Viskas vyksta kaip visada prieš rinkimus. Mėnesį vėluojant biudžeto planas špargalo pavidalu išdalytas Vyriausybės nariams, net nespėjus jo, kaip tai numatyta pagal Konstituciją, iki spalio 17 d. įtraukti į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę. Kalbos ir debatai apie neefektyviai veikiančio viešojo sektoriaus reformas nutilo, apie naujus mokesčius nebekalbama (apsiribota eiliniu mokesčių pakėlimu ūkininkams ir kūrėjams), taupomos tik valstybės investicijos.

Užtat optimizmo – nors vežimu vežk. Kažkas atsitiko premjerui Andriui Kubiliui. Dar prieš metus mus visus gąsdinęs galima visiška Lietuvos finansų katastrofa, premjeras tapo optimistu. Vyriausybei pavyksta pasiskolinti – daug ir brangiai. Valstybės kontrolė raportuoja, kad neefektyviai ir neskaidriai. Valstybės skola didėja, bet reikia pripažinti, kad A.Kubiliaus Vyriausybei bent laikinai pavyko užtikrinti valstybės finansų stabilumą.

Vyriausybė iš šešėlio ir kontrabandos kitais metais planuoja iškrapštyti milijardą litų. Belieka tik džiaugtis, kad Vyriausybei užteko sveiko proto neįrašyti į kitų metų biudžeto surinkimo pajamas pusantro milijardo iš “Visuomio” veiklos ar dar kelių milijardų – iš planuojančių į Lietuvą grįžti emigrantų, kurie galėtų prisidėti prie Lietuvos ekonomikos kūrimo. Ar planas ištraukti milijardą iš šešėlinės ekonomikos ir kontrabandos yra realesnis už planą sugrąžinti į Lietuvą emigrantus? Pagal sociologines apklausas, net 7 iš 10 lietuvių mano, kad kontrabanda yra gėris. Kaip šią nuostatą Vyriausybė ketina pakeisti kitais metais, nėra žinoma. Tegul apie tai diskutuoja Sūrskis su Mauzeriu. Du talentingiausi ir daugiausiai sveiko proto turintys Lietuvos politologai.

Vyriausybė rado saliamonišką sprendimą, kaip apsidrausti. Jei 2011 m. pirmąjį pusmetį bent vieną mėnesį valstybės biudžeto pajamos bus 17 proc. mažesnės nei planuotos, biudžetas bus tikslinamas ir imamasi griežtų priemonių. Atsiranda ir nauja finansinė sąvoka “sąlyginis finansavimas”. Bus ribojamos asignavimų valdytojų galimybės prisiimti įsipareigojimus dėl išlaidų tuo atveju, jei nepavyktų surinkti biudžeto.

Kur dingo praėjusių ir užpraėjusių metų A.Kubiliaus retorika apie būtinybę reformuotis, taupyti ir gyventi pagal pajamas? Ar Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai nori pakartoti Latvijos premjero Valdžio Dombrovskio sėkmę? Latvijoje nesuveikė politinė švytuoklė. Ar tokia kaimynų patirtis teikia vilčių, kad ir Lietuvoje per kitų metų vasario 27 d. vyksiančius savivaldos rinkimus A.Kubiliaus koalicijos nariai gali tikėtis politinės sėkmės? Atsidūrę politinio pasitikėjimo reitingų dugne dešinieji akivaizdžiai pradeda populistinius reveransus.

Prieš rinkimus politikams taupyti nebesinori, ką jau ir kalbėti apie reformas. Bet rinkimai ateina ir praeina. Praregėjus gali paaiškėti, kad politikai praleido patį geriausią momentą įgyvendinti būtinas reformas, o rinkėjai realaus mąstymo laikotarpį nukėlė į savo vaikų ir anūkų ateitį, kurios šie nebeplanuoja Lietuvoje.

LR užsienio reikalų ministerija pranešė, kad ateinančiais metais Lietuva, pirmininkaudama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), skatins organizacijos šalių narių vyriausybes imtis aktyvesnių priemonių žurnalistų saugumui užtikrinti, dėti daugiau pastangų prievartos prieš žurnalistus atvejams tirti ir akcentuos žiniasklaidos savireguliacijos svarbą. URM nuolatinis atstovas prie ESBO Renatas Norkus Varšuvoje vykusioje ESBO Peržiūros konferencijoje pristatė tokias Lietuvos pirmininkavimo ESBO prioritetines kryptis.

Tai dar vienas pavyzdys, kai politikai ir valdininkai, nesuvokiantys, kas dedasi jiems panosėje ir su kokiomis problemomis susiduria šalies žiniasklaida, imasi spręsti kone viso Senojo žemyno žurnalistikos problemas.

Nuo 2011 m. sausio pirmos dienos visa Lietuvos žiniasklaida pradės veikti pagal trąšų fabrikams ir plytų gamykloms pritaikytus mokesčius. 2009 ir 2010 m. šaliai smogusi naktinė mokesčių reforma žiniasklaidą Lietuvoje pavertė tokia kaip trečiojo pasaulio valstybėse, kurių politikai nėra linkę suvokti ir vertinti žiniasklaidos misijos demokratinėje visuomenėje. Skirtingoms industrijoms smogė tik po vieną padidėjusį mokestį – kam PVM, o kam akcizo. Žiniasklaidos priemonėms smogta iškart visais padidėjusiais mokesčiais – PVM šuoliu nuo 5 iki 21 proc. spaudos leidiniams, didesniais pajamų, sveikatos draudimo, socialinės apsaugos mokesčiais apmokestinant autorių honorarus. Nuo 2011 m. sausio 1 d. gaunantiems honorarą autoriams bus taikomi tokie pat  mokesčiai kaip ir nuolat dirbantiems pagal darbo sutartį.

Žiniasklaidos kuriamas pliuralizmas yra kritiškai svarbus ir būtinas demokratijai. Be jo demokratija nebus visavertė. Žinoma, Lietuvos žiniasklaida ne be nuodėmės, jos objektyvumas ir kokybė dažnai kelia pagrįstą susirūpinimą. Bet nepaisant trūkumų ji pasitarnauja kasdien informuodama ir kurdama debatus visuomenei svarbiomis temomis.

