivogti. Dabartinė Balninkų patirtis rodo kitokio – pozityvaus susimokymo pavyzdį.
Seniūnijos administracija, Bendruomenės centras, kuriami Kaimynystės namai, Šv. vyskupo Stanislovo parapija rikiuojasi į darnią gretą, kuri pajėgi įgyvendinti jų pačių puoselėjamą viziją – suteikti Balninkams didesnių traukos galių, paversti juos kultūros ir turizmo centru.
Stiklo skilimo kryptis nežinoma
Kultūrinės traukos taškas – į centrinę miestelio aikštę bežvelgianti įstaiga, kurios visas pavadinimas – Balninkų V.Miškinio paveikslų galerija ir stiklo muziejus.
Galerija prasidėjo nuo Balninkų mokyklos mokytojo Vlado Miškinio dovanos – 160 jo tapytų paveikslų. Patalpas suremontavo Molėtų savivaldybė, ir nuo 1998 m. spalio galerija ėmė veikti. Kitas balninkietis mokslų daktaras Kazys Strazdas padovanojo miesteliui savo stiklo dirbinių kolekciją – iš viso 367 eksponatus. 2002 m. lapkričio 8-ąją Prezidentas Valdas Adamkus čia perkirpo juostelę – taip buvo atidarytas pirmas ir kol kas vienintelis šalyje stiklo muziejus.
Muziejuje dirbančius Danutę ir Balį Grigus norisi apibūdinti kaip jaunyvus vyresnio amžiaus žmones – būtent tokius, kokiais linkėtume būti visiems, kurie persirito per šešias dešimtis metų, balninkiečų amžiaus vidurkį.
Balninkų mokykloje dėsčiusi geografiją aistringa keliautoja D.Grigienė dabar vedžioja ekskursantus tarp stiklais nukrautų lentynų. Žvelgiant į daiktus, kurie žinomi nuo vaikystės, sunku patikėti, kad jie tapo muziejiniais reliktais. Pavyzdžiui, pieno butelis, kurį nužudė tetrapakai, ar vis dar teiktinu žodžiu „sifonas“ vadinamas indas gazuotam gėrimui daryti ir laikyti.
Įspūdingą ekspozicijos dalį sudaro Onutės Pusvaškytės linoraižiniai. Vienuolė O.Pusvaškytė prieš gerą tuziną metų prisistatė taip: „Mokiausi ir dūkau Balninkuose. Piešti mėgau nuo pat vaikystės. 1968 m. atvykau į Kauną. Įsidarbinau Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje virėja. 1970 m. pabandžiau jėgas įvairiuose žanruose: tapyboje, skulptūroje bei grafikoje. Visi žanrai patiko, tačiau daugiausia apsistoju ties grafikos darbais.“
Muziejus prašosi ir erdvesnių patalpų, ir gausesnei auditorijai skirtų parodų. Juk į muziejų galima atvykti ne vien automobiliu, bet ir pasitelkus skaipą ar kitokias priemones, vadinamas daugialype terpe (multimedija).
Žiemą lėlės, vasarą gėlės
Su dekoratyvinių interjerinių lėlių meistre Irena Pusvaškiene, kurios darbai eksponuojami ir Balninkų stiklo muziejuje, šnekamės jos namuose. Ponia Irena – iš tų, kurie jaunus žmones galėtų pamokyti, kaip gyventi. Jos darbotvarkė: vasarą gėlės, žiemą lėlės. Dirbusi Balninkų bibliotekoje, auginusi vaikus, ūkininkavusi I.Pusvaškienė vienąkart susimąstė, ką jai veikti išėjus į pensiją. Nusprendė, kad atsidės rankdarbiams. Pasimokiusi pas lėlininkę Mildą Norvaišaitę, Irena ėmė gaivinti istorinius ir savo vaizduotės personažus: Barborą Radvilaitę su Žygimantu Augustu, Perkūno dukterį Elektrą, kurios neaptiksi lietuvių mitologijoje. Lėlės gaminamos pagal užsakymus, kurie I.Pusvaškienę pasiekia ir per feisbuką.
Bibliotekininkė dėsto savo pastebėjimus: jei skaito tėvai, skaito ir vaikai; žmonės, kurie piktnaudžiauja alkoholiu, renkasi ne meilės romanus, o psichologinius. Kai dirbo bibliotekininke, jos apskaičiavimais, apie 10–12 proc. skaitytojų buvo išgėrinėjantys arba atėję iš tokių šeimų, ir ši dalis nepakitusi. Kitas bibliotekininkės apskaičiavimas – apie 2030 m. neliks nė vieno balninkiečio. „Tais metais, kada išėjau pensijon, Balninkuose gimė vienas vaikas, o mirė 23 žmonės. Ir dabar panašiai“, – aiškina I.Pusvaškienė.
Nuostabi gamta, lengvai pasiekiami didesni miestai ir bibliotekininkės demografinės prognozės, kurių nenuginčysi, perša mintį, kad šiose apylinkėse turėtų virti nekilnojamojo turto rinka. Negyvenamų namų turėtų gausėti, kaip ir norinčiųjų jų įsigyti. Tačiau seniūnės V.Pusvaškienės teigimu, to nėra. Vaikai neparduoda tėvų namų, verčiau keliasi ten gyventi – visam laikui ar bent šiltuoju metų laiku.
Gyvenimą tarp kaimo ir miesto senokai pasirinko 82-ejų Vanda Šepetienė. Pavyzdys skautams ir visiems, kurie norėtų likti nesuglebę. Nekomerciškai ūkininkaujanti sodyboje per kelis kilometrus nuo Balninkų ponia Vanda dalija dienas tarp miesto ir kaimo (nekomerciškai reiškia, kad ūkininkauja sau, giminėms ir draugams). Visus ji apvažiuoja tamsiai žaliu „Renault“. Pasirinkusi kaimą kaip savotišką terapiją po skaudžių netekčių (per autoavariją žuvo sūnus), V.Šepetienė išliko elegantiška miestietė. Turinti statybininko išsilavinimą, dirbusi ir darbų vykdytoja, ir statybinių organizacijų pareigūne, ponia Vanda – įdomiausių istorijų pasakotoja.
Viena jų pateko į V.Šepetienės kaimynės (kaime, o ne mieste), rusų kalba rašančios Lietuvos rašytojos Lenos Eltang romaną „Kitokie būgnai“. Tai istorija apie nukirptas merginos kasas, kurios buvo įaustos į zakristijos staltiesę.
Vešlūs plaukai, išsaugoti audiny, kuris gal tvers ilgiau nei plaukus auginusi galva, – tvaraus tęstinumo metafora. Vargu ar tokį vaizdinį vadintume greitos sėkmės formule. Tačiau balninkiečiai savo ateitį sieja tais žmonėmis, iš kurių mūsų paviršutiniškais laikais mažai ko tikimasi. Jau dabar Balninkų gyvenimo audinys yra gražus, o jo tvarumą patikrins laikas.
Loading ...