BFL

Lūkesčiai. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas Egidijus Aleksandravičius tiki, kad Lietuvos sėkmės garantas – jaunimas. Tačiau ne bet koks, o išsilavinęs plačiąja prasme. „Esu įsitikinęs, kad tikrasis universitetinis išsilavinimas apima ne tik profesines žinias, – jis turi ugdyti ir moralinį jautrumą, principingesnį, inteligentiškesnį gyvenimo vertinimą. Tik tokio žmogaus rankose yra didžiausias mūsų ateities šansas – tai elementari išmintis. Priešingu atveju jaunimas bus tik darbščių, be galo agresyvių ir aktyvių rinkos žaidėjų srautas“, – teigia profesorius.

Tikintis liberaliosios demokratijos principu, neokapitalizmo, arba laisvosios rinkos, ekonomikos našiomis savybėmis E.Aleksandravičius pastebi, jog kol kas daugiau deklaruojame, kad einame į tą pusę. VDU Lietuvių išeivijos instituto vadovas įsitikinęs, kad Lietuvai trūksta tokių žmonių kaip Petras Vileišis, Jonas Šliūpas ar Jonas Basanavičius. „Mes vis dar neturime tų tėvų statytojų, kurie ne tik valstybines institucijas kūrė, bet ir formavo darbštų, našų, kūrybingą žmogų, kuris tampa lyg tautos kūno šilkverpiu. Šita sąmonės forma, praeities refleksija, naracija pas mus dar nėra pakankamai išplėtota“, – mano E.Aleksandravičius.

– Istorikai nagrinėja istorinius faktus, tačiau būna ir vizionieriai. Ar turite Lietuvos viziją?

E.A.: Aš nemanau, kad yra tokių istorikų, kurie būtų puikūs vizionieriai, žinantys, kas bus po 25 metų. Kaip liberaliai mąstantis žmogus, manau, kad ateitis apskritai yra nežinoma. Daug lengviau kalbėti apie savo lūkesčius ir viltis – kitaip sakant, apie tai, ką norėčiau arba nenorėčiau matyti ateityje, kas mane įtikina arba ne. Pavyzdžiui, kai kurie galbūt patenkinti Pasaulio banko rekomendacijomis ir prognozėmis, esą 2050-aisiais Lietuvoje bus 2,5 mln. žmonių, vienam dirbančiajam teks du pensininkai ir nebus kam mokėti mokesčių. Tačiau aš visiškai neracionaliai sakau, kad labiau tikiu stebuklais negu Pasaulio banko prognozėmis.

Galima pajuokauti: kai prasidėjo krizė, Kaunas atsigavo. Su jokiomis prognozėmis ar logika tiesiogiai tai nėra susiję. Štai pavyzdys stebuklų, kuriais aš tikiu, – stebuklų, kurie susiję su lietuvių savijautos, sąmonės, pasitikėjimo savimi arba bent jau vienos kitos Abrahamo Maslow piramidės pakopos peržengimo būsena. Dėl to tikiu, kad Lietuva bus daug gražesnė negu Pasaulio banko prognozės.

– Ne kartą esate minėjęs, kad lietuviams trūksta tiek kosmopolitiškumo, tiek nacionalizmo. Ar lietuviai tobulėja kurioje nors vienoje šių sričių?

E.A.: Manau, kad taip, tačiau to tobulėjimo aplinkybės gana liūdnos – tai rusų agresija prieš kokią nors gretimą šalį, kurios likimas turi panašumų su Lietuva. Tai reiškia, kad vis sunkėja sąlygos tam tikroms būsenoms, patogumams, mandagaus, korektiško, kilnesnio elgesio žingsniams. Mes tobulėjame, bet aplinkybės, kurias diktuoja geopolitinė situacija, neprognozuojamo lokio, turinčio atominių ginklų, kaimynystė, gali paskatinti tendencijas, kurios saugumo labui gali priversti atsisakyti dalies žmogaus teisių, to pilietinio linksmumo ir bohemiško šurmulio – nes reikia drausmintis, mobilizuotis, gintis.

– Ar tokios tendencijos visuomenėje bręsta natūraliai?

