BFL

„Jeigu išlaikau temą du mėnesius neišvystęs jos televizijoje, ji man praranda aštrumą“, – sako žurnalistikos veteranas, vyriausias ekranuose pasirodantis TV laidų vedėjas 83-ejų Algimantas Čekuolis. Tokio žmogaus verta klausti apie amžinas, nuolat aštrias temas – karą, žiniasklaidos ateitį. O pradėti knieti nuo darbingumo paslapties.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Kaip jūs išlaikote tokią puikią kūrybinę formą? Kokie jūsų informacijos šaltiniai? Internetas, radijas, televizija, spauda?

– Pradėkime nuo darbo sąlygų, nuo to, kad turiu gerą žmoną – Editą Sirvidytę-Čekuolienę, kuri pati yra keturių knygų autorė. Ji psichologė, dėsto universitete, kolegijoje. Mėgsta šeimininkauti ir mane atskyrė nuo bet kokių buitinių reikalų. Nors dirbu, neturiu tarnybos, į kurią privalėčiau eiti. Pradedu dirbti anksti ryte ir apie vidurdienį baigiu. Kalbu apie pasirengimą televizijos laidoms. Paskui pietauju – beje, dažniausiai su vynu. Man dar lieka 3–4 valandos spaudos ir interneto skaitymui.

– Tai aplinkybės. O ką tokiomis sąlygomis skaitote?

– Prenumeruoju du žurnalus – „Time“ ir „Newsweek“. Dar kelis lenkiškus: „Polytika“, „Wprost“, „Forum“, „Newsweek Polska“. Lenkų mentalitetas ir interesai artimi mūsiškiams. Jie labai informuoti – ypač apie Rusiją ir Ukrainą.

Kiekvienas rimtesnis laikraštis turi interneto tinklalapį. Tarp mano skaitomų – du Pietų Korėjos laikraščiai, du Japonijos, Singapūro „The Straits Times“. Beje, iš Singapūro premjero Lee Kuan Yew kažkada teko imti interviu Kanadoje, kada ten vyko Britų Sandraugos suvažiavimas, – dabar organizacija vadinasi Tautų Sandrauga, Commonwealth of Nations. Dar skaitau Brazilijos „O Globo“, Ispanijos „El Pais“.

– Turite tą pranašumą, kad pasaulyje, kuriame dominuoja anglų kalba, skaitote ir kalbate romanų kalbomis.

– Kuboje dirbau vertėju. Apie mane sakydavo: pažiūrėkite, kaip gerai jis šneka – tai kaire ranka, tai dešine. Aš ten baigiau Johno Reedo kalbų mokyklą, tik ne per dešimt dienų, kurios, kaip sako J.Reedo knygos pavadinimas, sukrėtė pasaulį, o per dvejus metus.

– Jūsų baigtų mokyklų pavadinimuose – rašytojų pavardės.

– Taip, 1953 m. baigiau Maksimo Gorkio literatūros institutą Maskvoje. Beje, įstojau ir mokiausi palyginti silpnais pažymiais. Ten supratau, kad mokėti rašyti – nedidelis dalykas. Tikra literatūra Sovietų Sąjungoje buvo neįmanoma. Gerai literatūrai būtinas konfliktas, o apie kokius konfliktus gali rašyti sovietinis rašytojas? Apie kovą tarp gero ir geresnio? Įsivaizduojate romaną apie tai?

Negalėjau, pavyzdžiui, rašydamas supriešinti smetoninės Lietuvos su sovietine. Būtų reikėję tarpukario Lietuvą šmeižti. Mano tėvai buvo mokytojai, priklausė šaulių, jaunalietuvių organizacijoms. Rašyti apie dabartį? Esu rašęs, kaip pionieriai ieškojo Jiesios upės ištakų, kad padėtų statyti Kauno hidroelektrinę. Šiek tiek juokinga.

Todėl kitą dieną po studijų baigimo, kai kiti mano bendramoksliai dar stojosi ant kojų po išleistuvių banketo, sėdau į traukinį ir iš Maskvos išvykau į Lietuvą. Bet ne į Vilnių, o į Klaipėdą. Išplaukiau į jūrą su žvejybos laivu. Nelabai patiko toks darbas ir gyvenimas, tačiau apie tą gyvenimą galėjau rašyti, kaip norėjau, – apie žmogaus konfliktus su savimi, su gamta. Iki šiol literatūrą suprantu tolstojiškai. Kaip manote, koks geriausias pasaulyje reportažas? Nesikankinkite spėliodamas. Mano požiūriu, tai Levo Tolstojaus romanas „Karas ir taika“.

– Atminty iškilo ir kitas pavadinimas – „Noriu grįžti į Kubą“.

– Tai paskutinė jūrų serijos knyga. Kai jos vertimą į rusų kalbą išleido sovietinė leidykla, mane lyg ir subarė: galima grįžti tiktai į tėvynę. Todėl rusiškai knyga vadinosi „Toli Karibų jūroje“. Po Kubos grįžau į Lietuvą. Netrukus į Vilnių atvyko žinių agentūros „Novosti“ vadovai – ieškojo darbuotojų. Jie bendravo su Antanu Sniečkumi, sovietinės Lietuvos kompartijos vadovu.

