Aleksandras RADCZENKO

Po kelių dienų prasidės Seimo pavasario sesija. Priešpaskutinė šios sudėties sesija, taigi ir vienas iš paskutinių šansų užbaigti nebaigtus teisėkūros darbus. Todėl ir nenuostabu, jog vėl pasigirdo kalbų, kad įsisenėjusi ir visiems jau įgrisusi nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymo problema bus pagaliau išspręsta. Pats laikas, turint galvoje, kad šiuo metu giliai Seimo stalčiuose guli jau ne vienas ir ne du projektai, bandantys ją spręsti.

Dar prieš dvejus metus buvo įregistruotas socialdemokratų G.Kirkilo ir I.Šiaulienės Vardų ir pavardžių rašymo įstatymo projektas, kuris iš esmės leidžia originaliai oficialiuose dokumentuose užrašyti bet kurį nelietuvišką vardą ar pavardę lotyniškais rašmenimis (jį perrašant iš vadinamojo oficialaus šaltinio).

Konservatoriai V.Stundys, R.Kupčinskas, A.Ažubalis, A.Bilo­taitė ir kiti įregistravo alternatyvų Vardų ir pavardžių rašymo įstatymo projektą, kuris įteisina dabartinį status quo, o originalią nelietuviškų vardų ir pavardžių rašybą leidžia tik paso kitų įrašų skyriuje. Atsirado ir trečias, pateiktas piliečių iniciatyvinės grupės, surinkusios per 50 tūkst. parašų, – Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuris panašus į konservatorių siūlymą: pase ir asmens tapatybės kortelėje piliečio vardas ir pavardė įrašomi lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis ir pagal tarimą (dabartinė situacija), o paso kitų įrašų skyriaus pirmajame puslapyje ar asmens tapatybės kortelės kitoje pusėje piliečio pageidavimu gali būti užrašyti ir kita kalba lotyniško pagrindo rašmenimis.

Visi šie projektai – ne be ydų: įrašas paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje neturi teisinės galios, taigi oficialiai nelietuviškas vardas ar pavardė ir toliau lieka iškraipyti. Kita vertus, nelietuviškais rašmenimis užrašytam vardui ar pavardei teisinės galios suteikimas kelia dešiniųjų pasipiktinimą, o dar ir ne visai atitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendaciją.

Komisija dar 2014 m. rekomendavo Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių ir sutuoktinio užsieniečio pavardę priėmusių piliečių pavardes (taip pat ir jų vaikų pavardes) oficialiuose dokumentuose užrašyti nelietuviškais rašmenimis, o nelietuvių kilmės piliečių vardus ir pavardes ir toliau rašyti lietuviškais rašmenimis pagal tarimą.

Pats komisijos sprendimas taip pat kelia ne ką mažiau abejonių, nes asmenis, kurių teisinė padėtis iš esmės identiška, traktuoja skirtingai, o tai prieštarauja Konstitucijai principui.

Abejotina, ar tarp, pavyzdžiui, lenkų kilmės užsieniečio ir lenkų kilmės Lietuvos piliečio, o tuo labiau tarp lenkų kilmės Lietuvos piliečio, kuris yra užsieniečio sutuoktinis ar vaikas, ir lenkų kilmės Lietuvos piliečio, kuris nėra užsieniečio sutuoktinis ar vaikas, egzistuoja tokie dideli skirtumai, kurie leistų pateisinti skirtingų vardų ar pavardžių rašymo reikalavimų taikymą.

Žodžiu, kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Kai kas net siūlo šių problemų sprendimą atidėti bent jau tol, kol užaugs ir subręs nauja Lietuvos politikų karta. Tik ar tokių jaunų ir tolerantiškų politikų mes turime ir artimiausiu metu turėsime?

Daug kam vis dar atrodo, kad jaunimas turėtų būti liberalesnis, laisvesnis, tolerantiškesnis. Bet ar tikrai? Varšuvos universiteto Išankstinių nusistatymų tyrimų centro 18–30 metų lenkų nuotaikų tyrimas, atliktas likus savaitei iki Lenkijos Seimo rinkimų, parodė, kad bent jau Lenkijos jaunimas pastaraisiais metais, priešingai, tapo dar konservatyvesnis.

Jauni lenkai nusivylė liberalizmu. Nusivylė ir dogma, kad jeigu daug dirbsi, investuosi į save, mokėsi daug kalbų, pasieksi sėkmę. Daugumai jaunų Lenkijos gyventojų ši sėkmės formulė taip ir liko tik iliuzija. Nustoję ja tikėti jauni žmonės pradėjo ieškoti sėkmės recepto maištaudami prieš elitą.

„Negalima atmesti, kad neapykanta elitui užmaskuotas karjeros įmonėje troškimas: jaunimas gauna mažus atlyginimus ir nemato perspektyvų uždirbti daugiau ar pasiekti tokios kokybės gyvenimo, kuris užtikrintų jiems protingą minimumą: būsto kreditą, automobilį, keliones, tam tikrą komfortą. O elitas tai turi. Ir net turi daugiau“, – sako lenkų žurnalistas A.Leszczyńskis.

Šiaip ar taip, tarp Lenkijos jaunimo vis didesnį populiarumą įgyja ne liberalai, o kaip tik autoritariniai lyderiai bei jų idėjos, kad „stiprioji valdžia“ išspręs visas problemas, kad kritiška žinias­klaida yra blogis, nes kenkia „tautos vienybei“.

