"Veido" archyvas

Praėjusią savaitę viešojoje erdvėje europarlamentaras Leonidas Donskis pranešė apie tai, kad Lietuvos Respublikos VSD sekė Rusijos laikraščio “Novaja Gazeta” žurnalistę, žmogaus teisių gynėją Oksaną Čelyševą bei jos kolegą Arkadijų Babčenką. Pokalbių turinys lėmė tai, kad jau viešu skandalu tapusioje byloje terorizmu kaltinama Eglė Kusaitė (dabar esanti vėl laisvėje) buvo suimta.

2011 m. balandžio 18 d. Europos Parlamento komisija paskelbė ataskaitą, kaip Europos Sąjungos valstybės vykdo EP direktyvą užtikrinti žmogaus privataus gyvenimo apsaugą. Komisijos ataskaitoje sakoma, kad Lietuvos pareigūnai 2008 m. 85 315 kartų kreipėsi į komunikacijų priemonių operatorius, prašydami suteikti slaptos informacijos apie privačių asmenų naudojimąsi mobiliuoju ryšiu. Vokietijoje, turinčioje 82 mln. gyventojų, dėl tokios informacijos kreiptasi apie 12 tūkst., Suomijoje, kurioje šiandien gyvena apie 5,2 mln. gyventojų, kreiptasi tik 4 tūkst. kartų.

Ar ši informacija teisinga? Ar ji tiksli? Ar tokie veiksmai pateisinami demokratinėje Lietuvos valstybėje? Gal tam yra rimto ir svarbaus pagrindo? Į šiuos klausimus negauname jokių atsakymų.

Ar ši informacija nėra tokio reikšmingumo ir skandalingumo, kad į ją tučtuojau turėtų sureaguoti Teisėjų tarybos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, generalinis prokuroras Darius Valys, Valstybės saugumo departamento vadovas Gediminas Grina, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras ar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas?

Ne visiems Lietuvoje suprantama valstybės institucijų ir jų vadovų legitimumo sąvoka. Kokia šios sąvokos prasmė?

Kodėl ji kilusi iš teisės? Tai asmens ar organizacijos galimybės pagrįstai veikti demokratijoje, kaip visuomenėje pripažintam ir turinčiam pasitikėjimą asmeniui ar organizacijai. Tai yra tas klausimas, kuris pirmiausia turėtų rūpėti padoriems bei jautriems ir piliečių reikalams atsidavusiems valstybės institucijų vadovams. Kaip tik dėl šios priežasties, patys pripažindami, kad yra netekę legitimumo, patekę į asmeninius skandalus, bet išlaikę pilietinį ir politinį padorumą, Vakarų politikai iškart palieka savo postus. Kodėl Lietuvoje mūsų naujajai politinei ir valdininkijos klasei legitimumą atstoja prasčiokiška arogancija?

Politikoje taip visada buvo ir, matyt, visada bus, kad vienomis institucijomis ir vadovais pasitikima labiau, o kitomis ir kitais – mažiau. Taigi vienų legitimumas aukštas, kitų – žemas. Turintieji aukštesnį legitimumą neturi didesnių konstitucinių teisių, nei jiems nustatyta Konstitucijoje, o turintiems žemesnį legitimumą negali būti apribotos jų konstitucinės teisės. Bet turintieji aukštesnį legitimumą gali nustatyti valstybės veiklos standartą, politikų ir valdininkų elgesio bei jautrumo viešiesiems reikalams standartą.

Ar šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė neturėtų priminti šių institucijų vadovams jų konstitucinės pareigos tarnauti Lietuvos žmonėms ir paaiškinti visuomenei, kas atsitiko, kad Lietuva ritasi policinės valstybės keliu.

"Veido" archyvas

“Ar taip atrodo teisingumas?” – klausia ne vienas pasaulio žurnalistas ir tarptautinės teisės ekspertas. Osama bin Ladenas nužudytas. Amerikiečiai švenčia. Tiek JAV patriotams, tiek 9/11 atakos aukų artimiesiems tai didi diena. Likviduotas didžiausias jų priešas. Bet yra rimtų abejonių, ar tokia JAV specialiųjų pajėgų operacija įvykdyta nepažeidžiant tarptautinės ir karo teisės.

Kelno universiteto tarptautinės teisės profesorius Clausas Kressas laikosi nuomonės, kad pagal šiandien galiojančią tarptautinę teisę JAV kariai turėjo sulaikyti O.bin Ladeną ir pristatyti teismui. Jis galėjo būti nukautas tik tuomet, jei JAV kariai sulaikydami būtų turėję gintis nuo ginkluoto atsako.

Ne viskas, ką JAV laiko karu, pagal tarptautinę teisę yra karas. Karu su terorizmu tikrai gali būti laikoma NATO operacija Afganistane, kur “Al Qaeda” laikė savo karines bazes ir karių rengimo stovyklas. Karo teisė leidžia kariauti su jokiai valstybei nepriklausančiais kombatantais, teroristinių organizacijų dalyviais, organizuotais į atskirus padalinius ar duodančiais komandas kitiems teroristams. Nėra jokių abejonių, kad anksčiau O.bin Ladenas buvo toks kombatantas. Bet yra daug abejonių, ar toks statusas gali būti taikomas O.bin Ladenui šiandien. Ir apskritai nėra žinoma, ar šiandien O.bin Ladenas vadovavo kokiam nors “Al Qaedos” padaliniui, ar duodavo įsakymus.

