Prieš kelerius metus kelių šviesių Teisingumo ministerijos tarnautojų galvose kilo puiki mintis ištirti, ar Lietuvoje galėtų būti įgyvendinta bendrosios teisės šalyse (JAV, Anglijoje, Australijoje) tarp piliečių itin populiari grupinio ieškinio teismuose galimybė. Šiose šalyse visi nukentėjusieji per lėktuvo katastrofą, nuodijami to paties fabriko išmetamų teršalų ar nuskriausti monopolininkų turi teisę sudaryti vieną grupę, pasiskirti grupės vadovą, kuris samdo gynėjus ir bylinėjasi visų nukentėjusiųjų vardu.

Mūsų Teisingumo ministerija paskelbė viešą konkursą, kuriame nugalėjo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkai. Jų išvados vienareikšmiškos – grupinio ieškinio galimybė Lietuvoje yra įmanoma ir pozityviai prisidėtų prie žmogaus teisių gynimo bei teisingumo jausmo puoselėjimo Lietuvos visuomenėje. Tačiau nepigiai kainavusios išvados prapuolė Teisingumo ministerijos valdininkų stalčiuose.

Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, kad tiek valstybės tarnautojų atlyginimai, tiek pensijos sunkmečiu gali būti mažinamos tik proporcingai ir laikinai, o pasibaigus sunkmečiui turi būti ne tik grąžintos į ankstesnį lygmenį, bet ir kompensuotos, piliečiai rengiasi teismų šturmui. Bylinėtis taip pat ruošiasi mamos, nepatenkintos motinystės išmokų mažinimu. Po KT nutarimo bylinėtis su valstybe pradėjo ir policininkai, kuriems buvo nemokamas visas darbo užmokestis už papildomus darbus ir viršvalandžius.

Darbu perkrautų teismų laukia dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių naujų bylų. Tikėtina, kad vien už procesinių dokumentų siuntinėjimą paštu tiek valstybei, tiek piliečiams teks išleisti milijonus litų.

Prie tyrimo dėl grupinio ieškinio prisidėjęs dabar advokatu dirbantis prof. Valentinas Mikelėnas tvirtina, kad tokia galimybė būtų naudinga visiems piliečiams. Autoritetingo civilinės teisės mokslininko nuomone, tai leistų pagerinti piliečių teisių gynimą teismuose. Tokiose bylose nukentėjusių piliečių grupei galėtų atstovauti ne vienas advokatas, o keli ar net ištisa advokatų kontora.

Tyrime dėl grupinio ieškinio galimybės dalyvavęs prof. Vytautas Nekrošius tokio ministerijos delsimo priežastimi laiko pačios Vyriausybės ir stambių korporacijų nenorą susidurti su grupiniais piliečių ieškiniais teisme. Akivaizdu, kad tokiu atveju mamų, pensininkų, socialinio draudimo įmokų savininkų ar nuskriaustų ir žalą patyrusių policininkų grupėms atstovautų pačios aukščiausios kvalifikacijos advokatai bei ekspertai ir priešingoje barikadų pusėje atsidūrusiai valstybei ar stambioms korporacijoms gali būti riesta. Tai, matyt, gerai suvokdami Teisingumo ministerijos dabartiniai vadovai ir neskuba bloginti Vyriausybės padėties.

Prezidentės raginimas rūpintis žmogumi galėtų būti ne tik klyksmas tyruose. Ir pati prezidentė galėtų pasinaudoti savo konstitucine įstatymų iniciatyvos teise ir tokį įstatymą teikti Seimui. Jei prezidentei kalbėjimas yra atsibodęs, pirmųjų kadencijos metų pabaiga yra pats laikas imtis konkrečių darbų.

Šiandien lietuviui lengviau didžiuotis Žalgirio mūšio laikų Lietuva nei dabartine. Praėjo tik 20 metų atkurtos nepriklausomybės ir, regis, valstybės kūrybinės galios išseko. Kaip sugrąžinti Lietuvos piliečiui pasitikėjimą, kad jis šiai valstybei svarbus ir reikalingas? Tradicinę “Veido” diskusiją Valstybės dienos išvakarėse šiemet skyrėme mūsų šalies ateities reikalams: kas turėtų būti nuveikta, kad žmonės pagaliau pajustų po kojomis tvirtesnį pagrindą?

Diskusijoje dalyvavo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas ir šio komiteto narys Algirdas Butkevičius, advokatas, Jungtinio demokratinio judėjimo pirmininkas Kęstutis Čilinskas, M.Romerio universiteto prorektorius Stasys Vaitkevičius, Vilniaus licėjaus direktorius istorikas Saulius Jurkevičius, vendrovės “Berlin Chemie” generalinis direktorius Algimantas Blažys, banko “DnB Nord” viceprezidentas Ramūnas Abazorius, Ūkio ministerijos kancleris, praėjusių metų geriausio valstybės tarnautojo konkurso nugalėtojas Gediminas Miškinis ir “Veido” leidėjas Algimantas Šindeikis.

“Veidas”: Vilniaus licėjaus auklėtiniai ne tik mokslus, bet ir būsimą gyvenimą dažniausiai planuoja užsienyje. Ar jie nemato perspektyvų Lietuvoje?

S.Jurkevičius: Tai ne tik mados dalykas, kad išsilavinimą galima gauti tiktai užsienyje. Deja, nesugebama valstybiniu lygmeniu parodyti, kad Lietuvoje taip pat galima ir mokytis, ir gyventi. Vyksta gana nepalankūs procesai: kiekvieną mokinį, kuris įsivaizduoja esąs šiek tiek gabesnis, yra apėmusi masinė psichozė, kad reikia ieškoti vietos kitur, bet ne Lietuvoje. Jie akivaizdžiai praranda savo šalies suvokimo jausmą, tačiau po kokių ketverių metų užsienyje susidurs su dideliais iššūkiais ir patirs daug kartėlio.

K.Glaveckas: Manau, turėtume parodyti, kas išvažiavusiųjų laukia, ir suteikti autentiškesnės informacijos. Daug mano studentų išvažiavo ir ne visiems pasisekė gerai įsikurti. Kita vertus, iš tikrųjų reikia aiškesnės valstybės ir Vyriausybės politikos. Sakoma, kad emigruoti priverčia geresnio gyvenimo paieška ir dideli mokesčiai. Niekas taip iš krašto neišvaro žmonių, kaip dideli mokesčiai – viešųjų finansų tvarkymo politika. Kai valdžia prisiima įsipareigojimus, kurių negali pavežti, ji juos perkelia ant žmonių pečių, o jauni žmonės greitai pamato, kad čia jie sąlyginai uždirba mažiau nei kur kitur.

A.Blažys: O man atrodo, jog žmonės išvažiuoja siekdami geresnio išsilavinimo ir negrįžta dėl to, kad čia provincija. Mes kadaise po studijų irgi norėjome likti Vilniuje. Atsimenu, kai dar 1991 m. – tada dirbau Sveikatos apsaugos ministerijoje – sudarėme šešių jaunų gydytojų grupę stažuotis Amerikoje. Jaučiau, kad jie negrįš, ir buvo gaila, kad išsiunčiame geriausius. Bet kodėl jų neišleidus, jeigu yra tokia galimybė? Iš šešių grįžo tik vienas. Kiti ten įsikūrė ir puikiausiai gyvena. Kai Lietuvos ekonomika atsigaus, jie pradės grįžti.

