BFL

„Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei (RVUL) vadovaujantis traumatologas dr. Algimantas Pamerneckas (56 m.) profesiniu požiūriu aukso amžių išgyveno Kauno klinikose, tačiau, jei ne jis, buvusi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, matyt, ir šiandien vis dar dirbtų labai nuostolingai. Naujam gyvenimui ją prikėlęs medikas juokauja nekilęs be sparnų, bet pastangų siekiant užtikrinti ligoninės gyvenimą ir šiandien reikia daug.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Teko girdėti, kad dėl taupumo jūsų vadovaujamoje ligoninėje ir šiandien nėra tualetinio po­pie­riaus, o nakčiai visame pastate gesinama švie­sa?

– Pradėjęs vadovauti ligoninėje radau daug so­vie­tinio raugo. Viskas valdiška, taigi švaistoma. Vie­nas iš mano argumentų kalbantis su dar­­buo­tojais buvo toks, kad visas mūsų turtas – vienoje sąskaitoje. Jei vandens čiaupai sugedę ir vanduo pliaupia, o mes nekreipiame į tai dė­me­­sio, paromis deginame elektrą, o vietoj vien­­­kartinio naudojimo imame daugkartinio nau­dojimo brangias pašluostes, tai tuština visų mūsų kišenes.

Ligoninę galėčiau palyginti su visaverte, vaikus auginančia šeima, kuri funkcionuoja pagal tam tikrus verslo dėsnius, susiduria su ekonominiais iššūkiais. Taigi nakčiai šviesa ten, kur jos nereikia, mūsų ligoninėje gesinama. Atei­tyje tai išspręsime pasitelkę judesio daviklius, kurie pacientui ar gydytojui praėjus automatiškai užges. Taip bus taupomos visų mūsų lėšos.

– Pradėjęs vadovauti ligoninei radote  5 mln. Lt metinių nuostolių, kuriuos per porą metų pa­keitėte į 8 mln. Lt pelną. Net Vyriausybėje nuo tokio jūsų indėlio į šalies sveikatos apsaugą stojo nejauki tyla: juk dažniausiai kaulijama trūkstamų lėšų, o čia – pliusas.

– Nepakilau be sparnų ir toliau nežadu be jų skris­ti. O jei kalbėtume apie skrydį, imk vašką, lip­­dyk sparnus ir bandyk mosuoti rankom. Jei­gu Ikaras pakilo, gal ir tau pavyks. Tik nekilk per arti saulės, kad vaškas neištirptų, – pavyzdžiai iš istorijos žinomi. Taigi ir žmogus gali kilti.

Džiaugiuosi ne tik keisdamas vienos ligoninės gyvenimą, o per metus mes dirbame su 130 tūkst. pacientų, bet ir galėdamas prisidėti prie sveikatos apsaugos sistemos formavimo. Tai nėra lengva: penkias dienas per savaitę dirbu po 13 ar 14 val. per dieną, iškrinta savaitgaliniai budėjimai, rytai įsibėgėja 7 val., o darbai baigiasi 21 val.

– 2013 m. didesnį minusą nei jūsų turėjo tik Šiaulių (8 mln. Lt) ir Panevėžio (10 mln. Lt) li­go­­ninės. Kaip jums pavyko sutvarkyti finansus?

– Pagerėjusį finansinį rezultatą lėmė didelis dė­­­mesys viešiesiems pirkimams. Ligoninė – lyg di­džiu­lis kombinatas, perkantis ir prekes, ir pa­slau­­­gas: maitinimo, remonto, infrastruktūros pa­­­­­­­lai­kymo. Anksčiau ji visas medicininės įrangos re­­monto paslaugas pirko, nieko neremonta­­vo pa­ti. Įsivaizduokite, reikia įkalti vinį į sie­ną, ir jau kviečiamas meistras. Taupydami lėšas įs­­­tei­gėme medicinos technikos priežiūros pa­da­linį.

Taip pat ėmiau gilintis į įspūdingo dydžio li­go­­ninės sąskaitų apmokėjimą, ėmiau tikrinti at­lik­tų darbų aktus ir radau įdomių dalykų. Kaip pa­vyzdį paminėsiu, kad vienos bendrovės at­s­tovas mūsų ligoninei remontavo prietaisą 32 va­­­landas, nors dirbo tik vieną dieną, o už 15 min. ligoninė mokėjo 500 Lt. Detalių nežinau, prieš akis – tik sąskaita, sutartis ir darbų aktas. Ta­­čiau juk kažkas priiminėjo tuos darbus, yra pa­­da­linio administratoriaus parašas, taigi su­kvie­čiau vyriausiąsias slaugytojas ir pranešiau, kad mus apvogė. Padėjau ant stalo aktus ir pa­sa­kiau: tai įrodymas, kad ir jūs dalyvavote va­gys­tėje. Rei­kė­jo matyti jų akis. Jos ėmė tvirtinti, kad kai pa­sirašinėjo dokumentus, valandų įra­šyta nebuvo, o gal į tai tiesiog nebuvo gilinamasi?