E.A.: Tik aklas arba piktavalis sadomazochistas gali jų nematyti: keičiasi veidai, juose daug linksmumo, didesnis saugumo jausmas. Bet tuo pačiu metu didėja ir grėsmės. Žinote, istorija gali ir kartotis: kokiais 1910-aisiais, likus ketveriems metams iki vieno kruviniausių karų, buvo didžiausias optimizmas, didžiausi technikos laimėjimai, džiugesys, ir čia pat įvyko kažkas dramatiška. Antrojo pasaulinio karo atveju buvo šiek tiek kitaip, bet irgi rastume panašių momentų.

Taigi aš neatsiimu žodžių – lietuviams vis dar trūksta ir kosmopolitizmo, tai yra jausenos, kad pasaulis yra kiekvieno iš mūsų, viskas, kas jame gero ar blogo, liečia ir mus. Mums reikia skaityti tekstus ir rūpintis, kas darosi Katalonijoje, Vašingtone ar Alabamoje. Mums turi skaudėti dėl to, kas vyksta su kokiais nors indėnais Amazonės džiunglėse, – tai kosmopolitizmo dalis.

Tai nereiškia, kad kosmopolitizmas fundamentaliai prieštarauja mūsų tautiniam, nacionalistiniam liberalizmui. Kaip tik didžioji išmintis ir bet kokio neprieštaringo, teigiamo vystymosi sąlyga yra šių dviejų dalykų balansas. Aš pats save dažniausiai pavadinu liberaliu nacionalistu.

Manau, kad kosmopolitizmas – tai dalis tų, kurie galbūt baigė gerus universitetus čia, Lietuvoje, ir dirba įdomius darbus pasaulyje arba bent žino, kad dirbti Pasaulio banke trečios pakopos vadybininku nėra joks rojus. Tai kas, kad daugiau pinigų uždirbi. Visos šitos savybės, kurios liečia visus nuo Niujorko iki Bratislavos, liečia ir mus – man atrodo, čia yra tikrasis kosmopolitizmas. Toks, kuris lietuviams leistų jaustis patogiai visame pasaulyje ir pamatyti, kad visos ydos, kurios galioja mums, galioja ir pasauliui. Gal proporcijos skirtingos, bet ydos tokios pačios. Ir lygiai taip pat tai yra suvokimas, kad nesame jokia pasmerktoji žemė, kad meilė savam kraštui, savam lizdui, savo šakniai, šeimai, giminei, sau pačiam yra tiesiog ugdytinas dalykas. Netikiu, kad kokia nors tauta, nacija ir valstybė gali turėti kokią nors perspektyvą, kai įsivaizduojama, jog gali mylėti tėvynę nemylėdamas šalia esančio žmogaus arba savęs.

– Patriotizmas. Ar tai įskiepijama „savybė“, ar ji turi būti ugdoma nuo vaikystės?

E.A.: Toks kosmopolitas ir išminčius kaip Jonas Mekas gali pasakyti: „Didžiausia dovana žmogui yra gyventi ten, kur gimė.“ Net jei ir pasibastai po pasaulį, jei tavo odisėja paliečia įvairiausius kraštus, gyventi ten, kur gimei, yra pati didžiausia laimė ir ji turėtų būti vertinama. Viskas, kas veja žmogų iš tos gimtosios vietos, jau yra vertinama kontroversiškai, labai atsargiai ir įdėmiai. Kažkas turi nesisekti, kažkas turi trukdyti save realizuoti čia, jaustis gerai, kažkas turi žeminti tą žmogų, kad jis atsisako tos Dievo ir prigimties dovanos gyventi ten, kur yra gimęs. Sakyčiau, kad bet kokio patriotizmo, arba motiniškos tėvynės meilės, negalima išugdyti, jei visiškai nutolstama nuo prigimties. Negalima to išugdyti per visuotinį privalomą švietimą ir oficiozines televizines vinjetes su Lietuva, kur švyti veidai ir sakomos nenuoširdžios kalbos.

Manęs neįtikina tos priemonės, kurios šiandien yra bendrame ugdymo horizonte, arba tai, kad buvę raudonųjų kampelių mokytojai, pasidarę fanatiškais nacionalistais ar katalikais, pradeda protinti, jog per mažai patriotinio auklėjimo pamokų ir dėl to lietuviai ar jaunimas gali kažką prarasti. Arba atrandami tik labai fanatizuoti nacionalistai. Įsivaizduojama, kad kokie nors skustagalviai, karinėmis uniformomis apsirengę stipruoliai yra vieninteliai patriotizmo pavyzdžiai. Šitokio ugdymo mums dar trūksta ir aš įsitikinęs, kad jo labai reikia.

