Pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus universitete vykusioje viešosios teisės konferencijoje advokate dirbanti doc. dr. Giedrė Lastauskienė savo pranešime “Teisė vs teisė” kalbėjo apie tai, kad antro kurso studentai kai kurias bylas teisingai išsprendžia per egzaminui skirtą laiką. Tokią pačią bylą teismas nagrinėja ketverius metus. Taigi teisingumu “užsižaista”. Pasak pranešėjos, teismuose įsivyrauja procedūrinis teisingumas – bylas laimi asmuo, kuris yra įvaldęs manipuliavimą procesinėmis priemonėmis. Advokatė paragino išsivalyti savo profesinę bendruomenę.

Savo pastarajame nutarime Konstitucinis Teismas teigia, kad advokatai nuo valstybės tarnautojų skiriasi, ir darbo advokatu laikotarpis, kitaip nei asmenų, dirbusių valstybės ar savivaldybių institucijose, nėra įskaitomas į stažą priedui už savo ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti. Todėl teisėjas gauna didelį priedą prie savo atlyginimo, jei yra dirbęs valstybės tarnyboje, bet jokiu būdu ne privačiai. Taigi vėl privilegijos ir ypatingas rūpinimasis bei pagarba valstybės tarnybai.

Kitame nutarime KT, gindamas valstybės tarnybą, reikalauja grąžinti pensijas ir valstybės tarnautojų atlyginimus į prieškrizinį laikotarpį, jei pavyksta surinkti biudžetą. Kas iš to, jei pavyksta surinkti ir net viršyti, jei per sunkmetį valstybės skola padidėjo 20 milijardų litų. Ar turėtų KT kurti tokias paskatas, kurios valstybės tarnautojui leistų jaustis kaip šiltnamyje? Ar reikia valstybės tarnybą saugoti labiau nei privataus verslo teisines profesijas? Kokių paskatų tai sukurs visuomenėje?

Kas teisėjo karjeroje gali būti labiau vertinama? Ar jo ilgi metai valstybės tarnyboje? Ar kuo įvairesnė profesionali teisininko karjera, įrodanti, kad jis gali veikti įvairiomis aplinkybėmis ir pelnyti žmonių pasitikėjimą? Kas ginčysis, kad daugeliui mūsų teisėjų praverstų privataus advokato praktika, kad ši profesija taip pat gali padėti sukaupti daugiau teisėjui būtinos patirties.

Sociologinės apklausos liudija, kad Lietuvos jaunimas teikia prioritetą valstybės tarnybai, o ne privačiam verslui.

Valstybės tarnyba garsėja savo privilegijomis, beveik garantuotu darbu iki pensijos, aiškiomis socialinėmis garantijomis. O sunkmečio problemos sprendžiamos jo naštą perkeliant ant privataus verslo pečių. Sunkmečiu privačiame versle tiek atlyginimai, tiek bendras darbuotojų skaičius sumažėjo kelis kartus daugiau nei valstybės tarnyboje. Taigi siunčiamas neteisingas signalas. Tiek iš Andriaus Kubiliaus Vyriausybės, tiek dabar ir iš KT pusės.

Valstybės tarnybai kuriamas šiltnamis, o privatus verslas tegul murkdosi, kaip išmano. Nors Konstitucija ragina siekti teisingos ir darnios pilietinės visuomenės.

Ko šiandien Lietuvos valstybei labiausiai trūksta? Ar ne žmonių, sugebančių veikti savarankiškai? Nesitikinčių nei valstybės paramos, nei pagalbos. Pasitikinčių savimi ir rizikuojančių savo asmenine bei šeimos gerove, gebančių rasti orią vietą laisvojoje rinkoje. Kyla pagrįsta abejonė, ar jiems konstituciniu lygiu turi būti pranešama, kad jie yra mažiau vertingi ir jų patirtis menkesnė nei valstybės tarnautojų.

Ar tai, kas vyko prie Seimo mitinguojant dengtų turgaviečių prekiautojams, yra naujo reiškinio ženklas? Ženklas, jog rimtai ieškoma politinių sprendimų, kaip sugrąžinti į mokesčių mokėtojų gretas tuos, kurie nemano, kad turi prisidėti prie savo valstybės išlaikymo ir mokėti už gaunamas viešąsias paslaugas? Ar gyvenimas sėdint ant augančios valstybės skolos ir ES paramos adatos leidžia mums blaiviai mąstyti bei priimti teisingus ir būtinus sprendimus?

Visa burna šnekama apie krizės suvaldymą, bet žinant to suvaldymo kainą viskas neatrodo taip šviesu. Nuo sunkmečio pradžios, 2008-ųjų pabaigos, Vyriausybė jau pasiskolino apie 20 mlrd. Lt – viso valdžios sektoriaus skola 2010 m. pabaigoje priartėjo prie 36 mlrd. Lt. Šiemet ši skola dar išaugs bent 5,6 mlrd. Lt. Tai nėra vien Andriaus Kubiliaus Vyriausybės kaltė – prie to prisidėjo visos ankstesnės Vyriausybės. Estijos pavyzdys liudija, kad buvo galima elgtis ir kitaip, bet mes taip nesugebėjome.

Bendra A.Kubiliaus Vyriausybės problema jau ne kartą pastebėta ir toliau tebelieka šios Vyriausybės Achilo kulnas.