Tas ir paklausė – kokių jums reikia žmonių? Atsakymai: turi būti buvęs užsienyje ir neprisidirbęs, jeigu išgeria – kad nesivoliotų gatvėje, jeigu muša žmoną – kad ta nerėktų. A.Sniečkus paklausęs, kiek tokių reikia. Atsakymas – gal dešimties. A.Sniečkus atsakęs (man paskui perdavė jo sekretorė): „Jeigu turėčiau dešimtį tokių, tikrai žinočiau, ką su jais veikti.“

Mudu su A.Sniečkumi nebuvome pažįstami, tačiau apie mane jis žinojo. Paminėjo mano pavardę. Dirbau „Novosti“ korespondentu Kanadoje. Vėliau, kai ieškota kandidato darbui Portugalijoje, kilo klausimas, ar moku portugalų kalbą. Ne, tačiau moku ispanų. Nieko baisaus, nusprendė darbdaviai, – išmoksi.

– Ar tik ne Jules’io Verne’o „Kapitono Granto vaikuose“ geografas Paganelis vietoj ispanų kalbos išmoko portugalų, nes per klaidą pasirinko tokį vadovėlį.

– Tapau agentūros „Novosti“ biuro vadovu Lisabonoje. Portugalijoje įsirašiau į kalbų mokyklą ir mokiausi būtent portugalų kalbos. Tuo metu ten jau buvo įvykusi vadinamoji raudonųjų gvazdikų revoliucija – 1974 m. balandžio 25-ąją kariškiai nuvertė autoritarinį režimą. Saugiai jaučiausi iki kontrperversmo, kuris įvyko 1975 m. lapkritį. Kairuoliškai nusiteikę parašiutininkai tada norėjo Portugaliją nuvesti radikalesniu keliu. Man pasidarė nejauku vaikščioti gatvėmis. Maoistai buvo priešiški Sovietų Sąjungai. Gal nebūtų nušovę, portugalai nėra žiaurūs, tačiau papurtyti galėjo kaip reikiant.

Porą kartų iš tolo pamačiau vieną iš savo kalbos mokytojų. Jis priklausė maoistų organizacijai. Juos buvo galima atskirti pagal ypatingą aprangos stilių. Tos pačios organizacijos narys buvo Jose Manuelis Barroso, būsimasis Portugalijos premjeras, vėliau – Europos Komisijos pirmininkas.

Išbuvau Portugalijoje 5 metus, tačiau po ketverių jau ėmiau prašytis namo.

– Ar tapo nuobodu, kada tenai atslūgo revoliucinis įkarštis?

– Gerai gyventi, gerai uždirbti – dar ne viskas. Prie to pripranti, tačiau pradedi matyti kitus dalykus. Nėra su kuo iš širdies pasikalbėti. O kaip motina, tėvas? Broliai ir brolienės? Brolių vaikai? Kaip barokinis Vilnius, pseudoopozicinė „Neringos“ kavinė? Kartais apimdavo didžiulis tėvynės ilgesys.

Tuo metu aš Portugalijoje sėkmingai leidau žurnalą „Vida Sovietica“ – „Sovietinis gyvenimas“. Kol jis dar ėjo, metrikoje buvo rašyta: įsteigė Algimantas Čekuolis. Dalis tiražo buvo dalijama veltui: advokatų kontoroms, dantistų kabinetams ir panašiai. Žinojau Geležinkelio konduktorių sąjungą – labai kairuoliška, bet ne maoistinė, o tokia prosovietinė, ne eurokomunistinė. Pasikviečiau profsąjungos vadovą pietų. Duodu ryšulį žurnalų. Siūlau: jei prigriebiate zuikį be bilieto, duodate jam žurnalą – užsiprenumeruok, ir tiek jau to, gali važiuoti. Tas žurnalas tapo atsiperkantis ir netgi duodantis pelno. Indijoje panašų žurnalą leido milijoniniais tiražais. Kiek tai kainavo – galite įsivaizduoti.

Po kurio laiko „prisidirbo“ agentūros biuro vedėjas Madride. Reikėjo jį skubiai pakeisti. Aš atsidūriau Ispanijoje, kur mane pasivijo „perestroika“. Įsivaizduokite permainą: buvau propagandistas šalies, kurios nekenčiau. Su saldžiausia šypsena tekdavo suokti visokiausius dalykus. O dabar galėjau kalbėti, ką norėjau. Trėmimai buvo? – Buvo. Baltijos šalis prijungė prievarta? – Prievarta.

Su sovietiniu diplomatiniu pasu galėjau kalbėti panašius dalykus, pavyzdžiui, Ispanijos ir SSRS draugystės draugijos susirinkime. O ten susirinkdavo komunistai – žinoma, jiems nekalbėdavau labai tiesmukai. Tai pasiekė sovietų ambasadą, nors aš per daug neslėpiau, apie ką kalbu. Pasistengė buvę pilietinio karo dalyviai respublikonai – lakūnai, kovoję su nacių legionu „Condor“. Tačiau aš vykdžiau man iškeltą uždavinį – Ispanijos spaudoje spausdinti kuo daugiau straipsnių apie Sovietų Sąjungą. Kokių straipsnių? Teisingų. Iki „perestroikos“ aš gaudavau tuos straipsnius ir perrašinėdavau, kad skaitytojui juos būtų įmanoma suvirškinti. Spausdinau daugiau nei visoje Europos Sąjungoje. Perrašydavau ir nešdavau į laikraštį – juk kas gi spausdins kokio nors generolo 15 puslapių aiškinimą, kad Sovietų Sąjunga nenorinti pulti pirma.

