Shutterstock

Sveikata. Dar ne taip seniai mokslininkai prognozavo: 2015 m. alergiškas bus kas antras Europos gyventojas. Ar iš tiesų pasiekėme tokį sergamumo įvairiomis alerginėmis ligomis piką?

„Įšokę į vakarietiško gyvenimo traukinį, judame tuo pačiu pagreičiu, kaip ir visa Vakarų Europa: keičiasi mitybos įpročiai, gyvenamoji aplinka… Alergines reakcijas mums sukelia žydintys augalai, dulkių erkutės, gyvūnai“, – aiškina Vilniaus universiteto profesorė, Alergologijos komisijos pirmininkė Rūta Dubakienė.

Lietuvos mokslo akademijos premija už naują ekologinės alergologijos kryptį įvertinta mokslininkė (ištyrusi namų dulkių erkučių, mikroskopinių grybų ir cheminių medžiagų įtaką sukeliamoms alergijoms), neslepia: naujausi tyrimai rodo, kad alergiškų žmonių daugėja. Vieniems jų lemiamu veiksniu tampa užterštas oras, kitiems – arti kūno nešiojama pigi bižuterija ar netinkama mityba. Tačiau alergijas tiriančius medikus stebina pačių žiedadulkių piktybėjimas. „Pastebime, kad kaime gyvenantis žmogus patiria kur kas silpnesnius alergijos simptomus nei gyvenantis didmiestyje. Daroma prielaida, kad žiedadulkės tapo labiau užterštos, todėl ir dirgina kvėpavimo takus“, – aiškina profesorė, darbo „Alergologija: ekologinės prielaidos ir gydymo metodai“ autorė.

Vis dėlto, nors ši liga sunkiai pagydoma, ankstyva jos diagnostika itin svarbi: išsiaiškinus, kam žmogus alergiškas (maisto produktams, namų dulkėms, mikroskopiniams grybams, augalų žiedadulkėms, naminių gyvūnėlių kailiui, buitinėms cheminėms medžiagoms, vaistams ir kt.), alergenų galima išvengti. Per dažnai su jais susiduriant išprovokuojamos nepageidaujamos alerginės reakcijos: odos bėrimai, dusulys, kartais net anafilaksinis šokas.

Alergija įprastai vadinamas imuninės sistemos signalas, rodantis, kad rimtai sutrikdytos žmogaus organizmo sistemos, į kurį būtina reaguoti, norint išvengti sunkių ligos protrūkių ateityje. Pažinti alergiją itin svarbu, nes tai – viena rimčiausių visuomenės sveikatos problemų.

Siekiant įvertinti ES visuomenės sergamumą alerginiu rinokonjunktyvitu ir egzema buvo atliktas pasaulinio masto tyrimas ISAAC. Jo metu tirtos dvi vaikų grupės – 6–7 metų ir 13–14 metų, stebint jų sergamumą septynerių metų intervalu. Tyrimas parodė, kad daugelyje pasaulio valstybių sergančiųjų alerginėmis ligomis padaugėjo du ar tris kartus (ypač padidėjo 6–7 metų vaikų sergamumas alerginiu rinitu).

Taigi pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau didėjantis visuomenės sergamumas alerginėmis ligomis didina finansinę ir socialinę naštą valstybei, todėl mokslininkai aktyviai įsitraukia į galimų sprendimo būdų paiešką, siekdami išsiaiškinti, kaip būtų galima palengvinti tokių pacientų ir jų artimųjų gyvenimą.

Kaip atrodo alergiškų žmonių gyvenimas mūsų visuomenėje, itin gerai žino gydytojas endokrinologas prof. Gintautas Kazanavičius, kiekvieną pavasarį nuo jį alergizuojančių žiedadulkių besislepiantis užsienio šalyse.

Sloga, niežulys ir akių gleivinės paburkimas yra tapę kasmetiniais G.Kazanavičiaus palydovais, jei jis tik ilgiau užgaišta Lietuvoje. Iš mamos paveldėta, genetiniu būdu vaikams ir anūkams perduota liga kiekvieną sezoną neatslūgsta septynis mėnesius. Taigi gerai įvertinęs, kiek laiko tektų vartoti vaistus likus Lietuvoje, profesorius kasmetinę kelionę vadina kur kas patrauklesne gynybos nuo alergijos priemone. Nuo studijų laikų su alergija kovojantis G.Kazanavičius viliasi, kad jo liga šiek tiek atlėgs organizmui senstant ir jam nebeteks kiekvieną pavasarį ašaroti ir čiaudėti. Deja, kol kas tenka pasitelkti galimas organizmo apsaugos priemones: ryšėti apsauginę kaukę ir nepamiršti kaištukų į šnerves.

Panašaus likimo žmonėms profesorius pataria namuose įsirengti specialią filtrus turinčią oro valymo (rekuperacinę) sistemą, tuomet vėdinant nebūtina atidarinėti langų ir smarkiai sumažėja tikimybė, kad į namus iš lauko pateks žiedadulkių.

Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademijos duomenimis, alerginės ligos paliečia vieną iš keturių europiečių ir yra dažniausios lėtinės ligos šiame regione. Slopinamos vaistais, R.Dubakienės teigimu, jos šiek tiek aprimsta ir pagerina žmogaus gyvenimo kokybę, tačiau iki galo nėra išgydomos. „Vengti alergenų, griežtai juos šalinti iš aplinkos ir iš maisto raciono“, – pacientams pataria mokslininkė, neabejojanti, kad ateityje alergiškų žmonių tik daugės.

Taigi, profesorės nuomone, dar po keleto dešimtmečių stebėsimės ne gausiai sergančiaisiais, o tuo, kad dar liko tokių, kurių ši liga nepalietė. Nepaisant to, kad šiuo metu dar nesame patys alergiškiausi Europos gyventojai, savo gyvensena ir mityba sparčiai artėjame prie Vakarų Europos (tą rodo ir mūsų kūdikių sergamumo alergija didėjimas).

Disertaciją apie alergiją maistui prieš ketverius metus apsigynęs Andrius Kavaliūnas pabrėžia, kad padidėjusio jautrumo maisto produktams paplitimas tarp vaikų ir suaugusiųjų Lietuvoje skiriasi: tarp pradinių klasių mokinių jis siekia 46,9 proc., o tarp suaugusiųjų – tik 1,9 proc.

Kadangi nustatyto alergizuojančio maisto produkto nevartojimas laikomas efektyviausiu šios ligos gydymo būdu, tokių pacientų gyvenimo kokybė ypač nukenčia – alergiški žmonės turi priprasti prie papildomo diskomforto, nes nuolatos tenka kontroliuoti tai, ką valgai, dėl to kyla papildomų sunkumų socialiniame gyvenime. Įprastai alergija maistui pasižymintys asmenys vengia maitintis viešojo maitinimo įstaigose, turi būti atsargesni nuėję į svečius.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto mokslininkai (A.Kavaliūnas, Genė Šurkienė, R.Dubakienė, Rimantas Stukas) atkreipia dėmesį, kad produkto alergiškumas priklauso ir nuo vieno ar kito gaminimo būdo. Pavyzdžiui, skrudinti žemės riešutai alergizuoja stipriau nei virti.

Mokslininkų vertinimu, tik taip galima paaiškinti, kodėl JAV, kur beveik kiekvienas vaikas iki dvejų metų valgo žemės riešutų sviesto, plačiai paplitusi alergija šiems riešutams. Priešingai nei Kinijoje: nors čia vaikai taip pat susiduria su žemės riešutais, bet kinai maistui juos naudoja virtus.

