"Scanpix" nuotr.

Dauguma Rytų Europos šalių gali pasigirti gausiomis išeivių bendruomenėmis užsienyje, bet Albanija šioje srityje išskirtinė valstybė. Emigracija iš šalies prasidėjo dar XV amžiuje ir neslūgsta iki šiol, tačiau per pasaulį nusiritus finansų krizei 2009 m. šalį užplūdo nematytas reiškinys – grįžtantys išeiviai.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Emigracijos istorija

Erelių šalyje, arba Škiperijoje, kaip Albaniją vadina vietos gyventojai, daug amžių buvo neramu. Nuolatiniai karai ir nepritekliai skatino albanus emigruoti į saugesnius ir turtingesnius kraštus. 1506 m. po krikščionių sukilimo pralaimėjimo Osmanų imperijai ir nacionalinio herojaus Skanderbego mirties iš šalies pasitraukė kas ketvirtas gyventojas. XIX amžiuje jau vietos musulmonai, ieškodami geresnio gyvenimo, plūdo į Stambulą, rytų Turkiją ir Egiptą. Net dabar Turkijoje albanų kilmės gyventojų priskaičiuojama keli milijonai. XX amžiuje prasidėjo emigracija į tolimesnius kraštus – JAV, Argentiną, Australiją.

Vyriausybės Tiranoje duomenimis, iš viso Škiperijos piliečių yra 4,4 mln. ir tik 2,7 mln. gyvena gimtinėje.

Albanija visais laikais buvo labai neturtingas kraštas ir iki šiol yra pati skurdžiausia Europos šalis. Pasaulio banko duomenimis, valstybės BVP sudaro vos trečdalį ES vidutinio lygio, apie 18 proc. gyventojų skursta, o du trečdaliai verčiasi sunkiai. 1990 m. atsikračiusi labai nuožmaus komunistinio režimo, Albanija nesugebėjo užtikrinti tvarios pažangos ir iš esmės pagerinti ekonominės situacijos. Taigi, vos žlugus komunizmui, iš šalies vėl plūstelėjo emigrantai.

Skaičiuojama, kad Graikijoje iki krizės 2009 m. gyveno apie 600 tūkst. albanų, Italijoje dar 500 tūkstančių. Tai tik skaičiai apie Albanijos piliečius. Vyriausybės Tiranoje duomenimis, iš viso Škiperijos piliečių yra 4,4 mln. ir tik 2,7 mln. gyvena gimtinėje. Jeigu norėtume suskaičiuoti visus albanų kilmės žmones, jų susidarytų keletą kartų daugiau. Patys albanai iš Albanijos nenori būti tapatinami su albanais, kurie gyvena aplinkinėse šalyse Kosove, Juodkalnijoje ir Makedonijoje. Ypač apie kosoviečius dažnai atsiliepiama labai nepalankiai.

Šalis priklausoma nuo Graikijos ir Italijos

Gausios albanų išeivių bendruomenės susikūrė Vokietijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Austrijoje, bet pagrindinės emigracijos kryptys buvo dvi: į kaimyninę Graikiją ir istoriniais ryšiais susijusią Italiją. Italijoje albanų bendruomenė gyvena nuo Skanderbego laikų ir jau tapusi vietos kultūros dalimi.

Išaugus nedarbui, ypač Graikijoje, vieni pirmųjų šią bėdą pajuto imigrantai, ir jie pradėjo grįžti atgal į gimtinę.

Kadangi Erelių šalis labai neturtinga, bet turi didelę išeivių bendruomenę, tai vienas svarbiausių ekonomikos ramsčių yra perlaidos iš užsienio. 2007 m. pervedimai buvo beveik pasiekę rekordinę 1 mlrd. eurų sumą, tai 10 proc. viso valstybės BVP, o absoliuti jų dauguma – iš Graikijos ir Italijos. Abi šalis donores ištikus ekonominei krizei, pinigų į Albaniją srautai sumažėjo beveik perpus, o tai smarkiai sumažino vietos vartojimą ir dar labiau pagilino ir taip jau dideles ekonomines problemas.

