A. Skibinski nuotr.

Algimantas ŠINDEIKIS

Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“ neseniai pranešė, kad Kinija nebeslepia planų tiesti transporto magistrales iš Centrinės Azijos į visus pasaulio kraštus. Tai Kinijai tikrai suteiks naujų ekonominių galimybių, bet kitoms valstybėms tai reikš neigiamas ekonomines pasekmes.

Kinijos komunistų partijos vadovybei kelia nerimą išaugę darbuotojų atlyginimai, pampstantis statybų burbulas, lėtai didėjantis vidaus vartojimas. Kinijos Liaudies Respublikos prezidentas ir Komunistų partijos sekretorius Xi Jinpingas ieško naujų būdų, kaip skatinti ekonomikos augimą sukuriant naują Šilko kelią ir atgaivinant senosios prekybos arterijos tarp Rytų ir Vakarų legendą. Taip siekiama dar labiau padidinti Kinijos prekių srautą į visą pasaulį.

Kinijos komunistų partijos lyderiai kalba apie viziją įtraukti į naujojo Šilko kelio projektą 60 pasaulio valstybių ir pusę planetos gyventojų.

Kinijos komunistų partijos lyderiai kalba apie viziją įtraukti į naujojo Šilko kelio projektą 60 pasaulio valstybių ir pusę planetos gyventojų.

Kinija sieks ne tik sukurti naują transporto arteriją, bet ir išplėtoti šalia jos ekonominę infrastruktūrą bei prekybą. Šiam projektui jau skirta 40 mlrd. JAV dolerių, kurie bus investuoti į naujų kelių, geležinkelių, vamzdynų iš Lietuvos į Afriką, iš Šri Lankos į Izraelį, iš Pakistano į Iraną statybą. Dvi geležinkelio linijos sieks Vokietiją: viena iš Džengdžou į Hamburgą, kita iš Čongčingo į Duisburgą.

Kuriama ir finansinė institucija, kuri finansuos šį gigantišką projektą, – Azijos infrastruktūros investicijų bankas (AIIB). Dar 2015 m. Kinija, neslėpdama nepasitenkinimo dėl savo pernelyg mažos įtakos Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo valdymui, įkalbėjo 57 pasaulio valstybes pasirašyti AIIB steigimo dokumentus. Nepaisant JAV pasipriešinimo, prie naujojo banko milžino steigimo prisidėjo ir Prancūzija, Didžioji Britanija bei Vokietija.

Visi siekia nelikti nuošalyje ir dalyvauti didžiuosiuose Kinijos projektuose. Rusija, kuriai reikia didelių investicijų siekiant įveikti ekonominę recesiją, neslepia susidomėjimo šiuo projektu, nors Krem­lius prisibijo Kinijos augančios ekonominės ir politinės įtakos. Iranas ir Turkija palaiko naujojo Šilko kelio projektą. Pirmas traukinys iš Kinijos šių me­tų vasario mėnesį atvyko į Teheraną lydimas gausių plojimų. Iranas galėjo eksportuoti savo žaliavas į Ki­niją ir iš jos įsivežti aukštųjų technologijų produktų, kol Vakarai jam taikė sankcijas, todėl ir šiandien iš­lieka lojalus Kinijos komunistų partijos projektams.

Mūsų kaimyninėje Baltarusijoje jau dirba daugiau nei 10 tūkst. kinų, atvykusių į šalį per pastaruosius dvejus metus.

Mūsų kaimyninėje Baltarusijoje jau dirba daugiau nei 10 tūkst. kinų, atvykusių į šalį per pastaruosius dvejus metus.

Po ukrainiečių jie yra antra di­džiau­sia užsienio darbuotojų grupė. Kinijos avialinijų lėktuvai be nusileidimo iš Pekino į Minską skrenda keturis kartus per savaitę.

Didžiausias bendras Kinijos ir Baltarusijos industrinis projektas „Didysis akmuo“, įsikūręs 80 kvadratinių kilometrų teritorijoje šalia Minsko oro uosto, turi tapti rimtu pramonės centru. Čia jau pradedami pirmi miškų kirtimo ir pamatų klojimo darbai. Beveik visi 10 tūkst. Kinijos darbininkų dirba šioje gigantiškoje statybų aikštelėje, kurioje iškils biurų pastatai, mokyklos, ligoninės ir butai daugiau nei 170 tūkst. gyventojų. Greitkelis iš Maskvos į Berlyną E30 (aplenkiantis Lietuvą) eina šalia šios statybvietės. Planuojama, kad šis greitkelis turi būti pratęstas iki Pekino.

„Der Spiegel“ užduoda retorinį klausimą: ko Kinija siekia kurdama naująjį Šilko kelią? Ar ji siekia lyderystės, skatindama ekonominį augimą kaimyninėse ir toliau esančiose valstybėse, ir nori sujungti pasaulį, kaip tvirtina Kinijos komunistų partijos propaganda? Ar šio projekto tikslą lemia Kinijos eksporto bendrovių poreikis globalizuotis ir taip palaikyti stringančios ekonomikos gyvybingumą sukuriant naujas transporto arterijas savo perteklinei produkcijai eksportuoti ir žaliavoms importuoti? Ar tai Kinijos siekis įveikti Vakarų pasaulio politinį dominavimą – planuojant savo eksportu ekonomiškai užkariauti pasaulį?

Kinijos planas sukurti naujus ekonominius koridorius ambicingas ne tik finansiškai, bet ir techniškai. Keliai bus tiesiami aukštai kalnuose, kreipiant juos per Pakistaną Arabijos jūros link. Nors susiduriama su technologinėmis problemomis, viskas atrodo įveikiama, nes Kinija jau sugebėjo įrodyti savo technologinį pajėgumą nutiesdama geležinkelį į Tibetą aukštesniuose nei 5 km virš jūros lygio kalnuose.

Naujų ekonominių koridorių iš Kinijos ir jų infrastruktūros kūrimas bus didžiausias valstybinis ekonomikos skatinimo planas po Maršalo plano, kuris po Antrojo pasaulinio karo sugriautai Vokietijai bei ki­toms Vakarų Europos šalims padėjo sugrįžti į in­dust­rinių valstybių gretas.

Naujų ekonominių koridorių iš Kinijos ir jų infrastruktūros kūrimas bus didžiausias valstybinis ekonomikos skatinimo planas po Maršalo plano

Tuo pat metu naujojo Šilko kelio plėtrai Kinijos valstybinės įmonės agresyviai „apsiperka“ įsigydamos Vakarų bendroves, veikiančias aukštųjų technologijų srityje. Kinijos komunistų partija naudoja protekcines priemones, siekdama apsaugoti savo šalies įmones ir rinką nuo Vakarų konkurencijos, užsipuldinėja Vakarų bendroves. Kol kas nėra jokių požymių, kad Europos Sąjunga turėtų aiškią strategiją, kaip ji įveiks šį Kinijos valstybinį protekcionizmą. Briuselis neturi ir aiškios vizijos, kokį poveikį ES ekonomikai darys Kinijos naujasis Šilko kelias.

Europos Parlamentas priešinasi Kinijos reikalavimams

Perteklinis Kinijos gamybos pajėgumas jau turi didelių socialinių, ekonominių ir aplinkosauginių pa­sekmių ES. Pastaruoju metu ypač neigiamas po­vei­kis da­romas ES plieno sektoriui. Kinija – antra di­džiausia ES prekybos partnerė. Kasdien tarp ES ir Ki­nijos keliaujančių prekių ir paslaugų srautas viršija milijardą eurų. ES ir Kinijos prekybos balansas yra deficitinis, o eksportas į Kiniją sudaro tik pusę ES eksporto į JAV vertės. 2015 m. Kinijos investicijų mas­tas ES pirmą kartą viršijo ES investicijų mastą Ki­­nijoje, o Kinijos rinka yra pagrindinis įvairių ES pra­­monės sektorių ir prekių ženklų pelningumo va­rik­lis.

Kinijoje ypač didelė Vokietijos technologijų ir jų mašinų gamybos paklausa, todėl Vokietija yra nuolat didėjančio eksporto į Kiniją lyderė. Jos eksportas į Kiniją 1999–2011 m. išaugo beveik dešimt kartų – nuo 7 mlrd. eurų 1999 m. iki 64,6 mlrd. eurų praėjusiais metais. Kinijos valstybinės bendrovės siekia supirkti technologiškai pažangiausias Vokietijos įmones ir kasmet „apsiperka“ Vokietijoje už dešimtis milijardų dolerių.

Vokietijos kanclerei Angelai Merkel teko nemažai pasistengti, kad Kinijos bendrovėms nebūtų parduota strateginė skaitmeninių technologijų lyderė, pagrindinė Vokietijos pramoninių robotų gamintoja „Kuka“, nors už ją pasiūlyta 4,5 mlrd. dolerių. Kinija per pirmąjį šių metų pusmetį nusipirko 37 Vokietijos bendroves, nors 2015 m. bendras nupirktų Vokietijos bendrovių skaičius siekė tik 39.

Nepaisant šio reikšmingo ekonominio bendradar­b­iavimo ir Kinijos ekonominio bei politinio reikš­mingumo didėjimo, šių metų gegužės 12 d. Eu­ro­pos Parlamento plenarinėje sesijoje buvo priimta rezoliucija rinkos ekonomikos statuso suteikimo Ki­ni­jai klausimu. Už rezoliuciją, nepritariančią rinkos eko­nomikos statuso Kinijai suteikimui, balsavo 546 par­lamentarai, prieš – 28, o 77 susilaikė.

Belieka tikėtis, kad šis Europos Parlamento spren­dimas padarys įspūdį Europos Komisijai, kuri dar šiais metais turi priimti sprendimą dėl rinkos ekonomikos statuso suteikimo Kinijai, ir ji atsižvelgs į dabartinį Kinijos ekonomikai daromos valstybės subsidijų įtakos mastą, nes įmonių sprendimai dėl produkcijos sąnaudų ir kainų neatitinka rinkos signalų, rodančių pasiūlą ir paklausą.

Europos Parlamento rezoliucija priimta atsižvelgiant į tai, kad ES galioja antidempingo teisės aktai (2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr.1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Bendrijos narėmis nesančių valstybių), įvertinant Kinijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) protokolą, atsižvelgiant į ankstesnes Europos Parlamento rezoliucijas dėl ES ir Kinijos prekybos santykių. Konstatuota, kad Kinija nėra rinkos ekonomikos valstybė ir kad dar netenkinami penki ES nustatyti kriterijai, apibūdinantys rinkos ekonomikos valstybę, todėl Kinijai negali būti vienašališkai suteiktas rinkos ekonomikos valstybės statusas.

Kinijai siūloma aukščiausio lygio susitikime su ES atstovais aptarti klausimus, susijusius su rinkos ekonomikos valstybe, tinkamai atsižvelgti į ES pramo­nės, profesinių sąjungų ir kitų suinteresuotų sub­jektų reiškiamą susirūpinimą dėl pasekmių ES dar­bo vietoms, aplinkai, standartams bei tvariam ekono­mikos augimui visuose paveiktuose gamybos sekto­riuose ir užtikrinti, kad šiuo atveju būtų apsaugotos darbo vietos ES.

Kinija nesiunčia jokių signalų, kad planuotų derybas dėl savo ekonominės sistemos keitimo ar perteklinės gamybos stabdymo.

Kokios Kinijos pripažinimo rinkos ekonomika pasekmės?

Vienintelė rimta kliūtis Kinijos prekėms patekti į ES rinką yra šios šalies nepripažinimas rinkos ekonomika ir teisinė galimybė Kinijai taikyti įvairias antidempingo procedūras. Nors Kinija dar 2001 m. buvo priimta į PPO, stojimo dokumentuose pripažinta, kad prekių ir paslaugų kainos Kinijoje nėra nustatomos rinkos, yra paveiktos valstybės subsidijų, galimybės nesilaikyti aplinkosaugos reikalavimų, nepaisyti darbo rinkos reguliavimo išnaudojant nepilnamečius asmenis ir kt. Todėl Kinijos prekybos partnerėms leidžiama taikyti papildomus importo tarifus dempingo poveikiui stabdyti.

Nors po įstojimo į PPO Kinijos valstybinio kapitalizmo sistema nepasikeitė, Pekinas stojimo į PPO dokumentus aiškina savaip ir reikalauja, kad šių metų pabaigoje Kinijai rinkos ekonomikos statusas būtų suteiktas automatiškai.

Jei ES, JAV ir kitos PPO narės pripažins Kiniją rinkos ekonomikos valstybe, šių šalių gamintojai ne­be­turės galimybės apginti savo rinkų nuo valstybės sub­sidijomis remiamų Kinijos bendrovių produkcijos, atpigusios, palyginti su vietinių gamintojų produk­cija, antplūdžio į pasaulio rinkas. Kadangi Ki­ni­jo­je pagaminamų prekių kainos nustatomos nesąžiningai, joms dabar taikomi papildomi antidempingo tarifai sumažina Kinijos valstybės subsidijų poveikį kainoms.

Dėl ekspansinių Kinijos vyriausybės subsidijų šios šalies bendrovės, ištisai viešaisiais finansais sukurti pramonės sektoriai susiduria su perprodukcijos problema, kurią gali išspręsti tik eksportas. Ki­ni­jai suteikus rinkos ekonomikos statusą, jos gamintojams nebegalėtų būti taikomi specialūs antidempingo tarifai, jie galėtų dar labiau nuleisti savo kainas nesibaimindami, kad prieš juos bus imtos taikyti antidempingo priemonės.

Vašingtone įsikūręs Ekonominės politikos institutas pateikia du rinkos ekonomikos statuso suteikimo Kinijai ekonominio poveikio ES – mažo ir didelio – scenarijus. Pagal mažo poveikio scenarijų, importas iš Kinijos augs 25 proc., o didelio – 50 proc.   Pramonės produkcijos importo iš Kinijos šuolis siektų nuo 71,3 mlrd. iki 142,5 mlrd. eurų, ES bendrasis vidaus produktas sumažėtų nuo 1 iki 2 proc., sumažėtų ir darbo vietų skaičius ES bendrovėse. Di­džiau­sią smūgį patirtų tekstilės ir aprangos, kompiuterių ir elektronikos, metalo produktų sektoriai. Pa­žei­džia­miausias būtų pramonės sektorius, kuriame dar­bo netektų iki 1,5 mln. darbuotojų. Prog­no­zuo­jama, kad darbo netektų iki 22 tūkst. Lietuvos pramonės įmonių darbuotojų.

Lietuvos pramonininkų konfederacijoje dar 2015 m. buvo aptariamas Kinijos pripažinimo rinkos ekonomika 2016-aisiais ekonominio poveikio Lietuvai įvertinimas. Bendrovės „Global BOD Group“, turinčios ilgalaikių projektų Malaizijoje, kitose Pietryčių Azijos šalyse, eksportuojančios 85 proc. produkcijos, kurią sudaro saulės elementai ir moduliai, akinių lęšiai, CD, DVD, „Blu-ray“ kompaktinės plokštelės, valdybos pirmininkas Vidmantas Ja­nu­le­vi­čius Lietuvos pramonininkus informavo, kad Ki­nijai rinkos ekonomikos statusas 2016 m. gruodžio mėnesį automatiškai negali būti suteiktas, nes tiek Europos Komisija, tiek JAV prekybos departamentas antidempingo tyrimų metu rado aiškių įrodymų, jog Kinijos bendrovės veikia ne rinkos ekonomikos sąlygomis ir jos ekonomikoje negalioja visi rinkos ekonomikai taikomi reikalavimai.

Nėra ir jokių požymių, kad šių reikalavimų Kinija pradėtų laikytis artimiausioje ateityje. Verslininkas skaičiais pagrindė savo nuomonę, kad rinkos ekonomikos statuso suteikimas Kinijai smarkiai pakeistų tarptautinį prekybos balansą, neigiamai paveiktų di­delę dalį ES pramonės. Vienašališkas ES sprendimas suteikti Kinijai rinkos ekonomikos statusą turėtų negrįžtamą poveikį ir visai ES, ir Lietuvos pramonei, mažėjant jos apimčiai ir kartu darbo vietų skaičiui.

Kinijos nevaržomo eksporto pasekmės Lietuvai

Kinijos BVP struktūroje pramonės produkcija su­daro apie 44 proc. JAV šis rodiklis siekia tik 20 proc. ES ekonomikos motoras Vokietija savo BVP vis dar turi apie 30 proc. pramonės produkcijos. Pran­­cūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje šis rodiklis siekia vos 20 proc.

Lietuvoje bendras apdirbamojoje gamyboje dirbančių žmonių skaičius sumažėjo nuo 255 tūkst. iki 207 tūkst. Bet dirbančiųjų pramonės įmonėse skaičius Lietuvoje vis dar sudaro apie ketvirtį visų dirbančiųjų nefinansinėse įmonėse.

Lietuvos pramonė per visą nepriklausomybės laiko­tarpį nuolat keitėsi. Naujų technologijų diegimas, ma­žinama aplinkos tarša, sudėtingesni produktai ir nau­jų rinkų užkariavimas būdinga daugeliui Lie­tu­vos pramonės įmonių. Pramonės sektorius yra antras pagal reikšmingumą Lietuvos ekonomikoje.

Ūkio raida po sovietmečio ir pasaulio ekonomikoje vykstantys pokyčiai daro įtaką ir Lietuvos pramonės struktūrai. Beveik išnyko tam tikri pramonės šakų sektoriai – mašinų gamyba, elektrotechnika, radioelektronika. Per tą laiką atsirado naujų pramonės šakų – įvairių rūšių pakuočių gamybos, spaudos, biochemijos ir kt. Lietuvos pramonės struktūroje dominuoja chemijos pramonės produkcija. Jos gaminiai sudaro daugiau kaip 50 proc. visos pramonės produkcijos. Svarbi išlieka maisto pramonės ir medienos gaminių bei baldų gamyba.

Lietuvos politiniam elitui sunkiai sekasi suvaldyti šalyje vykstančius demografinius, ekonominius ir po­litinius reiškinius, o Lietuvos egzistencija globalia­me pasauliniame darbo pasidalijimo žemėlapyje ap­skritai nebėra Lietuvos politikos darbotvarkės da­lis. Nuolatiniai didesni ar mažesni politiniai skandalai, kurių tariamą reikšmingumą kuria ir palaiko bulva­rinė žiniasklaida, tampa svarbiausiomis dienos te­momis, užgožiančiomis bet kokį platesnį ir solidesnį požiūrį į valstybės strategijos kūrimą ir jos įgyvendinimą kuriant didelės pridėtinės vertės darbo vietas ir saugant savo pramonę nuo nesąžiningo importo.

Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ tu­rė­jo tapti visuomenes susitarimu, jos sąmoninga va­lios ir apsisprendimo raiška, kviečiančia įtvirtinti vertybes ir kartu kurti modernią, veržlią, atvirą pa­sau­liui, savo nacionalinį tapatumą puoselėjančią stip­rią valstybę.

Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ tu­rė­jo tapti visuomenes susitarimu, jos sąmoninga va­lios ir apsisprendimo raiška, kviečiančia įtvirtinti vertybes ir kartu kurti modernią, veržlią, atvirą pa­sau­liui, savo nacionalinį tapatumą puoselėjančią stip­rią valstybę.

Vadovaujantis šia strategija Lietuvos ekonomikos šerdimi turėtų tapti sumani ekonomika – lanksti ir gebanti konkuruoti pasaulyje, kurianti didelę pridėtinė vertė, grindžiama žiniomis, inovacijomis, verslumu ir socialiniu atsakingumu bei „ža­liuo­ju“ augimu. Jei ES, o kartu ir Lietuvos pramonė nebus apsaugota nuo valstybės do­tacijomis remiamo Kinijos eksporto, vietiniai ga­mintojai neturės jokių galimybių kurti ir plėtoti savo verslų, siekiančių konkuruoti globalioje rinkoje.

Minimoje Lietuvos pažangos strategijoje buvo numatoma kurti palankiausią verslui aplinką Šiaurės ir Baltijos valstybių regione, o tai leistų Lietuvos ekonomikai įgauti nors kokį ekonominį pranašumą. Svarstant Lietuvos pažangos strategiją visuomenę ir institucijos buvo aiškiai skatinamos suprasti verslo svarbą šaliai bei kiekvienam individui, adekvačiai vertinti verslininkų ir verslo įmonių vaidmenį, nepai­sant galimos rizikos pripažinti ir skatinti inovatyvias iniciatyvas. Institucinę aplinka ir infrastruktūra turėjo užtikrinti inovatyviai ir efektyviai veiklai reikalingus finansinius ir kitokius išteklius, organizacines, technines bei intelektines paslaugas, skatinti verslo plėtrą visais jo raidos etapais.

Bet vietoj Lietuvos pažangos strategijos įgyvendini­mo turime kitokią Lietuvos politinę realybę. Vil­niaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkų kurtas naujas socialinis darbo rinkos modelis, kuris tu­rė­jo tapti instrumentu, leidžiančiu kurti pažangesnę, efek­tyvesnę ir dinamiškesnę darbo rinką, šalies Pre­zi­dentės Dalios Grybauskaitės buvo vetuotas ir greita­kalbe pavadintas „nužmogėjimu“. Nors Pre­zi­den­tė Lietuvos politikoje save pozicionuoja kaip griežtą ir modernią politikę, tokia „virtuvinė“ retorika su­nai­kina bet kokius politinius debatus dėl valstybės atei­ties, jos pažangos bei modernizacijos ir neišvengia­mai nustumia Lietuvos valstybę į pasaulio ekonomi­kos patvorį, iš kurio ir toliau trauksis siekiantieji gyventi oriau ir pažangiau. Rinkos dydžio pakeisti negalime, bet kitą verslo aplinką – galime. Jei tai netaps realia šalies politikos darbotvarke, globalūs procesai, susiję ir su Kinijos planais mūsų rinkose, atims iš mūsų galimybę kurti vertingas, didelės pridėtinės vertės darbo vietas, o tai reikš ateities galimybių atėmimą iš Lietuvos valstybės ir jos piliečių.

Visą naują „Veido“ numerį rasite ČIA

Strasbūro žmogaus teisių teismas praėjusią savaitę dar kartą patvirtino, kad „Delfi“ ir kituose naujienų portaluose vyksta masiniai žmogaus teisių pažeidimai siekiant gauti komercinės naudos. Tačiau šis faktas ir apgailėtina portalų veikla daugumos internetinės žiniasklaidos atstovų Lietuvoje buvo ne tik nutylėti, bet ir demagogiškai iškreipti. Sveiki atvykę į greitaeigio interneto šmeižto ir melo šalį! Jei dar liko kas nors neapspjaudytas, neskubėkite pasijusti saugūs – „Delfi“ ir kitų naujienų portalų anoniminių komentatorių purvas bus platinamas ir toliau.

Teismo proceso metu Estijos vyriausybė pažymėjo, kad „Delfi“ yra liūdnai pagarsėjęs skleidžiant asmenis šmeižiančius ir įžeidžiančius anoniminius komentarus. Šis procesas Estija ~vs~ „Delfi“ vargu ar būtų prasidėjęs be sąžiningų ir principingų Estijos žurnalistų iniciatyvos. Dar 2005 m. savaitraščio „Eesti Ekspress“ žurnalistai paskelbė viešą laišką teisingumo ministrui, teisingumo kancleriui ir generaliniam prokurorui, išreikšdami susirūpinimą dėl patyčių, nuolat platinamų šiame portale. Bylos pradžioje „Delfi“ per dieną skelbdavo apie 300 straipsnių ir sulaukdavo apie 10  tūkst. skaitytojų komentarų, t.y „Delfi“ žurnalistų straipsniai sudarė tik apie 3 proc. parengtų medžiagų, palyginti su anoniminių komentatorių pranešimais. Teismas akivaizdžiai atskleidė, kad tai yra žiniasklaidos priemonė, kuri sukurta kaip platforma anoniminiams komentarams platinti, siekiant iš to pelnytis, todėl „Delfi“ yra atsakingas už anoniminių komentatorių platinimą turinį.

Brutalūs žmogaus teisių pažeidimai kiekvieną dieną, naktį, valandą, minutę, sekundę. Ne tik kur nors  Ruandoje, Baltarusijoje ar Rusijoje, bet ir ketvirtį amžiaus nepriklausomybės, pliuralistinės demokratijos, rinkos ekonomikos, veikiančios Konstitucijos ir joje įtvirtintų žmogaus teisių sąlygomis gyvenančioje Lietuvoje. Asmenys, sulaukę žiniasklaidos dėmesio dėl savo profesinės ar visuomeninės veiklos, patekę į greitaeigės paviršutiniškos žiniasklaidos akiratį, nesvarbu už kokius – gerus ar blogus darbus, anoniminių interneto naujienų portalų komentaruose be paliovos viešai vadinami debilais, pedikais, Rusijos agentais, sukčiais, vagimis, luošiais, asilais ir dar kitaip, kaip tik leidžia pasislėpusio už kompiuterio ekrano žmogaus sąmonė, pilna pykčio, nuoskaudų, antikultūros, piktdžiugos. Nuolat vyksta asmens teisės į privatų gyvenimą, garbės ir orumo pažeidimai, įžeidinėjimas, šmeižimas, neapykantos kurstymas.