Apklausos dalyviai dažniausiai pasisakė prieš tos pačios lyties asmenų partnerystę, prieš pabėgėlių, ypač musulmonų, priėmimą, reikalavo grąžinti mirties bausmę ir šiaip degė noru parodyti pasauliui lenkų jėgą. Būtent tokios nuotaikos sugrąžino Lenkijoje į valdžią J.Kaczyńskio „Teisės ir teisingumo“ partiją ir atvedė į Seimą dar radikalesnius P.Kukizo endekus-tautininkus.

Nesu tikras, ar tokie tyrimai kada nors buvo atlikti Lietuvoje, bet vargu ar mūsų rezultatai labai skirtųsi. Nes ir be tyrimų matome, kad tendencijos mūsų šalyse yra panašios. Nacionalistų maršai kasmet surenka vis daugiau jaunų dalyvių, tarp jaunimo nemažėja mirties bausmės šalininkų, o nacionalistiniai, rasistiniai ir antisemitiniai proveržiai sulaukia visuotinio pritarimo.

Ši jaunimo neapykanta daug metų ir Lenkijoje, ir Lietuvoje buvo kanalizuojama su emigracijos pagalba. Nepatenkintieji tiesiog išvažiuodavo į Angliją, Airiją ar Norvegiją, dirbdavo, uždirbdavo ir visiškai nesidomėdavo vidiniu Lietuvos politiniu gyvenimu. Bet imigrantų krizė Europoje, prastėjantys ES šalių ekonominiai rodikliai neabejotinai jau artimiausiu metu apribos emigrantų iš Lietuvos skaičių. Ir tada piktus jaunuolius pamatysime prie balsadėžių.

Būtent jų balsų tikisi ir antisisteminiai maištininkai, ir nacionalinių partijų, ir V.Tomaševskio blokas. Vargu ar galima tikėtis, kad su jų pagalba atjaunėjęs Seimas ryšis ryžtingai gerinti santykius tarp lietuvių ir lenkų, kai tautinė nea­pykanta padės atsidurti valdžios olimpe.

Kaip tik dabar Lietuvoje turime pragmatiškų politikų kartą. Tai keturiasdešimtmečiai, kurių skaičius  politikoj didėja, kurie įgauna vis daugiau įtakos. Nors jų galvose irgi nestinga stereotipų ir kompleksų, tačiau bent jau jie yra pasiruošę kalbėtis ir ieškoti kompromisų.

Tai politikų karta, kuri dar pamena sovietinio autoritarizmo bjaurumą, bet užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Karta, kurios brendimo laikotarpis sutapo su laikotarpiu, kai pradėjome kritiškai vertinti savo istorijos stabus, perėmėme europines vertybes. Karta, kuri augo pakankamai stabilioje, liberalioje demokratijoje ir kuriai sėkmė nusišypsojo – jie padarė karjerą.

Paradoksalu, bet būtent ši jų sėkmė iš dalies ir ugdo jaunimo neapykantą elitui, nes tai ir pažadino apetitą, ir „užbetonavo“ karjeros liftą dar jaunesniems.

Būtent keturiasdešimtmečių karta dar gali šį tą pakeisti į gera Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Bijau, kad jaunų ir drąsių „revoliucionierių“, sprendžiant iš kai kurių jų pasisakymų, karta, jeigu tik jai pasiseks rinkimuose, šių santykių problemas „išspręs“ taip radikaliai, kad ilgai šių „sprendimų“ nepamiršime.

"Scanpix" nuotr.

Lietuvos politikams ir politologams „Teisės ir teisingumo“ („Prawo i Sprawiedliwość“; PiS) pergalė Lenkijos Seimo rinkimuose įžiebė viltį. Tiesą sakant, skirtingiems politikams – skirtingas viltis. Kai kurie iš jų net viešai pareiškė, kad J.Kaczyńskio pergalė reiškia Sikorskio ir Tusko paradigmos pabaigą ir Lenkijos sugrįžimą ne tik prie Kaczyńskių geopolitinės filosofijos ir Rusijos sulaikymo strategijos, bet ir galbūt prie Lenkijos ir Lietuvos strateginės partnerystės.

„Taip pat tikiuosi, kad ir Varšuvoje bus daugiau supratimo, kas ir kodėl Vilniuje vaikšto su Geor­gijaus juostelėmis“, – savo feisbuko paskyroje iškart po rinkimų rašė A.Kubilius.

Tačiau tas, kuris Vilniuje vaikšto su Georgijaus juostele, irgi tikisi gerų permainų – tikisi, kad Varšuva paspaus Vilnių, padidins finansavimą jį remiančioms organizacijoms ir prisuks čiaupą tai Lietuvos lenkų žiniasklaidai, kuri drįsta jį kritikuoti.

Atrodo, kad ir vieni, ir kiti PiS vertina pernelyg optimistiškai.

Be jokių abejonių, „Teisė ir teisingumas“ – antikremlinė partija, o naujoji Lenkijos vyriausybė bandys grįžti prie Lenkijos, kaip Vidurio ir Rytų Europos lyderės, koncepcijos, bandys kurti visų Vidurio ir Rytų Europos valstybių bloką, paremtą Rusijos grėsmės suvokimu. Tik sunku pasakyti, kiek sėkmingi bus tie bandymai.

J.Kaczynskio partijai artimas Vengrijos ir Čekijos euroskepticizmas bei nusistatymas prieš pabėgėlių priėmimą, bet nepriimtinas jų lyderių flirtas su Rusija.

Rusijos klausimu Lenkijai būtų lengva susitarti su Baltijos valstybėmis, bet tai nereiškia, kad B.Szydło vyriausybė, pvz., pamirš lenkų tautinės mažumos problemas Lietuvoje, kurios n metų temdo dvišalius santykius.