Stengiausi, kad būtų aišku, ką sako tas maskvėnas, tačiau forma būdavo pakeista. Ispanijos kompartija buvo eurokomunistinė, kitaip tariant, kritiškai nusiteikusi Maskvos atžvilgiu. Jos vadovas Santiago Carrillo mane priimdavo, šnekėdavome apie Sovietų Sąjungą, ir jis visą laiką kikendavo. Klausdavau, kodėl jis juokiasi. „Turiu savų minčių“, – atsakydavo.

Susitariau su didžiausiu Ispanijos laikraščiu „El Pais“. Ar jums patinka „perestroika“? Ar norėtumėte, kad jums rašytų SSRS ambasadorius? Manęs paklausė, ar jis rašys. Einu pas Jurijų Dubininą, SSRS pasiuntinį Ispanijoje. Tas išsižiojo. Sovietų ambasadoriaus straipsniai vietinėje spaudoje – tai ne sovietinės diplomatijos tradicija. Sakau: „Mums reikia labai gerai parengti vieną straipsnį.“ Jis atsako: „Tai tu turėsi parašyti.“ Aš atsakau, kad taip ir supratau, bet jis man turės duoti pagrindines gaires, aš rašysiu – jis pataisys. Pirmą kartą porą žodžių pataisė. O laikraščio redaktorius ėmė ir išspausdino. Kitą mėnesį vėl, po mėnesio ir vėl.

Paskui J.Dubininas išvažiavo į Maskvą, į kasmetį visų sovietinių ambasadorių suvažiavimą. O tenai ima svarstyti „perestroikos“ ir Sovietų Sąjungos politikos propagandą užsienyje – Ispanijos pavyzdžiu. Diplomatai sužino, kiek straipsnių parašyta, kur jie spausdinti. Kiti ambasadoriai stebisi – sėdi, vaizdžiai kalbant, atidarę savo burnų dėžutes.

Užsienio reikalų ministru tada buvo Eduardas Ševardnadzė. Jis pasikvietė J.Dubininą į kabinetą ir sako: „Užtenka tau apelsinus valgyti, važiuosi atstovu į Jungtines Tautas.“ J.Dubininas grįžta į Madridą švytėdamas – juk karjeros diplomatas. Pabuvęs SSRS atstovu Jungtinėse Tautose, jis buvo paskirtas ambasadoriumi Vašingtone.

Kada jis išvažiavo, mane irgi iššaukė į Maskvą. Liksi čia. Bet mano šeima ten liko. Nieko – pati parvažiuos. Ir sako man: „perestroika“ – užsieniui, o ne mums. Viskas – uždarė namuose. Negalėjau išvykti į užsienį. Tada kilo idėja. Nuo 1986 m. rugsėjo 1-osios tapau „Gimtojo krašto“ redaktoriumi. Savaitraštis pradėjo „perestroiką“ Lietuvoje dvejais metais anksčiau, nei ji pati čia įsisiūbavo.

Žvelgiant į tą laikotarpį Pirėnų pusiasalyje vertėtų paminėti, kad esu apdovanotas Portugalijos Nuopelnų ordino Komandoro kryžiumi, taip pat Ispanijos ordinu „Už nuopelnus“. Apdovanotas praėjus keleriems metams nuo mano darbų tose šalyse pabaigos. Jie turėjo pakankamai laiko, kad išsiaiškintų, kas buvo kas ir kam tarnavo.

– Iš to, ką sakėte, akivaizdu, kad esate ant popieriaus išspausdinto, o ne elektroninio žodžio vertintojas. Kokios jūsų nuojautos dėl spausdinto žodžio ateities?

– Abejonių išties nekyla, bent jau man. Atvirai šnekant, nepamenu savęs neraštingo. Motina pasakojo, kad skaityti pradėjau nuo trejų metų. Kai reikėjo eiti į mokyklą, nežinojo, į kurią klasę mane leisti. O aš buvau tarsi mokyklos gyventojas. Eidama į pamokas motina neturėdavo kur manęs mažo palikti, todėl pasiimdavo su savimi. Būdamas devynerių metų ėjau į 5 klasę, mano bendramoksliai buvo dvylikamečiai. Smetoninę Lietuvą, kurioje gyvenau devynerius metus, dar kartą pažinau iš senų laikraščių karo metais.

Tyrimų duomenys, kurie teigia, kad 75 proc. skaitytojų geriau įsisavina ant popieriaus išspausdintą tekstą, man atrodo visiškai suprantami. Manau, kad knyga pranašesnė už laikraštį. Iliustruoti žurnalai blizgančiais viršeliais – kažkas tarp knygos ir laikraščio. Pavyzdžiui, „Time“ pirmuosiuose puslapiuose informaciją pateikia laikraščio stiliumi, tačiau rašo tai, ko nėra laikraščiuose. Paskui pereina prie žurnalinio dėstymo.

Popieriuje spausdintas tekstas kažkaip lengviau įsirašo į atmintį. Tam, kad įsisavinčiau elektroninį tekstą, reikia jį perskaityti 3–4 kartus. Žinoma, jeigu labai skubu, skaitau elektroninį.