Žiniasklaida (išskyrus visuomeninius transliuotojus) veikia pagal privataus verslo principus. T.y. tarnystę demokratijai reikia suderinti su gebėjimu laisvojoje rinkoje pačiai užsidirbti savo veikla. Taigi tam tikra prasme žiniasklaida finansuoja demokratiją. Tai gerai suvokė ESBO įkūrėjai. Viena svarbiausių ir realiai bei produktyviai žmonių labui veikiančių institucijų, Strasbūro žmogaus teisių teismas, per daugelį savo veiklos metų yra bene giliausiai atskleidęs politikos ir žiniasklaidos, demokratijos progreso, ekonomikos augimo, socialinės gerovės sąsajas su žiniasklaidos kokybe ir gyvybingumu.

Per pastaruosius kelerius metus dėl didelės žiniasklaidos priemonių gausos ir nesugebėjimo savarankiškai išgyventi laisvojoje rinkoje prasidėjus naujiems savininkų pasikeitimo procesams, kurie ypač suaktyvėjo po naktinės mokesčių reformos, Lietuvos žiniasklaidoje atsirado daugiau rusiško kapitalo nei lietuviško ar vakarietiško. Kaip žinome, dauguma Lietuvos komercinių žiniasklaidos priemonių yra nuostolingos (metiniai bendrieji nuostoliai siekia keliasdešimt milijonų litų) ir nuolat finansuojamos arba rusiško, arba lietuviško kapitalo. Savęs neišsilaikanti žiniasklaida negali vadintis nei profesionalia, nei nepriklausoma.

Rusiško kapitalo vyravimas Lietuvos žiniasklaidoje yra rimtas pavojus Lietuvos valstybės politinio gyvenimo kokybei, pirmiausia jo intelektinei nepriklausomybei. Lietuvos žiniasklaidos, šiandien turinčios dalį rusiško kapitalo ar gyvenančios iš verslų, susijusių su Rusija, dar negalima vadinti prorusiška. Ji dirba pakankamai objektyviai ir profesionaliai. Matyt, jų savininkai nenori tuščiai šaudyti. Tausoja savo įrankius svarbesniems momentams. Ir “Gazpromo” apdovanotas šimtamilijoniniu kapitalu V.Uspaskichas jau nebenori atvirai būti žiniasklaidos savininku ir savo nuosavybę naujai besiformuojančiame žiniasklaidos holdinge slepia po devyniais užraktais. Neatrodo, kad Lietuvos politikai sugebėtų pasirūpinti bent tuo, kad tie nuosavybės ryšiai visuomenei būtų atskleisti. Ir piliečiai žinotų, su kaip atsargiai turi vartoti vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę, kritiškai mąstyti.

Galima tik prognozuoti, kaip rusiško kapitalo ar iš Rusijos gyvenančių žiniasklaidos priemonių savininkai ir bendrasavininkiai elgsis Lietuvos valstybei kritišku momentu, kai reikės priimti politinius sprendimus ir žiniasklaida bus priversta užimti vieną ar kitą poziciją. Tokiu momentu iš tos žiniasklaidos vadovų gali būti pareikalauta lojalumo ir tam tikros pozicijos. Juolab kad ta rusiško kapitalo žiniasklaida yra kiaurai nuostolinga ir jos išlaikymas kasmet kainuoja ne vieną dešimtį milijonų litų.

Dažnai politikų forumai tampa eiliniu, nedaug prasmės turinčiu oro virpinimu. Jo naudą visuomenei sunku išmatuoti. Bet jei pirmininkaujant ESBO Lietuvos politikai ir valdininkai geriau suvoks realias ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos žiniasklaidos problemas, mūsų šalies pirmininkavimas ESBO nenueis perniek.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas vėl siūlo keisti tik vasarą įsigaliojusią receptų išrašymo tvarką. Pagal dabar galiojančią gydytojas recepte gali rašyti tik bendrinį veikliosios medžiagos pavadinimą. Siūloma leisti recepte nurodyti ne tik bendrinį veikliosios medžiagos, bet ir konkretaus vaisto pavadinimą. Nuo spalio 1 d. pacientai vaistinių kompiuterių ekranuose gali susipažinti ne tik su kompensuojamųjų, bet ir su nekompensuojamųjų vaistų kainomis bei pasirinkti preparatą pagal priimtiną kainą.

Chemijoje stebuklų nebūna: jei jau vaisto veiklioji medžiaga užpatentuota ir yra tiražuojama kelių farmacijos bendrovių, skirtumų tarp vaistų nėra ir negali būti. Leistinas veikliosios medžiagos kiekio svyravimas sudaro tik 1–2 proc., antraip vaisto nebūtų leidžiama gaminti. Tai vienu balsu tvirtina nepriklausomi farmacijos ekspertai.

Savaitraštis “Veidas” (2010 06 21) pateikė išsamią informaciją, kad aštuoniose ES šalyse išrašant receptą nurodomas tik vaisto veikliosios medžiagos bendrinis pavadinimas, 14 valstybių receptuose pateikiamas bendrinis pavadinimas, o skliausteliuose gali būti nurodomas ir firminis pavadinimas, ir tik trijose ES valstybėse gautame recepte bus nurodytas vien vaisto firminis pavadinimas.

Kodėl lietuviams sunku išmokti laisvai rinktis ir patiems priimti sprendimą? Sunku pradėti patiems mąstyti, juk taip buvo “gera” sovietmečiu: viskas reglamentuota partijos ir vyriausybės, tik spėk vykdyti nurodymus. Smegeninė galėjo ilsėtis. Tokio “poilsio” sunku atsisakyti ir gyvenant trečiąjį nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmetį.