Mokslininkai sutaria, kad maisto alergenai gali sukelti ir pseudoalergines reakcijas. Dažniausiai jas sukelia maisto produktai, turintys daug histamino (švieži produktai: pomidorai, špinatai, vėžiagyviai, lašišos, apelsinai; apdoroti maisto produktai: fermentinis sūris, kiauliena, konservuoti tunai, dešrelės), tiramino ir feniletilamino (šokoladas, raudonasis vynas, konservuota žuvis, fermentinis sūris), histaminą atpalaiduojančių produktų (braškės, kiaušinio baltymas, kiauliena, cinamonas, šokoladas, ananasai, papajos, ankštiniai). Pabrėžiama, kad alergenų gali turėti ir kai kurios prieskoninės žolelės, pavyzdžiui, anyžių sėklos, česnakai, ramunėlės, garstyčios. Nors jie vartojami ir nedideliais kiekiais, gali sukelti gyvybei pavojingas būkles.

Kaip pabrėžia „Veido“ kalbinti alergologai, pakanka žmogų dirginančių alergenų pėdsakų, kad kiltų nepageidaujamos organizmo reakcijos: bėrimai, tinimai, kvėpavimo sutrikimai, niežulys ir pan. Būtent dėl šios priežasties R.Dubakienė apibrėžia alergiją kaip mažų dozių ligą, kuriai visuomet būdingas priežastinis ryšys.

„Pakanka apsilankyti svečiuose pas žmones, auginančius kates, ir imu justi kylantį niežėjimą visame kūne“, – pasakoja 36-erių Leonas Judickas. Užsibūti ilgiau tokioje aplinkoje pašnekovas vengia, nes gali tekti ieškoti medikų pagalbos.

Šiuo metu kovoti su alerginėmis ligomis ir jas suvaldyti vis dar sudėtinga, nes iki galo nėra išsiaiškinta, kodėl vienų žmonių organizmas reaguoja į alergenus, o kitų ne.

Vaikų pulmonologė-alergologė Indrė Būtienė, atlikusi mokslinį tyrimą, teigia pastebėjusi priežastinį ryšį tarp motinoms skiriamų antibiotikų (atliekant cezario pjūvį) ir iš to jų vaikams kylančių alergijų. Žinant, kad tai vienas išsamiausių kada nors atliktų tyrimų apie alergiją maistui pirmaisiais gyvenimo metais, kuriame iš viso dalyvavo 12 tūkst. naujagimių ir jų šeimų devyniose Europos šalyse (Vokietijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Islandijoje, Lietuvoje ir Italijoje), verta atkreipti dėmesį į šių vaistų vartojimą. Iš atlikto tyrimo duomenų matyti, kad pirmą savaitę po gimimo antibiotikų gavusių motinų kūdikiai iš tiesų pasižymi didesniu polinkiu į alergiją. Didžiausias polinkis šiuo atveju nustatytas italių (22 proc.), lenkių (5,8 proc.) ir vokiečių (3,9) naujagimiams, Lietuvoje šis procentas, palyginti su kitų šalių duomenimis, buvo gana mažas (0,6 proc.).

VU Vaikų ligų klinikos Vaikų pulmonologijos ir alergologijos centro vedėja doc. dr. Odilija Rudzevičienė svarsto, kad ne ką mažesnis polinkis sirgti alerginėmis ligomis yra nulemtas mūsų genetikos. Įtakos tam turi ir maistas, ir aplinka, kurioje gyvename, ir didėjantis užterštumas.

Antrą dešimtį metų šioje srityje dirbanti medikė tikina, kad alergijos gana dažnai pasižymi banguojančia eiga: vienu metu lyg ir įvyksta savaiminis pasveikimas, o kitu, organizmui sudėtingesniu (paaugliui bręstant ar moteriai laukiantis, gana dažnai ir po nėštumo), alergija vėl atsinaujina.

Lietuvoje ir dar penkiolikoje Europos Sąjungos šalių vykdant „EuroPrevall“ maisto alergijos projektą buvo nustatyta, kad mūsų šalyje alerginėmis ligomis serga 28 proc. 7–10 metų amžiaus vaikų. Alergiškų užfiksuota apie 15–20 proc. mokyklinio amžiaus vaikų ir apie 7 proc. naujagimių. Taip pat iš šio tyrimo paaiškėjo, kad Lietuvos šeimose alergija maistui dar nėra labai paplitusi: ji būdinga iki 5–10 proc. šeimos narių. O štai Didžiojoje Britanijoje alergija maistui nustatyta jau 60–80 proc. tirtų mažamečių.
Ištyrus 1500 Lietuvos vaikų, kurie stebėti nuo gimimo iki penkerių šešerių metų, nustatyta, kad dažniausiai alergines reakcijas jiems sukelia kiaušiniai, pienas, kviečiai, sojos, o vėliau – naminių gyvūnėlių kailis.

Atskleista, kad suaugusieji, priešingai nei vaikai, dažniausiai įsijautrina nuo lazdyno riešutų, pelynų, namų dulkių erkučių, sezamų bei žemės riešutų.

R.Dubakienės teigimu, norint nustatyti alergiją, daugeliu atveju pakanka su žmogumi tiesiog pasikalbėti. Įprastai jis jau pats įtaria vieną ar kitą priežastį (ligos alergeną), kuri geriau atsiskleidžia apžiūros metu. Specifinius alergeno antikūnus galima nustatyti ir kraujo serume (tam atliekami laboratoriniai imunologiniai tyrimai), tačiau kiekvieno besikreipiančiojo į medikus atvejis yra individualus.

Medikai, gydydami alergiškus pacientus, dažniausiai pasitelkia imunoterapiją. Šis gydymo būdas pasižymi tuo, kad į žmogaus organizmą didėjančiomis dozėmis ir ilgėjančiais intervalais įvedamas alergenas, sukėlęs alerginę ligą. Specifinė imunoterapija iš esmės pakeičia ligos eigą. Todėl gana dažnai alerginių ligų simptomams švelninti skiriami simptominiai alergiją slopinantys vaistai – antihistamininiai preparatai ir kortikosteroidai. Įprastai gydytojai alergologai imunoterapiją skiria sergantiesiems šienlige, alergine sloga, alerginiu akių uždegimu (konjunktyvitu), alergine astma, taip pat žmonėms, alergiškiems bitės ar vapsvos įgėlimui.

M.Dubakienė svarsto, kad, matyt, jau netolimoje ateityje pakaks taikyti genų terapiją, tai yra nustačius alergijos genus ir juos pašalinus žmogus bus sveikas. Bet iki tol tenka svarstyti, ko vengti ir kokioje aplinkoje gyventi, norint išlikti nepaliestiems modernios civilizacijos palydovės – alergijos. Viena iš visuomenės gelbėjimo išeičių, profesorės nuomone, galėtų tapti naujai sukurtas alergiškų naujagimių registras, kita, ne mažiau svarbi išeitis turėtų išlikti visuomenės švietimas.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako VU Vaikų ligų klinikos Vaikų pulmonologijos ir alergologijos centro vedėja doc. dr. Odilija Rudzevičienė.

VEIDAS: Ar Lietuvoje labai paplitusi alergija maisto produktams?