Valdantieji nesiskubina ar nesugeba pateikti išsamesnio šešėlinės ekonomikos vaizdo. Kam toks supratimas reikalingas? Jei vis dėlto yra taip, kaip teigia dalis ekspertų, kad šie turgaus prekeiviai sunkiai dirbdami užsidirba duoną ir jokių mokesčių mokėti tiesiog negali, tai ši kasos aparatų akcija jų mikroverslus tiesiog sunaikins ir šie piliečiai turės būti išlaikomi iš valstybės biudžeto. Jeigu yra taip, kaip raportuoja FNTT vadovai, kad tarp šių prekybininkų daug tokių, kurie tiesiog užbaigia dideles kontrabandos ir mokesčių nemokėjimo finansines grandines, tai įvesta nauja tvarka gali gerokai prisidėti prie šalies nelinksmos finansinės padėties gerinimo. Į biudžetą planuojama papildomai surinkti 100 mln. Lt.

Norisi tikėti, kad kasos aparatai dengtose turgavietėse prekiaujant maisto produktais yra viena iš kompleksinių priemonių, kurios padės išbristi iš mūsų nepavydėtinos finansinės priklausomybės nuo gaunamų ir skolinamų finansinių išteklių.

Nerimą kelia tai, kad A.Kubiliaus Vyriausybė pamiršo pagrindinę Lietuvos biudžeto problemą – viešojo sektoriaus išlaidas, kurios visiškai neatitinka mūsų realių pačių uždirbamų ir surenkamų pajamų. Viešojo sektoriaus efektyvinimas buvo vienas pagrindinių A.Kubiliaus priešrinkiminių įsipareigojimų.

Norisi tikėti, kad net ir sėkminga kova dėl kasos aparatų nesukurs iliuzijos, jog šios priemonės yra pakankamos brendant iš priklausomybės nuo išorinių finansinių išteklių ir gyvenimo ne pagal kišenę. Politikų priešrinkiminė pliurpalynė maloniai svaigina. Gali ir visai užliūliuoti.

Piliečiai, nemokantys mokesčių, tokį savo gyvenimą daugeliu atvejų pateisina tuo, kad pirmiausia viešajame sektoriuje, partiniame ir parlamentiniame gyvenime mato daug neteisybės, korupcijos ir nekompetencijos. Iš piliečių reikalaujant maksimumo, reikia demonstruoti ir viešojo sektoriaus padorumą, efektyvumą bei skaidrumą. Ir čia kasos aparatai niekuo nepadės. Priešingu atveju šešėlio įveikti nepavyks.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius informavo, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pradeda rengti naują kovos su korupcija programą, pakeisiančią ankstesnę Seimo nutarimu patvirtintą Nacionalinę kovos su korupcija programą. Žadama, kad ji bus platesnė, aiškiau struktūrizuota, manoma, galinti būti efektyvesnė.

Kova su korupcija gali būti prilyginama kovai su gripu. Kaip žinome, gripo virusas dažnai mutuoja – greičiau, nei mokslininkai spėja sukurti vakciną nuo jo. Panašiai ir su korupcija: vos tik politikai randa kokį teisinį ar administracinį būdą, kaip apsunkinti nesąžiningų viešųjų pirkimų dalyvių korumpuotus veiksmus, jie tuoj sugalvoja ką nors naujo.

Todėl kovos su korupcija programos, grindžiamos tik techniniais administraciniais sprendimais, negali būti sėkmingos.
Diskusija apie kovą su korupcija neatrodo nei rimta, nei nuoširdi, kai pokalbis pradedamas nuo atlygį už savo paslaugas imančio gydytojo ar baudas į savo kišenę dedančio kelių policininko. Reikia ieškoti fundamentalių korupcijos priežasčių ir kovą pradėti nuo jų šalinimo.

Prieš kelias savaites savaitraštis “Veidas” paskelbė Seimo narių apklausą, kurios rezultatai liudija, kad prie aktyviausių lobistų Lietuvoje priklauso didžiausių verslo organizacijų vadovai ir Seimo nariai. Lietuvos Seime, priešingai nei JAV Kongrese ar Europos Parlamente, neregistruotas ir neskaidrus lobizmas iki šiol yra teisėtas. Ką tai reiškia? Arba ką reiškia, kai balsuojant dėl alkoholio akcizų sumažinimo prieš balsavę Seimo nariai per savaitę pakeičia nuomonę ir balsuoja už?

Lietuvos politinės partijos savo veiklą šiandien finansuoja tiek iš fizinių, tiek iš juridinių asmenų finansinės paramos. Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto svetainėje pateikiami duomenys liudija, kad prieš savivaldos rinkimus sparčiai pradėjo gausėti juridinių asmenų, dosniai remiančių politines partijas. Vienos bendrovės stato Valdovų rūmus, kitos gausiai naudojasi ES parama, trečios dažnai laimi viešuosius prikimus. Kodėl juridiniai asmenys remia politines partijas? Ar daug tarp jų yra tokių, kurie tai daro nuoširdžiai siekdami gerinti Lietuvos politikos lygį, duodami lėšų tam, kad partijos galėtų profesionaliau atlikti savo pareigas? Ar tiesiog partijoms, jų nariams užėmus savivaldybių tarybų postus, teks tuos pinigus “atidirbti” sudarant geresnes galimybes gauti valstybinių užsakymų?

Esant tokiai partijų finansavimo sistemai, jos nėra laisvos, o užprogramuotos inicijuoti korupcinius ar nelegalaus lobizmo sandorius su savo rėmėjais. Ar ne čia pagrindinė korupcijos šaknis, kurios neišrovus kova su korupcija negali būti sėkminga?

Teigiamų poslinkių kovojant su korupcija Lietuvoje tikrai esama. Ar kas nors šiandien galėtų pagrįstai apkaltinti korupciniais sandoriais prezidentę Dalią Grybauskaitę, premjerą A.Kubilių ar Seimo pirmininkę Ireną Degutienę? Tai, kad šiandien ant šalies aukščiausių vadovų nekrinta net įtarimo šešėlio, yra geras įrodymas, jog einame teisingu keliu ir galime turėti skaidrų ir nekorumpuotą ne tik politinį elitą bet ir visą viešąją erdvę.