– Kokia išsilavinimo nauda valstybės gerovei? Kaip aukštasis mokslas gali prisidėti prie pokyčių mūsų valstybėje?

E.A.: Tiesiogiai. Kokybiškas aukštasis mokslas geba atsiskirti nuo siaurai nudrožto sovietinių laikų specialisto, kurio technikos ar biomedicinos žinios gali būti be galo gilios, o žmogiškosios savybės, pilietinis, humanistinis supratimas nulinis. Tai aukštojo mokslo įstaigos, kurios bent kiek suvokia, kad didžiausias uždavinys yra suformuoti jautrų inteligentą, savosios pilietinės visuomenės lyderį, sąmoningą pilietį, atsakingą už savo ir gretimos bendruomenės veiksmus, žmogų, kuris yra bent maža dalimi misionierius aptemusiuose sąmonės laukuose, kuris gali kalbėti, apšviesti ir savo pavyzdžiu rodyti, jog manomos dorybės, įmanomas kilnesnis, korektiškesnis, mandagesnis, principų besilaikančio žmogaus gyvenimas. Mano požiūris ir didžiausia viltis yra laisvas, kuriantis, atsakomybę prisiimantis žmogus, kuris pirmiausia siekia įsidarbinti savo paties sukurtos veiklos erdvėje. Štai ~artes liberales~, arba neokapitalizmo, laisvosios rinkos ekonomikos svarbiausio veikėjo ugdymo vieta.

Nežinia, kiek dabartiniai sukomercinti, technologizuoti posovietiniai universitetai gali šitokius žmones ruošti, nes pavyzdžių turime visiškai priešingų – nuo ministrų iki pačių paskutinių „klapčiukų“. Bet dėl vieno dalyko galime būti įsitikinę: be universitetų su tokia kilnia misija šios šalies tikrai laukia tik juodas scenarijus.

– Koks sėkmingos Lietuvos ateities pagrindinis ingredientas, be kurio neįsivaizduojate mūsų valstybės?

E.A.: Išsilavinimas ir didėjantis bendras vidutinis apsišvietimo laipsnis – apsišvietimo, kuris būtų ne tik apie technologines naujoves, į kurias visi postkomunistiniai baudžiauninkai šoko kaip nuogi į eketę. Kad ir ką mes manytume apie Rusiją, kad ir ką matytume bet kokiuose kadruose toliau nuo Kremliaus, vieno negalėtume niekaip paneigti: jie spartūs informacinių technologijų srityje ar kitur, bet moralė, tikėjimas teisės viešpatyste, tikėjimas apskritai aukštesniais idealais yra kažkur kitur.

Esu įsitikinęs, kad tikrasis universitetinis išsilavinimas apima ne tik profesines žinias, – jis turi ugdyti ir moralinį jautrumą, principingesnį, inteligentiškesnį gyvenimo vertinimą. Tik tokio žmogaus rankose yra didžiausias mūsų ateities šansas – tai elementari išmintis. Priešingu atveju jaunimas bus tik darbščių, be galo agresyvių ir aktyvių rinkos žaidėjų srautas, o perspektyvos tuomet ganėtinai miglotos, apytamsės. Galime studijuoti dalykus, susijusius su ekonomika, su finansais, su viskuo, kas pastatys geresnį kraštą. Bet mums reikia darbštumo, santūrios išminties, reikia suvokti, kad rūpinimasis savimi yra moralinė užduotis, o žiūrėjimas į kažkieno kito kišenę ar valdžios burną yra nuodėmė. Mums reikia darbštumo, kasdieninio taupumo, išminties suvokiant, kas šiame gyvenime kuria prasmę. Labai tikiu, kad jaunesnė karta yra atvira tokiems dalykams.

– Lietuva 2040 metais. Kuo bus išskirtinė ši nedidelė valstybė bendrame Europos Sąjungos narių kontekste?

E.A.: Norėčiau tikėti, kad ji nebus niekuo išskirtinė. Tikiu, kad išmoksime ir individualiai tarp savęs, ir grupėse, kolektyviai, su kaimynėmis – nuolatine mūsų pasakų konkurente Estija ar kitomis šalimis – būti visiškai panašūs. Svarbiausia, kad mes galime eiti kartu į kažkokį bendrą gėrį ir saugesnę, patvaresnę mūsų gyvenimo formą. Manau, kad išskirtinumas glūdi ne tuose dalykuose, kurie lemia mūsų gyvenimo materialinius pagrindus.