Ateityje paprašiau ranka įrašyti samdomo dar­buotojo darbo valandas, o jei mato, kad jos ra­­šomos neteisingai, – turėti drąsos pasipriešin­­­ti. Taip ir pasakiau: jei jums atneša už tai šo­ko­lado, nustatykite ir jo kainą. Jei ir toliau taip, neturėsime galimybių jums atlyginimų ne tik didinti, bet ir esamų išmokėti.

– Nejau tai taip paprasta – nustatyti, kur prasideda korupcija?

– Iš motinos esu paveldėjęs gebėjimą sujungti iš pažiūros tarpusavyje nederančius elementus, leidžiančius išvysti sistemos vaizdą. Ši savybė man pravertė ir gilinantis į dezinfekcinių vienkartinių ligoninės pašluosčių kainas.

Negalėdamas patikėti, kad mūsų ligoninei jų prireikia net 10 tūkst., leidau sau užsukti į sa­nitarines patalpas ir pats tuo įsitikinti. Ant len­tynos išvydau užrašą „Vienkartinės šluostės“, nors iš praktikos žinau, kad jos skirtos daugkartiniam naudojimui. Taip supratau, kad ligoninėje naudotos daugkartinio naudojimo šluostės, kurių ir kaina atitinkama.

Norėdamas sužinoti, kiek tiksliai jų panaudojama, įdarbinau šiukšlių rūšiuotoją ir paprašiau atmesti į šalį spalvotas pašluostes, kad bent kiek suprasčiau, kiek jų patenka į šiukšles, bet žmogus mane patikino, jog į šiukšliadėžes jų visai nepatenka. Tada ėmiau darbuotojų klau­­­sinėti, kur jos dingsta. Kai kuriuos ši tema taip suerzino, kad jie trenkė man ant stalo pa­reiš­kimus išeiti iš darbo.

Į smulkesnes detales nesileisiu: tiesiog visos sutartys iki man tampant ligoninės vadovu bu­vo nenaudingos ligoninei. Po pusmetį trukusios mano analizės ir stebėjimų darbas ligoninėje ėmė styguotis, pradėjome ginti ligoninės interesus, normaliai dirbti su tiekėjais, todėl tai ir leido pasiekti 8 mln. Lt pliusą.

Daug kas buvo labai nustebę, kad ligoninės direktoriaus konkursą laimėjo praktikuojantis traumatologas. Vieni žinojo, kad prieš tai bu­vau dirbęs skyriaus vadovu, kiti mane laikė tik vie­nu iš 350 gydytojų.

– Tačiau vis tiek buvote ligoninės vadybos naujokas?

– Vadyba ir organizavimas mane visą laiką trau­kė. Dar medicininių stažuočių metu ėmiau tuo do­­­mėtis, juolab kad ir terpė tam buvo pa­lanki: tu­­rėjau galimybę pamatyti geriausias pa­saulio mo­­­kyklas, padirbėti geriausiose pasaulio kliniko­­se. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad or­ga­ni­za­ci­niai dalykai – raktas į sėkmingą pa­cien­tų gydymą.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė mano darbo praktikoje – ketvirta. Prieš tai dirbau Telšių, Klaipėdos ir Kauno klinikose, taigi savo patirtį galiu lyginti. Tačiau dar dirbdamas skyriaus vadovu pastebėjau, kad mūsų ligoninės administracijos darbas labai uždaras.

–  Kaip apskritai funkcionuoja didelė ligoninė?

– Ligoninėje dirba 1500 žmonių: 1000 slaugyto­­jų, 350 gydytojų, 150 administracijos ir ūkio spe­cia­­listų. Iki 2010-ųjų ši gydymo įstaiga buvo

p­a­­­­­­­­­­­­­­val­di savivaldybei, o po to perėjo Sveikatos ap­sau­­­gos ministerijos globon, bet profilio ne­pa­kei­tė.

