Atkūrus nepriklausomybę, sovietinis nomenklatūrininkas Algimantas Matulevičius tapo neblogu verslininku, tačiau politikoje įgijo rėksmingo skandalisto ir populisto reputaciją, nors šį tą gera vis dėlto nuveikė.

Kai politiškai karštą 2006-ųjų spalį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku buvo išrinktas neseniai susibūrusios dirbtinės Pilietinės demokratijos partijos nariu tapęs Algimantas Matulevičius, mažai kas tikėjosi, kad tai jis bus tas žmogus, kuris iš tiesų sugebės sudrebinti „valstybininkų“ klaną.

Padarė, ko nesitikėta

Priminsime, kad tuo metu Lietuva išgyveno politinį skandalą, kilusį 2006-ųjų rugpjūčio 23-iąją Breste žuvus VSD pulkininkui Vytautui Pociūnui ir pradėjus aiškėti, jog buvęs VSD Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos valdybos viršininkas į Lietuvos konsulatą Gardine buvo tiesiog ištremtas „greituoju būdu“, nes jo atliekami tyrimai kirtosi su įtakingų verslininkų ir su šiais susijusių valstybės pareigūnų, įskaitant VSD vadovybę, interesais.
Tuo metu Seime jau įtakingi, nors ir opozicijoje esantys, konservatoriai reikalavo pradėti parlamentinį VSD veiklos tyrimą, valdantieji socdemai, kurių premjeras Gediminas Kirkilas Vyriausybės vadovu tapo dėl V.Pociūną ištrėmusio „valstybininkų“ klano intrigų, tam priešinosi. Kadangi tyrimą, Seimui pavedus, turėjo atlikti NSGK, daug priklausė nuo to, kas bus šio komiteto pirmininkas, nes ligtolinis, „valstybininkams“ draugišku laikytas Alvydas Sadeckas, turėjo palikti postą, jį delegavusiai Naujajai sąjungai pasitraukus iš valdančiosios koalicijos.
Siūlymas NSGK pirmininku rinkti ilgametį paksistą, buvusį aukščiausio rango sovietinį partinės ir ūkinės nomenklatūros veikėją A.Matulevičių daugelio buvo sutiktas kaip valdančiųjų bandymas “pasistatyti” saviškį, kuris tyrimą arba numarins, arba sugriaus dėl savo skandalingo ir ekscentriško charakterio. VSD veiklos tyrimą stumiantys konservatoriai viešai reiškė abejones dėl A.Matulevičiaus kandidatūros. Po susitikimo su A.Matulevičiumi prieš balsavimą dėl jo paskyrimo Seime konservatorių frakcijos seniūnė Irena Degutienė sakė: “Balsavimas bus laisvas, nes nuomonės žmonių yra skirtingos – vieni pritaria tai kandidatūrai, aišku, su tam tikrom išlygom, o kiti turi savų argumentų prieš, nes konservatoriai abejoja, ar A.Matulevičius tinkamas būti NSGK pirmininku ir dėl savo kompetencijos, ir dėl to, kad yra pakeitęs ne vieną partiją.” (…)