Nenorėčiau išskirtinumo informacinėse technologijose arba medicinos sistemos gebėjimuose. Aš norėčiau standarto, civilizacinio lygmens, kuris yra daugmaž palyginamas, bendras, o skirtumas labiau persikelia į kultūrinius aksesuarus, į tai, kas mums, lietuviams ar žemaičiams, yra kaip tarmės žodis, kastinys ar kitas patiekalas, drabužis, šypsena ar kitoks gestas. Kitaip sakant, jie sukuria mūsų kitoniškumą, bet mūsų materialinio, esminio, ~homo faber~, gaminančio žmogaus, išskirtinumo aš visai nenorėčiau.

Manau, kad ateitis kaip tik yra toje vietoje – mažinanti tokio išskirtinumo pavojus. Mums dar trūksta kosmopolitizmo, nes mums reikia užkariauti pasaulį, tik ne su rusiškais tankais, o su savo gebėjimais, kūryba, dainomis, metaforomis, simboliais, išsigalvojimais, linksmybėmis – viskuo.

Rimgailė Dikšaitė

Jono Petronio nuotr.

Istorikai nutarė, kad Mini Nobelio vertas profesorius Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto direktorius, – už knygą  „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“.

Gabija Sabaliauskaitė

„Veido“ Mini Nobelis istorijos srityje Egidijui Aleksandravičiui skiriamas už tai, kad pirmąkart viename veikale taip išsamiai papasakojo emigrantų lietuvių istoriją, už tai, kad sulaužė stereotipus apie lietuvišką tapatybę, kuri tarsi be kompromisų iškalta granite, už tai, kad ribotam mąstymui apie lietuvius pasaulyje pasiūlė naują žiūros alternatyvą ir savo kalbos vaizdingumu prilygo Mato Šalčiaus kelionių aprašymams.

Tikroji Nobelio premija neapeina viso gyvenimo nuopelnų, taigi ir šio Mini Nobelio laureatas į premiją pretenduoja dar ir dėl daugybės darbų, vertingos mokslinės bei organizacinės veiklos, gebėjimo pačiam provokuoti ir kartu patikrinti idėjas, taip pat dėl dalyvavimo tarptautiniame moksliniame diskurse.

Vis dėlto šį kartą istorikai kalba apie naujausią prasmingų E.Aleksandravičiaus darbų kraitį papildžiusį kūrinį – 2013 m. išleistą knygą „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“. Tai ilgalaikių istoriko tyrimų išdava, kartu ir atsakymas į aplinkybių mestą pirštinę.

„Ši knyga atskleidžia naują temą ir medžiagą visuomenėje. E.Aleksandravičius su kolegomis apvažiavo daugelį vietų, kuriose gyveno lietuviai, ir išplėtė emigracijos sampratą gyvąja prasme. Žinome, kad nuo XIX a. kažkas kažkur važiavo, tačiau mūsų žinios apie lietuvių emigraciją, kokia ji buvo toliau už JAV ir Kanados ribų, dėl objektyvių priežasčių buvo neišsamios“, – taip knygos reikšmę ir turinį apžvelgia VDU Lietuvos istorijos katedros profesorė dr. Jūratė Kiaupienė.

Šiai istorikei dėkoja ir pats E.Aleksandravičius, pirmuose knygos puslapiuose paminėdamas, kad būtent J.Kiaupienės patarimai autoriui „daugeliu klausimų padėjo ant slidaus tako laikytis vertikaliam“.

Kaip sako pats istorikas, po keliolikos metų bastymosi po įvairias vietas, kuriose gyvena ar anksčiau yra gyvenę lietuviai, jis norėjo parašyti knygelę, telpančią kiekvieno iš gimtinės išvažiuojančio lietuvio švarko kišenėje. Tiesa, ta „knygelė“ virto 630 puslapių studija, arba ištisu pasakojimu su autentiškomis emocijomis ir gyvais įspūdžiais, ko, reikia pasakyti, akademiniuose darbuose ir faktografinėje istorijoje apie tai, „kas buvo vakar“, neretai trūksta.