“Veidas”: Ir tie jaunuoliai, ir jų tėvai kasdien čia susiduria su daugybe problemų. Kada jie išgirs, kad jos pagaliau sprendžiamos?

A.Butkevičius: Tarp 27 ES šalių Lietuvos emigracija pati didžiausia – tai naujausi “Eurostato” duomenys. Šis faktas kelia daug klausimų. Manau, iki šiol nesame išdėstę, kokia mūsų valstybės vizija. Neseniai į mane kreipėsi studentas iš Londono. Savo bakalauro darbe jis aprašė verslo idėją, bet jo darbo vadovas uždavė klausimą, kaip ta idėja įsipaišys į bendrą Lietuvos valstybės strategiją. Studentas paprašė, kad jam paaiškinčiau, kokiu dokumentu galėtų pagrįsti tokį aspektą. Kas galėtų atsakyti, kokia strategija artimiausia, kokia ilgalaikė? Mes esame jų daug prirašę. Bet reikėtų labai aiškiai piliečiams pasakyti, kokie darbai bus daromi, esant dabartinėms finansinėms galimybėms, pasakyti, kad jie kviečiami dalyvauti. Kad paskolintos lėšos bus naudojamos ten, kur jos duos didžiausią kapitalo grąžą. Pagirndinė Lietuvos problema, kad valdžios komanda dirba nevieningai ir nėra veiksmų, kurie duotų rezultatų.

A.Šindeikis: Tai labai romantizuoti dalykai, kad sukursime strategijų ir jomis įtikinsime jaunus žmones čia pasilikti.

K.Čilinskas: Ėjimas iš Lietuvos labai panašus į ėjimą iš namų. Daugelis mini materialines priežastis. Jeigu šalies elitas taip sukoncentravo mąstyseną, kad didžiausia vertybė yra didesnis uždarbis, ko tada norime iš jaunimo? Jis ir eina ten, kur didesni pinigai. Iš jo atimta moralinė priežastis jaustis, kad čia jis reikalingas, kad yra šeimininkas, nuo kurio priklauso ateitis. Bet jis žino, kad čia nieko nespręs. Apklausos rodo, kad apie 80 proc. emigruoja dėl to, kad demokratijos lygis Lietuvoje labai žemas. Kadangi mūsų šalis nesilaiko Orhuso konvencijos, kurios esmė – kaip piliečiai įtraukiami į pagrindinių klausimų sprendimą, iš tarptautinės teisės specialistų buvo sudaryta darbo grupė, o mane Vyriausybė paskyrė jos vadovu. Mūsų buvo paprašyta pateikti išvadas. Kol rašėme, kokie įstatymai turėtų būti keičiami, buvo skubiai priiminėjami visi teisės aktai, prieštaraujantys šiai konvencijai. O paskui stebimės, kad Skandinavijos šalyse apie 95 proc. gyventojų yra pilietinių organizacijų nariai, o Lietuvoje – apie 5 proc. Tokių organizacijų, kaip mūsų demokratinis judėjimas, labai mažai.

K.Glaveckas: Ir tada žmogus bėga į Airiją, kurioje net balsuoti galimybės neturi.

K.Čilinskas: Bet ten pinigų daugiau…

R.Abazorius: Pamėginkime į valstybę pažvelgti kaip į įmonę – žmogus dėl šimto litų nebėgs iš vieno darbo į kitą. Yra kitų svarbių dalykų. O santykis su valstybe daug stipresnis negu su įmone. Jeigu nepatenkinami žmogaus kasdieniai poreikiai, jis gali taikstytis, jeigu mato, kad valstybei yra reikalingas. Nemanau, kad vien dėl pinigų išvažiuoja. Gal kitur labiau gerbiamas įstatymas, labiau skatinama konkurencija, labiau žmogus vertinamas.

“Veidas”: Jeigu į valstybę pažvelgsime kaip į įmonę, tai įmonei vardu Lietuva gresia bankrotas. Kiek ir kokių reikėtų investicijų, kad jo išvengtume?

S.Vaitkevičius: Nebuvo nė vienos Vyriausybės, kuri nekalbėtų apie investicijas. Kiek per tuos 20 metų dirbau su privatizavimu ir investicijomis, visiems premjerams sakiau ir sakysiu: ne pinigų valstybei trūksta, o profesionalumo, valios, sąžinės, kultūros. Ko tik nori, bet ne pingų. Kiek šiandien uždirbu, tiek, vadinasi, ir esu vertas. Taip ir valstybė.

Aš kategoriškai prieš teiginį, kad išlaidos turi būti optimizuotos. Jokiu būdu. Pajamos turi būti optimizuotos. O išlaidos turi būti racionalios. Jeigu toliau taip optimizuos išlaidas, žmonės greitai neįstengs už komunalines paslaugas atsiskaityti.

A.Butkevičius: Bet mes turime kalbėti apie optimizavimą. Galbūt kai kuriuos departamentus reikia uždaryti visiškai, o ne 10–15 proc. sumažinti. Bet jeigu jie dirba efektyviai – visai nemažinti. Kai kuriose Europos valstybėse tarnautojas žino, kokią naudą jis duoda. Valstybės valdymas turi būti orientuotas į rezultatyvumą.

G.Miškinis: Šiuo metu vyksta diskusija dėl 2011 m. biudžeto. Yra siūloma, kad kitų metų valstybės biudžetas, ypač išlaidos valstybiniam sektoriui, būtų 2010 m. lygio. Kitas variantas – kad 15 proc. mažesnės. Mes pirmą kartą pateikėme Ūkio ministerijos biudžetą, orientuotą į rezultatus, ir pasiūlėme peržiūrėti, kokių programų ministerijos galėtų atsisakyti. Manau, projektinis valdymas, kurį pirmą kartą įvedėme, duos naudos. Kiekvienas darbuotojas gali registruoti savo idėją, gali būti komandos narys, tapti projekto vadovu. Tai elementas, skatinantis specialistą dalyvauti valdyme.

K.Čilinskas: Sutinku su S.Vaitkevičiaus mintimi, kad nusibodo visų Vyriausybių kalbėjimas, jog skatins investicijas. Jos eina ten, kur geriau. Gali premjeras visam pasauliui aiškinti, kaip pas mus gerai, bet vis tiek verslininkas pasiims žemėlapį ir pasvarstys, kokie čia reikalai su korupcija, kaip su rinka ir biudžetu, vartotojų skaičiumi. Kvaila manyti, kad gražiai pašnekėjus pasipils investicijos, bet reikėtų pasistengti, kad jų neatsumtume. O atstumia labai aukštas korupcijos lygis. Jis atstumia ir žmones, ir investuotojus. Čia nėra vietos vidutiniam verslui, apie smulkųjį jau ir nekalbu. Čia yra tik du veikėjai – valstybė ir stambiosios monopolijos. Visi kiti neša į biudžetą, verždamiesi diržus dėl vis didinamų mokesčių. Kol tokia padėtis, normalus laisvas verslas negali vystytis. Turime pereiti prie skandinaviško modelio, pagal kurį iš monopolinių paslaugų – vandens, elektros draudžiama daryti verslą. Tada iš karto kristų kainos, atsigautų verslas ir atsirastų ką veikti daugeliui žmonių, kurie išvažiuoja.