Dviguba karjera

A.Matulevičius – iš tiesų labai prieštaringa figūra, kurią sunku vertinti vienareikšmiškai. Kai prieš beveik penkis dešimtmečius Vilniaus politechnikumo studentas atėjo dirbti šaltkalviu į Vilniaus grąžtų gamyklą, vargu ar kas galėjo tikėtis, kad ateityje jis taps aukštu sovietinio “komsomolo”, partijos ir ūkio veikėju, o vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, – verslininku, milijonieriumi, Vyriausybės ir Seimo nariu.
Tiesa, pats A.Matulevičius savo prisiminimų knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“ tikina, esą tokių įžvalgių tuomet būta: kai darbo karjeros pradžioje suvokęs, kad jo, kaip šaltkalvio, dienos išdirbis ir, atitinkamai, uždarbis priklausąs nuo paruošėjų iš gretimo cecho, savo pirmąjį atlyginimą skyręs tiems vyrams pagirdyti. Šie tuomet jam išpranašavę, kad būsimasis inžinierius toli eisiąs. Dabar jau niekas nepatikrins, ar taip iš tiesų buvo, ar tai tik viena iš A.Matulevičiaus pagyrų, bet faktas, kad ėjo jis toli. Po armijos įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti pramonės ekonomikos ir baigęs pasuko daryti karjeros “komsomole”.
Tokie nuovokūs, laisvai žodį valdantys, kilme iš proletariato pasigirti galintys, bet aukštuosius mokslus įkandę jaunuoliai tuomet buvo tikras lobis kompartijos ideologams. Vos per septynerius metus A.Matulevičius iškilo iki Vilniaus miesto komjaunimo pirmojo sekretoriaus, tapo kompartijos Centro komiteto biuro nariu – tai yra pateko į aukščiausios sovietinės nomenklatūros gretas. Įdomu tai, kad „Veido“ kalbinti jo kolegos iš CK biuro kažin kodėl nepanoro dalytis prisiminimais apie kylančią “komsomolo” žvaigždę. Atrodo, kad ir tuomet, ir dabar A.Matulevičius nebuvo labai mėgstamas, – gal dėl ilgo ir kandaus liežuvio, gal dėl kitų priežasčių.
Užtat LKP CK ir Ministrų Tarybos vadovybė A.Matulevičių vertino, ir 1981-aisiais jis buvo paskirtas gamybinio susivienijimo „Neringa“, kuriame dirbo daugiau nei 3 tūkst. žmonių, generaliniu direktoriumi. Šių dienų supratimu, jis tapo vieno didžiausių to meto Lietuvos koncernų, vienijusio šešias gamyklas, gaminusias pačius įvairiausius vaikiškus žaislus, vadovu. O geri žaislai tais laikais buvo didelis deficitas. Tikriausiai daugelis keturiasdešimtmečių ir vyresnių atmena žaisliukus, pažymėtus ant šono gulinčia N raide. (…)

KGB netiko, nes plepus

Tai rodo, kad gabumų jis turėjo tikrai neeilinių, nes kokios nors „plaukuotos rankos“, kuri būtų dirbtinai stūmusi jį karjeros laiptais, lyg ir nematyti. Tiesa, su „Veidu“ bendravę Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, prašydami neminėti pavardžių (nes Liustracijos komisija vis dėlto oficialiai pripažino A.Matulevičių nebendradarbiavus su KGB), sakė esą šimtu procentų įsitikinę, kad Vilniaus komjaunimo lyderis buvo KGP „patikimasis asmuo“. Tai ne tas pats, kas agentas ar slaptasis bendradarbis, bet su vyrukais iš konservatorijos, kaip tuomet neoficialiai vadinti kagėbistai, A.Matulevičius turėjęs bendrauti dažnokai, galimas daiktas, pasakodamas jiems apie savo kolegas komjaunimo vadovybėje ir LKP CK biure. Kadangi tokie dalykai ilgainiui tapdavo vieša paslaptimi, tai gali būti priežastis, kodėl tos kartos nomenklatūrininkai šiandien nenori kalbėti apie A.Matulevičių: ant saviškio varyti neleidžia klaninis solidarumas, o ko nors gero pasakyti neišeina. (…)

Vėl politikos užribyje

Vis dėlto didžiulio visuomenės dėmesio sulaukęs A.Matulevičiaus vadovaujamas VSD veiklos tyrimas netapo tramplinu jo politinėje karjeroje. Per 2008-ųjų Seimo rinkimus Pilietinės demokratijos partija buvo tiesiog sutriuškinta ir, surinkusi vos daugiau nei 1 proc. balsų, iš esmės atsidūrė politikos užribyje. Tai, kad ji, tegu pakeitusi pavadinimą, egzistuoja iki šiol, – neabejotinas tiesioginis A.Matulevičiaus nuopelnas. Bet tik todėl, kad, kartą užsimojęs kovoti su „valstybininkų“ klanu, jis nebegali sustoti. Nes, sprendžiant iš visko, politinę veiklą A.Matulevičius suvokia būtent kaip kovojimą su kažkuo ir prieš kažką, o ne kaip kūrimą ir interesų derinimą. Paklausęs jo, ką per aštuonerius metus Seime nuveikė, išgirsi: kovojau su tuo, priešinausi tam, trukdžiau veikti anam. Žinoma, tokie veikėjai politikoje irgi reikalingi, bet jie niekuomet netampa nei lyderiais, nei tais, kurie daro politiką.  (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šįmet septyniasdešimtmetį atšventęs rašytojas Algimantas Zurba labiausiai laukia susitikimų su kraštiečiais.