Naujasis Lenkijos užsienio reikalų ministras W.Waszczykowskis, kuris a propos pagal savo charakterį labai panašus į R.Sikorskį, irgi jau ne kartą pareiškė, kad Lenkija nusiteikusi suteikti Lietuvai laiko šioms problemoms išspręsti, tačiau be jų sprendimo santykiai bus tokie pat kaip iki šiol – konstruktyvūs, bet šalti.

Kita vertus, W.Tomaszewskis irgi neturėtų apsigauti, kad naujoji Varšuva nepastebėjo Georgijaus juostelių, prokremlinių veikėjų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos sąrašuose, naktinių susitikimų su Kremliaus televizijų vadovais. Šie veiksmai ir anksčiau Lenkijos politikams nekėlė entuziazmo, o valdant PiS bus kritikuojami dar aršiau.

Taigi atrodo, kad 2016 m. Lenkijos ir Lietuvos santykiuose nedaug kas keisis. Ten, kur sutaps Lenkijos interesai, bendradarbiavimas su Lietuva ir toliau bus puikiai plėtojamas (pvz., energetikos ar saugumo srityse), o ten, kur tokių strateginių interesų nėra, Lenkijos politikai kartos, kad „kamuolys Lietuvos pusėje“.

Vis dėlto Lenkijos ir Lietuvos santykiai – toli gražu ne svarbiausias naujos geopolitinės realybės elementas. „Lenkija – naujas Europos galvos skausmas?“ – klausia įtakingas britų savaitraštis „The Economist“.

Tikriausiai niekas, net didžiausi pesimistai ir J.Kaczyńskio oponentai, nesitikėjo, kad PiS sukels grėsmę ne tik Lenkijos teisinei sistemai, bet ir galbūt demokratijai, ir dar taip greitai bei arogantiškai. PiS valdo tik šiek tiek ilgiau nei mėnesį, o jau spėjo pasiekti konstitucinį patą, iš kurio išeiti bando forsuodama sau palankaus Konsti­tucinio teismo įstatymo priėmimą.

Ginčas dėl Konstitucinio teismo, kai prezidentas A.Duda atsisakė prisaikdinti penkis šio teismo teisėjus, išrinktus ankstesnės kadencijos Seimo, nors Konstitucinis teis­mas nusprendė, kad trys iš jų buvo išrinkti teisėtai ir turi pradėti eiti savo pareigas, ir žaibiškas (naktiniame Seimo posėdyje) išrinkimas penkių savų teisėjų į jų vietas šokiravo didžiąją Lenkijos visuomenės dalį.

Net nuosaikieji „Teisės ir teisingumo“ šalininkai nesupranta, kodėl J.Kaczyńskis, A.Duda ir B.Szydło, rinkimų kampanijos metu žadėję Lenkijai teisės ir teisingumo erą, dabar laužo teisės normas ir didina chaosą: prezidentas A.Duda suteikė malonę M.Kamińskiui ir dar keliems įtakingiems įtariamiems nusikaltimais PiS veikėjams dar net nepasibaigus teismo procesui. Be to, visi specialiųjų tarnybų vadovai bus pakeisti vos per vieną naktį.

Siekiant apginti Konstituciją ir demokratiją vos per keliolika dienų susikūrė pilietinis Demokratijos gynimo komitetas, kuris gruodžio 12-ąją Varšuvoje suorganizavo didžiulę demonstraciją, kurioje dalyvavo nuo 25 iki 50 tūkst. žmonių. Kitą dieną J.Kaczyńskio šalininkai suorganizavo dar didesnį mitingą, kuriame PiS lyderis pareiškė, jog tie, kurie demonstravo diena anksčiau, yra „komunistai“, „vagys“ ir „blogiausia lenkų rūšis“.

Kai žurnalistai, kurie bando nušviesti įvykius ne taip, kaip norisi PiS, yra vadinami propagandistais, o žmogaus teisių gynėjų nerimas – tautos išdavyste, vargu ar kas nors dar turi iliuzijų, kad naujajai Lenkijos valdžiai demokratija rūpi.

Tuo metu, kai vyriausybė nusprendė pašalinti ES vėliavas iš valstybės institucijų pastatų bei premjerės B.Szydło spaudos konferencijų, tapo aišku, kad Lenkijai nelabai pakeliui ir su Europos Sąjunga. Todėl galima drąsiai prognozuoti, kad 2016 m. konfliktų tarp Varšuvos ir Briuselio bus dar daugiau.

Jeigu neigiamų permainų, valstybės institucijų valymų ir visuomeninės žiniasklaidos užvaldymo, ideologinio karo tempai išliks tokie pat kaip iki šiol, Lenkijos orbanizacija, apie kurią svajoja PiS lyderiai, tikrai… neįvyks. Tiesiog po ketverių metų lenkai už „Teisę ir teisingumą“ nebalsuos.

Šiemet dauguma lenkų, kurie jau šiek tiek primiršo pirmąjį J.Kaczyńskio partijos valdymo laikotarpį (2005–2007), balsavo už „Teisę ir teisingumą“ dėl nuosaikios rinkimų kampanijos ir pažadų skirti kiekvienai šeimai po 500 zlotų kiekvienam vaikui bei sumažinti senatvės pensijos amžių.

Dabar lenkai ir vėl pamatė tikrąjį J.Kaczyńskio veidą, todėl PiS reitingai pradeda kristi. V.Orbanas jam naudingus valdžios sistemos pokyčius Vengrijoje vykdė laipsniškai ir būtent todėl laimėjo. Len­kijoje tas pats stumiama buldozeriu, ir tai daugelį lenkų šokiravo. Per 25 metus lenkai patikėjo, kad demokratijai ir laisvei jau niekas negresia, o dabar jie pamatė, kaip lengva sugriauti tai, ką tauta kūrė visus tuos metus, įskaitant tarptautinę poziciją ir reputaciją užsienyje.