„Norėjau sukurti įprastiems istoriniams naratyvams alternatyvų pasakojimą, sakydamas, kad mes jau kurį laiką sau tarsi įsimeluojame, gyvendami kaip „Amerikoje pirtyje“, o savo istorijas pasakodamiesi kaip Palangos Juzė. Abu kūriniai, abu autoriai žavūs, o man norėjosi šiek tiek kitokio pasakojimo, kuris harmonizuotų. Kitaip tariant, jeigu jau pusmilijonis mūsų yra atsidūrę kažkur kitur, nutiko taip, kad šie žmonės išvaryti ne tik iš vietos, bet ir iš mūsų atminties“, – pasakoja istorikas ir priduria norėjęs atkreipti dėmesį į fenomeną, kuris susijęs su nelygiaverčiu dėmesiu svarbiam reiškiniui.

Jis skaičiuoja, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai iš nepriklausomos Lietuvos išvyko daugiausia 60 tūkst. žmonių (apie 2 proc. gyventojų), pagrindiniame gimnazijos vadovėlyje lietuvių diasporai ir artimajam užsieniui, kuriame įsikūrė tautiečiai, buvo paskirta 70 puslapių. O dabar, kai išvykusiųjų skaičius dešimteriopai didesnis, tų žmonių patirčiai vietos istorijoje nėra, tarsi jų nebūtų. „Man tai buvo lyg mestos pirštinės iššūkis“, – sako E.Aleksandravičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2014 m. Kovo 11-ąją Gedimino prospekte, atkarpoje nuo Katedros iki V. Kudirkos aikštės, bus eksponuojama Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Genties veidografija“. Ji pratęs praėjusiais metais pradėtą iniciatyvą – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga vilniečiams ir miesto svečiams po atviru dangumi pristatyti lietuviškos tematikos fotografijų ekspoziciją.

Parodoje bus pristatomi 48 darbai, kuriuose vaizduojami Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, nusipelnę menininkai, sportininkai, žinomos personalijos, garsinusios Lietuvą pasauliniu mastu bei formavusios šalies visuomeninio gyvenimo veidą skirtingais istoriniais laikotarpiais: R. Adomaitis, V. Alekna, D. Banionis, Š. Bartas, V. P. Bložė, J. Budraitis, J. Domarkas, J. Erlickas, S. Geda, P. Geniušas, G. Girdvainis,  J. Ivanauskaitė, A. Kaušpėdas, V. Kernagis, O. Koršunovas, V. Landsbergis, A. Mamontovas, J. Marcinkevičius, M. Martinaitis, A. Matelis, E. Nekrošius, V. Noreika, P. Repšys, A. Sabonis, Š. Sauka, S. Sondeckis, J. Statkevičius, H. Šablevičius, E. Špokaitė, J. Vaitkus, T. Venclova, V. Vildžiūnas ir kiti.

Pasak parodos „Genties veidografija“ kuratoriaus, menotyrininko V. Kinčinaičio, dideli portretai gatvėse mums dažniausiai asocijuojasi su reklaminiais veidais arba politiniais rinkimų plakatais. Viešose gatvių erdvėse matome įtaigius komercinius reginius arba dirbtines galingųjų šypsenas. Vienaip ar kitaip susiduriame su vizualiomis dirbtinumo, gundymo ir apgaulės strategijomis, todėl ši monumentali Lietuvos kūrėjų portretų galerija sugriauna mums įprastas viešų vaizdų suvokimo tradicijas. Portretų galerijoje matome ne tuos mūsų veikėjus, kurie visais įmanomais būdais veržiasi į viešumą ir siekia būti matomi. Greičiau atvirkščiai – tai namų interjerų, kūrybinių celių ir tykių studijų žmonės. Daugelis iš jų labai mažai matomi, tačiau žinomi. Tai žmonės, mūsų gyvenimus praturtinę savo vaizdinių, garsų, simbolių pasauliais.

Algimantas Aleksandravičius (gim. 1960 m.) – Lietuvos nacionalinės  kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP).

Ekspozicijos autorius surengė daugiau nei 90 personalinių ekspozicijų Lietuvoje ir užsienyje. Jis yra daugelio parodų, fotografijos albumų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščių sudarytojas,  14-os personalinių fotoalbumų autorius. 2003 metais jis buvo pripažintas geriausiu Europos portretistu, 2011 metais – Baltijos šalių geriausiu portretistu, „Lietuvos spaudos fotografija“ Auksinio kadro keturiskart nugalėtojas, Tarptautinių foto parodų keturiskart „Grand Prix“ laimėtojas.

Ekspozicija bus pristatoma 2014 m. kovo 11 d. 10-20 val.