K.Glaveckas: Valstybės valdymo reikalai – ir demokratijos klausimai, ir Vyriausybės darbas, ir Seimo sprendimai – iš tiesų yra didžiausios bėdos. Bet yra psichologinio krūvio aspektas. 50 proc. krizės sudaro ekonominiai dalykai, o kitą pusę – depresija, moraliniai reikalai. Į kai kurių valdžios atstovų veidus žmonės jau nebegali žiūrėti pozityviai, nes iš jų girdi tik apie problemas.

S.Jurkevičius: Sunku girdėti apie korupciją, savitikslį valdymą, kad neginamas viešasis interesas, kad nėra teisingumo, kad žmogus šioje valstybėje neginamas. O šiemet dirbdamas vis stengiausi mokiniams parodyti, kas Lietuvoje yra gero.

“Veidas”: Kas gali paskatinti žmones rinktis ne konformistinį sprendimą – ne išvažiuoti, o pakovoti dėl išeities Lietuvoje?

K.Čilinskas: Turiu vilčių, kad gal ir tarp politikų atsiras tokių, kurie norės pakovoti. Kad ir tas žemės klausimas. Žinoma, buvo galima atiduoti ja disponuoti savivaldybėms, jeigu žmonės dalyvautų ir spręstų, kam ją parduoti ir už kiek. Bet jeigu žmonės nušalinti, o vienas gražus meras pardavinės, tai, aišku, negalima jam to leisti.

A.Šindeikis: Kodel Lietuvoje neturime kolektyvinio ieškinio galimybės, kad visuomenė galėtų susijungti ir gintis, o ne po vieną užversti teismus ieškiniais? Kartais vienu aktu pažeidžiami daugelio žmonių interesai.

K.Čilinskas: Viešojo intereso gynimo įstatymo projektas buvo, bet jį numarino. Kitose valstybėse yra pavyzdžių, kai įvairios organizacijos turi teisę kreiptis į teismą, gindamos viešąjį interesą. O pas mus tai labai stipriai užspausta.

Administracinis teismas, kaip žinote, kol kas nedrįsta net pagalvoti apie tokios bylos nagrinėjimą. Bet ir konkretaus įstatymo nėra. Tai labai rimta priežastis, dėl kurios žmogus negali čia jaustis savas, – jis negali reikalauti teisingumo ir dalyvauti jo siekiant. Visos valstybės turi tą būdą, išskyrus Lietuvą, per prisiekusiuosius tarėjus. Daugelyje valstybių visuomenė dalyvauja formuojant teisėjų korpusą – ne politikai, ne partijos, bet patys piliečiai renka svarbesnes teismo figūras. Ta pati problema dėl prokuratūros – ji negina viešojo intereso. Jeigu nauja prokuratūra bus formuojama taip, kaip dabar, niekas nesikeis. Ji ir toliau gins tuos du pagrindinius veikėjus – politikus, nuo kurių priklauso prokurorų paskyrimas, ir stambųjį kapitalą, nes nuo jo priklauso politikų likimas ir rinkimų rezultatai.

R.Abazorius: Esu tvirtai įsitikinęs, kad vien įstatymais visko neišspręsime. Dažnai lyginu Lietuvą su Estija – kiek jie nuėjo per 20 metų ir kiek mes, nors pradėjome nuo to paties taško. Posakis “Lietuva – švogerių kraštas” daugeliui šypsenėlę kelia, bet tai skamba ir kaip pasiteisinimas. Vos ne kultūrinis paveldas, bet iš tiesų tai toks blogis… Neseniai pažiūrėjau į “Transparancy International” korupcijos suvokimo žemėlapį. Mes ne ką toliau nei graikai ar italai. Bet mes toli nuo Estijos ir visai toli nuo Skandinavijos. Ten niekas nesvarsto, kaip apgauti valstybę, tai svetima, tai amoralu. O pas mus dažnai tai norma. Viskas priklauso nuo žmogaus, jo asmeninės pozicijos, ar jis linkęs pirkti kontrabandines prekes, duoti policininkui kyšį. Kol iš savęs neišguisime tokių įpročių, toli nenueisime.

“Veidas”: Tad ką reikėtų daryti, kad mūsų gyvenimas įgautų aiškesnę, žmonėms suvokiamą kryptį?

K.Glaveckas: Pamėginkime pasiūlyti kad ir po tris dalykus. Išskirčiau tokius aspektus, ką turėtume daryti artimiausiu metu, kad mažiau žmonių išvažiuotų ir daugiau sugrįžtų. Turėtume siekti pritraukti kvalifikuotos darbo jėgos – apie 30 tūkst. žmonių per metus, sukelti investicijas. Antraip mūsų skola bus tokia didelė, kad sulauksime labai blogų dalykų. Mums reikia stambių projektų, kurie duotų darbo tranzitui. Dar vienas svarbus dalykas – valstybės valdymo sutvarkymas, įskaitant tai, ką sakė K.Čilinskas.

G.Miškinis: Dar siūlyčiau pažiūrėti į skatinimą švietimo sistemoje. Yra paskolų studentams sistema, bet jauną žmogų ji visą laiką verčia galvoti, kaip reikės užsidirbti ir grąžinti paskolą. Gal ta paskola galėtų virsti subsidija po dešimties metų, jei žmogus lieka dirbti savo šalyje. Tam tikrą dalį jaunuolių galėtume sulaikyti. Yra ir daugiau pavyzdžių, ką būtų galima daugiau daryti, kaip padidinti vartojimą. Tarkime, jeigu bendrovė finansuotų savo darbuotojus, kad jie atostogautų Lietuvos sanatorijose, tai būtų galima įtraukti į sąnaudas, nemažai pinigų nusėstų Lietuvos sanatorijose, nauda iš to būtų visiems. Kitas dalykas – visi deklaruojame savo pajamas ir kam nors skiriame 2 proc. O jeigu 1 proc. leistume žmogui investuoti į savo sveikatą? Tai galėtų sudaryti 30 proc. sanatorijos paslaugų, o jam liktų pridėti 70 proc. Taip būtų suderinta valstybės politika su žmogaus požiūriu į save.

A.Blažys: Aš į ateitį vis dėlto žiūriu optimistiškai. Lietuvos raida vis tiek bus susijusi su ES, mes augsime, integruosimės ir tada emigravę žmonės grįš. Keičiasi laikai, žmonės neturi žiūrėti į Lietuvą kaip į išskirtinę žemę, kurioje būtinai privalo gyventi. Be to, turime pripažinti, kad dabar čia žmonės gyvena geriau negu prieš 20 metų, bet visą laiką skundžiasi. Į Ispaniją, Airiją važiuoja labai sunkiai dirbti, bet sako – lietuviui čia nedirbsiu. Pats girdėjau. O jeigu ir čia sunkiai dirbtų – taip pat užsidirbtų.