O.R.: Alergija vienam ar kitam maisto produktui kamuoja apie 2–8 proc. visuomenės narių. Didžiausia rizika susirgti pastebima nuo gimimo iki dvejų metų. Įprastai apie 6–8 proc. vaikų iki trejų metų yra alergiški kokiam nors maisto produktui, tačiau su amžiumi tolerancija didėja, todėl alergiškų maistui suaugusiųjų tėra 1–3 proc. Deja, pastaruoju metu vis daugėja maistui alergiškų žmonių. Gydytojai alergologai pastebi, kad anksčiau žmogus būdavo alergiškas dviem ar trims maisto produktams, o dabar šis skaičius prasiplėtė iki penkių ar dešimties maisto alergenų. Iš darbo praktikos matau, kad daugėja vaikų, negalinčių vartoti grūdinių kultūrų produktų (duonos, bandelių), ką jau kalbėti apie dažniausiai sutinkamus maisto alergenus: pieną, kiaušinius ir pan. Taigi alergija maistui tampa vis sunkesnė ir populiaresnė.

VEIDAS: Dažnai kaip XXI a. rykštė apibūdinama alergija įgyjama visam gyvenimui. O gal tik tam tikram tarpsniui?

O.R.: Tiesa, maisto alergija gali praeiti savaime, bet tam būtina iš mitybos eliminuoti alergizuojantį produktą ir kartoti tyrimus kas pusmetį stebint, ar alergija atsitraukė (tik provokacinis mėginys patvirtina, ar ji išliko, ar ne). Apie išaugtą alergiją spręsti leidžia vienas ar kitas produktas, kurį suvalgius anksčiau kildavo nepageidautinos reakcijos. Maždaug apie 80–85 proc. vaikų, alergiškų karvių pienui ir kiaušiniams, savo ligą išauga apie 5–10 gyvenimo metus.

VEIDAS: Kuo įprastai pasireiškia alergija? Į kokius požymius patartumėte atkreipti dėmesį?

O.R.: Odos bėrimai, niežėjimas, patinusios lūpos ar akių vokai yra ženklas, kad organizmas netoleruoja tam tikrų maisto produktų. Gana dažnai alerginė reakcija prasideda kaip virškinimo sutrikimas ar viduriavimas, gali atsirasti alerginė sloga ar kosulys. Ypač sunkios alerginės reakcijos gali baigtis ir anafilaksiniu šoku, dėl kurio mirštama. Todėl nevertėtų ilgai delsti ir mėginti gydytis patiems. Visa laimė, kad lietuviai nėra patys alergiškiausi – dar nepasiekė tokio sergamumo masto kaip skelbiama Vakarų Europos alergologų akademijos tinklalapiuose (kas trečias vaikas alergiškas maistui), bet ir mes šį traukinį savo gyvenimo būdu ir mityba jau gana sparčiai vejamės.

VEIDAS: Kas sukelia jūsų minėtas alergijas?

O.R.: Jei pavyktų atskleisti tikslias priežastis, matyt, ir alergijų sumažėtų. Tačiau priežastys kompleksinės: tam įtakos turi ir pakitęs maistas, ir užteršta aplinka, gausiau ir dažniau naudojama buitinė chemija, taip pat genetika ir pan.

VEIDAS: Kaip keičiasi alergiško žmogaus gyvenimas?

O.R.: Jei žmogus alergiškas maistui, jo gyvenimo kokybė suvalgius ko netinkamo sparčiai blogėja (kartais pakanka alergeno pėdsako maiste). Tokiais atvejais galimas ir anafilaksinis šokas, laiku nenustačius priežasties, besibaigiantis mirtimi. Savo problemas žinantys asmenys įprastai nešiojasi su savimi adrenalino injektorius, kad nelaimei artėjant būtų galima iš karto suleisti vaistų ir išgelbėti gyvybę. Taip pat tokiais atvejais patariame vengti nežinomo maisto vakarėliuose. Panašios problemos ištinka žmogų, alergišką gyvūnams. Tarkime, labai ryški alergija katėms gali pasireikšti sutikus asmenį, auginantį namie šį gyvūną (nežinia dėl ko atsiranda dusulys, niežulys ar staiga prasideda sloga).

VEIDAS: Kokių tyrimų įprastai prireikia norint išsiaiškinti, kam žmogus alergiškas?

O.R.: Šiuo atveju priklauso, kokį alergeną norime ištirti. Jeigu yra aiškiai matomi simptomai, tarkime, įtariame, kad gali būti įkvepiamas alergenas (žiedadulkių ar namų dulkių erkučių), pakanka ir odos mėginių. Bet jeigu įtariama maisto alergija, reikia išsamesnių tyrimų. Kita vertus, suvalgius netinkamo maisto, jau po dviejų valandų alergenai ima veikti, sukeldami nepageidaujamas organizmo reakcijas.

VEIDAS: Ar galite išskirti, kokios alergijos populiariausios mūsų geografinėje platumoje?

O.R.: Lietuvoje nuo alergijos kenčia apie 10 proc. gyventojų. Dažniausiai skundžiamasi alerginėmis slogomis ir akių paraudimu, taip pat gana dažnos bronchinės astmos, gyvūnų ir netinkamų maisto produktų alergijos, atopiniai dermatitai, dažniausiai atakuojantys pačius mažiausius (beveik kas antro kūdikio oda yra sausa, pleiskanojanti ir niežtinti).

VEIDAS: Ką patariate nuo sezoninės alergijos kenčiantiems asmenims?

O.R.: Kai kurie jų esant pavasariniam žydėjimui pakeičia aplinką – išvažiuoja iš Lietuvos. Šiltesniuose kraštuose alergeno nebelieka, taigi ir kankinantys simptomai liaujasi. Žinoma, ne kiekvienas gali tai padaryti, todėl likusieji Lietuvoje vartoja vaistus ar pasitelkia imunoterapiją (deja, dėl kainos šis metodas prieinamas ne kiekvienam). Įprastai jos prireikia kankinant sezoninėms alergijoms (augalų ir medžių žiedadulkėms), bet vėlgi alergijos simptomų stiprumą lemia oro sąlygos ir aplinka, kurioje žmogus yra. Jei pavasaris lietingas, žiedadulkės nukrinta arčiau žemės, jei vėjuota ir saulėta, jos tampa piktesnės (ypač miestuose, kur užteršta aplinka). Kai kuriems mūsų pacientams alerginė sloga ir akių uždegimai (pvz., nuo šienligės) tęsiasi visą gyvenimą.

Sergančiųjų alerginėmis ligomis proc.

Šalis                           Alerginiu rinitu      Astma      Alergija gyvūnams

Didžioji Britanija    62                              42                    35

Vokietija             52                              22                    32

Italija                         45                              25                    22

Lenkija               25                              5                     12

Lietuva               8                               5                     5

Šaltinis: Institute of Social Medicine, Epidemiolology and Health Economics

"Veido" archyvas

Alerginės ligos vadinamos XXI amžiaus epidemija. Šiandien Europoje jau kas trečiam vaikui maistas, gyvūnai, dulkių erkutės ar augalai sukelia įvairias alergines reakcijas. Gydytojai prognozuoja, kad 2015 m. alergiškas bus kas antras europietis.

Lietuvoje ir dar penkiolikoje Europos Sąjungos šalių vykdant “EuroPrevall” maisto alergijos projektą nustatyta, kad mūsų šalyje alerginėmis ligomis serga 28 proc. 7–10 metų amžiaus vaikų. Alergiškų yra apie 15–20 proc. mokyklinio amžiaus vaikų ir apie 7 proc. naujagimių. Paaiškėjo, kad Lietuvos šeimose alergija maistui dar nėra labai paplitusi – ji būdinga iki 5–10 proc. šeimos narių. Didžiojoje Britanijoje alergija maistui nustatyta jau net 60–80 proc. tirtų vaikų.
Ištyrus 1500 Lietuvos vaikų, kurie buvo stebimi nuo gimimo iki penkerių šešerių metų, nustatyta, kad dažniausiai alergines reakcijas jiems sukelia kiaušiniai, pienas, kviečiai, sojos, o vėliau – naminių gyvūnėlių kailis. Suaugusieji dažniausiai įsijautrina nuo lazdyno riešutų, pelynų, namų dulkių erkučių, sezamų, žemės riešutų. Paaiškėjo, kad lietuvių jautrumas pelynų žiedadulkėms yra didžiausias iš visų tirtų šešiolikos Europos šalių.