Seimo rinkimų ir referendumo dėl atominės elektrinės statybų išvakarėse apie visuomenės priešrinkiminę sveikatą, vertybes bei galimus valdžios pokyčius – „Veido“ pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, istoriku, intelektualu Egidijumi Aleksandravičiumi.

VEIDAS: Ar jums asmeniškai stebint politinius debatus, rinkimų agitaciją ir nesibaigiančias politikų rietenas prieš šiuos Seimo rinkimus buvo lengva apsispręsti, už ką balsuoti?
E.A.: Aš ir dabar nesu apsisprendęs. Jeigu paklausit, ar pirmą kartą taip sunku, irgi sakyčiau, kad ne pirmą. Lietuvoje nėra lengva apsispręsti, kokia politinė jėga atitinka tavo pasaulėžiūrą, moralinius jautrumus ir kuriomis iš jų galima pasitikėti, nes, mano galva, ši sfera degraduoja labai dideliu greičiu. Degraduoja todėl, kad, viena vertus, visiškai susiaurėjo idėjinių, politinių debatų laukas. Milžiniškas įtarumas ir bandymas riboti politinę reklamą gal ir susiaurino kokių nors paslėptų technologijų naudojimą, bet taip pat susiaurino ir visiškai normalaus disputo galimybes. Tai, kas dabar per kokią LRT rodoma kaip rinkimų debatai, yra komedija geriausiu atveju. Pusantros minutės, ir būrelis malonėkit pasisakyti, ačiū ir prašau. Kada tu čia kokias idėjas pristatysi? Prastai atrodo ir Čekuolio šou tame ganėtinai idiotiškame reklaminiame klipe.
Žodžiu, yra tiek daug drumstumo, kad turiu prisipažinti: taip, man nelengva, aš dar nesu apsisprendęs. Aš tikiuosi, kad vis dar esu normalus ir vidutinis Lietuvos pilietis, tad manau, jog didelė dalis žmonių Lietuvoje jaučiasi panašiai.
Prieš šiuos rinkimus dar į akis krinta tai, kad mūsų politinis elitas apskritai įsitikino, jog visuomenės opinija, jos sąmoningumas vargu ar iš viso ką nors bereiškia. Kad net nekreipiama į tai dėmesio – jiems jokio skirtumo. Tarytum net baiminamasi kokių nors ekspertinių, profesionalių analitinių požiūrių net pačiais svarbiausiais mūsų konstitucinės santvarkos, teisės viešpatystės, energetinio saugumo arba nepriklausomybės klausimais – geriau kad nebūtų jokių nuomonių apskritai. Taip visiškai sutrinka viešoji erdvė. Žiūrėdamas į kitus leidinius nebežinai, ką būtų galima skaityti, o žiūrint į interneto tinklalapius, pirmąsias jų žinutes, nereikia būti išsilavinusiam psichoanalitikui, kad suprastum, kokie impulsai ir kokie žemieji informacijos poreikiai yra nuolat tenkinami.
Šita mano diagnozė tamsoka, tokia jau visai „prieš Vėlines“. Bet žinote, nepaisant visų mūsų politinės valdžios nesąmonių ir netgi to viso prėskumo, nuobodumo ir miglotumo priešrinkiminį mėnesį, aš vis tiek matau, kaip gražiai keičiasi tas mūsų gyvenimas. Džiūgauju dėl vieno dalyko: kad Lietuvoje ir mūsų visuomenėje yra vis daugiau sveiko, gyvastingo, pakankamai stipraus srauto, kuris visiškai nereaguoja į valdžios idiotizmus. Tai tarytum paralelinės tikrovės. Stebint tai man kyla jausmas, kad Lietuva iš tikrųjų yra be galo greitai gražėjantis kraštas, bet su valdžia tai turi mažai ką bendro.
Galbūt esu beviltiškas romantikas, bet manau, kad tas į priekį vedantis variklis pirmiausia yra žmogaus viduje slypintys gėrio impulsai, siekis gražiau gyventi, supratimas, kad ir be kokio nors geltono dienraščio tu gali žinoti, kaip gyvena kaimynas, nes vis dar gali nueiti pas jį ir žiūrėdamas į akis šito paklausti. Tau atsako ir tu dar vis tiki, nepaisant to, kad yra bandoma pasėti nepasitikėjimą, kad neva tu nieko tikro gyvendamas mūsų gyvenamojoje erdvėje negali žinoti, o tie, kurie manipuliuoja žiniasklaida ir informacija, iš to galbūt net stipriai uždirba.