Kaip nustatyta Strasbūro žmogaus teisių teisme ir suvokiama kiekvienam šiek tiek nuovokos apie modernias technologijas, rinkodarą turinčiam žmogui, klaviatūros spustelėjimai susiję su reklamos įplaukomis – tai puikus pajamų šaltinis verslui, kuris prisidengė žodžio laisvės iškaba. Prie šio purvino verslo modelio kasmet milijonais litų prisideda ir Lietuvos valstybė, pirkdama viešinimo paslaugas ES ir kitokiems viešiesiems, Lietuvos piliečių mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamiems projektams. Piliečiai netiesiogiai susimoka, kad būtų šmeižiami ir įžeidinėjami. Tokiame purviname versle noriai dalyvauja šalies politikai, jį palaiko ir skatina Prezidentė, prie šmeižiančių komentarų reklamuojasi net ir aukštus verslo etikos standartus puoselėjantis verslas.

Jei tokį verslo modelį, grindžiamą masiniais žmogaus teisių pažeidimais, pajamoms generuoti naudotų bet kuris kitas, ne žiniasklaidos, verslas, jis būtų nedelsiant uždarytas, o kaltieji asmenys atsakytų tiek savo turtu, tiek pagal Baudžiamąjį kodeksą. Nors interneto portalai visą šį purvą vadina žodžio laisve ir indėliu į debatus viešojo intereso klausimais, po Strasbūro žmogaus teismo Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Estija ~vs~ „Delfi“ patvirtinta, kad už tokius žmogaus teisų pažeidimus yra atsakingas „Delfi“ ir kiti naujienų portalai, savo tinklalapiuose leidžiantys masiškai naudotis saviraiškos laisve anoniminiams komentatoriams.

Matyt, reikėtų stebėtis ir lietuvių, ne taip seniai patyrusių sovietmečio komunistinės propagandos gniaužtus, gyvenimą orveliškame „minčių policijos“ konclageryje ir kasdienius pažeminimus, neleidžiant nei mąstyti, nei kalbėti laisvai. Nors žodžio laisvė prasiveržė, bet visagalė rinkodara ir greitaeigis internetas daro savo. Modernūs naujienų portalai savo, nors ir labai paviršutiniškomis, dažnai jokio reikšmingo turinio ar prasmės neturinčiomis žiniomis užvaldė sąmonę – ir visa tai nemokama.

Tik nereikėtų pamiršti rinkodaros guru šmaikščių pastebėjimų, kad jei kažkokie produktai ar paslaugos tau suteikiamos veltui, pats jau esi kažkieno naudojamas produktas. Skambūs interneto portalų, rinkodaros bendrovių ir jų interesus aptarnaujančių bei ginančių asociacijų pranešimai apie jų etikos standartus, visuomeninę misiją yra tik dūmų uždanga prieš pinigus generuojantį purviną verslo modelį.

Šiandien daug šalies tarnautojų vengia politikos, nenori būti valstybės tarnautojais, visuomeninių organizacijų vadovais. Jie nenori tapti viešaisiais asmenimis, nes tokiais tapę iškart bus išmaudyti naujienų portalų purvo voniose. Todėl daug padorių, gerų profesionalų šiandien nebesutinka kelti kandidatūros į Seimą, tapti Vyriausybės nariais, prokurorais, teisėjais. Jei jie dėl savo asmenybės stiprumo ir sugebėtų pergyventi pažeminimus, tai gali nepavykti jų tėvams, vaikams ir kitiems artimiesiems, naujienų portalams platinant kasdienį purvą apie jiems brangų šeimos narį. Todėl mūsų viešojoje erdvėje pamažu pradeda dominuoti asmenys, kuriems nusispjaut į savo privatų gyvenimą ar garbę bei orumą ir apie juos platinamą purvą. Bet tokiems viešosios erdvės žmonėms niekada nebus svarbus ir kitų asmenų orumas ar padorumas, kartu ir orus bei padorus elgesys.

Todėl mano atsakymas ir apsisprendimas paprastas, nors ir nepopuliarus, ir komerciškai neperspektyvus, o gal net pavojingas: neskaityti, nekomentuoti, nediskutuoti ir nebendradarbiauti su purvą platinančiais interneto naujienų portalais. Tik taip galima išvengti bendrininkavimo prisidedant prie purvino verslo modelio ir išvengti tapsmo šio verslo produktu, kuris šlykščiai išnaudojamas žeminant kitus asmenis.

Norintiems būti moderniems, siekiantiems didesnės auditorijos, platesnės savo minčių ar darbų sklaidos, bet nesutinkantiems gyventi purve gali padėti socialiniai tinklai, kurių sklaida šiandien ir Lietuvoje nėra mažesnė už naujienų portalų. Socialiniame tinkle patys galite nusistatyti savo etikos standartus ir laikytis viešosios informacinės erdvės higienos taisyklių. Socialiniame tinkle, kitaip nei naujienų portaluose, jūs patys galite nustatyti informacijos sklaidos ir pagarbos žmogui taisykles. Jų nesilaikančius galite pašalinti ar kantriai mokyti padoraus elgesio taisyklių – kaip tai daro Vakarų žiniasklaidos priemonės, investuodamos į savo skaitytojų auklėjimą bei švietimą. Jos nesutinka įžeidinėti ir šmeižti savo skaitytojų.

Ar yra koks nors paprastas ir piliečiams nesunkiai prieinamas būdas, kuris leistų efektyviai apsiginti nuo naujienų portalų kasdienių žmogaus teisių pažeidimų? Taip, yra. Bet tam reikia mūsų visų nesitaikstymo su purvinu verslo modeliu, Seimo politinės valios ir teisininkų bendruomenės ryžto. Turėtų būti taip pakeistas Visuomenės informavimo įstatymas ir civilinio proceso taisyklės, kad savo teisę į privatų gyvenimą, garbę ir orumą principingi piliečiai galėtų ginti taip pat nemokamai ir greitai, kaip yra šmeižiami interneto portalų. Supaprastintas ikiteisminis procesas, išsiunčiant pareiškimą laisva forma žurnalistų etikos inspektoriui, ar paprastesnis civilinis procesas tokio pobūdžio ginčuose kreipiantis nemokamai ir be advokato pagalbos į teismą galėtų ne tik sumažinti purvo kiekį, bet ir padaryti šį purviną verslo modelį finansiškai nepatrauklų interneto portalams, kuriems purvo platinimas taptų mokamas, todėl nepatrauklus ir neperspektyvus.

Deja, nėra daug vilties, kad šiuo keliu ryšis žengti kas nors iš politikų ar teisininkų bendruomenės. Netrukus vėl rinkimai, reikės purvo platintojų – interneto naujienų portalų pagalbos juodinant oponentus, šmeižiant konkurentus ir aukštinant savo politinius „žygdarbius“. O kur dar tūkstantinė armija viešųjų ryšių specialistų, „piaraščikų“, kurie tiek įvaizdžio, tiek antiįvaizdžio kampanijoms pasinaudoja naujienų portalais, tapdami tais pačiais „anoniminiais“ komentatoriais, jei reikią ką apšmeižti ar išaukštinti.

Interneto portalai tapo pagrindiniais purvinų politikų ir politikos pagalbininkais. Todėl vilties kažką pakeisti nėra daug. Bet negalime pasiduoti, negalime leisti užteršti mūsų viešosios erdvės ir sąmonės purvu.

Praėjusią savaitę Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo išteisinti omonininkai Boleslovas Makutynovičius ir Vladimiras Razvodovas, kurie 1990–1991 m. terorizavo, grobė žmones, darė neteisėtas kratas, grasino nužudyti mūsų valstybei pradėjusius dirbti muitininkus, pasieniečius, kitus kariškius, atiminėjo jų asmeninius daiktus, degino muitinės ir pasieniečių postus, peršovė ne vieną žmogų.

Šią žinią visuomenė sutiko kaip šaltą dušą. Kas atsitiko, kad Lietuvos valstybei atšventus 25-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines šalies teisėsaugos sistema ~in corpore~ pademonstruoja visuomenei, kad jos teisingumo jausmas neturi nieko bendro su procedūriniu teisingumu? Kas už tai atsakingas?

Abu išteisintieji omonininkai yra gyvi ir gyvena Rusijos Federacijoje, vienas – Sankt Peterburge, kitas – Maskvos srityje. 1991-01-12 SSRS vidaus reikalų ministerijos įsakymu Lietuvos TSR VRM ypatingos paskirties milicijos padalinys buvo perduotas SSRS vidaus kariuomenės 42 divizijai ir veikė jau ne Lietuvos, o tuomet agresorės – Sovietų Sąjungos vardu. Du omonininkai, pasitelkę dar apie 35 asmenų grupę, veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupėje, siekdami sutrikdyti Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų veiklą, o kartu – Lietuvos Respublikos laikinuoju pagrindiniu įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, B.Makutynovičiui organizavus ir įsakius, o V.Razvodovui asmeniškai vadovaujant SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės Vilniaus ypatingos paskirties milicijos būriui, panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos muitinės departamentą, Pasienio apsaugos tarnybą bei jų pareigūnus ir tokiu būdu siekė susilpninti Lietuvos valstybę. Būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais mušė rankomis, kojomis, automatų buožėmis, naikino pasienio kontrolės postus, degino Lietuvos kariškių, muitinės darbuotojų automobilius, vykdė neteisėtas kratas, pasisavindavo svetimą turtą, bet pagal praėjusią savaitę priimtą Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos nuosprendį yra nekalti. Nors šis teismo sprendimas – dar negalutinis, jis kelia ne tik nuostabą, bet ir pasipiktinimą.

Teisėjų kolegijos, išteisinusios omonininkus, pranešėjas Andrius Cininas yra kvalifikuotas ir patyręs teisėjas. Būtent jo kvalifikuotas darbas padėjo išnarplioti neatsakingų ir pasipelnyti sumaniusių asmenų sukurtą „pedofilijos“ istoriją ir padėti tašką visuomenę audrinusiame skandale, kuriame vieni siekdami turto, kiti – politinės įtakos ar rinkėjų simpatijų kelerius metus audrino visuomenės sąmonę, kurdami Garliavos muilo operą.

Yra ir daugiau puikiai motyvuotų, drąsių šio teisėjo sprendimų. Teisėjas aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, noriai komentuoja savo sprendimus, atsako į oponentų kritiką, nebijo diskutuoti su oponentais tiesioginio eterio laidose. Tai naujo tipo teisėjas, nesislepiantis už teismo sienų. Dėl tokio modernumo jis prieštaringai vertinamas teisėjų korpuso, bet jau yra pergyvenęs Teisėjų tarybos patikrinimą ir dėl savo aktyvios viešos veiklos pripažintas kaip nepažeidęs teisėjo etikos. „Veidas“ jį paskelbė vienu sėkmingiausių lietuvių, įvertindamas jo drąsą ir profesionalumą iki šiol dar labai uždaroje teisėjų profesijoje.

Kodėl šį kartą teisėjo ir jo kolegų nuosprendis prasilenkia su mūsų visų teisingumo jausmu? Priėmęs kontroversišką nuosprendį teisėjas aktyviai komentavo jį viešojoje erdvėje: „Vertinant Lietuvos teisinę padėtį 1991 m., neginčytina, kad 1990-03-11 aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbus Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą kaip suverenių galių reiškėją, šiuo aktu pradėjus realizuoti visą valstybės suverenitetą, suformavus Vyriausybę, buvo atkurtas Lietuvos suverenitetas. Taip pat faktinės valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos funkcijos perėjo pagal 1990-03-11 priimtą LR laikinąjį pagrindinį įstatymą suformuotoms institucijoms. Tačiau aptariamu laikotarpiu, 1990–1991 m., Lietuvoje dar liko dislokuoti SSRS armijos ir VRM daliniai, 1991 m. okupuoti kai kurie Lietuvos infrastruktūros objektai – Radijo ir televizijos centras, Spaudos rūmai, kiti pastatai. Ir nors tokia būklė turi 1949 m. Ženevos konvencijų 2 str. nurodytos dalinės okupacijos požymių, kuri yra jų taikymo sąlyga, ji kaltinimuose nesuformuluota ir nebuvo įrodinėjama, todėl teismas, laikydamasis kaltinimo ribų (LR BPK 255 str.) nenagrinėja, ar laikotarpis, nurodytas kaltinime, atitiko dalinės okupacijos sąlygas, kaip tai apibrėžiama 1949 m. Ženevos konvencijose.“

Taigi šioje byloje priėmęs išteisinamąjį nuosprendį teisėjas užėmė Poncijaus Piloto poziciją ir pasakė, kad kaltinimą pateikusi prokuratūra tinkamai neatliko savo darbo ir neįrodinėjo tų faktinių dalinės Lietuvos okupacijos aplinkybių, kurios yra būtinos  norint taikyti šioje byloje nusikaltimus žmoniškumui reglamentuojančias Ženevos konvencijas. Teisėjas A.Cininas pats viešojoje erdvėje pabrėžė, kad tai negalutinis sprendimas ir jis bus kitoks apeliacinėje instancijoje, jei prokuratūra tinkamai papildys kaltinimą.

Negalima teisėjo kaltinti tuo, kad jis nepriėmė visuomenės teisingumo lūkesčius atitinkančio nuosprendžio. Tokio nuosprendžio jis nepriėmė ir sukurtos „pedofilijos“ byloje. Visuomenės trokštamas teisingumas gali būti labai apgaulingas, kruopščiai neišsiaiškinus visų nusikaltimo faktinių aplinkybių ir vadovaujantis tik tomis, kurios yra eskaluojamos bulvarinės žiniasklaidos ir pavirtusios „tiesa“, kurią teismas turi tik patvirtinti. Toks teisingumas būtų tik minios teisingumas, tai yra maloni publikai fikcija.

Bet omonininkų nusikaltimai nėra fikcija ar bulvarinės žiniasklaidos sukurta realybė. Todėl omonininkų išteisinimas primena garsiąją evangelinę Poncijaus Piloto istoriją, kai atsakingas asmuo sugeba nusiplauti rankas ir nepriimti teisingo sprendimo, užkraudamas jį kitiems ant pečių. Prokuratūra kaltinama, kad neįrodinėjo ribotos okupacijos ir kitų faktinių aplinkybių, būtinų Ženevos konvencijos taikymui, buvimo. Teisėjas pateikia tai kaip prokuratūros darbo broką. Bet teismas, vadovaujantis Konstitucinio Teismo (KT) 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu, pats šioje byloje privalėjo būti aktyvus ir papildyti kaltinimą taip, kad priimtas sprendimas būtų ne tik Baudžiamojo proceso kodekso procedūrinis žaismas: „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.“

Tai yra pirmiausia baudžiamųjų bylų teisėjams, kurie dažnai aklai naudojasi baudžiamojo proceso priemonėmis pamiršdami reikalo esmę, KT šioje byloje priminė, kad procedūros negali būti priežastis priimti teisingą sprendimą, ir teismo konstitucinė pareiga yra priimti ne bet kokį, bet teisingą sprendimą. Taigi teisėjo A.Cinino paaiškinimas neįtikina. O  prof. Vytautas Landsbergis, nors yra neteisus darydamas teismui politinį spaudimą, dėl kurio ši byla atsidurs Strasbūro teisme ir mes galime patirti pažeminimą, teisus yra sakydamas, jog teismai negali bylose žaisti futbolo, jei mato, kad kaltinimas pateiktas blogai, turi imtis savo iniciatyvos ir šią problemą išspręsti. KT tam atvėrė kelią prieš pusantrų metų.

Teisėjo atsakymas į šį argumentą viešojoje erdvėje yra tipiškas baudžiamųjų bylų teisėjams: Konstitucinio Teismo nutarimas nebuvo įgyvendintas Seimo aktu ir Baudžiamojo proceso kodeksas nėra pakeistas, todėl, jo nuomone, juo negalima vadovautis. Bet tai yra toks atsakymas, už kurį konstitucinės teisės studentas gautų neigiamą pažymį. KT nutarimas yra privalomas visiems, net ir Seimui nesuskubus jo įgyvendinti įstatymuose, nuo paskelbimo, kad įstatymas ar jo nebuvimas prieštarauja Konstitucijai. Netinkamos, tik teisiniu pozityvizmu, etatizmu (siauromis kodeksų glosomis) paremtos žinios ir teisinės pažiūros sutrukdė teismui omonininkų byloje priimti teisingą sprendimą. Galima pagrįstai tvirtinti, kad omonininkus išteisinančiu nuosprendžiu, taip kaip jį surašė teisėjų kolegija, yra pažeista Konstitucija, teismas neatliko pareigos, kurią jam nustato Konstitucija, aukščiausias teisės aktas.

Nors visi lietuviai, nukentėję nuo omonininkų rankų, patyrė skaudų pažeminimą, tai nėra tik teisėjų kaltė. Tai visos Lietuvos teisės mokyklos, pirmiausia kaip teisinio pozityvizmo mokyklos, kaltė. Baudžiamosios teisės specialistai yra išmokyti drąsiai nardyti baudžiamuosiuose įstatymuose, bet turi mažai konstitucinės teisės žinių ir beveik visai neturi teisės ir teisingumo filosofijos žinių, todėl sunkiai išmoksta priimti sprendimus vadovaudamiesi ne tik įstatymu, bet teise plačiąja prasme. Todėl kodeksais pridengta teisininkų arogancija kartais pasitarnauja ne teisingumui, o neteisingumui įgyvendinti.

Jei dar 2013 m. lapkričio 15 d. paskelbtą KT nutarimą Seimas būtų pakeitęs taip, kaip tai numatyta Seimo statute, užpildęs Konstitucijai prieštaraujančią vadinamąją legislatyvinę omisiją (šiuo atveju Konstitucijai prieštaravo tai, kad Seimas nėra priėmęs įstatymo, kuriuo teismas galėtų vadovautis priimdamas teisingą sprendimą, kai savo darbo tinkamai neatlieka prokuratūra) ir būtų Baudžiamojo proceso kodekse  įrašęs teismo pareigą būti aktyviam, šio gėdingo nuosprendžio nebūtų. Bet Seimas tylėjo ir iki šiol tyli, todėl tai jo kaltė. Ir dėl šio omonininkų išteisinimo jis taip pat  yra kaltas. Ir jo kaltė nėra mažesnė nei prokuroro, kuris tinkamai nesurašė kaltinamojo akto, ar teisėjų, kurie neatliko savo Konstitucijoje įtvirtintos pareigos.

Mūsų garsiakalbiai politikai kartu su kitų valstybių, nukentėjusių nuo komunizmo nusikaltimų, taip pat nepasirūpino tuo, kad būtų sukurtas tarptautinis tribunolas komunizmo nusikaltimams tirti. Jei toks būtų buvęs sukurtas, nukentėjusieji nuo komunizmo ir jo nusikaltimų būtų galėję įsitikinti, kad teisingumas gali būti atkuriamas ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir žmonių sielose.

Nukentėjusieji nuo omonininkų pažeminti ir todėl, kad byloje advokatus turėjo tik omonininkai, bet neturėjo nuo jų nukentėję Lietuvos muitininkai, pasieniečiai ir kareiviai. Tai taip pat valstybės gėda, kad tokiose bylose privalomąja tvarka gynėjai paskiriami tik kaltinamiesiems (omonininkams ir kitiems), bet ne nuo jų nukentėjusiems asmenims. Prokurorai pasirodė per silpni ginti pažemintų žmonių teises, o teisėjai ir vėl nematė reikalo parodyti iniciatyvą ir pasiūlyti parūpinti nukentėjusiesiems advokatus.

Daug patogiau taikyti teisę, kai ji surašyta nacionaliniuose teisės aktuose ir kodifikuota, yra sukurta teismų praktika. Deja, Lietuva tokia teisine „prabanga“ pasirūpino gerokai pavėlavusi. Bet jeigu tarptautinė ir nacionalinė teisė būtų taikoma taip, kaip ją pritaikė Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, holokausto vykdytojai niekada nebūtų buvę nuteisti.

Iš klaidų reikia mokytis, kad ir kokios jos būtų skaudžios ir mus visus žeminančios. Ir skaudžiai nuryti mūsų visų nepasitenkinimą, kad ir praėjus 25 metams po skaudžių įvykių, vykdant teisingumą už nusikaltimus prieš mūsų nepriklausomybę, nesugebame patys apsiginti.

Šios bylos tomuose galima rasti ne tik mūsų priešų liudijimus apie praeitį, bet ir jų požiūrį į dabartį. Mūsų prokurorams talkinę Rusijos prokurorai apklausė omonininkų nusikalstamų veiksmų liudytoją žurnalistą Aleksandrą Nevzorovą.

A.Nevzorovas ir šiandien dar tebemano, kad Rygos ir Vilniaus omonininkų veiksmai, kuriuose dalyvavo ir jis, kaip operatorius, režisierius ir žurnalistas, buvo vykdomai griežtai laikantis SSRS konstitucijos ir šalies vadovybės įsakymų. Jo nuomone, neteisėtų muitinės postų likvidavimas, kelių atlaisvinimas nuo separatistų užkardų vyko griežtai laikantis šalies įstatymų normų. Apie milicijos veiksmus jis jokiu būdu nemato galimybės pasakoti asmenims, kuriuos laiko nusikaltėliais, asmenims, LT teritorijoje įvedusiems nusikalstamą, prieš rusus nukreiptą režimą, juo labiau kad milicijos ketinimų, veiksmų metodų viešinimą laiko nusikaltimu.

Taigi mūsų priešai nepasikeitė. Jie gali vėl pradėti veikti ir daryti naujus nusikaltimus prieš mus – prieš ukrainiečius jau daro. O mes savo teismuose jų dar nespėjome nuteisti už prieš ketvirtį amžiaus mūsų žemėje padarytus nusikaltimus. Ar mums lengva gyventi su šia gėda?

AT nuotr.

Teismai. Pagal tradicinę valdžios šakų klasifikaciją teismai vadinami trečiąja valdžia. Matyt, nesuklysime sakydami, kad pasitikėjimas valstybe visų pirma priklauso nuo pasitikėjimo teismais. Apie pačias įvairiausias teismų problemas „Veidas“ kalbasi su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku Rimvydu Norkumi.

VEIDAS: Daugelyje valstybių AT pirmininko postas yra aukščiausias teisminėje hierarchijoje. Kas galėtų būti aukščiau už tą postą? Lietuvoje, kur teismai, sakykim, lygūs, turime Konstitucinį Teismą, nors galima manyti, kad šis teismas yra aukštesnis, nes jis gali patikrinti jūsų normas, ar teisingai pritaikėte. Kaip jūs pasijutote atsidūrę šitoje vietoje?

R.N.: Pasijutau kaip gavęs labai didelę atsakomybę, kartu ir laibai didelį pasitikėjimo kreditą iš Lietuvos atsovaujamosios valdžios, kuri mane paskyrė į šitą postą. Pasitikėjimas, be abejo, susijęs su noru, kad Lietuvoje būtų daugiau teisingumo, kad Lietuvos žmonės imtų labiau pasitikėti Lietuvos valdžia, vadinasi – ir valstybe. Tai, savaime suprantama, susiję ir su teismų darbo gerinimu. Jeigu teismai dirbs prastai, tai pasitikėjimo natūraliai nebus.

Kokius savo darbo uždavinius matau kaip teismo pirmininkas, ką reikėtų daryti, kad teismų darbas pagerėtų? Apibendrintai kalbant, matyčiau tris pagrindines kryptis. Pirmiausia – tai teisėjo profesijos prestižo atkūrimas ir stiprinimas. Tai susiję su tinkamų darbo sąlygų sudarymu teisėjams, jų darbo krūvio subalansavimu bei su teisėjo profesijos įvaizdžio gerinimu visuomenės akyse. Mano siekiamybė – stiprus, kvalifikuotas, orias darbo sąlygas turintis, nebijantis ir spaudimui nepasiduodantis teisėjas.

Antra, teisėjo vadovavimo procesui kokybės pagerinimas. Čia turiu omeny viską – ir procesinės arogancijos, ir nereikalingų procesinių formalumų (pavadinčiau tai procesine biurokratija) taikymo atsisakymą. Atrodo, jog procesas savaime biurokratizuotas, tačiau visos tos biurokratinės taisyklės nukreiptos į tikslą, kad būtų surasta tiesa. Kur procesinių formalumų nereikia, tai jų taikyti ir nereikėtų. Svarbiausia – pagerinti teismo sprendimų motyvavimą, kad teisėjai aiškiau ir suprantamiau bylos šalims, o kartu ir Lietuvos visuomenei, atsakytų į byloje iškeltus klausimus, kaip jie išsprendžia bylą, kodėl priimtas būtent toks sprendimas.

Na, ir trečiasis veiklos baras, dabar labiausiai susijęs su Aukščiausiojo Teismo veikla, kad mūsų praktika taptų aiškesnė, geriau argumentuota, labiau prognozuojama. Jeigu pavyks pasiekti bent du iš trijų uždavinių, būsiu labai laimingas.