Kas 10 dienų ligoninė teritorinei ligonių ka­sai pateikia ataskaitą apie išgydytų pacientų skai­čių. Už tai gauname iš jos pinigų. Mes taip pat atsiskaitome su paslaugų teikėjais. Kaip vers­­­lo partneris esame patikimas – skolų niekam neturime.

Norėdami dar labiau taupyti nusprendėme patys gaminti maistą ligoninėje ir kreipėmės į ministeriją leidimo.

– O tam dar reikia leidimo?

– Į ministeriją kreipėmės kaip į steigėją, kuris leistų ligoninės struktūroje turėti pacientų maitinimo skyrių ir patiems jį organizuoti. Žinome, kad SAM skiria lėšų Klaipėdos ir Kauno li­go­ninėms būtent maitinimui organizuoti, taigi nebūtume pirmieji.

– Klausydamasis jūsų pasigyrimų, kaip iš minus 5 mln. Lt ligoninė ėmė generuoti 8 mln. Lt pel­ną, kiekvienas bent kiek ekonomiką iš­ma­nantis žmogus pasakys, kad kažką juk labai nu­skriau­dėte: kažkas nebegavo savo dalies, me­di­ka­men­tų, technikos tiekėjai nebegauna to­kių di­de­­lių viršpelnių. Nebijote, kad jums ker­šys?

– Esu girdėjęs kalbų, kad būtent už tai norima mane atleisti. Bet taip, iš tiesų kai kurie verslai la­bai daug prarado ir vis dar praranda dėl to, kad įvedėme elementarią viešųjų pirkimų tvarką. Jei tik kai kurie verslininkai Lietuvoje ne­bū­­­­tų pernelyg godūs, sąžiningai dalyvautų konkur­­­suose, jokių bėdų nekiltų. Juk rengiami kon­­­­­kursai, siūloma paslaugų kainą, natūralu, kad kažkas pralaimi, bet yra žmonių, nepripažįs­tančių pralaimėjimo. Jie įsitikinę, kad privalo laimėti bet kokia kaina. Jei nelaimi konkurenciniu būdu, ieško kitų poveikio priemonių, kurios užtikrintų jiems laimėjimą.

Vadovaudamas ligoninei su tuo susiduriu kas­­­dien ir galiu tik įtarti, kad tie dalykai vienaip ar kitaip lemia kai kuriuos sprendimus.

– Nepikta?

– Ši tema labai sudėtinga, bet pokyčiai vyksta. Tuo metu, kai įstojau į Medicinos institutą, ma­no motina neatsigynė bendradarbių klausimų: kiek reikėjo sumokėti, kad Algis į mediciną įstotų? Ma­­ma ilgai ir nuobodžiai joms aiškino, kad pa­kako gerai išlaikyti egzaminus. Tikiuosi, kad nei ma­mos, nei savo mokytojų – amžiną atilsį są­narių pro­tezavimo pirmtako Lietuvoje dr. Vy­tau­to Pur­lio, belgų profesoriaus, kurį va­di­nu sa­vo krikštatėviu, dr. Polo Maria Ro­m­men­so ne­nu­vyliau.

– 2013 m. duomenimis, pagal vidutinę apskaičiuo­tąją stacionarių paslaugų balo vertę uni­ver­sitetinėms ligoninėms teko 0,82 cento, respub­likos lygio ligoninėms – 0,76 ct, o jūsų ligoni­nei – vos 0,68 ct. Kodėl? Kaip pavyko tai pa­keisti?

– 2009–2015 m. vidutinis finansavimo balas bu­vo 0,91, tačiau mūsų ligoninė – RVUL – ga­vo vos 68 cento. Pernai su ligonių kasomis su­tar­tį pasirašiau paskutinis Lietuvoje: iš viceminis­tro girdėjau, kad jei to nepadarysiu, kils po­litinis skandalas. Bet pasiekėme šalies lygį.

Ministerijai teko pripažinti, kad mes pacientus dažniausiai guldome, nes jie sunkūs ligoniai (85 proc.), todėl mūsų įstaigai buvo koreguojamas standartinis paslaugų apmokėjimo modelis: su įprastiniu finansavimu būtume neišgyvenę.

– O gydytojams ir slaugytojoms yra naudos iš to, kad ligoninei sekasi geriau?

– Nuo liepos 1-osios atlyginimus slaugytojoms padidinome 10 proc. Tai neliko nepastebėta: su manimi ėmė sveikintis vis daugiau darbuotojų. Einu ligoninės koridoriumi ir nesuprantu, ko­dėl girdžiu tiek daug „labas“. Svarstau, gal iš­gra­žėjau?