Beje, tyrimo rezultatai patvirtino, kad iš maisto alergijos vystosi alerginis rinitas ir bronchų astma.

Jurga Juškienė, kurios dvejų metų dukrai gydytojai diagnozavo bronchų astmą, mergaitei pasireiškiančias alergines reakcijas pastebėjo, kai šiai buvo vos aštuoni mėnesiai. “Pirmą kartą Augustei išbėrė žandus. Jie buvo raudoni, sausi, niežėjo. Be to, dukrytė sunkiai kvėpavo. Nekosėjo, bet buvo girdėti, kad bronchuose pilna karkalų. Kai tai pasikartojo kelis kartus, kreipėmės į gydytoją, tačiau ji pasiūlė palaukti, kol Augustei sueis metai, ir tada išsitirti, ar ji nealergiška. Paaiškėjo, kad dukrai tokias reakcijas sukelia kačių ir šunų plaukai bei dulkių erkutės”, – pasakoja J.Juškienė.

Juškų šeima gyvena kaime, todėl išvengti kontakto su gyvūnais sunku. Augustei kelis kartus per mėnesį prasidėdavo labai stiprūs priepuoliai, kurių metu mergaitė sunkiai galėdavo kvėpuoti, taip pat vargindavo labai didelė sloga. “Visą naktį klykdavo, nes negalėdavo užmigti. O padėdavo jai tik ypač stiprūs vaistai, kurie plonina nosies gleivinę. Be to, dar nuolat reikėjo vartoti steroidinį purškalą. Darželio lankyti Augustė negalėjo, nes grupėje vaikai žaisdavo ant seno kilimo, kuriame tikriausiai veisiasi dulkių erkutės, todėl ten jai iškart prasidėdavo alerginė sloga”, – prisimena moteris.
Išbandžiusi ne vienus tradicinės medicinos gydytojų paskirtus vaistus, bet nematydama efektyvaus rezultato, J.Juškienė nusprendė dukrą nuvežti pas homeopatę. Jos išrašytus vaistus Augustė gėrė vos kelis mėnesius, tačiau jau daugiau nei pusmetį nepasireiškia nė viena alerginė reakcija. “Anksčiau dukrytė negalėdavo net arčiau prieiti prie katės ar šuns, o dabar ir glosto, bet nei sloguoja, nei dūsta”, – džiaugiasi J.Juškienė.

Alergiški tėvai gimdo alergiškus vaikus

Kauno klinikų vaikų alergologijos sektoriaus vadovė Jolanta Kudzytė sako, kad alerginė astma yra neišgydoma liga, todėl homeopatiniai vaistai gali padėti tik suaugusiam žmogui, kuris įtiki, jog nuo jų pasveiks. “Tai snaudžianti liga, ji gali atsitraukti dešimčiai ar net daugiau metų. Remisija kartais trunka, pavyzdžiui, iki moters nėštumo, tačiau susidūrus su alergenu bet kada vėl gali pasikartoti. Alerginė astma nėra ir išaugama, tačiau yra toks šios ligos tipas, gydytojų vadinamas mažų vaikų virusų provokuojama astma, kuris iki dešimties metų dažnai pasitraukia”, – aiškina J.Kudzytė.

Gydytoja sako, kad dažniausiai išaugama alergija maistui, tačiau vėliau ji gali pasireikšti kaip alerginis rinitas arba bronchų astma. “Vaikas gali sirgti tik viena iš šių dažniausiai pasitaikančių alerginių ligų, visomis iš karto arba laipsniškai: iš pradžių alergija maistui, paskui rinitu ir galiausiai bronchų astma”, – dėsto pulmonologė-alergologė.

Nors didžiausias jautrumas maistui pasireiškia pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, o vėliau tam tikri maisto produktai alergijos gali nesukelti, tačiau per pastaruosius du dešimtmečius alergiškų maistui vaikų padaugėjo kelis kartus. Pavyzdžiui, JAV ir Didžiojoje Britanijoje alergija žemės riešutams išaugo maždaug du kartus. Pasak Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Vaikų pulmonologijos ir alergologijos centro vedėjos Odilijos Rudzevičienės, Vakarų Europos šalyse kas trečias ketvirtas vaikas yra alergiškas.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Krūtinės ląstos, alergologijos ir radiologijos klinikos docentė Rūta Dubakienė pastebi, kad Lietuvoje alergija maistui dar nėra pasiekusi tokių mastų, tačiau europiečius sparčiai vejamės. “Alergiški tėvai gimdo alergiškus vaikus, o paveldėta liga yra neišgydoma ir neišaugama”, – primena gydytoja, Lietuvoje vadovavusi tyrimui, skirtam maisto alergijai.

Efektyvus gydymo būdas – specifinė imunoterapija

O.Rudzevičienė teigia, kad su alerginėmis ligomis sunku kovoti ir jas suvaldyti, nes mokslininkai dar neišsiaiškino, kodėl vienų žmonių organizmas reaguoja į alergenus, o kitų ne. “Manoma, kad didesnį polinkį sirgti alerginėmis ligomis lemia genai. Tačiau įtakos turi ir maistas, aplinka, kurioje gyvename, didėjantis užterštumas”, – atskleidžia gydytoja alergologė.

J.Kudzytė pastebi, kad kaime gyvenančius žmones alergijos vargina rečiau, nors jie kasdien susiduria su įvairių augalų žiedadulkėmis. Mat ten tyresnis oras, o mieste ant žiedadulkių nusėda daug teršalų. Gydytoja sako, kad išsivysčiusiose šalyse taip pat daugiau sergančiųjų alerginėmis ligomis negu ten, kur ne taip stipriai išplėtota pramonė.

Vis dėlto, nors šios ligos nepagydomos, ankstyva jų diagnostika ypač svarbi, nes išsiaiškinus, kam žmogus alergiškas, alergenų galima išvengti. O dažnai su jais susiduriant išprovokuojamos įvairios alerginės reakcijos. Gali išberti odą, pykinti, vemiama, tuštinamasi su krauju, dūstama, kūdikiams neauga svoris. Alergenai gali sukelti net anafilaksinį šoką, o priepuolis baigtis mirtimi.

“Alergines reakcijas laikinai nuslopina vaistai, jie šiek tiek pagerina gyvenimo kokybę, tačiau ligos neišgydo. Pagrindinis gydymas – vengti alergenų, griežtai juos pašalinti iš aplinkos ir iš maisto raciono”, – aiškina R.Dubakienė.

Pasak profesorės, efektyvus gydymo metodas, palengvinantis alerginės ligos formą ir galintis užkirsti kelią bronchų astmai, – specifinė imunoterapija. Šio gydymo metu po oda leidžiama arba po liežuviu lašinama nedidelis kiekis alergenų, kuriems žmogus jautrus. Taip organizmas tarsi pripratinamas prie tam tikro alergeno. Imunoterapija sureguliuoja žmogaus imuninę sistemą taip, kad ši pradėtų gaminti apsauginius antikūnus, kurie sumažina alergines reakcijas. “Visame pasaulyje taip gydoma 25 proc. ligonių. Imunoterapiją galima taikyti jau nuo trejų metų. Nors tai pigesnis ir efektyvesnis gydymo būdas nei tabletės ar purškalai nuo alergijos, deja, pas mus ligonių kasos jo nekompensuoja, todėl nedaug kas gali pasinaudoti”, – apgailestauja R.Dubakienė.