S.Jurkevičius: Nematyti, jog pati valstybė imtųsi pozityvių žingsnių, kad pradėtų teisingai ir patraukliai funkcionuoti. Bet vyksta ir gražių dalykų, blogai, kad jų nematome, ir lieka tik tas ryškiai išreikštas materialinis interesas. Jeigu valstybė nesusitvarko su savimi, gal atskiri žmonės, kaip individai, gali įrodyti, jog ir čia galima gyventi. Juk istoriniame kontekste iš tiesų Lietuva dar niekada taip gerai negyveno kaip šiandien.

A.Šindeikis: Gero gyvenimo sąvoką sociologai vertina kitaip. Pasirodo, žmogus nėra linkęs galvoti, gerai ar blogai gyvena, – jis lygina. Normalu, kad šiandien lietuvis žiūri, kaip jis gyvena, palyginti su vokiečiu, su prancūzu, su britu. Man labai priimtinas požiūris, kad materialinės vertybės nėra tas pagrindas, kuris lems tavo laimę. Kita vertus, labai neteisinga iš savo vaikų reikalauti, kad jie kariautų nepabaigtus tėvų karus. Vaikai gyvena toje pačioje Europoje ir mato skirtumus. Kad ir viešojo transporto. Kiek Vilniuje investuota į viešąjį transportą? Mes pakeitėme Rusijos imperijos sudėtį, išėjome iš jos su dalimi geležinkelio, bet šiandien lietuvis negali sėsti į traukinį ir pasiekti Vienos ar Berlyno. Kai prabylama apie geležinkelį, tai pirmiausia svarstoma, ar bus patogu trąšas iki pajūrio nuvežti, ar brangiai kainuos naftos tranzitas iš Baltarusijos. O žmogus – jau kaip pridėtinė dalis. Tai jis ir važiuoja ten, kur viešiuosius patarnavimus gauna kaip europietis.

A.Blažys: Mes nenorime pripažinti, kad atėjome iš atsilikusios šalies, ir iš karto norime būti kaip Vakarų europiečiai.

S.Vaitkevičius: Starto pradžioje Lietuva, palyginti su Europa, pagal pajamas iš privatizavimo ir pagal investicijas užėmė šeštą vietą visoje Europoje. Tais metais buvome aukščiau už Estiją pagal investicijas vienam gyventojui.

K.Čilinskas: O paskui atsirado oligarchinis valdymas.

S.Jurkevičius: Gal mes per smarkiai idealizuojame Europą? Norime parodyti, kad tai kažkas nuostabaus, labai siekiamo. Bet ir ten nėra taip jau gerai – ji turi daug savų problemų, ne tik ekonominių, ir sunkiai jas sprendžia. Europa irgi tampa labai pavargusiu žemynu, kurio neturėtume sureikšminti kaip teisingo vertybinio orientyro. Viena, kuo ji dar gali pasidžiaugti, – kuklia materialine gerove. ES projektas irgi nėra labai sėkmingas ir susiduria su dideliais sunkumais. O mums reikia susivokti savyje.

G.Miškinis: Iš tiesų valstybės vizija turi būti. Dabar skaitau atsiliepimus apie ilgalaikę valstybės pažangos strategiją. Visi pamanys – dar viena strategija. Kai tik keičiasi Vyriausybė, ministerijos puola rengti visokias programas. Esame suskaičiavę – turime daugiau kaip 260 tokių programų, bet parengus vieną ilgalaikę strategiją tam būtų užkirstas kelias.

K.Čilinskas: Štai čia ir ateina laikas, kai reikia įtraukti žmones. Įsivaizduokite, jeigu surengtume referendumą, tada nei Vyriausybė, nei Seimas nieko negalėtų lengvai pakeisti. Tada žmonės patikėtų. Man teko pavažinėti po Lietuvą – žmonės nuostabūs, bet jie tarsi nematomi. Daugiausia matome tuos, kurie iškelti viešojoje erdvėje ir vadina save elitu. Man vienas iš Seimo narių sako – tu esi gatvės žmogus. Ir jis pasakė gryną tiesą. Yra vitrina, už jos – elitas, vakarėliai, priėmimai, vienas kitą gerai pažįsta. O šiapus tų vitrinų esame mes, gatvės žmonės. Bet tų žmonių gatvėje yra dauguma.

S.Jurkevičius: Pradedame tapti autsaideriais, kai matome problemas, bet nematome akivaizdžių sprendimų būdų. Pateikime nors vieną gerą pavyzdį – paėmėme ir įgyvendinome. Lietuva visada puikiai atrodo, kai kelia idėjas, bet įgyvendinti jų labai nesiseka. Pasiekėme tokią kondiciją, kai net gražios idėjos žmonėms apkarsta. Nėra taip blogai, kad būtų neįmanoma čia gyventi, bet gražių proveržių nematome arba matome kaip 2030 metų koncepciją. Kai nesugebama kalbėti 2011-ųjų lygmeniu, pradedama kalbėti George’o Orwello “1984-ųjų” lygmeniu. Taip ir norisi pasakyti: baikit fantazijas kurt, dabar reikia kažką daryt, kad žmonės tai pajustų. Jeigu sugebėtume, būtų galima ir į priekį žiūrėti.

Pasaulyje kaktomuša susidūrė dvi ekonominės vizijos. Viena, propaguojama JAV, tvirtina, kad norint atgaivinti ekonomiką viešajam sektoriui reikia kiek galima daugiau išlaidauti. Žinoma, šią poziciją besąlygiškai palaiko bankininkai ir finansiniai spekuliantai. Jie noriai skolina pinigus išlaidavimui ir pakankamai gerai uždirba iš viešojo sektoriaus, kai stagnuoja privatus verslas.

Kita sunkmečio pergyvenimo koncepcija vokiška, pagal kurią reikia taupyti, kiek galima labiau sumažinti biudžeto deficitą ir sparčiai mažinti valstybės skolą, apriboti bankų ir spekuliantų galimybes veikti ekonomiką. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas kaltina Vokietiją, kad jos taupumas gali sunaikinti švelnius ekonomikos atsigavimo daigus visame pasaulyje. Tuo tarpu Vokietijos centrinio banko vadovas (kuris 2011 m. gali perimti Europos centrinio banko vadovo postą) Axelis Weberis nėra tikras tuo, ką tvirtina P.Krugmanas.

Jis primena, kad legendinis Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas dar 1980 m. buvo patvirtinęs griežtą ilgalaikę taupymo programą. Vadinamieji nepriklausomi finansų ekspertai tada suskaičiavo, kad tai Vokietijos ekonomikos augimui kainuos 0,5 proc. BVP. Jie apsiriko. Nuo 1980 m. prasidėjo ryškus Vokietijos ekonomikos atsigavimas. Vokiečiai pastebėjo dėsningumą. Kuo piliečiai labiau pasitiki ekonomikos stabilumu ir sėkminga ateitimi, tuo jie pasiruošę daugiau išleisti. Ir priešingai – miglota valstybės finansų perspektyva, didelės valstybės skolos aptarnavimo išlaidos kuria nepasitikėjimo ekonomikos ateitimi perspektyvą.