Trys ketvirtadaliai pacientų, patekusių į mū­sų ligoninę, sunkūs, taigi mūsų medikams nuolat tenka būti geros formos, kad prireikus galėtų gesinti kilusį gaisrą. Žinodami, kad mūsų darbas galbūt sunkesnis nei artimiausių kaimynų, neturime kito pasirinkimo, kaip tik siūlyti darbuotojams konkurencingą atlyginimą.

Valstybės politikos šioje srityje nėra, nors man atrodo, kad skubi pagalba turėtų būti ge­riau apmokama. Todėl ir šiemet svarstome ga­li­­mybę visiems ligoninės darbuotojams išmokėti vienkartinę priemoką. Tai nebūtų 13-asis at­ly­ginimas, bet vis šiokia tokia paskata.

– Ar tiesa, kad pastaruoju metu jūs vis dažniau kviečiamas į Sveikatos apsaugos ministeriją? Už ką patekote sveikatos apsaugos ministrės Ri­mantės Šalaševičiūtės nemalonėn?

– Numanau, kodėl ministrė taip elgiasi ir kodėl vis sukyla jos ambicijos. Bet mūsų ligoninė niekuo neprasikalto: juk atlyginimai padidėjo tūks­tančiui darbuotojų! Kariauti su ministrais nėra lengva, bet jei to neįvardysiu garsiai, tik sa­­ve ap­gaudinėsiu, neįvertinsiu situacijos adek­­vačiai.

Esu nusiteikęs ginti savo žmones, ir jei jau kažkas skelbia mums karą, turiu atsakyti tuo pa­čiu.

– Ko reikia, kad karo dėl ambicijų nebūtų, o svei­katos apsaugai skirti mokesčių mokėtojų pi­nigai atitektų tik pacientams ir juos gydantiems medikams?

– Sovietinės okupacijos metais 80 proc. sveikatos priežiūros problemų sprendėme ligoninėse ir 20 proc. ambulatoriškai, o šiandien siekiamy­bė – tik 20 proc. gydymo problemų spręsti sta­cio­­­naruose ir net 80 proc. ambulatoriškai arba su šeimos gydytoju. Tačiau kalbėdami apie sveika­tos priežiūrą pirmiausia turime pasiūlyti žmo­nėms alternatyvą, o ne imtis radikalių pokyčių.

Apskaičiuota, kad 1000 gyventojų turėtų tek­­­­­ti vienas šeimos gydytojas, tačiau žiūrint į su­­­tartį su Valstybine ligonių kasa aiškėja, kad šei­mos gydytojas turi būti pasiekiamas visą pa­rą ištisus metus. Išeina, kad vienas lauke – ne karys, reikia ir slaugytojų, ir transporto priemo­­nių, ir ne vieno automobilio, nes jam išvažia­vus 60 km už miesto šis lieka be mediko, ga­linčio suteikti pagalbą. Kitaip sakant, mums rei­­kia išplėtoto šeimos gydytojų ir socialinės rū­­pybos tinklo.

– Tarsi viskas paprasta, tai kodėl tada net ketvirtį amžiaus tokie pokyčiai sveikatos apsaugos sistemą aplenkė?

– Galbūt prie to prisidėjo didelė sveikatos mi­nistrų kaita, nebuvo sveikatos apsaugos politikos tęstinumo. Palyginti su Estija, kurioje po­ky­čių siekta radikaliomis priemonėmis mažinant ligoninių skaičių, Lietuvoje eita labiau evo­­liuciniu keliu, kuris, kaip dabar visi jau ma­tome, norimų rezultatų  nedavė.

– Stažavote Davose, Šveicarijoje, Vokietijoje. Kodėl nesusiviliojote tarptautinės karjeros galimybėmis?

– Mano tėvas daug metų sunkiai sirgo. Gy­ven­damas Lietuvoje galėjau jam padėti. Iš kitos pusės, niekada neturėjau nei dviejų burnų, nei dviejų užpakalių, taigi nereikėjo vienu metu sė­dė­ti ant dviejų kėdžių. Todėl net po tėvo netekties minčių apie emigraciją nekilo.

Turėjau galimybę išvažiuoti į pasaulines stažuotes, kuriose ir pamačiau Lietuvos medicinos ateitį. Grįžęs dirbau ta kryptimi, o šiandien jau galima sakyti, kad daug kas pavyko.