Kaip paaiškėjo, garsusis teroristų lyderis nebuvo net ginkluotas. Kodėl JAV karinio laivyno specialiųjų pajėgų kariai jo nepaėmė į nelaisvę ir nepristatė į teismą? Ar JAV administracija nebemano, kad ir jos veiksmams galioja teisė, o jos tarptautinėms operacijoms – tarptautinė teisė?

2009 m. JAV prezidentas Barackas Obama CŽV uždraudė naudoti brutalius tardymo metodus, kai kaliniams taikomi skandinimo imitavimo kankinimai. Taip JAV prezidentas pademonstravo savo požiūrį į ankstesnio prezidento George’o W.Busho kovos su terorizmu metodus ir buvo pripažinęs, kad tokie metodai nedavė laukiamų rezultatų bei rimtai pakenkė JAV prestižui. Tokiais būdais išgauta informacija būdavo miglota ir netikra arba netiksli. Operacija Pakistane likviduojant O.bin Ladeną parodė, kad kovoje su terorizmu JAV, nepriklausomai nuo to, kas sėdi Baltuosiuose rūmuose, taiko pačių teroristų metodus.

Kodėl toks iššūkis tarptautinei ir karo teisei yra labai pavojingas ir smerktinas? Tokie pusiau ar visai neteisėti kovos su priešu metodai, be jokios abejonės, bus panaudoti ne tik demokratinių valstybių, bet pirmiausia diktatūrų. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ar Rusijos premjeras Vladimiras Putinas taip pat galės naudoti panašias priemones prieš savo “priešus”. Iš teisingumo įvykdymo grandinės eliminavus jo šerdį – teismą, diktatoriams atsiveria neribotos galimybės. Tokia JAV kova su terorizmu neprisidės ir prie JAV ir viso arabų pasaulio santykių gerinimo.

Lietuvą palieka piliečiai ir kapitalas, o pagrindinės šalies politinės partijos – socialdemokratai bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, apsimesdami, kad nieko reikšmingo nevyksta, užsiima savo pasenusiomis ideologinėmis maldelėmis. Vieniems poteriauti nuobodu, tai pradeda garsiai rėkauti, norėdami patraukti nuobodžiaujančių ir į savo reikalus įnikusių piliečių dėmesį.

Socialdemokratai vis primena savo progresinių mokesčių idėją, nors patys gerai supranta, kad tai neleis sukaupti reikšmingų lėšų, nes daug uždirbančiųjų Lietuvoje labai mažai, be to, tai peilis po kaklu užsienio investicijoms. Gal kas ir gali pagalvoti, kad progresiniai mokesčiai – socialdemokratų ideologinis principas ir jie nuosekliai siekia jį įgyvendinti. Bet nėra jokio nuoseklumo ar rimtumo. Tiesiog mėtomasi progresinių mokesčių šūkiu. Tai tik socialdemokratų viešieji ryšiai, skirti išimtinai kairiųjų pažiūrų tautiečiams, vis dar puoselėjantiems viltį, kad jų nepritekliaus priežastis yra ne jie patys, o tie, kurie daugiau uždirba ar turi.

Gaila, kad tokie viešieji ryšiai išsiveržė iš Lietuvos politinio turgaus ir pasiekė solidžiojo “Forbes” žurnalo leidėjo Steve’o Forbeso ausis. Žala akivaizdi. Jau nebesvarbu, ar tokie mokesčiai bus, ar nebus Lietuvoje įvesti, – pasaulis išgirdo, kad Lietuvos politikai turi ketinimų tokius mokesčius įvesti. Signalas aiškus: reikia stengtis vengti Lietuvos, nes čia investuodamas gali susidurti su dideliais mokesčiais.

O štai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai vis grasinasi apibrėžti šeimą tik kaip sutuoktinius ir vaikus.

Didžiausius reitingus tarp valdančiųjų turinti Seimo pirmininkė Irena Degutienė mano, kad “gyvename per daug liberalioje atmosferoje”. Nesugebantys tinkamai tvarkyti viešųjų reikalų politikai bando teisiniu reguliavimu spręsti piliečių asmeninį gyvenimą. Taip elgiasi rimta ir solidi partija. Ignoruoti socialinę realybę, kurioje vyrauja šeima, kaip vyro ir moters bendro gyvenimo būdas, bet vis daugėja vienišų mamų ir tėčių bei kartu gyvenančių homoseksualų, yra ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Nepilnos ar netradicinės šeimos pasijus diskriminuojamos ar net civiliniu požiūriu kriminalizuojamos, jei tokia valdančiųjų politikų pasiūlyta šeimos sąvoka ne tik atsiras šeimos įstatymuose, bet ir bus kaip prioritetas skirtingai socialinei paramai ar kitokiai valstybės paramai. Lietuvoje nepilnose šeimose gimsta 28 proc. visų vaikų, o ES vidurkis siekia 35 proc. Ir jokia partinė reguliacija šio proceso pakeisti negali.

Taip tiek kairieji, tiek dešinieji tiesiog bando dirginti savo elektorato erogenines zonas. Akivaizdu, kad šiandien iš Lietuvos emigruojantys piliečiai jau ieško ne tik sotesnio gyvenimo, bet ir Vakaruose realiai egzistuojančios liberalesnės aplinkos, pagarbos žmogui.

Rusija ir Baltarusija valstybių gerovės reitinge aplenkė Lietuvą. Pagal naujausią “Gallup” tyrimą, geriausiai piliečiai jaučiasi Danijoje. Net du trečdaliai jos gyventojų yra patenkinti savo gyvenimo kokybe. Baltarusijoje tokių piliečių – 57 proc., Rusijoje – 58 proc., o lietuvių – tik 20 proc. Taigi du dešimtmečius gyvendami nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, rinkos ekonomikos ir liberalios demokratijos sąlygomis lietuviai yra mažiau laimingi nei diktatūros sąlygomis gyvenantys baltarusiai ar valstybinio oligarchinio kapitalizmo ir Kremliaus autoritarizmo sąlygomis gyvenantys rusai.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl lietuviams laisvės ir demokratijos sąlygos mažiau priimtinos nei baltarusiams ir rusams diktatūra?

