„Jūroje reikia būti gimusiam po laiminga žvaigžde. Yra kapitonų, kuriuos tarsi persekioja nemalonumai, o kiti išplaukioja visą gyvenimą – ir nieko, be incidentų“, – sako naujasis Klaipėdos uosto kapitonas Adomas Alekna, pats beveik dvidešimt šešerius metus dirbęs jūroje. Pusę jų – laivo kapitonu.

Paklaustas, kaip iš gimtojo Dirginčių kaimo Skuodo rajone sugalvojo iškeliauti mokytis į prestižinę Stepano Makarovo jūrinę akademiją tuomečiame Leningrade, A.Alekna ilgai sukiojasi odiniame krėsle ir pats trauko pečiais, tarsi tokiu likimo pokštu stebėdamasis.
Giminėje buvo jūrininkų? Nebuvo. Marinistinėmis knygomis žavėjosi? Ne daugiau kaip kiti berniukai. Vienintelis vaikystės „okeanas“ – tvenkinys, iš kurio traukdavo gružlius ir pūgžlius. Vienintelis „šturvalas“ – motociklo vairas…
„Du jaunesni broliai labiau linkę prie technikos nei aš – jie net kolūkio nurašytą traktorių atgaivino, kad nereikėtų arklio į laukus kinkyti. Su traktoriumi berniukams vis įdomiau… Abu ir tapo autošaltkalviais, mašinas remontuoja. Kitas brolis – ūkininkas, šeimininkauja sodyboje, kurioje visi užaugome. Buvom paprasti kaimo vaikai – ravėdavom, šieną pjaudavom, bulves sodindavom“, – kalba žvelgdamas kažkur pro langą, o gal – pro išnykusius metus.
Uosto kapitono tarnyba įkurdinta antrame Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos pastato aukšte – priešingai nei iš kitų uosto vadovų kabinetų, čia nei tyvuliuojančių marių, nei laivų pro langą nepamatysi. Užtat kapitono kompiuterio ekrane Klaipėdos uostas ir jo prieigos – kaip ant delno. Prieš tai septynerius metus A.Alekna dirbo Laivų eismo tarnybos viršininku, tad vaizdai iš šios tarnybos stebėjimo bokštų įsirėžę ilgam. O vienas pirmųjų užsibrėžtų darbų – kitąmet atnaujinti pasenusius tarnybos bokšto radarus, kurie nebeatitinka nūdienos reikalavimų.
Dar greičiau – jau šią žiemą – žadama parsiplukdyti šiuo metu Estijoje, Saremos salose, baigiamą statyti naująjį direkcijos hidrografinį laivą „Lotas“, pakeisiantį atitarnavusią poros dešimtmečių senumo „Rusnę“. Į „Lotą“ bus perkelta ir laikinai „Rusnėje“ sumontuota naujos kartos gylio matavimo įranga, kuri laivybos kanalo dugno reljefą fotografuoja ryškiomis vaivorykštės spalvomis.
„Štai čia, tas raudonas, – kanalo šlaitas, matot? O šitos žalios vagos su tamsiais akmenukais – kanalo dugnas. Žemkasės vamzdis gilindamas jį taip išarė. Nors bulves sodink“, – juokiasi kapitonas.