Recesija Graikijoje ir Italijoje neigiamai veikia ir kitus ūkinius ryšius su Albanija. Sumažėjo investicijų, turistų, pramonės užsakymų, sudrebėjo nuo Atėnų priklausomas bankų sektorius. Trečdaliu sumažėjo tarptautinė prekyba. Išaugus nedarbui, ypač Graikijoje, vieni pirmųjų šią bėdą pajuto imigrantai, ir jie pradėjo grįžti atgal į gimtinę.

Reemigrantai nelaukiami

Nedarbas Italijoje ir Graikijoje jau keletą metų laikosi rekordinėse aukštumose visoje Europoje ir perkopia 20 proc., jaunimo nedarbas dar aukštesnis ir siekia 40 procentų. Tokius socialinius procesus pirmiausia pajuto darbininkai iš Albanijos. Vieni didžiausių darbuotojų atleidimų buvo statybos sektoriuje, kur kaip tik dirba dauguma imigrantų. Graikija ėmėsi naikinti leidimus albanams gyventi šalyje, savo politiką sugriežtino ir Italija, todėl albanams neliko nieko kito, kaip grįžti į gimtinę. Kai kurie joje nėra buvę 20 metų, užsienyje gimę vaikai net nebekalba savo istorinės Tėvynės kalba. Tai tapo dideliu iššūkiu Tiranai.

2008–2014 m. į Albaniją grįžo apie 180 tūkst. reemigrantų. Politikai drąsinasi kalbėdami apie atsiveriančias galimybes panaudoti grįžusiųjų žinias ir patirtį, bet iš tiesų gimtinė neturi ką jiems pasiūlyti. Problemos kaimyninėse šalyse smarkiai atsiliepė ir Škiperijai, todėl vyriausybės galimybės padėti integruotis grįžtantiems labai ribotos. Sumažėjus perlaidų iš užsienio, padaugėjo blogų paskolų bankuose ir smarkiai smuko vietos nekilnojamojo turto rinka, kuri buvo ekonomikos variklis paskutinius kelerius metus. Nedarbas viršijo 13 proc., o darbo užmokestis 10 kartų mažesnis nei ES. Patys grįžusieji skundžiasi susiduriantys ir su vietinių priešiškumu.

Elda Uzhuri, dviejų paauglių berniukų mama, grįžusi iš užsienio, pasakoja, kad Graikijoje vaikai buvo laikomi albanais, o dabar vietiniai juos laiko graikais užsieniečiais.

Išeitis – vėl emigracija

Grįžusieji iš užsienio sunkiai pritampa istorinėje Tėvynėje ir vėl ieško kelių, kaip išvykti. Nauja kryptis buvo tapusi Vokietija. 2015 m. beveik 55 tūkst. naujų imigrantųiš Albanijos siekė leidimo likti gyventi, tačiau Vokietijos vyriausybė, susidurianti su didele imigrantų banga iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, paskelbė Albaniją saugia šalimi ir griežtai atsisako priimti albanus. Imigracijos tarnyboms buvo duoti nurodymai ne tik nesuteikti naujų leidimų gyventi, bet ir išsiųsti jau seniau gyvenančius.

Jeigu pavyktų pasinaudoti grįžusiųjų patirtimi, tai galėtų smarkiai pakeisti šalies ateitį.

Sunku tikėtis, kad dauguma reemigrantų liks Albanijoje ilgam. Sunki valstybės ekonominė padėtis, prasta infrastruktūra ir miglotos ateities perspektyvos neskatina sieti savo ateities su Erelių šalimi. Tai patvirtina tyrimo duomenys: tik 8 proc. iš grįžusiųjų investuoja Albanijoje, kiti 92 proc. to daryti neketina.

2013 m. po ekonomikos sukrėtimų buvo išrinkta nauja vyriausybė, kuri supranta katastrofišką „protų nutekėjimo“ problemą, bet naujai pradėtos reformos greitų rezultatų nežada, o gyventojai permainų nori tuoj pat.