Viešojoje erdvėje pasirodė gyventojų apklausa, liudijanti, kad net 70 proc. gyventojų apskritai norėtų senosios receptų rašymo tvarkos. Toks noras rodo tik visišką nenuovoką, kokios naudos gali turėti vaistų pirkėjai iš galimybės patiems kontroliuoti jiems reikalingo vaisto (jo veikliosios medžiagos) gamintoją ir kainą.

Vokiečių kilmės JAV sociologijos profesorius Ralfas Darendorfas, analizavęs visuomenės gebėjimą prisitaikyti prie įvairių reformų bei socialinių pokyčių, yra įrodęs, kad teorinę politinę reformą galima atlikti per šešis mėnesius, ekonominę – per šešerius metus, o žmonių elgseną, jų mentalitetą galima pakeisti tik per tris kartas. Ar tikrai Rusijos imperijos bizantiškoje kultūroje ir sovietmečiu suformuota mūsų socialinė imuninė sistema yra tokia nepaslanki, kad galime leistis lengvai manipuliuojami vaistų receptų išrašymą norinčių kontroliuoti medikų ar farmacininkų?

Tokios reformos, kurios gali duoti daug naudos, padėti sutaupyti šimtus milijonų mokesčių mokėtojų litų, bet joms visavertiškai įgyvendinti būtini žmonių elgsenos pokyčiai, turi būti atliekamos ne tik Vyriausybės narių planuose, ministerijų kabinetuose ar vaistinių monitoriuose, bet pirmiausia žmonių galvose. Piliečiai turi būti profesionaliai šviečiami ir jiems aiškinama, kokios naudos jie gali turėti, jei sąmoningai ir savanoriškai dalyvaus rinkdamiesi vaistą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ima vis stipriau spausti Andriaus Kubiliaus Vyriausybę. Taip ir turi elgtis absoliuti politinio pasitikėjimo reitingo lyderė, norėdama pateisinti piliečių lūkesčius. Bet premjeras A.Kubilius spaudimo beveik nepaiso. Svaigdamas nuo Vakarų valstybių ir įvairių tarptautinių organizacijų komplimentų dėl puikių Lietuvos vyriausybės antikrizinių žingsnių, bet nenorėdamas matyti, kokius neigiamus ilgalaikius padarinius sukelia šios Vyriausybės veikla (verslo susitraukimas, nedarbas, emigracija, viešojo gyvenimo kokybės ir kultūros erozija), išlieka užtikrintas, kad jo Vyriausybė viską daro ne tik teisingai, bet ir teisingiausiu būdu.

Prezidentė neprarasdama kantrybės savo greitakalbe trumpais sakiniais formuluoja, kas ir kaip greitai turi būti padaryta: “… mokesčių nekelti; pažaboti kontrabandą; FNTT prijungti prie Finansų ministerijos; pateikti “Sodros” reformos planą; krašto apsaugai finansavimo nedidinti; negražu partijoms pasiimti 4 mln. Lt neįveikus sunkmečio…” Prezidentės retorika dažnai primena tik mentorišką biuro administratorės nepritarimą vienokioms ar kitokioms kolegų mintims, nesiekiant atskleisti sisteminių kolegų paklydimų (jei jų yra) arba su jais diskutuoti, nurungti jų argumentus.

Politinis ruduo takoskyrą tarp premjero ir prezidentės tik dar labiau pagilins. Premjerui A.Kubiliui prie rūpesčių dėl trapios valdančiosios koalicijos, prezidentės raginimo spręsti įsisenėjusias problemas dar prisidės ir artėjančių savivaldybių tarybų rinkimų įtampos laukas. 2011 m. vasario mėn. rinkimai bus tiesos momentas tai politikai, kurią vykdo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Neabejotina, kad veiksmai bus švelninami, norint susigrąžinti bent dalį parasto rinkėjų pasitikėjimo. Prezidentei tai nepatiks.

Ar yra kokios nors naudos iš tokios prezidentės ir premjero priešpriešos? Konstitucinis skirtingų valdžios grandžių padalijimas ir stabdžių bei atsvarų principas gimė Vakarų demokratijose, ne tik siekiant atriboti skirtingas valdžios grandis, suteikti joms aiškią kompetenciją ir jos ribas, bet ir tam, kad skirtingos valdžios grandys, konkuruodamos dėl politinio pasitikėjimo, užtikrintų būtiną progresą. Ar Lietuvoje matome Lietuvos valstybės progreso ženklų?

Prie Seimo badaujantys policininkai primena, kad jų Lietuvoje vis dar daugiau (šimtui tūkst. gyventojų) nei turtingose Vakarų šalyse. Šis bado streikas – puiki iliustracija, kaip žmonėms sukuriami ir daugelį metų palaikomi Lietuvos valstybės ekonominėmis galimybėmis nepagrįsti viešojo sektoriaus lūkesčiai. Ir policija turi išmokti dirbti efektyviai, bet 20 nepriklausomos Lietuvos metų buvo per mažai, kad politikai tai suvoktų.

Čia svarbu pabrėžti, kad prezidentės ir Vyriausybės priešprieša turi kurti ne politinį konfliktą, bet politinius debatus svarbiausiomis Lietuvos valstybės gyvenimo temomis. Tokiems debatams abiem pusėms reikia skirtingų valdžios grandžių vaisingo bendradarbiavimo dvasios, rimto ir sisteminio bei ilgalaikio požiūrio į mūsų dabartines problemas bei ateities grėsmes.

Kas tas “Visuomis Company holding”? Racionalus valdančiųjų politikų noras užkirsti kelią patiems sau ir savo statytiniams vogti mokesčių mokėtojų pinigus ar naujas miglos pūtimas bandant nukreipti žvilgsnį nuo tikrųjų šalies problemų? Mažai kas sutiktų, kad valstybės įmonės, kurios atlieka viešuosius patarnavimus piliečiams ir valdo visų mokesčių mokėtojų bendrą valstybinį turtą, yra gerai valdomos. Jos nuolat patenka į kvailus skandalus įdarbindamos politikų gimines ar kažką įsigydamos dvigubai brangiau, nei tai daro privačios įmonės.