Kaistantis telefonas

Ant stalo nerimsta telefonas: dienraščių žurnalistai vienas po kito tikslinasi, kas pirmąjį lapkričio šeštadienį nutiko baržai, gabenusiai iš Malkų įlankos iškastą gruntą į jo skandinimui numatytą vietą jūroje. „Jūra buvo banguota, kroviniui triumuose pasislinkus kairiojo borto link, 3,7 jūrmylės nuo uosto vartų nutolęs laivas gavo dešimties laipsnių kreną. Siekdami išvengti nelaimės, priėmėm sprendimą išpilti krovinį įvykio vietoje. Kiek buvo likę plaukti iki dampingo rajono? Dar maždaug dvigubai tiek. Ne, grunto susemti nereikės – jūra pati juo pasirūpins“, – kantriai aiškina rašto broliams, tačiau padėjęs ragelį susirūpina: kažin ar pavaldiniai jau pranešė Aplinkos apsaugos departamentui? Kad ten nepagalvotų, jog uostininkai bando kažką nuslėpti…
Dabar vienintelė incidento pasekmė – po vandeniu netikėtai išdygusi smėlio kalva ir sunerimę žurnalistai. O kas žino, kuo būtų pasibaigę, jei audringoje jūroje baržai būtų buvę leista tęsti kelionę? Galėjo kilti pavojus laivui, dar svarbiau – jo įgulai. Gelbėjimo operacijos kainuoja brangiai… Kapitonas tikisi, kad gamtosaugininkai, iškastame grunte kruopščiai skaičiuojantys teršalų miligramus, tai supras.
Vos ragelis plumpteli į vietą – vėl skambutis. Krovos bendrovės vadovas mėgina užsitikrinti leidimą į lapkričio viduryje atplauksiantį laivą pakrauti kuo daugiau grūdų. O kas šiandien gali pasakyti, koks tuo metu bus vandens lygis uosto akvatorijoje? Iš kur – rytų ar vakarų pusės – pūstelės vėjas, atginsiantis arba, atvirkščiai, į jūros platybes nuginsiantis taip reikalingus uostininkams papildomus leistinos laivų grimzlės centimetrus? Kapitonas ilgai dėsto aname laido gale puikiai žinomus dalykus ir stengiasi nieko neprižadėti. Juk klirensas vidinėje Klaipėdos uosto akvatorijoje kaip buvo, taip ir liko 1,5 m – nepaisant to, kas sėdi uosto kapitono krėsle ir kiek lietuviškų grūdų žada perbėgti į konkuruojantį Liepojos uostą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Paskutinėms savo karjeroje olimpinėms žaidynėms šiuo metu intensyviai besiruošiantis lengvaatletis Virgilijus Alekna tvirtina, kad šiais metais nei vienos olimpinės sporto šakos Lietuvos atstovai neturėtų jaustis finansiškai nuskriausti.

Mat taip dar niekuomet nėra buvę, kad visos sporto federacijos būtų gavusios viską, ko prašė. Apie pastaraisiais metais vykstančius poslinkius Lietuvos sporto pasaulyje kalbamės su dukart olimpiniu čempionu V.Alekna, kuriam šiemet Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje suteikta garbė nešti mūsų šalies vėliavą.