Aš tikiu, kad visiškai natūraliai ateina sveikų žmonių kartos, ir tos laisvos erdvės dar nesugebėjo užgrobti jokios biurokratų klikos ir jokios pasislėpusios galios struktūros. To negali paveikti ir visos mūsų politikų manipuliacijos. Mano tikėjimas žmogaus natūralumu, spontaniškumu, gerumu iš prigimties yra gerokai stipresnis už vidutinį, ir tai man, atvirai sakant, padeda ištverti absurdo pojūtį vartant rinkimų agitacinę medžiagą.
VEIDAS: Vis dėlto visuomenės apklausos atskleidžia itin niūrias nuotaikas: daugiau nei 70 proc. gyventojų mano, kad Lietuvoje reikalai pastaruoju metu krypsta į blogąją pusę. Regis, šalyje įsivyravo visuotinis nepasitenkinimas viskuo, ypač valdžia. Kas tai lemia ir ką daryti?
E.A.: Lengviau įtarti ar spėlioti, kas lemia, ir daug sunkiau pasakyti receptus, kaip būtų galima tai pakeisti. Esu įsitikinęs, kad savijauta ir tam tikri gebėjimai justi gerėjimus bei blogėjimus – vis dėlto slėpiningi dalykai ir tiesiogiai nesusiję su kokiais nors statistiniais, materialiniais ar kitais dalykais.
Juk nepaisant didžiulio Lietuvos ūkio kilimo 2004–2008 m. ir tų daiktų bei gėrybių kaupimosi greičio žmonių savijauta nė kiek negerėjo. Sakyti, kad tau blogai, net kai yra gerai, – beveik įprastas dalykas. Žinote, pasibasčius po storesnį skurdo sluoksnį turintį pasaulį, ypač Pietų Ameriką (pernai ten turėjome žvalgybinę ekspediciją), šalia skaitytų knygų ir minčių man staiga vienas dalykas driokstelėjo į smegenis: pasitenkinimas savuoju gyvenimu ir džiugesys labiau susijęs su tam tikromis teologinėmis nuostatomis. Kad tavo šypsena nebūtinai reiškia, jog straksi nuo adrenalino pertekliaus ir tavo pasitenkinimas savuoju gyvenimu pasiekė skraiduolišką aukštį, o yra labiau moralinės pareigos vaisius, net jeigu tau skauda dantį ar kamuoja nepagydomos ligos, nes supranti, kad kitas žmogus taip pat turi savo bėdų.
Turime jausti moralinę atsakomybę savųjų sunkumų neužversti kitam. O liūdnos veido kaukės su savo sunkenybių išgyvenimais jau yra nuodėmė, nes tu, žmogau, nesirūpini kitu, nesuki galvos, kaip kitas jaučiasi, tu jam net šypsenos nedovanoji. Manyčiau, mūsų žmonės per daug įsijautė į aukos, nuskriaustojo vaidmenį, o tai reiškia, kad tu niekam neskolingas, – tai tau visi skolingi. Aišku, pradedant valdžia, kuri tau turi viską duoti, tavo gyvenimo uždavinius išspręsti, ir baigiant kitais, nes visi kiti gyvena geriau. O kada esi niekam neskolingas, tada esi ir nelaimingas, nes tavo aukos kaukė tau labai patogi.
Taigi aš manau, kad lietuvių visuomenės nuotaikos po tokių paprastučių sociologinių apklausų tikrai nepaaiškės, nes mes iš tikrųjų net nesuvokiam, koks unikaliai specifinis posovietinis mūsų pasaulis. Turėtum labai nepažinti viso kito pasaulio, kad manytum, jog pas mus yra blogiausia iš blogiausių.
O emigracija šiandien yra įgijusi psichotinį charakterį. Kiek išvažiavusiųjų pajėgūs pasverti, ką reiškia šiandien įsikurti Londone? Kas iš jų skaito „Financial Times“ prognozes apie Airijos ateitį, kas žino tikrąją Ispanijos apelsinų skynėjų padėtį? Žinoma, joks emigrantas niekad neprisipažins, kad jo žygis patyrė fiasko. 90 proc. visų išvažiavusiųjų suokia daug geresnes savąsias istorijas, kad uždengtų tuos ganėtinai pamėkliškus rūsių gyvenimus, pigų alkoholį ir ryto pagirias. Mes čia, Lietuvoje, tikrai turime pakankamai erdvės ne prasčiau gyventi.