Jei valstybinių įmonių valdomas mokesčių mokėtojų turtas yra vertas apie 18 mlrd. Lt ir manoma, kad būtų ekonomiškai logiška kasmet iš jo uždirbti bent 10 proc. (panašiai tiek uždirbama Skandinavijos valstybėse), tai kasmet valstybės iždą būtų galima papildyti beveik 2 mlrd. Lt, o ne 45 mln. Lt, kaip dabar. Idėja puiki. Bet jei valstybinės įmonės pradės veikti kaip komercinės, turės siekti pelno ir garantuoti bent 10 proc. pelningumą, jos to pelno sieks ne tik efektyvindamos savo veiklą, bet ir keldamos savo paslaugų kainas. Kiek iš tų planuojamų uždirbti 2 mlrd. Lt teks vėl paimti iš tų pačių mokesčių mokėtojų, mokančių už elektrą, jos perdavimą, troleibuso ar autobuso bilietą, šiukšlių išvežimą, šilumos tiekimą, vandenį ar kelių remontą? Akivaizdu, kad pagal neskaidrius veiklos principus veikiančios valstybinės įmonės yra nustekentos dėl politikų noro jas valdyti, kaip jiems atrodo geriau, ir nepamirštant savo bei savo partijų kišenės.

Jas modernizuojant teks nemažai investuoti. Taigi į mokesčių mokėtojų kišenę gali tekti kišti ranką dar giliau nei tų 2 mlrd. Lt kasmet. Pozityviai žvelgiant į “Visuomio” idėją siekti atriboti valstybines įmones nuo politikų, sunku šia idėja patikėti ir todėl, kad siūloma valstybines įmones valdyti septynioms profesionalių vadybininkų valdyboms, kurios turėtų dirbti nemokamai. Tai jau iš politinės fantazijos srities. Kvalifikuoti ir paklausūs vadybininkai už dyką nedirba. “Už dyką” dirba tik politikai.

Vis dėlto, kad ir kaip pasisuktų “Visuomio” idėja, reformos valstybės turto valdymo srityje būtinos. Bet pradėti jas reikės patiems politikams, dar prieš įkuriant “Visuomį”, nes nuostolingai dirbančio Lietuvos pašto problemos neišsprendžiamos, uždarant nuostolingus provincijos paštų skyrius ar Lietuvos geležinkeliams atsisakant nuostolingo keleivių vežimo. Šios funkcijos valstybėje turi egzistuoti. Priešingu atveju dalies Lietuvos žmonių, gyvenančių provincijoje, gyvenimo kokybė dar labiau kristų. Nuostolingos, bet būtinos valstybės funkcijos turi būti atskirtos nuo tikrai komerciniais pagrindais galinčio veikti valstybės turto. Nuostolingų viešųjų paslaugų likimo už politikus neišspręs joks “Visuomis” ir jokie užsienio ekspertai. Tam didelio proto nereikia. Reikia tik noro veikti skaidriai ir rimtos diskusijos, kuris turtas tikrai privalo likti valstybės nuosavybėje, o kuris gali būti valdomas kaip privatus.

Seimo Liberalų ir centro frakcija paskelbė netrukus pristatysianti Vaikų prievolės išlaikyti savo tėvus įstatymo koncepciją. Jo esmė paprasta – visi dirbantys pilnamečiai Lietuvos gyventojai, turintys tėvus, turėtų mokėti papildomą 5 proc. nuo savo pajamų mokestį tėvams išlaikyti.

Sunku kritikuoti frakcijos pranešimą: “Įteisinus vaikų prievolę išlaikyti tėvus, gerėtų tėvų socialinė padėtis, būtų skatinamas solidarumas šeimoje, įsivaikinimas, didėtų gimstamumas, mažėtų nedarbas, šešėlinė ekonomika, nusikalstamumas. Šis įstatymas būtų siūlomas ir kaip alternatyva pensinio amžiaus ilginimui”. Naujo įstatymo priėmimo motyvai tikrai svarūs. Juolab kad panašios idėjos sklando ir kitose Vakarų valstybėse bandant ieškoti būdų, kaip išvengti didelės problemos – mažėjančio gimstamumo.

Štai Helsinkio universiteto mokslininkas Oskari Juurikkala siūlo taip sutvarkyti pensijų sistemą, kad pensinio amžiaus sulaukusius žmones išlaikytų ne visi mokesčių mokėtojai, bet jų vaikai, o jeigu žmonės vaikų neturi, jie visą savo gyvenimą galėtų kaupti lėšas pensijai, nes nepatyrė išlaidų augindami atžalas.

Didžiausia naujos politinės idėjos bėda ta, kad tai yra naujas mokestis. Dirbantieji ir taip jau moka socialinio draudimo mokestį, kuriuo naudojasi jų tėvai pensininkai. Dar didesnė šio įstatymo problema ta, kad jis ignoruoja didžiausią Lietuvos dabarties ir ateities rykštę – emigraciją. Ar šis 5 proc. mokestis būtų imamas ir iš emigranto? Ir ar tik 5 proc. mokestis? Nes dažnai emigrantas Lietuvoje yra palikęs ne tik savo tėvus pensininkus, bet ir savo vaikus darželinukus, moksleivius ar studentus, kurie naudojasi ne tik nemokamu mokslu, bet ir nemokama sveikatos apsaugos sistema. Už jų išlaikymą tenka solidariai mokėti visiems Lietuvoje dirbantiems mokesčių mokėtojams. Ar tai teisinga?

Žinoma, daugelis emigrantų siunčia į Lietuvą čia likusiems vaikams ir tėvams pinigų ir taip prisideda prie jų išlaikymo. Bet čia dirbantys ir mokesčius mokantys žmonės irgi prisideda prie jų išlaikymo. Ar taip turėtų būti? Nes tokiu atveju emigrantų vaikai ir tėvai gauna ne tik savo vaikų paramą (siunčiamą emigrantų pinigais), bet ir yra išlaikomi Lietuvoje dirbančių mokesčių mokėtojų pinigais. Į visus šiuos klausimus politikai kol kas negali atsakyti.