VEIDAS: Dažnai galima išgirsti priekaištų, kad Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas krepšiniui, o kitos sporto šakos pamirštamos. Kiek, Jūsų vertinimu, yra pagrįstos tokios kalbos?
V.A.: Nereikia stebėtis, kad šiandien krepšinis Lietuvoje – populiariausia sporto šaka. Didžiausio dėmesio krepšininkai sulaukia pelnytai. Juk iškovota daugybė medalių. Krepšininkai pergales laimi kiekvienais metais įvairiose amžiaus grupėse. Tai ir suformuoja teigiamą įvaizdį apie krepšinį. Būtent todėl šią sporto šaką lietuviai mėgsta. Daug vaikų ir suaugusiųjų žaidžia krepšinį, stebi rungtynes, nes geriausiai išvystyta šios sporto šakos infrastruktūra. Vis dėlto, dėmesio sulaukia ir kiti sportininkai. Štai prieš kelis metus pradėtos mokėti valstybinės stipendijos aukšto meistriškumo sportininkams. Šiuo metu jau nemažas būrys jas gauna. Tai patvirtina, kad valstybė pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiria sportininkams.
VEIDAS: Ar pakanka tokio dėmesio?
V.A.: Žinoma, jo galėtų būti ir daugiau, tačiau bent jau šiemet sportininkai neturėtų skųstis. Olimpiniais metais kai kurios sporto federacijos gavo net trigubai daugiau pinigų nei anksčiau Dar niekuomet toks finansavimas nebuvo skiriamas. Šiais metais nusiskundimų, bent jau iš tų sporto šakų, kurių atstovai dalyvauja olimpiadoje, dėl pinigų stygiaus tikrai neturėtum išgirsti. Pasirodo, teisingai sudėliojus prioritetus, net tokiais visai valstybei sunkiais metais, galima rasti lėšų sportui.
VEIDAS: Kodėl šiemet sportininkai sulaukė didesnio dėmesio iš valstybės. Juk Lietuva daugelį metų dalyvauja olimpiadose?
V.A.: Pernai ruošiantis Europos krepšinio čempionatui ir daug investavus į krepšinį, pavyzdžiui, arenas, kitos sporto šakos nukentėjo. Tačiau šiemet krepšinio federacija iš biudžeto negavo nei lito, nes čempionato metu uždirbo nemažą pinigų sumą ir iš tų lėšų sutiko dengti šiemetines išlaidas. Tad du milijonai litų atitinkamomis dalimis buvo padalinti kitoms federacijoms. Taip kitos sporto šakos pajuto ženklų lėšų padidėjimą.
VEIDAS: Kas paskatintų lietuvius labiau domėtis kitomis sporto šakomis, o jaunimą žaisti ne vien tik krepšinį?
V.A.: Geriausiais skatinimas – sportininkų iškovojamos aukštos pergalės Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Neabejoju, kad tų šakų atstovai, kurie šiemet iš Londono parsiveš medalius, kelis kartus pakels savo atstovaujamo sporto populiarumą. Prieš dešimt metų Lietuvoje mažai kas žinojo, kas yra sportinė penkiakovė, o dabar tai viena iš svarbiausių sporto šakų mūsų šalyje. Kai tik laimimos prizinės vietos ir spaudoje pasirodo daugiau straipsnių apie tuos sportininkus, iškart daugiau vaikų ateina treniruotis.
VEIDAS: Ar šiandien vaikams sudarytos pakankamos sąlygos treniruotis?
V.A.: Visada norisi geresnių sąlygų, bet neatsiras tokio stebukladario, kuris per vieną dieną viską sutvarkytų. Per dvidešimt dvejus metus situacija pasikeitė, bet ne taip ženkliai, kaip norėtųsi. Daugelis sporto salių vis dar apleistos, dušai neatnaujinti, nesinori net kojos ten įkelti. Tad į tokias sales vaikai neateis. Jie pasirinks kitą tuo metu patrauklesnę, nors ir ne tokią naudingą veiklą: televizorių, kompiuterinius žaidimus. Jei norime pritraukti jaunimą, pirmiausia turime, pateikti patrauklų pasiūlymą. O talentingų vaikų tikrai yra, tačiau reikia padėti jiems atsiskleisti. Kai turėsime sutvarkytą infrastruktūrą, talentų tik daugės.
VEIDAS: Ko stinga, kad būtų kuriama, atnaujinama sporto infrastruktūra?
V.A.: Daugelį metų Lietuvoje buvo bandoma vienu metu renovuoti daug sporto bazių. Dėl to nei viena nėra sutvarkyta iki galo, nors pradėta nemažai darbų. Estija, Latvija, Lenkija gerokai toliau pažengusios nei mes. Ten sporto bazės geriau sutvarkytos, nemažai naujų pastatyta, kitos renovuotos. Ir pas mus vyksta atsinaujinimas, tačiau kur kas lėtesniais tempais nei kaimyninėse šalyse. Jeigu būtų dar ženklesnis valstybės prisidėjimus prie tokių projektų, darbai sparčiau judėtų. O kurti sporto infrastruktūrą labai svarbu, tačiau ne dėl to, kad galėtumėt didžiuotis medaliais. Svarbiausia, sudaryti sąlygas kuo didesnei daliai visuomenės sportuoti: ir jaunimui, ir pagyvenusiems žmonėms. Tai turėtų būti vienas iš pagrindinių valstybės tikslų. Renovuojant senas ir kuriant naujas sporto bazes galima stipriai prisidėti prie žmonių sveikatinimo. Be to, prasidėjus masiniam sportavimui, užaugs ir dar daugiau naujų talentų, kurie garsins mūsų šalį pasaulyje, skins pergales Europos, pasaulio čempionatuose, olimpiadose.
VEIDAS: Ar mūsų valdininkai pritaria tokiam požiūriui?
V.A.: Daugelyje valstybių sportas suprantamas kaip investicija į žmogų. Tad tiesiamos dviračių trasos, bėgimo takeliai parkuose, kuriamos nedidelės jogos, žaidimų aikštelės. Šia kryptimi jau einama ir Lietuvoje, suprantama, kad pinigai investuoti į sporto infrastruktūrą po penkerių ar dešimties metų grįš dvigubai. Mat kai žmonės nuolat sportuoja, jiems reikia mažiau vaistų, jie rečiau kreipiasi į gydytojus, mažėja išlaidos sveikatos apsaugos sistemai.
VEIDAS: Ar pastebite, kad daromi konkretūs žingsniai, kad sportavimas taptų masiniu reiškiniu mūsų visuomenėje?
V.A.: Yra pastatyta naujų baseinų, rajonuose atidaryta stadionų. Užsibrėžta Lietuvoje kasmet sutvarkyti po kelias sporto bazes įvairiuose miestuose. Tad visos šalies kontekste, nelabai jaučiama, kad investuojama į sportą. Jeigu visos lėšos būtų panaudojamos tik Vilniuje, labai greitai pamatytume rezultatą ir naudą, tačiau negalima skriausti ir mažesnių miestų. Jeigu dabartiniai tempai bus išlaikyti, po maždaug dešimties metų, poslinkiai bus ženklūs. Turėsime tokias sporto bazes, kaip daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių.
VEIDAS: Grįžkime prie profesionalaus sporto. Kokiomis sąlygomis treniruojasi mūsų sportininkai ruošdamiesi olimpiadai?
V.A.: Šiuo metu aš treniruojuosi Palangos stadione, kuriam mažiausiai keturiasdešimt metų. Jis tik savo kontūrais primena stadioną, tačiau mėtyti diskui vietos užtenka. Yra šiokia tokia sunkumų kilnojimo salė. Nuvažiuojame ir į Klaipėdą pasportuoti. Keikti galima viską, tačiau vaizdas, kuris buvo prieš penkiolika metų, kai pradėjau sportuoti, nuo dabartinio labai skiriasi. Anuomet sportas tikrai buvo pamirštas ir apleistas, todėl labai daug puikių trenerių paliko Lietuvą. Dabar jau turime keletą, nors nedidelių, bet naujų stadionų, yra sutvarkytų maniežų. Žinoma, jeigu sportininkai treniruotųsi tik Lietuvoje, medalių neparvežtų. Tačiau aukščiausio lygio sportininkams sudaromos puikios sąlygos treniruotis kitose šalyse. Visi gali laisvai išvykti į užsienyje vykstančias treniruočių stovyklas. Jeigu situacija būtų beviltiška, neturėtumėm tiek profesionalų. Štai šiais metais į olimpines žaidynes vyksta apie penkiasdešimties įvairių sporto šakų atstovų delegacija. Sugebame ne tik įvykdyti normatyvus, bet parvežame ir nemažai medalių iš kiekvienos olimpiados, čempionatų.
VEIDAS: Teigiate, kad Lietuvos sportininkų situacija gerėja, vis dėlto skiriamas finansavimas keliolika kartų mažesnis nei kitose šalyse. Nepaisant to mums pavyksta nugalėti turtingų šalių atstovus.
V.A.: Aš jau vetenaras, tačiau esu nusiteikęs kovingai. Manau, kad ir kiti sportininkai, kurie važiuoja į olimpines žaidynes, tvirtai tiki savo jėgomis ir stengsis pasirodyti, kuo geriau. Atstovaudami Lietuvai mūsų sportininkai negalvoja, apie tai kokiomis sąlygomis treniravosi, nes ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau mylėti savo šalį, deramai jai atstovauti ir kuo geriau pasirodyti. O visi sunkumai eina ir praeina.
VEIDAS: Paprognozuokite, kiek lietuviai parsiveš medalių iš Londono olimpinių žaidynių?
V.A.: Nesu orakulas, tad nedrįsčiau spėlioti, iš anksto prognozuoti. Vis dėlto, neabejoju, kad visi sportininkai patekę į olimpines žaidynes, žino ko ten važiuoja, ką atstovauja ir dės maksimalias pastangas, kad kuo geriau pasirodytų. Visuomet mūsų sportininkai stengiasi maksimaliai išnaudoti savo jėgas ir parodyti geriausius rezultatus. Tokių pastangų norėtųsi ir iš valdininkų, nuo kurių priklauso poslinkiai sporte, sporto infrastruktūroje.