Sveikatos apsaugos ministerija pasiūlė vieną dieną per metus skirti profilaktiniam darbuotojų sveikatos patikrinimui. Ministerijos vadovų nuomone, laiku diagnozuojant ligas būtų galima sutaupyti nemažai mokesčių mokėtojų pinigų. Šis Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymas yra rimtas ženklas, rodantis, kad Lietuvos politikoje pagaliau atsiranda žmonių, kurie galvoja ne tik apie praeitį ar dabartį, bet ir žvelgia į ateitį, ieškodami racionalių administracinių sprendimų siekiant piliečių gerovės ir mokesčių mokėtojų pinigų taupymo. Gaila, kad šį kartą medicinos politikų siūlymas šauna pro šalį ir net dvelkia sovietmečiu. Politikai nori priversti žmones daryti tai, kas yra jų pačių prigimtinė pareiga, – rūpintis savo sveikata.

Lietuvos valstybei sunku žengti modernumo ir racionalumo keliu dėl daugumos mūsų politikų ir valdininkijos atsilikimo, menko tarptautinio išprusimo, vengimo domėtis, kas vyksta tarptautinėje informacinėje erdvėje, ir negebėjimo suprasti, kad pasaulis sparčiai keičiasi ir mokosi iš savo klaidų.

Sunkmetis apnuogino ne tik Vakarų valstybių finansinį ir ekonominį trapumą. JAV respublikonų dešinysis sparnas, save vadinantis Arbatėlės judėjimu, aiškiai formuluoja, kad tokiu politiniu keliu, kuris veda į visuomenės infantilizaciją, kuriant nepagrįstus lūkesčius, o valstybei pradėjus rūpintis tuo, kuo žmonės privalo patys pasirūpinti, žengiama į socialinę katastrofą. Vienas racionaliausių milžiniškų valstybės skolų susidarymo paaiškinimų – tai politikų kišimasis ten, kur jiems nereikia kištis, ir sukurti neproporcingi ekonominei realybei piliečių lūkesčiai. Socialinės gerovės kūrimas, nesant jai ekonominio pagrindo, – pavojingas procesas, kuriuo yra žengusios komunistinės diktatūros. Mes turime tokios patirties.

Politikai neturėtų prisiimti sau pareigų rūpintis tuo, ką privalo daryti patys piliečiai. Sveikata yra pačių žmonių reikalas ir jų brangiausias turtas, į kurį jie nuolat turi investuoti patys. Ir, priešingai, tuos, kurie nemato reikalo profilaktiškai tikrintis sveikatos, reikėtų apmokestinti didesniu privalomosios sveikatos draudimo mokesčiu, nes jų sveikatos rizika didesnė ir jiems susirgus valstybei reikės išleisti daugiau mokesčių mokėtojų pinigų juos gydant. Ar tiek pat už sveikatos draudimą turi mokėti sveikai gyvenantis asmuo ir užkietėjęs rūkalius ar ligos savo noru nesigydantis alkoholikas? Šie nelogiškumai kyla iš politikų noro įsiteikti visiems rinkėjams.

Tas “gerųjų samariečių” kelias, kuriuo piliečius vedė politikai, daug valstybių atvedė prieartėjančios finansinės katastrofos. Sunkiai sveiku protu suvokiamas valstybių skolas teks mokėti ir ateinančioms kartoms. Ar moralu ir teisinga savo gyvenimo būdo ydas ar politikos populizmą finansuoti pinigais, kuriuos reikės sumokėti mūsų vaikams?
Teisybės dėlei reikia konstatuoti, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė turi sveiko proto ir tolesniame visuomenės infantilizavimo procese dalyvauja labai saikingai.

Praėjusią savaitę sukako lygiai 50 metų, kai JAV prezidento postą paliko Dwightas Eisenhoweris. 1961 m. sausio 20 d. jo pasakyta garsioji atsisveikinimo kalba šiandien aktuali Lietuvai. JAV prezidentas perspėjo apie “valstybę valstybėje”.

Buvęs kariškis, pirmasis NATO vadovas generolas par excellence kalbėjo apie karinę biurokratiją, kuri, kaip perspėjo D.Eisenhoweris, neturėtų būti nei per didelė, nei pernelyg įtakinga. Iš Antrojo pasaulinio karo generolo lūpų ši frazė nuskambėjo galingai. JAV prezidentas kalbėjo apie vis didėjančią neįteisintų interesų grupių įtaką valstybės gyvenime. Perspėjo, kad įtaka didės ir piliečiai turi ieškoti būdų, kaip sumažinti šią nelegalią įtaką mūsų laisvei ir demokratijos kokybei.

Praėjusią savaitę Generalinė prokuratūra pranešė nutraukusi ikiteisminį tyrimą dėl buvusių VSD vadovų Mečio Laurinkaus, Arvydo Pociaus ir Dainiaus Dabašinsko veiksmų. Pasak prokuratūros, šių pareigūnų “darbinėje veikloje yra drausminio nusižengimo požymių, nes minėti pareigūnai neinformavo apie savo veiksmus aukščiausių valstybės vadovų”. Kaip žinome iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo, šie asmenys disponavo galimybe įvežti į Lietuvos valstybės teritoriją oficialių pasienio tarnybų nekontroliuojamus asmenis. Bet nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokia galimybe pasinaudota. Abejojantiems, ar Lietuvoje buvo ar nebuvo ČŽV kalėjimai, belieka laukti “WikiLeaks” ar dar kokio “leaks”, kuris padės tašką šitoje gėdingoje istorijoje.