2007 m. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tėvų ir vaikų tarpusavio išlaikymo pareigų konstitucingumą, yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, taigi turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Bet konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja galimybę šią naštą tam tikra apimtimi paskirstyti ir visuomenės nariams.

Tai, kad Baltarusijos diktatorius prezidentas Aleksandras Lukašenka buvo pakviestas į Vilnių ir susitiko su prezidente Dalia Grybauskaite, yra normalūs kaimyniniai santykiai ir parodo naująją Lietuvos užsienio politikos tikrovę. Su kaimynais turime bendrauti, net jeigu jie nėra demokratijos gerbėjai. Nebendradarbiaudami su Baltarusija prie jos demokratėjimo tikrai neprisidėsime. Priešingai, tik dar labiau pastūmėsime Kremliaus ar tokių egzotiškų režimų, kaip venesueliečio Hugo Chavezo, link. Beje, tokia yra ir naujoji JAV užsienio politikos doktrina – ieškoti naujos santykių kokybės su valstybėmis, kurios nėra prisiekusios demokratijos vertybėms. Pripažinta, kad bendradarbiaujant galima pasiekti daugiau nei izoliuojant.

Bet koks bendradarbiavimas yra pateisinamas ir sveikintinas? Viena – kaimynus priimti tokius, kokie jie yra, bet visai kas kita perimti jų veiklos metodus. Viena yra kartu su Baltarusija spręsti Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos klausimą, bet visai kas kita naudotis Baltarusijos KGB pagalba vaduojant aukštą Lietuvos pareigūną.

Akivaizdu, kad Vilniaus raitosios policijos vadas Laimonas Bankauskas, sulaikytas Baltarusijoje dėl neva gabenamų narkotikų, buvo ištrauktas pasinaudojus telefonine teise. Misija tikrai humaniška. Juolab kad yra rimto pagrindo manyti, jog narkotikai galėjo atsidurti policijos vado automobilyje dalyvaujant Baltarusijos specialiosioms tarnyboms. Bet to dar nežinome, nes yra ir kitų abejonių.

Komisaro laipsniui gauti reikalingą teisininko diplomą L.Bankauskui įteikė garsusis Maskvos naujasis teisės institutas, kurį studijų kokybės vertinimo centras pripažino nelegaliai Lietuvoje veikiančia mokymo įstaiga. Ko taip dažnai su daugkartine viza komisaras važinėja į Baltarusiją, taip pat niekam ne paslaptis. Dažnai Baltarusijoje prisipilant pilną baką degalų galima ne tik nemažai sutaupyti, bet ir gerai uždirbti. Ir prisidurti prie 4000 Lt siekiančios komisaro algos.

Gelbėjant komisarą iš Baltarusijos KGB nagų niekam nekilo klausimas, ar tokia komisaro praeitis ir tokia jo dabartis dera su pareigūno etika. Prezidentės D.Grybauskaitės raginimas stabdyti kontrabandą komisaro nepasiekė. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, septyni iš dešimties lietuvių tvirtai įsitikinę, kad kontrabanda yra gėris. Jeigu gali sutaupyti arba uždirbti, tai savo valstybę gali apgaudinėti kaip tik sugebi.

Ar po šio, švelniai tariant, prasilenkiančio su demokratijos principais, mūsų džiūgavimo dėl greito komisaro išlaisvinimo patys neperėmėme Baltarusijos režimo veiklos metodų? Kai Lietuvos pasienyje su narkotikais įklius koks nors Baltarusijos prezidento apsaugos darbuotojas, ar mes irgi turėsime jį paleisti? Kuo tada mes skirsimės nuo Baltarusijos ir kuo mūsų prezidentė skirsis nuo šios kaimynės vadovo? Taigi bendradarbiaujant su kaimynais ne tik galima juos išmokyti demokratijos, bet ir patiems kyla pavojus vėl pasinerti į sovietinio gyvenimo, kuriame valstybės vadovai gali išspręsti visas problemas, liūną.

Lietuvoje, priešingai nei daugumoje kitų Europos valstybių, dar yra likę laisvėje gyvenančių vilkų. Jų gal du, gal trys šimtai. Biržų rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba šiemet užregistravo daugiau kaip dešimt atvejų, kai naminius gyvulius užpuolė ir sudraskė vilkai. Šis skaičius viršija ankstesnių metų duomenis. Nežinia, ar vilkų padaugėjo, ar tiesiog ūkininkai pradėjo ieškoti valdiškų institucijų pagalbos, norėdami kompensuoti vilkų padarytą žalą.

Reikia džiaugtis, kad Lietuvoje dar gyvena vilkų, vadinasi, agresyvus žmogaus skverbimasis į gamtą, transporto infrastruktūra, nekultūringa ir nekontroliuojama medžioklė jų galutinai neišnaikino. Tai, kad Lietuvos miškai ir toliau išlieka tikrieji miškai, kuriuose, kaip ir prieš daugelį šimtų metų, gyvena laukiniai gyvūnai, o ne tik parkai su poilsio suoleliai, turėtų būti mūsų pasididžiavimas. Išlaikome Lietuvos gamtos biologinę įvairovę. Ir ją perduosime ateinančioms kartoms. Mūsų vaikai ir anūkai nevadins mūsų barbarais, išnaikinusiais ištisas gyvūnų populiacijas. Vilkų Lietuvoje liks.

Lietuvos gamtosaugininkų skaičiavimais, kasmet vilkai papjauna apie 700–800 naminių gyvulių. Viską suskaičiavus bendra metinė nuostolių suma sudarytų apie 1 mln. Lt. Jeigu sutinkame, kad laisvėje gyvenantys vilkai yra visų mūsų viešasis interesas, būtų logiška šių nuostolių patyrusiems ūkininkams juos atlyginti. Jeigu jau Lietuvoje bus vilkų, jie visada kažkiek naminių gyvulių papjaus. Juk vilkai ir turi atlikti savo vilkišką darbą. Keli šimtai ūkininkų tikrai neprivalo finansuoti visos Lietuvos, visų mūsų viešojo intereso. Būtų teisinga, jei ūkininkų nuostoliai būtų atlyginti iš medžiotojų sumokamų mokesčių valstybei už medžioklės plotų naudojimą. Kol kas tie mokesčiai dėl vis dar Lietuvos medžioklėje tebesitęsiančio sovietmečio tėra simboliniai. Nors už išskirtines pramogas nustatyti mokesčiai turėtų atitikti jų lygį.