Pirma, kaip rodo daugelio pasaulio valstybių piliečių apklausos, žmonės savo gerovę yra linkę lyginti su kitais, o ne vertinti savo asmeninius pojūčius ir gyvenimo kokybės gerėjimą. Kol gyvenome Sovietų Sąjungoje, jautėmės pranašesni už baltarusius, rusus ar uzbekus. Šiandien užsimezgė daugybė ekonominių, socialinių, kultūrinių ryšių su Vakarų valstybėmis – Didžiąja Britanija, Vokietija, Prancūzija. Akivaizdu, kad mūsų ekonominis ir socialinis gyvenimas daug prastesnis, ir tai blogina mūsų savivertę.

Antra, susiduriame su rimta demokratijos broko problema. Piliečiai, ilgai buvę sovietinės tvarkos įkaitais, kai niekam nerūpėjo nei jų iniciatyva, nei nuomonė, sunkiai skinasi kelią naujojoje Lietuvoje. Politikai be skrupulų savinasi visą politinę valdžią, nesvarbu, kiek turi gebėjimų ja racionaliai naudotis bendriesiems interesams. Iš žmonių tiesiog atimtas tikėjimas, kad jie pajėgūs ką nors pakeisti.

Trečioji problema yra neteisinga ekonominė orientacija, kuri rodo, kad tik keli procentai lietuvių pasinaudojo didžiąja kapitalizmo privilegija – samdyti save, susikurti verslą ir mėgautis tikrąja žmogaus laisve, tampant mažai priklausomam nuo šalies politikos, valstybės socialinės paramos sistemos. Daug metų sociologinės apklausos teberodo, kad dauguma jaunų lietuvių nori rinktis darbą valstybiniame, o ne privačiame sektoriuje.

Ir ketvirta – viešojo gyvenimo, žiniasklaidos kokybė ir gebėjimas tinkamai reflektuoti šalies progresą, jos pokyčius. Vargu ar dar kurioje valstybėje yra tiek nekvalifikuotų, piktų, paviršutiniškų ir prastai išsilavinusių žmonių, kiek jų esama Lietuvos politikoje ir žiniasklaidoje. Jie kuria nuotaiką, šalies politinį klimatą. Ką jie gali sukurti?

Ir didžiausia problema – kad Lietuvos viešoji politika, gyvenant trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį, tebekuria lūkesčius, kurių ji nesugeba įgyvendinti arba jų įgyvendinimas Lietuvoje artimiausiu metu apskritai neįmanomas. Jiems žlungant, nepasitenkinimas savo valstybe tik didėja.

Pasiekėme naują santykių su savo bendrapiliečiais – Vilniaus krašto lenkais – ribą. Jų politinis lyderis ir vedlys Valdemaras Tomaševskis ragina ne lenkų tautybės Lietuvos piliečius integruotis į Lietuvos valstybę, o Vilniaus krašto lietuvius integruotis į lenkišką Vilniaus krašto aplinką.

Maža sniego gniūžtė nuo kalno judėjo pamažu. 1994 m. pasirašoma Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybinė sutartis. Dažni Lietuvos valstybės vadovų pažadai tuoj leisti lenkams lietuviškuose pasuose rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis, atskiruose Vilniaus krašto rajonuose, kuriuose gyvena 60 ar 70 proc. lenkų tautybės Lietuvos piliečių, leisti vietovių ir gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis, sparčiau grąžinti žemę jų savininkams Vilniaus krašte taip ir nebuvo įgyvendinti. Nors niekas negali suformuluoti, koks pavojus ištiks Lietuvos valstybę, jei lietuviškame pase bus lapas, kuriame lenko pavardė bus parašyta lenkiškai, ar atsiras dvigubi gatvių pavadinimai.

Gėda dėl tų lietuvių, kurie vis dar nesupranta, kad Vilniaus kraštas lenkų tautybės mūsų bendrapiliečiams yra jų tikroji tėvynė ir kitos jie neturi. Dar turime ir tokių, kurie tebepuoselėja viltis išaiškinti Vilniaus krašto lenkams, kad jie nėra lenkai. Tokiems lietuviams jau niekas nepadės. Jei mūsų krašte XXI a. dar gyvena žmonių, kurie nesuvokia, kad žmogus turi teisę save priskirti tai tautybei, kuriai jis pats nori, o ne tai, kuriai norėtų lietuviai. Turime rimtai susimąstyti, ar su taip galvojančiais piliečiais Lietuva apskritai gali būti priskirta civilizuotų valstybių šeimai. Ne tik nuo lietuvių, bet ir nuo visų mūsų tautinių mažumų – lenkų, žydų, rusų, baltarusių priklauso Lietuvos valstybės išlikimas. Jie gyvens Lietuvoje, tik čia gerai ir oriai jausdamiesi.
Prieš dvi savaites Seimas priėmė Švietimo įstatymo pataisas, kurios įpareigoja po dvejų metų lenkų mokyklų abiturientus laikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą. Bendra valstybinės kalbos abitūra visoms tautinėms mažumoms yra europinė vertybė. Jei turkas ar prancūzas Vokietijoje nori gauti Vokietijos abituriento atestatą, jis turi laikyti tokį pat vokiečių kalbos egzaminą kaip ir vokiečiai. Bet vėl turime lietuvišką bėdą – norime įgyvendinti gerą dalyką, bet darome tai kvailai. Kodėl Seimui reikėjo prievartauti lenkų dešimtokus ir gąsdinti, kad po dvejų metų jie turės laikyti tokį egzaminą, kokio nesitikėjo? Kodėl nebuvo galima padaryti ilgesnio pereinamojo laikotarpio, penkerių ar septynerių metų, kuris nieko nebūtų gąsdinęs ir žeminęs?