Pasaulio žiniasklaida neabejoja, kad tokie kalėjimai Rytų ir Centrinės Europos valstybėse buvo ir realiai veikė. Tai pristatoma kaip tikri faktai. Remiamasi įvairiais antriniais šaltiniais. Apie tai praneša bent kelios visuomeninės žmogaus teisių apsaugos organizacijos, ieškančios tiesioginio tokių kalėjimo buvimo įrodymų bei bandančios nepriklausomai nuo JAV valdžios apklausti asmenis, kurie galėjo būti nelegaliai kalinami Lietuvoje ar kitose valstybėse.

Buvusio VSD vadovo generolo M.Laurinkaus nuomone, tyrimas dėl Lietuvoje galimai veikusių CŽV kalėjimų gerokai pakenkė Lietuvos įvaizdžiui tarptautinėje arenoje tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Mūsiškis generolas tvirtina, kad mūsų pareigūnai apsijuokė prieš visą pasaulį. Bet ar tai, o ne pati kalėjimo egzistavimo galimybė, yra didžiausia jaunos Lietuvos valstybės gėda? Seimo NSGK ir Generalinės prokuratūros tyrimas yra tik dalinis Lietuvos valstybės reabilitavimas. Tyrimas – ne gėda, o patvirtinimas, jog Lietuvos valstybė į galimus žmogaus teisių pažeidimus žiūri rimtai ir padarė viską, kad tokių galimybių Lietuvoje neturėtų net ir tokia galinga, įtakinga ir mums draugiška valstybė, kaip JAV.

Šunišką paklusnumą “šeimininkui” Lietuvos ūkinė-partinė nomenklatūra kažkokio užkrato pavidalu perdavė ir nepriklausomos Lietuvos generolams bei eiliniams. Tik dabar jų “šeimininkas” ne Rytuose, o Vakaruose. “Naujieji komjaunuoliai” savo tarnystę nepriklausomai Lietuvos valstybei suvokia kaip besąlygišką atsidavimą mūsų sąjungininkams. Atsidavimą ir tarnystę net mūsų jaunos demokratijos kokybės, suverenumo ir Konstitucijos nepaisymo kaina.

Maskvoje pastatytas paminklas KGB smogikų grupei “Alfa”. 1991 m. sausio 13-osios naktį KGB specialiosios paskirties grupė “Alfa” apsupo Vilniaus televizijos bokštą ir jį ginančius civilius. Sausio 13-ąją žuvo 14 žmonių, apie 700 buvo sužeisti. Ar tokiu Kremliaus žingsniu reikia stebėtis? Tai tikrai nėra vienintelis Rusijos žingsnis, liudijantis šios valstybės vadovų požiūrį į masines civilių gyventojų žudynes. Yra ir kitokių sausio įvykių.

1945 m. sausio 30 d. Rusijos povandeninis laisvas C-13 atakavo ir nuskandino vokiečių keleivinį laivą “Wilhelm Gustloff” su 9343 civiliais. Laive buvo 373 moterys, 5000 karo pabėgėlių iš Rytų Prūsijos, tarp jų 3000 vaikų. Šie faktai nesutrukdė sovietinei propagandai eilinį kapitoną Aleksandrą Marinesku paversti SSRS didvyriu ir “asmeniniu Hitlerio priešu”, kuriam Kaliningrade ir Peterburge 1990 m. pastatyti paminklai.

Šie faktai paskatino Vokiečių rašytoją, Nobelio premijos laureatą Guenterį Grassą parašyti romaną “Krabo žingsniu”, kuriame aptariamos tokių “žygdarbių” moralinės problemos. Garsusis rašytojas kelia klausimą, ar žudikai gali tapti didvyriais ir kas gali atsitikti šaliai, kurioje tai įmanoma, bei jos piliečiams. Apie žudikų “heroizmą” romano herojus svarsto polemizuodamas su savo sūnumi, kuris dalyvauja Vokietijos neonacių, heroizuojančių nacionalsocialistų veikėjus, judėjime. Tačiau tai, kas Vokietijoje yra tik marginalinis judėjimas, Rusijoje – oficiali politika. Skirtumas didžiulis.

Skirtumas tarp demokratinių Vakarų ir imperinių didžiavalstybinių Rytų niekur nedingo. Kuo geriau tai suvoksime, tuo rečiau nusivilsime ir mąstysime blaiviau. Vargu ar Vokietija, pirmininkaudama ESBO, verstų tylos minute paminėti vaikus, nužudytus Sovietų Sąjungos didvyrio A.Marinesku. Kliudytų kaltės jausmas. Lietuva šiuo požiūriu laisvesnė valstybė, todėl mūsų užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio iniciatyva pagerbti Sausio 13-osios aukų atminimą tylos minute pradedant ESBO tarybos posėdį sukėlė Rusijos atstovui Anvarui Azimovui diskomfortą ir privertė jį prabilti apie tai, kad “reikia pakilti virš siaurų nacionalinių prioritetų ir atgyvenusių steoreotipų, neapsunkinti ESBO darbotvarkės 2011 metais nereikalingais, mūsų nuomone, ir nevienareikšmiškais istoriniais praeities vertinimais”.

Kodėl šiandieninės Rusijos atstovas ESBO šiandien susitapatina su sovietų smogikais 1991 m. sausio 13-ąją?

Iškilmingame Laisvės gynėjų dienos 20-mečio minėjime Seime dalyvavęs istorikas, Rusijos humanitarinio universiteto įkūrėjas Jurijus Afanasjevas aiškiai atskleidė, kad Rusijos ir Lietuvos valstybes veikia į skirtingas puses nukreipti jų istorijos vektoriai. Ar yra pagrindo nervintis ir nebendrauti su Kremliumi, jei ir mes suvokiame, kad Lietuva ir Rusija žengia skirtingais vektoriais? Gal tiesiog turime suprasti, kad tikrai nesame pajėgūs lemti to Rusijos vektoriaus. Tai pačių rusų sąžinės reikalas.

