A.Kiškis

Kai žiniasklaidoje paviešinamas kraupus nusikaltimas ar žmogus pats tampa nusikaltimo auka, žmogiškoji reakcija būna vienoda – nusikaltėlis turi būti kuo griežčiau nubaustas. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad daug nusikaltimų padaroma ir dėl to, kad bausmės yra pernelyg švelnios, todėl jos turėtų būti dar labiau sugriežtintos. Kai kas net siūlo grąžinti mirties bausmę. Manome, jog nusikaltėlis turi atsakyti už savo veiksmus, o griežtos bausmės atgrasins nuo nusikaltimų ateityje.

Alfredas KIŠKIS, kriminologas, viktimologas, Mykolo Romerio universiteto docentas

Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi. Vieni tyrimai atskleidžia, kad bausmių griežtinimas turi tik nežymų poveikį kai kurioms nusikalstamų veikų rūšims ar asmenims. Kiti – kad jokio sulaikomojo poveikio bausmių griežtinimas apskritai nedaro.

Žinoma, skirtingoms nusikaltimų rūšims, bausmių poveikis skiriasi. Tarkim,  nesunkių nusikalstamų veikų, administracinių teisės pažeidimų ir neformalių socialinių normų pažeidimų atvejais nedidelis bausmių poveikis yra pastebimas.

Smurtinių nusikaltimų atvejais (ypač nužudymų, išžaginimų ir pan.) bausmių griežtinimas praktiškai neturi jokio poveikio. Viena iš priežasčių yra ta, kad smurtiniai nusikaltimai dažniau nei turtiniai daromi veikiant emocijoms neįvertinant visų pasekmių.

Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi.

Apskritai bausmių už nusikaltimus griežtinimo poveikis nusikalstamumui yra nežymus arba jo iš viso nėra. Kodėl? Taip, nusikalsti linkę asmenys nėra patys sau priešai – žinodami, kad gresia griežtesnė bausmė, jie tarsi turėtų pasverti, kokią žalą jiems patiems padarytų paskirta bausmė, o tai tarsi turėtų skatinti vengti nusikalstamo elgesio. Dėl to bausmių griežtinimo efektas psichologiniu požiūriu yra laikinas. Žmogaus psichologija veikia kitaip: darydami nusikaltimą daugelis tikisi, kad… tiesiog nebus pagauti ir nubausti. Daugelis nusikaltusių žmonių net nežino, kokia bausmė jam numatyta už konkretų padarytą nusikaltimą. Ir darydami nusikaltimą jie tikrai negalvoja, ar ji dar ir sugriežtinta…

Bausmė pati savaime žmogaus nepakeičia. Svarbu, ar keičiasi žmogaus požiūris į nusikalstamą elgesį. Deja. Kalėjimo įtaka nuteistiesiems taip pat dažniausiai negatyvi, o po ilgų metų iš kalėjimo išėjusiam žmogui labai sunku integruotis į visuomenę.

Kalėjimo įtaka nuteistiesiems taip pat dažniausiai negatyvi, o po ilgų metų iš kalėjimo išėjusiam žmogui labai sunku integruotis į visuomenę.

Ką jau kalbėti apie nuteistuosius, kurių niekas nenori priimti, jų vengia. Dėl to dalis nusikaltėlių tapę visuomenės atstumtaisiais vėl daro nusikaltimus, kartais net specialiai, kad grįžtu į kalėjimą, kur yra pripratę prie kalėjimo subkultūros, gauna pavalgyti ir turi stogą virš galvos. Nusikaltimai ir bausmės jiems tampa įprasta kasdienybe, gyvenimo būdu.

Nusikalstamumo problema, priežastys slypi ne mažose ar didelėse bausmėse, o siekis mažinti nusikalstamumą bausmėmis – neracionalus ir pavojingas. Jei žmogus nedaro nusikaltimo tik dėl gresiančios bausmės, tai situacijose, kai jis tikėsis, kad jo niekas nepagaus, jis elgsis nusikalstamai. O tikimybė, kad jį pagaus ir nubaus apskritai yra labai maža. Svarbu, kad žmogus pats iš vidaus suprastų, kad taip elgtis negerai, nesvarbu, ar kas sužinos apie tai, ar ne.