Taigi 2016 metai Lenkijoje bus be galo įdomūs. Galima tikėtis dar daugiau aki­brokštų vidaus ir tarptautinėje politikoje, audringų protestų, permainų opozicijoje. Netikėtai jos lyderiu tapo ekonomistas R.Petru, liberalios „Nowoczesna“ partijos, pirmą kartą patekusios į Seimą, lyderis. Taip pat visai tikėtinas ir kairiųjų bei pilietinių judėjimų atgimimas.

Kai Kremlius savo propagandai skleisti Lietuvoje skiria milijonus, tautinių mažumų integracija tampa jau ne tik jų tapatybės išsaugojimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimu. Tik šį klausimą reikėtų spręsti visiškai kitaip, nei siūlo buvęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius G.Grina, „pamąstymui“ iškėlęs pasiūlymą uždaryti visas mokyklas, kuriose mokymas vyksta tautinių mažumų kalbomis.

Aleksandras RADCZENKO

Priešingai, tautinių mažumų švietimas turėtų būti vienu iš valstybės ramsčių siekiant ugdyti valstybei lojalius piliečius, o tautinių mažumų teisių plėtra – geriausias būdas užtikrinti valstybės saugumą ir teritorinį vientisumą.

„XX a. septintajame dešimtmetyje Kvebeke separatistai buvo ypač stiprūs. Bet suteikus prancūzams įvairių kalbinių teisių separatistinės nuotaikos buvo nuramintos, o Kanados vienybė – išsaugota. Išsaugota, galima teigti, nes dauguma susitaikė su mažumos kalbinėmis teisėmis“, – kalbėdamas prieš kelias savaites Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Integration and exclusion: Linguistic rights of national minorities in Europe“ („Integracija ir atskirtis: Europos tautinių mažumų lingvistinės teisės“) sakė Monktono universiteto Teisės fakulteto dekanas, pasaulinio masto žmogaus teisių ekspertas dr. Fernandas de Varennesas.

Kaip garantuoti tautinių mažumų kalbines teises ir pagarbą valstybinei kalbai? Kaip suvaldyti galimas etnines įtampas? Kaip pagal tarptautinius standartus turėtų atrodyti valstybinė politika?

Konferencija buvo puiki proga susipažinti su pasaulio praktika atsakant į šiuos klausimus, paklausyti ilgamečio Europos komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) nario prof. Lauri Hannikaineno, mokslinio centro „Institute for Minority Rights of the European Academy“ atstovo Sergiu Constantino, Jungtinių Tautų Aukštojo komisaro žmogaus teisėms biuro Ženevoje atstovės Belen Rodriguez de Alba.

Pavasarį Seimas turėtų svarstyti net tris (sic!) iniciatyvas, bandančias sureguliuoti nelietuviškų vardų ir pavardžių klausimą. Eilėje dar laukia ir keli Tautinių mažumų įstatymo projektai! Todėl lieka tik apgailestauti, kad dauguma konferencijos dalyvių buvo tie, kuriems tautinių mažumų teisių svarba ir taip nekelia abejonių.

Nepriklausomybės kovų metu ne kartą deklaravome tautinių mažumų integraciją kaip vieną iš prioritetų. Dar 1989 m. priimtas Tautinių mažumų įstatymas (patikslintas 1991 m. sausį), nors ir netobulas, įteisino tautinių mažumų kalbų vartojimą viešajame gyvenime.

Tuo pat metu atsisakyta ir sumanymo priverstinai lietuvinti tautinių mažumų vardus ir pavardes (tokia praktika egzistuoja Latvijoje, kurią kai kurie mūsų veikėjai rodo mums kaip sektiną pavyzdį, bet konferencijoje Latvijos Saeimos narys B.Cilevičas sakė, kad Latvijoje tautinės mažumos kaip tik Lietuvoje įteisintą vardų ir pavardžių rašymo modelį laiko pažangiu).

Suteikiant pilietybę buvo pasirinktas nulinis variantas, išsaugotas mokyklų, kuriose mokymas vyksta tautinių mažumų kalbomis, tinklas. Tačiau jau keliolika metų iš eilės Lietuva tautinių mažumų kalbinių teisių srityje trypčioja vietoje arba dar blogiau – bandysiu pasakyti politiškai korektiškai – elgiasi lyg dramblys porceliano parduotuvėje.

Tai neskatina tautinių mažumų įsitraukimo į valstybės gyvenimą, o priešingai – veda prie jų atskirties, kuri visada yra grėsmė nacionaliniam saugumui, nes ja gali pasinaudoti nedraugiškos mums trečiosios valstybės. Ir naudojasi.

Tai, kad rusų kalbos pozicijos tarp vyresnės kartos lenkų (beje, ne tik lenkų) stiprios – susižavėjimo nekelia, bet tai dar galima suprasti. Gyvename labai komplikuotame kalbiniame regione, kurio istorija dar labiau komplikuota. Paradoksalu, bet rusų kalba čia pamažu atsikovoja pozicijas ir tarp jaunų lenkų. Ypač provincijoje. O kalbai iš paskos eina Rusijos kultūra, žiniasklaida, tradicijos. Ir tai nėra Pasternako, Brodskio, Solženicyno ar anti­komunistinio rusų roko tradicijos.

Tai sovietinės ir putiniškos tradicijos – antiamerikanizmas, euroskepticizmas, panieka demokratijai ir laisvei, Rusijos imperijos šlovinimas. Tai jau ne mokyklų, ne tautinių mažumų bendruomenių, bet valstybės problema, įrodanti, kad mūsų integracijos politika nebuvo tokia sėkminga, kaip manyta. O jos neišspręsime uždarydami tautinių mažumų mokyklas ar toliau iškraipydami žmonių pavardes.