Kuriuo požiūriu vadovautis Lietuvai? Kol kas premjeras Andrius Kubilius nepateikė realaus Lietuvos biudžeto konsolidavimo plano (valdininkų atlyginimų, įmokų į privačius fondus įšaldymas nėra naujos priemonės, nes jos galioja ir 2010 m., o pensinio mažiaus ilginimas iki 65-erių metų duos rezultatų “Sodros” biudžetui tik po kelerių metų).

Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. atlyginimų mažėjimo išvengė dirbantieji monopolininkų, informacinių technologijų, ryšių bei švietimo srityse. Visur kitur atlyginimai mažėjo 2–21 proc. Ar monopolinių bendrovių darbuotojai sunkmečiu turėtų solidarizuotis su viešojo ar privataus sektoriaus darbuotojais ir susimažinti savo atlyginimus? Ar tikrai Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turėtų monopolinėms įmonėms nustatyti tik abstraktų darbo užmokesčio fondą, ar ši komisija turėtų reguliuoti ir monopolinių įmonių vidutinius atlyginimų dydžius pagal šalies vidutinio darbo užmokesčio dydį ir taip mums leisti sumažinti elektros, dujų, komunalinių paslaugų, ryšių išlaidas?

Nei premjeras A.Kubilius, nei finansų ministrė Ingrida Šimonytė nebešneka apie būtinybę toliau mažinti valdininkų skaičių, atjunkyti nuo mokesčių mokėtojų pinigų ministerijas ir savivaldybes aplipusias viešąsias įstaigas. Lietuva turi daug rezervų tiek taupyti, tiek socialiai teisingesniems viešiesiems finansams subalansuoti, tik premjeras A.Kubilius kažkodėl nebenori jų matyti. Premjero žvilgsnis vėl krypsta į Lietuvos politinę mažumą – verslą ir privačiame sektoriuje dirbančių žmonių kišenę.

“Akropolis” mokėti nenori. Vilniaus apygardos teismas leido “Akropoliui” už žemės sklypą prie Vingio parko mokėti 20 mln. Lt mažiau, nei buvo sutarta. LR civiliniame kodekse yra straipsnis, reglamentuojantis sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms. Pasikeitusiomis yra laikomos aplinkybės, iš esmės pakeičiančios sutartinių prievolių pusiausvyrą. Šiuo atveju “Akropolis” ir bando pasinaudoti ta pasikeitusia pusiausvyra. Žemės sklypo kaina gerokai sumažėjo, o reikia mokėti anksčiau sutartą didelę kainą. Tų pasikeitusių sąlygų nukentėjusi šalis negalėjo protingai numatyti ar jų kontroliuoti. Šios Civilinio kodekso normos galioja ne tik “Akropoliui”, bet ir paprastiems piliečiams.

Šiandien išpūstų nekilnojamojo turto burbulų sąskaitą moka žmonės, kurie bankų ir nekilnojamojo turto verslininkų buvo suvilioti skolintis milžiniškas sumas ir mokėti už savo būstą tiek, kiek jis jau niekada nebus vertas. Prieš dvejus ar trejus metus šeimos už 0,5 mln. Lt pirktas būstas šiandien kainuoja tik pusę tos kainos. Pusę milijono litų tiek šiandien, tiek prieš dvejus ar trejus metus kainavo būstas Kanuose ar Nicoje. Kas šiandien turės sumokėti skirtumą tarp būsto kainos Vilniuje ir Kanuose? Ar Vilniaus apygardos teismo sprendimas yra tas vilties spindulėlis, kad ir piliečiai gali kreiptis į teismą ir prašyti jiems sumažinti būsto kainą. Tokiu atveju jie turėtų reikalauti kainų skirtumo iš nekilnojamojo turto statytojų. O šie primygtinai prašyti kompensacijų iš spekuliantų už išpūstas žemės kainas ar iš gamintojų už nepagrįstas statybinių medžiagų kainas. Savo ruožtu spekuliantai žemės sklypais turėtų reikalauti grąžinti dalį kyšių, kuriuos jie sumokėjo valdininkams, atsakingiems už žemės sklypų dokumentų tvarkymą. Kur baigiasi ši grandinė? O gal Lietuvos valstybė turėtų visiems kompensuoti už bendromis pastangomis su bankais ir Centrinio banko tyliu palaikymu pūstą nekilnojamojo turto burbulą?

Ar teisinga visą burbulų naštą perkelti ant piliečių pečių? Civilinis kodeksas reikalauja nustatyti tinkamą balansą tarp skolininko ir kreditoriaus įsipareigojimų. Negali taip būti, kad skolininkui tenka tik pareigos ir visa atsakomybė, o bankams už burbulų pūtimą netaikoma jokia atsakomybė.

Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl “Akropolio” bylos dar neįsigaliojo. Tikėtina, kad ši byla pasieks Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Čia išspręsta ji taps rimtu precedentu, nustatančiu atsakomybę ir rizikos paskirstymą tarp sutarties šalių burbulinės ekonomikos sąlygomis. To dar teks palaukti.

Lietuvos teismuose sparčiai daugėja bylų, kuriose nukentėjusi pusė yra ne vienas asmuo, o tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių. Dėl savo teisių kovoja pensininkai, valstybės tarnautojai, priedų negaunantys policininkai. Teismai užversti jų ieškiniais. Ar nekeista, kad nei teisingumo ministras, nei Teisėjų taryba neragina Seimo įteisinti grupinio ieškinio galimybės. Tokia priemonė labai populiari Vakarų valstybėse. Piliečiai gali sujungti savo skundus. Taip tūkstančiai bylų virstų viena. Pagerėtų bylos sprendimo kokybė, sutrumpėtų jos nagrinėjimo laikas

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) vadovai kartu su trijų Lietuvos universitetų rektoriais paskelbė memorandumą dėl taikomųjų tyrimų plėtros Lietuvoje. Pramonininkai ir mokslininkai memorandumu siekia atkreipti dėmesį į nepakankamą taikomųjų tyrimų plėtrą ir ryškėjantį technologinių mokslų specialistų stygių. Memorandumo autoriai mano, kad būtina didinti “krepšelių” technologiniams mokslams skaičių ir kurti tokius mokslus skatinančią sistemą.

Šalyje kasmet socialinių mokslų studijas baigia beveik keturis kartus daugiau absolventų nei technologijų studijas. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenys rodo, kad šiemet Lietuvos universitetuose IT studijoms planuojama skirti apie 3800, arba 20 proc., mažiau valstybės finansuojamų vietų, palyginti su praėjusiais mokslo metais, arba 40 proc. mažiau, palyginti su 2008–2009 mokslo metais.