Kita vertus, naminiai gyvuliai yra privati nuosavybė, o ji, kaip žinoma, įpareigoja tuo turtu rūpintis ir jį saugoti. Vertinant padarytą žalą reikėtų atsižvelgti, ar tie naminiai gyvuliai naktį nebuvo palikti vidury miško ir ar buvo tinkamai saugomi. Atlyginant laukinių gyvūnų padarytą žalą nustatoma ir daug tokių atvejų, kai nesąžiningi ūkininkai specialiai sodina bulves ar augina kviečius tokiose vietose, į kurias laukiniai gyvūnai tiesiog negali neužklysti.

Savo turtu jo savininkas turi rūpintis pats. Turtas privalo būti draudžiamas. Tada draudimas atlygina ir patirtą žalą.

Kas kita su vilkais – jie gali papjauti ir kelių savaičių ar mėnesių veršelį. O tokio amžiaus naminių gyvulių Lietuvoje draudikai nedraudžia.

Lietuvoje šiandien privalomasis draudimas taikomas tik transporto priemonėms. Tokio draudimo nereikalaujama net būstui apsaugoti. Todėl praūžus viesului tiek daug per televizorių rodomų verkiančių ir mokesčių mokėtojų pinigų už asmeninio turto sutvarkymą reikalaujančių piliečių. Socialiai solidari valstybė privalo padėti piliečiams, bet tik tiems, kuriems tai būtina. Galintieji patys pasirūpinti savo turtu tą privalo ir padaryti patys.

Į emigraciją jau žiūrime tarsi į ramiai pro šalį tekančią upę. Vienas kitas inteligentas paakina, kad reikia kovoti dėl valstybės, jos paveldo, kultūros, lietuviškumo išlikimo. Prof. Vytautas Landsbergis siūlo išmesti iš mokyklos mokytoją, kuri ragina abiturientus “kuo greičiau mauti iš Lietuvos”.

Dar daug kam sunku susitaikyti su tuo, kad teks rimtai kovoti dėl čia vis dar gyvenančių žmonių simpatijų Lietuvai, patriotizmo, blaivaus požiūrio į Lietuvos valstybės galimybes. Linkusiems emigruoti piliečiams būtina sukurti galimybes Lietuvoje oriai gyventi, kurti, dirbti. Jei čia neliks žmonių, neliks ir valstybės, o jos paveldas, kultūra, lietuviškumas liks tik knygose. Apie tai reikia galvoti visiems.

Pirmiausia pensininkams, tiek jau esamiems, tie būsimiems. Rūpintis tais, kurie uždirbs jiems pensijas. Politikams reikia rasti būdų, kaip konkuruoti su turtingomis Vakarų demokratijomis, kad Lietuvoje liktų pakankamai darbingų ir talentingų žmonių. Tik jie gali šią valstybę ištempti iš ekonominio atsilikimo ir garantuoti jos ilgalaikį egzistavimą.

Imigrantų įsileidimas iš Rytų mažai ką padės, nes jie Lietuvoje ilgai neužsibus. Lėks toliau į Vakarus: jei jau ieško kur geriau, tai ieškos vietų, kur tikrai geriau. Vargu ar jie patikės “Newsweek” gero gyvenimo reitingu, pagal kurį Lietuva 34 vietoje.

Politikai turėtų rimtai rūpintis, kaip stabdyti emigraciją, nes jei neliks vidurinio sluoksnio, Lietuvos politinis gyvenimas sumenks ir nuskurs. Pensininkai ir kiti vyresnio amžiaus žmonės nebalsuos už jokias reformas ar inovacijas. Jie rinksis Lietuvos gelbėtojus populistus ir blaškysis tarp paksų ir uspaskichų. Emigracija savo pasekmėmis daug didesnis reiškinys nei tik darbingų piliečių išvykimas iš šalies. Likusiems Lietuvoje šis reiškinys jau sukelia ir dar sukels įvairių naujų neigiamų reiškinių.

Iš esmės galimi du Lietuvos ateities scenarijai. Pirmas: darbingo amžiaus piliečiams, norintiems plėtoti savo verslus ir talentus, reikia suteikti rimtas mokesčių privilegijas stambiojo verslo, monopolijų, užsienio kapitalo įmonių ir net pensininkų atžvilgiu. Tokių privilegijų tikslas – auginti smulkųjį ir vidutinį verslą, bet ne tik. Svarbiausia išlaikyti šiuos žmones Lietuvoje. Duoti jiems viltį, kad ir čia jie gali oriai gyventi, kad jie reikalingi. Šis scenarijus gali būti veiksmingas, bet nėra panacėja nuo emigracijos.

Kitas scenarijus realesnis: turime susitaikyti su masine emigracija. Ji niekada nesibaigs. Darbingi ir talentingi lietuviai keliaus ten, kur manys galintys susikurti geresnį gyvenimą. Taigi Lietuvos gyventojų nuolat mažės. Tik sociologai ir demografai gali atsakyti, kiek čia mūsų bus po 10 ar 20 metų. Gal trys milijonai, o gal tik du su puse ar dar mažiau.

Politikai turi susitarti, kad jie privalo sparčiai sumažinti ir efektyvinti viešąjį sektorių, pritaikyti jį gerokai mažesniam gyventojų skaičiui. Gimnazijų, universitetų, ligoninių, kitų viešųjų įstaigų turi likti tiek, kiek jų tikrai reikia esant mažiau gyventojų.