Aišku, teismų sistema yra veikianti pagal iš anksto nustatytas taisykles, jai nereikia jokių revoliucijų. Visi šitie pokyčiai turi vykti laipsniškai, ir mes vargu ar galime pasakyti, kad kažkurią dieną X perėjome į kažkokią naują teisingumo vykdymo kokybę. Visi šitie kokybiniai pokyčiai nėra momentiniai – tai netrumpi procesai, turintys atsirasti per teisėjų mokymus, per atsinaujinantį teisėjų korpusą, į jį ateinančius aukščiausios kvalifikacijos asmenis. Tendencijos, mano požiūriu, yra teigiamos.

VEIDAS: Paminėjote įdomų terminą – procesinė arogancija. Teisininkų luomui arogancijos bruožas, matyt, yra būdingas, nes teisininkas savo rankose turi  ginklą, kurio kiti žmonės neturi, – jis žino teisę ir gali ja pasinaudoti. Iš kur atsiranda ta arogancija?

R.N.: Vis dėlto arogancija yra labiau žmogiškas dalykas, žmogaus charakterio savybė. Nežinau, kaip ją būtų galima išugdyti, nes jei žmogus turi tokį charakterio bruožą, jis toks ir yra. Aš manau, kad tai galima pakeisti tik atrankos būdu, tiesiog pastebint žmogų, kuris nemoka elgtis proceso metu. Dabar mes turime įrankius – įrašus, kurių aš pats, metus laiko būdamas teismo komisijoje, galėjau klausytis ir spręsti, ar žmogus elgiasi adekvačiai. Ar jis, iškėlęs kalaviją valstybės vardu ir pasiruošęs duoti į galvą, nesvarbu kam – ar proceso dalyviams, ar advokatui, ar prokurorui, – čia yra jo valioje.

VEIDAS: Kaip reaguojate į tai iš etikos pozicijų? Ar tai skatina per atranką, kada formuojamas teisėjų korpusas, po truputėlį keisti sąstatą, ar tenkintis vien moralinėmis apeliacijomis – elkitės padoriai, nes jūs gi nesate aukštesnis visuomenės luomas?

R.N.: Moralinės apeliacijos, be abejo, yra vienas iš instrumentų tą daryti. Kalbėdamiesi su teisėjas tiek formaliai, tiek neformaliai, mes – ir aš kaip teismo pirmininkas – siekiame jų elgesį palenkti ta linkme, jog jie suprastų, kad yra viena iš valstybinės valdžios šakų ir vykdydami teisingumą veikia Lietuvos valstybės vardu. Šalia kitų dalykų žmonės ir pagal jų elgesį susidaro nuomonę apie tai, kokia yra Lietuvos valstybė. Tačiau jei mes galėtume apeliuoti vien į jų gerą valią ir neturėtume instrumentų reaguoti į netinkamą profesinį elgesį, tai mūsų apeliavimai būtų tik tušti šūviai.

Jūs teisingai paminėjote, kad šiandien daug lengviau nustatyti, ar teisėjas tinkamai, ar netinkamai elgiasi procese. Paprasta patikrinti tas aplinkybes turint teismo posėdžių garso įrašus. Visi šie instrumentai padeda mums, teismų administratoriams, kurie yra, be kita ko, atsakingi už teisėjų etikos kodekso laikymąsi mūsų teismuose, įvertinti, ar teisėjo elgesys vienoje ar kitoje byloje buvo tinkamas. Nustačius netinkamo elgesio pavyzdžius yra visos galimybės reaguoti principingai. Nenoriu teigti, kad iš karto būtų ar turėtų būti imamasi griežčiausių poveikio priemonių, tokių kaip teisėjų drausmės bylų iškėlimas, nors atvejis atvejui nelygus, ir tai irgi, be abejo, įmanoma. Tikiu gera žmogaus prigimtimi ir esu linkęs pradėti nuo liberaliausių drausminamųjų priemonių. Kartais žodis padaro daugiau nei veiksmas.

Turiu prisipažinti, kad man ir pačiam yra tekę kalbėtis su apylinkės teismo teisėju, kai gavau signalų, kad jo kalbėjimo maniera teismo posėdžiuose yra familiari, kad jis linkęs moralizuoti teismo proceso dalyviams. Teisėjas pripažino supratęs ir tikino stengsiąsis pasikeisti. Nemanau, kad pažadas – tik poza. Tikiuosi, kad taip ir bus.

Na, o priežastys, kodėl tokių atvejų vis dar pasitaiko… Aš tikrai nenoriu manyti, kad sudėtingas atrankos procedūras perėjęs asmuo gali būti moraliai nesubrendusi asmenybė, nežinoti teisėjų etikos kodekso reikalavimų. Greičiausiai tokių atvejų pasitaiko dėl pernelyg didelės įtampos, krūvio. Kartais žodis galbūt neatsargiai ištariamas neturint jokių ketinimų įžeisti proceso dalyvius. Juk dažniausiai žmonės teismo posėdyje būna įsitempę, ypač nukentėjusieji, taigi kiekvienas gerai nepasvertas žodis gali sukurti įspūdį, kad teisėjas elgiasi arogantiškai. Todėl iš tikrųjų mes turime įsisąmoninti, kad procese privalu elgtis pagal nustatytas taisykles ir nedemonstruoti savo blogos nuotaikos, problemų šeimoje, požiūrio į kažkokias visuomenines problemas.

VEIDAS: Paminėjote įdomų terminą – procesinė arogancija. Teisininkų luomui arogancijos bruožas, matyt, yra būdingas, nes teisininkas savo rankose turi  ginklą, kurio kiti žmonės neturi, – jis žino teisę ir gali ja pasinaudoti. Iš kur atsiranda ta arogancija?

R.N.: Vis dėlto arogancija yra labiau žmogiškas dalykas, žmogaus charakterio savybė. Nežinau, kaip ją būtų galima išugdyti, nes jei žmogus turi tokį charakterio bruožą, jis toks ir yra. Aš manau, kad tai galima pakeisti tik atrankos būdu, tiesiog pastebint žmogų, kuris nemoka elgtis proceso metu. Dabar mes turime įrankius – įrašus, kurių aš pats, metus laiko būdamas teismo komisijoje, galėjau klausytis ir spręsti, ar žmogus elgiasi adekvačiai. Ar jis, iškėlęs kalaviją valstybės vardu ir pasiruošęs duoti į galvą, nesvarbu kam – ar proceso dalyviams, ar advokatui, ar prokurorui, – čia yra jo valioje.

VEIDAS: Kaip reaguojate į tai iš etikos pozicijų? Ar tai skatina per atranką, kada formuojamas teisėjų korpusas, po truputėlį keisti sąstatą, ar tenkintis vien moralinėmis apeliacijomis – elkitės padoriai, nes jūs gi nesate aukštesnis visuomenės luomas?

R.N.: Moralinės apeliacijos, be abejo, yra vienas iš instrumentų tą daryti. Kalbėdamiesi su teisėjas tiek formaliai, tiek neformaliai, mes – ir aš kaip teismo pirmininkas – siekiame jų elgesį palenkti ta linkme, jog jie suprastų, kad yra viena iš valstybinės valdžios šakų ir vykdydami teisingumą veikia Lietuvos valstybės vardu. Šalia kitų dalykų žmonės ir pagal jų elgesį susidaro nuomonę apie tai, kokia yra Lietuvos valstybė. Tačiau jei mes galėtume apeliuoti vien į jų gerą valią ir neturėtume instrumentų reaguoti į netinkamą profesinį elgesį, tai mūsų apeliavimai būtų tik tušti šūviai.

Jūs teisingai paminėjote, kad šiandien daug lengviau nustatyti, ar teisėjas tinkamai, ar netinkamai elgiasi procese. Paprasta patikrinti tas aplinkybes turint teismo posėdžių garso įrašus. Visi šie instrumentai padeda mums, teismų administratoriams, kurie yra, be kita ko, atsakingi už teisėjų etikos kodekso laikymąsi mūsų teismuose, įvertinti, ar teisėjo elgesys vienoje ar kitoje byloje buvo tinkamas. Nustačius netinkamo elgesio pavyzdžius yra visos galimybės reaguoti principingai. Nenoriu teigti, kad iš karto būtų ar turėtų būti imamasi griežčiausių poveikio priemonių, tokių kaip teisėjų drausmės bylų iškėlimas, nors atvejis atvejui nelygus, ir tai irgi, be abejo, įmanoma. Tikiu gera žmogaus prigimtimi ir esu linkęs pradėti nuo liberaliausių drausminamųjų priemonių. Kartais žodis padaro daugiau nei veiksmas.

Turiu prisipažinti, kad man ir pačiam yra tekę kalbėtis su apylinkės teismo teisėju, kai gavau signalų, kad jo kalbėjimo maniera teismo posėdžiuose yra familiari, kad jis linkęs moralizuoti teismo proceso dalyviams. Teisėjas pripažino supratęs ir tikino stengsiąsis pasikeisti. Nemanau, kad pažadas – tik poza. Tikiuosi, kad taip ir bus.

Na, o priežastys, kodėl tokių atvejų vis dar pasitaiko… Aš tikrai nenoriu manyti, kad sudėtingas atrankos procedūras perėjęs asmuo gali būti moraliai nesubrendusi asmenybė, nežinoti teisėjų etikos kodekso reikalavimų. Greičiausiai tokių atvejų pasitaiko dėl pernelyg didelės įtampos, krūvio. Kartais žodis galbūt neatsargiai ištariamas neturint jokių ketinimų įžeisti proceso dalyvius. Juk dažniausiai žmonės teismo posėdyje būna įsitempę, ypač nukentėjusieji, taigi kiekvienas gerai nepasvertas žodis gali sukurti įspūdį, kad teisėjas elgiasi arogantiškai. Todėl iš tikrųjų mes turime įsisąmoninti, kad procese privalu elgtis pagal nustatytas taisykles ir nedemonstruoti savo blogos nuotaikos, problemų šeimoje, požiūrio į kažkokias visuomenines problemas.

VEIDAS: Apie tą antrą iššūkį – aiškesnį ir skaidresnį rašymą. Iš tikrųjų rašymas taip pat yra gebėjimas. Esate akademikas, dirbate universitete. Negalime piršti jums savo nuomonės, bet atrodo, kad metai po metų magistrų gebėjimai parašyti tinkamą darbą prastėja. Galimas paaiškinimas – studentai labai mažai rašo. Dėl to, kad yra masė studentų, o dėstytojų skaičius ribotas. Kažkas turėtų skaityti tuos kursinius darbus, kuriuos jie rašytų per semestrą du arba keturis – kaip yra Vakaruose. Iš tikrųjų nedaug vilties, kad tas rašymas gali pagerėti, jeigu iš akademinės aplinkos ateina žmogus, perėjęs visus etapus, bet formaliai neišmokęs rašyti. Kaip jis gali patobulint tą rašymą, tapęs teisėju?

R.N.: Palietėte sisteminę problemą, kuri susijusi su apskritai mūsų teisininkų išsilavinimo ir į praktiką orientuoto išsilavinimo trūkumu. Jei kalbame apie teisėjų korpusą, Lietuvos teismuose, nors mane tai šiek tiek stebina, nėra tokios teisėjų mokymo disciplinos „Teismo sprendimų motyvavimas, motyvų rašymas“: nuo ko pradėti, kaip dėstyti ir kaip užbaigti. Jeigu šiandieną pažvelgtume į skirtingų teisėjų, kad ir dirbančių toje pačioje teisminės valdžios grandyje, tarkim, apylinkės teismų teisėjų, motyvavimo stilių – jis labai skirtingas. Vienas labai plačiai išdėsto faktines bylos aplinkybes, pasitelkia daug doktrinos ir gale padaro išvadas: ieškovo reikalavimas pagrįstas ar nepagrįstas. Kitas teisėjas eina tiesiai prie esmės. Iš principo skirtingi motyvavimo stiliai kartais taip pat prisideda prie įspūdžio, kad bylininkas gavo vienodą teisingumo vykdymo kokybę.

Aš pats tapau Teisėjų tarybos sudaryto teisėjų mokymo komiteto nariu ir tikrai sieksiu, kad, nors šiais metais mokymo programos jau sudarytos, ateinančiais metais į jas būtų įtraukta atskira teismų sprendimų motyvavimo ir rašymo disciplina, kai teisėjai ne tiktai klausytų, kaip reikia rašyti sprendimus, bet ir praktikuotųsi, prižiūrimi patyrusio „trenerio“. Siektume suvienodinti tą teismų sprendimų motyvavimą ir prisilyginti šia kokybe su kitomis valstybėmis, pvz., Lenkija, Vokietija, kur asmenys, prieš tapdami teisėjais, baigia sudėtingas teisėjų mokyklas.

Lietuvoje tokios atskiros procedūros, kažkokių labai didelių mokymų asmenims, ketinantiems tapti teisėjais, neturime. Jei asmuo tampa teisėju, jis turi pereiti tam tikrą įvadinį mokymą, tačiau ar šis yra pakankamas tam, kad mes galėtume pasakyti, jog šitie asmenys puikiai yra išmokę motyvuoti teismų sprendimus, – garantuoti negalėčiau. Be abejo, visi mokomės, mokomės kiekvieną dieną, ir byla bylai nelygu. Kiekvieno mūsų – ir aukščiausių teismų teisėjų sprendimų motyvavimas turi erdvės, dar yra kur tobulėti. Pirmas žingsnis, man atrodo, ir yra įvardyti, kad šitą problemą turime. Antras žingsnis – siūlyti konkrečius mokymo projektus, kaip tą motyvavimo kokybę būtų galima pagerinti.

VEIDAS: Lietuvoje turime dvi, galima sakyti – dvi su puse mokyklos, kurios rengia teisininkus: Vilniaus universitetą, Mykolo Romerio universitetą, šiek tiek jų rengia ir Vytauto Didžiojo universitetas. Jūs esate akademikas iš M.Romerio universiteto, bet, matyt, teismo praktikoje bendraujate su skirtingų mokyklų atstovais. Ar galėtumėte įvardyti tam tikrus skirtumus tarp tų aukštųjų mokyklų, kokie jie yra? Taip klausiame manydami, kad didelė problema yra tos teisinio pozityvizmo mokyklos, teisininką padarančios „kiborgu“, kuris labai gerai išmano ordinarinių įstatymų kombinacijas, bet labai dažnai praranda žmogaus teisių, teisės filosofijos, konstitucinės teisės suvokimo dėmenis. Bent jau apylinkės teismų sprendimuose labai retai gali aptikti, pavyzdžiui, cituojant konstitucinės teisės ar žmogaus teisių doktrinas. Aišku, kuo lipi aukščiau, tuo padėjėjų skaičius, matyt, didėja, teisėjų kvalifikacija auga, jų atsiranda daugiau.

Taigi kokie, jūsų manymu, yra skirtumai tarp tų trijų teisininkų mokyklų?

R.N.: Šiandien aš manau, kad esminių skirtumų tarp teisinės kvalifikacijos asmenų, baigusių vieną ar kitą aukštąją mokyklą, nėra, įžvelgti kažkokių tendencijų negalėčiau. Man atrodo, kad tiek Vilniaus universitete, tiek kitose mokyklose tarp absolventų galima rasti ir labai puikių teisininkų, ir šiek tiek prastesnių. Apibendrinti, pasakyti, kad viena aukštoji mokykla yra geresnė už kitą, negalėčiau. Negalėčiau įžvelgti ir kažkokio skirtingo vienos ar kitos aukštosios mokyklos absolventų sisteminio požiūrio į teisę, į teisinį pozityvizmą ar teisinį liberalizmą.

Iš principo konkurencija tarp aukštųjų mokyklų, taip pat ir rengiančių teisininkus, yra gerai. Džiaugiuosi, kad Lietuvos studentai gali pasirinkti įvairias aukštąsias mokyklas, tarp jų gali laisvai rinktis ir užsienio universitetus. Tarptautiškumas, taip pat ir mūsų studentų stažuotės užsienio universitetuose, yra galimybė, kuria aš visą laiką skatinau studentus plačiai naudotis. Aš ir pats nemažą dalį savo išsilavinimo esu gavęs užsienyje. Manau, tai praplatina požiūrį. Šiandieną tikrai yra galimybių jaunam žmogui gauti kokybišką teisinį išsilavinimą.

VEIDAS: Dabar spaudoje labai dažni puolimai prieš M.Romerio universitetą, bandoma formuoti nuomonę, kad ten gali mokytis bet kas ir labai lengvai baigti mokslus. Koks jūsų požiūris, atsakas į tokius puolimus? Kokios gali būti tokių antpuolių priežastys?

R.N.: Nenorėčiau komentuoti vienos ar kitos aukštosios mokyklos studentų priėmimo politikos, nes tai nesusiję su mano, kaip Aukščiausiojo Teismo pirmininko, veikla. Asmeniškai dėstydamas M.Romerio universitete magistrantūros studentams (aš dėstau tam tikrą specialų kursą anglų kalba) galiu užtikrinti, kad šitie studentai yra aukščiausios kvalifikacijos, entuziastingi, motyvuoti būsimi profesionalai. Man, kaip dėstytojui, nebus gėda išleisti juos į gyvenimą. Kaip minėjau, gerų ar blogų studentų gali atsirasti visose aukštosiose mokyklose.

VEIDAS: Dabar pasikalbėkime kritišku klausimu – apie pasitikėjimą teismais. Ehudas Barakas, buvęs Izraelio ministras pirmininkas, sakė: jeigu žmonės nepasitiki teismais, teisingumo sistema tiesiog neegzistuoja. O Lietuvoje teismais, kaip matome iš reitingų, nelabai pasitikima. Nors šie po truputėlį kyla: Konstitucinis Teismas yra kažkur priekyje, kiti eina iš paskos, bet, palyginti su Vakarų valstybėmis, pasitikėjimas vis dėlto perpus mažesnis. Kodėl taip atsitinka? Kokiomis priemonėmis pasitikėjimą galima didinti?

R.N.: Ir kas dėl mažo pasitikėjimo kaltas? Aišku, didžiausią kaltės dalį priskirčiau pačiai teisingumo sistemai, kuri per tam tikrus skandalingus įvykius sudaro galimybes visuomenei suabejoti teismų veiklos efektyvumu, skaidrumu ir nubraukti kartais tą ilgą ir didelį įdirbį, iki tol padarytą gerinant Lietuvos žmonių pasitikėjimą teismais ir stiprinant teisingumo vykdymo kokybę. Jeigu prisimintume kad ir pastarųjų metų įvykius, susijusius su Pasvalio teismo teisėjais, aš pats buvau tikrai šokiruotas. Tiesiog neįtikėtina, kad praėjus ketvirčiui amžiaus nuo mūsų nepriklausomybės atkūrimo galimas toks įvykis: teisėjas metų metais nenagrinėja bylų, klaidindamas tiek savo teismo vadovybę, tiek kitų teismų vadovus, informacinėse sistemose pažymėdamas, kad tos bylos yra išnagrinėtos. Aišku, kad toks įvykis, nuskambėjęs visuomenėje, iš karto kerta per pasitikėjimą ir niekas kitas to pasitikėjimo nesukurs, kaip tiktai pati teismų sistema.

Kodėl pasitikima, tarkim, Vokietijos arba Jungtinės Karalystės teismais? Todėl, kad tų valstybių teismų sistema per ilgus gyvenimo dešimtmečius niekada nesuteikė visuomenei pagrindo abejoti, jog toje sistemoje veikiantys žmonės tinkamai atlieka savo pareigas. O Lietuvoje aš iš tikrųjų matau, kad kartkartėmis kylantys skandalai tą galimybę visuomenei abejoti sukuria.

Aišku, reikėtų sutikti ir su tuo, kad kai kurie įvykiai, sprendimų komentarai žiniasklaidoje pristatomi siekiant sąmoningai sukurti neigiamą ar pesimistinį įvaizdį, pateikti informaciją veikiau apie išskirtinius, patraukiančius dėmesį, sukrečiančius įvykius. Sąmoningai ar atsitiktinai, ar dėl didesnio straipsnio skaitomumo skaitytojui iš karto peršant nuomonę, kad kažkas yra neskaidru, kažkas negerai. Kaip skandalą įvardijant visiškai ordinarią situaciją, pvz., kad aukštesnis teismas panaikino žemesnės instancijos teismo sprendimą, nors bet kuris su teismų veikla susipažinęs asmuo supranta, jog teismų sistema tam ir sukurta, kad aukštesnis teismas patikrintų žemesnės instancijos teismo sprendimą ir, jeigu su juo nesutinka, jį panaikintų, ištaisytų žemesnės instancijos teismo klaidą.

Todėl manau, kad tam tikras neigiamas teismų įvaizdis sąmoningai ar atsitiktinai yra  šiek tiek formuojamas ir žiniasklaidos. Tačiau noriu pasidžiaugti ir tuo, kad visuomenė tampa protingesnė ir atsirenka. Naujausi visuomenės apklausos, kurią atliko „Spinter tyrimai“, duomenys rodo, kad tarp asmenų, kurie yra susidūrę su teismas – ar tai būtų bylos šalys, ar kiti proceso dalyviai, pasitikinčiųjų teismais yra apie 60 proc. Tai nuteikia optimistiškai, tai rodo, kad žmonės mato ir vertina teigiamus pokyčius, vykstančius teismuose.

Ką teismai gali padaryti ir kaip gali prisidėti, kad teisėjų bendruomene būtų labiau pasitikima? Be abejo, yra ir efektyvus teisėjų komunikavimas, taip pavadinčiau, mikrolygmeniu, t.y. teismo procese išaiškinant bylininkams proceso teises, paaiškinant jiems priimto teismo sprendimo motyvus. Na, ir efektyvesnis teismų sistemos, teismų savivaldos institucijų komunikavimas – makrolygmeniu, t.y. apkritai aiškinant, kas vyksta teismuose, kokios yra teismo galios, ką gali padaryti vienas ar kitas teismas, kaip elgtis asmeniui atvykus į teismo procesą, kaip elgtis, jei esi pakviestas liudyti ar esi nukentėjusysis. Kuo daugiau informacijos ir žinojimo apie tai, kas vyksta teismuose, ir kuo daugiau atskleidžiama paslaptingumo skraistės, kuria apgaubti teismai, tuo visuomenė turi daugiau pagrindo pamatyti, kad teismuose viskas vyksta skaidriai, kad teisėjai vykdo pareigas taip, kaip reikalauja įstatymai. Manau, kad tai duotų teigiamų pasitikėjimo vaisių.

VEIDAS: Jūs daugiausia praktikavote aukštesnėse instancijose, kurios tikrina kitų teismų sprendimus. Ką galėtumėte pasakyti apie sprendimus, ateinančius iš apylinkių? Jų sprendimų kokybė didėja, nekinta ar mažėja?

R.N.: Geriausiai tuos kokybės rodiklius turbūt atskleidžia statistiniai duomenys, kurie daugelį metų yra panašūs. Jei kalbame apie Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamas bylas, iš civilinėse bylose peržiūrimų procesinių sprendimų apie pusę jų paliekama nepakeista. Baudžiamosiose bylose iš peržiūrimų nuosprendžių apie 75 proc. paliekama nepakeista, ir tie duomenys yra daugmaž stabilūs.

Vertinant apskritai ginčus ir teismų procesinius sprendimus galima sakyti, kad yra ginčų sudėtingėjimo tendencija. Tikrai, jeigu palygintume bylas, kurios buvo nagrinėjamos prieš dešimt metų, tai šiandien susiduriame su klausimais, kurių tada net negalėjome įžvelgti, negalėjome numanyti, kad tokie apskritai gali pasiekti teismus. Tai sudėtingi vartotojų ir verslininkų ginčai, bankų ir klientų santykiai, sudėtingos baudžiamosios bylos dėl nepagrįsto praturtėjimo, įvairūs sukčiavimo atvejai. Natūralu, kad kai naujų kategorijų ginčai pasiekia žemesniuosius teismus, kurį laiką egzistuoja tam tikras netikrumas, neaiškumas, kaip tokias bylas spręsti. Turi praeiti tam tikras laikotarpis, kol teismų praktika įsivažiuos, kol bylos pasieks aukštesnius teismus, kol Aukščiausiasis Teismas tars savo galutinį žodį, kaip aiškinti naujas teisės normas, naujas situacijas.

Aš manau, kad bendrąja prasme teismų sprendimų kokybė yra pakankamai gera. Teisėjai siekia priimti sprendimus ir išsiaiškinti, atskleisti bylos esmę, o jei kartais padaroma teisės taikymo klaidų, mes jas siekiame ištaisyti. Tai turi teigiamos įtakos ir žemesnių teismų praktikai – jie žino, kaip elgtis nagrinėjant tas bylas toliau.

VEIDAS: Tik apie 50 proc. civilinių bylų išsprendžiamos teisingai. Kadangi apskundžiama iš viso galbūt tik 5 proc. visų bylų, visuomenė turėtų žinoti, kad apylinkės teisme praktiškai kas antra byla gali būti išspręsta neteisingai.