Sekmadienį posėdžiavusi Darbo partijos taryba sostinės “darbiečius” dėl valdančiosios koalicijos sudarymo įgaliojo derėtis su konservatoriumi Raimundu Alekna ir nepriklausomų kandidatų koaliciją į Vilniaus tarybą atvedusiu Artūru Zuoku.

Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas sostinėje norėtų matyti A.Zuoko bloko, konservatorių bei “darbiečių” koaliciją, tačiau sako turintis mažai vilčių, kad A.Zuokas ir R.Alekna sutars dirbti kartu.

“Tai būtų idealiausias variantas – A.Zuokas, konservatoriai ir Darbo partija. Bet, tiesą sakant, aš jau prarandu viltį, kad tokia koalicija įmanoma. Todėl mes savo partijos narius įpareigojame derėtis su abiem, ir kuriems pavyks surinkti aritmetinę daugumą, visų pirma, su tais ir kalbėsimės”, – BNS sakė V.Uspaskichas.

Jis tvirtino, jog griežta Darbo partijos sąlyga – kad mero postas atitektų arba R.Aleknai, arba A.Zuokui, ir jokiu būdu “tvarkiečiams” ar lenkams.

Po Darbo partijos tarybos buvo išplatintas pranešimas, kuriame griežtai atmesta galimybė “tiesiogiai derėtis su partija “Tvarka ir teisingumas”, kaip nepatikimais partneriais, bei su Lenkų rinkimų akcija”, tačiau “darbiečiai” neprieštarautų šių partijų atstovų buvimui vienoje ar kitoje valdančiojoje daugumoje.