(Reakcija į K.Girniaus komentarą “Nelygybės pasekmės”)

Sutinku su straipsnio autoriaus mintimis dėl vargingosios visuomenės dalies sunkaus gyvenimo ir būtinybės visuomenei ieškoti būdų, kaip mažinti socialinę atskirtį. Skurdas – didelė visos visuomenės problema, nes jis susijęs su valstybės ekonominiu, socialiniu pajėgumu, kriminogenine situacija ir net politiniu stabilumu. Bet negaliu sutikti, kad Lietuvoje pagrindinė skurdo priežastis yra nelygybė. Manau, kad vidutinis atlyginimas Čekijoje, Slovakijoje ar Slovėnijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje ne todėl, kad ten geriau užtikrinta lygybė, o todėl, kad jų ekonominis išsivystymas apskritai visada buvo gerokai aukštesnis nei Lietuvos. Minėtų valstybių vidurinis sluoksnis, kuris ir lemia visuomenės gerovę, gausesnis ir produktyvesnis.

Demokratijose, savo ekonomiką paprastai grindžiančiose efektyviomis laisvosios rinkos sąlygomis, lygybės lūkestis klaidingas. Apie tai yra rašę visi liberalizmo klasikai, pradedant A.Smithu ir baigiant šių laikų ekonomikos Nobelio premijos laureatais. Rinkos ekonomika sukuria visiems lygias galimybes, bet ne lygiavą. Sovietinė planinė ekonomika, paremta lygiava ir nekonkurenciniais socialiniais santykiais, bankrutavo, sukeldama skaudžius padarinius.

Būtina tinkamai pasirūpinti tais, kurie dėl objektyvių priežasčių (prastos sveikatos, senatvės, nedarbo) negali susikurti oraus gyvenimo. Bet ne lygiava, o piliečių solidarumas yra svarbus daugelio demokratinių valstybių konstitucinis principas.

Lygiavos ir tiesiog kvailiausio socializmo Lietuvoje – kiek nori. Daug ką paveldėjome iš sovietmečio, bet sukūrėme ir nemažai naujo. Mūsų visuomenėje apsiginklavusiųjų išlaikytinio filosofija vis dar labai daug. Politikos populizmas ir toliau ją skatina.

Jei būtų įgyvendinta lygiava, Lietuvoje dustų ne tik intelektualai, tokie kaip T.Venclova, dėl to, kad čia nėra modernaus liberalizmo, arba jo oponentai A.Patackas ir R.Gudaitis – todėl, kad liberalizmas užgožia ir naikina lietuvišką tapatybę. Pradės dusti ir tie, kurie nori daugiau mokytis, dirbti, stengtis geriau gyventi, bet mokesčių pavidalu turės aukštu lygiu išlaikyti to daryti nenorinčiuosius.

Prastas gyvenimas, trumpa vidutinio amžiaus trukmė, didelis nusikalstamumas atsiranda ne dėl nelygybės, o dėl skurdo. Tarp skurdo ir nelygybės nėra tiesioginio ryšio. Skurdas Lietuvoje yra daug gilesnis socialinis reiškinys.
Kokios tokios lygybės ir tokių jos pasiekimo būdų, kaip tai supranta apžvalgininkas K.Girnius, pasekmės? Svarbiausia – dar didesnis skurdas. Atimant iš aktyvesnės visuomenės dalies galimybę daugiau mokantis ir dirbant pasiekti geresnių karjeros ir kartu materialinių rezultatų, ta ekonomiškai pajėgioji visuomenės dalis apskritai nebesies savo ateities su Lietuvos valstybe.
Prancūzijos didžiosios revoliucijos šūkis “Laisvė, lygybė, brolybė” nereiškia lygiavos. Jis reiškia visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir lygias galimybes. Marksistai ir bolševikai bandė sukurti lygiavos valstybę. Kuo visa tai baigėsi, jau išbandėme savo kailiu.

Lietuva turi retą galimybę žengti didelį žingsnį demokratijos link. Diskusija dėl dvigubos pilietybės apėmė visą visuomenę – ir eilinius piliečius, ir elitą. Užsakyta ir atlikta bent tuzinas visuomenės apklausų, kuriose Lietuvos piliečiai pasisako, ar sutiktų, kad Lietuvos pilietybė būtų išlaikyta nepriklausomai nuo to, ar pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gyvena Lietuvoje ar negyvena, išvyko iš Lietuvos iki nepriklausomybės atkūrimo ar jau ją atkūrus, turi realių ryšių su Lietuva ar neturi.

Galima drąsiai teigti, kad dvigubos pilietybės klausimas pasiekė visą Lietuvos visuomenę. Visuomenė adekvačiai bet skirtingai suvokia šią problemą ir yra tinkamai pasirengusi referendumui. Vėl vos ne kiekvieno lietuvio šeimoje yra asmenų, kurie dėl pačių įvairiausių priežasčių (dažniausiai ekonominių) trumpesniam ar ilgesniam laikui išvyko iš Lietuvos.

Profesorius Vytautas Landsbergis ragina išgerti šalto vandens ir liautis klaidinus, kad “kažkas pripuolęs Lietuvos pilietybę “atima”. <…> pilietis pats pasirinko kitą šalį iki pat jos pilietybės. Juk dauguma gyvena ir dirba kitur, būdami Lietuvos piliečiais. O būdavo keistuolių, kurie kartu išstumti ir nugyvenę amžių JAV nė neprašydavo ten pilietybės, bet ligi mirties brangino kaip šventenybę lietuvišką pasą”.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasisako už platų dvigubos pilietybės taikymą, nors Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kad tai gali būti tik “atskiri, išimtiniai, ypač reti atvejai”. Ką iš esmės reiškia toks prezidentės pasisakymas už platų dvigubos pilietybės taikymą? Tai tiesiog dar vienas Lietuvos politikų buldozerio žygis per Konstituciją. Kad ir koks didelis visuomenėje prezidentės autoritetas, toks elgesys yra pavojingas. Konstitucijos nepaisymas šiuo atveju leis jos nepaisyti ir kitais atvejais. Tokio precedento pasekmes sunku prognozuoti. Visada atsiras politikų, kurie norės priimti sprendimus, prieštaraujančius Konstitucijai. Atsiras ir toks, kuris sakys, kad galima apeiti ir straipsnį, įtvirtinantį Lietuvos nepriklausomybę ar jos teritorinį vientisumą.

