Garsiąją Juilliardo muzikos mokyklą Niujorke, kurią sapnuose regi visas Lietuvos muzikuojantis jaunimas, jis paliko po vienų mokslo metų, nes dėstymas joje neatitiko jaunojo smuikininko lūkesčių. O štai iškeitęs legendinio Antonio Stradivariaus smuiką į kone perpus kukliau vertinamą kito italų meistro G.B.Guadagnini gamintą instrumentą – apsidžiaugė, nes šio smuiko trelės atitiko jautriausius jo sielos virpesius. Tokiais neeiliniais paradoksais žymėtas jauno smuikininko Aleksandro Gilmano kelias į didžiąją sceną.
Nedarykite iš muzikos sporto
“Veidas” paprašė Aleksandro patvirtinti arba paneigti keletą populiariausių mitų (o gal – objektyvių teiginių), itin dažnai sklandančių pokalbiuose su lietuvių muzikantais. Pirmasis: ar tiesa, kad kuo anksčiau vaikas gauna į rankas instrumentą, tuo daugiau šansų jam prasimušti į scenos solistus?
“Aš pats nuo vaikystės stebėjau, kaip mano tėvas, šiuo metu profesoriaujantis Miuncheno konservatorijoje, smuikuoja ir moko smuikuoti kitus. Abejonių, kuo tapti, neturėjau. Pažįstu daug smuikininkų, kurie muzikos pradėjo mokytis būdami dvejų ar trejų metų, tačiau mane tėvas pradėjo mokyti smuikuoti, kai buvau šešerių. Kiti vaikystėje blaškosi tarp fortepijono ir smuiko, bet aš to išvengiau. Niekada nejutau noro keisti instrumento, jie tik nuosekliai “augdavo” kartu su manimi: pradėjęs nuo mažiausio, “aštuntinio”, perėjau prie “ketvirtinio”, po to – prie “pusinio” ir galiausiai gavau į rankas tikrą smuiką. Tačiau manęs namie niekas nevertė rinktis muzikanto kelio, visuomet turėjau pasirinkimo laisvę. Svarbiausia – nereikia iš muzikos daryti sporto ir versti vaikų groti po penkiolika valandų per dieną. Nieko gero tai neduoda. Sulaukę paauglystės tokie kandidatai į virtuozus dažnai kategoriškai atsisako toliau mokytis muzikos”, – tvirtina smuikininkas.
Brangesnis – nebūtinai geresnis
Antrasis mitas – apie tarptautinius muzikos konkursus. Teigiama, kad juose dažniausiai nugali stipriausiais nervais ir nepriekaištinga atlikimo technika pasižymintys atlikėjai, tačiau nebūtinai – pačios brandžiausios asmenybės.
“Tai priklauso ir nuo konkurso žiuri, joje dirbančių profesorių požiūrio. Kadangi į konkursą po atrankos paprastai kviečiama maždaug pusšimtis atlikėjų, kurie varžosi tarpusavyje, tvyro išties didelė įtampa, nesulyginama su ta, kokią patiri įprasto koncerto metu. Be patikimo technikos “stuburo” tokiu atveju neišsiversi. Tačiau tiesa ir tai, kad dėl įtampos prarandamas balansas ir nukenčia emociniai kūrinių interpretavimo aspektai”, – komentuoja Aleksandras.
Jis pats konkursuose nebedalyvauja, nes… neturi tam laiko. Pasak A.Gilmano, nuoseklus pasirengimas kiekvienąkart trunka mažiausiai keletą mėnesių, antraip nė bandyti neverta. “Konkursų man pakanka. Dabar daugiau dėmesio skiriu koncertams, kuriuose pasirodau kaip smuikininkas solistas. Jau kitą savaitę pradedu turnė po Italiją, vėliau laukia koncertai Šveicarijoje. Ateinantį sezoną grosiu Meksikoje, Slovėnijoje, Norvegijoje – kalendorius gan tankiai užpildytas, konkursams jame vietos nebėra. Tegu varžosi jaunesnės atlikėjų kartos”, – sako dvidešimt aštuonerių metų atlikėjas.
Tačiau jis galėtų būti puikiausias pavyzdys, kad rimtai pasirengus tarptautinius konkursus šturmuoti vis dėlto verta. 2006-aisiais laimėjęs banko “WestLB” organizuojamas muzikantų varžybas, Aleksandras iškovojo teisę trejus metus groti šio banko nuomojamu A.Stradivariaus 1684 m. pagamintu smuiku. Po poros metų dalyvavo dar viename panašiame konkurse Hamburge, ir dabar į koncertus jau vežiojasi 1761 m. G.B.Guadagnini dirbtuvėse pagamintą instrumentą.