Albanijos ekonomika ir socialinis gyvenimas 25-erius metus sukosi apie gausias išeivių bendruomenes. Dabar nusistovėję ūkiniai ryšiai trūkinėja ir nepanašu, kad situacija grįš į anksčiau buvusią. Kaimyninės šalys Pietų Europoje turi didelių ekonominių problemų, kurioms suvaldyti gali prireikti dešimtmečio, o Šiaurės Europą pasiekiantys gausūs pabėgėlių srautai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos iš esmės pakeitė požiūrį į imigrantus iš Pietų Europos. Tiranai pats metas pergalvoti savo šalies strategiją. Jeigu pavyktų pasinaudoti grįžusiųjų patirtimi, tai galėtų smarkiai pakeisti šalies ateitį.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. liepos 8 d.

"Veido" archyvas

Vieniems keliautojams Albanija – tai iš socialistinio lukšto besikalantis kraštas, kitiems – skurdo sinonimas, tretiems – nuostabios laukinės gamtos ir draugiškų žmonių šalis, stebinanti keistais praeities reliktais.

Vis dar retas turistas, keliaudamas po Balkanų šalis, išdrįsta pasukti Albanijos link. Keliautojus gąsdina neišplėtota turizmo infrastruktūra – mažai kempingų, viešbučių, trūksta aiškių kelio ženklų. Baugina ir visame pasaulyje pagarsėjusi albanų mafija. Vis dėlto turistai, nepabūgę išbandyti dulkėtų Albanijos kelių, grįžta kupini puikiausių įspūdžių ir sužavėti vaizdingų kalnų, didžiulių skaidrių ežerų, tarsi užburti legendomis apipintų pilių ir neblogai išsilaikiusių antikinių statinių. Pasak keliavusiųjų, tereikia tik su humoru priimti pasitaikančius nesklandumus ir mums jau primirštas postsovietinės šalies realijas.

Apokaliptiniai vaizdai

Priminsime, kadaise Albanijos teritorijoje gyveno, vienų šaltinių teigimu, ilyrų, kitų, dakų gentys, atsibasčiusios iš dabartinės Rumunijos teritorijos. Vėliau šį kraštą užgrobė Romos imperija, po kiek laiko žemės atiteko bizantiečiams, o nuo XIV a. iki XX a. pradžios dabartinė Albanija priklausė Osmanų imperijai. Albanijos nepriklausomybė buvo paskelbta tik 1912 m. Beje, Europą siaubusių pasaulinių karų metais šalis buvo ne kartą okupuota, tačiau sugebėjo išsaugoti nepriklausomybę.

Albanijos socialistinė valdžia buvo unikali tuo, kad sugebėjo kaip šalies priešus paskelbti ne tik kapitalistines Europos valstybes, bet ir susipykti su Kinijos Liaudies Respublika bei Sovietų Sąjunga ir taip savo šalį visiškai izoliuoti nuo viso pasaulio. Sakoma, kad net Albanijos geležinkeliai neturėję nė vienos atšakos į gretimą valstybę. Bene geriausias sovietinių laikų simbolis būtų ne Stalino statula, ne visų religijų šventyklų naikinimas, o nedideli bunkeriai, į kuriuos kilus grėsmei turėjo lįsti albanai su šeimomis ir šaudyti į priešus. Tokių bunkerių visoje šalyje pastatyta daugiau nei pusė milijono.

Dar keliaujančius po Albaniją stebina sunkiasvorės technikos skeletai pakelėse, palaidos karvės ir ožkos, nebaigti statyti neaiškios paskirties statiniai, vėjo blaškomi popiergaliai, senutėliais mersedesais zujantys albanai, kuriems neegzistuoja absoliučiai jokios kelių eismo taisyklės. Tačiau tokie vaizdai dar visai pakenčiami, palyginti su kelių kokybe. Tuo įsitikino kaunietė Eglė Vadopalienė su šeima.

Šie kauniečiai beveik tris savaites keliavo po Balkanų šalis: Serbiją, Juodkalniją, Kroatiją, Bosniją ir Herzegoviną bei šiaurinę Albaniją. Albanijoje lietuvių tikslas buvo per Komano ežerą perplaukti keltu ir pasigrožėti vaizdingais krantais – aukštais kalnais, stačiais milžiniškais akmeniniais skardžiais, smingančiais į vandenį. Tačiau pusiaukelėje iki tikslo keliautojai buvo sudvejoję ir jau rengėsi pasukti atgal į Juodkalniją.