Iš Lietuvos kasdien išvyksta po 130 lietuvių. Ekonominė ir neekonominė emigracija tampa didele grėsme Lietuvos valstybei, pirmiausia čia likusiems ir dirbantiems žmonėms. Mažėjant jų skaičiui Lietuvos valstybės padėtis tik dar labiau komplikuosis. Visa socialinė sistema gali subyrėti kaip kortų namelis, valstybei netekus darbingiausių ir aktyviausių piliečių. Valstybė, kurioje nenori gyventi jos piliečiai, neturi perspektyvų. Į tokią valstybę iš jos emigravusieji dėl ekonominių priežasčių tikrai negrįš. Politikams ir Lietuvos piliečiams reikia ieškoti realios išeities, kaip gelbėti mūsų valstybę. Dvigubos pilietybės įteisinimas šios problemos nesprendžia.

“Kas tas dabartinių emigrantų eiles užpildys ateityje? Ar tai bus rusai, baltarusiai, ar tai bus kinai?” – klausia Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Narušienė. Toks klausimas ne visai korektiškas, nes dviguba pilietybė lietuvių į tėvynę nesugrąžins, be to, teisę jiems bet kada grįžti ir gyventi Lietuvoje numato Konstitucija, nepriklausomai nuo to, turi jie Lietuvos pilietybę ar neturi.

Taigi referendumui visuomenė jau parengta. Ir jo surengimas išspręstų šią problemą konstituciškai. Nereikėtų bijoti, kad Lietuvos piliečiai nepakankamai aktyviai dalyvaus referendume ir jis neįvyks. Neįvykęs referendumas taip pat rezultatas. Jis tiesiog parodytų, kad dvigubos pilietybės problemą išeiviai yra linkę sureikšminti, o Lietuvoje gyvenantys piliečiai jos nelaiko rimta ar nemano, kad tai būtų Lietuvos ateities problemų sprendimas.

Bent du mėnesius galime būti ramūs: nebus pakelta ar įvesta naujų mokesčių arba kitais būdais pasunkintas piliečių gyvenimas. Seimas išėjo atostogų. Prieš išeidamas atostogauti nusprendė, kad kitų metų pradžioje vyksiančiuose savivaldos rinkimuose negalės dalyvauti visuomeninės organizacijos. Tokios galimybės buvo galima tikėtis po Konstitucinio Teismo nutarimo, skelbiančio, jog tai, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į savivaldybių tarybas būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Tiesa, įvedus įvairių apribojimų (reikiamo skaičiaus parašų surinkimas, finansinis užstatas), Seimas suteikė galimybę piliečiams individualiai išsikelti save kandidatais savivaldos rinkimuose. Premjeras Andrius Kubilius pateikė “rimtą” priežastį, kodėl visuomeninių organizacijų negalima įsileisti į rinkimus: valstybės institucijos neįgalios užtikrinti visuomeninių organizacijų priežiūros ir kontrolės organizuojant ir finansuojant rinkimų kampaniją.

Druskininkų meras socialdemokratas Ričardas Malinauskas taip pat nenori dalytis valdžia savivaldoje su visuomeninėmis organizacijomis: “Visuomeninių organizacijų negalima tempti ant vieno kurpalio, bet nemažai yra ir tokių, kurios nejaučia jokios atsakomybės už savo veiksmus. Daug norinčiųjų laimėti rinkimus, bet kai reikės prisiimti atsakomybę už pažadus rinkėjams, aukso kalnų žadėtojai ners į krūmus”.

Ar vienas geriausių Lietuvos merų norėjo pasakyti, kad politinės partijos jaučia atsakomybę ir neneria į krūmus prisižadėjusios per rinkimus?

Taigi Konstitucinio Teismo nutarimas įveiktas. Seimas užkirto kelią į savivaldos rinkimus net labai solidžioms vietinėms bendruomenėms, jau įrodžiusioms savo atsakingumą. Viltis, kad politinių sprendimų galia gali būti padalyta tarp politinių partijų ir nepartinių visuomeninių organizacijų, numarinta. Ar turi moralinę teisę politinės partijos uzurpuoti savivaldos valdžią?

Ką turi padaryti partijos, kad nebūtų laikomos arogantiškų plėšikų gaujomis ir įgytų nors šiek tiek piliečių pasitikėjimo? Pirma, jos turi susitvarkyti savo legitimumą. Piliečiams turi būti aišku, kas yra šių partijų nariai ir kam jos atstovauja. Reikalavimas tik tūkstančio narių, norint įsteigti politinę partiją, yra politinė kvailystė ir leidžia lengvai įsteigti partijas tokiems smulkiems politikos sukčiams kaip Arūnas Valinskas. Kiek yra narių po įsisteigimo jų sąrašuose, niekas nežino.

Antra, partijos turi rimtai žvelgti į savo narius ir vadovus, privalo apsivalyti nuo apsivogusių, susikompromitavusių partiečių. Trečia, partijos turi pasirūpinti, kad Lietuvoje egzistuotų tik civilizuotas lobizmas – pramonininkai, energetikai, transportininkai ar prekybininkai turėtų veikti ne per savo asociacijas, o registruotis kaip legalios lobistinės organizacijos pagal lobistinės veiklos įstatymą, kad galėtume matyti jų viešai deklaruojamus interesus bei kiekvieną šių ponų apsilankymą Seime ar susitikimą su partijų vadovais.

Ketvirta, partijos turi susitvarkyti savo finansavimo skaidrumą. Ne juridiniai ir fiziniai asmenys turi būti didžiausi partijų rėmėjai, o partijų nariai, mokantys nario mokestį, ir mokesčių mokėtojai per valstybės biudžeto paramą partijoms.