Premjero Andriaus Kubiliaus salto verbale darosi vis agresyvesni. Vyriausybės vadovas mano, kad Konstitucinis Teismas neturėtų vertinti Vyriausybės ekonominės politikos. Konservatoriumi save vadinantis politikas tvirtina, jog Vakarų valstybėse PVM lengvatos periodinei spaudai ir knygoms taikomos todėl, kad ten politikai tiesiog bijo žiniasklaidos kritikos (“Veidas”, 2010.12.13).

Premjeras nesupranta, kad KT nesikiša į Vyriausybės ekonominę politiką, o saugo Konstitucijoje implicitiškai įtvirtintus piliečių teisėtus lūkesčius, kuriuos sukuria ne kas nors kitas, o patys politikai savo sprendimais. JAV aukščiausiasis teismas yra ne kartą paskelbęs, kad “Konstitucija yra politiškai aklas dokumentas”, bet politikai, sukūrę teisėtus lūkesčius (mūsų atveju – paskyrę ir pradėję mokėti pensiją konkrečiam asmeniui), privalo to laikytis ateityje. Antraip būtų sugriautas piliečių pasitikėjimas valstybe.

Vakarų demokratinėse šalyse žiniasklaida, kaip pagrindinė visuomenės švietimo institucija, yra neatskiriama politikos viešojo gyvenimo dalis. Politika daugumoje Europos valstybių finansuojama mokesčių mokėtojų lėšomis. Taip pabrėžiant būtinybę išlaikyti nepriklausomas nuo interesų grupių politinių partijų valdymo ir organizacines struktūras, politikos ekspertus. Lietuvos mokesčių mokėtojai kasmet partijų kasas papildo daugiau nei po 10 mln. Lt.

Norint turėti politikoje aukščiausio lygio profesionalų, negalima jiems mokėti grašius ar pralaimėjus rinkimus apskritai juos palikti be pragyvenimo lėšų. Politikos nefinansuojant mokesčių mokėtojams, ją pradeda finansuoti tie, kurie moka už savo problemų sprendimą versle ar kitose visuomeninio gyvenimo srityse. Tikėtis, kad politikoje už grašius dirbs geriausi ir talentingiausi žmonės, yra tiesiog kvaila.

Jei kalbame apie politiką kaip profesionalų užsiėmimą, tada turime suvokti ir kitą svarbią demokratijos dalį, profesionalų politikos kritiką – žiniasklaidą. Vakarų demokratinėse valstybėse politikos profesionalumas ir žiniasklaidos nepriklausomumas siejami tiesiogiai. Jei politika neprofesionali – šią problemą dar labiau paaštrina neprofesionali žiniasklaida. Ir, priešingai, profesionali žiniasklaida gali timptelėti paviršutinišką politiką aukštyn, įvardydama, kas politikoje yra blogai.

Daug blogiau, jei žiniasklaida neprofesionali, alkana ar priklausoma nuo neskaidrių išorinių finansavimo šaltinių. Tuomet net iš rimtos politikos savo neadekvačia ir paviršutiniška kritika ji gali padaryti niekalą. Tokį reiškinį Lietuvoje šiandien ir stebime. Siekiant išvengti prasto politikos ir žiniasklaidos santykio, norint ieškoti aukštesnio profesionalumo laipsnio, kai politika yra finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais, o žiniasklaida veikia pagal laisvosios rinkos taisykles, ir gimsta mokesčių lengvatų būtinybė.

Premjero A.Kubiliaus “drąsa” tėra viso labo Vakarų politinės ir visuomeninės tradicijos nesuvokimas. Ar A.Kubilius prisiims atsakomybę už tai, kad kone pusė Lietuvos žiniasklaidos jo valdymo laikotarpiu atsidūrė su Rusija susijusio kapitalo įtakos zonoje? Ar premjeras suvokia, kokių tai turės ilgalaikių pasekmių Lietuvos demokratijai?

Kada politikai pradeda kalbėti apie praeitį ir ieškoti kaltų dėl vienokių ar kitokių oponentų klaidų? Ar ne tada, kai įklimpę į dabartį neberanda solidžių ir talentingų sprendimų? Lietuvoje dauguma politikų “profesionaliai” užsiima praeitimi, taip atimdami duoną iš istorikų ir žurnalistų. Praeityje kapstytis daug lengviau, nei kurti ateitį. Kuriant ateitį reikia didelės patirties, politinio pasirengimo, nuolatinio tobulėjimo, aukštos ekonominės ir politinės kvalifikacijos.

Norint prognozuoti ar bent suvokti savo sprendimų padarinius ateičiai, reikia ir išminties. Jauni valdančiosios koalicijos ministrai yra tokio amžiaus ir tokios menkos gyvenimo bei politinės patirties, kad jiems dar atrodo, jog jie gali viską imti ir pakeisti taip, kad būtų geriau. Jų entuziazmą, persimaišantį su avantiūrizmu, pajutome savo kailiu.
Kodėl premjeras Andrius Kubilius dar prieš patvirtinant 2011 m. biudžetą pradėjo kalbėti apie būtinybę atlikti parlamentinį tyrimą dėl buvusios valdžios veiksmų finansų sektoriuje?