Algimantas neslepia ilgai ieškojęs atsiminimų knygai pavadinimo: „Kai rašai romaną ar apysaką, pavadinimą tau vienaip ar kitaip pasiūlo jos personažai. O čia išgalvotų personažų nėra – rašiau, kaip buvo iš tikrųjų, apie žmones, kuriuos buvo lemta sutikti. Ir pavadinimo ilgai nebuvo. Tik paskui ėmė ir švystelėjo – „Gal taip reikėjo“.“
Pirmasis knygos pristatymas rugsėjį numatytas „Sėlos“ muziejuje, įsikūrusiame Biržų pilyje. Susitikimo su kraštiečiais, kuriems paskyrė nemažai puslapių, Algimantas, „jei tik lazdelė leis“, jau dabar nekantraudamas laukia.
„Šio krašto žmonės – ypatingi. Jiems didelę įtaką darė kunigaikščių Radvilų palaikomi reformatai, kuriuos katalikai vadino „bambizais“. Katalikai skubėjo išpažinti savo nuodėmių kunigui bažnyčios klausykloje, o „bambizo“, kuris Dievo atleidimo galėjo prašyti nors ir tvarte melsdamasis, gyvenime bažnyčios vaidmuo buvo visai kitoks. Su reformacija į Lietuvą keliavo aukštesnė kultūra, pažangesnės idėjos, švietimo būtinybės suvokimas. Reformatiškasis „mes“ buvo stipresnis nei katalikiškasis. Kartą anūkas manęs klausė, kodėl Biržų krašte tokie žmonės – išdidūs, dvasingi, tiesūs ir kartu paprasti. Atsakiau: jei ten būtum užaugęs – neklaustum…“

Senas stalas nabagėlis

O štai rašytojo gimtosios sodybos Žvaguičių kaime – nebėra. Gimtųjų namų stogą sovietmečio melioratorių reikalavimu broliams teko nuardyti patiems. „Po ilgos pertraukos atvažiavęs einu palei obelis, kurios tebeatrodo savos, tik žolėse paskendusios, apsamanojusios. Dairausi, iš atminties ieškodamas mūsų buvusio šulinio. Bet jo rentinių nebėr, o duobėje tarp akmenų matau įkritusią ir prigėrusią mažą stirnaitę“, – vaizdžiai pasakoja Algimantas.
Prie buvusios sodybos sunku ir beprivažiuoti, nes sunkiasvorės mašinos, riedėjusios į netoliese veikusį žvyro karjerą, subjaurojo kaimo keliukus. Nei jų taisyti, nei buvusio karjero paliktų žemės žaizdų užpilti nebeatsirado kam.
„Manau, tai atspindi dabartinio žmogaus požiūrį į gamtą ir ekologiją apskritai. Mėgstame kartoti, kad dėl visų nelaimių Lietuvoje kalti penki sovietmečio dešimtmečiai. Bet ir pora „savų“ dešimtmečių mažai ką pakeitė. Gamtos atžvilgiu žmogus paliko nužmogėjęs: bejausmis, be natūralaus grožio suvokimo“, – pastebi rašytojas.
Ant darbo stalo, kurį jaunam pedagogui vestuvių proga kadaise padovanojo kolegos – Čebatorių mokyklos mokytojai ir kuris nuo to laiko ištikimai keliaudavo kartu per visas rašytojo pastoges, tebestovi nedidelė geltona spausdinimo mašinėlė „Robotron“. Rašyti kompiuteriu A.Zurba taip ir nesusigundė: „Neįsivaizduoju, kad parašyčiau bent raidę ne ranka – tai man būtų baisiausias nusikaltimas. Ne aš vienas toks: štai Justinas Marcinkevičius apskritai kompiuterio neturėjo. Mašinėlę, kaip tarpininkę, dar galiu pakęsti, bet ne kompiuterį… Juk kompiuteris nepalieka tavęs kaip redaktoriaus. Plunksna rašydamas neįtikusią vietą taisai vieną, antrą, trečią kartą ir galiausiai grįžti prie pirmojo varianto. Kompiuterio atmintis to pirmojo varianto neišsaugo – ištrina, ir tiek. O man jį po akimis turėti dirbant būtina“, – aiškina savo užsispyrimą rašytojas. (…)

