Premjeras Algirdas Butkevičius interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“ kalba apie savo šiandieninį vizitą į Latviją, Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą, skalūnų dujų žvalgybą, darbo grupės, svarstysiančios mokesčių sistemą, veiklą, aptaria 2008 metais šalį užklupusią krizę ir kovą su ja.

Kalbėdamas apie vizitą į Latviją, Vyriausybės vadovas pažymi, kad kaimyninės valstybės vadovybę informuos, jog įstatymų projektus, susijusius su Visagino atominės elektrinės (VAE) likimu, Vyriausybė pateiks iki šių metų gegužės mėnesio. „Žadu Latvijoje savo kolegoms pasakyti, kad Seime yra priimtas sprendimas, teisingiau – rezoliucija, kuri įpareigoja Vyriausybę artimiausiu metu, iki gegužės mėnesio, pateikti įstatymo projektus dėl tolesnio sprendimo. Manau, kad tas nusivylimas neturėtų būti pagrįstas,“ – sako A. Butkevičius. Premjero teigimu, „politiniai sprendimai labai svarbiais, strateginiais klausimais turi būti pagrįsti ekonomine logika“.

Komentuodamas Seimo Aplinkos apsaugos komiteto kreipimąsi į Vyriausybę su prašymu apsvarstyti, ar paskelbtas tarptautinis konkursas dėl skalūnų dujų žvalgybos yra tikslingas, premjeras A. Butkevičius sako, kad Vyriausybė tikrai svarstys šį prašymą, tačiau, jo manymu, skalūnų dujų žvalgyba neturėtų būti stabdoma. „Mes šį pasiūlymą svarstysime. Kiek turiu informacijos, žvalgymą turėtų atlikti užsienio kompanijos. Pagal paskutinius turimus duomenis, Lietuvai tai neturėtų kainuoti. Tokiam variantui mes turėtume pritarti, bet šį klausimą svarstysime. Mano manymu, tai tikrai neturėtų būti stabdoma, jei yra noras dalyvauti užsienio kompanijoms, atlikti tyrimus ir padaryti išvadas,“ – interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“ metu kalba A. Butkevičius.

Kalbėdamas apie kovą su 2008 metais Lietuvą ištikusia krize, premjeras pabrėžia, kad mūsų šalis turėjo skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), kaip pasielgė Latvija. „Ir tuo metu aš sakiau, kad reikia skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo. Tikriausiai atsimenate diskusijas, vykusias per Prezidento rinkimų kampaniją, tuo metu buvo išsakyta aiški mano pozicija ir ji nesikeičia iki šiol,“ – teigia Vyriausybės vadovas.