R.N.: Jūs labai teisingai pastebėjote, kad tos bylos, kurios pasiekia aukštesnius teismus, o ypač tos, kurios pasiekia Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, sudaro tik ledkalnio viršūnę nuo bendro teismuose išnagrinėjamų bylų srauto. Teismų sistema yra sukonstruota piramidės principu: pagrindas platus, o viršūnė siaura. Kylant į viršūnę tų išnagrinėjamų bylų skaičius mažėja. Turint omeny, kad tiktai labai nedidelis procentas teismų sprendimų skundžiama aukštesnės instancijos teismams, galima daryti prielaidą, jog likusiose dalyse žmonės jaučiasi radę teisingumą ir nebesiskundžia.

Panaikinimas tų sprendimų, kurie yra pasiekę Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, be kita ko, susijęs su Aukščiausiajame Teisme egzistuojančia kasacinių skundų atrankos procedūra. Tam, kad Aukščiausiasis Teismas imtųsi nagrinėti civilinę ar baudžiamąją bylą, kasaciniuose skunduose keliamus klausimus preliminariai įvertina teisėjų atrankos kolegija, kuri bylą nagrinėti priima tik tada, jeigu randa pagrindą prielaidai, jog gali būti padarytas kažkoks teisės normų taikymo arba aiškinimo pažeidimas. Jeigu, atrankos kolegijos nuomone, teisės klausimų nėra keliama taip, kaip reikalauja įstatymai, toks skundas net neatsiduria nagrinėjamųjų sąraše.

VEIDAS: Bylų kasmet daugėja. Ar tai kažkoks ypatingas lietuviškas noras bylinėtis? Civilinių bylų skaičius jau artėja, regis, prie 200 tūkst. bylų. Skaičiai  tokiai mažai šaliai milžiniški. Kaip vertinate šį reiškinį?

R.N.: Iš tikrųjų didėjantys bylų – tiek civilinių, tiek baudžiamųjų skaičiai kelia šiokį tokį nerimą. Didžiausias civilinių bylų srautas buvo 2009-aisiais, kai krizinė situacija – finansinė ir ekonominė krizė – padiktavo būtent iš tos krizės kylančias bylas. Po to bylų šiek tiek sumažėjo, tačiau galiausiai vis tiek, jeigu pažvelgtume į tą kreivę, visą laiką yra tam tikras kilimas į viršų. Liūdniausia tai, kad teismai negali daryti jokios įtakos bylų, kurios į juos patenka, skaičiui. Kiekvienas turi teisę kreiptis į teismą ir kiekviena byla, kuri pasieks teismą, bus išnagrinėta.

Kodėl bylų daugėja? Tikrai nemanau, kad Lietuvos visuomenė kažkuo labai skiriasi nuo kitų visuomenių, kad ji konfliktiškesnė negu kitų Europos valstybių. Iš dalies didelį bylų skaičių lemia galbūt ir teisinis reguliavimas, kuris kartais tiesiog įpareigoja žmones kreiptis į teismus, siekiant išspręsti vieną ar kitą gana buitinę problemą. Pateiksiu pavyzdį: norint parduoti nekilnojamąjį turtą, jeigu šeimoje yra nepilnamečių vaikų ir tas turtas yra šeimos turtas, reikia gauti teismo leidimą – iš karto prasideda teismo byla.

Šiandieną aš labai sveikinu teisingumo ministro Juozo Bernatonio iniciatyvas tą teisinį reguliavimą supaprastinti, siekiant atsisakyti teismų funkcijų, kurios nėra konkrečiai susijusios su ginčo nagrinėjimu ir kurios galėtų būti atliekamos ne teismų, o kažkokių kitų asmenų ar institucijų. Pavyzdžiui, didelę dalį teismuose nagrinėjamų bylų sudaro santuokos nutraukimo bylos. Kai šalys nesiginčija ir sutinka, kad nori nutraukti santuoką, jos sudaro sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių. Nepaisant to, jos turi eiti į teismą, kad šis priimtų sprendimą nutraukti jų santuoką. Ministro iniciatyva, kuri yra įgyvendinta ir kitose valstybėse (mūsų kaimynai latviai tai yra įgyvendinę), siūloma, kad tokias santuokas galėtų nutraukti notaras. Aš manau, kad tai, pirma, sukurtų mažiau streso patiems santuoką nutraukiantiems sutuoktiniams, nes atėjimas į teismą žmogui, kuris nėra susidūręs su teismais, kelia ne pačius maloniausius pojūčius. Antra, tai leistų teismams susitelkti į tas bylas, kuriose yra poreikis spręsti rimtą ginčą.

Šiek tiek apgailestaudamas turiu pasakyti, kad mediacija, t.y. ginčų sprendimas pasitelkiant trečiąjį nešališką asmenį, Lietuvoje neįgavo proveržio, nors lyg ir yra sukurtas institucinis mechanizmas, kuris leistų tokias bylas, tokius ginčus žmonėms išspręsti taikiai. Statistiniai rodikliai gana skurdūs. Manau, čia ir vykdomoji, ir teisminė valdžia turi dar nenuveiktų darbų informuojant, skatinant, pateikiant teigiamas tokio ginčų sprendimo būdo charakteristikas visuomenei, kaip galima išspręsti savo ginčus be teismo.

VEIDAS: Buvo klausimas apie didėjantį bylų skaičių ir ilgėjantį procesą. Kokių matote vidinių rezervų teismų sistemoje? Galbūt vilties teikia prasidėjusi teismų jungimo reforma? Kas galėtų procesą sutrumpinti iki tokio iš tikrųjų protingo laiko, nes dabar bylinėjimasis kartais trunka ir kelerius metus?

R.N.: Taip, kartais jis užtrunka kelerius metus, tačiau jei pažvelgsime į statistinius rodiklius, iš tų beveik 200 tūkst. civilinių bylų, kurios kasmet pradedamos kaip naujos bylos pirmosios instancijos teismuose, tiktai nedidelis procentas – apie 2,5 proc. – nagrinėjamos ilgiau kaip dvylika mėnesių. Absoliuti dauguma tų bylų užbaigiamos per trumpesnį nei šešių mėnesių terminą, todėl situacija, susijusi su bylų nagrinėjimo trukme, absoliučiais skaičiais, apibendrintai kalbant, Lietuvoje tikrai nėra tragiška. Jeigu pažvelgtume į palyginamuosius Lietuvos ir Europos Sąjungos duomenis, tai Lietuva įvardijama tarp valstybių, kuriose teismo procesai vyksta bemaž sparčiausiai. Tačiau tai nereiškia, kad galime tuo pasitenkinti ir kad mums turėtų neskaudėti galvos dėl dėl tų dvylika ir daugiau mėnesių nagrinėjamų bylų.

Aišku, pirmiausia mums reikia dar sykį inventorizuoti teismo procesą reglamentuojančias nuostatas, kad įvertintume, ar proceso modeliai yra patys efektyviausi. Gal yra poreikis kažkuriuos proceso įstatymus supaprastinti, kad procesai judėtų greičiau. Tai kad ir naujausi įsigalioję teisės aktų pakeitimai, tokie kaip grupės ieškinys, kuris suteiks galimybę, užuot teismuose pradėjus šimtus naujų vienarūšių bylų, sujungti jas į vieną bylą ir išspręsti vienu teismo sprendimu. Tai turėtų prisidėti prie proceso spartinimo.

Kitas metodas – be abejo, tam tikros vidinės priemonės, kuriomis mes galėtume optimizuoti teismo resursų panaudojimą. Kaip ir jūsų paminėta teismų jungimo reforma – ji vienas tų instrumentų, kurių pagrindinis tikslas ir yra sudaryti galimybes teismų sistemai lanksčiau paskirstyti turimus resursus.

Aš iš karto noriu pasakyti, kad planuojama teismų jungimo reforma nėra nukreipta į teismų prieinamumo mažinimą. Lietuvos pilietis kažkokių neigiamų tos reformos vaisių tikrai nepajus. Ten, kur teismai egzistavo, jie ir išliks. Vienintelė teigiama tos reformos išdava, jeigu Seimas pritars siūlomiems įstatymų pakeitimams, bus ta, kad atsiras daugiau lankstumo, teisėjai galės nagrinėti bylas didesnėje teritorijoje, bus išlygintas jų darbo krūvis, atsiras galimybė teisėjams specializuotis vienos ar kitos kategorijos bylose. Plačiąja prasme tikimės, kad tai padės pasiekti ir greitesnių teismo procesų.

VEIDAS: Dar šiek tiek apie teisėjų savivaldą. Sistema iš tikrųjų didžiulė. Mes turime dvi komisijas, kuriose dalyvauja visuomenės atstovai: turime galutinę teisėjo vertinimo komisiją, turime teisėjų atrankos komisiją. Teisėjų taryba pagaliau yra visiškai nepriklausoma organizacija – ten vien teisėjai. Lietuvos istorijoje buvo visokiausių atvejų – ten posėdžiavo ministerijos atstovai ir panašiai. Ar ta sistema, jūsų požiūriu, iš tikrųjų šiandien pakankama ir skaidri, kad visuomenei būtų aišku, kaip formuojamas teisėjų korpusas ir kokie žmonės gali būti iš ten pašalinti, kokie žmonės gali būti priimti? Ar sistema pakankamai efektyvi, kad atsikratytų tų teisėjų, kuriems ši profesija nelabai tinka, ir, be abejo, paskatintų žmones, kurie turi labai gerų savybių ir galėtų papildyti teisėjų gretas? Pažvelkime į teisėjų savivaldos visumą.

R.N.: Manau, kad teisėjų savivaldos institucijų darbas veiksmingas. Natūralu, kad ne visada veiksmingas tiek, kiek norėtume. Formuojant teisėjų korpusą dalyvauja įvairios valdžios institucijos. Jei kalbame apie apylinkių apygardų teismus, visus teisėjų paskyrimus atlieka Respublikos prezidentas, jis šių teismų teisėjus ir atleidžia. Skiriant ir atleidžiant Aukščiausiojo Teismo teisėjus dalyvauja ir įstatymų leidžiamoji valdžia – Lietuvos Respublikos Seimas. Teismų savivaldos institucijos šiuo atveju taria savo žodį kaip patariamosios institucijos, skirti ar atleisti vieną ar kitą teisėją.

Šiandieną egzistuojantys teisėjų atrankos mechanizmai yra tikrai skaidrūs, suteikiantys galimybę visuomenės atstovams dalyvauti parenkant teisėjus. Teisėjų atrankos komisija, pateikusi tam tikrą pretendentų sąrašą Respublikos prezidentui, yra atlikusi savo darbą, tada Respublikos prezidentas priima sprendimą, skirti ar neskirti vieną ar kitą asmenį teisėju, gavęs Teisėjų tarybos patarimą.

Kiek tai susiję apskritai su teismų korpuso bendrąja priežiūra ir galimybe užtikrinti, kad teisėjai efektyviai vykdytų savo pareigas, tai aš turiu pasidžiaugti tuo, kad praktiškai visi netinkamo teisėjų elgesio atvejai, kurie vėliau tapo ir teisėjų atleidimo iš teisėjo korpuso priežastimi, buvo iškelti pačių teisėjų ir pačių teismų savivaldos institucijų. Tai reiškia, kad sistema veikia ir sugeba tuos atvejus atrasti bei išskaidrinti. Šiandieną galiu pasakyti, kad po, tarkim, Pasvalio atvejo, kai buvo nustatytas nepateisinamas teisėjo pareigų pažeidimas, mes išsiuntėme priminimus kiekvieno teismo pirmininkui apie tai, kaip jis privalo administruoti savo teismą, kaip privalo kontroliuoti, ar tokių atvejų nepasitaiko ir jo teisme. Aš esu optimistas ir tikiuosi, kad mūsų taikomos administravimo priemonės ir efektyvus teismų savivaldos institucijų dalyvavimas leis užkirsti kelią tokiems įvykiams ateityje.

VEIDAS: Apie dviejų aukštųjų teismų – Aukščiausiojo ir Konstitucinio Teismo santykius. Šiek tiek istorijos: prieš porą kadencijų buvęs AT pirmininkas apskritai per savo laikotarpį nebuvo nė karto kreipęsis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar viena arba kita norma neprieštarauja Konstitucijai. Buvo toks, tarkime, šaltojo karo tarp dviejų teismų metas. Matome, kad tie santykiai šiek tiek atšilo, vis dažniau visokiausių klausimų iš Aukščiausiojo Teismo nukeliauja į Konstitucinį Teismą. Bet šių metų dviejų mėnesių – sausio ir vasario statistika rodo, kad iš jokio Lietuvos teismo neatėjo nė vieno prašymo į Konstitucinį Teismą dėl galimo įstatymo normos prieštaravimo Konstitucijai. To nėra buvę. Kaip vertinate santykius tarp dviejų aukštųjų teismų ar apskritai trijų teismų sistemos – administracinių teismų, bendrųjų teismų ir Konstitucinio Teismo? Žinoma, labiausiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo santykį su Konstituciniu Teismu.

R.N.: Kiekvienas iš šitų teismų – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos Konstitucinis Teismas turi aiškiai apibrėžtą savo kompetenciją, kuri nesutampa, nepersidengia. Man sunku komentuoti laikotarpį, kodėl prieš daugiau nei penkerius metus kreipimųsi į Konstitucinį Teismą nebūdavo. Tačiau savaime suprantama, kad į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismo pirmininkas, o bylą nagrinėjantys teisėjai, kuriems kyla abejonių dėl taikytinų teisės normų konstitucingumo. Šiuo atveju ir pastarieji mūsų duomenys leidžia teigti, kad į Konstitucinį Teismą Aukščiausiasis Teismas kreipiasi tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose. Tų kreipimųsi nėra tiek daug, kiek jų yra, tarkim, iš administracinių teismų, ir tai labai nesunkiai galima paaiškinti mūsų teismuose nagrinėjamų bylų specifika.

Bendrosios kompetencijos teismuose, Aukščiausiajame Teisme nagrinėjamos bylos, kylančios iš privatinių arba iš baudžiamųjų teisinių santykių, kurie savo esme yra daugiau ar mažiau stabilūs. Juose įstatymų leidyba vyksta, tačiau nėra tokia radikali ir tokia intensyvi kaip, tarkim, administracinių teisinių santykių srityje, kur nuolat reformuojama socialinės apsaugos, valstybės tarnybos sektorius ir panašūs teisiniai santykiai, kurie, atsiradus naujam teisniam reguliavimui, dažnai iš karto kelia klausimų dėl tokio reguliavimo konstitucingumo. Taigi administracinių teismų nagrinėjamų bylų specifika lemia, kad pagrindinis Konstitucinio Teismo darbdavys yra administraciniai, o ne bendrosios kompetencijos teismai.

Manyčiau, kad apskritai nekorektiškai keliamas klausimas dėl Aukščiausiojo Teismo ir Konstitucinio Teismo konkurencijos. Jos iš principo negali būti, nes, kaip minėjau, mūsų kompetencijos yra atskirtos. Tais atvejais, kai abejojame normų konstitucingumu, mes tikrai kreipiamės į Konstitucinį Teismą. Juolab kad tai darome ne dėl savęs. Turime suprasti, kad vykdome teisingumą byloje, kurioje yra šalys ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Todėl, jeigu jų atžvilgiu taikoma teisės norma gali prieštarauti Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą privalu kreiptis siekiant ne savo gero vardo išsaugojimo, bet būtent teisingumo tų asmenų atžvilgiu.

Klausėte apie individualų konstitucinį skundą. Mano nuomone, šiandieną egzistuojanti sistema, kai abstrakti teisės normų patikra galima teismams patikint kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, yra pakankamai efektyvi, nors dėl to, jog yra paremta tik teismo nuožiūra, ne visada užtikrina galimybę asmeniui pasiekti, kad teisės norma, kuri taikoma jo byloje, būtų įvertinta atitikties Konstitucijai požiūriu. Pačia bendriausia prasme aš visada esu už žmogaus teisių plėtimą, o ne jų siaurinimą, tai galioja ir kalbant apie konstitucinį skundą.

VEIDAS: Politikai, ypač tie, kurie dažnai nukenčia nuo Konstitucinio Teismo dėl jų priimtų teisės aktų konstitucingumo pripažinimo, skatina debatus, kad gal apskritai reikėtų panaikinti Konstitucinį Teismą, prijungti kaip kokį skyrių prie Aukščiausiojo Teismo, kaip Estijoje ar JAV teisinėje sistemoje. Gal jie tikisi naudos iš to, kad, jų požiūriu, nuo Aukščiausiojo Teismo jie, kaip įstatymų leidėjai, nukenčia daug rečiau? Koks jūsų požiūris į tokias politikų intencijas?

R.N.: Tiesa, konstitucinės patikros modelių yra visokių. Kiekvienas jų turi savo privalumų ir trūkumų. Lietuvos žmonės, 1992 m. referendumu priimdami Konstituciją, suteikė ir pasitikėjimą bei visus įgaliojimus Konstituciniam Teismui užtikrinti Konstitucijos viršenybę Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Kol kas, matyt, nėra jokių svarių argumentų, kad Lietuvoje situacija šiuo atžvilgiu turėtų būti keičiama.

VEIDAS: Dėl administracinių teismų taip pat kyla įvairių debatų, net ir tarp teisininkų. Ar atsiskyrimo procesas, kuris nukreipė tam tikras bylas į administracinius teismus, buvo logiškas, racionalus? Konferencijose diskutuojama, ar nereikėtų tų sistemų vėl sujungti į vieną ir padaryti Aukščiausiąjį Teismą kaip kasacinę instanciją taip pat ir administracinėms byloms? Kokia jūsų nuomonė apie tai?

R.N.: Šie debatai gana intensyvūs buvo prieš gerą dešimtmetį. Šiuo metu jie praradę pagreitį. Aš manau, kad administracinių teismų modelis ir dvipakopė administracinių teismų sistema leidžia pasiekti du tikslus, kurių siekiama nagrinėjant administracinius ginčus: greitą ginčų sprendimą santykiuose tarp žmogaus ir valstybės ir efektyvią asmenų teisių apsaugą nuo viešosios administracijos neteisėtų aktų. Šiandieną tiek administracinių, tiek bendrosios kompetencijos teismų funkcijos yra pakankamai išgrynintos ir aiškios. Džiaugdamasis galiu sakyti, kad praktikos išsiskyrimai tarp administracinių ir bendrosios praktikos teismų neegzistuoja.

Dvipakopė administracinių teismų sistema turi logišką paaiškinimą, kodėl jinai yra tokia. Todėl, kad administraciniai ginčai, prieš patekdami į teismus, dažnai pereina ne mažiau kaip vieną, o kartais ir kelias ikiteismines ginčų nagrinėjimo stadijas. Taigi šiandieną nematau didelio pagrindo diskutuoti apie poreikį reformuoti susiklosčiusias stabiliai veikiančias tiek bendrųjų, tiek ir administracinių teismų sistemas ir administracinius teismus grąžinti į bendrosios kompetencijos teismus. Juo labiau kad pagal Teismų įstatymą Vyriausiasis administracinis teismas formuoja ir užtikrina vienodą administracinių teismų praktiką, t.y. jis administracinių teismų sistemoje daro tai, ką kasacinis teismas vykdo bendrosios kompetencijos teismų sistemoje

VEIDAS: Ar reikėtų Lietuvoje kažkokių kitokių specializuotų teismų? Tarkim, Vokietijoje, kaip žinote, tokie specializuoti teismai egzistuoja.

R.N.: Specializacija, be abejo, suteikia keletą privalumų. Ji suteikia galimybę teisėjui įsigilinti į tam tikrą teisinių santykių sritį ir kaupti patirtį toje srityje. Todėl Teisėjų taryba ir teismų savivaldos institucijos taip pat skatina teisėjų specializaciją bent jau pačiose ryškiausiose teisinių santykių grupėse, tokiose kaip šeimos ar darbo bylos. Kalbant apie atskirų specializuotų teismų įsteigimą reikia pripažinti, kad Lietuvos valstybė yra gana maža ir organizacinių sisteminių resursų panaudojimo požiūriu būtų sudėtinga steigti atskirus teismus. Todėl aš pasisakyčiau už platesnį specializacijos taikymą pirmosios instancijos teismuose jau egzistuojančioje teismų sistemoje.

VEIDAS: Dėl visos advokatūros visuomenėje esama nuomonės, kad advokatai bendradarbiauja su teisėjais, ir ne tiktai teismo proceso metu: geras advokatas geras tas, kuris iš tikrųjų gali „sutvarkyti reikalus“. Advokatų daugėja,  konkurencija šitoje gildijoje auga, čia yra labai daug kvalifikuotų žmonių, bet esama ir žemesnės kvalifikacijos. Kaip jums tenka susidurti su advokatų dalyvavimu procesuose, su advokatų rašomais dokumentais? Kokia jūsų nuomonė apie šią gildiją?

R.N.: Advokatūra bendrąja prasme suteikia galimybę asmeniui gauti kokybišką teisinę pagalbą susidūrus su teisine problema. Be abejo, kaip ir visur, egzistuoja išimčių. Galima tik apgailestauti, kad sprendžiant kasacinių skundų priėmimo klausimą ir mums tenka matyti, jog kartais tie skundai negali būti priimti vien todėl, kad yra surašyti nekvalifikuotai. Čia, aišku, didelis vaidmuo ir atsakomybė tenka pačiai Advokatų tarybai užtikrinant, kad per advokatų egzaminą į advokatūrą patektų tik kvalifikuoti asmenys.

Na, o jei kalbėtume apie jūsų įvardytus neformalius teisėjų ir advokatų ryšius, tai ši tema ne sykį jau gvildenta ir žiniasklaidoje, ir įvairiose mokslinėse diskusijose. Be abejo, tiek teisėjas, tiek advokatas gyvena bendruomenėje, turi savo privatų gyvenimą, todėl pastangos užkirsti kelią tiems asmenims susitikti privačioje aplinkoje, pirmas dalykas, prieštarautų privataus gyvenimo neliečiamumo principui; antras dalykas, nėra jokių mechanizmų, kaip tą būtų galima kontroliuoti ir įgyvendinti. Todėl savaime suprantama, kad teisėjų ir advokatų privatus bendravimas yra galimas tokia apimtimi, kiek jis suderinamas su abiem šioms profesijoms taikomais profesiniais etikos reikalavimais. Ne sykį kalbėta apie tai, kad teisėjas su advokatu privačioje aplinkoje neturėtų aptarinėti vieno ar kito jų nagrinėjamų bylų. Tai savaime suprantama aksioma ir apie tai daug kalbėti nėra jokio reikalo.

O apskritai profesinė diskusija tarp advokatų ir teisėjų yra galima. Šiandieną teisėjai dalyvauja advokatų kvalifikacijos kėlimo renginiuose. Mes esame suinteresuoti tuo, kad advokatų darbo kokybė gerėtų, nes mūsų tikslas yra bendras – aukštas žmogaus teisių apsaugos standartas.

VEIDAS: Strasbūro žmogaus teisių teisme, pagal statistiką, pareiškimai prieš Lietuvą, kurie patenkinami, yra tipiškas pažeidimas – šeštas straipsnis, tai yra teisė į teisingą teismą. Tai iš tikrųjų liudija, kad teismuose, ikiteisminiuose tyrimuose, prokuratūros darbe yra broko, kurį tenka fiksuoti tarptautiniam teismui. Kodėl tokia situacija susidariusi, kuri grandis čia silpniausia – teismai, prokuratūra, ikiteisminio tyrimo pareigūnai? Kur dažniausiai kyla problemų?

R.N.: Nesame kuo nors išskirtiniai. Strasbūro teisme Žmogaus teisių konvencijos šeštas straipsnis yra plačiausiai taikomas straipsnis iš viso žmogaus teisių katalogo, kalbant tiek apie Lietuvą, tiek apie visas Europos žmogaus teisių konvencijos dalyves. Lygiai taip pat Lietuvos pralaimimų bylų specifika nėra tokia, kad leistų įžvelgti kažkokių sisteminių problemų. Tai savaime nereiškia, jog mums nereikia analizuoti, nagrinėti tų atvejų, kodėl vis dėlto taip pasielgėme su savo piliečiais, kad šie buvo priversti ginti savo teises Europos žmogaus teisių teisme. Aišku, ikiteisminio tyrimo kokybė turi erdvės tobulėti, ir baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teisėjai dažnai išsako priekaištų ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Civilinėse bylose žmogaus teisių pažeidimai dažniausiai konstatuojami dėl pernelyg ilgo teismo proceso, ir tai paprastai susiję su atvejais, kai Lietuvos teismų sprendimai būna panaikinami, bylos grąžinamos nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismams, apsuka kelis ratus, ir, žiūrėk, jau „prikapsi“ kokie šešeri metai. Tai iš karto kelia klausimą, ar procesas netruko per ilgai.

Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad labai atidžiai stebime bylas, kurių nagrinėjimas užsitęsia ilgiau kaip dvylika mėnesių. Apie tokių bylų nagrinėjimą informuojami teismų pirmininkai, kurie administracinės priežiūros ribose, aišku, nesikišdami į teisėjo nepriklausomumą, pažiūri, ar tos bylos nagrinėjimo sparta yra pakankama, ar joje apskritai atliekami procesiniai veiksmai. Tikimės, kad tokių atvejų bus vis mažiau.