Politikams priimant kvailus sprendimus neabejotinai didės lenkų nusistatymas prieš Lietuvos administracinę sistemą, konstitucinę santvarką ir lietuvius. Ne tik mūsų bendrapiliečių, bet ir gyvenančių Lenkijoje, ypač tų, kurie, pasak Česlovo Milošo, dar tebegyvena užsikrėtę Lenkijos valstybės mesianizmu. Jau pademonstruota lenkų monolitinė konsolidacija Vilniaus rajono ir miesto savivaldybių tarybų rinkimuose.

Mūsų konfrontacija įgaus labai pavojingų formų. Neabejotinai lietuviškoje pusėje atsiras ultradešiniųjų partijų, kurių politinis moto bus “kova su lenkais”. Iki šiol rimto pagrindo po kojomis neturėję radikalai ras savo vietą po saule. O lenkai nei nuo jų bendro politinio spaudimo, nei nuo lietuvių ultradešiniųjų veiklos nesijaus laimingi ir orūs. Jų radikalizacija taip pat stiprės. Akivaizdu, kad vieną dieną tokie Lenkijos politikai kaip Radoslawas Sikorskis padės ant Lietuvos ir Lenkijos valstybių derybų stalo autonomijos klausimą.

Pasirodžius pirmiems gležniems ekonomikos atsigavimo ženklams valdantieji svarsto galimybę kitąmet nedidinant mokesčių ne tik atkurti pensijas, buvusias iki krizės, bet ir kelti atlyginimus dirbantiesiems valstybės tarnyboje bei viešajame sektoriuje. Taip valdančioji koalicija stengiasi neatsilikti nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės, pranešusios apie optimistinį šių metų Lietuvos BVP augimą ir ketinimus atkurti pensijas. Nors šalies Konstitucija tokių galių šalies vadovui nenumato, taip veikdama prezidentė bando išlaikyti Lietuvos politinio gyvenimo kontrolės iniciatyvą savo rankose ir suteikti Lietuvos politikai tam tikrą pozityvų pagreitį. Iniciatyvą pamažu prarandanti Andriaus Kubiliaus Vyriausybė dar tebegyvena narcisizmo laikotarpį, kuris pasireiškia savo veiksmų sunkmečio laikotarpiu tobulumo propagavimu.

Vis dėlto ar yra rimto pagrindo pradėti kurstyti pensininkų ir viešojo sektoriaus darbuotojų lūkesčius, kad gyvenimas netrukus pagerės ir bus galima grįžti į burbulinės ekonomikos laikų lygį?

Politikai, priimdami sprendimus, susijusius su viešaisiais finansais, turėtų tikrinti jų realumą, žvelgiant bent per dvi prizmes. Viena jų – didžiausia XXI a. Lietuvos valstybės tragedija, masinė darbingų, darbščių ir energingų piliečių emigracija, o kita – per dvejus sunkmečio metus 20 mlrd. Lt padidėjusi valstybės skola. Kitaip tariant, sunkmetis pragyventas sparčiai iš šalies bėgant piliečiams ir sąskaitas apmokant skolintais pinigais.

Politikams nereikėtų jaustis sukaustytiems Konstitucinio Teismo doktrinos, kuri įtvirtino pensiją kaip nuosavybę, dėl sukurtų teisėtų lūkesčių. Derėtų pasistengti naujos sudėties Konstituciniam Teismui suteikti galimybę peržiūrėti pensijų mažinimo ar didinimo ekonominio sunkmečio laikotarpiu doktriną. Valstybės skolos dydis ir emigracija pakankamai aiškiai nušvietė Lietuvos finansinę perspektyvą, ir tiek pensijų nuosavybė, tiek viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai dabar jau matomi visai kitoje šviesoje nei prieš dvejus metus.

Didžiausią nerimą visuomenei turėtų kelti tai, kad valdantieji politikai neatmeta galimybės svarstyti tokius sunkmečio ankstyvo “pabaigimo” planus, net jei tam reikės papildomai skolintis. “Valstybė visada skolinosi, skolinasi ir skolinsis, bet konkrečius skaičius turi pateikti Finansų ministerija. Po dviejų trijų savaičių ministerija turės 2012 m. prognozę”, – teigia valdančiųjų atstovas Algis Čaplikas.

Be realistinės Lietuvos finansinės perspektyvos plano iki 2020 m. mūsų politikai neturėtų pradėti švęsti ir stengtis dirbtinai grąžinti šalies finansinį gyvenimą į ekonominio burbulo metus. O svarstant apie sunkmečio pabaigą reikia rimčiau svarstyti, koks viešojo sektoriaus dydis atitiks nuolat mažėjantį mokesčių mokėtojų skaičių bent dešimties metų perspektyvoje. Jei to politikai nepadarys, tai gali atvesti valstybę į finansinę katastrofą, pasaulį ištikus naujai ekonominei krizei.

Sunkmetį pragyvenus energingai auginant valstybės skolą nereikėtų pamiršti, kad netesėtas svarbiausias A.Kubiliaus Vyriausybės pažadas – optimizuoti ir efektyvinti viešąjį sektorių.