Į „Veido“ klausimus atsako Algirdas Paleckis

VEIDAS: Ar nesigailite iš vieno perspektyviausių Socialdemokratų partijos politikų virtęs pajuokos objektu?
A.P.: Daugelis tikrų, ne vienadienių, politikų pradžioje būdavo pajuokos objektas. Tad tikrai nesigailiu – esu savo stichijoje ir nemanau pasielgęs klaidingai. Tikėjau Socialdemokratų partija, tačiau pabuvęs joje nuo 2003 iki 2008 metų pamačiau, kad ji negalės padaryti to, ko reikia Lietuvai. Turiu galvoje radikalias reformas.
VEIDAS: Tas nusivylimas nėra susijęs su tuo, kad nepavyko iki galo perimti LSDP Vilniaus skyriaus?
A.P.: Na, kuriam laikui man tai pavyko. Nuo 2006-ųjų vidurio iki 2007-ųjų pabaigos. Bet perimti vadovavimą Vilniaus skyriui dar nieko nereiškia. Nors jame pavyko nuveikti nemažai, LSDP Vilniaus skyrius yra vienas iš šešių dešimčių partijos skyrių, yra dar ir partijos vadovybė, kuri priešinosi permainoms į kairę. Tad nusivylimo partija priežastis tikrai ne ta.
VEIDAS: Triumviratas – Paleckis, Paluckas, Požėla jau galutinai subyrėjęs. Ar dar bendraujate tarpusavyje?
A.P.: Triumvirato nebėra. Netgi pats šis žodis – „triumviratas“ yra pernelyg skambus ir visa ta istorija pernelyg išpūsta. Taip, kažkuriuo momentu mudu su Juru buvome artimi, paskui prisidėjo Gintas Paluckas. Bet kiekvienas žmogus turi nusistatęs sau ribas. Kai aš pasukau į tikrąją kairę, kai reikėjo apsispręsti, mano bičiuliams Jurui ir Gintui jų ribos, matyt, pasirodė siauresnės negu mano. Jų nekaltinu, tik konstatuoju – juodu padarė savo pasirinkimą.
VEIDAS: Į savivaldybių rinkimus 2007-aisiais ėjote su radikaliai antizuokiška programa, nors ne vienas bendražygis jums sakė, kad šį rinkimų „arkliuką“ jau yra pasibalnojęs Rolandas Paksas, tad sukdamas įkandin jo tik prarandate balsus. Gal savo bendramoksliui Artūrui Zuokui jautėte kokių asmeninių nuoskaudų?
A.P.: Jokių. Kai studijavome kartu, tarp mūsų nebuvo jokių konfliktų, juoba matydavome jį paskaitose retai, jis savo reikalų turėjo. Tikrai jokių asmeniškumų.
VEIDAS: Iš kokių pajamų dabar gyvenate?
A.P.: Pajamų gaunu iš vertimų, nes laisvai valdau penkias šešias užsienio kalbas, tad tegu sunkiai, bet verčiuosi. Esu bedarbis, stoviu darbo biržos įskaitoje, kurį laiką gavau bedarbio pašalpą. Ieškau darbo ir tikiuosi artimiausiu metu rasti.
VEIDAS: Santykius su tėvu ir broliu pavyko atkurti?
A.P.: Santykiai su broliu niekada ir nebuvo pašliję, išskyrus tai, kad kartą jis pasakė nesuprantąs manęs dėl Sausio 13-osios. Bet aš to neaitrinau ir bendraujame normaliai. O tėvai…. Aišku, jie nepritaria kai kurioms mano pažiūroms, bet randame kitų pokalbio temų, kuriomis susikalbame.
VEIDAS: Nesijaučiate juos nuvylęs, nes, regis, buvote daugiausiai vilčių teikianti šeimos „investicija“?
A.P.: Vargu. Niekas tų investicijų į mane ypatingai nedarė. Antrąjį, politologinį išsilavinimą (greta žurnalistinio) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įgijau savo iniciatyva. Aišku, tėvo pavyzdys, kalbų mokėjimas, domėjimasis tarptautiniais įvykiais buvo, bet už ausų tempiamas nebuvau. Viską dariau pats. Namą iš pradžių stačiausi už paskolą, kurią grąžinti paskui padėjo ne mano tėvai, o žmonos Olgos motina, kuri buvo priversta parduoti savo butą Maskvoje, persikelti į daug prastesnį, ir iš gauto skirtumo atsiskaitėme su banku.

Turėjęs visas sąlygas tapti vienu iš naujosios socialdemokratų kartos lyderių, Lietuvą Stalinui pardavusio Justo Paleckio anūkas Algirdas dėl savo plėšrumo, buko užsispyrimo ir netoliaregiškumo šiandien virto politiniu juokdariu ir paniekos vertu šmeižiku.

Pastaruoju metu, jei tik užeina kalba apie pseudokomunistinės partijėlės Socialistinio liaudies fronto vaduką Algirdą Paleckį, paniekos kupini epitetai liejasi laisvai: pajacas, juokdarys, „frontavikas“, raudonoji lerva. Iš tiesų – o kaip reikia vadinti jauną, tarsi nekvailą, puikų išsilavinimą turintį žmogų, kuris keleri metai keliauja, dergdamas dėl Lietuvos laisvės kritusių aukų atminimą, aiškindamas, esą per kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius „savi šaudė į savus“, sapaliojantis apie kažkokius snaiperius ant stogų, iš medžioklinių karabinų šaudžiusių į televizijos bokštą šturmuojančius sovietų KGB, kariuomenės ir vidaus reikalų dalinius?
Iš atsitiktinių uždarbių gyvenančio ir bedarbiu save vadinančio A.Paleckio kelionių geografija – nuo Maskvos iki Vašingtono. Tiek į vieną, tiek į kitą sostinę nukakti ir ten gyventi tikrai nėra pigu, tad įtarimai, kad A.Paleckis gyvena, kaip ir jo liūdno atminimo senelis, už Kremliaus emisarų mokamus pinigus, skamba labai pagrįstai.
Mat, greta vadovavimo savo jau kuris laikas byrančiam „Frontui“, A.Paleckis priklauso dar vienai, daug rimtesnei, bet kartu gerokai odioziškesnei organizacijai – prieš porą metų Kijeve įsteigtai ir Strasbūre registruotai, tačiau iš esmės Maskvoje veikiančiai „Mir Bez Natsizma“. Šios organizacijos prezidiume A.Paleckis posėdžiauja kartu su žinomu Kremliaus propagandistu Modestu Kolerovu, prorusiškos Estijoje veikiančios organizacijos „Naktinė sargyba“ aktyvistu Dmitrijumi Linteriu, 2007-aisiais Estijos teisėsaugos suimtu įtariant riaušių organizavimu, bei kitais panašiais veikėjais.
„Mir Bez Natsizma“ vadovas – Rusijos Federacijos Tarybos narys, pasak Izraelio spaudos, glaudžiai su Kremliumi susijęs proputiniškas oligarchas Borisas Spiegelis. Estijos saugumo policija „Mir Bez Natsizma“ vertina kaip Maskvos remiamą propagandos organizaciją, skirtą buvusioms sovietinėms respublikoms ir skleidžiančią sovietinį požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą. Tad jei A.Paleckis tikrai pasodintas ant finansinės bado dietos, tai arba tam, kad piktesnis būtų, arba todėl, kad nieko reikšmingo prieš Lietuvą nesugeba nuveikti.