“Mūsų sąlyga, kad meras būtų arba A.Zuokas, arba R.Alekna, ir nebūtų jokių kombinacijų, kai merais siūlomi mandatų mažiau taryboje turintys “tvarkiečiai” ar V.Tomaševskio blokas”, – sakė V.Uspaskichas.

Darbo partija dalyvaudama koalicijoje norėtų gauti vicemero ir savivaldybės administracijos direktoriaus arba dviejų jo pavaduotojų postus.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Vilniaus miesto skyrių sueiga yra pritarusi iniciatyvai sostinėje koaliciją sudaryti su “darbiečiais”, “tvarkiečiais” ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio bloku.

Oponuojantį bloką kuriantis A.Zuoko judėjimas koaliciją formuotų su socialdemokratais, Rusų aljansu ir “darbiečiais”.

Be Darbo partijos atstovų valdančiosios koalicijos sostinės savivaldybės taryboje negali sudaryti nei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, nei A.Zuoko koalicija.

Per vasario pabaigoje vykusių savivaldos rinkimų daugiausia – 12 vietų – gavo A.Zuoko ir Vilniaus koalicija. 11 mandatų gavo Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų Aljanso koalicija “Valdemaro Tomaševskio blokas”, dešimt – Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, aštuonis – Darbo partija, po penkis – Lietuvos socialdemokratų partija bei partija “Tvarka ir teisingumas”.

Opozicinės Seimo frakcijos “Tvarka ir teisingumas” seniūnas Valentinas Mazuronis kreipėsi į Vilniaus miesto merą Raimundą Alekną, prašydamas pakeisti sprendimą ir leisti profesinėms sąjungoms sausio 16-ąją rengti mitingą prie Seimo.

V.Mazuronis dėl draudimo profesinėms sąjungoms rengti mitingą prie Seimo atviru laišku kreipėsi į sostinės merą R.Alekną ir žmogaus teises ginančias organizacijas.

“Esu labai susirūpinęs iškilusia grėsme mūsų demokratijai. Tokią grėsmę neabejotinai kelia Vilniaus miesto savivaldybės priimtas sprendimas neleisti Profesinių sąjungų konfederacijai sausio 16 dieną rengti mitingo prie Seimo. Todėl nuogąstaudamas kreipiuosi į jus ir prašau iš naujo apsvarstyti šį sprendimą ir jį pakeisti”, – rašoma V.Mazuronio laiške.

Parlamentaro vertinimu, “draudimas visuomenei rinktis norimose vietose ir išsakyti savo nuomonę yra ne tik neteisingas, bet ir neteisėtas”.

Leidimo sausio 16-ąją rengti mitingą prie Seimo negavusi profsąjunga sako neketinanti jo rengti kokioje nors kitoje vietoje.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas BNS pirmadienį tvirtino kol kas negavęs oficialaus raštiško atsakymo iš savivaldybės ir piktinosi negalintis kreiptis į teismą. Jo teigimu, savivaldybė tyčia vilkina pateikti atsakymą, kad teismas nespėtų išnagrinėti skundo.

Gruodžio 29-ąją savivaldybės atstovai žiniasklaidai pranešė, kad sausio 16-osios mitingo profsąjungoms neleido rengti prie Seimo ir pasiūlė jį organizuoti kitoje vietoje – prie “Siemens” arenos arba Kalnų parke.

Sostinės savivaldybės Renginių derinimo komisijos pirmininkas Virginijus Dastikas aiškino, kad mitinguoti prie Seimo nenorima leisti, kadangi tomis dienomis sostinėje vyks nemažai tragiškų Sausio 13-osios įvykių dvidešimtmečiui skirtų renginių.

Mitingo organizatorių teigimu, norima protestuoti dėl nedarbo, kainų, skurdo, pensijų ir minimalios algos dydžio.

Užpernai sausio 16-ąją į akciją prie Seimo susirinko keli tūkstančiai Lietuvos piliečių. Iš pradžių vyko taiki akcija, kuria protestuota prieš kai kurias valdančiosios koalicijos vykdomas reformas, tačiau maždaug 100 jaunuolių pastangomis ji peraugo į neramumus. Jų metu sužeisti 34 mitingo dalyviai ir keli pareigūnai.

Protesto akciją praėjus lygiai dvejiems metams po riaušių nori rengti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir Socialistinis liaudies frontas.