Rašant apie politiką norisi išvengti stiprių žodžių. Norisi galvoti, kad analizuojant politiką reikia laikytis mandagumo ir pagarbos, išlaikyti kultūringą profesinę distanciją, pagarbą kritikuojamiems oponentams. Tai svarbu ir todėl, kad žurnalistika ir politika yra susisiekiantys indai. Jei žurnalistika nesuvokia ir nevertina politikos ir joje esančių žmonių pastangų bei veiksmų, politikos kokybė negerėja.

Abipusis pagarbos ir kultūringos profesinės distancijos demonstravimas galėtų pasitarnauti tiek vienai, tiek kitai gildijai ir padėtų kurti kokybiškesnę viešąją erdvę. Bet kaip to pasiekti? Kai retorikos lygis krinta žemiau juosmens, rimtai argumentacijai ir platesnei analizei vietos nėra. Kai iš viešosios erdvės dingsta argumentai ir erudicija, jos vietą užimą kretinizmas.

Kas yra žurnalistinis kretinizmas? Tai toks reiškinys, kad vos bakalauro laipsnį įgijęs jaunuolis kiekvienu savo straipsnių ar reportažų sakiniu “duoda į dantis” didžiulę politinę ar verslo patirtį sukaupusiems asmenims, visiškai nesuvokdamas nei bendro reiškinio, nei jo konteksto. Nejausdamas jokios pagarbos ir net nenorėdamas gilintis, kas pasaulyje ir Lietuvoje buvo nuveikta iki tol, kol jam Konstitucija ir žiniasklaidos priemonė suteikė žodžio laisvę. Be proporcijos ir perspektyvos jausmo žurnalistikoje apskritai nėra ko veikti, o šis jausmas ateina tik po ilgalaikio lavinimosi ir didelės ne tik profesinės, bet ir gyvenimo patirties.

Tik žurnalistiniu kretinizmu galima pavadinti praėjusios savaitės laidas ir reportažus apie Seimę įsiliepsnojusią diskusiją dėl Miškų įstatymo novelos, leidžiant dalyti miško masyvus po 0,2 ha ir leisti statytis sodybas. Stebint kolegų darbą susidaro įspūdis, kad Lietuvoje bandoma atkartoti Rusijos spalio revoliucijos įvykius, bet kokiomis priemonėmis susidorojant su miškų ir žemių savininkais, apribojant bet kokias jų teises naudotis savo turtu. Ir apskritai nesigilinant į tai, kad gal ateityje tik šitas 0,2 ha miške, prie ežero ar upės ir liks vienintelis tikras daugelio lietuvių ryšys su Lietuvos valstybe. Tai lyg ir turime interesą, kad atsirastų daugiau tokių, kurie norėtų ten kurtis ir gyventi.

Kita vertus, jei politika leidžiasi labai žemai, ką turi daryti žurnalistai? Išlikti orūs ir aukštomis natomis giedoti apie politikos kritimą? Ar bus išgirsti? Kalbant apie Lietuvos politiką, išvengti stiprių žodžių labai sunku. Tiesiog tenka vadinti reiškinius tiksliai, maždaug taip, kad būtų galima adekvačiai įvardyti, kokio intelektinio ir kultūrinio lygio yra tos politinės kalbos ir tie politiniai reiškiniai. Priešingu atveju gali prapulti pačių reiškinių esmė.

Kaip, jei ne politiniu kretinizmu, vadinti tai, ką šaltu veidu sako susisiekimo ministras, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis? Ministras ciniškai tvirtina, kad nors tarp jo vadovaujamos partijos rėmėjų yra juridiniai asmenys ir daug vieno verslo koncerno įmonių, tai nedaro jokios įtakos partijos ir ministro veiksmams.

Kaip ir praėjusiais metais Kovo 11-ąją Vilniaus gatvėmis pražygiavo kelios dešimtys jaunuolių su politiškai ir žmogiškai nekorektišku mūsų bendrapiliečių lenkų, rusų, žydų atžvilgiu šūkiu – “Lietuva lietuviams”. Ir mes tampame ne butaforinės ar sterilios, bet realios demokratijos valstybe. Net ir demokratijos, tolerancijos nepalaikančios idėjos Lietuvoje, kaip ir visame demokratiškame pasaulyje, gali būti viešai išreikštos. Šiemet reakcija į šį renginį ramesnė.

Be kelių kraštutinių kairiųjų, nuolat akylai ieškančių savo aukų, stropaus politkorektiškumo puoselėtojų, paviršutiniškos žiniasklaidos atstovų bei kelių viešosios erdvės isterikų (jie visi taip pat turį teisę egzistuoti), niekas į šį įvykį rimtai nereagavo.

Norisi tikėti, kad ne tik verslas, bet ir Lietuvos viešosios erdvės dalyviai suvokia gyvenantys globaliame intelekto pasaulyje. Tam akivaizdžiai pasitarnavo ir prieš tris savaites JAV aukščiausiojo teismo priimtas precedentinis sprendimas. Garsioje byloje pergalę pasiekė Vestboro babtistų bažnyčios nariai, viešai dėkojantys Dievui už žuvusius JAV kariškius, jų mirtį traktuojantys kaip Dievo bausmę Amerikai už nevaržomas homoseksualų teises. Nuo šiol JAV bus galima viešai pasisakyti prieš gėjus, jei tam bus pasirinkta tinkama vieta ir būdas. Tokią žodžio laisvę saugo JAV konstitucija.