Kaip ir kiekvienas chirurgas, penkiskart per mėnesį budėdavau naktimis, nenakvodavau na­mie, o tuo metu, kai Kauno klinikose mo­kiau savo komandą kalti vinis (vakarietiškas, daug mo­dernesnis chirurginis gydymo metodas, nei taikytas anksčiau Lietuvoje esant daugybiniams kūno sužalojimams), ir visas 7 savaitės naktis kar­tais praleisdavau ligoninėje. Žmo­na manęs klausė, ar dabar visada taip ir bus. Tačiau po ke­lių mėnesių į darbą įsitraukė mano skyriaus me­dikai ir viskas grįžo į įprastas vėžes.

– Keliomis užsienio kalbomis gebėtumėte susikal­bėti su pacientais ar kolegomis užsieniečiais?

– Anglų, vokiečių, rusų – tikrai. Be to, nemanau, kad mane parduotų lenkiškai, na, ir latviškai. Negana to, mano senelė buvo latvė, taigi pa­­gal tikėjimą esu liuteronas. Prosenelis, kurį lai­ką dirbęs dvarų ūkvedžiu, susitaupė ir nusipir­ko žemės Joniškio rajone. Ten ir bėgo mano ma­žo vasaros, belgiškais dviračiai važinėjant ir ark­liais varomą vežimą matant. Iki šiol prisime­nu, kaip vaikystėje nesuprasdavau, apie ką ma­ma su seserimi latviškai šnekasi. Bet mokydamasis Medicinos institute ir šią spragą ištaisiau: turėjau merginą latvę. Taigi gyvenime nė­ra nieko atsitiktinio.

– Apie mediciną galėtumėte pasakyti tą patį? Kodėl tapote gydytoju?

– Baigęs mokyklą aukso medaliu turėjau daug galimybių. Vienu metu mąsčiau apie architektūrą, bet nebuvau lankęs dailės mokyklos, tad supratau, kad susimaučiau. Traukė ir tarptautinė teisė, bet vėlgi supratau, kad tai ne mano šeimos padėties žmogui.  Kadangi pirmosios dvi galimybės atkrito, liko medicina.

Ko gero, tik po 30-ies metų darbo praktikos supratau, kad mane visą laiką traukė ten, kur sunkiausia, kur didžiausi iššūkiai. Jei dauguma sako, kad tai neįmanoma, aš lendu – juk laukia tiek įdomaus! Išoperavai pacientą ir, jei viską atlikai teisingai, pajunti neapsakomą pasitenkinimą savo darbu. Tas žinojimas veža ir įkvepia.

– Kodėl profesiniu aukso amžiumi vadinate sa­vo darbą Kauno klinikose?

– Dirbdamas skyriaus vedėju Kaune turėjau stipriausią traumatologijos skyrių Lietuvoje, pir­mieji ėmėme daryti naujoviškas operacijas. Savo komandą išmokiau per mažą pjūvį įkalti į tuščiavidurį kaulą intramedulinių vinių, kurios gali užrakinti lūžusią kaulo dalį, taigi darėme tai, apie ką anksčiau būtume tik svajoję.

2001 m. Rommenso pastangomis į Lietuvą at­­vyko 15 klinikų vadovų iš viso pasaulio, jie da­lijosi savo patirtimi, Lietuvos traumatologams tai buvo neįkainojama mokykla.

– Kaip jus, gydytoją traumatologą, keitė tarptautinės stažuotės?

– Vienas užsienyje mano išmoktų dalykų – pa­si­­belsti prieš įeinant pas pacientą į palatą. Anks­čiau Lietuvoje to nebuvo – jausdavomės li­­goninės šeimininkais. Bet iš tiesų tai – privati teritorija (tuo metu žmogus gali kasytis pažastį, ir ne tik, o išgirdęs beldimą spėja susitvarkyti). Taip pat ėmiau kalbėtis su pacientais, aiškinti jiems, kodėl skirtas būtent toks gydymas, nors kai kurie mano kolegos dar ir dabar nesivargina to daryti.

– Ar laisvės metai pakeitė ir pacientą?

– Prieš 30 metų nesutikdavome pacientų, kurie ge­riau už gydytoją išmanytų, koks gydymas jiems reikalingas. Šiandien tokių turime nemažai. Man tai šiek tiek primena anekdotą apie naująjį rusą, kuris bando veją išauginti kaip Anglijoje ir jam vis nepavyksta. Tuomet klausia brito, ką daryti. Britas aiškina, kad nieko ypatingo – tiesiog pjauti žolę taip, kaip pastaruosius 300 metų! Gal tuomet ir pacientas, perskaitęs kokį puslapį internete, nepuls aiškinti gydytojui, kuris 12–13 metų mokosi ir tik 30-aisiais gyvenimo metais imasi gydyti.