Veido istorija

1992-aisiais, kai buvo priimta Lietuvos Konstitucija ir įvyko pirmieji Seimo rinkimai, kai Barselonos olimpinėse žaidynėse nuskambėjo Lietuvos himnas, kai atsirado „vagnorkės“ (pereinamoji Lietuvos valiuta) ir maisto produktai kasdien brangdavo po keliskart, kai klestėjo Gariūnai ir prekyba metalais, kai „Coca-Cola“ skardinė kainavo dolerį, o didžiausias atlyginimas, kurį gavo tuometis Vyriausybės vadovas Aleksandras Abišala, buvo 37,5 dolerio, kai 30 proc. vilniečių negalėjo susimokėti už komunalines paslaugas, o 78 proc. Lietuvos gyventojų guodėsi žiūrėdami serialą „Ir turtuoliai verkia“, tada, spalio 15-ąją, gimė „Veidas“ – pirmasis analitinis savaitraštis Baltijos šalyse.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Nuo pirmojo „Veido“ numerio viršelio į skaitytoją žvelgė Lietuvoje apsilankiusi Švedijos karališkoji pora. Vėliau – „Veido“ viršelio verta olimpinė svajonių komanda, nepriklausomos Lietuvos krepšinio rinktinė, nugalėjusi Rusiją, ir daugiausiai apie to meto nuotaikas pasakantis šūkis „Better Dead than Red“ („Geriau lavonas negu raudonas“). Maestro Stasys Povilaitis „Veido“ viršelyje patvirtino nenorintis būti pirmas, tik siekiantis būti reikalingas. O Naujųjų metų išvakarėse skaitytojams „Ilgiausių! Laimingų! Vaisingų!“ nuo šventinio stalo linkėjo Ingridos ir Arvydo Sabonių šeima.

„Veidas“, kuriam #NeTasPats, 24 metus į svarbiausias valstybės gyvenimo sritis žvelgė giliau. Pasirodęs likus dešimčiai dienų iki pirmųjų 1992 m. Seimo rinkimų, „Veidas“ pirmiausia žvelgė giliau į valstybės kūrimą – iki valdymo tada dar buvo toli.

Antrajame numeryje, prieš pat Seimo rinkimus, „Veidas“ imasi skaitytojui aiškinti rinkimų reikšmę ir galimas pasekmes. Svarbiausias numerio rašinys – viršelio tema „Nomenklatūros ruduo“. Pirmasis „Veido“ vyriausiasis redaktorius Valdas Vasiliauskas skaitytoją nuveda į neaiškiai, bet greitai įgyto ar skubiai pastatyto Brazauskų šeimos turto – privatizuotų butų, dukterų namų ir žentų sodybų kiemus. Pakeliauti po gražiausias Lietuvos vietas, apžiūrėti ką tik iškilusių sodybų ar tebestatomų namų „Veidą“ tąkart paakino rudenį prieš pat rinkimus išleista Algirdo Brazausko knyga „Lietuviškos skyrybos“. Greičiau ne pati knyga, bet skyrelis apie nematomą valdžios pusę, kuriame atviraujama apie paskutines kapeikas ir tariamą nomenklatūros neegzistavimą: menkas algeles, skanesnį maistą Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto valgykloje tik prieš Kalėdas, silkę bufete – tik prieš Kūčias ir t.t.

Nereikia nė sakyti, kad „Veide“, kuris nuo pat pradžių nestokojo nei kritiško požiūrio, nei aštrios plunksnos, toks iliustruotas reportažas tapo kartu ir knygos recenzija, kurioje atskiro aptarimo sulaukė pareiškimai apie esą tylią, visuotinę ir kitokią teigiamą LKP rezistenciją.

Veidas Nr. 2

Iš kito puslapio žvelgia Čekijos prezidentas Václavas Havelas. Svarstydamas apie „Valdžios pagundas“ V.Havelas reabilituoja politiką, bet ne jos dalyvius: „Meluoja visi, tvirtinantys, kad politika yra nešvari. Tiesiog politika yra darbas, kuriam dirbti reikalingi ypatingai švarūs žmonės, nes politikoje ypač lengva moraliai susitepti.“

Kaip ir pasitaiko priešrinkiminiu laikotarpiu, antrajame „Veido“ numeryje yra ir „politinės reklamos“: Pabaltijo Darbo Raudonosios Vėliavos Geležinkelio apygardoje kandidatuoja Juozas Erlickas, kurį iškėlė KGB. Nepriklausomybės aikštėje gimęs kandidatas anketoje nurodo, kad nuo 1990-ųjų kovo 11-osios priklauso optimistiniam judėjimui „Už KGB agentų legalizavimą“, jo išsilavinimas – moka sukti sąnarius, traukti dantis, durimis priverti pirštus, dargi ieško simpatiškos 18–55 metų amžiaus agentės.

Priešrinkiminio numerio pirmame puslapyje Vidmantas Valiušaitis visai rimtai primena, jog per pustrečių nepriklausomybės metų padaryta labai daug, bet ne tiek, kad negrįžtamai būtwwų įtvirtinta „restitucinė“ koncepcija (Romualdas Ozolas įvardijo dvi valstybės atkūrimo koncepcijas – restitucinę ir evoliucinę): „Tai, kas pasiekta nepaprasto atkaklumo ir net aukos kaina, tebėra labai trapu ir gana nepastovu. Todėl sekmadienį įvyksiančiuose rinkimuose Lietuvos žmonės turės lemtingai nuspręsti – kurią valstybės ugdymo kryptį tęsti toliau?“

Rinkimai įvyko, 44 proc. balsų surinko Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), buvusi LKP. Ginas Dabašinskas po rinkimų išėjusiame „Veide“ svarsto apie „Istorijos tylą“ ir konstatuoja, kad per trejus metus Lietuva tapo valstybe, bet ne piliečių visuomene. Ar po 24 metų mes pasikeitėme?