Turėdamas rankose popierinį leidinį, žinai jo apimtį. Taip lengviau susidaryti teksto mentalinį planą. Būdamas skaitytojas nuo kūdikystės, žinau, kad be plano smegenys ima vargti. O elektroniniai tekstai ne visuomet sužymėti puslapiais. Mano akys protestuoja prieš elektroninį tekstą – žinoma, išskyrus laikraščius.

Nepamirškime, kad daug kas priklauso ne nuo kūrinio pateikimo formos – elektroninės ar spausdintos, o nuo autoriaus. Šią vasarą LRT ėmė rodyti daug senų mano laidų. Pirma mintis: kas dabar žiūrės ir kas pirks mano knygas? Juk įkyrėti irgi negerai. Bet štai išparduotas mano knygos „Iš ko šaiposi pasaulis“ papildomas tiražas.

– Pereikime prie klausimo, kurio negalima linksmai apeiti, kad ir kaip norėtume. Tai klausimas apie karo grėsmę.

– Ar žmonija gali išvengti karo? Daug šnekama apie islamo grėsmę. Bet žmonės kovėsi visur ir visada. Krikščionys žiauriai kariavo tarpusavy – taip pat ir dėl religinių motyvų. Prisiminkime kryžiaus žygius. Jeruzalėje kraujas tekėjo iki kulkšnių. Tačiau per vieną iš kryžiaus žygių kryžeiviai nusiaubė Konstantinopolį, kuris Stambulu tapo vėliau. Krikščionybė buvo tų karų pretekstas, įrankis, o ne tikroji priežastis. Realesnis motyvas, interesas buvo įsitvirtinti sausumos kelyje į Indiją.

Pažiūrėkime, kiek dar pasaulyje liko įtampų, nesuvestų sąskaitų, keršto priežasčių. Europoje žydus daugiau ar mažiau skriaudė nuo tada, kai jie ten pasirodė. Bet ir žydų kovotojai prieš britų kolonijinę valdžią XX a. nebuvo avinėliai. Kalbame apie arabų valstybes, tačiau juk jų sienas XIX ir XX a. nubraižė britai, prancūzai, kiti kolonizatoriai. Vadinamoji Islamo valstybė, kuri tiksliai nenusako savo sienų, – tarsi atsakas į tą frustracijos jausmą, kurio Artimųjų Rytų tautos iki šiol negali įveikti.

Vis dėlto, jeigu apžvelgsime didžiausias visų laikų teroristines grupuotes, tai bus baltųjų žmonių organizacijos – pradedant XIX ir XX a. Balkanų teroristais, baigiant airiais. Rusų teroristai, žudę caro valdininkus, – pirmosiose gretose. Rusija – valstybė, kurioje pati valdžia taiko terorą prieš savo piliečius. Tos šalies valdžia neretai nori, kad jos sienos būtų ginamos iš dviejų pusių: nuo išorės priešų ir nuo tų, kurie nori iš Rusijos pabėgti.

Visiems žinomas paradoksas: mirtini ginklai tapo taikos garantu. Tai pasakytina apie nuodingas dujas. Jų panaudojimas nebūtinai suteikia pranašumo panaudojusiai pusei. Todėl jas palyginti lengvai uždraudė. Sovietai dar Nikitos Chruščiovo laikais galėjo pagaminti termobranduolinę bombą, kuri visiškai nusiaubtų Prancūzijos dydžio teritoriją, bet neturėjo kur jos išbandyti. Branduolinio susinaikinimo pavojus tarsi sulaikė abi puses nuo neapgalvotų veiksmų.

Tačiau sovietai vis tiek brandino planą staigiu smūgiu iš Rytų Vokietijos prasiveržti iki Atlanto, užgrobti nemažas Vakarų Europos teritorijas ir padiktuoti derybų sąlygas. Nebuvo planuojama pulti Amerikos, tikėtasi užimti tokias pozicijas, kurios leistų sudaryti sau palankią taiką.

Dabartinė situacija Ukrainoje šachmatų terminais vadintina patu. Prisiminkime kitą pato situaciją – vadinamąją Karibų krizę, po kurios N.Chruščiovas turėjo patraukti sovietines raketas iš Kubos. Sovietai nusileido, bet po poros metų buvo nuverstas pats N.Chruščiovas.

Jeigu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kada nors užleis savo pozicijas Ukrainoje, po kurio laiko jį gali ištikti N.Chruščiovo likimas. Taigi dabartinė pato situacija, kurioje atsidūrė Rusija, kol kas neleidžia prognozuoti šimtaprocentinės taikos – kitaip tariant, ateitį be didelio karo.

O dėl žmogaus prigimties neturėkime iliuzijų – sutampa 98 proc. žmonių ir didžiųjų žmogbeždžionių genų. Afrikoje esu matęs, kaip du šimpanzių patinai į gabalus suplėšė trečią – patelėms kažkodėl garsiai spiegiant.

BFL

„Jeigu išlaikau temą du mėnesius neišvystęs jos televizijoje, ji man praranda aštrumą“, – sako žurnalistikos veteranas, vyriausias ekranuose pasirodantis TV laidų vedėjas 83-ejų Algimantas Čekuolis. Tokio žmogaus verta klausti apie amžinas, nuolat aštrias temas – karą, žiniasklaidos ateitį. O pradėti knieti nuo darbingumo paslapties.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Kaip jūs išlaikote tokią puikią kūrybinę formą? Kokie jūsų informacijos šaltiniai? Internetas, radijas, televizija, spauda?