“Važiavome keliu Podgorica–Škoderis. Kelio ilgis apie 60 km, iš jų 40 km driekiasi Albanijoje. Nors žemėlapyje šis kelias pažymėtas raudona spalva, tačiau galima sakyti, kad kelio išvis ten nėra. Asfaltas matyti tik kai kur, visur žvyras, pilna duobių, nematėme nė vieno kelio ženklo. Visur dulkės, benzino kolonėlėse stovi tik aparatų griaučiai… Vaizdas baisus”, – pasakoja ponia Eglė. Tačiau, privažiavus Škoderį košmariškas kelias baigėsi ir lengviau atsipūtę lietuviai tęsė kelionę prastokais, bet vaizdingais kalnų keliais.

Albanijoje keliautojams suglumti teko ne kartą, mat Albanija nuo kitų Balkanų šalių išsiskiria ypatingu skurdumu. “Skurdas tiesiog bado akis. Pavyzdžiui, Škoderyje dėl tilto remonto susidaro spūstys, tenka sustoti ir stovėti. Prie automobilio supuola vaikai. Jie prašo pinigų ir bučiuoja automobilį – tikrąja to žodžio prasme. Bučiuoja langą, antvožą ir tiesia rankas. Padarysim viską, tik duokit pinigų”, – šiurpų vaizdą prisimena E.Vadopalienė.

Ko gero, skurdas lemia ir tai, kad ši šalis yra laikoma nesaugi turistams. Nors pašnekovė albanus apibūdino kaip itin draugiškus, malonius ir paslaugius žmones, kurie visada padės, parodys ir paaiškins, tačiau keliautojai saugiai nesijautė, vengdavo be priežiūros palikti automobilį, prigrūstą kelioninės mantos. Itin nemalonų įspūdį poniai Eglei paliko keistas albanų jaunuolių elgesys kalnų kelyje, vedančiame nuo Fierio iki Škoderio.

“Visiškai tuščiame kalnų kelyje, kuriame važiavo tik keletas motociklininkų ir mes, žingsniavo trys maždaug penkiolikos metų vaikinai. Matėme, kaip vienas jų tiesiog ranka bandė pagriebti mus pralenkusį motociklininką. Ar tai buvo toks pokštas, aš nežinau. Tačiau kai mes važiavom, jie jau trise užstojo kelią. Vyras iš pradžių sulėtino greitį, paspaudė signalą ir tada šiek tiek pagreitino, vaikinai šoko į šonus. Nežinau, kas būtų buvę, jei jie mus būtų sustabdę”, – pasakojo keliautoja.

Geriausia, ką galima pamatyti Albanijoje

Tačiau kiti įspūdžiai – jau kur kas malonesni ir priverčia pamiršti tiek keistą jaunuolių elgesį, tiek duobėtą kelią. “Gamta nuostabi! Vaizdai pasakiški, tiesiog pribloškiantys. Na, o plaukimas keltu per Komano ežerą, tai geriausia, ką galima padaryti Albanijoje”, – teigia ponia Eglė. Dvi su puse valandos, tiek trunka kelionė keltu, galima iki soties iš ežero vidurio mėgautis didinga kalnų panorama.

"Veido" archyvas

Nors sovietinė Albanijos valdžia nelabai ir rūpinosi istoriniu paveldu, yra kur akis paganyti ir architektūros mėgėjams. Vien apie Škoderį yra bent keletas dėmesio vertų objektų. Pavyzdžiui, įdomu apžiūrėti Rozafos pilį, įkurtą ant įspūdingo kalno, stūksančio tarp Buna ir Drini upių. Legenda pasakoja, kad pilį statė trys broliai, tačiau jiems sunkiai sekėsi suręsti bent kiek patvaresnį statinį – kiek per dieną pastatydavo, tiek per naktį sugriūdavo. Vienas išminčius patarė statytojams paaukoti žmogų. Broliai nuspendė auką išsirinkti iš savo žmonų. Paaukos tą, kuri pirma atneš pietus. Pietus atnešė jauniausiojo brolio žmona Rozafa ir buvo užmūryta sienoje. Na, gal ne dėl gražios legendos, o dėl kruopštaus meistrų darbo pilis stovi iki šiol ir stebina savo didybe. Kitas dėmesio vertas objektas yra grakštus XVIII a. trylikos arkų akmeninis tiltas Ura e Mesit, jungiantis Kir upės krantus.