Tiek A.Kubiliaus Vyriausybė, tiek ankstesnės Lietuvos Vyriausybės nuolat pabrėžia informacinės ir žinių visuomenės plėtrą Lietuvoje. Kaip ir kitose srityse, premjero A.Kubiliaus Vyriausybė viena kalba, bet visai ką kita daro. Kaip suderinti tai, kad viešai kovojama dėl žinių visuomenės, bet tuo pačiu metu mažinamas IT specialybių studentų skaičius universitetuose? Matyt, į šį klausimą gali atsakyti tik pats A.Kubilius. Kaip Lietuva gali orientuotis į didelės pridėtinės vertės kūrimo ekonomiką, jei čia tiesiog nebus kam kurti tokios ekonomikos?

Didelė iliuzija, kad Lietuvos universitetai gali sėkmingai rengti IT specialistus mokamose vietose. Lietuvoje šiandien mokamos IT studijos kainuoja 20–30 tūkst. Lt. Norinčiųjų ir galinčiųjų studijuoti tokius mokslus laukia gerokai geresni ir pažangesni Vokietijos ar Austrijos universitetai. Ir specialistai ten rengiami nemokamai, ir sąlygos keleriopai geresnės.

Anksčiau ar vėliau Lietuvos abiturientai tuo pradės masiškai naudotis. Ar Lietuvos universitetai pajėgūs konkuruoti su Europos universitetais? Lietuvos IT bendrovių vadovai vienu balsu tvirtina, kad IT specialistų rengimas Lietuvoje yra atitrūkęs nuo realių poreikių. Tai sena Lietuvos aukštojo mokslo problema – teorinės žinios aukštumoje, o praktinių sugebėjimų nėra.

Tai, kad šalyje daugėja piliečių, turinčių socialinių mokslų išsilavinimą, yra pozityvu ir perspektyvu. Kuo daugiau šalyje piliečių, kurie suvokia Konstituciją, žino, kaip funkcionuoja valstybė, supranta visuomenės raidos tendencijas, gali kvalifikuotai ir kritiškai vertinti politiką, kokybiškai administruoti viešąjį ir privatųjį sektorių, tuo geresnės Lietuvos valstybės perspektyvos likviduojant mūsų ekonominį ir socialinį atsilikimą.

Bet negalima ignoruoti ir to fakto, kad 60 proc. Lietuvos vidaus produkto sukuriama eksportui. Didžioji jo dalis yra technologiniai produktai. Tikėtina, kad tokia tendencija išsilaikys dar bent kelis dešimtmečius. Sunku tikėtis, kad, tarkim, Lietuvos universitetai, teisininkų bendrovės ar sociologai galėtų pradėti dirbti eksportui. O juk eksportas lems šalies ekonominį pajėgumą ir Lietuvos žmonių gerovę.

Ką priminė praėjusią savaitę Vilniuje vykusi Baltijos jūros regiono valstybių vadovų konferencija? Dar vieną pilną pasipūtimo, nesugebėjimo realiai įvertinti dabarties ir žvelgti į ateitį, beprasmį politikų susitikimą.

ES lyderiams tai jau ne pirmieji “Didieji Vasiukai”. ES buvo paskelbusi strategiją per 10 metų paversti Europos Sąjungos ekonomiką dinamiškiausia ir konkurencingiausia ekonomika pasaulyje. Garsioji Lisabonos strategija subliūško kaip kiaura automobilio padanga. Apie ES lyderystę pasaulyje jau nebedrįstama kalbėti. Ši strategija pamiršta visiems laikams.

Tenka spręsti paprastesnes problemas. Ieškoti būdų, kaip išsaugoti eurą. Praėjusią savaitę Baltijos regiono valstybių lyderiai vėl kalbėjo apie Baltijos regiono 10 metų strategiją. Pasak dalyvių, Baltijos regioną su Europa sujungę elektros tiltai ir transporto arterijos turėtų mus padaryti lyderiais. Jose Manuelis Barroso prisiėmė politinį įsipareigojimą paversti tikrove pagrindinį susitikimo dokumentą – Vilniaus deklaraciją “Baltijos jūros regiono vizija 2020 metams”. Dokumente tvirtinama, kad Baltijos regionas, išnaudodamas regioninio bendradarbiavimo struktūrų potencialą ir patirtį, turi gerų galimybių tapti vienu labiausiai klestinčių, novatorišku ir konkurencingu pasaulio regionu. Turi būti atkurtas ekonomikos augimas, sukurta integruota energetikos ir transporto infrastruktūra, sumažintas nedarbas, socialinė atskirtis ir nelygybė, užtikrinta regiono socialinė gerovė ir viešasis saugumas.

Jokio plano, kaip tai bus pasiekta, politikai neturi. Jo tiesiog nėra. Ar ne todėl Vilniuje nesulaukėme Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Švedijos premjerų?

Premjeras Andrius Kubilius, įkvėptas Ostapo Benderio talento, paskelbė, kad Lietuva iki 2014 m. ne tik įsives eurą, bet ir laimės kitąmet Lietuvoje vyksiantį Europos vyrų krepšinio čempionatą, o pakeliui ir “Euroviziją”. Ką reiškia ši svaigi A.Kubiliaus bravūra? Premjeras, nepateikdamas visuomenei aiškaus ir konkretaus plano, kokiu keliu Lietuva žengs bent jau 2011 m., tiesiog kaip varlė prieš lietaus debesį pučia krūtinę ir drąsina save.

Valstybės kontrolė atliko A.Kubiliaus ekonomikos skatinimo plano priemonių, skirtų smulkiajam ir vidutiniam verslui skatinti, auditą. Išvados griežtos: planas – tik šnipštas, taikomos priemonės nėra veiksmingos. Užuot pūtęs burbulus, premjeras A.Kubilius turėtų kuo greičiau paskelbti konkretų planą, kokiomis priemonėmis ir nuo kada jis konsoliduos kitų metų šalies biudžetą, kaip sutaupys ar iš kokių papildomų mokesčių surinks biudžeto deficitui mažinti būtinus 4 mlrd. Lt. Parengti ir paskelbti į bankrotą klimpstančios “Sodros” reformą. Tai tikrieji premjero darbai, kuriuos A.Kubilius turėtų padaryti dar prieš leisdamasis į vasaros atostogas pamėgtu dviračiu.

Jei vis dėlto premjeras išriedės dviračiu neatlikęs šių darbų, skirtumų tarp jo ir O.Benderio praktiškai nebeliks.

Terminas “realpolitik” politikoje ir diplomatijoje vartojamas tada, kai siekiama atskirti praktišką, daugiau į pragmatinius tikslus, o ne į ideologinius ar moralinius svarstymus orientuotą politiką. Dažnai “realpolitik” gerbėjai yra vadinami amoraliais prievartos ir makiavelizmo šalininkais.