Apsisaugoti nuo alergijos nepavyks

Beje, alergiškiems maistui vaikams labai svarbu kas pusmetį ar metus pakartoti tyrimus. “Dažnai mamos neduoda vaikams pieno produktų, kiaušinių, nors kad mažylis alergiškas šiems produktams, buvo nustatyta prieš metus ar daugiau. O per tiek laiko alergija jau gali būti išaugta. Taip vaikas visai be reikalo pasmerkiamas dietai”, – sako O.Rudzevičienė.

Ji pabrėžia, kad net odos dūrio mėginiai, kai ant rankutės užlašinama alergeno, ar IgE antikūnų tyrimas, kai tiriamas iš venos paimtas kraujas, neparodo, jog vaikas tikrai alergiškas. Pasak gydytojos, šie tyrimai rodo organizmo įsijautrinimą, tačiau nepatvirtina alerginės ligos. “Tik provokaciniai oraliniai mėginiai tiksliausiai nustato maisto alergijos diagnozę. Atliekant tyrimą ligonis, prižiūrimas gydytojų, tam tikrais laiko intervalais turi suvalgyti vis didėjančias tiriamojo maisto porcijas. Šis diagnostikos metodas naudojamas visame pasaulyje, tačiau Lietuvoje nėra plačiai paplitęs, nors Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Vaikų pulmonologijos ir alergologijos centre jis atliekamas visiems, kuriems būtina”, – sako O.Rudzevičienė ir priduria, kad kol neaišku, kas sukelia alergines ligas, negalima joms užbėgti už akių.

“Neįrodyta, kad nėščia moteris, jeigu ji pati nealergiška, atsisakiusi, pavyzdžiui, pieno, apsaugos savo kūdikį nuo alergijos jam. Be to, nesvarbu, ar vaisius yra nupurkštas chemikalais, ar ne. Jeigu žmogaus organizmas reaguoja į tą alergeną, tai ekologiškas produktas alerginės reakcijos nepadės išvengti”, – mitus, susijusius su alergija maistui, griauna R.Dubakienė.

"Veido" archyvas

Vasara ne tik atradimų, bet ir bėrimų metas

Toks įspūdis, kad įsibėgėjus vasarai tie mūsų mažieji ima kasytis tiesiog… nuolat. Ir nebūtinai kaltinti reikia uodus. Dėl bėrimų tėveliai su mažyliais dažnai mina poliklinikos slenkstį. Kad visiems būtų ramiau ir aiškiau, pateikiame keletą bėrimo priežasčių.

Alergija saulei

Kaip atrodo. Neretai mažylį, net ir trumpai palaksčiusį saulėkaitoje, išberia. Ant veido atsiranda paraudimų, gali atsirasti egzemą primenantis bėrimas – oda parausta, joje iškyla smulkių mazgelių, pūslyčių. Pažeistą vietą peršti, niežti, jaučiamas deginimas, gali net pradėti šlapiuoti.

Tai gali būti alergija saulei, kuri pasireiškia gana įvairiai. Dėl ko ji atsiranda, iki galo nėra aišku, tačiau manoma, kad kaltas imuninis saulės netoleravimas: veikiant saulės spinduliams odos paviršiuje susidaro naujų antigenų, nuo kurių mažylio imuninė sistema ima gintis, gamindama antikūnus – imunoglobulinus E. Šie iš odos ląstelių išlaisvina histaminą ir kitas medžiagas, sukeliančias odos paraudimą, niežulį ar bėrimą. Beje,    kartais bėrimai ir niežulys būna smarkesni tose vietose, kurias saulės spinduliai pasiekia rečiau.

Ką daryti? Jei vaiko oda jautri saulei, pakanka ja nepiktnaudžiauti ir atidžiai pasirinkti apsaugines priemones, kurios sulaikytų ultravioletinius spindulius. Vaikams patariama rinktis priemonę, kurios SPF kuo didesnis (30–60). Niežuliui mažinti galima naudoti tepalą su mentoliu – įtrintas į odą jis šaldo, ramina sudirgintas nervų galūnėles ir pažeistą odą, mat pasižymi nuskausminamuoju poveikiu. Padės ir vėsūs kompresai su medetkomis ar ąžuolo žieve, tinka ir pavilgai su linų sėmenų nuoviru.

Išbėrimas pūlinukais

Kaip atrodo. Iš pradžių atsiranda raudona dėmelė, vėliau – plokščia pūslelė, kuri virsta pūlinuku, o per vieną dvi dienas, skysčiui ištekėjus, susiformuoja storas gelsvas šašas, primenantis medų. Dažniausiai beria aplink nosį, burną, lūpų kampus, rečiau bėrimas išplinta per visą veidą, ant galvos, kaklo, rankų. Vaikas gali karščiuoti, blogai jaustis, neturėti apetito, jį gali kamuoti niežulys ir skausmas.

Tai gali būti užkrečiamoji impetiga (pūlinėlinė) – dažna paviršinių odos sluoksnių vaikų infekcinė liga, sukeliama streptokokų, stafilokokų ar abiejų kartu. Šios bakterijos patenka pro pažeistą odos paviršių, įgėlus vabzdžiams, kai odelė nebuvo tinkamai dezinfekuota. Stafilokokas sparčiai plinta per pūslelių skystį, todėl reikėtų, kad mažylis vengtų kasytis bėrimus. Niežulį gali palengvinti “Psilobalsam” ar “Fenistil” gelis. Neužmirškite, kad ligoniukas gali užkrėsti kitus vaikus, todėl jį geriau palaikyti namie.

Ką daryti? Impetiga gydoma vietiniais antibiotikais ar dezinfekuojamaisiais tepalais. Jei negerėja, po trijų dienų aplink bėrimą atsiranda paraudimas, patinimas ar ima labiau skaudėti – nedelsdami skambinkite gydytojui, nes greičiausiai prireiks geriamųjų antibakterinių preparatų.

Kaltininkai – augalai

Kaip atrodo. Ant įvairių neuždengtų vietų (veido, plaštakų, kojų) atsiranda patinimų ir paraudimų, smulkių niežtinčių bėrimų ar net nudegimą primenančių pūslių, kurios išsidėsto linijomis ar juostomis. Pūslėms plyšus atsiranda erozijų, vėliau pasidengiančių šašais. Bėrimams išnykus lieka pigmentinių dėmelių.

Tai gali būti augalų ir šviesos sukeltos odos ligos (fitofotodermatozė). Vasarą vaikų visur pilna, lygiai kaip ir įvairiausių gėlių, krūmų ar žolynų. Kai kuriuose jų yra vadinamųjų furokumarinų, kurie kartu su augalų sultimis patekę ant odos padidina jautrumą saulės spinduliams ir gali sukelti nudegimus arba dermatitą. Bijoti reikia rūtų, dobilų, daugelio patvorių žolių, garšvų, narcizų, tulpių, lelijų ir kt. Beje, pavojingos gali būti ir daržovės – burokai, salierai, pomidorai, pastarnokai, gelsvės, petražolės…

Ką daryti? Pirmiausia odą reikia nuplauti vėsiu vandeniu, o po to tiktų tepalai su alergiją mažinančiomis medžiagomis. Jei oda labai stipriai pažeista, gali prireikti stipresnių hormoninių tepalų, kartais net su antibakterinėmis medžiagomis (slopinamas odos uždegimas), o kartu skiriama ir geriamųjų alergiją mažinančių vaistų. Būtų gerai išsiaiškinti ir įsidėmėti augalą kaltininką ir ateityje jo vengti.