Škoderio mieste yra ir muziejų, XVI–XIX a. pastatų, restauruota katedra, nauja Ebu Beker mečetė, tačiau, anot Eglės, čia nesinori vaikštinėti, erzina dulkės, netvarka ir krautuvėlės, pilnos plastikinio šlamšto.

Na, o norintiems išsamiau susipažinti su Albanija, verta žinoti, kad daugiau įdomių istorinių miestų yra susitelkę netoli Tiranos. Pati sostinė neturi įspūdingų architektūrinių statinių, tačiau nustelbina ryškiaspalviu ir margaspalviu miesto centru, pašėlusiu naktiniu gyvenimu. Pasibasčius keisto miesto gatvėmis reikėtų dumti į Adrijos pajūrį – Duresio miestą. Apžiūrėjus grėsmingų miesto sienų liekanas, didžiulį II a. antikinį amfiteatrą, kuriame kruvinas gladiatorių kovas galėjo stebėti apie 16–17 tūkst. žiūrovų, lieknus mečečių minaretus, galima atsipūsti puikiame paplūdimyje.

O kam jūra nepatinka, verta apsistoti Elbasanio mieste, kur galima rasti didelę įvairovę lankytinų objektų: priešistorinių statinių griuvėsių, romėnų statinių likučių, XV–XVI a. pilies sienas ir bokštus, to paties amžiaus mečečių, pravoslavų vienuolynų. Rodos, kiekvienas istorijos vingis, kiekviena čia klestėjusi tauta ir religija įamžinta kuriame nors istoriniame pastate. Nereikia net eiti į muziejų!

Na, o tie, kurie nori akimirksniu perkeliauti visą Albanijos istoriją, tikrai bus įdomu aplankyti vietoves, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Butrinį ir Girokasterį. Nusivylusių istorine didybe nebus nė vieno.

Verta paminėti ir tai, kad Albanija – pigi šalis, pavyzdžiui, kempingas prie Komano ežero poniai Eglei su šeima kainavo vos penkis eurus (truputį daugiau nei 17 Lt), o trijų žmonių pietūs su gėrimais gerame Škoderio restorane – apie 50 Lt. Beje, savarankiškai keliaujantys turistai baiminasi nesklandumų Albanijos pasienyje, tačiau, pasak E.Vadopalienės, sieną kirto greitai ir sklandžiai, nereikėjo mokėti jokių kyšių ar mokesčių.

Kokį įspūdį palieka patys Albanijos gyventojai? Tikrai neblogą, tiesa –  kiek savotišką. Albanija svajonių šalis gali pasirodyti tiems, kurie mėgsta neskubų gyvenimą, kuriems patinka ilgai gurkšnoti kavą ir plepėti su bičiuliais. Neretai atrodo, kad būtent tai ir yra pagrindinis daugelio albanų užsiėmimas. Ypač vyrų, kurie įsitaiso kokioje nors pakampėje įrengtoje kavinukėje ir ramiai geria turkišką kavą. Patys albanai teigia, kad jiems svarbiausia – šeima ir draugai. Darbas gali ir palaukti, tad jam skiriama vos keletas valandų per dieną.

Faktai apie Albaniją:

Albanijos Respublika – valstybė Pietryčių Europoje
Plotas – 28,8 tūkst. kv. km
Sostinė – Tirana
Gyventojų skaičius – 3,5 mln.
Religija: daugiau nei pusė Albanijos gyventojų – musulmonai
Valiuta – lekas

Šalies pavadinimas albaniškai reiškia “Erelių žemė”, tad šalies vėliavoje ir herbe pavaizduotas dvigalvis erelis

Svarbu žinoti, kad Šiaurės Albanija ir Pietų Albanija – visiškai skirtingos. Į pietus ilsėtis prie gražios Adrijos jūros traukia daug turistų, nemažai jų atvyksta iš Italijos, tad pietinė Albanija kur kas tvarkingesnė ir šiek tiek turtingesnė.

Albanijos kontrastai  juntami Tiranoje, kur greta apgriuvusios bakūžės dygsta dangoraižis, o sostinės žvyrkeliu lekia prabangus automobilis.