Arūnas BRAZAUSKAS

Aleksandras Šaburovas apsireiškė Vilniuje kovo 9 d. Žurnalistų sąjungoje. Menininkas vilkėjo tvarkingą juodą eilutę, iš po švarko švietė tokios pat spalvos užsivelkamas per galvą plonas megztinis su aukšta, prie kaklo prigulančia apykakle – kitaip tariant, golfas, ne vien patogus drabužis, bet ir teiktinas žodis. Nebuvo jis prisiklijavęs mėlynos dirbtinės nosies, iš kišenių nešaudė fejerverkai. Tokie vaizdeliai – ne susitikimams su publika, o A.Šaburovo performansams ir filmams.

Nesinorėjo klausti, ar jam būdinga raiškos maniera – greitakalbė su lengvu mikčiojimu – suvaidinti dalykai, ar ne. Net ir padoriai atrodančiam menininkui apsimoka būti šiek tiek paslaptingam – ypač tokiam kaip A.Šaburovas, kuris teigia, kad gyvenimas jam yra nuolatinis performansas.

Meno pasaulyje A.Šaburovas buvo pastebėtas jau iki tol, kol jį pastebėjo aukštas Rusijos pareigūnas – kultūros ministras. Ne vien pastebėjo, bet ir išreiškė nuomonę. Tačiau būtent ministro pastebėjimai galutinai įtvirtino A.Šaburovą išskirtinių Rusijos menininkų sąraše. Nėra skandalo – nėra išskirtinumo. Įvykio žymos – besibučiuojantys milicininkai.

O buvo taip. Nuo 1999-ųjų A.Šaburovas daugelį darbų kuria kartu su porininku Viačeslavu Mizinu. Juodu pasivadino „Mėlynomis nosimis“. Kai kuriose fotografijose ir filmuose tokias nosis prisiklijuoja. 2004-aisiais „Mėlynos nosys“ nufotografavo du vyrus su sovietinės milicijos uniformomis. Meiliai apsikabinę milicininkai bučiuojasi tarp beržų. Fotografiją pavadino „Gailestingumo era“ (rus. „Era miloserdija“). Tai buvo viena iš „Laikraštinių antraščių“ ciklo fotografijų, tarp kurių būta ir tokių: „Rusija ant naftos adatos“, „Rusija ant dujų vamzdžio“, „KGB sprogdina Rusiją“. Pasak „Mėlynų nosių“, jie bandė pažodžiui iliustruoti žiniasklaidos klišes. Menininkai neslėpė, kad „Gailestingumo era“ įkvėpta grafičių kūrėjo Banksy darbo, kuris vaizduoja du besibučiuojančius Londono policininkus.

„Mėlynų nosių“ meilūs milicininkai ėmė keliauti per pasaulį: nuotrauka 2005-aisiais užklydo į Venecijos bienalę, 2007-aisiais eksponuota Maskvos Tretjakovo galerijoje, kur vyko paroda „Soc-Art. Politinis menas Rusijoje ir Kinijoje“. Pastaroji paroda 2007-ųjų spalį turėjo pasirodyti Paryžiaus galerijoje „La Maison Rouge“. Tada trenkė žaibas. Rusijos kultūros ir masinių komunikacijų ministras Aleksandras Sokolovas pareiškė, kad parodos pasirodymas Paryžiuje būsianti Rusijos gėda. Pasak ministro, „…po to, kai švenčiausiasis patriarchas Prancūzijoje kalba apie dorovę, apie dvasingumo kriterijus, pirmas dalykas, kurį daro Rusija, – ji rodo ten pornografiją“.

Tretjakovo galerija išlaikoma iš biudžeto. Į žaibus sureaguota – meilūs milicininkai už valstybės pinigus į Paryžių nenuvyko. Tačiau žaibavimas nesiliovė. Vieni iškilūs menininkai pasisakė už raiškos laisvę, kiti „Mėlynų nosių“ kūrybą vadino šlykštybe. Parodos organizatoriai apkaltino ministrą A.Sokolovą nekompetencija. Tretjakovo galerijos vadovybė padavė A.Sokolovą į teismą dėl šmeižto, kenkiančio įstaigos dalykinei reputacijai, tačiau ieškinys nebuvo priimtas. A.Šaburovas tada pareiškė: „Fotografija niekaip nesusijusi su gėjų judėjimu. Tai iki absurdo privesta fantazija apie tai, kas galėtų nutikti, jeigu visi vienas kitam rodytų geraširdiškumą ir švelnumą.“

Nuotrauka su besibučiuojančiais milicininkais šiuo metu laukia naujosios eros atėjimo savo nuolatinės ekspozicijos vietoje – Maskvos šiuolaikinio meno muziejuje ART4.RU.

Rusijos valdžia ir šiuolaikinis Rusijos menas – gretutiniai pasauliai. Jų sankirta nebūtina, kad menininkas laimingai ir pasiturimai gyventų.

„Mėlynos nosys“ dėl savo išmonės galėtų būti genialūs reklamos kūrėjai (gal ir kuria, bet nesireklamuoja). Jų viešą santykį su reklamos pasauliu galbūt išreiškia tai, kad savo talentus jie švaisto buitinėmis sąlygomis kurdami mažai išteklių reikalaujančius filmukus ir performansus. Pavyzdžiui, fejerverkui iš kelnių reikia plačių treningo kelnių ir paties fejerverko reikmenų. Tiesa, kojas būtina apvynioti ugniai atsparia izoliacija.

Prieš keliolika metų A.Šaburovas sugalvojo, kad jo dantys gali būti meno objektas. Jis pasiprašė dotacijos iš George‘o Soroso fondo dantims taisyti ir gavo pinigų tokiam menui. Vilniaus publikai jis sakė, kad dėl infliacijos galėjo kurti meną ne vien savo, bet ir draugės burnoje. „Nors jos ir šiaip buvo puikūs dantys“, – pridūrė menininkas.

Vilniuje A.Šaburovas rodė savo ir V.Mizino performansų įrašus, ištraukas iš laibai trumpų filmukų rinkinio „Video ant kelėno“. Po peržiūros A.Šaburovas buvo pagirtas iš salės: jo parodytą kovos su socialinėmis bėdomis būdą mielai perimtų Lietuvos valdžia. Filmukuose matome visišką politinių šūkių triumfą. Alkoholizmas, socialinė atskirtis, visokiausi iškrypimai išnyksta, vos tiktai Haris Poteris (vaidina A.Šaburovas) pamojuoja burtų lazdele.