Ką su visu tuo daryti? Kaip universitete dirbantis ir viešai rašantis žmogus, galiu atsakyti, kad visuomenės švietimas ir šviesėjimas, bandymas prusinti, dalytis savais nežinojimais yra labai aiškus kelrodis į kokybiškesnį gyvenimą. O labiau išsilavinęs žmogus, skaitantis tikrai gerą spaudą, supranta, kad rojus yra mitologiniame danguje, žmogaus viduje, o ne kitoje geografinėje platumoje.
VEIDAS: Bet matant šildymo sąskaitas ir kainas parduotuvėse tikrai gali apimti neviltis: ar reikia smerkti išvažiuojančiuosius, jei Lietuva jau tapo viena brangiausių ES valstybių?
E.A.: Mane irgi, kai prisikraunu krepšį parduotuvėje, apima jausmas, kad jau turėsiu ko nors atsisakyti. Bet dar labiau suima pyktis ant savęs, o ne ant savo algos arba „Maximos“ ar „Norfos“ kainų, kai prisikraunu kaip asilas šaldytuvą gerokai pilnesnį, negu mums iš tikrųjų reikia. Kad yra tiek daug psichotinių dalykų, kurių aš pats nesugebu įveikti, todėl sumoku gerokai brangiau, negu reikia. Kartais sužavi koks nors daug sunkiau už mane gyvenantis žmogus – savo išradinga virtuve, kokia žirnių koše ar dar kuo nors. Tada galvoju: po perkūnais, juk iš tikrųjų galima ir daug pigiau gyventi, ir ne taip priklausyti nuo visų šitų margumynų.
VEIDAS: Grįžkime prie politikos. Kaip, jūsų vertinimu, atrodys Lietuva po rinkimų ir ar visuomenės pasitenkinimas naująja valdžia padidės?
E.A.: Mano nuomone, jokių radikalių pokyčių tikėtis neverta. Nes, pavyzdžiui, į Seimą besiveržiantys naujadarai, viena vertus, galbūt ir nerodo potencialo iš vidaus, o kita vertus, jie dažnai jau yra stigmatizuoti kitų iki šiol valdžią turėjusių konkurentų. Tai reiškia, kad jų galios ką nors keisti bus ne tokios didelės, jei tos politinės jėgos apskritai pateks į Seimą. O žiūrint į tuos, kurie gali tapti valdančiosios daugumos formuotojais, tai kokių netikėtumų galima laukti iš kokio Uspaskicho? Arba iš socdemų? Didelių niekšybių nesitiki, bet kad kokių stebuklų žybtelėtų – irgi negalvoji.
Kaip ir sakiau, tie abstraktūs dalykai arba tos tolimos romantinės mano įžvalgos nepriklauso tiesiogiai nuo valdžios. Dieve duok, kad politikai bent jau nedarytų labai didelių nesąmonių. O kokie socdemai ar konservatoriai, nors ir yra be galo nuobodūs, perdėtų nesąmonių gali ir nedaryti. Vieni stūmė „Leo LT“, ir visi matome, kuo tai baigėsi, kiti po ketverių metų visiškai tokiomis pat priemonėmis bando stumti kitą kombinaciją. Ir vieniems nereikėjo platesnių visuomeninių debatų bei argumentų, ir kitiems nereikia. Juk argumentai – nusikaltimas.
VEIDAS: O kokią regite referendumo baigtį?
E.A.: Tikrai nežinau. Man tas referendumas ir įdomus dėl to, kad norėčiau tai žinoti. Norėčiau tikėti, kad Lietuvoje jau niekas nefalsifikuos duomenų, kad turim bent jau formaliąją demokratijos pusę daugmaž sutvarkytą. Kiek yra pudrinami smegenys, tiek žmonės ir išduos tų pudrinimo darbų rezultatus per savo nuomonės išraišką. Aš net nežinau, kaip man pačiam balsuoti. O kur paskaityti, kieno nuomonės paklausti? Juk informacijos nebuvo duota, kad galėtum ramiai susidaryti savo nuomonę.
O tokios reklamos, kaip tos, kuriose Čekuolis dabar vaidina, mane tik atstumia. Jei šitokias „balabaikas“ reikia už pinigus į eterį leisti – ką visa tai tada reiškia, ar jau nėra rimtesnių argumentų?