– Pradėkime nuo darbo sąlygų, nuo to, kad turiu gerą žmoną – Editą Sirvidytę-Čekuolienę, kuri pati yra keturių knygų autorė. Ji psichologė, dėsto universitete, kolegijoje. Mėgsta šeimininkauti ir mane atskyrė nuo bet kokių buitinių reikalų. Nors dirbu, neturiu tarnybos, į kurią privalėčiau eiti. Pradedu dirbti anksti ryte ir apie vidurdienį baigiu. Kalbu apie pasirengimą televizijos laidoms. Paskui pietauju – beje, dažniausiai su vynu. Man dar lieka 3–4 valandos spaudos ir interneto skaitymui.

– Tai aplinkybės. O ką tokiomis sąlygomis skaitote?

– Prenumeruoju du žurnalus – „Time“ ir „Newsweek“. Dar kelis lenkiškus: „Polytika“, „Wprost“, „Forum“, „Newsweek Polska“. Lenkų mentalitetas ir interesai artimi mūsiškiams. Jie labai informuoti – ypač apie Rusiją ir Ukrainą.

Kiekvienas rimtesnis laikraštis turi interneto tinklalapį. Tarp mano skaitomų – du Pietų Korėjos laikraščiai, du Japonijos, Singapūro „The Straits Times“. Beje, iš Singapūro premjero Lee Kuan Yew kažkada teko imti interviu Kanadoje, kada ten vyko Britų Sandraugos suvažiavimas, – dabar organizacija vadinasi Tautų Sandrauga, Commonwealth of Nations. Dar skaitau Brazilijos „O Globo“, Ispanijos „El Pais“.

– Turite tą pranašumą, kad pasaulyje, kuriame dominuoja anglų kalba, skaitote ir kalbate romanų kalbomis.

– Kuboje dirbau vertėju. Apie mane sakydavo: pažiūrėkite, kaip gerai jis šneka – tai kaire ranka, tai dešine. Aš ten baigiau Johno Reedo kalbų mokyklą, tik ne per dešimt dienų, kurios, kaip sako J.Reedo knygos pavadinimas, sukrėtė pasaulį, o per dvejus metus.

– Jūsų baigtų mokyklų pavadinimuose – rašytojų pavardės.

– Taip, 1953 m. baigiau Maksimo Gorkio literatūros institutą Maskvoje. Beje, įstojau ir mokiausi palyginti silpnais pažymiais. Ten supratau, kad mokėti rašyti – nedidelis dalykas. Tikra literatūra Sovietų Sąjungoje buvo neįmanoma. Gerai literatūrai būtinas konfliktas, o apie kokius konfliktus gali rašyti sovietinis rašytojas? Apie kovą tarp gero ir geresnio? Įsivaizduojate romaną apie tai?

Negalėjau, pavyzdžiui, rašydamas supriešinti smetoninės Lietuvos su sovietine. Būtų reikėję tarpukario Lietuvą šmeižti. Mano tėvai buvo mokytojai, priklausė šaulių, jaunalietuvių organizacijoms. Rašyti apie dabartį? Esu rašęs, kaip pionieriai ieškojo Jiesios upės ištakų, kad padėtų statyti Kauno hidroelektrinę. Šiek tiek juokinga.

Todėl kitą dieną po studijų baigimo, kai kiti mano bendramoksliai dar stojosi ant kojų po išleistuvių banketo, sėdau į traukinį ir iš Maskvos išvykau į Lietuvą. Bet ne į Vilnių, o į Klaipėdą. Išplaukiau į jūrą su žvejybos laivu. Nelabai patiko toks darbas ir gyvenimas, tačiau apie tą gyvenimą galėjau rašyti, kaip norėjau, – apie žmogaus konfliktus su savimi, su gamta. Iki šiol literatūrą suprantu tolstojiškai. Kaip manote, koks geriausias pasaulyje reportažas? Nesikankinkite spėliodamas. Mano požiūriu, tai Levo Tolstojaus romanas „Karas ir taika“.

– Atminty iškilo ir kitas pavadinimas – „Noriu grįžti į Kubą“.

– Tai paskutinė jūrų serijos knyga. Kai jos vertimą į rusų kalbą išleido sovietinė leidykla, mane lyg ir subarė: galima grįžti tiktai į tėvynę. Todėl rusiškai knyga vadinosi „Toli Karibų jūroje“. Po Kubos grįžau į Lietuvą. Netrukus į Vilnių atvyko žinių agentūros „Novosti“ vadovai – ieškojo darbuotojų. Jie bendravo su Antanu Sniečkumi, sovietinės Lietuvos kompartijos vadovu.

Tas ir paklausė – kokių jums reikia žmonių? Atsakymai: turi būti buvęs užsienyje ir neprisidirbęs, jeigu išgeria – kad nesivoliotų gatvėje, jeigu muša žmoną – kad ta nerėktų. A.Sniečkus paklausęs, kiek tokių reikia. Atsakymas – gal dešimties. A.Sniečkus atsakęs (man paskui perdavė jo sekretorė): „Jeigu turėčiau dešimtį tokių, tikrai žinočiau, ką su jais veikti.“

Mudu su A.Sniečkumi nebuvome pažįstami, tačiau apie mane jis žinojo. Paminėjo mano pavardę. Dirbau „Novosti“ korespondentu Kanadoje. Vėliau, kai ieškota kandidato darbui Portugalijoje, kilo klausimas, ar moku portugalų kalbą. Ne, tačiau moku ispanų. Nieko baisaus, nusprendė darbdaviai, – išmoksi.