Puslapio apačioje, „Savaitės sentencijų“ skiltyje, spausdinama prof. Vytauto Landsbergio mintis: „Palinkėkime verčiau vieni kitiems ramybės ir protingesnių laikų.“

Veidas Nr. 4

Po LDDP pergalės „Veidas“ nagrinėja dešiniųjų pralaimėjimo priežastis. Straipsnio autorius Kostas Malinauskas pastebi, kad, viena vertus, LDDP-LKP, per ilgus savo valdymo dešimtmečius išugdžiusi užguitą žemo lygio, vergiškos dvasios visuomenės dalį, ir toliau puikiai valdė jos sąmonę, žinojo, ko reikia eiliniam žmogui. Kita vertus, dešinieji per mažai dėmesio skyrė ekonominiam stabilumui, žmonių ekonominei gerovei, nors tokia ekonominė situacija buvo ne tik Lietuvoje, juk smukimas – SSRS ekonominio kracho išraiška.

1992-aisiais „Veidas“ nekritikavo rinkėjų valios, nes „tautos valia, pareikšta rinkimų metu, yra neapskundžiama“ ir pati tauta turi įsitikinti savo sprendimo teisingumu. Daugiau – jokio sielvartingesnio apmaudo.

Kažin ar verta ieškoti paralelių tarp pirmųjų Lietuvos Seimo rinkimų, įvykusių iškart po „Veido“ gimimo dienos, ir šių, prieš pat „Veido“ 24-erių metų sukaktį. Žinoma, panašumų rasti galima. Ir tada, ir dabar – dvi ryškiausios politinės jėgos, kalbos apie reformų būtinybę ir „tobulintinus“ dalykus. Bet juk „Veidas“ dar 1992-aisiais diegė, kad rinkėjo valia – nekritikuojama, demokratijos kelias – vingiuotas, pozicijos ir opozicijos nesutarimai – normalus dalykas.

Veidas Nr. 12

Kaip, likus kelioms dienoms iki 1992 m. Seimo rinkimų, „Veide“ vylėsi V.Valiušaitis, svarbiausia, kad 1992 m. Seimas sudėtų valstybės pamatus: „Tada jau nebūtų taip svarbu, jei eiliniuose Seimo rinkimuose į valdžią ateitų „ne ta“ politinė grupė. Svarbiausia, kad būtų sukurta Lietuvos valstybė, kurioje, Australijos lietuvių rašytojo Pulgio Andriušio žodžiais, nebūtų gėda dirbti saugume.“

Taigi, 2016 m. spalio 9 d. Lietuvos saugume dirbti ne gėda, o „Veidui“ – ir toliau #NeTasPats, kur kas vyksta ir kur eina mūsų valstybė.

Skaitykite „Veidą“ ČIA. Jis su Jumis jau 24 metus.

– Kaip vertinante Vyriausybės planus pertvarkyti valstybei priklausančių įmonių valdymą, sukuriant bendrą holdingo kompaniją “Visuomį”?

– Būtų tikrai gerai atskirti politikus nuo įmonių valdymo, kad bendrovių valdyboje nesėdėtų ministerijų deleguoti valdininkai. Jie dabar vis tiek nieko nesprendžia ir nieko neatsako, o prieš kiekvieną balsavimą įmonės valdyboje eina pas ministrą ir klausia jo nurodymo. Toks atskyrimas yra visame pasaulyje.

Tačiau sumetus visų valstybei priklausančių bendrovių akcijas į vieną holdingą, vien nuo to bendrovių valdymas nepagerės. Kaip anglai sako, velnias slypi detalėse, arba tame, kaip konkrečiai veiks sprendimo priėmimo ir atsakomybės už juos mechanizmas.

Korporatyvinis valdymas nėra paprastas, reikia išmanyti verslus, kuriais užsiima konkrečios bendrovės. Kyla rimtų abejonių, ar vienas ir tas pats žmogus pajėgtų vienodai gerai išmanyti tokias tolimas verslo sritis, kaip miškininkystė ir geležinkelių infrastruktūros tvarkymas. Reikėtų gerai pagalvoti, ar nevertėtų sukurti holdingus pagal bendrovių veiklos sritis – transporto, miškų, paslaugų, nekilnojamojo turto ir panašiai.

Jeigu holdingas, kaip dabar planuojama, vis dėlto bus vienas, tuomet iš jo teks daryti kažką panašaus į ministeriją. Nes tik tokiu atveju turto valdytojai įgis galimybę gauti nepriklausomą informaciją apie valdomus verslus: padėtį rinkose, analogiškų privačių ar kitose valstybėse veikiančių bendrovių veiklą, kad spręstų, ar gerai dirba tiesioginiai bendrovių vadovai. Priešingu atveju kils klasikinė informacijos asimetrijos problema, kai įmonės vadovas geriau išmano padėtį nei įmonės savininkas.

Tačiau bene didžiausia problema bus valdymo kultūra ir tradicijos – na, kaip dabar, pavyzdžiui, susisiekimo ministras nebegalės duoti nurodymo oro uosto direktoriui? Toks valstybinių įmonių valdymo modelis, kuris veikia Skandinavijoje, kurioje ministrai įmonių vadovams neskambinėja, nebūtinai veiks lietuviškos politinės kultūros sąlygomis.