Noriu pasidžiaugti, kad Europos žmogaus teisių teismas pripažino, jog Lietuva turi efektyvią teisinę priemonę pati susitvarkyti su žmogaus teisių pažeidimais, atsiradusiais dėl pernelyg ilgo teismo proceso. Lietuvoje tokie asmenys gali kreiptis į Teisingumo ministeriją arba į Lietuvos teismus dėl žalos atlyginimo ir tokį žalos atlyginimą gauti, ką Europos žmogaus teisių teismas yra pripažinęs kaip efektyvią priemonę, dėl kurios procesas Europos žmogaus teisių teisme kartais tampa nebereikalingas.

VEIDAS: Dar vienas klausimas. Regis, kažkur viešojoje erdvėje esate užsiminęs, kad pasisakote už tarėjus Lietuvos teismuose?

R.N.: Iš tikrųjų manau, kad šitas klausimas, tiek kartų diskutuotas viešojoje erdvėje, yra pribrendęs kažkokių sprendimų. Šiandieną situacija tokia, jog visuomenei lyg ir duodama tam tikra užuomina, kad taip, tie visuomeniniai teisėjai gali būti ir jie reikalingi, tačiau delsiama ir nedrįstama priimti praktinių sprendimų, kurie tą mechanizmą Lietuvos teismuose leistų įteisinti. Man atrodo, kad visuomenės įtraukimas į teisingumo vykdymą padėtų nuimti paslaptingumo skraistę nuo teismo proceso ir sukurtų galimybę tiek tiems asmenims, kurie dalyvauja teismo procese kaip visuomeniniai teisėjai, tiek jų šeimos nariams paskleisti žinią apie teismo procesą ir prisidėti plačiąja prasme prie pasitikėjimo didinimo.

Visuomeninių teisėjų modelis, kuris galėtų būti taikomas, be abejo, turėtų būti atsargus ir subalansuotas. Jis neturėtų būti toks, kad užkirstų kelią greitai ir sparčiai vykdyti teisingumą, todėl nereikia turėti iliuzijų, jog tokie visuomeniniai teisėjai atsirastų visose be išimties ar net daugumoje bylų. Man labai imponuoja vokiškas modelis – pačiam teko stebėti teismo procesus, vykstančius, tarkim, Vokietijos darbo teismuose. Juose greta profesionalaus teisėjo teisingumą vykdyti padeda ne teisininkai, tačiau profesionalai, pavyzdžiui, darbdavių atstovai ir darbuotojų profsąjungų atstovų deleguoti asmenys, kurie ne tik suteikia skaidrumo pojūtį, bet ir savo profesionaliomis įžvalgomis padeda teisėjui priimti sprendimą byloje.

Jeigu šiandien panagrinėtume, pavyzdžiui, Lietuvoje veikiančių darbo ginčų nagrinėjimo darbo inspekcijose modelį – šis tokiu principu ir yra sukonstruotas: darbo ginčus ikiteismine tvarka darbo inspekcijose nagrinėja vienas teisininkas, vienas darbdavių ir vienas darbuotojų atstovas. Manau, kad, tarkim, pusiau profesionalių visuomeninių teisėjų įtraukimas į teisingumo vykdymo procesą būtų racionalus žingsnis. Sričių, kuriose jų indėlis būtų objektyviai pateisinamas, be abejo, yra ir daugiau. Jeigu tai būtų, tarkim, komunikacijų byla, teisingumą vykdyti galėtų padėti specialistai, kurie turi patirties būtent šitose srityse; komercinių santykių byloje – asmenys, kurie turi patirties versle, kaip Prancūzijoje, kurioje verslo bylas nagrinėja iš principo didelę patirtį ir nepriekaištingą reputaciją visuomenėje turintys verslininkai. Manau, kad pritarčiau būtent tokiam visuomenės įtraukimui į teisingumo vykdymo procesą.

Algimantas Šindeikis, Vilija Balaševičiūtė

BFL

Socialinė rūpyba. Visuomenei vis labiau senstant, o darbingo amžiaus gyventojų mažėjant, pagrįstai kyla klausimas, kas ateityje Lietuvoje uždirbs pensijas. Norint išspręsti įsisenėjusias problemas ir įveikti naujus iššūkius, teks keistis ir socialinės apsaugos sistemai.

Apie tai apskritojo stalo diskusijoje, pavadintoje „Kas mokės pensijas 2030 m.?“ diskutavo Valstybinio socialinio draudimo („Sodros“) fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius Mindaugas Sinkevičius, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas dr. Raimondas Kuodis, sociologas ir ekonomistas Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis. Diskusiją moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Vyksta įvairių debatų dėl „Sodros“ fondo įtraukimo į biudžetą. Kyla rimtas klausimas: ar turi prasmės fondo, kuris formaliai per metus patiria apie porą milijardų litų nuostolių, egzistavimas? Ar iš tikrųjų valstybė turi „žaisti“ su tais pinigais, perdėdama juos iš vienos kišenės į kitą? Tai techniniai klausimai. Yra ir filosofinis: kas bus su Lietuvos demografine situacija, pasakyta aiškiai, nors mūsų politinis elitas šiuos skaičius ignoruoja. Jam, ypač prieš rinkimus, nenaudinga pasakyti, kad reikia imtis ryžtingų sprendimų, nes tai būtų nepopuliarus žingsnis. Taigi kaip tokiame kontekste matote tolesnį „Sodros“ fondo egzistavimą?

M.SINKEVIČIUS: Kuriant šį fondą remtasi Vokietijos modeliu. Tai daryta su mintimi, kad reikalingas tam tikras autonominis fondas, turintis savireguliacijos mechanizmą. Šalia fondo trišaliu pagrindu įkurta taryba, į kurią įtraukti darbdaviai, valstybinių institucijų atstovai ir profesinės sąjungos. Fondas turi rinkti pajamas, kiek jų surenka, tiek ir išmoka išmokų.

Fondas gali gerai funkcionuoti, kai jis kiek įmanoma atribojamas nuo politinių įtakų. Šalia fondo esanti taryba turėtų sakyti, kad jei pagal tokius patvirtinamus įmokų tarifus šiais metais planuojame surinkti tiek pajamų, tai turėsime tokias ir tokias išmokas. Kai darbdaviai ir darbuotojai suneša į fondą įmokas, atrodo logiška, kad niekas jų neimtų naudoti kokioms nors kitoms reikmėms. Aišku, galų gale susiklostė taip, kad veikimo principai truputėlį pasikeitė. Pritrūko politinės valios ir kultūros tam, kad suprastume, jog nereikia kištis į gerą daiktą. Politikai ėmė reguliuoti: tarkime, sako – neturime pinigų, bet vis tiek mokėkime didesnes išmokas, arba atvirkščiai. Per daugelį metų susiklostė tokia padėtis, kad, nors tarsi ir norima, jog fondas būtų autonomiškas, bet lygia greta siekiama jam daryti tam tikrą įtaką, jį valdyti. Svarbu, kad fondas būtų atskiras, – ne taip ir svarbu, kas jį administruos.

A.ŠINDEIKIS: Prieštaravimą lemia pats fondo įkūrimas. Jeigu politikai turi galimybę nustatyti mokesčių bazę, išmokas, jūsų pareigas, tai, jei turite fiksuotas įmokas, keičiantis demografinei situacijai neišvengiamai visada turėsite deficitą. Juk politinė valia visada būti geriems (ypač prieš rinkimus) pralenkia realias šalies galimybes.

M.SINKEVIČIUS: Tik kai nėra aiškių taisyklių. Dabar mes bene vieninteliai ES neturime aiškių išmokų indeksavimo taisyklių, todėl ir gali dominuoti politinė valia. Kai šalys turi aiškias išmokų indeksavimo taisykles, kiekvienais metais gali pasakyti, kad, tarkime, įvertinus praėjusių trejų metų užmokesčio fondo augimą, infliacijos didėjimą jos yra taip ir taip indeksuojamos. Kokiais tempais auga ekonomika, kiek turime pinigų, tiek ir galima jų padalyti.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, kiekvienais metais turėtų būti mokamos vis kitokios pensijos?

M.SINKEVIČIUS: Daugelyje Europos šalių taip ir yra. Juk, pavyzdžiui, egzistuoja infliacija, o žmonėms už kažką reikia normaliai gyventi; užmokesčiai irgi kasmet keičiasi, o pensijos Lietuvoje nesikeitė nuo 2008 m.

A.ŠINDEIKIS: Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pensijos, kurios paskirtos ir mokamos, formaliai yra asmens nuosavybė.

M.SINKEVIČIUS: Čia irgi problema. Kai pensijų negalima mažinti, tada jas sudėtinga kiekvienais metais tam tikru dydžiu ir indeksuoti. Tarkime, siūlomame naujajame indeksavimo įstatyme įrašytas tam tikras amortizatorius. Jame siūloma, kad jei infliacija didėja, pavyzdžiui, trimis procentais, didinkime pensijas tik dviem procentais, o vieną pasidėkime į rezervą. Aišku, labai paprastai sakau.

Kitos draudimo rūšys (ligos, motinystės, nedarbo) turėtų būti geriau subalansuotos. Yra ir tokia problema, kad draudimo pinigais bandoma skatinti, tarkime, gimstamumą Lietuvoje. Jei norima tai skatinti, šitai reikia daryti ne paimant iš apdraustųjų pinigus, kuriuos jie atsideda pensijoms.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jūsų požiūriu, „Sodros“ fondas turėtų išlikti, tik geriau tvarkomas, veikiantis pagal aiškias taisykles? Net nepaisant to, jog, matyt, daug metų valstybei tektų primokėti į jį iš biudžeto, kad būtų subalansuojami jo mokėjimai?

M.SINKEVIČIUS: Valstybei nereikėtų kažko primokėti „Sodrai“. Praktiškai kiekvienais metais galėtume gyventi be valstybės dotacijos, jei tik Seime nebūtų nuspręsta kažkam stipriai padidinti išmokų ir jei nekiltų krizių. Pagrindinė problema yra kita. Bazinė pensija iš principo yra lyginamoji, perskirstomoji dalis, kurią praktiškai visi gauna vienodą. Daugelyje valstybių bazinės pensijos mokėjimą perima valstybės biudžetas. Vis dėlto Lietuvoje bazinė pensija yra labai didelė – ji sudaro apie 60 proc. visų pensijų draudimo išlaidų. Tai reiškia, kad didelė dalis asmenų nesumoka tiek įmokų, kad galėtų gauti bent bazinę pensiją, tad jiems lėšų reikia perskirstyti tų, kurie įmoka daugiau, sąskaita.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad apsisprendėme įskaityti senuosius sovietmečio stažus, atlyginimus ir kita. Jei valstybės biudžetas prisiimtų mokėti bazinę pensiją, o pačios pensijos dydis priklausytų nuo to, kiek žmogus įmokėjo, tai deficitą iš esmės turėtume tik dėl motinystės išmokų. Vėlgi gimstamumas skatinamas draudimo pinigais, o tai nėra teisinga. Sureguliavus šiuos santykius „Sodros“ biudžetas būtų subalansuotas.

R.LAZUTKA: Aktualus klausimas, kiek „Sodra“ subsidijuoja valstybę. Žiūrėdami į šeimos politiką matome, kad „Sodra“ remia šeimas. Iš „Sodros“ pinigų finansuojami tokie dalykai, kurie turėtų būti finansuojami valstybės.

Kitas dalykas: suteikiame galimybių dirbti, dėl kurių žmonės iš tikrųjų pabėga iš darbo rinkos ir dėl to nemoka „Sodrai“ arba moka labai mažai. Galima sakyti, kad socialinis draudimas, neapimdamas tų žmonių, subsidijuoja užimtumą. Pavyzdžiui, kirpėjas ar statybininkas, užuot ėjęs dirbti pagal darbo sutartį, ima verslo liudijimą ir nemoka „Sodrai“. Skatiname tokį žmonių užimtumą, kuris neįtrauktas į socialinį draudimą. Apmokestinkime juos normaliai.

A.ŠINDEIKIS: Kiek tarp darbingo amžiaus žmonių yra nedalyvaujančių „Sodros“ sistemoje?

M.SINKEVIČIUS: Jie sistemoje dalyvauja, bet iš esmės bazinei pensijai – maždaug iki 110 eurų. Tokių yra apie 200 tūkst. nuo 1,3 mln. visų darbingo amžiaus žmonių. Be to, reikia suprasti, kad jie iš tokios pensijos senatvėje nesugebės gyventi ir jiems vis tiek prireiks socialinės paramos.

R.LAZUTKA: Mačiau, kaip kūrėsi socialinis draudimas Lietuvoje. Šis įstatymas buvo priimtas dar net nepaskelbus nepriklausomybės. Toks modelis buvo pasirinktas todėl, kad jis yra arčiau rinkos ekonomikos modelio. Jis numato išmokas, kurias žmonės „nusiperka“ iš anksto. Kitur jis veikia gerai, o kaltę, kad Lietuvoje jis gerai neveikia, priskirčiau politinės valios nebuvimui.

Susitaikykime su tuo, kad darbo rinka Lietuvoje yra specifinė: algos labai mažos (bent formalios, nuo kurių mokami mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos); antras dalykas – yra galimybių dirbti ne pagal darbo sutartį, o kitais būdais, ir dėl to vyksta darbo rinkos erozija. Taip pat – dėl paties tarifo. Kadangi „Sodros“ ar sveikatos draudimo tarifas (plius gyventojų pajamų mokestis) yra toks didelis, kelti atlyginimą darbdaviui tampa labai brangu. Kai atlyginimai maži, mažos ir visos įmokos „Sodrai“.

Kai lyginame vidutinę pensiją ir vidutinę algą Lietuvoje, pensija nėra maža ir sudaro 55 proc. Vis dėlto kada palyginame bendrojo vidaus produkto dalį vienam gyventojui ir vidutinę pensiją, matome, kad pastaroji labai maža.

M.SINKEVIČIUS: Iš tiesų „šešėlis“ – didžiulė problema. Be to, yra kita spraga: turime apie 170 tūkst. asmenų, sudėjus visas jų pajamas, dirbančių mažiau nei už minimalų atlyginimą. Čia tikrai yra „šešėlis“. Estai tai išsprendė paprastai: priėmė įstatymą dėl minimalaus socialinio draudimo įmokos tarifo. Vadinasi, gali dirbti ir už šimtą ar du šimtus litų, bet darbdavys už tave vis tiek turi sumokėti socialinį ir sveikatos draudimą nuo minimalios algos. Estijoje iki minimalios algos ribos „šešėlio“ nebeliko.

A.ŠINDEIKIS: Žmogus, formaliai gaunantis minimalią algą, pretenduoja į įvairias kompensacijas?

M.SINKEVIČIUS: Jeigu bendros šeimos pajamos sumažėja iki minimalios algos, ji automatiškai tampa paramos gavėja. Net jei iš kitų šaltinių (pavyzdžiui, per komandiruotpinigius) žmogus gauna kad ir keletą tūkstančių litų, tačiau oficialiai – tik minimalų atlyginimą, o jo partneris nedirba arba irgi gauna minimalų atlyginimą, o jie turi bent du vaikus, jiems priklauso šildymo kompensacijos, maitinimas vaikams mokykloje ir panašiai.

Dėl didelių socialinio draudimo įmokų tarifų į „šešėlį“ patenka net 170 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, gaunančių mažesnį nei minimalų atlyginimą. Išvadas darykite patys: šioje grupėje didžiąją dalį sudaro įmonių vadovai, buhalteriai ir aptarnavimo sektoriaus darbuotojai. Ar įmanoma, kad pirmosios dvi grupės dirbtų už mažesnį nei minimalų atlyginimą? Be abejo, ne. Šie faktai pagrindžia šešėlinės ekonomikos egzistavimą.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, būtų galima mažinti „Sodros“ bendrąjį tarifą, automatiškai naikinant susijusias lengvatas, ir tikėtis, kad „Sodros“ biudžeto padėtis pagerės?

M.SINKEVIČIUS: Didesnė problema yra ne lengvatos, bet tai, kad daugelis tokių žmonių slepia gaunamas pajamas ir oficialiai parodo tik mažą jų dalį. Iš to net minimaliai pensijai neužtenka. Kalbame apie tokius asmenis, kurie iš visų savo deklaruojamų darboviečių negauna nė minimalaus atlyginimo, pavyzdžiui, uždirba šimtą litų ar dar mažiau.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, siūlomas bendrojo „Sodros“ įmokų tarifo mažinimas susijęs ir su lengvatų naikinimu? Ar vis dėlto tai atskiros pataisos?  Kokios lengvatos galėtų būti naikinamos?

R.LAZUTKA: Čia kalba labiau sukasi ne apie lengvatas, o apie skaidrumą. Pavyzdžiui, savarankiškai dirbantis žmogus nurodo, kad uždirba tris šimtus litų, o iš tiesų uždirba tris tūkstančius. Tai labai sunku patikrinti, kai žmonės dirba namie. Nepasakysi, ar tai dvi, ar aštuonios valandos.

M.SINKEVIČIUS: Kaip minėjau, tai padėtų išspręsti minimalus draudimas nuo minimalios algos. Nesvarbu, kiek darbdavys moka darbuotojui, jis vis vien turi mokėti įmokas nuo minimalios algos.

A.ŠINDEIKIS: Ar tie žmonės suvokia, kad, neuždirbant minimalios algos, darbo stažas jiems nėra skaičiuojamas kaip paprastai, tai yra už kalendorinius metus, ir kad išėję į pensiją jie gaus išmokas tik už pusę dirbto laiko? Gal reikėtų visuomenei tai geriau paaiškinti? Juk tai tiksinti bomba – ateityje kažkam reikės prisiimti už juos socialinę atsakomybę.

B.GRUŽEVSKIS: Būtų įdomu sužinoti statistiką, kiek artimiausiu metu tokių žmonių gali būti Lietuvoje. Gal atskleidus šį mastą būtų geriau suprasta, kiek žmonių kreipiasi dėl trūkstamo stažo. Kadangi norint gauti senatvės pensiją būtinas 30 metų darbo stažas, tai turėtų praeiti dvigubai tiek metų, kad ta grupė žmonių gautų minimalią pensiją.

M.SINKEVIČIUS: Apytikriai po 60 metų tokio darbo jie galėtų gauti minimalią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Taigi, jei žmogus pradėjo dirbti dvidešimties, pensiją jis gautų sulaukęs aštuoniasdešimties. Tai viršija Lietuvos gyventojų amžiaus vidurkį. O kokios dar socialinės grupės, kurios nedalyvauja „Sodros“ sistemoje Lietuvoje, čia patenka? Kaip yra su žemės ūkio sektoriumi ir jo mokamais mokesčiais?

M.SINKEVIČIUS: Dėl žemės ūkio yra keletas problemų. Didelė dalis smulkiųjų ūkininkų moka tik bazinei pensijai skirtą įmokos dalį, vadinasi, jie gaus tik apie 100 eurų siekiančią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jie priklauso tai grupei žmonių, kurių įmokos „Sodrai“ priklauso ne nuo pajamų, o yra minimalios?

M.SINKEVIČIUS: Taip, tik stambesni ūkininkai moka nuo pajamų. Vis dėlto ten egzistuoja įmokų lubos, kurios yra gana mažos ir siekia apie 5,5 tūkst. Lt per mėnesį. Čia prasilenkiama su logika, nes ūkininkui neleidžiama užsidirbti didžiausios galimos pensijos. Beje, tai galioja visiems dirbantiesiesiems savarankiškai.

A.ŠINDEIKIS: O koks būtų jūsų siūlomas pensijų kaupimo modelis, Raimondai?

R.KUODIS: 2010 m. dalyvavau „Sodros“ reformos darbo grupėje ir siūliau savo modelį, kuris, mano galva, buvo itin svarbus reformuojant „Sodrą“. Reikia pabrėžti, kad tai viena progresyviausių sistemų, labai pigiai ir efektyviai sprendžianti pensininkų skurdo klausimus. Mano siūlymas – įvesti asmenines sąskaitas „Sodroje“, neskirstant įmokų dydžio pagal tai, kokioje srityje žmogus dirba. Tai būtų reikšmingai pakeitę paskatas mokėti „Sodrai“.

Vienas pirmųjų siūlymų buvo pakelti algas 31 proc., neatskaičius mokesčių, kad pats žmogus mokėtų visą socialinio draudimo dalį. Juk verslas nemoka „Sodrai“ – tam naudojamos jame dirbančiųjų algos. Skaidrumo trūkumas sukuria paskatą stiprėti šešėlinei ekonomikai. Dėl to plinta mokėjimai vokeliuose ir pan. Taigi mano siūlymas buvo padaryti valstybinį draudimą panašų į privatų fondą, kad žmonės akivaizdžiai matytų, kiek pinigų jie turi sukaupę asmeninėje sąskaitoje.

Antra, daug kalbama apie darbo jėgos apmokestinimo dydį. Vienas pigiausių būdų sumažinti darbo jėgos apmokestinimą yra „Sodros“ mokestį paversti skaidriu taupymo senatvei instrumentu. Deja, pritrūko politinės valios ir šie siūlymai nebuvo įgyvendinti. Vietoj to buvo įvesta vadinamoji taškų sistema, kurios nelaikyčiau tikra reforma. Šitaip prarasta daug svarbaus laiko, per kurį „Sodra“ grimzdo. Jai buvo užkrautos skolos, kurios jai nepriklausė, ir sistema veikė netvarkingai. Vieni apmokestinami taikant vienokias sąlygas, kiti – kitokias. Nelieka teisingumo, nes visi stengiasi gauti pensijas kuo mažiau mokėdami. Stabilios sistemos ant tokių pamatų nepastatysi.

B.GRUŽEVSKIS: Papildyčiau apie modelius. Mūsų Darbo ir socialinių tyrimų institutas siūlė dar radikalesnę reformą: kad, nenutolstant nuo R.Kuodžio pasiūlytos sistemos, vaikai mokėtų į savo tėvų asmenines sąskaitas. Tai būtų privaloma, išskyrus tam tikras išimtis. Tik taip būtų užtikrintas sąžiningumas. Dabar yra taip, kad dideles pajamas uždirbę ir vaikų neturintys žmonės gauna dideles pensijas. O kas už jas moka? Dirbantys skurdžių daugiavaikių tėvų vaikai.

Taigi, pritaikę tokį modelį, vienu šūviu nušautume keletą zuikių. Padidintume vaikų vertę, nes žmogus yra „homo economikus“ ir investuoja į savo ateitį. Be to, vaikai nebebūtų prabangos dalykas, kaip yra dabar, o tai dėl drastiško populiacijos mažėjimo šiandien ypač reikalinga Lietuvai.

Patikslinu, kad pagal šį modelį dalis įmokų būtų mokama į savo, o dalis – į tėvų sąskaitą. Taip pat „Sodrai“ būtų skiriama nedidelė įmoka, kuri garantuotų valstybės biudžetą ir solidarumą. Deja, šis pasiūlymas nesulaukė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pritarimo. Politikai mano, kad jei pasaulyje taip nedaroma, tai tarsi iš viso neegzistuoja.

R.KUODIS: Tuo metu tai, ką siūliau aš, veikia Švedijoje, Vokietijoje (kur yra skaidriai veikiančios sistemos). Privatūs pensijų fondai dabar pabrėžia, kad pas juos yra realiai kaupiamos lėšos, o „Sodroje“ esą – mistiniai pažadai. „Sodra“ būtų investicinis fondas, kuris investuoja į su BVP susietas obligacijas, jeigu tokios egzistuotų. Deja, šios, kaip ir daugelis siūlomų reformų ir sprendimų, nesulaukia politikų palaikymo ir nugula stalčiuose.

B.GRUŽEVSKIS: Taigi, grįždamas prie pagrindinio diskusijos klausimo, kas mokės pensijas 2030 m., galiu pateikti tikslius skaičiavimus. Senatvės pensijų mokėjimas priklauso nuo keturių kintamųjų: įmokų mokėtojų skaičiaus, įmokų sumos, išmokų sumos ir išmokų gavėjų skaičiaus. Tai lemia biudžeto balansą ir pan.

2014 m. įmokų mokėtojų padaugėjo. Tikėtina, kad esant stabiliai ekonominei situacijai jų daugės iki 2018–2019 m. Tačiau nuo 2020 m. prasidės didelė demografinė duobė: išaugs pensinio amžiaus gyventojų banga. Įmokų mokėtojų mažės, nes į darbo rinką ateis mažiau žmonių, nebent išlaikytume 80 proc. užimtumo lygį, o tokia tikimybė – maža. Vadinasi, iki 2030 m. įmokų mokėtojų skaičius turėtų mažėti.

Antra, įmokų sumos nepakanka, kad subalansuotume išmokas. Vidutiniam darbo užmokesčiui esant 660 eurų, Lietuvoje generuojama apie 3,5 mlrd. eurų pajamų. Taigi pajamos netenkina, ir siekiant jas stabilizuoti reikėtų, kad vidutinis darbo užmokestis siektų 735 eurus. 2017 m. tai galima pasiekti, jei išsaugotume 5 proc prieaugį per metus. Iš kitos pusės, įmokas galima stabilizuoti ir užtikrinti subalansuotą biudžetą, jeigu 150 tūkst. būtų padidintas užimtųjų skaičius, o tai daug sunkesnis uždavinys.