A.Kubiliaus Vyriausybei pradėjus trečius veiklos metus jau akivaizdu, kad rimtesnių reformų šalyje atlikti nepavyko. Viešasis sektorius gremėzdiškas ir neefektyvus, socialinio aprūpinimo sistema išpūsta, jai nepakanka surenkamų mokesčių. Mokesčių kėlimas ir skolinimasis yra pagrindiniai Vyriausybės ekonominiai instrumentai, kurie ir toliau šalį klampina į sunkiai prognozuojamą ateitį. Atominės elektrinės statybos miglai prasisklaidžius aiškėja, kad Lietuva beveik neturi jokių galimybių šį sudėtingą projektą realizuoti, nes tam neturime lėšų. Pamažu aiškėjant, kad didžiųjų darbų ir reformų įsukti nepavyksta, vėl pradedama kapstytis praeityje ir ieškoti kaltų.

Akivaizdu, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, tirdami socialdemokratų valdymo laikotarpį ir jų priimtus sprendimus didinti pensijas, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, prisiimti nerealius socialinius įsipareigojimus, tarp balsavusiųjų už tuos populistinius sprendimus ras ne tik socialdemokratų, bet ir savo bendrapartiečių.

O kas bus po A.Kubiliaus Vyriausybės valdymo laikotarpio? Atsidūrę valdžioje socialdemokratai pradės parlamentinį tyrimą dėl dabartinės valdžios žalingo Lietuvos ekonomikai žingsnio pakelti mokesčius prieš sunkmetį, dėl to, kad vilkinta dujų terminalo statyba, nenutiestas elektros tiltas į Vakarus, bus klausiama, kodėl skolintasi už 11 proc. palūkanų, o ne už 3–4 proc., kaip tai darė latviai, kodėl nepradėta daugiabučių renovacija, kodėl nebuvo įgyvendintas atominės elektrinės statybos projektas. A.Kubiliaus Vyriausybės darbas politinių oponentų bus vertinamas kaip siekis sugriauti šalies stabilumą. Ar A.Kubiliaus Vyriausybės nuodėmių sąrašas bus mažesnis nei Gedimino Kirkilo Vyriausybės?

Bet kam visa tai? Valstybės atkūrimo aušroje viskuo kaltinome sovietmetį. Šiandien kaltiname praeityje dirbusią Vyriausybę. Taip Lietuvos valstybės visuomeninį gyvenimą, ekonominį ir politinį intelektą koncentruodami ne į ateitį, o į praeitį, prarandame ateitį.

Net ir suvokdamas, kaip sunku Lietuvoje, tai yra valstybėje, mokančioje vienas mažiausių pensijų, gyventi pensininkams, vis dėlto tvirtinu, kad jie negali būti paskelbti prioritetu Nr.1. Priežastis tam paprasta ir akivaizdi: masinės emigracijos, neefektyvios ekonomikos bei smarkiai šlubuojančio viešojo administravimo valstybėje prioritetas Nr.1 turi būti dirbantis ir mokesčius mokantis žmogus. Nuo jo priklauso Lietuvos valstybės gyvenimas ir išgyvenimas. Pensininkams patiems turėtų pradėti veikti savisaugos instinktas ir jie neturėtų palaikyti populistinės politikos, kuriančios nepagrįstus lūkesčius.

Nuo 2011 m. gegužės 1 d. savo darbo rinką europiečiams atveria Vokietija, Švedija ir Austrija. Į šias šalis plūstelės geresnio gyvenimo ieškantieji ir sunkiai sau orios egzistencijos galimybes galintieji susikurti Lietuvoje. Šiuos emigrantus sustabdyti nėra jokių didelių vilčių. Nebent iš esmės pasikeistų Lietuvos politikų požiūris į dirbantį žmogų ir verslą.

O skelbiant pensininkus prioritetu Nr.1 dirbantiesiems siunčiamas priešingas signalas. Jei šalyje dramatiškai sumažės dirbančiųjų (pirmiausia privačiame versle), pensijos ir toliau turės būti mažinamos. Bet populistai jas norėtų didinti. Šalyje, kurioje viso nacionalinio biudžeto trečdalį pajamų sudaro ES parama, o dar trečdalį – valstybės skola, tokia situacija gali būti prilyginama vaikščiojimui degalinėje su uždegtu degtuku.

Visiškai aišku, kad šalyje, kurioje iš 3 mln. piliečių bemaž 2 mln. privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami valstybės sąskaita, t.y. mokesčių mokėtojų pinigais, “Sodros” ir apskritai biudžeto politika turėtų būti kitokia. Turėtų būti rimtai svarstoma, ar esame pajėgūs išlaikyti tokį viešąjį sektorių, kokį turime šiandien. Bet biudžeto svarstymas virto eiliniu pasitampymu ir pinigų perrašinėjimu iš vienos eilutės į kitą. Per artėjančius savivaldos rinkimus, kaip ir per kitus Seimo rinkimus, politinį sprendimą, kuri partija ir kuris politikas išliks valdžios olimpe, priims pensininkai. Tai labiausiai ir spaudžia populistų smegenis.

Premjeras Andrius Kubilius savo partijos suvažiavime paskelbė, kad jau išsikapanojome iš krizės duobės. Tokia premjero pozicija prasilenkia su realybe. Juk šalies biudžeto pajamos ir toliau mažėja. Per 10 šių metų mėnesių surinkta apie 600 mln. Lt mažiau ne pernai tuo pačiu laikotarpiu.

“Sodros” deficitas 2011 m. sudarys 8,3 mlrd. Lt, o 2013 m. pasieks 13,2 mlrd. Lt ir jau viršys metines “Sodros” pajamas. Akivaizdu, kad “Sodros” reforma tapo A.Kubiliaus Achilo kulnu. Jos problemos iki šiol tebesprendžiamos tiesiog skolinantis ir didinant valstybės skolą. Dėl valstybės skolos dydžio pamažu pradedame rikiuotis į pavojingą Graikijos, Airijos eilę. Tik neturime euro ir nežinia, ar mus kas nors gelbėtų.