Biblioteka ant aukšto

„Žodžio galia esu patikėjęs dar vaikystėje, nes mūsų namuose ant aukšto buvo didelė neformali biblioteka. Ji atsirado labai keistomis aplinkybėmis. Smaliečių pradinė mokykla, kurioje kibau į mokslus, turėjo turtingą ir neištaršytą biblioteką. Kol vieną popietę sugužėjo būrys stribų ir „žalingas“ knygas ciniškai suvertę paliko ant vieškelio, kad žmonės pervažiuotų ratais. O mano tėvukas tą vakarą kaip tik grįžo iš Biržų turgaus paršiukus pardavęs. Kumelė ties knygų krūva stabtelėjo, žmogus išlipęs apsidairė ir tyliai susikrovė knygas į tuščią nuo paršelių likusią skalinę. Paskui sunešė parvežtą turtą ant aukšto. Daugelis kaimynų žinojo, kur prireikus galima knygą rasti. Ką jau kalbėti apie mus, vaikus. Skaitydavau kanauninko Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos misijų užrašus ir atrodydavo, tarsi pats vaikščiočiau po Indiją. O Helenos Mnišek „Raupsuotąją“ tais laikais veržėsi perskaityti visos mergaitės“, – prisimena A.Zurba.
Pokario kartai viešas žodis buvo daug svarbesnis nei dabar: bet koks tavo pavardės paminėjimas rajoniniame laikraštyje galėjo reikšti labai daug. „Mes, berneliai kvaileliai, savo šaunumą prieš paneles stengdavomės įrodinėti ne fizine jėga, o spausdindami eilėraščius laikraščiuose. Kai 1959 m. susirinkom į universiteto pirmą kursą – pamačiau, kad visi tokie. Marcelijus Martinaitis eilėraščių atsinešė didžiausią pluoštą – netrukus pasirodė jo pirmoji knygelė. Dalis, kaip Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas, vėliau pasirinko fotografiją, ir mūsų keliai išsiskyrė. Rašė ir mergaitės, bet jos buvo kuklesnės, nedrįsdavo su vyrais žodžiais lenktyniauti“, – liudija A.Zurba. (…)

Interpretacijos atpratins nuo skaitymo

A.Zurba aplankė daug Lietuvos mokyklų – ir kaip jaunimo rašytojas, populiarių romanų „Šimtadienis“ bei „Integralas“ autorius, ir kaip „Moksleivio“ žurnalo redaktorius, ir kaip Jaunųjų filologų konkurso komisijos pirmininkas. Ką jis mąsto apie literatūros dėstymą šiandien?
„Prisimenu savo paties mokytojas kaime. Palyginti su dabartiniais universitetų magistrantais, jos buvo tikros vargšės, vakarais skrebenančios savo užrašus ir mąstančios, ką apie vieną ar kitą kūrinį, jo personažą gražesnio pasakyti. Ne ekspertai ar universitetų dėstytojai, o patys mokytojai anuomet pamažu sulipdydavo savo vadovėlius. Prisiminkime, pavyzdžiui, pedagogą Rapolą Šaltenį, kuris paliko tokį archyvą, kad juo remiantis galima būtų išleisti dešimtis vadovėlių“, – teigia A.Zurba.
Pats dėstymas, nūdienėmis akimis žvelgiant, būdavo ganėtinai primityvus – mokytojas diktuoja, mokiniai užsirašinėja. Tačiau ir dabartinis amerikoniškasis jo pakaitalas – interpretacijos, rašytojo nuomone, nėra panacėja, nes atpratina žmogų ne tik nuo mąstymo apie literatūrą, bet ir nuo paties skaitymo. „Bandoma interpretuoti, perskaičius tris romano puslapius. Labiau įsidrąsinus, pakanka netgi pusantro… O svarbiausia – tas naivus lietuvių įsitikinimas, kad visa, kas geriausia, mus būtinai pasiekia iš užsienio. Niekur nuo Petro Cvirkos romane „Frank Kruk“ aprašytos visuomenės toli nenuėjome“, – tvirtina pašnekovas, populiariąją amerikonišką kultūrą lyginantis su siauru pistoleto vamzdžiu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.