Taigi situacijos sprendimas būtų didinti arba darbo užmokestį, arba „Sodros“ įmokų mokėtojų dalį. Realesnis variantas yra padidinti pajamas. Galima tikėtis, kad įmokų suma neturėtų mažėti, jeigu sustiprės sistemos skaidrumas ir kontrolė. Pavyzdžiui, per ekonominę krizę mus gerokai pralenkė Estija, kurioje darbo užmokestis ir kitos socialinės išmokos nuolat didėjo.

Na, ir trečias rodiklis – išmokų dydis, dabar sudarantis 3,3 mlrd. eurų, kurių 2014 m. 56 proc. sudarė senatvės pensijos, ir ta dalis auga, palyginti su kitomis išmokomis. Tikėtina, kad ši tendencija ir toliau išliks, nes pensininkų daugės. Aišku, didės ir užimtumas, gali mažėti nedarbo išmokų dalis. Vis dėlto bendra išmokų gavėjų dalis vis viena didės. Išlaidų norma, kuri garantuotų socialinį stabilumą, būtų 4 mlrd. eurų.

A.ŠINDEIKIS: Jūs manote, kad mums neužteks pensijų po 15 metų?

B.GRUŽEVSKIS: Ne, priešingai. Viskas priklauso nuo politinės nuostatos. Jei valdantieji nuspręstų leisti 4–6 mlrd. eurų skolą, o indeksuoti pradėtume jau nuo šių metų, tai 2030-aisiais pensijos būtų mokamos normaliai. Kitu atveju viskas priklausys nuo investicijų, naujų darbo vietų kūrimo ir pan.

M.SINKEVIČIUS: Apibendrinant galima sakyti, kad netgi mažėjant įmokų mokėtojų skaičiui, bet kylant darbo užmokesčiui, būtų užtikrintos stabiliai mokamos pensijos. Dabar egzistuoja daug darbo vietų, kurios kuria mažai pridėtinės vertės, – ši situacija turi keistis. Jeigu valstybė sugebės pritraukti investicijų, kurios kurs gerai apmokamas darbo vietas, pensijų sistema veiks.

B.GRUŽEVSKIS: Mums nereikia investicijų, kurios generuoja pelną. Jeigu jos negeneruoja išmokų, jeigu negeneruoja darbo užmokesčio, tai faktiškai jos mums nepadės.

A.ŠINDEIKIS: Jeigu sprendimas dėl 170 tūkst. žmonių yra racionalus, tarkime, jeigu jie nedalyvauja tame modelyje, valstybė nefinansuoja savo minimalių tarifų – to, kuris yra minimali alga, – tai gal sprendimas būtų pasakyti, kad jie nėra draudžiami ta suma.

M.SINKEVIČIUS: Tai yra teisinga. Vadinamąsias namų šeimininkes, mamas, kurios nedirba, verčiame mokėti privalomąjį sveikatos draudimą nuo minimalios algos – 9 proc., apie 90 Lt. Pagal darbo sutartį galima dirbti ir už litą, ir už du, ir visi vis tiek gauna draudimą. Taigi namų šeimininkės, kurios neturi jokių pajamų, privalomai kas mėnesį moka 90 Lt, o pagal darbo sutartį dirbantys asmenys gali įmokėti litą ir gauti tą patį draudimą. Kur čia logika?

R.KUODIS: Logikos čia neieškokite, jos seniai nebėra. Mano siūloma sistema labai paprasta: jokio stažo, priklausančio atskiroms darbo šakoms. Mokėjimas į asmeninę sąskaitą visus sulygina. Įnešei kažkiek litų ar eurų – nuo to gausi tam tikrą pensiją. Nesvarbu, ar tu dabar emigravęs ar neemigravęs, mokytojas ar ne mokytojas.

Kitas dalykas, kurį irgi jau seniai siūlau, – žmogaus, kuris dirba vienas, pavyzdžiui, savo įmonėje ir yra direktorius-darbuotojas, atskyrimas. Jis pats turėtų mokėti sau algą. Pagal mano sistemą jam patraukliau turėtų būti mokėti sau algą, nei mokėti dividendus. Tada žmogus pats nusistatytų algą, skaidriai mokėtų įmokas į „Sodrą“, į savo asmeninę sąskaitą. Minėtos problemos išsispręstų savaime. Pabrėšiu dar kartą: asmeninės sąskaitos labai padidina paskatas išlikti darbo rinkoje todėl, kad kuo ilgiau joje išsilaikai, tuo didesnę sumą būsi sukaupęs. Tada tavo pensija bus ne dabartinė, vergiška, iš kurios gali tik vegetuoti.

B.GRUŽEVSKIS: Mes sakome, kad yra 170 tūkst. žmonių, kurie gauna mažiau nei minimalią algą ir kad jie vis tiek turėtų mokėti.

R.KUODIS: Neverskime įstatymais, paskatinkime, kad jie patys mokėtų.

Kai dalyvavau Algirdo Butkevičiaus 2012 m. suburtoje darbo grupėje, buvo pateiktas toks faktas, kad žmonės, kurie dirba pagal normalias darbo sutartis, nuo algos moka 55 proc. Bet yra apie 40 mlrd. Lt darbo pajamų, nuo kurių vidutinis tarifas yra 4 proc. Matote, koks klondaikas guli toje šešėlinėje ekonomikoje?

A.ŠINDEIKIS: Nors negalima įveikti „šešėlio“, gal galime jį įveikti bent vienu aspektu – patraukti iš „Sodros“ sistemos išmokų ateityje atžvilgiu?

M.SINKEVIČIUS: Vis dėlto jie niekur nesidės ir turės iš kažko gyventi. Tokie žmonės sulauks pensinio amžiaus, jų bus daug, jie spaus politikus ir, nepaisant visko, politikai jiems tikrai kažką mokės.

R.KUODIS: Politikai serga gerojo samariečio sindromu. Žiniasklaida parodys keletą badaujančių žmonių, kurie negali savimi pasirūpinti, ir politikai bus linkę jiems padėti. Jei nepadės, tai šie dalyvaudami rinkimuose išsirinks tuos, kurie padės.

A.ŠINDEIKIS: Ar nėra utopiška manyti, kad jei jie savo sąskaitoje matys, jog nieko nėra, taps protingesni ir pradės daugiau mokėti?

R.KUODIS: Jie gaus bazinę pensiją, kuri bus mokama iš biudžeto ir prilygs socialinei pašalpai. „Sodra“ būtų visiškai skaidri kaip eilinis pensijų fondas ir galėtų konkuruoti su kitais pensijų fondais.

M.SINKEVIČIUS: Žmogui bus daug aiškiau suvokti, kaip susidaro jo kapitalas.

A.ŠINDEIKIS: Jis ir dabar mokesčių nemoka, tai suvokdamas. Ar tikrai pasikeis mąstymas pamačius, kad toje eilutėje mažai kas yra, ir parūps daugiau mokėti? Aš nesu tikras, kad taip bus.

R.KUODIS: Jei nepabandysite, niekada ir nebūsite niekuo tikri. Dabartinė sistema dar blogesnė, nes ji neskaidri. Ji užprogramuoja didelį skurdą ir dideles politines perturbacijas ateityje. Šito buvo galima išvengti, bet politikai daug metų ignoruoja krūvas problemų. Lietuva apskritai turi bene mažiausią biudžetą ES.

A.ŠINDEIKIS: Vis dėlto įdomus šitas modelis, kada 170 tūkst. žmonių, nesvarbu, už kiek dirba, vis tiek turėtų mokėti minimalias įmokas. Kaip Lietuvoje šis mechanizmas praktiškai veiktų?

M.SINKEVIČIUS: Darbdavys už juos mokėtų. Jie niekur nesidėtų: net jei nenorėtų mokėti, „Sodra“ paskaičiuotų. Aišku, būtų prarasta kažkiek lankstumo. Vis dėlto mokėtų tie, kurie turi vieną darbą. Aišku, atsirastų spraga, kur galima darbintis į antrą ir trečią darbą, kad nereikėtų mokėti. Mes darome prielaidą, kad jeigu žmogus dirba keliuose darbuose, jis jau sukaupia minimalią draudimo sumą. Jeigu dirba viename darbe, darbdavys turi jį apdrausti bent minimaliai. Su minimalia alga susijusi ne tik pensija, bet ir nedarbo draudimas, ligos pašalpa. Jeigu įvyksta nelaimingas atsitikimas, žmogus, kuris dirba už 200 Lt, gauna ligos pašalpą, o darbdavys prisiima išlaidas minimaliai jį apdrausdamas.

A.ŠINDEIKIS: Puikus sprendimas yra. Ar buvo kažkoks panašus politinis pasiūlymas?

M.SINKEVIČIUS: Seimo vicepirmininko Algirdo Syso yra įregistruota būtent tokia pataisa. Jeigu Seimas apsispręs, šis projektas bus įgyvendintas.

Žmonės vengia būti visiškai neįdarbinti, nes taip visų pirma praranda sveikatos draudimą, be to, supranta, kad bent kažkiek apdrausti turi būti. Yra rizika, kad jie pradės dirbti visiškai nelegaliai, bet tai nebūtų masinis reiškinys.

R.KUODIS: Antra vertus, jeigu mes vis daugiau žmonių pritrauktume prie minimalių mokėjimų „Sodrai“, tai tų, kurie moka nuo visos sumos, mažėtų. Jie nėra kvaili žmonės ir mato, kad sistema juos apgaudinėja. „Sodros“ pensijų lubos turi atsirasti, bet kiek mes jau apie tai šnekame, tiek ir šnekėsime.

A.ŠINDEIKIS: Apie tai daug kalba pramonininkai. Ar tai būtų didelės sumos, jei atsirastų tos lubos?

M.SINKEVIČIUS: Tai labai slidu. Paskaičiavus matyti, kiek yra finansų. Pavyzdžiui, jeigu paimtume penkias vidutines draudžiamas algas, išeitų apie 11 tūkst. Lt. Didžiulis atlyginimas, ar ne? Tokių asmenų visoje Lietuvoje yra apie 5 tūkst. Nuo jų praradimas didžiulis. Bet, aišku, prognozuoti, kiek papildomai gali atsirasti, mano galva, sunku.

R.KUODIS: Tai mechaninis efektas. Pagal mano siūlomą sistemą algos perskaičiuojamos, padidinamos „ant popieriaus“ 31 proc. Taip būtų daugiau sumokėta mokesčių. Mokesčių tarifai atitinkamai sumažėtų. Didysis progresyvumas yra „Sodroje“, o ne pajamų mokestyje. Klausimas toks, kaip iš „Sodros“ padaryti mokesčio taupymo ir mokėjimo senatvėje instrumentą bei išspręsti darbo apmokestinimo klausimą.

A.ŠINDEIKIS: Koks būtų efektas ekonomikai, jeigu atsirastų daugiau darbo vietų, kuriose mokamos tokios algos?

R.KUODIS: Sustabdytume darbo pagal normalias darbo sutartis eroziją. Dabar tik idiotai dirba pagal normalias darbo sutartis. Aišku, tie idiotai suneša didžiąją dalį „Sodrai“, bet tai nėra tvaru.

M.SINKEVIČIUS: Tokias pajamas gauna labiau išsilavinę, kompetentingi žmonės, ir jie ieškos įvairiausių spragų, nes puikiai supranta, kad tai nėra sąžininga sistema jų atžvilgiu, kai mokama nuo visko.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, šioje diskusijoje optimistiškai žiūrima į ateitį ir manoma, kad bus kam mokėti pensijas, jeigu tik sutvarkysime „Sodros“ sistemą ir patrauksime žmones iš „šešėlio“?

B.GRUŽEVSKIS: Šiandien tikrai yra visos galimybės išsaugoti esamą sistemą, sudaryti sąlygas indeksuoti pensijas ir užtikrinti geresnę apsaugą vyresnio amžiaus žmonėms. Normalizuojant pinigų surinkimą, sistematizuojant skirtingų grupių adekvatumą įmokų atžvilgiu ir, aišku, mažinant paties fondo išmokų įvairovę (kad jos būtų ten, kur yra pagal draudimo nuostatas, o ne ten, kur išmokos svarbios politikos ir valstybės atžvilgiu). Turime labai aiškiai skirti, kas draudžiama ir kas ne.

Tikslinga būtų pagal įmoką šiek tiek diferencijuoti ir paslaugų paketą. Jeigu kolega – „kvailys“, kuris mokėjo nuo visko, tai pridėkime jam prie bedarbio pašalpos tą šimtą litų ar panašiai. Dar reikėtų pagalvoti apie investavimo infrastruktūrą. Tai labai padidintų išmokos patrauklumą. Lubos – nei gerai, nei blogai, bet geriau, kad jos būtų.

M.SINKEVIČIUS: Viena problema yra „šešėlis“, kita – tokios išmokos kaip motinystės. Jeigu būtume tuos tris milijardus litų investavę į infrastruktūrą, o ne išdaliję mamoms ir taip neva skatinę gimstamumą, būtume turėję geresnę infrastruktūrą, kurią naudotume daugelį metų, pavyzdžiui, būtume pastatę darželių.

A.ŠINDEIKIS: Paslaugų diferencijavimas – irgi politiškai sunkus dalykas.

B.GRUŽEVSKIS: Jis galėtų leisti pasijusti, kad nesi nevykėlis.

M.SINKEVIČIUS: Ir negalima skatinti „Sodros“ pinigais gimstamumo. Tai tikrai neteisinga.

R.KUODIS: Tokiais sprendimais daromos visiškai nusikalstamos klaidos. Pavyzdžiui, motinystės pašalpa buvo susieta su alga jau prasidėjus nėštumui. Atsirado piktnaudžiavimas, kai valstybė numeta ant kelio pinigų ir sako: tu neimk. Tai elementari beprotybė. Man nesuvokiama, kaip žmonės, atsakingi už sistemą, daro tokias klaidas.

Kitas dalykas – paramos fokusavimas. Visi sutaria, kad jeigu nori turėti efektyvesnę paramą, reikia ją fokusuoti, bet politikė Vilija Blinkevičiūtė sugebėjo prastumti vaiko pinigus visiems. Tai visiškas idiotizmas. Dabar girdžiu, kad jeigu moki ne visiems, tai neva stigmatizuoja vaiką, nes jis gauna paramą, o kiti ne. Tai juk galima paslėpti kitais būdais. Nebūtina visų – ir turtingų, ir neturtingų vaikams mokėti po keliolika ar keliasdešimt litų, nes parama nefokusuota ir ji nepasiekia tų, kuriems labiausiai reikia.

B.GRUŽEVSKIS: Toks mokėjimas gali būti priimtinas politiškai. Atrodo, tai visi suprantame, bet kai šalis neturtinga, tai nekorektiška. Sistema kenčia.

A.ŠINDEIKIS: Jeigu siūlomos apgalvotos pertvarkos, racionalūs argumentai, kodėl per mūsų politinį mechanizmą tai nėra realizuojama?

R.KUODIS: Politika orientuota į procesą, o ne į rezultatą. Procesas yra savitikslis: praplaukti be didelių nemalonumų savo kadencijas. Reforma visada yra rizika. Jeigu numeti reformą kitai partijai, tai susikuri geresnę startinę poziciją kitiems rinkimams. Lietuva jau daug metų eina graikišku keliu.

A.ŠINDEIKIS: Kur mes maždaug esame tame kelyje? Jau netoli Graikijos?

R.KUODIS: 15 metų šneku, kad Lietuva turi praktiškai mažiausią biudžetą regione. Kam nors tai įdomu? Tik dabar politikai pradeda apie tai kalbėti. O kiek turime išvestinių problemų iš to: jos apima gynybos finansavimą, skurdžią socialinę sistemą, sveikatos apsaugą ir daug kitų.

A.ŠINDEIKIS: O atsakymas dėl bene mažiausio biudžeto – „šešėlis“?

R.KUODIS: Milžiniškas „šešėlis“ ir krūvos legalių išimčių.

Algimantas Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė, Martyna Bražiūnaitė, Vilija Balaševičiūtė

Lentelė 1

Vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo santykis (proc.)

ES vidurkis           55

Latvija    47

Vokietija  47

Lietuva    48

Suomija    49

Estija     50

Jungtinė Karalystė    53

Norvegija  56

Švedija    58

Austrija   59

Lenkija    60

Liuksemburgas         78

Šaltinis: „Eurostat“, 2013 m. duomenys

„Veidui“ išspausdinus komentarą „Ar verta pavydėti teisėjų pensijų?“  (http://www.veidas.lt/ar-verta-pavydeti-teiseju-pensiju), Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius, būdamas įsitikinęs, kad esame demokratiška ir kitai nuomonei atvira redakcija, parašė atvirą laišką, kuris buvo įkeltas į „Veido“  tinklalapį (http://www.veidas.lt/andriaus-kubiliaus-atviras-laiskas-a-sindeikiui).

Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos (nepainioti su Rusijos Didžiąja Spalio revoliucija, kurios idėjų yra akivaizdžiai paveiktas lygiavos ir niveliavimo šalininkas A.Kubilius) daugumoje Vakarų Europos šalių valstybių, o kartu ir valdovų bei valdytojų (tuometinių politikų) atsakomybės problema nebuvo aktuali, nes galiojo principas „karalius negali daryti žalos ar kito blogio“. Valstybė buvo tapatinama su monarchu, o monarchas laikomas neliečiamu.

Vėliau šis principas virto valstybės imuniteto doktrina, pagal kurią valstybė, kaip aukščiausias suverenas, buvo pripažįstama esančia už teisinės atsakomybės ribų, todėl jai negalėjo būti taikomi tokie patys atsakomybės principai, kokie buvo taikomi piliečiams.

Bėgant amžiams valdžios institucijų bei privačių asmenų santykiai darėsi liberalesni. Taip pamažu susiformavo naujas viešosios atsakomybės principas „karalius pats savarankiškai nusprendžia, kas yra teisinga, o kas ne“. Tai reiškė, kad valstybės teisinė atsakomybė pripažįstama, tačiau pati valstybė nusprendžia, ar traukti atsakomybėn žalos padariusias jos institucijas bei pareigūnus, ar ne.

XX a. Olandijoje, o vėliau ir kitose Vakarų Europos valstybėse daugiausia dėl teismų sprendimų įsigaliojo valstybės teisinės atsakomybės principas, įtvirtinęs nuostatą, kad „karalius yra paprastas ir teisingas vaikinas“. Principo turinys reiškia, kad valstybė privalo visiškai paklusti teisės viešpatavimui ir atlyginti neteisėtais valdžios institucijų bei pareigūnų veiksmais piliečiams padarytą žalą.

Antrojo pasaulinio karo košmare suvokta, kad valstybės, veikiančios per savo net ir laisvuose bei demokratiniuose rinkimuose išrinktus politikus, teisėtai ir demokratiškai suformuotas institucijas ir paskirtus tarnautojus bei pareigūnus, gali padaryti milžinišką žalą piliečiams, todėl valstybės imuniteto nuo teisinės atsakomybės idėja tapo nebepriimtina. Daugelyje Vakarų Europos valstybių buvo priimti teisės aktai, pagal kuriuos valstybė, jos politikai yra atsakingi už teisės pažeidimus, ir tokia teisingumo patikra perduota trečiajai nepriklausomai nuo įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai valdžiai – teismams (po nepriklausomybės atkūrimo ir stojant į ES bei derinant savo teisinę sistemą prie ES teisės tokia nuostata įtvirtinta ir Lietuvoje).

Taigi šis civilizacinis Vakarų demokratijų pasiekimas XX a. pabaigoje, nors labai pavėluotai (visų mūsų laimei), pasiekė ir Lietuvą. Lietuvos politikai pamažu, jų talentui ir intelektualiniam lygiui prieinamu tempu įspraudžiami į demokratiniu, teisės viršenybės principu grindžiamą naują gyvenimą. Jiems tenka susitaikyti su tuo, kad per rinkimus nėra suteikiamas monarcho titulas ir absoliutaus sprendimų imuniteto statusas. Tenka pripažinti, kad jų politinei veiklai ir „solidarumo filosofijai“ galioja Konstitucijoje ir tarptautinėse sutartyse įtvirtinti teisės principai, tokie kaip nuosavybės apsauga, teisėti lūkesčiai, teisė į kokybišką administravimą ir kt.

Tai sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Tai suprantant tenka atkreipti dėmesį į A.Kubiliaus laiške esančius netikslumus. Matyt, sėdėjimas opozicijoje atpalaiduoja ir sukelia tingulį. Taip pat ir intelektualinį.

Konstitucinis Teismas (KT) apgynė ne tik teisėjų atlyginimus ir pensijas. Teisėjų Lietuvoje viso labo yra tik apie septynis šimtus. A.Kubiliaus Vyriausybės „solidarumo filosofija“ nuosavybės teises į atlyginimą pažeidė ne tik teisėjams, bet ir labai gausioms Lietuvos piliečių grupėms: valstybės tarnautojams, pareigūnams, pensininkams. A.Kubiliaus bandymas tai paversti tik „teisėjų asmeniniu reikalu“, švelniai tariant, yra politinė demagogija. A.Kubilius yra išklausęs VU Fizikos fakultete aukštosios matematikos kursus ir tikrai sugeba atskirti septynis šimtus nuo kelių šimtų tūkstančių asmenų, kuriems (neproporcingai) buvo sumažinti atlyginimai ir pensijos – pažeidžiant Konstituciją. Panašių nesusipratimų galima rasti ir tais atvejais, kada pagal A.Kubiliaus „solidarumo filosofiją“ buvo sumažinti prokurorų, kitų valstybės pareigūnų ir tarnautojų atlyginimai.

Manau, kad pavadindamas tokią filosofiją „lukašenkiška“ nesuklydau. „Valdovas“ savo geradariškumą realizuoja, kaip jam patinka. Kurie yra lojalūs ar šiaip kelia simpatijų, gauna daugiau, tie, kurie nepatinka, yra nelojalūs, – mažiau. Štai ir visa filosofija.

Atvirame laiške yra ir toks A.Kubiliaus teiginys: „… „solidarumo filosofija“ yra pagrįsta tuo pačiu ekonominiu solidarumo principu, kuriuo remiantis daugelyje pasaulio šalių yra taikomi progresiniai mokesčiai.“ Iš „solidarumo filosofijos“ kylantis mokestis, jo nuomone, neprieštarauja Konstitucijai. Į tokius teiginius jis pats atsakė savo „antikriziniu“ planu.

Kaip realybėje atrodė A.Kubiliaus „solidarumo filosofija“ (arba „progresinis krizės mokestis“ – kaip jis norėtų vadinti)? Pavyzdys. KT pirmininkas uždirbo tūkstančiu litų (apie 290 eurų) daugiau nei eilinis teisėjas, bet kažkodėl eiliniams teisėjams atlyginimai buvo sumažinti labiau nei pirmininkui. Ar čia paslėptas politinis kyšis KT pirmininkui už ateities lojalumą?

Kitas pavyzdys. Konstitucinio ir apylinkės teismų teisėjų atlyginimas skiriasi kelis kartus, bet sumažinta visiems lygiai – po 18 proc. A.Kubiliaus „solidarumo filosofija“ tarsi remiasi principu – kas daugiau uždirba, tam daugiau sumažinama. Bet de facto taip nebuvo daroma. Prezidentei atlyginimas nebuvo sumažintas (pati Prezidentė atsisakė dalies savo pajamų iš solidarumo su piliečiais), Lietuvos banko tarnautojams atlyginimai apskritai nebuvo sumažinti. KT nagrinėtų bylų dokumentuose pilna ir kitų „solidarumo filosofijos“ anomalijų ar politinių preferencijų.

Gerokai atsibodęs ir vaikiškas atrodo „teisinis“ argumentas, kad KT spręsdamas teisėjų atlyginimų ir pensijų klausimus buvo teisėjas savo byloje. Atsikirsti į tokį argumentą gali pirmo kurso teisės studentas. Jei tokia kompetencija yra numatyta Konstitucijoje, KT ne tik gali, bet ir privalo pasisakyti dėl atlyginimų ar pensijų sumažinimo teisėtumo. Jei Seimui tai nepatinka, jis gali priimti įrašyti pataisą Konstitucijoje.

KT taip pat A.Kubiliaus kaltinamas, kad, dėl neteisėto atlyginimų ir pensijų sumažinimo įpareigojęs kompensuoti neteisėtus praradimus, uždėjo papildomą naštą ateities kartoms. Belieka priminti, kad ne KT, o politikai priima sprendimus, pagal kuriuos piliečiams yra sukuriami niekuo nepagrįsti finansiniai ar gerovės lūkesčiai, kurie, kai yra legitimizuojami įstatymo leidėjo, tampa teisėtais ir teisinėmis priemonėmis ginamais lūkesčiais. Privalomos kompensacijos – tik smulkmena, palyginti su ateities kartų pareiga sumokėti papildomus 20 mlrd. Lt (5,8 mlrd. eurų) ir palūkanas, kuriuos ypač brangiai pasiskolino A.Kubiliaus Vyriausybė (bemaž dvigubai brangiau nei Latvija), siekdama pergyventi sunkmetį, taip ir neatliekant jokių rimtų ar esminių valstybės, jos viešojo sektoriaus valdymo efektyvinimo reformų.