Dr. E.Kuzborska konferencijoje nurodė tris ramsčius, kuriais turėtų remtis sėkminga bet kurios valstybės tautinių mažumų politika.

Pirmiausia integracija nėra vienos krypties gatvė. Todėl ne tik tautinės mažumos turi pareigą prisitaikyti prie įstatymų, mokėti valstybinę kalbą, būti lojaliais piliečiais, bet ir valstybė privalo turėti pareigų tautinėms mažumoms. Tarkim, pareigą remti jų pastangas išsaugoti ir plėtoti savo tapatybę, o tai siejasi ir su kalbinėmis teisėmis. Ne tik privačiame, bet ir viešajame gyvenime.

Antra, švietimas tautinių mažumų kalbomis. Kaip konferencijoje pabrėžė metu F.de Varen­nesas, tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, rodo, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp mokinių akademinių pasiekimų ir kalbos, kuria jie mokosi. Kai tai nėra gimtoji kalba – pasiekimai būna trečdaliu blogesni negu mokinių, besimokančių gimtąja kalba. Neatsitiktinai šalys, turinčios daugiausia neraštingų piliečių, – tos, kurių mokyklose dėstoma ne gimtąja daugumai gyventojų kalba. Be abejo, tai nepaneigia tautinių mažumų pareigos labai gerai mokėti valstybinę kalbą, bet valstybinė kalba – tik vienas iš integracijos instrumentų.

Trečia, valstybė turėtų remti tautinių mažumų kalbų vartojimą viešajame gyvenime. Šioje srityje turėtų būti išlaikytos proporcijos, įvertintas ir poreikis, ir valstybės finansinės bei techninės galimybės, bet kuo plačiau valstybės viešajame gyvenime vartojamos tautinių mažumų kalbos – tuo geresnis joje socialinis bei politinis klimatas. Ir didesnis valstybės saugumas.

Jeigu reikėtų įvertinti Lietuvos atitiktį šiems kriterijams, sakyčiau, kad situacija nėra bloga. Lietuva be išlygų ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, turinčių platų švietimo įstaigų, kuriose mokymas nuo vaikų darželio iki universiteto vyksta tautinių mažumų kalbomis, tinklą. Galima kreiptis į valstybės ir savivaldybių institucijas gimtąja kalba, gatvių pavadinimai tautinių mažumų kalbomis irgi leidžiami, nors dar ir neturi oficialaus statuso. Bet tai nereiškia, kad šioje srityje negalime padaryti daugiau.

Kitaip nei kai kurių kaimynų, mūsų problema – ne tautinių mažumų diskriminacija, o integracinės politikos nebuvimas, institucijų veiksmų koordinavimo stoka. Tai lemia, kad neproporcingai didelę įtaką ir politikų, ir valstybės, ir savivaldybių sprendimams įgauna marginaliniai, radikalios pakraipos lietuvių, rusų ir lenkų politikai, o klausimai sprendžiami, tiksliau, nesprendžiami, turint galvoje, kad iki šiol nesugebėjome priimti nei Tautinių mažumų įstatymo, nei Vardų ir pavardžių įstatymo, atsižvelgdami tik į emocijas, o ne argumentus.

Reikėtų iš naujo apibrėžti, o gal ir sukurti naują integracinę politiką, paremtą pagarba mažumų kalbinėms, religinėms, kultūrinėms teisėms tiek, kiek jos neprieštarauja kitų asmenų (tiek daugumos, tiek kitų mažumų) teisėms. Kuo greičiau, tuo didesnis bus mūsų saugumas.

Tai kodėl ne 2016 metais?

Tikriausiai daugumai lenkų ir lietuvių Vilniaus lenkų muzikinis pasaulis asocijuojasi tik su folkloro atlikėjais. Na, gal dar su popdievaitėmis Katažyna Zvonkuviene ir Evelina Sašenko. Bet Vilniaus lenkai yra aktyvūs ir Lietuvos alternatyvinėje scenoje. Įrodymas – prieš metus Lenkijoje išleista kompaktinė plokštelė „Muzyczne Rodowody”.

Šios plokštelės laukiau labai ilgai. Galbūt vi­­są savo gyvenimą, ir jau tikrai nuo ko­kių 1992 metų, kai kartu su keliais mo­kyk­­los draugais įkūrėme, regis, pirmą Lie­tu­vo­­je pankroko grupę, dainuojančią lenkiškai.

Tuo metu mums atrodė, kad roko revoliucija Vilnijoje prasidės jau po kelių mėnesių. Bet laukti reikėjo dar beveik du dešimtmečius, kai vieną apsnigtą ir šaltą gruodžio vakarą labdaros koncerte pirmą kartą viešai pasirodė ir eksperimentų su coldwave bei elektronika nevengiantys indie rokeriai „Kite Art“, ir linksmi ska pankai „Will’n’Ska“.

Galbūt tai nuskambės patetiškai, bet bū­tent tą vakarą Lietuvos lenkų kultūra išsivadavo iš geto. Be abejo, pavienių alternatyvių atlikėjų ar kūrėjų būdavo ir anksčiau. Dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje Trakuose grojo len­­­kų metalistų grupė „Ghetto“, po gero de­šimt­­mečio Vilniuje susibūrė lenkiškai dainuojan­­čių pankių grupė „Zimbabwe“.