Po antklode kanda!

Kaip atrodo. Maži raudoni gumbai iki 1 cm skersmens su kraujingu taškeliu viduryje. Niežti ir skauda. Dažniausiai bėrimas atsiranda po nakties. Ant patalynės matosi raudonų kraujo lašelių.

Tai gali būti blakių įkandimai. Patalyninė blakė – greitai ropojantis naktinis vabzdys, kuris turi išvystytą uoslę. Gyvis dieną slapstosi po tapetais, įvairiose sienų, lubų, baldų plyšiuose, čiužinių klostėse, tarp knygų. O naktį susiranda auką… Blakė į žaizdelę įleidžia savo seilių, turinčių odą erzinančių ir kraują konservuojančių savybių, neleidžiančių jam krešėti.

Ką daryti? Įkandimai dažniausiai užgyja per savaitę ar dvi. Tačiau jei vaikas kasosi, gali odą užkrėsti ir tuomet gali prireikti net vietinių antibiotikų. Niežulį sumažinti padės antihistamininiai tepalai ar geriamieji preparatai. Nutinka, kad šių nemalonių gyvių būna per atostogas nuomojamuose būstuose, netgi viešbučiuose. Pastebėjus juos reikėtų pranešti viešbučio administracijai.

Mažiausiai tikėjomės vėjaraupių

Kaip atrodo. Galvos, veido, rankų, kojų odoje ir kartais net gleivinėse atsiranda rausvų dėmelių, kurios greitai virsta spuogeliais. Šie, nepraėjus nė parai, virsta pūslytėmis, pripildytomis skysčio. Aplink pūslytes paprastai būna raudonas laukelis. Per kelias dienas pūslytės sudžiūsta ir virsta šašais.

Tai gali būti vėjaraupiai, kuriuos sukelia virusas, priklausantis Herpes virusų šeimai. Virusas plinta oro lašeliniu keliu, į mažylio organizmą patenka per akių, nosies, burnos gleivines. Pirmieji ligos požymiai pasireiškia praėjus 10–20 dienų po užsikrėtimo. Svarbu žinoti, kad likus dviem dienoms iki išbėrimo ligoniukas jau gali užkrėsti kitus. Iki išberiant mažylis gali karščiuoti, blogai jaustis.

Ką daryti? Ligos pradžioje, ypač jei ligos eiga sunki, vaikams duodama antivirusinių vaistų (acikloviro). Jokiu būdu negalima leisti mažyliui kasytis bėrimų (patariama tepti odą antihistamininiais niežulį mažinančiais tepalais), odos pažeidimus būtina dezinfekuoti, reikia dėvėti švarius, gerai išlygintus drabužius, miegoti švarioje patalynėje, mažylį būtina kasdien prausti.

Vaistai padidina jautrumą saulei

Kaip atrodo. Vartojant įvairius vaistus oda pažeidžiama tik tose vietose, kurias švitino saulė. Odoje atsiranda į dilgėlinę panašių bėrimų. Nutraukus vaistų vartojimą odos jautrumas saulės spinduliams po kurio laiko pranyksta.
Pagalvokite, ar vaikas negeria kokių nors vaistų, – kai kurios juose esančios medžiagos padidina jautrumą saulei ir net neilgas buvimas joje gali sukelti stiprią odos reakciją. Šių medžiagų yra ne tik vaistuose (pvz., antibiotikuose, išoriškai vartojamuose tepaluose, vaistuose nuo grybelio ir kai kuriuose raminamuosiuose), bet ir parfumeriniuose aliejuose, audinių skalavimo priemonėse, dietinių produktų saldikliuose.

Ką daryti? Kol geriami vaistai, įjautrinantys odą saulės spinduliams, reikia mažyliui paprasčiausiai neleisti būti saulėje. Renkite jį lengvais šviesiais drabužiais ilgomis rankovėmis, veiduką denkite plačiakraštėmis skrybėlaitėmis ar kepurėmis su snapeliu. Lengvos medikamentinės alerginės reakcijos praeina be gydymo, bet atsiradus bėrimų patariama nebevartoti juos galėjusių sukelti vaistų.

"Veido" archyvas

Kai pasakos herojus karalius paklausė juokdario, kokios profesijos žmonių yra daugiausia, šis atsakė, kad medikų. Ir neklydo: juk kaip ir kuo jums gydytis, geriausiai žino kaimynai ar pažįstami, kuriems “taip jau buvo”. Patarimus kairėn dešinėn žarsto bioenergetikai, gydo ir liaudies medicinos žinovai, ir žolininkai, ir interneto draugai. Todėl ir apie alergiją prikalbėta būto ir nebūto. Kokia iš tiesų ši liga?

Iš tiesų visuomenė apie alergiją žino per mažai, daugelio nuomonė apie šią ligą apskritai klaidinga. Gal žiniasklaida pateikė per mažai objektyvios informacijos? Todėl žmonės linkę daugelį savo negalavimų priskirti šiai ligai. Būna, jei kas atsitinka, žmogus atskuba pas alergologą ir sako: “Man alergija!” O ištiri – jos nėra. Žmonės nežino, kas tai per liga, todėl daugelį sveikatos sutrikimų pavadina alergija.

Kas kaltas dėl kūdikių odelės?

Nežinau, kodėl apie širdies ligas, apie tai, kaip jos pasireiškia ir kodėl kyla, žmonės žino, o štai kas yra ta alergija, mažai kam aišku.

Pavyzdžiui, labai dažnai pas gydytojus alergologus ateina mamos su kūdikiais, kurių odelė paraudusi, pleiskanoja. Ir iškart mūsų prašo: “Nustatykite alergeną!” Iš tiesų šiais laikais beveik kas antro kūdikio oda yra sausa, pleiskanojanti, kitus kamuoja atopinis dermatitas.

Bet tik 10 procentų šių odos bėdų priežastis yra alergija.

! Net 90 proc. atopinio dermatito atvejų yra nealerginės kilmės. Dažniausiai jį sukelia virškinimo sutrikimai, žarnyno disbakteriozė ir kt.

Arba kitas atvejis: į alergologus kreipiasi tėvai dėl nuolat sloguojančių kūdikių. Medikai iškart pamato, kad išskyros iš nosies geltonos, žalios – taigi visiškai aišku, kad sloga bakterinės kilmės. Ištiriame ir iš tiesų randame, pavyzdžiui, streptokokų.

! Reikia stiprinti tokio mažylio imunitetą, išgydyti infekciją, o ne mėginti suversti kaltę nesamai alergijai. Be to, iki dvejų metų amžiaus alerginės slogos nebūna.

O genai kaupiasi

Tačiau negaliu tvirtinti, kad alergija – reta liga. Alergija yra perduodama genetiškai: įrodyta, kad net 85 proc. alergijos atvejų paveldima iš tėvų. Alergijos genai kaupiasi: kai alergiškas žmogus susituokia su tokiu pat, tokios poros vaikai gali gimti turėdami alergijos geną. Tad alergiškų žmonių iš tiesų daugėja.

Tiems, kurie paveldėjo alergijos genų, ši liga gali pasireikšti bet kuriame amžiuje. Kartais alergiškų žmonių būklė pagerėja, bet neretai ir vėl atkrintama, ligos eiga banguojanti.

Vasaros (ne)malonumai

Šiuo metų laiku dažniausiai žmones pas alergologus atgena šienligė, taip pat į medikus kreipiasi vabzdžių sugelti žmonės.