Laiške A.Kubilius siūlo išganingą išeiti – pareikalauti, kad KT teisėjai turėtų ekonominį išsilavinimą. Kodėl gi ne? Išsilavinimas dar niekam nesutrukdė. Ir šis TS-LKD lyderio pasiūlymas yra daug demokratiškesnis nei jo kolegos Vengrijoje Viktoro Orbano, kuris apskritai atėmė iš Vengrijos KT teisę spręsti su ekonomika ar šalies biudžetu susijusias bylas. Toks sprendimas vertinamas kaip Vengrijos žengimas diktatūros keliu.

Yra buvę ir dar „rimtesnių“ pasiūlymų. Antai 1989 m., pradėjus byrėti sovietiniam režimui, buvo įsteigtas TSRS konstitucinės kontrolės komitetas: „Komitet sostoit iz specialistov v oblasti politiki i prava“ (komitetas sudarytas iš politikos ir teisės srities specialistų). Ten komunistų partija galėjo paskirti, ką norėjo. Režimo tai neišgelbėjo.

Dar įdomesnis argumentas yra tai, kad A.Kubilius savo pozicijai patvirtinti remiasi savo politinio oponento Algirdo Butkevičiaus ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės autoritetu. Tikrai „stiprus“ argumentas teisinėje diskusijoje. Gal tada būtų galima pasiremti ir Rolando Pakso ar Viktoro Uspaskicho citatomis apie KT ir jo kompetenciją. Tikrai būtų labai paveiku. Miniai patiktų.

Teisybės dėlei dešiniųjų politinį lyderį vėl reikia patikslinti, kad KT nei Lietuvoje, nei Vakaruose nesprendžia ekonomikos ar biudžeto klausimų. Jie tokias bylas sprendžia tik tiek, kiek jose yra teisės taikymo ir įgyvendinimo klausimų. Bet A.Kubiliaus  „filosofija“ dėl KT teisėjų ekonominio išsilavinimo yra, švelniai tariant, nenuosekli ir kritikuotina. A.Kubiliaus Vyriausybės narys ūkio ministras Dainius Kreivys užėmė šį svarbų šalies ekonomikai postą neapgynęs ekonomikos magistro diplominio darbo. Gal ir pačiam A.Kubiliui (turinčiam neabejotinos vertės fiziko diplomą) vertėtų vėl eiti į universitetą ir bandyti susivokti savo „solidarumo filosofijos“ vertybiniuose ir matematiniuose paklydimuose.

Čia gana nepatogiai atsiveria Michailo Bulgakovo, pamačiusio Rusijoje įsigalinčio proletariško „solidarumo“ katastrofą, literatūrinė gelmė. Teisybės ieškančiam „Šuns širdies“ personažui Šarikovui skaitant Kautskio susirašinėjimą su Engelsu kilo panaši mintis kaip ir „solidarumo filosofijoje“ – viską iš visų atimti ir padalyti po lygiai. Kitam veikėjui – profesoriui Preobraženskiui teko išreikšti abejonę dėl savo sparčiai tobulėjančio fiziologinio kūrinio Šarikovo: kaip jis tai sugebės įgyvendinti, jei nesugeba išsivalyti dantų, neprisirydamas dantų valymo miltelių?

Pabaigoje tenka cituoti tuos Lietuvos stebėtojus ir analitikus, kurie supranta ir priima natūralius Lietuvos demokratizacijos procesus. Vienas jų – Vilniaus universiteto sociologas, kolegų ir „Veido“ pavadintas lietuviškuoju Maxu Weberiu, prof. Zenonas Norkus: „Tokiose nedidelėse šalyse kaip Lietuva nuosavybės teisių koncentracija nedaugelio turtingiausių savininkų rankose skatina politinio kapitalizmo ir oligarchijos tendencijas. Tačiau Lietuvoje dar nepasibaigus pirmajam pokomunistinės transformacijos dešimtmečiui tokias tendencijas patikimai užblokavo prasidėjęs Lietuvos stojimo į ES procesas, kurio svarbiausios dalys buvo šalies institucijų europeizacija, priderinant jų veikimo tvarką prie ES taisyklių, taip pat nacionalinės ekonomikos kontrolės vietinių svertų laipsniškas išjungimas. Potencialiems oligarchams nebėra prasmės investuoti į valstybės užvaldymą, nes tolydžio siaurėja Lietuvos Vyriausybės ekonominės politikos diskrecinė erdvė. Svarbiausi sprendimai priimami Briuselyje. Net patys stambiausi Lietuvos verslininkai kapitalistai yra per silpni, kad pajėgtų daryti jiems įtaką. Be to, šie sprendimai labiau susiję su rinkų tvarkos, o ne potencialiais oligarchams įdomiausiais rinkose vykstančių procesų valdymo dalykais.“

Pratęsiant Z.Norkų galima tvirtinti, kad ne tik verslas, bet ir – dėl mūsų narystės ES – politikai nebegali pajungti sau valstybės ir jos piliečių. Jų kompetencija taip pat apribota tos teisinės valdžių padalijimo sistemos, kurią gavome kartu su savo Konstitucija ir naryste ES bei Europos Taryboje – prisiėmę pareigą paisyti žmogaus teisių. To visiems reikia mokytis. Kuo greičiau išmoksime, tuo greičiau pajudėsime į priekį tempu, kurio norėtume, nors prie spartos neprisideda pasiklydusieji įvairiose „solidarumo filosofijose“.

Kodėl Vokietija – prieš Graikiją, A.Kubilius – už A.Lukošenką, o Konstitucinis Teismas – už teisėjų nepriklausomumą?

Lietuvoje yra 62 teismai, kuriuose dirba 719 teisėjų. Jie po 2015 sausio 15 d. Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo tapo labiausiai socialiai apsaugota visuomenės grupe. Jų atlyginimai vieni didžiausių, o pensijos dydis privalo būti artimas paskutinei teisėjo gautai algai.

Ar visuomenei apsimoka taip išskirti šį teisininkų luomą? Ar jis vertas šios ypatingos apsaugos?
Lietuviai, nors save laiko senos Europos teisinės kultūros tauta, viena pirmųjų davusia pasauliui XVII a. kodifikuotos teisės statutus ir XVIII a. Konstituciją, dar ir šiandien nesupranta savo Konstitucijos ir joje slypinčios jėgos. Tai neabejotinai įrodo šimtai, net tūkstančiai komentarų interneto portaluose – ten žurnalistikos korpuso vaikų ar atsilikusių pseudointelektualų sukurpti nuožmūs antpuoliai prieš KT yra perskaitomi milijono skaitytojų ir komentuojami tūkstančių komentatorių (visa tai labai primena Jono Biliūno aprašytą aklo Brisiaus amsėjimą ant saviškių). Jie nenori KT.

Jiems pritaria ir Lietuvos „konservatoriai“. Jie patys nori būti KT. Joks jų valdžios ribojimas jiems nepriimtinas. Jie vis dar tebėra įsitikinę, kad ne Konstitucija, o jie kuria šią valstybę. Jiems nuobodu kurti konstitucinį konsensusą, todėl jie nuo ryto iki vakaro užsiėmę savo galios didinimu. Ir Konstitucija jiems reikalinga tik tiek, kiek pasitarnauja šiam „šventam“ partiniam tikslui.
Mes ne amerikiečiai. Tik pradėjome savo trečiąjį konstitucinio gyvenimo dešimtmetį, o amerikiečiai seniai trečiame šimtmetyje. Konstitucijos tauta gali niekada nesuprasti. Nedaug patobulėsi sėdėdamas prie televizoriaus, kuris smagina žemiausio socialinio sluoksnio gyvenimo būdo gyvenimo vaizdais, ar skaitydamas lėkštus vaikų tekstus naujienų portaluose, tampančiuose milžiniškomis informacinių šiukšlių sankaupomis. Konstitucijos suvokimui reikia gilesnio mąstymo, studijų, politinio, kultūrinio, ekonominio elito pasiryžimo gyventi ne kaip patogiau, o kaip reikalauja visuomeninė sutartis – Konstitucija. Todėl reikia nuolat pačiam gilintis ir kaupti žinias, kritiškai mastyti.
Lietuvoje aplinka mąstymui ir tobulėjimui nepalanki. Net ir inteligentijos sluoksniai – pedagogai, medikai, inžinieriai užsidarė savo asmeniniuose profesiniuose narveliuose ir kala kvalifikacinį kapitalą, atsisakę savo sluoksniui privalomos visą gyvenimą trunkančios savišvietos. Ir jų vaikai yra puikūs naujųjų technologijų vartotojai, bet jas naudoja ne savęs tobulinimui, o pramogoms, todėl savo pasiekimais nepranoksta gimdytojų.
XX pabaiga ir XXI a. pradžia – socialinių konstitucinių žmogaus teisių suklestėjimo laikotarpis. Konstitucinių teismų, Strasbūro žmogaus teisių teismo doktrinoje teisėtų lūkesčių apsaugos principas aiškinamas kaip valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių ir kitų jos institucijų pareiga laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų.
Politikų pažadais sukurtos teisės vis dažniau apginamos kaip asmens individualios teisės, joms yra suteikiama tiesiogiai įgyvendinamų teisių statusas ir teisinės gynybos priemonės. Žmogaus teisės nėra privilegijos. Jos mums priklauso nuo mūsų gimimo ir nėra valdžios duotos, todėl negali būti ir jos atimtos.
Konstitucija nesaugo ir negina privilegijų. Todėl Kristinai Brazauskienei nepriklauso Prezidento našlės pensija. Konstitucijoje nieko neparašytą apie K.Brazauskienę, todėl parlamentarai buvo sutrikę, ypač tie, ant kurių kaktų dar tebesimato Algirdo Brazausko patepimas. Vėl teko pagelbėti Konstituciniam Teismui ir mokyti skaityti Konstituciją.
Metų pradžioje KT teko dar kartą priminti, kad teisėjai nėra tik eiliniai Kristaus vynuogyno darbininkai. Teisėjų pensija, kaip jų konstitucinio nepriklausomumo išraiška, yra įtvirtinta Konstitucijoje. Todėl Seimo kompetencija reguliuoti teisėjų valstybines pensijas yra siauresnė nei kitų valstybinių pensijų. Įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų rūšių. Ji siejama su specialiu asmens statusu – yra skiriama teisėjams už jų tarnybą, kai nutrūksta jų įgaliojimai. Taip pat pasakyta, kad įstatymų leidėjai turi tam tikrą teisę nustatyti šių pensijų skyrimo bei mokėjimo sąlygas ir dydžius, tačiau tai darydami privalo paisyti Konstitucijos.
Bet konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta teisėjų pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui paprašius Konstitucinis Teismas dar kartą išaiškino, kad, įstatymų leidėjui pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų sistemą, negali būti sumažintas įstatymais nustatytas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis – paisant Konstitucijos 109 str. nustatyto teisėjų nepriklausomumo reikalavimo.

Teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, kurios teisėjams nustatytos, kai nutrūksta jų įgaliojimai, yra viena iš teisėjų nepriklausomumo užtikrinimo priemonių. Tik suteikiant realias, o ne nominalias socialines (materialines) garantijas ateičiai, kurios atitinka konstitucinį teisėjų statusą ir jų orumą, pavyzdžiui, teisėjo pensiją, galima užtikrinti, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, nepatirtų įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimų įtakos, kišimosi į teisėjo veiklą, taip pat mažinti korupcijos riziką.
Todėl iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo kyla draudimas mažinti įstatymu nustatytą teisėjų socialinių (materialinių) garantijų, įskaitant tas, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, lygį. Žinoma, šis draudimas nėra absoliutus. Mažinti socialinių (materialinių) garantijų, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, lygį galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki, bet tokiu mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą.
Jei teisėjų socialinių garantijų lygis galėtų būti mažinamas ir kitais atvejais, tai yra kai valstybėje nėra susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kiltų grėsmė teisėjų nepriklausomumui. Galėtų būti sukurtos prielaidos politikų sprendimais daryti įtaką teisėjams, versti juos priimti konkrečiai politinei daugumai palankius sprendimus. Tam nepaklusę teisėjai gali būti „pamokyti“ paklusnumo pakerpant sparnus – kad kituose teismo posėdžiuose aukštai nekiltų.
Vis dėlto Konstitucinio Teismo išaiškinimas nereiškia, kad teisėjų valstybinių pensijų sistema negali būti pertvarkoma ar negali būti keičiamos teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ar mokėjimo taisyklės, kad šios pensijos negali būti pakeistos kitokiomis socialinėmis (materialinėmis) garantijomis. Tačiau įstatymų leidėjų diskreciją šioje srityje saisto iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo kylantis minėtas reikalavimas nemažinti bendro teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygio. Konstitucinis Teismas išaiškino ir tai, kad nustačius, jog teisėjo atlyginimas yra vienas iš teisėjų valstybinių pensijų dydžio nustatymo kriterijų, pagal Konstituciją negalimas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų atlyginimų didinimas neturėtų jokios įtakos jau mokamų teisėjų valstybinių pensijų dydžiui.
Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją teisėjo darbo stažas gali būti teisėjų pensijų dydžio nustatymo kriterijus, tačiau jis negali būti vienintelis: teisėjų pensijų dydžio nustatymo kriterijus taip pat turi būti teisėjo eitos pareigos, tai yra tai, kokioje teismų sistemoje ir kurioje jos grandyje asmuo ėjo teisėjo pareigas.

Sprendime pažymėta, kad, paisant Konstitucijos (konstitucinio teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo, teisėjų vienodo teisinio statuso), negalimas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatytos iš esmės skirtingo dydžio teisėjų pensijos asmenims, turintiems tokį patį teisėjo darbo stažą tos pačios teismų sistemos toje pačioje grandyje – nepriklausomai nuo to, kada teisėjo pensija jiems būtų paskirta.
Konstitucinis Teismas neaiškino pareiškėjo klausimo, ar, įstatymų leidėjui nepakeitus antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo, pagal Konstituciją yra ginama asmenų, kuriems teisėjų valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos tiesiogiai remiantis Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotomis nuostatomis, teisė tokio dydžio teisėjų valstybines pensijas gauti ir toliau.

Kita vertus, nors tai mūsų primityvioje ir lėkštoje viešojoje erdvėje nutylima, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš esmės pakitus valstybės ekonominei ir finansinei būklei, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti. Kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, gali būti mažinami ir teisėjų atlyginimai, teisėjų valstybinės pensijos.
Tokia išimtinė teisėjų apsauga pasaulyje nėra naujiena. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1995 m. gruodžio 13 d. rezoliucija patvirtino Pagrindinius teismų nepriklausomumo principus. Europos Tarybos Ministrų Komiteto iniciatyva 1998 m. liepos 10 d. patvirtintoje Europos chartijoje dėl teisėjų statuso nustatyta, kad jos nuostatomis siekiama didinti teisėjų kompetencijos, nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas, kad „teisėjai, vykdydami savo profesines funkcijas, turi teisę į atlyginimą, kurio dydis nustatomas toks, kad jie būtų apsaugoti nuo galimo spaudimo, kuriuo būtų siekiama daryti įtaką jų sprendimams, ir platesne prasme jų elgesiui teisme, pažeidžiant jų nepriklausomumą ir nešališkumą“.
Estijoje teisėjų atlyginimai didesni, čia teisėjai į pareigas skiriami visam gyvenimui. Estijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas sudavė per rankas ir šios šalies politikams. Ir čia teisėjų atlyginimas turi būti reguliuojamas neproporcingai nediskriminuojant teisėjų. Estijoje nustatytas 75 proc. pensijos mokėjimo metu nustatyto paskutinių metų teisėjo atlyginimo dydžio pensija, ir teismas pripažino, kad yra pagrindo konstatuoti, jog teisėjai turi teisėtą lūkestį, kad toks jų pensijų dydis išliks (Lietuvoje pagal įstatymą maksimali teisėjo valstybinė pensija sudaro tik 35 proc. teisėjo atlyginimo).
Andriaus Kubiliaus ir Ingridos Šimonytės sunkmečio įveikimo buhalterinė komanda buvo suniveliavusi skirtingo stažo teisėjų pensijas, skirtingos kvalifikacijos ir patirties valstybės tarnautojų, pareigūnų atlyginimus. Pati Finansų ministerija yra pateikusi KT savo išvadą, kad taupymo efektyvumui pasiekti būtų užtekę visuotinio ir proporcingo viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų mažinimo 4 proc. Praėjusių metų pabaigoje KT paskelbė nutarimą, kuriame vėl konstatuota, kad Konstitucijai prieštarauja net 10 nuostatų sunkmečio įveikimo įstatymuose, kurie numato neproporcingai sumažinti prokurorų ir kitų pareigūnų atlyginimus.

Taip padėtas dar vienas taškas įvertinat A.Kubiliaus Vyriausybės antikrizinius įstatymus, kuriais buvo nustatytas atlyginimų, pensijų sumažinimas šias išmokas niveliuojant, neatsižvelgiant nei į asmenų kvalifikaciją, einamų pareigų atsakingumą, išsilavinimą. Tokia antikrizinė politika prieštarauja Konstitucijai. Kyla pagrįsta abejonė, ar A.Kubilius su savo fundamentaliais paklydimais Konstitucijoje apskritai galėtų ir turėtų sugrįžti į aukščiausius valstybės politinius postus.
Kas bendra tarp Lietuvos ir Graikijos? Pirma, tiek Lietuva, tiek Graikija yra prastų, neatsakingų ir primityvių politikų kraštas. Tiek Lietuvoje, tiek Graikijoje visuomenei yra kuriami dažnai niekuo nepagrįsti lūkesčiai, kurie dėl konstitucinio reguliavimo tampa teisėtais ir privalomais įgyvendinti lūkesčiais. Jei jie nebūtų įgyvendinami, būtų dar blogiau. Visuomeninio, socialinio gyvenimo stabilumas, teisinis tikrumas būtų pažeistas ir Lietuva taptų panaši į Rusiją ar Baltarusiją, kuriose bet kokie sprendimai gali būti priimti ir tą pačią dieną vieno ar saujelės politikų pakeisti, jei tik šie turi tokių sprendimų priėmimo galią.
Sunkmetis – įdomus laikotarpis, ypač jei žiūrima į ateitį. Tik vargu ar iš sunkmečio pasimokėme. A.Kubiliaus, I.Šimonytės ir Co sunkmečio įveikimo planas – įvedant lygiavą, suniveliuojant skirtingo išsilavinimo, patirties ir kvalifikacijos asmenų atlyginimus, vienoms asmenų grupėms juos sumažinant 20 proc., kitoms nemažinant visai (kaip Lietuvos bankui su 800 tarnautojų ir Prezidentūrai) – atrodo kaip savo galios demonstravimas vienus nubaudžiant už politinį nepaklusnumą labiau nei kitus. Siekis sureguliuoti, kaip pasirodė „teisinga“ būtent šiems asmenims, atrodo labai baltarusiškai arba rusiškai.
Šios komandos diegtus valstybės tarnautojų, pareigūnų, teisėjų atlyginimų reguliavimus Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.
Kokia pareiga atsiranda teisėjams apgynus savo konstitucines teises į nepriklausomas nuo politikų pensijas? Jei jie tikrai jaučiasi nepriklausomi ir paiso Konstitucijos, jiems kyla šventa pareiga apginti ir mus nuo politikų savivalės, kvailumo, godumo ir neribotos valdžios geidulio. Tai ir daro teismai. Bet ar visada ir tinkamai? Ko visuomenė gali ir turi teisę tikėtis iš tokios išskirtinės teisėjų luomo konstitucinės socialinės apsaugos padėties? Kokie pagrįsti teisėti lūkesčiai kyla teisėjams?
Visu pirma Lietuva neturėtų garsėti Strasbūro žmogaus teisių teisme kaip valstybė, kurios piliečiai ypač dažnai kreipiasi dėl jų teisės į teisingą teismą neužtikrinimo. Teisėjų korpusas turėtų garantuoti, kad net ir jaunas sostinės pirmos instancijos teisėjas bus perskaitęs prieš kelias dienas Strasbūro teisme priimtą sprendimą dėl žurnalistų šaltinio apsaugos ir neleis mažametį vaiką auginančios žurnalistės namuose atlikti kratos neva ieškant įkalčių dėl „valstybės paslapties“ atskleidimo.

Piliečiai taip pat turi teisę tikėtis, kad teismuose nebus taikomos įstatymų normos, kurios paskelbtos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tais atvejais, kai Seimas nesupranta ir nesuskumba jų pakeisti. Piliečiai taip pat turi teisę tikėtis, kad teisėjai nesislėps po Seimo priimtų įstatymų aiškinimų krūvomis ir patys skaidriai bei blaiviai matys Konstituciją, sugebės ją taikyti tiesiogiai, kaip tai numatyta pačioje Konstitucijoje, ir ras jėgų, galimybių bei talento paaiškinti visuomenei, ką ir kodėl jie nusprendė.
Jei išskirtine konstitucine padėtimi teisėjai mėgausis nesuvokdami ir neatlikdami savo pareigų, jų atlyginimai ir pensijos bus išmokėti jų sąžiningai neužsidirbus. Tuomet vargu ar ir eiliniams piliečiams atsiras įkvėpimas suvokti Konstituciją ir jos laikytis.

Seimas atmetė Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytą Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, pagal kurią rusiškų kanalų kiekis būtų sumažintas iki 10 proc. Už tokį įstatymo pakeitimą balsavo tik konservatoriai ir keli liberalai. Svarstant įstatymo pataisą Seimo debatai apsiribojo primityviu apsižodžiavimu. Bet kokį politinį gylį praradęs mūsų parlamentarų politinis suvokimas tampa plokščias, primenantis  televizoriaus ekraną.

Socialdemokratas Mindaugas Bastys balsavimą prieš Prezidentės pasiūlymą argumentavo tuo, kad tokie draudimai būdingi tik totalitarinėms valstybėms. Andrius Kubilius, kuris skiriasi nuo socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus nebent tuo, kad pastarasis savo ryte išsakytą nuomonę gali pakeisti vakare, o konservatorių lyderis, savo nuomone ir politiniu suvokimu stabilesnis, ją gali kardinaliai pakeisti per metus.

2008 m. paskelbęs savo partijos šūkį „Stabdyk Rusiją“, netrukus A.Kubilius su tuomete finansų ministre Ingrida Šimonyte ėmėsi žingsnių, kaip per naktinę mokesčių reformą sunaikinti likusią laisvą Lietuvos žiniasklaidą ir suteikti galimybę išplėtoti prorusiškos Vladimiro Romanovo ir Viktoro Uspaskicho žiniasklaidos priemones.  Tuomet A.Kubiliaus iniciatyva mokesčiai spaudai buvo padidinti ne procentais, o kartais. Dabar netikėtai praregėjęs A.Kubilius mano, kad žurnalistika ir žiniasklaida yra svarbesnės nei trąšų fabrikai ar plytos, o informacinis pavojus – realus. Konservatorių lyderis apkaltino socialdemokratus nesupratimu, kad smegenų apsauga yra tokia pat svarbi kaip ir teritorijos.

Toks nedažnas konservatorių lyderio A.Kubiliaus prablaivėjimas nebekelia  nuostabos, nes jo simpatija ir idėjinė bendrystė su Vengrijos diktatoriumi Viktoru Orbanu, dažni pasisakymai, kad Europa turi problemų dėl savo įstatymų, o jo vadovaujamos partijos Seime stumiamos idėjos, kad nepilnose šeimose gimę ir augantys vaikai turėtų būti laikomi kitokiais, nei augantys tradicinėse šeimose, dažnai mažai kuo besiskiria nuo Rolando Pakso ar V.Uspaskicho politinės minties gylio.

Manoma, kad Prezidentė šiomis pataisomis siekė kreipti Lietuvos žmones į Vakarų Europos kultūrinę erdvę. Praėjusios savaitės „Veido“ tyrimas rodo, kad tokios pastangos gali būti bergždžios: daugiau nei 40 proc. lietuvių gyvena ne tik Kremliaus kuriamame informaciniame lauke, bet ir Rusijos kultūros lauke. Jie moka vienintelę užsienio kalbą – rusų, yra garbaus amžiaus ir keistis nebepajėgia. Atimti iš jų Rusijos TV kanalus reiškia atimti jų gyvenimo įpročius, jų taip suvokiamą savo gyvenimo kokybę.

Lietuvoje turime ir čia gyvenančių rusakalbių. Todėl vargu ar Prezidentės pasiūlytas įstatymo keitimas atitiktų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus. Rusiškų kanalų turinys nėra tik politinis. Yra ir kultūros bei muzikos ar sporto kanalų, kurių matomumo ribojimas gali būti traktuojamas kaip žmogaus teisių pažeidimas. Toks ribojimas Strasbūro žmogaus teisių teismo galėtų būti paskelbtas kaip neproporcingas siekiamam tikslui.