„Muzyczne Rodowody“ – tai Lietuvos len­kų atlikėjų, kurių kūryba gali asocijuotis su Ja­maika, Londonu ar Skandinavija, bet iki šiol jo­kiu būdu nesisiejo su Pietryčių Lietuva, kūrinių kompiliacija. Tai plokštelė, kuri ne tik apibendrina tam tikrą Vilniaus alternatyvios scenos raidos etapą, bet ir parodo Vilniją, kokios iki šiol nei lietuviai, nei lenkai nėra matę. Vil­ni­ją, kuri net patriotizmą ir folklorą gali pa­teik­ti nepatetiškai, nestandartiškai ir įdomiai. Tiesiog kitokią Vilniją.

„Will‘n‘Ska“ dainuoja apie savo meilę ska mu­zikai („Nesvarbu, ar vėliavą sudaro trys spal­vos, ar dvi / Svarbu tik tai: diskoteka gro­ja“), „Kite Art“ specialiai sukūrė dainą pagal Vil­niaus lenkų poeto Sławomiro Worotyńskio eilėraštį „Vienatvė“, o neofolko grupė iš Ne­menčinės „Stara Nova“ aranžavo žinomą liaudies dainą apie mėnulį, šviečiantį nelaimingai įsimylėjusiems.

Plokštelėje yra ir tikriausiai vienintelio Lie­tu­voje reperio, dainuojančio lenkiškai, Fil­mi­ko, ir dainuojančių vilnietiška tarme bardų Ro­bo B.Coltono ir Jańkos z Wilna, ir linksmų ro­kerių iš Nemenčinės „BlackBiceps“ dainų.

Bet, mano supratimu, vienas didžiausių šio projekto sumanytojų laimėjimų – tai sugebėjimas įkalbėti įrašyti dainas lenkų kalba tas grupes, kurios, nors jose ir yra lenkų kilmės muzikan­tų, lenkiškai nedainuodavo: ska pankus „Saint Oil Sand“ ir melodingo sunkiojo metalo atstovus „Berserker“.

„Ši plokštelė – tai fantastiška Lenkijos ir len­­­­kų kalbos reklama Lietuvoje, ir Lietuvos bei šiuolaikinės lietuviškos muzikos – Len­ki­joje“, – parašiau prieš metus recenzuodamas „Mu­­­zyczne Rodowody“. Iki šiol laikausi šios nuo­­monės. Ir man atrodo, kad šio projekto da­­­­­­­lyviai man pritaria.

Prieš kelias savaitės Lenkų diskusijų klubo or­­ganizuotoje diskusijoje apie Vilniaus lenkų ­al­­­­ternatyvios muzikos būseną ir Filmik, ir „Will‘n‘Ska“, ir „Berserker“ nariai sutartinai tei­­­­­gė, kad džiaugiasi dalyvavę šiame projekte, ku­­ris sulaužė stereotipus apie Pie­try­­čių Lie­tu­vą ir Lietuvos lenkus. Bent jau Len­­­kijoje.

Filmik šios plokštelės dėka sugrojo Gdy­nė­je bendrą koncertą su legendiniu Lenkijos at­li­kėju Pablo Pavo, „Will‘n‘Ska“ irgi surengė ke­­lis pasirodymus Lenkijoje, „Kite Art“, Jań­ka z Wilna ir Janas Maksymowiczius prista­tant plokštelę surengė koncertą Lenkijos Sei­me – tai buvo, regis, pirmas kartas, kai Len­­ki­jos parlamento rūmuose skambėjo rokenrolas. Ir tai buvo rokenrolas iš Lietuvos!

„Mums šiame projekte svarbiausias dalykas – galimybė susipažinti su kitais Vilniaus len­­kų atlikėjais. Iki šios plokštelės buvome šiek tiek pažįstami su „Will‘n‘Ska“, bet apie ki­­t­as grupes nieko nebuvome girdėję“, – sako „Ber­serker“ vokalistė Agnieszka Wołczek.

Ko trūksta jauniems lenkų atlikėjams iš Vil­­­niaus? Tikrai ne pinigų. Taip, visoms grupėms trūksta pinigų, bet jų nei iš Lenkų rinkimų akcijos, nei iš Lietuvos lenkų sąjungos jos ne­­imtų. „Jei paėmei pinigus iš ko nors, su­pran­ti, kad reikės už juos atidirbti, o mes norime būti patikimi“, – sako Ernestas Tylingo, gru­­­pės „Will‘n‘Ska“ lyderis.

Romeo iš grupės „Berserker“ pabrėžia, jog problema ne tai, kad lenkų organizacijos, ku­rių įstatuose įrašytas uždavinys rūpintis lenkų kul­­tūra, neremia alternatyvių atlikėjų fi­nan­siš­­kai, o kad alternatyvi scena jiems iš viso nė­ra įdomi: „Jiems patogiau užsiimti tradiciniais popmuzikos ir folkloro atlikėjais, kuriuos siun­­­čia į visokiausius festivalius Lenkijoje.“

Plokštelė Lenkijoje buvo pastebėta, bet Vil­­niaus atlikėjų invazija į Lenkiją neprasidėjo, o tai reiškia, kad šansų, jog atsiras naujų Vil­­­­­niaus grupių, dainuojančių lenkiškai, ne­daug. Gaila, nes, priešingai nei visos tos simbo­linės problemos, susijusios su pavardžių ra­šymu ar dvikalbėmis lentelėmis, kurias eskaluoja politikai, būtent kultūra turi išskirtinę reikšmę tapatybės išsaugojimui. Bet kultūroje turi būti vietos ir klasikinei muzikai, ir folklorui, ir popmuzikos žvaigždėms, ir alternatyvai. Jei kultūra tapatinama tik su mėgėjišku liaudies menu, kaip atsitiko Lietuvos lenkų atveju, ji tampa tik etnografiniu muziejumi. Mu­zie­ju­je gera kartais apsilankyti, bet niekas nenorėtų jame gyventi.