Belieka apgailestauti, kad tikrasis demokratijos suvokimas Lietuvoje sunkiai skinasi kelią.Vasario viduryje pilietis R.Brazevičius nuo pastato nuplėšė Lietuvos trispalvę ir ją sudraskė. Policiją pažeidėją sulaikė. Teisme išmintinga, tolerantiška ir tikrąsias demokratijos vertybes suvokianti prokurorė Ala Petrenko pasiūlė R.Brazevičių tiesiog atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės įpareigojant atlyginti padarytus nuostolius. Bet čia įsikišo generalinis prokuroras Darius Valys, manantis, kad tokiais veiksmais buvo išniekintas nepriklausomos demokratinės valstybės simbolis, sumenkintas valdžios ir valdymo institucijų autoritetas.

Šalies prokuratūros vadovai nusprendė žengti į saviraiškos laisvės ribojimo vandenis, kurie pasaulyje seniai jau išbraidyti. JAV aukščiausiasis teismas dar 1989 m. konstatavo, kad JAV konstitucijos pirmoji pataisa (žodžio laisvė ir kt.) saugo teisę deginti ar kitaip žeminti JAV vėliavą ir taip išreikšti savo požiūrį į JAV politikos bei valdžios veiksmus. Taigi kas seniai įteisinta JAV, bandoma kriminalizuoti Lietuvoje.

Keistų šūkių skanduotojų ar vėliavos niekintojų egzistavimo galimybe jaunoje Lietuvos demokratijoje neturėtų būti abejojama. Sunku suprasti skanduojančiuosius “Lietuva – lietuviams” ar trispalvę draskantį pilietį. Bet užsimoję juos nubausti ar sunaikinti naikintume ir dalį Lietuvoje jau egzistuojančios laisvės.

Laisvės ribojimo kaina negalima reikalauti lojalumo valstybei ar uždrausti sakyti tai, kas gali nepatikti kitiems žmonėms, nes taip būtų sunaikinta pati laisvė.

Praėjusią savaitę viename šalies dienraščių pasirodė verksmingas straipsnis, kuriame buvo šaukiamasi Dievo teismo Marijampolės savivaldybei ir Socialinės apsaugos bei darbo ministerijai. Priežastis paprasta – bedarbei marijampolietei buvo pasiūlyta už 315 Lt socialinę pašalpą atidirbti. Moteris pasijuto įžeista. Pasak jos, tokios sąlygos yra pasityčiojimas iš žmogaus.

Socialinės paramos įstatymuose yra numatyta savivaldybės administracijos teisė teikiant piniginęsocialinę paramą darbingus, bet nedirbančius socialinės paramos gavėjus, kurie nedalyvauja aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse (viešuosiuose darbuose, perkvalifikavimo mokymuose), pasitelkti visuomenei naudingiems darbams atlikti. Toks pasitelkimas negali būti privalomas. Taip labiau skatinamas socialine pagalba besinaudojančių asmenų solidarumas.

Savaime suprantama, kad sėkmingiau gyvenantys visuomenės nariai ar valdininkai neturėtų tyčiotis iš socialinėje visuomenės paraštėje atsidūrusių bendrapiliečių. Tai būtų žema ir ciniška. Bet mokesčių mokėtojų pinigus naudojantys visuomenės nariai taip pat turėtų jausti dėkingumą, supratimą ir prisidėti prie visuomenės bendrojo gėrio kūrimo.

Todėl nėra nieko blogo, jei už socialines pašalpas, nedarbo išmokas visuomenė reikalauja atlikti tam tikras pareigas. Tokie viešieji darbai neturėtų žeminti savigarbos tų, kuriems prireikė visuomenės paramos.

Čia svarbi Lietuvos Konstitucinio Teismo socialinio solidarumo doktrina. Visuomenė turi veikti solidariai, bet valstybė negali kurti tokių paskatų, kurios neskatintų piliečių pačių pasirūpinti savimi, skatintų gyventi kitų visuomenės narių sąskaita, patiems neįnešant savo indėlio į visuomeninį solidarumą.

Negalima nutylėti to fakto, kad daugybė piliečių, gyvenančių iš socialinių pašalpų, yra linkę tenkintis tokia savo padėtimi ir nerodo jokių pastangų įsidarbinti ar persikvalifikuoti bei aktyviai dalyvauti darbo rinkoje. Todėl visuomenės solidarumu naudojasi nesąžiningai ir nesuvokia jo esmės. Su tuo visuomenė neturi taikstytis.

Jokia socialinė parama nebyra iš dangaus. Tai yra kitų žmonių uždirbti pinigai. Gyvenime gali susiklostyti tokios aplinkybės, kad kitų žmonių parama gali tekti naudotis net ir labai gerai išsilavinusiems, labai savarankiškiems žmonėms. Tai visuomenės solidarumo esmė. Visuomenė privalo padėti žmonėms, ištiktiems ligos, pakliuvusiems į bedarbių gretas ar patiriantiems dar kitokių gyvenimo negandų. Bet niekada negalima pamiršti, kad socialinė parama yra ne nuo medžių nuskinti, bet iš kitų žmonių paimti pinigai.

Solidarumas nėra vienpusis eismas. Elgtis solidariai privalo ne tik visuomenė, remianti nelaimės ištiktus savo narius, bet ir asmenys, gaunantys tokią paramą. Ar savivaldybės prašymas už 315 Lt atidirbti dvi dienas per mėnesį yra netinkama ir žeminanti priemonė? Šalyje esama labai mažai dirbančiųjų, kurie per dvi dienas uždirba tokią sumą. Tad ši priemonė nėra nei žeminanti, nei baudžiavinė.