Gegužės 27 d. paskelbta JAV prezidento Baracko Obamos nacionalinio saugumo strategija liudija, kad JAV pasaulyje žais pagal “realpolitik” pusėn pasuktas taisykles. Prezidentas George’as W.Bushas laikėsi pozicijos, kad JAV yra neabejotinas galios centras, kuris gali pasaulį priversti suktis aplink JAV. Tuo tarpu prezidentas B.Obama savo strategijoje skelbia nuosaikesnę poziciją – joje ne tik mažiau tarptautinių ambicijų, bet daug mažiau ir idealizmo. Strategijoje pasakyta, kad JAV neprimetinės kitoms valstybėms jokios politinio valdymo sistemos, bendradarbiaus su demokratijos vertybių nepuoselėjančiomis valstybėmis. Taip B.Obama siekia mažinti JAV priešų. JAV skelbia savo nacionalinio saugumo prioritetą – ekonomikos atkūrimą ir stiprinimą.

Ar mūsų pagrindiniam užsienio politikos sąjungininkui JAV keičiant savo nacionalinio saugumo strategiją Lietuva neturėtų persvarstyti savo užsienio politikos?

Kas yra mūsų fantazijos bei iliuzijos ir kas yra politinis bei ekonominis realizmas? Fantazijos ir iliuzijos yra tai, kad mes galime priversti savo Rytų ir Vakarų kaimynus mąstyti taip, kaip mes norime, o realizmas yra milžiniška ir nesustojanti emigracija, silpna ekonomika, griozdiškas viešasis sektorius, tragiškai žemos kokybės valstybės ir jos institucijų administravimas.

Didžiausias Lietuvos užsienio (ir vidaus) politikos paklydimas vis dar tebėra tas, jog pas mus yra manančiųjų, kad Lietuvos ekonominių, politinių ir kitokių interesų Vakarų demokratijos ir Rytų diktatūros turi paisyti per se. Mūsų užsienio politikos formuotojai norėtų, kad Prancūzija neparduotų “Mistralio” Rusijai, Vokietija netiestų dujotiekio “Nord Streem”, Lenkija nedalyvautų Rusijos atominės elektrinės statyboje Kaliningrade ir remtų Lietuvos atominės elektrinės statybą, Rusija atnaujintų naftos tiekimą naftotiekiu “Družba” ir sumažintų Lietuvai dujų kainą. Kol kas mes šių tikslų siekiame Vakarus gėdindami, o Rytus bardami. Todėl tiek “daug” ir pasiekėme.

Mūsų bandymas ignoruoti, smerkti ir kritikuoti tai, kad tiek Vakarų demokratijos, tiek Rytų diktatūros turi savo ekonominių bei politinių tikslų ir jų siekdamos gali pamiršti Lietuvos interesus, yra pražūtingas Lietuvai. Jei nebūtume ES ir NATO nariai, tai galėtų privesti prie visiškos Lietuvos valstybės politinės ir ekonominės izoliacijos.

Kaip mums ant pasaulio užsienio politikos stalo padėti ir savo politinius bei ekonominius interesus? Pirmiausia tuos tikslus turime patys susiformuluoti ir ieškoti būdų, kaip juos įgyvendinti. Jei mūsų, kaip ir JAV, prioritetas yra ekonomikos atkūrimas ir piliečių (dar planuojančių savo ateitį Lietuvoje) visokeriopos gerovės kūrimas, tai turime savo užsienio politiką kreipti šiam tikslui įgyvendinti.

Europa kunkuliuoja kaip ant kaitrios ugnies užviręs puodas. Politiniais sprendimais siekiama užbėgti už akių galimiems pavojams. Graikijos ir kitų prasiskolinusių pietinių ES valstybių problemos privertė priimti sprendimą dėl 700 mlrd. eurų paketo eurui gelbėti. Europos centrinis bankas priverstas pažeisti Lisabonos sutartį ir vykdyti intervencinį ES valstybių vyriausybių obligacijų pirkimą.

Kol premjeras Andrius Kubilius svajoja apie vadovėlius, kuriuose bus aprašoma tai, kaip jis sėkmingai suvaldė krizę, visuomenė niekaip nesulaukia jo plano, kaip Lietuva kitais metais valdys savo milžinišką biudžeto deficitą ir grėsmingai didėjančią valstybės skolą. Akivaizdu, kad, norint sustabdyti valstybės skolos didėjimą ir subalansuoti šalies biudžetą, šalies viešąjį sektorių teks nuleisti į 2005 ar 2006 m. lygį. Dalies viešojo sektoriaus, valstybės tarnautojų sunkmetis dar beveik nepalietė. Motinystės išmokoms 2006 m. buvo skirta 270 mln. Lt, o šiemet – daugiau kaip 1 mlrd. Lt, šalpos ir kitoms socialinės paramos išmokoms 2006 m. skirta apie 290 mln. Lt, o šiemet – gerokai daugiau nei 1 mlrd. Lt. Tik per vienus metus socialinės paramos gavėjų padaugėjo per 90 tūkst. Dirbančiųjų viešajame sektoriuje kasmet gausėjo po kelis tūkstančius.

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė pasiguodė, kad savo pranešimui viešųjų finansų tema gali parengti tik vieną skaidrę – “Ežiukas rūke”. Nuoširdus ministrės prisipažinimas apie A.Kubiliaus Vyriausybės politinį išsekimą. Nors I.Šimonytė tikisi, kad kitąmet dėl ekonomikos augimo biudžetas gaus daugiau pajamų nei šiemet, šį prieaugį teks atiduoti kaip palūkanas už pastaruoju metu gerokai padidėjusias skolas.

Premjeras nėra parengęs konkretaus plano, kaip tvarkysis su biudžeto deficitu ir valstybės skola kitais metais. Kalbama apie būtinybę dešimtadaliu padidinti dyzelino akcizą, keisti akcizo nustatymo cigaretėms tvarką, siūloma įvesti gyventojų nekilnojamojo turto mokestį. Kaip siūloma taupyti? Dėl valstybės institucijų reformų sumažinti valstybės valdymo išlaidas, atidėti planus atkurti įmokas į privačius pensijų fondus, sumažinti išlaidas motinystės pašalpoms. Deja, visos šios priemonės geriausiu atveju gali duoti tik kelis šimtus milijonų litų, o trūksta bent 3–4 mlrd. Lt. Tuo tarpu valstybinės institucijos jau demonstruoja savo apetitą 2011 m. valstybės asignavimams. Jos šiemet ypač “kuklios”. Kitais metais norėtų išleisti tik 4 mlrd. Lt daugiau nei šiemet! Neatrodo, kad šių institucijų vadovai suvoktų realią valstybės padėtį. Ar tikrai tokie “taupūs” vadovai turėtų dirbti tų institucijų vadovais?

Jei A.Kubilius rastų jėgų paskelbti politinius sprendimus 2010 m. ir išsklaidyti rūką virš savo būsimų sprendimų, visuomenė galėtų pradėti jiems ruoštis. Galimų naktinių sprendimų laukimas toliau smukdo verslo lūkesčius. O tai kvepia naujais atleidimais, naujų projektų ir investicijų nukėlimu į tolimesnę ateitį. Ar A.Kubilius supranta, kokią žalą daro valstybei, pats sėdėdamas ir visą šalį laikydamas rūke?