– Ar tik ne Jules’io Verne’o „Kapitono Granto vaikuose“ geografas Paganelis vietoj ispanų kalbos išmoko portugalų, nes per klaidą pasirinko tokį vadovėlį.

– Tapau agentūros „Novosti“ biuro vadovu Lisabonoje. Portugalijoje įsirašiau į kalbų mokyklą ir mokiausi būtent portugalų kalbos. Tuo metu ten jau buvo įvykusi vadinamoji raudonųjų gvazdikų revoliucija – 1974 m. balandžio 25-ąją kariškiai nuvertė autoritarinį režimą. Saugiai jaučiausi iki kontrperversmo, kuris įvyko 1975 m. lapkritį. Kairuoliškai nusiteikę parašiutininkai tada norėjo Portugaliją nuvesti radikalesniu keliu. Man pasidarė nejauku vaikščioti gatvėmis. Maoistai buvo priešiški Sovietų Sąjungai. Gal nebūtų nušovę, portugalai nėra žiaurūs, tačiau papurtyti galėjo kaip reikiant.

Porą kartų iš tolo pamačiau vieną iš savo kalbos mokytojų. Jis priklausė maoistų organizacijai. Juos buvo galima atskirti pagal ypatingą aprangos stilių. Tos pačios organizacijos narys buvo Jose Manuelis Barroso, būsimasis Portugalijos premjeras, vėliau – Europos Komisijos pirmininkas.

Išbuvau Portugalijoje 5 metus, tačiau po ketverių jau ėmiau prašytis namo.

– Ar tapo nuobodu, kada tenai atslūgo revoliucinis įkarštis?

– Gerai gyventi, gerai uždirbti – dar ne viskas. Prie to pripranti, tačiau pradedi matyti kitus dalykus. Nėra su kuo iš širdies pasikalbėti. O kaip motina, tėvas? Broliai ir brolienės? Brolių vaikai? Kaip barokinis Vilnius, pseudoopozicinė „Neringos“ kavinė? Kartais apimdavo didžiulis tėvynės ilgesys.

Tuo metu aš Portugalijoje sėkmingai leidau žurnalą „Vida Sovietica“ – „Sovietinis gyvenimas“. Kol jis dar ėjo, metrikoje buvo rašyta: įsteigė Algimantas Čekuolis. Dalis tiražo buvo dalijama veltui: advokatų kontoroms, dantistų kabinetams ir panašiai. Žinojau Geležinkelio konduktorių sąjungą – labai kairuoliška, bet ne maoistinė, o tokia prosovietinė, ne eurokomunistinė. Pasikviečiau profsąjungos vadovą pietų. Duodu ryšulį žurnalų. Siūlau: jei prigriebiate zuikį be bilieto, duodate jam žurnalą – užsiprenumeruok, ir tiek jau to, gali važiuoti. Tas žurnalas tapo atsiperkantis ir netgi duodantis pelno. Indijoje panašų žurnalą leido milijoniniais tiražais. Kiek tai kainavo – galite įsivaizduoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Vilniaus knygų mugėse daugiausiai autografų paprastai išdalija publicistas Algimantas Čekuolis. Ne išimtis ir ši knygų mugė, kurioje jis pristatė ketvirtą savo knygą “Šešios progos numirti”. Joje A.Čekuolis atvirai pasakoja apie įvykius, kurie jį suformavo, o mes pateikiame ištrauką iš šio kūrinio.

IV

“Levanevskis” praplaukė pro “Medienos biržą” – taip vadinosi keliolika kilometrų prieplaukos, nukrautos lentomis, žuoliais, pjauta ir apskrita mediena – ir išplaukė iš Archangelsko uosto akvatorijos.

Man buvo keista, kad kiti jūrininkai laksto pirmyn atgal, vynioja lynus, plauna denį, o manęs niekas dirbti nekviečia. Mano eilė dar ateis.

“Levanevskio” nesupo, nes aplink plytėjo ledai. Tai nebuvo ledlaužis, o tik garlaivis, kurio korpusas sustiprintas, kad galėtų plaukioti tarp ledų.

Ketvirtą ryto sukriokia signalizacija ir tuoj pasigirsta ne ką malonesnis balsas:

– Pirmasis būrys renkasi priekyje, prie kairiojo borto!

Apsiverčiu ant kito šono. Manęs tai neliečia. Bet čia pasigirsta vėl:

– Antrasis būrys! Priekyje, dešinysis bortas!

Liuokteliu nuo gulto. Drabužius buvau pasiruošęs iš anksto: šilti baltiniai, vatinės kelnės, arklio odos auliniai iki kirkšnies, vatinė striukė, ausinė kepurė, baltas chalatas su smailiu kaip kukluksklano gobtuvu, rusiškas Antrojo pasaulinio karo laikų karabinas su įrėžtais kryželiais. Kam nors kadaise tie ženklai turbūt daug reiškė. Užsikabinu šovinyną ant kaklo, nes nebuvo laiko apsijuosti, ir – dun dun – geležiniais laiptais užlekiu į viršų, į denį. Matau, mano būrio vyrai it voverės štormtrapu (virvelinėmis kopėčiomis su lentutėmis) jau lipa iš laivo ant ledo.