Algimantas Šindeikis

Įkirta
Jei šalyje dramatiškai sumažės dirbančiųjų, pensijos ir toliau turės būti mažinamos.

Seimas peržengė naują parlamentarizmo kompromitavimo ribą – išsaugojo mandatą šiurkščiai Konstituciją pažeidusiam ir priesaiką sulaužiusiam Aleksandrui Sacharukui. Ar Lietuvos valstybė dar gali vadintis teisine? Šis klausimas, parlamentui pamynus Konstituciją, nebėra retorinis. Atsakymas į jį duotas. Balsų skaičiavimo komisijos narys parlamentaras prof. Kęstutis Masiulis pranešė, kad buvo pažeistas balsavimo slaptumas. Negalima dergti viso parlamento. Konstituciją pamynė konkretūs asmenys, bet šešėlis krinta visam parlamentui. Parlamentas galėjo spėti sutvarkyti balsavimo procedūrą taip, kad žinotume, kas konkrečiai spjovė į Konstituciją. Net 13 balsavimo biuletenių sugadinta, dalį jų gadinant specialiu žymėjimu.

Ar išdrįs Generalinė prokuratūra pradėti tyrimą dėl balsavimo slaptumo pažeidimo? Tokio, po kurio mes nežinome, kas sugadino biuletenius, bet A.Sacharukas žino. Kažkas, matyt, neblogai “prisidūrė” prie parlamentaro algos.

Po KT išvados dėl L.Karaliaus ir A.Sacharuko veiksmų, kuriais šie šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, žinome, kad Konstituciją peržengusių narių šios kadencijos Seime – bent kelios dešimtys. Seimo komisijų, balsavimo registracijos ir kitais dokumentais yra konkrečiai fiksuota, kas ir kiek be pateisinamos priežasties yra praleidę Seimo posėdžių, taip pat esama duomenų ir apie Seimo narius, balsavusius už kitą parlamentarą. Taigi galima kaltinti kone visą Seimą.

Prabilta apie pirmalaikius rinkimus. Sunku įžvelgtį jų prasmę. Ar naujos kadencijos Seimas būtų kokybiškesnis? Kas apskritai atsakingas už parlamentarų kokybę? Ar tik rinkėjai? Tradicinės dešinės ir kairės politinės partijos (pirmiausia socialdemokratai ir konservatoriai) savo veikla taip sukompromitavo Lietuvos politiką, kad į ją atvėrė kelią įvairaus plauko perėjūnams. Kai rinkėjai nemato tradicinėje politinėje partijoje oraus, solidaus, atsakingo už savo veiksmus politiko, jie pradeda rinktis marginalus.

Kodėl negalima šalies įvelti į eilinį politinį jovalą – priešlaikinius Seimo rinkimus? Nėra jokio pagrindo tikėtis, kad naujasis Seimas bus kitoks.

Dar vieną didelę vinį į partijų karstą įkalė ir Konstitucinis Teismas. Po pastarojo KT nutarimo politinės partijos nebeturi išimtinės teisės sudarinėti rinkimų sąrašų į Europos Parlamentą. Tokia tvarka, kad tik partijos galėdavo nuspręsti, kas gali, o kas negali būti įrašytas į rinkimų sąrašą, pažeidžia Konstituciją. Atima iš mūsų visų teisę lygiomis sąlygomis naudotis savo pasyvia rinkimų teise. Anksčiau tokia tvarka, kaip prieštaraujanti Konstitucijai, pripažinta ir nagrinėjant savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo konstitucingumą. Teismas antrą kartą konstatavo, kad negali būti nepagrįstai iš rinkimų eliminuojami kiti kolektyviniai subjektai, t.y. politinės organizacijos (aiškiai formuluojat, kad “politinės partijos” ir “politinės organizacijos” nėra tas pats darinys). Taigi partijoms teks pasislinkti leidžiant dalyvauti rinkimuose tiek pavieniams asmenims, tiek ir nepartiniams politiniams dariniams.

Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT) Seimui pateikė išvadą, kad į kelionę po Pietryčių Aziją pratęstos Seimo sesijos metu išvykęs Seimo narys Linas Karalius ir 8 kartus už išvykusį frakcijos kolegą balsavęs Aleksandras Sacharukas sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Taigi parlamentarai galėtų iš savo būrio pašalinti šiuos du asmenis.

Ar šis Seimas turi elementarų savisaugos instinktą, sakantį, kad negalima kasdien šlapintis ant elektros laidų ir išvengti elektros smūgio? Atsakymą į šį klausimą netrukus sužinosime, kai bus balsuojama dėl šių parlamentarų pašalinimo iš Seimo. Kas vis dėlto būtų, jei Seime neatsirastų blaiviai mąstančių 85 parlamentarų, kurie padėtų tašką ne tik L.Karaliaus ir A.Sacharuko istorijoje, bet ir panašiai atsitikus kitų Seimo kadencijų nariams.

Vieša paslaptis, kad balsavimas svetimu mandatu buvo mėgstamas nemažos dalies Seimo narių užsiėmimas. Tai iki šiol buvo suvokiama kaip parlamentinė kova. O Seimo posėdžių praleidinėjimas be pateisinamos priežasties yra tiesiog kasdienybė. Nusivylęs Lietuvos viešąja politika pilietis pasakytų, kad į KT rankas papuolė tik du kvaileliai. Šuo (šiuo atveju Konstitucinis Teismas) loja, o karavanas eina savo keliu. Lietuvos politika savo keliu, piliečiai – savo. Kas emigruoja, kas kuo toliau nuo minčių apie Lietuvos valstybės tolesnį kūrimą ir progresą. Atsakingesnieji, norintieji ir toliau jaustis Lietuvos valstybės piliečiais, turėtų bandyti rasti kokią vidinę priežastį, kaip galutinai nenurašyti Seimo į politinį šiukšlyną. Bet čia parlamentarai turėtų rasti jėgų įtikinti bent atsakingus piliečius, kad jie pajėgūs atsikratyti balasto ir žengti į priekį.