Tautinė bendrija tik tada turi šansą, kai ji tampa sėkmės, šiuolaikiškumo, prestižo simbo­liu. Niekas nenori būti tapatinamas su ne­vy­­­kėliais. Tokių atlikėjų kaip „Kite Art“, „Will‘n‘Ska“ ar „Berserker“ kūryba tokį šiuolai­­k­išką, tolerantišką, atvirą naujovėms Lie­tu­vos lenko įvaizdį formuoja.

Užtenka įsijungti MTV, nueiti į kiną ar už­sienio žvaigždės koncertą, kad įsitikintum, jog šiandieninėje masinėje kultūroje dominuoja juodaodžiai. Visas pasaulis klausosi Beyonce Know­les ar Rihannos dainų, žiūri filmus su Hal­le Berry, Denzeliu Washingtonu ar Whoo­pi Goldberg. Prieš septynerius metus JAV prezidentu tapo afroamerikietis Barackas Oba­ma, o juk dar prieš 60 metų juodaodžiai tiesino­si plaukus, balino odą, kad supanašėtų su bal­­taisiais, kol vieną dieną vienas žmo­gus pa­sa­kė: „Black is beautiful!“ Juoda yra gražu!

Jeigu lenkiškumas Lietuvoje netaps „beautiful“ ar „cool“, tiesiog patrauklus patiems lenkams, visa jų lyderių kova dėl dvikalbių len­telių ar pavardžių rašymo neteks prasmės, net jei bus sėkminga, nes po keliolikos metų nebus kam šiomis teisėmis naudotis. Bet kai kam patogiau užsidaryti gete ir per kiekvienus rinkimus fiksuoti gautų balsų rekordus.

Ar tik ne Seneka kartą yra pasakęs, jog „ne todėl mums trūksta drąsos, kad reikalai yra per sunkūs, o reikalai yra per sunkūs, nes mums trūksta drąsos“. Dabartinė isterija, susijusi su pabėgėlių krize, – geriausia šių žodžių iliustracija.

Efektingas žiniasklaidos pasakojimas apie Europos sienas šturmuojančias imigrantų ordas slepia faktą, kad tų pabėgėlių nėra tiek jau daug. Iki šiol ES kasmet priimdavo apie 1,5–2 mln. imigrantų. Papildomi 350 tūkst., atvykę šiemet, be abejo, turi reikšmės, bet tai tikrai nėra mums nepakeliama našta. Ką jau kalbėti apie tą tūkstantį, kurį turės priglausti Lietuva.

Labai dažnai pastarosiomis dienoms girdime: kodėl jie važiuoja pas mus? Tegul musulmoniškos šalys jais pasirūpina! Tai pažiūrėkime vėl, kokie yra skaičiai. Turkija priėmė 2 mln. pabėgėlių. Vos 6 mln. gyventojų Jordanija – milijoną, 4 mln. Libanas – 1,2 milijono. Todėl tie keli šimtai tūkstančių, kuriuos turėtų priglausti 500 mln. gyventojų turinti ES, – lašas jūroje.

Tiesa, Persų įlankos valstybės priėmė vos kelis šimtus sirų. Be abejo, tai nėra sąžininga, bet negalima pamiršti, kad jos jau išleido keliolika milijardų eurų teikdamos humanitarinę pagalbą tiems pabėgėliams, kurie apsistojo Libane, Jordanijoje ir Turkijoje. Be to, šios šalys nėra pasirašiusios 1951 m. JT konvencijos dėl pabėgėlių statuso. Taigi teisiškai nėra įpareigotos jų priimti. O Lietuva yra šios konvencijos dalyvė, todėl turime teisinį imperatyvą pasirūpinti žmonėmis, kuriems jų gimtuosiuose kraštuose gresia mirtis arba kankinimai.

Net jeigu tokio teisinio įpareigojimo nebūtų, esame pabėgėliams skolingi solidarumą vien dėl moralinių priežasčių. Mūsų kariai kariavo ir Irake, ir Afganistane. Taigi kažkiek už dabartinę krizę esame ir patys atsakingi. Bet dar svarbiau, kad mūsų civilizacija grindžiama krikščioniškomis vertybėmis ir pagrindinė iš jų – meilė savo artimui.

Meilė savo artimui negali būti taikoma pasirinktinai – tik baltiesiems arba, kaip siūlo kai kurių „katalikiškų“ partijų lyderiai, – tik krikščionims. Pagaliau ir iš Jeruzalės kilęs Kristus pats nebuvo baltasis, o dar ir žydas. Taigi tikriausiai mūsų „tikrieji katalikai“, siūlantys imigrantus nuodyti dujomis ir šaudyti, reikalautų ir Kristaus neįsileisti į mūsų komfortišką ir ksenofobišką rojų.

Net jeigu nesame krikščionys – esame skolingi pabėgėliams pagalbą vien iš žmogiško dėkingumo už tai, kad kadaise kažkas lygiai taip pat padėjo mums. Kiek tūkstančių lietuvių rado prieglobstį Vakarų Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo, kiek šimtų tūkstančių pabėgėlių iš sovietinio rojaus priglaudė Vakarų Europa ir JAV.

Kiekvienas savo šeimoje turime imigrantų. Ne pabėgėlių, o būtent ekonominių imigrantų, apie kurių priėmimą šiuo metu niekas apskritai nekalba. Remiantis tik oficialia statistika, 120 tūkst. lietuvių gyvena Jungtinėje Karalystėje, 45 tūkst. – Vokietijoje, 40 tūkst. – Airijoje, 30 tūkst. – Norvegijoje. Ir štai dabar baiminamės tūkstančio sirų ar irakiečių? Kad jie neva atims iš mūsų darbo vietas? Kad neva reikės mokytis arabų kalbos mokykloje? Kad tai teroristai?