Dar vienas svarbus klausimas svarstant bausmių, jų griežtinimo klausimą – kiek nusikaltimų išaiškinama ir kiek žmonių realiai nubaudžiami. Tai priklauso nuo nusikaltimo rūšies. Pavyzdžiui, nužudymų išaiškinimas  Lietuvoje siekia 80-100 procentų ir realios bausmės paskyrimo tikimybė yra labai didelė. Nesunkių nusikalstamų veikų atveju tikimybė būti nubaustam yra žymiai mažesnė.

Remiantis Mykolo Romerio universiteto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatais, realios bausmės neišvengė tik 1 procentas nusikalstamas veikas padariusių nusikaltėlių, o tiksliau – tik kas 120-tas nusikalstamą veiką padaręs nusikaltėlis buvo nubaustas realia bausme.

Didžiausia tikimybė neišvengti realios bausmės yra sukčiavimų atvejai (13 proc.), mažiausia – reikalavimo kyšio reikalavimas, seksualinis priekabiavimas ir neteisėtas poveikio elektroniniams duomenims atvejais (po 0,01 proc.).

Kodėl tiek mažai nusikaltėlių nubaudžiama? Apie dalį nusikalstamų veikų nukentėję asmenys nepraneša policijai, dalį praneštų veikų policija neužregistruoja, dalį neištiria, o už dalį nusikalstamų veikų teismai neskiria realios bausmės.

Ir galiausiai skaudžiausias klausimas – ar mūsų baudžiamojo teisingumo sistema atitinka nusikaltimų aukų poreikius? Įprasta manyti, kad tiesioginės nusikaltimų aukos labiausiai nori, kad nusikaltėlis būtų nubaustas. Tačiau tyrimai rodo, kad apskritai nusikaltimų aukos pirmiausia nori… žalos atlyginimo. Ir tik paskui – nusikaltėlio nubaudimo.

Išeitis yra ne bausmių, jų griežtinimo sistemos kūrimas, bet veiksmingos nusikaltimų prevencijos kūrimas.

Tad ar tinkamai išdėlioti išteklių panaudojimo prioritetai nusikalstamumo problemoms spręsti? Realią bausmę gauna apytiksliai tik 1 iš 120 nusikalstamų veikų padariusių asmenų. Nepaisant to, Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje įkalintų asmenų skaičius, tenkantis 100 tūkstančių gyventojų. Jei dabartinės tendencijos išsilaikys, mus aplenks ir Rusija, ir Baltarusija – jose šis rodiklis bus mažesnis.

Ką rodo ši paradoksali situacija? Kad išeitis yra ne bausmių, jų griežtinimo sistemos kūrimas, bet veiksmingos nusikaltimų prevencijos kūrimas.

Šiandien Lietuvoje nusikalstamumo prevencija yra apgailėtinos būklės – be reikiamų tyrimų, be strategijos, kaštų ir naudos analizės. Gal rimtai susimąstyti padės užsienio šalių tyrimai, pagal kuriuos nusikaltimų prevencijai išleisto 1 dolerio grąža siekia net iki 22 dolerių?

Per 1,5 mlrd. eurų arba 5 proc. bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek turtinės žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas.

Lietuvoje prieš porą metų veikė Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, sukurtas remiantis pažangiausių valstybių patirtimi. Šio centro įsteigimui Jungtinių Tautų organizacija skyrė apie pusę milijono litų, o kasmet iš valstybės biudžeto jam buvo numatyta apie 400 tūkstančių litų. Per krizę 2009 metais centrui buvo nutrauktas finansavimas, ir per kelis metus jo sukurti ir plačiai naudoti produktai, kainavę milijonus, atsidūrė visuomenei nepasiekiamuose archyvuose.

Valstybė pati iš esmės sunaikino instituciją, kuri buvo atsakinga už nusikalstamumo analizę, prevencijos strategijos ir taktikos pagrindimą, prevencinių veiklų inicijavimą, organizavimą ir pagalbą. Logiška būtų kuo skubiau atkurti šio centro veiklą, numatyti finansavimą ir priskirti jam Nacionalinės nusikalstamumo prevencijos tarybos aptarnavimo funkciją.

Per 1,5 mlrd. eurų arba 5 proc. bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek turtinės žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas. 2018 metais planuojame 2 procentus nuo BVP skirti krašto apsaugos finansavimui, ką esame įsipareigoję NATO.  Nusikalstamumo turtinė žala – per 5 procentus nuo BVP. Kokia didelė erdvė jos mažinimui, išmintingiems, racionaliems, pagrįstiems sprendimams ir naudai iš to!