Šienligę sukeliančių augalų žiedadulkės labai lakios, į Lietuvą jų gali atskrieti net iš tolimų Europos kampelių, panašiai kaip su vėju atskriejo Islandijoje išsiveržusio ugnikalnio dulkių. Į Lietuvą vėjas gali atpūsti alyvmedžių, kiparisų žiedadulkių. Beje, Pietų augalai į Lietuvą ne tik “siunčia” savųjų žiedadulkių, bet kartais atkeliauja ir patys. Keičiantis klimatui augalai plinta iš Pietų į Šiaurę. Antai stepių augalas ambrozija – vienas labiausiai alergizuojančių augalų – jau auga ir Pietų Lietuvoje.

Mūsų šalyje įrengtos trys žiedadulkių gaudyklės, kurios padeda nustatyti, kokių ir kiek žiedadulkių sklando Lietuvos ore. Kartais nustebina universiteto specialistų skambučiai: “Žinai, jau iš Prancūzijos ir Viduržemio jūros regiono žiedadulkių atskriejo!” Tad klysta manantieji, kad alergiją gali sukelti tik lietuviams įprasti greta augantys augalai.

! Jei kasmet tuo pačiu metu žmogų vargina vienodi į peršalimą panašūs simptomai, galima manyti, kad jis alergiškas tam tikrų augalų žiedadulkėms. Šienligės požymiai labai panašūs į peršalimo (sloguojama, parausta akys, jas skauda, ašaroja), tik nebūna temperatūros.

Į reanimaciją – po puodelio arbatos

Sergant šienlige galimos kryžminės reakcijos, kai žiedadulkėms jautrus asmuo negali vartoti ir tam tikrų rūšių produktų. Antai jei žmogus jautrus beržų žiedadulkėms, jis blogai pasijus ir suvalgęs morkų, obuolių, kriaušių ar kivių. Taip yra todėl, kad minėtuose vaisiuose ir beržų žiedadulkėse yra tų pačių medžiagų, daliai žmonių sukeliančių alergiją.

Konjako negali gerti ąžuolų žiedadulkėms alergiški žmonės, mat konjakas laikomas ir brandinamas iš šio medžio medienos pagamintose statinėse. Kartais žmogus gali nė neįtarti, kodėl išgėrus konjako ar suvalgius obuolį, kriaušę jam tarsi niežti ar perši burną, gali tinti lūpos. O juk tai gali rodyti esant alergiją. Kartais tokie asmenys kreipiasi į alergologus dėl alergijos tam tikriems maisto produktams, o paaiškėja, kad žmogus serga šienlige.

Antai vienas pacientas imdavo dusti, jo odą išberdavo išgėrus vermuto ar geros kokybės toniko (į šiuos gėrimus dedama pelynų, suteikiančių kartoką skonį). Atlikus testą paaiškėjo, kad žmogus jautrus pelynų žiedadulkėms.

Beje, pelynų žiedadulkėms alergiški žmonės turėtų būti atsargūs ir su kitais graižažiedžiais augalais (ramunėlėmis, astrais). Ir atvirkščiai: jei, tarkime, moteriai pasitepus veidą ramunėlių kremu kyla alerginė reakcija, galima įtarti, kad ji alergiška ir pelynų žiedadulkėms.

Vienas šienlige sergantis žmogus (jautrus pelynų žiedadulkėms) patyrė sunkiausią alerginę reakciją – anafilaksinį šoką – išgėręs ramunėlių arbatos.

Pažinti ligą

Alergologai gali daug padėti, tačiau ir žmogus turi stengtis labiau pažinti savo ligą, stebėti, nuo ko jam kyla alerginių reakcijų.

Prisiminkime neseną atvejį, kai vieno miesto ligoninėje dezinfekuojamuoju skysčiu buvo nudegintas kūdikis. Tačiau vaikiukas ne tiek nudegė, kiek tai buvo jo organizmo alerginis atsakas į dezinfekuojamąsias medžiagas.

• Jei mama alergiška, ji turi būti labai atidi ir saugoti savo kūdikį, mat alergija gali pasireikšti netikėčiausiu metu. Prieš gimdymą alergiškos moterys turėtų pranešti medikams, kad kūdikis gali būti jautrus, kad vaikelį ne dezinfekuotų, o maudytų.

• Vasarą žmones puola geliantys vabzdžiai: bitės, vapsvos, širšės. Šių vabzdžių įgėlimams alergiški asmenys turėtų su savimi nešiotis tokių medikamentų kaip adrenalinas, antihistamininių preparatų.

• Alergiškas žmogus turi stengtis išvengti alergenų, o jei to padaryti nepavyko, būtina vartoti gydytojų skirtų vaistų arba jų turėti su savimi ekstra atveju, kol bus iškviesta greitoji ar galės apsilankyti pas alergologus.

• Šiuolaikinė medicina daug pažengė alergologijos srityje. Net ir, atrodytų, beviltiškais atvejais, kai neįmanoma iš žmogaus aplinkos pašalinti alergeno arba nėra garantijų, kad neįgels vabzdys, kurio įgėlimams jis alergiškas, medikai gali padėti. Ypač veiksmingas specialus gydymas – imunoterapija. Pasveiksta net 90 procentų šiuo metodu gydytų ligonių.

centr

Gimus vaikeliui tėvai puola gydytojų klausinėti, ar jis sveikas. Vienas dažniausių baubų tėvams – alergija, kuri vis dažniau puola mažuosius, dažniausiai juos kankindama odos bėrimais.

Nors alergija dažniau yra įgytas jautrumas, nemažai žmonių polinkį sirgti alerginėmis ligomis paveldi. Šis polinkis vadinamas atopija. Pirmieji alergijos požymiai 80 proc. mažylių atsiranda maždaug iki ketverių penkerių metų.

Daugeliui tėvelių žodis “alergija” pirmiausia asocijuojasi su rausvomis dėmėmis ar bėrimais, atsirandančiais ant mažylio kūnelio. Tai suprantama, nes juos lengviausia pastebėti. Kūdikystėje organizmas jautriau reaguoja į maistą, o tai dažniausiai pasireiškia alerginėmis būtent odos ligomis. Alergija maistui ir atopinis dermatitas paprastai išlenda iki trijų mėnesių amžiaus.

Puola mažiausius

Kartais jau nuo pirmųjų naujagimio gyvenimo dienų tenka pradėti kovą su alergija maistui – pačia pirmąja alergijos forma. Ji atsiranda tuomet, kai mažylio gynybinė sistema sutrinka: koks nors maistas klaidingai palaikomas kenksmingu įsibrovėliu ir kovai su juo organizmas prigamina antikūnų – kyla alerginė reakcija.

Iš pradžių mažylis gali būti alergiškas vienam maisto produktui, tačiau negydant “kaltų” produktų ratas plečiasi ir alergija stiprėja. Kita vertus, jos neprovokuojant ir negilinant alerginių procesų dažnai pavyksta užbėgti už akių tokioms sunkioms ligoms, kaip atopinis dermatitas, dilgėlinė, alerginė sloga ar bronchinė astma. Mažyliui augant alergija maistui dažnai silpnėja, o daliai vaikų iki dvejų, trejų ar ketverių metų alergijos požymiai gali ir visiškai išnykti.

Ką suvalgė – atspėsi iš odos

Simptomai, kurie leidžia įtarti, kad kūdikis gali būti alergiškas maistui: įvairūs odos bėrimai; maisto atpylinėjimas, pilvuko pūtimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas; kūdikis yra neramus, klykia; paburksta nosis, kartais kamuoja sloga ar pasunkėja kvėpavimas.