Ekonomika pamažu pradeda kopti į kalną. Tiek privačios, tiek valstybinės finansų institucijos skelbia optimistines bendrojo vidaus produkto prognozes. Tik nedarbas nemažėja. Tai tiesioginė premjero Andriaus Kubiliaus sunkmečio įveikimo plano pasekmė. Sunkmetį nusprendus pergyventi tiesiog padidinat mokesčių naštą verslui, nieko kito ir nebuvo galima tikėtis.

Vyriausybės noras Lietuvoje greitai sukurti aukštosiomis technologijomis ir žiniomis grįstą ekonomiką yra pagirtinas ir skatintinas. Bet nerealus. Dabartiniai 300 tūkst. bedarbių ir dar keli šimtai tūkstančių piliečių, kurie gali dirbti tik žemos kvalifikacijos reikalaujančius darbus, nei ryt, nei poryt, o gal didelė dalis ir niekada negalės dirbti aukštųjų technologijų srityje.

Visų šalių vyriausybės nori didelės pridėtinės vertės ekonomikos, bet ne visoms sekasi. Kas kurs tas modernias technologijas Lietuvoje – buvę žemdirbiai, nekilnojamojo turto bumo metu daug pelningo darbo turėję statybininkai?

O gal universitetuose rengiami šimtai tūkstančių socialinių mokslų studentų, nusprendusių, kad susiras savo vietą gyvenime, nesirinkdami tiksliųjų mokslų ir technologinių specialybių? Kur mūsų inžinieriai? Palikę universiteto suolą ne prašydami ar ieškodami darbo, o patys sugebėdami kurti darbo vietas? Šį pagrįstą klausimą užduoda turtingų ir modernių ekonomikų vadovai. Tik ne Lietuvos.

Pasirodžius pirmiems ekonomikos augimo želmenims, bet paaiškėjus, kad nedarbas nemažėja nei Lietuvoje, nei pasaulyje, nauja prasme atsiskleidžia naktinė mokesčių reforma ir apskritai požiūris į mokesčius bei viešąjį sektorių.

Naktinė mokesčių reforma tik laikinai išsprendė šalies viešojo sektoriaus problemą, padėjo nebankrutuoti valstybei, bet kainavo papildomai 20 mlrd. Lt valstybės skolos. O rimta viešojo sektoriaus efektyvinimo ir pritaikymo prie šalies galimybių bei realių poreikių problema nukelta į ateitį. Didesni mokesčiai panardino po vandeniu ar nustūmė į šešėlį ne vieną verslą, kurie, esant tokiems mokesčiams, gyvuoti negali. Akivaizdu, kad darbo vietos kuriamos tik didelės pridėtinės vertės versluose, o jų šalyje tėra lašas.

Tikra tiesa ir tai, kad net moderniose ir ekonomiškai labai išsivysčiusiose valstybėse du trečdaliai, o gal net ir daugiau bendrojo vidaus produkto sukuriama socialinių paslaugų sektoriuje. Bet čia ir slypi atsakymas, kodėl tos modernios valstybės yra paskendusios trilijonų dolerių ir eurų skolose, nuolat gyvendamos iš valstybės skolos ir finansinių spekuliantų “pagalbos”. Tai ir atvedė pasaulį į ekonomikos bei finansų krizę. Hipertrofuotas viešasis socialinis sektorius milžiniška našta prislėgė ne tik Graikiją, Airiją, bet ir daug ekonomiškai bei politiškai efektyvesnių valstybių. Kuo bus daugiau kuriama darbo vietų socialinių paslaugų sektoriuje, tuo bus didesni mokesčiai. Kuo didesni mokesčiai, tuo mažiau darbo vietų ir mažiau BVP kuriama privačiame sektoriuje.

Reikia nustoti meluoti ir kurti nepagrįstus lūkesčius dėl darbo vietų kūrimo.Žmonėms, kurie dėl populistinės politikos ydos nusprendė patikėti, kad jų užimtumu privalo pasirūpinti valstybė, bet ne jie patys, reikia keisti požiūrį. Populistinės politikos sisteminė yda, grindžiama visuomenės infantilizavimu, žlugo.

Blogas ar geras ministras Dainius Kreivys? Toks klausimas jau nebėra svarbus. Tiesiog pasakyta – “nepasitikiu”. Naujai besiformuojantis Lietuvos politikos standartas: Konstitucija – antraeilis dalykas, svarbu frazė, pasakyta koridoriuje trečiarūšės žiniasklaidos reporteriui. Nesvarbu, ar konstituciškai toks pasakymas ką nors reiškia, ar ne. Ir apskritai kam ta Konstitucija, jei kovojama dėl pasitikėjimo reitingų.

Kova su sunkmečiu, “Sodros” reforma, nedarbas, emigracija, grėsmingai auganti valstybės skola pamiršta, ir visa politika, žiniasklaida su džiaugsmu pasineria į grumtynes dėl valdžios grandžių hierarchijos, aukščiausių šalies vadovų subordinacijos, jų orumo išsaugojimo. Beveik kaip Libijoje. Nors ten gatvėse kasdien žūva šalies piliečiai, valstybės vadovai apsimeta, kad nieko rimto nevyksta.

Nuo legendinio Vokietijos kanclerio Otto von Bismarcko laikų žinome, kad eiliniams piliečiams nerekomenduojama matyti, kaip yra daromos dešrelės ir kaip daroma politika. Šį kartą politikos naivuolis Dainius Kreivys išdrįso atskleisti, kaip politika daroma Lietuvoje. Ar viso to nežinojome? Ar manėme, kad tokie pagal “šešėlinę” Konstituciją veikiantys asmenys yra tik Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas ar Artūras Zuokas? Dar sykį įsitikinome, kad tokį neskaidrų politinį veikimą pagal testamentą iš Algirdo Brazausko yra paveldėję ir socialdemokratai.