Keista matyti laivą, ne pririštą prie krantinės ar jūroje nuleidusį inkarą, o tiesiog prisišliejusį prie ledo lauko.

Pasklidę į kairę ir dešinę, truputį pasilenkę patraukiame tolyn tuo ledo lauku, šokinėdami per nedideles propešas.

Mums įkandin išlipa kiti būrio vyrai; šitie jau be maskuojamųjų chalatų, todėl juos vadinom “černova”.

Ledu einame gerą valandą. Staiga išgirstu keistus garsus – tarytum bernai pamiškėje šūkautų: “A-a-o-u-u!” Ir aidas atsiliepia: “A-a-h-u-u!” Bet aido čia negali būti. Vadinasi, jie susišūkauja tarpusavyje. Savo malonumui.

Mūsų viršila Nikiforas ranka duoda komandą ir mes sukrintame į patirpusį drėgną sniegą, prisiplojame pilvais prie žemės ir imame šliaužti pirmyn.

Tolumoje sujuoduoja apskritos ruonių galvos be ausų, matyti jų akys. Dar vienas Nikiforo mostas – ir pradedame šaudyti.

Būtina pataikyti ruoniui į galvą, todėl skubėti nevalia. Mūsų kulkų smaigaliai švininiai. Pataikiusi į kaukolę ar kitą kaulą, kulka išsiskečia. Kare tokias naudoti uždrausta.

Vyrai šaudo taikliai. Matau, ruonis spokso pakėlęs galvą, staiga – dudunkst – ir galva trinkteli į ledą. Aplink girdėti perkūniškas tratėjimas, visgi kariški šautuvai, bet tik vienas kitas ruonis susipranta sprukti ir pliaukšėdamas priekiniais pelekais neria į vandenį. Paleidau ir aš kelis šūvius, bet daugiau negaliu. Ruoniai man nieko blogo nepadarė. Į mane niekas nekreipia dėmesio – visiems rūpi tik medžioklė.

Jeigu tai galima pavadinti medžiokle.

Kai ruoniai nustoja judėti, prieiname prie pat jų bandos.

Guli visi pasliki, aplink telkšo balos kraujo. Nikiforas neskubėdamas apeina žudynių lauką – jis tikrina. Pajudina ruonį koja, vieną kitą spyriu apverčia ir paspokso ruoniui į akis. Jeigu jos stiklinės – tvarka, negyvas. Jeigu dar kruta, Nikiforas kapokliu pramuša jam kaukolę. Jo kapoklio vienas galas smailas, kitas panašus į plaktuką. Pribaigti sužeistą gyvūną reikalauja tarptautinės taisyklės. Nes sužeistas ruonis vis tiek žus, tiktai ilgiau kankinsis.

Mums įkandin atskuba “černova”. Jie darbuojasi tiksliai ir žaibiškai. Prapjauna ruonį išilgai, išvelka jį iš kailinių kartu su sprindžio storio lašiniais, tą grobį tempia į šoną ir krauna į šūsnį, o maitą palieka gulėti ant raudono sniego. Netrukus plynėje liks tik išdarkyti pastirę kūnai. Gulės ilgai spiginančiame šaltyje, nes net varnos čionai neatskrenda.

Pirmą dieną nuėjome gal penkiolika kilometrų, tiek pat – atgal. Tik žodis “eiti” nėra tikslus. Kovo mėnesį per ledus ne einama, o šokinėjama. To reikia išmokti.

Be karabino, kiekvienas nešamės dar ir po busoką – ilgą tvirtą kartį su kabliu ir smaigu gale. Peršokant nuo vienos lyties ant kitos, plūduriuojanti properšoje tarp jų ledo salelė gali pasirodyti patraukli kojai pastatyti. Turi bakstelti – gal ten tik ledo gabaliukai su sniegu. Kai prieini plyšį, kurio neperšoksi, pasiieškai “plausto” – padoresnės lyties. Užšoki ant jos pats vienas arba keliese ir irkluodami busokais persikeliate.

Po penkių dienų mūsų grobis – viena didelė kaimenė, gal du šimtai galvų, ir pora mažesnių.

Tada “Levanevskis” prasistūmė pro ledų sangrūdas tarp Kolos ir Kanino pusiasalių ir išplaukė į Barenco jūrą.

Pirmą kartą pajutome šiokį tokį supimą. Ledo luitai girgždėjo trindamiesi vienas į kitą. Tai reiškė, kad atviri vandenys netoli. Lytys buvo smulkesnės, maždaug kaip Nemuno žemupyje ar Kuršių mariose per ledonešį. Tokiomis eiti gerokai sunkiau. Grįžę į garlaivį laiptais lipdami vos kojas pavilkdavome. Skaudėjo šlaunis, blauzdas, pėdas, čiurnas, ypač Achilo kulną. Nes koją statai ant iš pažiūros lyg ir padoraus ledo gabalo, bet jis po tavim skyla ir privalai staigiai šokti ant kito luito, šis irgi ima aižėti ir tu vėl metiesi pirmyn. Kur čia negels kūno po tokios mankštos.

Paklausiau pomorų, ar jiems, įpratusiems, kojų neskauda. Nustebo.