Šie simptomai gali pasireikšti ir visi kartu, ir atskirai. Nors tėveliai labiausiai pastebi, kad alergija maistui dažniausiai pažeidžia mažylio odelę, tačiau pažeidžiamos ir virškinimo, kvėpavimo, kraujagyslių, nervų, endokrininė bei kitos sistemos.

Alergija sergančių mažylių tėvai tampa tikrais ekspertais, ieškodami ryšio tarp to, ką vaikas ar žindyvė suvalgė, ir odos bėrimų suintensyvėjimo. Beje, ne tik bėrimų. Odos pažeidimų yra įvairių:

Iššutimai kartais būna dažni ir sunkiai gydomi. Kūdikiams iki vienų metukų tai būna ne tik netinkamos higienos požymis, bet ir vienas pirmųjų odos alergijos simptomų.

Tarpvietės dermatitas – tai sunkiai gydomas, niežtintis, po maitinimo sustiprėjantis tarpvietės odos uždegimas. Dažnai šis negalavimas veda mamytes į neviltį, mat kad ir kaip jos stengiasi prižiūrėti mažylio odelę, visos pastangos baigiasi nesėkme.

Odos bėrimai dažniausiai atsiranda ant veido, bet vėliau gali išplisti. Iš pradžių tėveliai pastebi, kad bėrimų atsiranda suvalgius kokio nors maisto, bet vėliau šis ryšys tampa vis mažiau akivaizdus. Bėrimai bėgant laikui intensyvėja, kūdikiams jų gali atsirasti ne tik veido, bet ir viršugalvio srityje, tiesiamuosiuose galūnių paviršiuose. Išberta oda šlapiuoja, susidaro šašai, vaikui augant pažeidžiamos raukšlės. Mažylis kasosi, tampa neramus, blogai miega.

Maistas – priešas

1. Pienas yra pagrindinis kūdikių maistas, taigi mažiesiems alergija paprastai nuo jo ir prasideda. Nustatyti alergiją karvės pieno baltymams gana sudėtinga, nes paprastai ligoniukas būna alergiškas ne vienam, bet keletui baltymų. Svarbu, kad mažylis neįsijautrintų karvės pienui nuo pat pirmųjų dienų. Net ir tuomet, kai mažylis atrodo sveikas, žindyvei patariama saikingai vartoti karvės pieną ir jo produktus. Jeigu po gimdymo mamytės pieno mažyliui nepakanka, reikėtų jį maitinti ne paprasto karvės pieno pagrindu pagamintu mišinuku, o iš dalies ar hidrolizuotu karvės pieno mišiniu. Taip sumažinamas pavojus mažyliui įsijautrinti karvės pieno baltymui ir susirgti alerginėmis ligomis. Jeigu pirmą dieną po gimimo mažylis gavo karvės pieno mišinio ir kitą dieną jokios alerginės reakcijos nebuvo, tai dar nereiškia, kad ji nepasireikš vėliau. Pirmieji alergijos požymiai gali atsirasti tada, kai grįžusį iš gimdymo namų mažylį mama maitins savo pienuku. Kūdikis, įsijautrinęs dar gimdymo namuose, sureaguos bėrimais į motinos piene esančius karvės pieno baltymo mikrokiekius. Be to, reikia atminti, kad kai kurie karvės baltymai atsparūs ir nekinta nei šaldant, nei rauginant, nei verdant.
2. Kiaušiniai savo baltymų struktūra nepanašūs į nieką kitą, todėl yra unikalūs. Daugiausiai baltymų yra kiaušinio baltyme, trynio struktūra kitokia. Ilgiau verdant kiaušinį, jo baltymų struktūra kinta ir alergizacija mažėja, todėl žalias ar minkštas kiaušinis netoleruojamas labiau nei virtas. Mažylis taip pat gali būti jautrus vakcinoms, kurių sudėtyje yra vištų embrionų priemaišų.
3. Žuvies alergeno struktūra ypatinga tuo, kad alergija žuviai išlieka visą gyvenimą. Jautriems žuviai žmonėms alerginius reiškinius sukelia netgi valomų žuvų kvapas, o jų paragavimas gali baigtis anafilaksiniu šoku, todėl rizikuoti negalima. Jei vaikas alergiškas žuviai, jam negalima vartoti jokių jūros produktų.
4. Mėsa. Jei mažylis alergiškas karvės pienui, neigiamą organizmo reakciją gali sukelti ir jautiena ar veršiena. Atsargiai reikėtų ragauti vištienos – jos baltymas artimas kiaušinio baltymui, kuris yra labai stiprus alergenas. Jautriam mažyliui geriausiai tinka triušiena, ėriuko mėsa, kalakutiena, liesa kiauliena.
5. Riešutuose, ypač žemės, yra baltymų, kurie kaitinant nesuyra. Jautriam mažyliui taip pat gali atsirasti alerginė reakcija į riešutų aliejų, vartojamą gaminant kremus, tepalus, losjonus.
6. Vaisių ir daržovių baltymai dažniausiai nuo temperatūros irsta. Todėl gana dažnai vaiką beria nuo didesnio kiekio žalių obuolių, o keptų ar virtų jis gali paskanauti. Iš importuotų vaisių alerginės reakcijos dažniausiai kyla nuo citrusinių vaisių – kartais jų negalima net lupti prie alergiško vaiko. Dažnai alergizuoja ir vynuogės, arbūzai, persikai, ananasai. Gana retai alerginė reakcija kyla suvalgius obuolių, slyvų, mėlynių ar bananų. Nuo atvežtinių vaisių vaikams dažniausiai kyla ne alerginė, o pseudoalerginė reakcija, t.y. mažylis sunegaluoja ne nuo paties vaisiaus, o nuo per didelio jų kiekio. Taip pat ir nuo chemikalų, kuriais būna apipurkšti vaisiai ar daržovės.
7. Medus dažniausiai būna su žiedadulkių priemaišomis, todėl gali alergizuoti.
8. Grūdai ir jų gaminiai. Patys pavojingiausi yra kviečiai, pasitaiko alergijos avižoms ir grikiams atvejų, įsijautrinimas kitoms kruopoms stebimas rečiau. Jeigu košė gaminama namie, patartina iš vakaro kruopas užpilti stikline vandens, kad jos išmirktų – košė greičiau išvirs. Tik tada, kai įvairių kruopų išbandysite po vieną rūšį, virkite arba pirkite jų mišinius.

Pabūkite sekliais

Vienas informatyviausių alergijos maistui tyrimų – provokaciniai oraliniai mėginiai. Tėveliai turi pabandyti vaikui duoti po vieną produktą, tarp bandomų produktų darydami kelių dienų tarpą, ir stebėti, ar mažylio organizmas jį toleruoja, ar ne. Jeigu pastebima alerginė reakcija, įtariami produktai turėtų būti išbraukiami iš vaiko valgiaraščio. Sulaukus sveikatos būklės pagerėjimo, išnykus ligos požymiams, galima daryti išvadą, kad šie produktai tikrai kelia alergiją.

Norėdami tikrai įsitikinti savo tiesa, po keturių savaičių tėveliai galėtų vėl duoti po vieną anksčiau išbrauktą produktą. Jei pasikartos ligos požymiai, tai tuos produktus reikia išbraukti iš valgiaraščio šešiems mėnesiams ar dar ilgesniam laikotarpiui. Jeigu mažylis maitinamas krūtimi, tokiu pat principu galima susekti netinkamus maisto produktus, keliančius žindomam mažyliui alergiją.