Dėl Dievo meilės! Jeigu nemokantis kalbos imigrantas, be pažinčių ir dokumentų, „atima“ iš mūsų darbą, tai gal problema ne jame, o mumyse? Kita vertus, artimiausioje ateityje niekas iš mūsų jokio darbo neatims, nes Lietuva tiesiog nėra imigrantams patraukli. Kai tik įgis teisę laisvai keliauti po ES, jie išvažiuos ten, kur algos geresnės, pensijos didesnės, daugiau socialinių garantijų ir tolerancijos.

Ir tai, kad ir kaip būtų keista, yra problema. Nes mūsų ekonomika, mūsų visuomenė su neigiamu natūraliu gyventojų prieaugiu be imigrantų neišsivers.

Kiekvienam iš tų, kurie siūlo imigrantus deportuoti, sudeginti, sunaikinti, siūlau parodyti pažymą, kad jis atvedė į šį pasaulį bent tris vaikus. Jeigu tiek atžalų neturi, jo pensijai uždirbti turės būtent jo nekenčiami imigrantai. Imigrantai, kurie jau dabar užtikrina 87 proc. gyventojų prieaugio ES.

Vadinamajai Islamo valstybei taip pat nėra reikalo siųsti pas mus savo kovotojų, prisidengiant pabėgėliais. Norint įvykdyti teroristinį išpuolį pakanka kelių šachidų, kuriuos galima nesunkiai užverbuoti ir internetu. Tai jauni vyrai iš Vakarų Europos važiuoja į Siriją kariauti Islamo valstybės pusėje, o jauni sirai ir irakiečiai bėga į Vakarus tiesiog siekdami išgyventi.

Be abejo, ši imigracijos banga – iššūkis. Visų pirma iššūkis multikultūralizmo idėjai, kuria grįsta Vakarų civilizacijos visuomeninė santvarka. Multikultūralizmo esmė – kultūros arba tapatybės samprata, kuri vienodai gerai pritaikoma ir imigrantų bendruomenėms, ir tradicinėms tautinėms mažumoms.

Multilkultūralizmas nėra integracijos priešingybė, ji grindžiama idėja, kad integracija veikia skirtingai skirtingose grupėse (todėl „multi“). Multilkultūralizmas, viena vertus, sukuria naujas priklausomybės šaliai ar pilietinės afiliacijos formas, kita vertus, padeda išsaugoti identitetą.

Multikultūralizmo tikslas – mažumų integravimas į visuomenę, pripažįstant, kad įvairios grupės gali siekti integravimosi su įvairiais šio pagrindinio visuomenės srauto dalimis ar aspektais, dėl ko sukuriamos pliuralistinės, persidengiančios integracijos formos, kurių ribose visi piliečiai ne tik turi teisių, bet taip pat įgyja priklausomybės ir visumai, ir savo bendruomenėms jausmą.

Multikultūralizmas išgyvena krizę. Jį veikia islamo fundamentalizmo plėtra ir tarptautinio terorizmo grėsmė, atgimstantys nacionalizmai, ekonomikų lėtėjimas, imigrantų krizė. Be to, daugelyje valstybių įgyvendinant multikultūralizmo idėjas buvo pernelyg susikoncentruota ties skirtumų tarp įvairių etninių, rasinių ar religinių grupių puoselėjimu, o per mažai dėmesio skirta jų ryšiams su šalimi stiprinti.

Todėl Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ar Jungtinėje Karalystėje atsirado minios svetimšalių, kurie nemokėjo šalies kalbos, nepripažino nei šalies, nei europinių vertybių. Kaip rašo britų sociologas Tariqas Modoodas, tie, kurie kalba, kad multikultūralizmas patyrė visišką fiasko, negali pasiūlyti jokio alternatyvaus sėkmingo sprendimo: „Net jeigu multikultūralizmas kartais nesugeba išspręsti problemos, tai jis bet kokiu atveju veikia geriau negu bet kuris alternatyvus modelis.“

T.Madoodo įsitikinimu, multikultūralizmas yra vienintelė integracijos forma, pajėgi sukurti viską apimančią ir nuoseklią visuomenės viziją, kurioje visos marginalizuotos grupės turi savo vietą, pagarbą ir kartu kuria vienybę, bendrumą su likusia visuomenės dalimi.

Pabėgėlių krizė privers mus sukurti naujų integracijos formų, kurios leistų ir šias imigrantų minias paversti mūsų senstančių visuomenių atrama, ir išvengti visus gąsdinančių musulmoniškų getų. Net neabejoju, kad šios integracijos formos vienaip arba kitaip remsis multikultūralizmo teorija.

Vakarų Europos šalys turės šias integracijos formas kurti ad hoc. Mes galime eksperimentuoti ir integruodami tuos kelis šimtus pabėgėlių, kuriuos priimsime pagal ES imigrantų paskirstymo kvotas, ir integruodami tradicines tautines mažumas.

Tik šioje srityje mums problemų ir iššūkių taip pat netrūksta. Šias problemas ir iššūkius galima būtų spręsti remiantis būtent multikultūralizmu, nes tik multikultūralizmas yra orientuotas į tapatybių, rašomų su brūkšniu, kūrimą. Nesvarbu, ar tai būtų British-Muslims ar Lithuanian-Poles.

Tik nemanykime, kad to laiko turime marias. Rytuose jau kaupiasi juodi debesys.