Beje, šios partijos legendinio vadovo nusikalstamą politinį veikimą AB “Alita” privatizacijos byloje patvirtino abu aukščiausi šalies teismai – Aukščiausiasis ir Konstitucinis. Bet tai buvo A.Brazauskas. Jam daug kas buvo atleidžiama. Ir dėl to atlaidumo sukurtas labai žemas Lietuvos politikos padorumo standartas.

Prieš dvi savaites Vokietijoje atsistatydino gynybos ministras Karlas Theodoras Guttenbergas. Ministras apkaltintas disertacijos plagiatu. Nors kanclerė Angela Merkel buvo už ministro posto išsaugojimą, daugelis vokiečių leidinyje “Bild” balsavo už pasitikėjimą ministru, bet ministras pasitraukė. Jis suprato, kad Vokietijos gynybos ministerijai negali vadovauti ministras, apkaltintas disertacijos plagiatu. Toks Vokietijos politikos standartas.

O koks Lietuvos politikos standartas? “Pasitikiu – nepasitikiu”? Ministras D.Kreivys nėra šventasis. Vien ko vertos jo neapginto magistro darbo istorijos, ką jau kalbėti apie jo verslų istorijas. Bet šios ministro D.Kreivio nuodėmės, palyginti su tradicinių politinių partijų politikų sukurtu padorumo Lietuvos politikoje standartu, yra tiesiog vaikiškos.

Tad kas vyksta šalyje? Tiesiog visi esame įvelti į politikų ego masažavimo ir pasistumdymo valdžioje TV laidas.Nepakanka meksikietiškų serialų, įsigeidėme dar vieno vietinio. Turime. Tik reikia gerai suvokti, kad žiūrint šį serialą politika bus daroma toliau. Jei mūsų dėmesys sutelktas ties antraeilėmis muilo operomis, kažkur po kilimu vyksta rimti dalykai.

Senovės žydai turėjo įdomų ir prasmingą religinį paprotį, kuris vadinosi “Azazel”, arba “atpirkimo ožys”. Kartą per metus tam skirtą dieną visi susirinkdavo ir vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą ne mažiau iškilmingai išvarydavo į dykumą. Prieš tai visi lydėtojai uždėdavo ant ožio rankas arba bent stengdavosi prie jo prisiliesti.

Senovės žydai tikėjo, kad taip visos tautos nuodėmės persikels į išvaromą ožį ir jis išsineš jas į dykumos platybes. Ir šiandien atpirkimo ožiu perkeltine prasme vadinamas žmogus, kenčiantis dėl svetimų poelgių, priverstas kentėti ar net žūti už kitų nuodėmes.

Romos imperatoriai, norėdami paslėpti gilumines imperijos problemas ir numalšinti piliečių nepasitenkinimą, rengdavo gladiatorių kovas. Pralietas kraujas, nukirstos galvos prikaustydavo tuometės Romos piliečių dėmesį ir nukreipdavo jį nuo kitų problemų.

Ar šie du istoriniai reiškiniai turi ką nors bendro su šiandienos Lietuva? Ar tam tikrų valstybės pareigūnų aukojimas nėra panašus į atpirkimo ožių paiešką ar bandymus pamaitinti visuomenę gladiatorių krauju? Ar kasdien skelbiami atpirkimo ožiai nėra būdas užmaskuoti fundamentaliąsias šalies politines, ekonomines, socialines problemas, už kurių sprendimą atsakingi šalies politikai? Sunkmečio, emigracijos, korupcijos, ekonomikos neefektyvumo problemų nesugebantys spręsti mūsų politikai mus maitina pigiu muilu. O mes esame verčiami tikėti, kad prisilietę prie išvaromo atpirkimo ožio apsivalysime ir pasveiksime.

Būtų neteisinga teigti, kad ministras Dainius Kreivys, generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas, prokuroras Algimantas Kliunka ar kiti išvarytieji į dykumą yra šventieji, neturintys nuodėmių. Bet tvirtinti, kad D.Kreivys yra prastas ministras, komisaras V.Telyčėnas buvo blogas policijos vadovas ar A.Kliunka – blogas prokuroras, tiesiog kvaila. Bandant paaukoti ir aukojant šiuos asmenis jų vietą vargu ar užims geresni.

Lietuvos politika stokoja progreso. Per kiekvienus rinkimus tikimės geresnės, kokybiškesnės politikos, o ateina vis prastesni juokdariai, negebantys adekvačiai suvokti šalies problemų ir rasti jų sprendimo būdų. Tokiems atpirkimo ožių paieškos ar kraujo liejimas yra tikroji politika. Kitokios jie sukurti nepajėgia, bet mielai aukoja sugebančius, taip suteikdami visuomenei “džiaugsmo” ir išsaugodami savo galvas bei šiltus postus.

Savaime suprantama, kad kažkas asmeniškai kaltas ar atsakingas tiek dėl girto policininko sukelto dramatiško eismo įvykio, tiek dėl ES paramos skirstymo savo giminaičiams. Bet turi būti kažkas atsakingas ir už milžiniškais tempais didėjančią valstybės skolą, už jau beveik metus rengiamą “Sodros” gelbėjimo planą, už bėgančius iš šalies piliečius. Todėl tiems politikams, kurie lengva ranka užsimoja prieš aukštus valstybės pareigūnus, reikia gerai pagalvoti, ar tai prasminga, ar jie turi į jų vietą geresnių kandidatų.