Racionalesnis pasiūlymas, matyt, būtų riboti rusiškuose kanaluose propagandines Kremliaus žinių ir politinių debatų bei nuomonių laidas. Be to, rusiškos produkcijos kiekio ribojimas gali net pasitarnauti Kremliui: tie 10 proc. transliuojamų kanalų gali likti tik propagandiniai kanalai, kuriuos ir žiūrės visi rusiškų televizijų žiūrovai. Juolab kad modernios technologijos tobulėja taip sparčiai, jog Lietuvoje, pirmaujančioje pasaulyje pagal plačiajuosčio interneto prieinamumą, yra praktiškai neribotas galimybės rusiškus kanalus pasiekti internete.

Kita vertus, lietuvius ne mažiau nei Kremlius bukina primityvios Lietuvos komercinių kanalų televizijos laidos, kurios kiekvieną naują TV sezoną varžosi lenktynėse, kas pateiks bukiausią turinį, dažnai papildomą ta pačia pigia rusiška produkcija.

Jei NATO teks saugoti ne tik mūsų sienas, bet ir smegenis, Vakarai gali greitai suprasti, kad mūsų teritorija nėra Vakarų dalis, ir tada NATO sutarties 5 punkto įgyvendinimas Lietuvos atžvilgiu gali netekti prasmės. Vargu ar šalis, kurioje gyvena besmegeniai, gali būti laikoma Vakarais ir ta teritorija, dėl kurios aukotų gyvybes NATO valstybių kareiviai.

Tikrasis pavojus Lietuvai yra ne Kremliaus propaganda – tikrasis pavojus yra plokščia, filosofinio, literatūrinio, teologinio gylio nesugebėjusi susikurti Lietuvos politika ir apskritai visa viešoji erdvė. Tik diktatūros bijo atviro diskurso ir konflikto, mėgaudamosi apgaulingos vienybės, vienos nuomonės fikcija.

Narystė NATO ir ES Lietuvos Vakarais nepavertė. Tai rodo milžiniška korupcija, administracinis atsilikimas, politikos intelektualinis skurdas ir universitetų nepajėgumas konkuruoti su Vakarais, versle vyraujantis menkos pridėtinės vertės kūrimas, nuolatinis žemės, miškų ar kapitalo savininkų sluoksnio teisinis bei ekonominis persekiojimas, primityvus sunkmečio problemų sprendimus, didinat piliečių ir verslo bendrovių mokesčių naštą. Tokia valstybė nėra Vakarai, kurie taip pat nėra tobuli, bet mums demokratijos, pliuralizmo ir politinių debatų gylio požiūriu – nepasiekiami.

Tai didžiausia Lietuvos politikos ir intelektualinio elito problema – negebėjimas sukurti ir palaikyti tokių viešųjų debatų, kuriuos stebėdami ir dalyvaudami net ir menko intelektualinio pasirengimo piliečiai galėtų pradėti adekvačiai suvokti Rytų ir Vakarų skirtumus ir patys apsispręsti, kur jie siekia gyventi.

Šios didžiausios mūsų problemos uždrausdami Kremliaus kanalus neišspręsime, jei nesugebėsime savo viešosios erdvės, žurnalistikos, kultūros, politinių debatų pakylėti į lygmenį, kuriam esant jokia Kremliaus propaganda nebebus įdomi.

"Veido" archyvas

Pokario Europos socialinės valstybės modelis sukūrė perteklinį vartojimą ir iš mokesčių mokėtojų pinigų gyvenančio visuomenės sluoksnio nesuvokimą, kokia yra tikroji pinigų kaina ir kaip jie sunkiai uždirbami.

Graikija, Portugalija, Airija savo nacionalinėje politikoje kopijavo ekonomiškai ir technologiškai pajėgių Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos bei Skandinavijos valstybių socialinius modelius, ir tai jas privedė prie bankroto.

Panašiu keliu žengia ir Lietuva, savo politiniame ir ekonominiame gyvenime bandydama atkartoti senosios Europos socialinio modelio kūrimą, bet neturinti tam nei finansinių galimybių, nei administracinio ar politinio intelekto.

Didelė dalis senosios Europos intelektualų jau nebeabejoja, kad netrukus išauš ta diena, kai politikai turės pripažinti, jog susikaupusios valstybių skolos negali būti sumokėtos, o po Antrojo pasaulinio karo sukurti socialinės gerovės valstybių modeliai žlugo.

Politikai tą dieną bando nukelti vis toliau ir toliau. Ar toli ta “paskutinio teismo” diena? Prognozės įvairios. Apie papildomos finansinės pagalbos būtinybę pranešė Graikija, Airija, Portugalija. Šių valstybių skolos dar leidžia kurti gelbėjimo planus. Yra pagrindo manyti, kad į nesėkmių sąrašą paklius Ispanija, o vėliau ir Italija. Ir tada liepto galas.

Prašomos paramos ar garantijų pinigų sumos pasieks tokią ribą (keli trilijonai eurų), kad joks sėkmingesnių ir atsakingesnių valstybių politikas nebeišdrįs kišti rankos į mokesčių mokėtojų kišenę tam, kad gelbėtų į beviltišką padėtį patekusias valstybes.

Ta diena gali ateiti anksčiau, nei tikimasi. Liepos 4 d. Vokietijos konstitucinis teismas nagrinės bylą dėl vokiečių mokesčių mokėtojų pinigų naudojimo Graikijos pagalbai. Taigi dar vasarą gali būti padėtas taškas. Pasitraukus ES finansų lokomotyvui Vokietijai, gelbėjimo planai žlugs.

Vokietijos vyriausybė turi savo planą. Čia raginama priversti privačius investuotojus, kurie daug metų pelnėsi iš spekuliacijų obligacijomis, dalyvauti Graikijos gelbėjimo plane, kuriam reikia vėl mažiausiai 120 mlrd. JAV dolerių. Pagal Vokietijos planą dabar išpirkti obligacijas investuotojai turėtų nukelti šį reikalavimą septyneriems metams.

Europos centrinis bankas, jau turintis milijardus eurų Graikijos vyriausybės obligacijų, tam prieštarauja, nes bijo, kad tai sumenkins visų investuotojų kreditų reitingus ir sukels privatiems investuotojams bankroto grėsmę. To nenori ir Prancūzija, kurios didieji bankai “Societe Generale”, “BNP Paribas” yra dideli Graikijos obligacijų savininkai.

Graikijos obligacijų užkratas yra pasiekęs ir Vokietijos bankus, bet daug mažesniu mastu. Nors vokiečiai taip pat norėtų, kad jų paramos Graikijai lėšomis pirmiausia būtų išperkamos Vokietijos bankų turimos obligacijos. Taigi Europa gelbėjimo planais pirmiausia bando rasti kelią, kaip pačiai nenudardėti į finansų bedugnę.

Iš kur atsirado tie trilijonai eurų skolų? Tais pinigais daug dešimtmečių buvo finansuojamas Europos socialinis modelis. Politika, virtusi socialine gerove, ekonomiškai stipriose ir technologiškai pažangiose valstybėse buvo patraukli visiems. Bet ne visiems pagal kišenę ir sugebėjimus.

Tai šiandien jau ne pagal kišenę ir Vokietijai, Prancūzijai, Didžiajai Britanijai ar Skandinavijos valstybėms. Dėl globalizacijos proceso senosios Europos darbo vietos, ilgai finansavusios dosnų Europos socialinį modelį, “emigravo” į Rytus. Šiandien Rytuose, o ne Europoje, kuriamos naujos technologijos ir gaminamos masinio vartojimo prekės, kurias vartoja visas pasaulis.

Bandant įvertinti, koks šiandien yra Lietuvos valstybės efektyvumas, palyginti su Azijos valstybėmis, galima pateikti tokį pavyzdį. “Samsung” korporacija, kuri šiandien gamina moderniųjų technologijų prietaisus ir jais prekiauja visame pasaulyje, technologiškai valdo visą savo gamybos procesą. T.y. geba sukurti viską, pradedant nuo puslaidininkinių medžiagų, iš jų pagamintų elektronikos elementų, jų pagrindu pagamintų televizorių, mobiliųjų telefonų, juose naudojamos sudėtingos modernios programinės įrangos ir baigiant rytdienos technologijomis, kuriant talpųjį akumuliatorių būsimam elektromobiliui.

“Samsung” korporacijoje dirba 200 tūkst. žmonių. Jų per metus sukurta produkcija vertinama 140 mlrd. dolerių. Lietuvoje gyvena 3 mln. gyventojų. Mūsų metinis BVP pernai buvo šiek tiek didesnis nei 30 mlrd. dolerių. Reikės ypatingų pastangų, norint bent kiek sumažinti šį skirtumą.

Ar valstybė, kuri nesugeba baigti statyti Valdovų rūmų, neįstengia išspręsti medicinos atliekų deginimo problemos, kelerius metus negali pradėti statyti gamtinių dujų importo terminalo, vis dar tebeturi vieną didžiausių skaičių pasaulyje tūkstančiui gyventojų policininkų, medikų ir mokytojų, turi teisę kurti ambicingus planus statyti atominę elektrinę, dar nežinodama, kokiomis lėšomis bus uždaryta senoji?

Šiuo požiūriu Andriaus Kubiliaus Vyriausybė sprendžia iš principo neišsprendžiamą problemą: kaip išmaitinti nuolat brangstantį ir didėjantį viešąjį sektorių visai kitu tempu didėjančiu šalies biudžetu.

Vakarų pasaulis iš savo padėties mato išeičių. Pirma, viešasis sektorius turi išmokti veikti efektyviai – su mažiau lėšų atlikti daugiau ir kokybiškesnių paslaugų pirmiausia sveikatos apsaugos ir švietimo srityje, antra, verta persvarstyti, kiek šalies piliečių gali būti remiami mokesčių pinigais. Ar turime remti visus tuos, kuriems neatsakingi mūsų politikai per 21 nepriklausomos valstybės metus prikūrė nerealių lūkesčių, ar tik tuos, kuriais tikrai privalome pasirūpinti? Dar XIX a. Otto von Bismarcko sugalvota socialinė parama vargšams visoje Europoje tapo išmokomis net ir viduriniam sluoksniui. Europos intelektualai formuluoja būtiną tranzito procesą iš didelio viešojo sektoriaus į mažą, bet efektyvų viešąjį sektorių ir iš mažos visuomenės į didelę visuomenę.

Jei Lietuvos valstybės funkcionavimo efektyvumo klausimas nebus išspręstas, nėra jokios galimybės sustabdyti masinę emigraciją, išvengti bankroto dėl augančios valstybės skolos ir išlaikyti piliečių lojalumą savo valstybei. Talentas ir kapitalas šiandien yra pačios mobiliausios sąvokos. Dėl jų konkuruoja visas pasaulis. Lietuva šiandien šią konkurencinę kovą pralaimi.

"Veido" archyvas

Nustatyta, kad privatizuojant bendrovę “Alita” elgtasi neteisėtai ir nesąžiningai, taip pat padaryta didelė žala. Taigi teoriškai kažkas turėtų būti dėl to kaltas, bet Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad kaltų nėra.

Praėjusią savaitę Aukščiausiasis Teismas (AT) priėmė galutinį sprendimą (2011 06 07) “Alitos” privatizavimo istorijoje. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius kaltino Povilą Milašauską savo veiksmais padarius didelę žalą valstybei ir pažeminus Lietuvos valstybės įvaizdį užsienio verslininkų akyse. Valstybės turto fondo (VTF) vadovas kaltintas pasirašęs dokumentus, kuriais neteisėtai iš konkurso buvo pašalintas Italijos verslininkas Luigi Bosca. Prokuroras padarė viską, kad milijoninę žalą valstybei padaręs valdininkas atlygintų žalą. Bet AT baudžiamosios bylos teisėjai nusprendė, kad buvęs VTF generalinis direktorius P.Milašauskas alkoholio bendrovės privatizavimo byloje nepadarė nieko, dėl ko galėtų būti pripažintas kaltu. Teismas atmetė ir 1,7 mln. Lt ieškinį.

Šioje byloje buvo galima tikėtis, kad AT bus sukurtas valstybės tarnautojų atsakomybės už neteisėtus veiksmus baudžiamasis precedentas. Po tokio sprendimo jau tiek visa visuomenė, tiek valstybės tarnautojai, tiek teismai galėtų aiškiai žinoti, koks valdininkų elgesys yra baustinas, o koks ne. Kai aukščiausią teisminę instanciją pasiekia byla, kurioje figūruoja VTF fondo generalinis direktorius, o ant Vyriausybės nutarimo, prieštaraujančio Konstitucijai, puikuojasi Algirdo Brazausko parašas, tai yra tas atvejis, kuris turi patekti į Lietuvos valstybės teisingumo istoriją, aiškiai suformuluojant, kas yra kas, kas yra kaltas ir kaip turi už tai atsakyti. Tai valdininkijos elgesio vadovėlinis atvejis, iš kurio kelios lietuvių kartos galėtų mokytis, kaip galima ir kaip negalima elgtis dirbant valstybės tarnyboje bei politikoje.

Bet taip neatsitiko. Iš AT sklinda migla. AT baudžiamojoje byloje negirdi savęs, tą pačią problemą spręsdamas civilinėje byloje (2006 10 10). Visuomenė turi pagrįstą teisę suprasti, kodėl AT civilinėje byloje nusprendžia, kad privatizuojant “Alitą” P.Milašauskas “elgėsi nepagrįstai ir nesąžiningai”, L.Bosca “pašalintas iš šių derybų be pakankamos priežasties”, VTF “neteisėti veiksmai yra nepagrįsti ir nesąžiningi”, “turi būti taikoma atsakomybė už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą nuostolių atlyginimo forma”. O tų pačių faktinių aplinkybių byloje baudžiamosios bylos teisėjai tvirtina, kad “P.Milašauskas pasirašydamas įsakymą “Dėl AB “Alita” privatizavimo” siekė veikti teisėtai, nesuvokė ir nenumatė žalingo savo veiksmų pobūdžio. Nesant įrodytų šių aplinkybių, negali būti konstatuota tyčinė P.Milašausko kaltė, ir tai yra pagrindas jį išteisinti.” Kuriuo Aukščiausiuoju Teismu tikėti?

Pasitikėjimą Lietuvos teisingumu dar labiau komplikuoja tai, kad šioje “Alitos” privatizavimo byloje priimtas ir Konstitucinio Teismo nutarimas. Jo verdiktas tiesus ir aiškus: A.Brazausko Vyriausybės priimtas nutarimas, kuriuo L.Bosca pašalintas iš privatizavimo konkurso, prieštarauja Privatizavimo įstatymui ir Konstitucijai. Vyriausybei priminta tai, kas lyg ir turėtų būti aišku demokratine ir teisine save laikančios valstybės Vyriausybei: ji negali laisvai spręsti, taikyti įstatymą ar ne, jos pareiga įstatymus vykdyti.

Taigi valstybei žala padaryta, elgtasi nesąžiningai ir neteisėtai, bet kaltų nėra. Kodėl taip atsitiko? Dalis teisininkų argumentuotų, kad baudžiamoji ir civilinė bylos yra visiškai skirtingi dalykai ir vienodo teisingumo čia negalima tikėtis. Bet vargu ar atsiras daug norinčiųjų tikėti šia teisine migla. Žiūrint paprasto ir sąžiningo piliečio akimis, tai visiškas absurdas. Jei elgtasi neteisėtai ir nesąžiningai, padaryta didelė žala, tai kažkas turi būti dėl to kaltas.

Kyla pagrįsta abejonė, ar tikrai pačios aukščiausios Lietuvos instancijos teisėjai nori, kad visuomenė juos suprastu ir jais pasitikėtų. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius iš visų tribūnų garsiai prisiekinėja, kad teisėjai to nori. Skaitant AT sprendimą susidaro priešingas įspūdis.

Jeigu paliktume ramybėje faktą, kad AT, spręsdamas vieną bylą, nenori girdėti savęs kitoje byloje ir baudžiamosios bylos teisėjai teisingai nustatė P.Milašausko psichinį santykį su jo padarytais veiksmais, t.y. priimtume AT baudžiamosios bylos teisėjų įsitikinimą, kad P.Milašauskas elgėsi sąžiningai bet neapdairiai (priešingai, nei mano AT civilinės bylos teisėjai), ir sutiktume su tuo, jog tinkamas tyčinės nusikalstamos veikos įrodymas yra valdininko sąžiningas prisipažinimas, kad jis elgėsi nesąžiningai tyčia, vis dėlto kyla esminis klausimas: kokia yra Lietuvos piliečių ir Lietuvos politikų valia vertinant valstybės tarnautojus, piktnaudžiavusius tarnybine padėtimi arba viršijusius savo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė? Ar jie sutinka, kad valstybės tarnautojai būtų baudžiami tik už tuos neteisėtus veiksmus, kuriuos padaro tyčia, ar vis dėlto baudžiamąja atsakomybe turėtų būti vertinami ir tie veiksmai, kurie padaryti dėl neatsargumo?

Gal valstybės patirtai žalai atlyginti priteisti iš žioplų valdininkų milijonines sumas būtų neproporcinga nuobauda, bet ar neturėtų būti tokiems neapdairiems valdininkams užkirstas kelias tarnauti valstybės tarnyboje bent tam tikrą laikotarpį? Vargu ar į šį klausimą sulauksime teismų atsakymo. Mūsų teisėjai skendi glosų ir kodeksų džiunglėse ir vargiai patys turės drąsos atsakyti į šį klausimą (teisinių priemonių tam turi). Į šį klausimą turi atsakyti Seimo nariai.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime ragina “pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač – parsidavėlius. To reikia, kad apvalytume valstybės tarnybą, kad išguitume iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais ir nuosprendžiais. O baisiausia – žmonių pasitikėjimu valstybe.” Kodėl Aukščiausiasis Teismas mano kitaip?

"Veido" archyvas

Latvijos prezidentas Valdis Zatleras, pasinaudojęs jam Konstitucijos suteikta teise, paleido parlamentą. Tokį prezidento sprendimą dar turės patvirtinti piliečių referendumas. Nebus perdėtai pasakyta, kad tokia parlamento paleidimo galimybė seniai yra ne tik latvių ar lietuvių, bet ir nemažos dalies senosios Europos valstybių piliečių besiformuojanti politinė valia. Piliečiai dažnai yra priversti taikstytis su parlamentarų cinizmu, peraugančiu į prasčiokišką chamizmą.

Ar piliečiai turi teisę tiesiogiai kontroliuoti savo parlamentą? Ar galimybė paleisti parlamentą Konstitucijoje turi būti numatyta tik ypatingais atvejais?

Ciniškas mėgavimasis valdžios olimpo privilegijomis ir nenoras bei nesugebėjimas spręsti piliečių problemų, ieškoti efektyvių būdų, kaip suteikti šalies ekonomikai, socialiniam gyvenimui progresyvią kryptį, kasdieniai partiniai skandalai bei tokių “parlamentarų” savo gretose, kaip Aleksandras Sacharukas ar Evaldas Lementauskas, išsaugojimas atvedė svarbiausią Lietuvos demokratijos instituciją Seimą į gilią krizę. Koks yra šalies parlamento teisėtumas, jei juo pasitiki vos keli procentai rinkėjų?

Tokia sudėtinga arba apskritai gyvenime niekada nerealizuojama parlamento paleidimo galimybė, kaip tai numatyta LR Konstitucijoje, yra aiškinama politinio stabilumo praradimo pavojumi. Bet ar politinis stabilumas yra didesnė vertybė nei piliečių pasitikėjimas savo parlamentu? Ar tikrai parlamentarai savo kadencijos metu gali elgtis kaip ciniški politiniai prekeiviai, būdami visiškai ramūs, kad prieš juos piliečiai niekada negalės užsimoti Damoklo kardu?

Prezidentas V.Zatleras net esant sunkiai Latvijos ekonomikos ir socialinės sistemos padėčiai priėmė sprendimą neleisti parlamentui toliau dalyvauti prekybos parlamentaro imunitetu turguje ir išvaikė jo prekeivius. Tokiu savo žingsniu paaukojęs savo prezidentinę karjerą, šis politikas visam demokratiniam pasauliui parodė, kaip reikia elgtis parlamentui peržengus visas ribas.

Padėtis Lietuvos ir Latvijos parlamentuose panaši. Tiek mūsų, tiek latvių parlamentarai, gindami savo kolegas nuo baudžiamojo persekiojimo, nepanaikina jiems parlamentaro imuniteto. Kodėl parlamentarai taip elgiasi? Ar jie siekia apsaugoti “nekaltus” parlamentarus nuo teisėsaugos rengiamų sąmokslų prieš parlamentarizmą? Vargu ar rasime galinčių patikėti šia kvailyste. Balsavimo dėl imuniteto panaikinimo fone tarpsta užkulisinės politinės manipuliacijos.

Vyksta politinis turgus. Partija padėjusiems apginti savo narį padės išsaugoti kito partijos nario postą ministerijoje ar savivaldybėje, suteiks paramą dėl kitų partinių interesų balsuojant už vieną ar kitą įstatymo projektą.

Taip veikiančio parlamento kadencijos politinis “stabilumas” nėra jokia vertybė. Ant jo turėtų kristi Damoklo kardas. Ar atsiras pakankamas skaičius padorių Lietuvos politikų, norinčių atsiriboti nuo tokio parlamentarizmo ir rasti būdų, kaip realizuoti Konstitucijoje numatytą parlamento paleidimo procedūrą?

"Veido" arvchyvas

JAV prezidentas Barackas Obama praėjusią savaitę Jungtinės Karalystės parlamente priminė lyderystės prasmę ir lyderių pareigas bei atsakomybę. “Jei nežinai, kuris tavo uostas, joks vėjas nėra palankus”, – ši Lucijaus Anėjaus Senekos mintis, pasakyta prieš du tūkstančius metų Romoje, šiandien vis dar aktuali Lietuvoje. Tiesa, pas mus ji visada buvo aktuali. Mūsų menkai išsilavinusi, neambicinga ir neišprususi politinė klasė šalį valdo kaip ugniagesių komanda – laukia eilinio gaisro ir lekia jo gesinti, dažnai nespėja, ir po gaisro lieka tik pelenų krūva. Tokioje pelenų krūvoje nenorintys gyventi lietuviai bėga iš savo šalies.

Lietuvos skolinimąsi per sunkmetį kasmet po 10 mlrd. Lt būtų galima pateisinti tokiu atveju, jei bent trečdalis šios sumos būtų ne pravalgoma, o investuojama į technologijas ir gamyklas, kurios po kelerių metų galėtų virsti į eksportuotojus ir maitinti pensininkus bei kitas mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas visuomenės grupes.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš kitų pasaulio valstybių, kurios po Antrojo pasaulinio karo kėlėsi iš griuvėsių? Vakarų Europos valstybės naudojosi dosnia JAV Marshalo plano pagalba, kuri padėjo per porą dešimtmečių sukurti gerovės valstybes, taip pat sukurti naują pramonę, ir šiandien tebemaitinančią senąją Europą.

O štai Pietų Korėja nukentėjo ne tik nuo Antrojo pasaulinio, bet ir nuo kruvino pilietinio karo. Šalis buvo beveik visiškai sugriauta, bet šiandien ji aukštumoje, jos eksportuotojai – “Samsung”, LG, “Hyundai”, “Kia” ar “SsangYong” klesti. Šie pačias moderniausias technologijas naudojantys koncernai eksportuoja daugiau nei 95 proc. savo produkcijos.

Daug kam gali pasirodyti paradoksalu tai, kad šias tarptautines kompanija daugelio kadencijų Korėjos vyriausybės augino dirbtiniu būdu šiltnamio sąlygomis. Valstybiniai bankai buvo įpareigoti teikti pigias paskolas perspektyviems vietiniams gamintojams, galintiems sėkmingai konkuruoti globalioje rinkoje. Buvo pasirinktos nacionalinės ekonomikos kryptys – elektronika ir mašinų gamyba. Šiandien tos kompanijos savo valstybei atsilygina milijardiniais mokesčiais ir milijonais darbo vietų.

Vis labiau aiškėja, kad strateginio Lietuvos plano neturinti mūsų politinė klasė, pasirinkusi gaisrų gesinimo taktiką, Lietuvos valstybės progreso keliu nuvesti negali. Kas šalyje turėtų pasikeisti, kad politikai ir valdininkija suvoktų savo misiją ir, radę laiko tarp gaisrų gesinimo, bandytų formuluoti, kaip Lietuvos valstybė turėtų atrodyti po dešimties ar dvidešimties metų? Ar tai gali padaryti dabartiniai politikai? Ar turi ateiti kažkokie kiti, intelektualiai pajėgesni, mažiau ciniški, norintys ne tik užimti postus, bet ir atlikti tiems postams paskirtus darbus?

Bet Lietuvos rinkėjai nėra reiklūs, jie leidžia politinei klasei gyventi savo gyvenimą, neatliekant svarbiausio darbo – Lietuvos valstybės ateities projektavimo.