Kuo skiriamės nuo Graikijos? Ne tik tuo, kad Lietuvoje daug prastesni orai, daug mažiau giedrų ir šiltų dienų. Pirmiausia skiriamės tuo, kad nesame euro zonos dalis ir, matyt, dar ilgai nebūsime. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės planas per trejus metus patekti į euro zoną Graikijos įvykių fone, švelniai tariant, neatrodo realus. Dabar senosios Europos valstybės bus gerokai atsargesnės, priimdamos naujus narius į euro zoną. Graikijos pavyzdys parodė, kad neatsakinga populistinė politika, nepaisant ekonomikos pakilimų ir nuosmukių, visuomet lemia deficitinį valstybės biudžetą.

Ar Lietuva per 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo turėjo nedeficitinį biudžetą? Pasirodo, visi jie buvo deficitiniai, nepaisant milijardinės ES paramos ir smarkaus ekonomikos perkaitimo. Politikai taip suvokia savo misiją – savo tuštiems pažadams ne tik naudoti Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus, bet dar ir skolintis. Būtinas viešojo sektoriaus efektyvinimo reformas nukelti į tolimą ateitį, kad tik nereikėtų priimti nepopuliarių sprendimų.

Kokias pasekmes tokia politika sukėlė Graikijoje? Šalis de facto jau yra bankrutavusi. Graikija daug metų nesiryžo atlikti savo viešojo sektoriaus reformų. Politikai maitino savo rinkėjus populistiniais sprendimais ir vengė reformų. Dabar šias reformas teks atlikti greitai. Piliečiams skaudės. Bus padidinti mokesčiai, sumažintos pensijos ir atlyginimai, sumažės nemokamų sveikatos apsaugos ar švietimo paslaugų.

O ar Lietuva, kaip ir Graikija, nesiskolina tam, kad padengtų savo senas skolas? Ar Lietuva taip pat nevilkina būtinų reformų, ar politikai kasdien piliečiams nekuria nepagrįstų lūkesčių?

Šalys donorės Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija yra pasižadėjusios padėti Graikijai išspręsti jos finansines problemas, nepalikti jos finansinių spekuliantų gniaužtuose. Bet šiose šalyse tokius sprendimus turi priimti parlamentai. Juos sudarančios politinės partijos pradeda diskusiją, ar nevertėtų Graikiją pašalinti iš euro zonos.

Akivaizdu, kad ateityje patekti į euro zoną galės tik tos šalys, kurios ne tik atitinka formalius Mastrichto kriterijus (juos atitiko ir Graikija), bet tos, kurių ekonomika reformuota, o valstybės finansai sutvarkyti grindžiant juos ne paskolomis, bet tinkamai subalansuotu biudžetu.

Kas gali ištikti priimant greitus ir skausmingus sprendimus, pajutome savo kailiu. Lietuvą jau ištiko Graikijos likimas. A.Kubiliaus naktinis mokesčių pakėlimas yra tik vienpusė ir nepakankama priemonė. Jokių rimtų reformų neatlikta. Viešasis sektorius gyventi pagal šalies ekonominį pajėgumą taip ir nepradėjo. Valstybės skola didėja, įklimpome į ilgalaikę krizę, ekonomikos depresiją, nedarbo augimą.

Graikijos skola viršija 300 mlrd. eurų, o Lietuvos – 30 mlrd. Lt. Bet ar Lietuvos padėtis geresnė? Vienintelis ir pagrindinis Lietuvos ekonomikos resursas – piliečiai. Bet šiandien darbo neturi 350 tūkst. Lietuvos piliečių. O kiek šimtų tūkstančių jau emigravo ar yra susiruošę tai greitai padaryti? Tad ar bus kam tuos 30 mlrd. Lt uždirbti?

Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetis galėtų tapti politikų susitarimo dėl praeities data. Susitarus, kad valstybė yra sustiprėjusi ir jos viduje nebėra nepriklausomybės priešų, nėra jokios rimtos politinės jėgos, kuri keltų pavojų konstitucinei nepriklausomybės vertybei, Lietuva galėtų nukreipti savo jėgas socialinės ir ekonominės gerovės valstybei kurti.

Minint nepriklausomybės atkūrimo 20-metį atskirame susirinkime savo indėlio į nepriklausomybės atkūrimą ieškoję socialdemokratai piktinosi, kad pamirštas ir jų ilgametis indėlis. Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų narė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė pamiršo kadenciją baigusio prezidento, sunkios ligos patale gulinčio Algirdo Brazausko sveikinimą valstybės nepriklausomybės 20-mečio proga. Taigi karas tarp kolaboravusių ir savęs tokiais nelaikančių tęsiasi ir po 20 metų.

80 metų jubiliejų atšventęs nepriklausomybės šauklys poetas Justinas Marcinkevičius prisipažino, kad populiariausias tarp 1,5 tūkst. jo parašytų eilėraščių yra “Grybų karas”. Ar poemoje aprašytas grybų karas ir praėjus 20 metų netampa valstybės Achilo kulnu? Ar tas kasmet Kovo 11-ąją paaštrėjantis nepriklausomybės nuopelnų persidalijimas neveda į beprasmį grybų karą?

Turime daug progų įsitikinti, kaip politikoje 20 metų tebesitęsiantis grybų karas veikia visą visuomenę. Ko esame verti su savo demokratijos supratimu, parodė Kovo 11-osios minėjimas Kaune. Policija užlaužė rankas ir išvedė iš mitingo pilietį, kuris laikė transparantą su užrašu “Krikščionybė Lietuvoje – okupacinė”. Pasirodo, savo nuomonę pareikšti norėjęs pilietis ir per Vasario 16-ąją su tokiu pačiu plakatu buvo sulaikytas. Ir tuomet policijai jį teko greitai paleisti, nes nesugalvojo, kuo apkaltinti. Nepriklausomos Lietuvos policija ir po 20 metų tebeturi sovietinio režimo instinktą – visus kitokius areštuoti ir aiškintis. Gerai, kad bent nemuša.

Bet jau randasi ir organizuojančiųjų muštynes. Prokuratūra buvo priversta pradėti tyrimą dėl neapykantos prieš seksualines mažumas kurstymo. Taikiklyje – gėjų eitynės Vilniuje ir joms nepritariantys Lietuvos “Facebook” vartotojai. Taigi turime daug tautiečių, kurie sutiktų mušti visus kitokius.

Lietuvai šiandien reikia aiškių ir skaidrių mūsų valstybės tikslų kitam dvidešimtmečiui ir būdų, kaip tuos tikslus pasiekti. Tai ir yra pagrindinis Lietuvos politikos uždavinys. Pseudopolitika, kurioje vyrauja kaltų ar mažiau nusipelniusių paieškos, nieko naujo nekuria. Atsikvošėti turėtų padėti ir tai, kad į Nepriklausomybės 20-mečio minėjimą neatvyko kviesti didelių ir įtakingų valstybių vadovai tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Paskendę praeities kovose ir fobijose, save užsienio politikoje reprezentuodami kaip vienintelius demokratijos vertybių sargus, bet nesugebantys spręsti savo dabarties ir ateities problemų, nesame nei svarbūs, nei įdomūs.