Surasti tuos 85 sveiko proto ir dorovingus parlamentarus nebus taip lengva. Konstitucinis Teismas suformavo doktriną, kuria remiantis Seimo posėdžių praleidinėjimas be pateisinamos priežasties yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir priesaikos sulaužymas.

Seimui KT dar sykį pasufleravo, kaip reikia išspręsti savo atostogų problemą. Atostogas parlamentarai gali įteisinti priimdami Seimo nutarimą, kuriame būtų aiškiai pasakyta, kada ir kiek parlamentarai atostogaus laikotarpiu tarp Seimo sesijų.

Priminsime, kad nuo KT nutarimo, kuriame buvo minima, kad parlamentarai turi įstatymu nustatyti savo atostogų tvarką, prabėgo jau 5 metai. Bet parlamentarai to nepadarė, nes nemano esą paprasti mirtingieji, privalantys gyventi pagal įstatymus.

Visoje plejadoje šios kadencijos Seimo “žvaigždžių” gyvenimo personalinės istorijos nebeleidžia blaiviai matyti parlamentinės veiklos. Seimas nesutiko panaikinti teisinio imuniteto Petrui Gražuliui ir Kazimierui Uokai, garsiosiose gėjų eitynėse bandžiusiems inscenizuoti Vilniuje Sodomos ir Homoros sunaikinimą. Seimo Etikos ir procedūrų komisija suplukusi nuo darbo krūvio jau svarsto Andriaus Šedžiaus, Ingos Valinskienės ir Žilvino Šilgalio sutartis su komercinėmis televizijomis dėl jų dalyvavimo šokių projektuose. Dar laukia Seimo narių E.Vareikio ir M.Adomėno mandatų likimo sprendimai. Ar šis Seimas antrą kadencijos pusę ras laiko valstybiniams reikalams?

Bandydamas realizuoti idee fixe surinkti kitais metais į biudžetą vieną milijardą litų iš šešėlio ir kontrabandos, premjeras svarsto galimybę bausti ne tik tuos, kurie gabena ir parduoda kontrabandą, bet ir tuos, kurie ją perka. Vardan kontrabandos mažinimo buvo net siūloma nepasirašyti su Baltarusija sutarties, leisiančios pasienio gyventojams kirsti valstybės sieną be vizų, turint specialius leidimus, ir iki 90 dienų per pusę metų būti kitos valstybės 50 kilometrų teritorijoje. Pasienio zona apima ir Vilnių, esantį 30 km nuo sienos.

Tikėtina, kad toks pasienio režimas dar labiau paskatins kontrabandos gabenimą iš Baltarusijos. Apie tai, kad toks vizų režimas kasdien leis daugiau Baltarusijos piliečių atvažiuoti į Lietuvą ir čia pirkti jiems būtinų legalių prekių, užpildyti Druskininkų sanatorijas, kovotojai su kontrabanda negalvoja. Akivaizdu, kad toks bevizis režimas su Baltarusija, be pasienio gyventojų bendravimo palengvinimo, be galimybės Lietuvos verslui parduoti daugiau prekių ir paslaugų, šios valstybės piliečiams turi ir dar vieną labai svarbų Lietuvai aspektą.

Didžiausia nauda, kokios ateityje gali tikėtis Vilnius iš šio pasienio zonos susitarimo, yra galimybė pritraukti Baltarusijos pasienio gyventojų dirbti Vilniuje ir jo apylinkėse. Vakarų Europoje pradėjus augti ekonomikai, didės ir darbo jėgos poreikis. Didžiausia ES ekonomika Vokietija nuo 2011 m. gegužės atvers savo darbo rinką Lietuvai. Lietuviai, jau įgiję patirties uždarbiaudami Vakarų valstybėse, didėjantį ES valstybių darbo jėgos poreikį mielai patenkins. Reikia tikėtis, kad po to, kai Lietuvos aukščiausi politikai apsižiūrėję žemėlapyje atrado ne tik Vakarus, Pietus ir Šiaurę, bet pastebėjo ir Rytus, bus pradedama galvoti ir apie tai, kaip Baltarusijos piliečiai galėtų jiems leidžiamoje 50 km teritorijoje legaliai ir dirbti. Taip būtų galima iš dalies užpildyti mažiau mokamas, bet svarbias Lietuvos ekonomikai darbo vietas, į kurias darbuotojų jau ir šiandien trūksta.

Sociologinės apklausos liudija, kad septyni iš dešimties lietuvių kontrabandą laiko gėriu. Lietuviai – nuo seno geri kontrabandininkai. Kontrabanda ir senojoje Europoje yra sunkiai tramdomas reiškinys, bet siekiama kontroliuoti jos apimtis. Cigaretės iš Rytų plūsta į senąsias turtingąsias Europos valstybes. Vokietijoje kasmet surūkoma daugiau nei 16 mlrd. nelegalių cigarečių. Manoma, kad 4,4 mln. vokiečių pardavinėja ir rūko kontrabandines cigaretes.

Kodėl vokiečiai nekriminalizuoja šių piliečių? Pirmiausia todėl, kad tai pats žemiausias Vokietijos socialinis sluoksnis – imigrantai, musulmonų bendruomenė, bedarbiai. Šis socialinis sluoksnis ir taip patiria įtampą. Juos kriminalizuojant kontrabandą pirkti draudžiančiu įstatymu efektas būtų atvirkščias. Socialinė įtampa prasiveržtų nepageidaujamomis formomis – gatvės nusikaltimais, socialiniais neramumais.