– Žinoma, skauda! Bet toks jau tas mūsų darbas.

Ta šiaurės rusų tauta kalbėdama pabrėžia “o”: “Konešno bolit.”

Atsirado sniego aklumas.

Čia ne tas akių nuovargis, kuris ima kamuoti, kai saulei spiginant slidinėji ar eini sniegu. Tais atvejais gali užsidėti tamsius akinius ar prisimerkti. O Šiaurėje, kai apsiniaukę, kai aplink vienoda pilkuma – šiek tiek melsva, šiek tiek balta, o žiūrėti privalai įtempęs akis, nes reikia tą plauko pločio įtrūkį ledo luite pastebėti, va tada ir atsiranda “sniego aklumas”. Į dienos pabaigą akis peršti, tarsi jos būtų smėlio pripiltos, mažai ką beįžiūri. Laive pažvelgiau į veidrodį – akys raudonos kaip triušio. Bet iki ryto beveik praeina.

Pirmajam iš brigados nelaimė turėjo nutikti, žinoma, man.

Šokau ant lyties, kuri man atrodė lovos dydžio, bet ji skilo ir aš tėškiausi į ledinį vandenį – panirau iki pat nosies. Būčiau nugarmėjęs, bet busoką nešiau gulsčią ir jis atsirėmė į kitą lytį.

Suklykiau iš visų plaučių. Ledinis vanduo plūstelėjo per apykaklę. Sušlapę ir apsunkę drabužiai ėmė traukti mane žemyn.

Atbėgo Nikiforas ir dar pora vyrų. Nepamenu, ką jiems šaukiau. Jie busokų kabliais sugriebė man už chalato, pritraukė prie didesnės lyties ir ištempė mane ant ledo kaip ruonį.

– Nusivilk, – neslėpdamas pasibjaurėjimo paliepė Nikiforas.

Nustebau. Kodėl? Man ir taip buvo šalta.

Pora vyrukų padėjo nusivilkti, nes mano pirštai neklausė.

– Baltinius irgi!

Turbūt juokingai atrodžiau nuogas ir basas ant ledo, nes kažkas suprunkštė. Tą dieną labai šalta nebuvo, gal kokie 20 laipsnių žemiau nulio, bet pūtė žvarbus vėjas. Drabužius gręžė pomorai, sustoję po du, vanduo bėgo čiurkšlėmis.

Apsivilkti irgi turėjo man padėti. Drabužiai buvo kaip šarvas, mat spėjo suledėti, o batuose tebekliuksėjo vanduo.

Nikiforas nužvelgė mane.

– Blogai išgręžėt! Dar kartą nusivilk.

Vyrai vėl gręžė sukibę po du, vėl bėgo čiurkšlės.

Kai apsivilkau, Nikiforas liepė laikytis greta jo ir ne eiti, o bėgti ristele.

Sakyti jam, kad man derėtų grįžti į “Levanevskį” ir persivilkti sausais drabužiais, gal išgerti kokių nors vaistų ar karštimo, buvo tuščias reikalas. Jis nebūtų leidęs vienam eiti į rūką, o trijų keturių vyrų palydos duoti negalėjo, be to, nežinia, kur tas “Levanevskis” šiuo metu stovi.

Tačiau nutiko neįtikėtinas dalykas – po valandos bėgimo ir šokinėjimų drabužiai išdžiūvo, net storas vatinukas ir chalatas. Vis laukiau, kada pajusiu pirmus ligos simptomus, pradėsiu kosėti, ims mušti karštis. Tačiau nieko panašaus nenutiko.

Laive pakniopstom nulėkiau pas daktarą.

– Na ir kas? – truktelėjo pečiais jis, kai viską papasakojau.

Pamatavo temperatūrą. 36,6.

Dėbtelėjo įtariai. Turbūt pagalvojo: gudragalvis bernas užsimanė menzūrėlės spirito.

– Ledynuose nėra nei bacilų, nei virusų, – paaiškino daktaras. – Būtų taip atsitikę mieste ar laive, jau gulėtum karščiuodamas.

Rytą atsikėliau lyg niekur nieko. Vėl išėjau su brigada.

Ir žinote ką? Pasimurdžius lediniame vandeny, šokinėti nuo lyties ant lyties tapo visai nebaisu.

Apie autorių ir knygą

Žurnalistikos legendos Algimanto Čekuolio ketvirtoji knyga “Šešios progos numirti” – tai knyga apie mus supančio pasaulio tikrovę. Ji skirta tiems, kurie nebijo suabejoti pripažintais mitais, kurie ieško faktų ir jungčių tarp jų, o išvadas moka daryti patys. Dalis tekstų parašyta rengiant televizijos laidas, naršant po visų žemynų spaudą, radiją, televiziją bei grįžus iš kelionių, į kurias autorius leidžiasi penkis šešis kartus per metus. Bet tai ne kelionių aprašymai.

Ši knyga nėra ankstesnių šio autoriaus knygų pakartojimas ar jų tęsinys. Ji išleista visai ką tik ir buvo pristatyta pastarojoje knygų mugėje.

Šioje knygoje A.Čekuolis pirmą kartą kalba apie save. Autorius juokauja, kad artėjant aštuoniasdešimtmečiui jau galima kalbėti ir apie save. Beje, šis publicistas moka 13 kalbų ir yra aplankęs 72 šalis.