Abiejų meistrų vardai – iš stygininkų didžiųjų svajonių sąrašo. “Groti unikaliais instrumentais – laimė. Tačiau galiu prisipažinti, kad su stradivarijumi mūsų santykiai nebuvo idealūs. Tai lemia labai subtilūs parametrai, kuriuos sunku įvardyti žodžiais: pradedant garso gyliu, baigiant intensyvumo niuansais. O dabartiniam savo smuikui neturiu jokių piekaištų: jis leidžia kiekvieną pageidaujamą garso atspalvį perteikti paskutinėje koncertų salės eilėje sėdintiems klausytojams. Laikydamas rankose tokį smuiką, niekada nepasijusi gožiamas simfoninio orkestro, nes sklindantis garsas – aiškus ir tikslus. Kiti instrumentai mane sunkiose situacijose nuvildavo, šitas – niekada, nors oficialiai jo vertė perpus mažesnė nei stradivarijaus”, – pasakoja A.Gilmanas.
1761 m. italų meistro G.B.Guadagnini pagamintas smuikas A.Gilmanui – pats geriausias
Savaitė kolegų būryje – prabanga
Pirmojo “Naujosios muzikų kartos” vasaros festivalio koncerų karštosios savaitės vakarais Vilniuje klausytis rinkosi specifinė publika, kurios didžiumą sudarė muzikos profesionalai ir į jų gretas pretenduojantis jaunimas. Todėl per pertraukas užvirdavo karštos diskusijos apie kūrinių interpretacijas, technikos subtilybes ir netgi atlikėjų kūno proporcijų įtaką jų karjerai. Pro reiklias ausis neprasprūsdavo menkiausia klaidelė, tačiau ir virtuoziškumas sulaukdavo deramos atlygio: nesiskirstančios publikos išreikalauti “bisai” trukmės atžvilgiu neretai prilygdavo atskirai koncerto daliai.
Dienomis festivalio svečiai rengdavo meistriškumo pamokas vasaros akademijos suburtam jaunimui. “Tai puiki idėja – kad jauni muzikantai perteiktų žinias dar jaunesniems už save. Nors akademijos mokinių pasirengimo lygis nevienodas, smagu stebėti, kaip tavo patarimai padeda jiems tobulėti”, – tvirtina Aleksandras.
Dėstytojauja jis jau keletą metų, šiuo metu Ciuriche dirba garsaus smuiko profesoriaus Zakharo Brono asistentu. “Nors garsas apie šio profesoriaus mokyklą sklinda plačiai ir pageidaujančiųjų studijuoti jo klasėje netrūksta, tai anaiptol nereiškia, kad visi Z.Brono mokiniai tampa tokie žymūs kaip Maksimas Vengerovas arba Vadimas Repinas. Vardai ir pavardės mažai ką reiškia. Tarkim, aš buvau pradėjęs studijas Juilliardo mokykloje, tačiau po metų sugrįžau, nes pastebėjau, kad Niujorke negaunu to, kas man reikalinga. Kaip artistą ir pedagogą, mane suformavo būtent profesorius Z.Bronas”, – neabejoja pašnekovas.
Ateityje smuikininkas gastroliuojančio solisto karjerą sako ketinantis derinti su pedagogine veikla: “Manęs nevilioja šimto penkiasdešimties pasirodymų per metus perspektyva. Geriau sugroti mažiau, bet geresnių koncertų”.
Vilniuje A.Gilmanas lankosi pirmąkart ir itin džiaugiasi festivalio organizatorių suteikta proga ištisą savaitę čia praleisti bendraminčių ir bendraamžių būryje. Muzikantų pasaulis mažas, todėl daugelį festivalio sukviestų atlikėjų, ypač smuikininkų, Aleksandras jau buvo sutikęs anksčiau. “Tarkim, su Andrejumi Baranovu prieš pusmetį susipažinome Pietų Afrikos Respublikoje, nors abu gyvename toje pačioje Šveicarijoje. Toks gastroliuojančių solistų gyvenimas: atvyksti į viešbutį, iš ryto repeticija, po jos vienas pietauji, vakare koncertas, ir skrendi kitur. Todėl savaitė kasdienio bendravimo su tais pačiais kolegomis, kaip Vilniuje, atrodo prabanga. Norėčiau į šį festivalį dar kada nors sugrįžti”, – tvirtina smuikininkas.
Trumpai apie Aleksandrą Gilmaną
1982 m. gimė Bamberge (Vokietija), smuikininko šeimoje. Pirmąkart koncertavo Miunchene būdamas septynerių. Bakalauro studijas baigė Kelno muzikos akademijoje, magistrantūros – Ciuricho muzikos universitete. Šiuo metu mokosi aspirantūroje ir dirba profesoriaus Zakharo Brono asistentu.
Loading ...