Fiasko Vašingtone

Prieš keletą savaičių ne tik Lietuvos žurnalistai buvo priblokšti žinios, kad pasaulinį vardą turintis Vašingtono nacionalinis spaudos klubas, kuriame kalbėti yra didelė garbė kiekvienam pasaulio lyderiui, suteiks savo tribūną A.Paleckui, kuris pristatomas kaip gerai žinomas Lietuvos tiriamosios žurnalistikos atstovas, politikas ir diplomatas, neva „tapęs kovos dėl žodžio laisvės Europoje simboliu“. Jungtinių Valstijų sostinėje jis ketino dėstyti savo melus apie Sausio 13-osios įvykius, pagrįstus esą jo paties atliktu žurnalistiniu tyrimu.
Politologui, ilgamečiam „Laisvės radijo“ naujienų tarnybos vadovui Kęstučiui Girniui ši žinia net žadą atėmė, priblokštas buvo ir „The Economist“ užsienio redaktorius Edwardas Lucas, savo nuostabą apie Nacionalinio spaudos klubo sprendimą laiškais jo vadovui pareiškė buvęs „Reuters“ ir „Bloomberg“ reporteris Baltijos šalims Bryanas Bradley bei Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Teko girdėti, kad taip pasielgė ne jie vieni.
Tad nors Nacionalinis spaudos klubas ir nepakeitė savo sprendimo (darydamas tai žodžio laisvės vardan), bet A.Paleckio pasirodymas Vašingtone tapo visišku fiasko. Kaip lietuvių dienraštyje „Draugas“ rašė buvusi „Veido“ redaktorė Rosseta Vingevičiūtė-Willbur: „Paleckio skundai ir sąmokslo teorijos Amerikai nebuvo įdomios. JAV sostinėje įsikūrusio ,,The National Press Club“ (NPC) surengtoje Paleckio spaudos konferencijoje nebuvo nė vieno amerikiečio žurnalisto. Į susitikimą atvyko tik aštuoni žmonės: trys iš jų – vietos lietuviai, vienas pačiame NPC dirbantis senyvo amžiaus džentelmenas, nelabai suvokęs konferencijos esmę ir jos metu kilusias aistras, bei keletas Paleckį lydėjusių įtartinų veikėjų. JAV Lietuvių Bendruomenei puikiai pažįstama Asta Banionis, kuri tų sausio įvykių metu buvo Lietuvoje, primygtinai, bet labai ramiai bandė iškvosti Paleckį, kaip jis padarė tokias išvadas, jei nė vienas iš gal pusantro šimto tuo metu Vilniuje dirbusių Vakarų žurnalistų apie tai neparašė. Ji taip pat mėgino suprasti, kodėl lietuviai turėtų šaudyti į savus. Paleckis jai atsakė, esą tuometinė Lietuvos valdžia dramatiškais įvykiais galėjo siekti palankumo Lietuvos laisvės siekiui. Paklaustas, ar tai, ką jis tvirtina, nėra tobulas sovietų saugumo veiklos metodų, kuriais siekiama diskredituoti demokratijos siekiančias valstybes, pavyzdys, Paleckis to neneigė ir pridūrė, jog Sąjūdyje buvo sovietų saugumo agentų. Apskritai Paleckio spaudos konferencija NPC buvo siurrealistinė. Neapleido mintis, jog stebi porą psichikos problemų kamuojamų žmonių, jog nevertėtų į juos kreipti dėmesio.“

Ciniškas, plėšrus, siekiantis valdžios
Vis dėlto nekreipti dėmesio į A.Paleckį negalima. Nors jo politinė karjera Socialdemokratų partijos Vilniaus skyriuje ir Vilniaus miesto savivaldybėje buvo trumpa ir nešlovinga, jos metu A.Paleckis parodė turįs visas aukščiausios sovietinės nomenklatūros augintinio savybes: jis ciniškas, plėšrus, be skrupulų siekiantis valdžios, sugebantis žvelgdamas į akis neigti akivaizdžius dalykus. Bet kartu – nekreipiantis dėmesio nei į visuomenės, nei į kolegų bei bendražygių nuomonę, bukai užsispyręs, netoliaregiškas, tad greitai ir smarkiai žlugęs.
Pirmą kartą akis į akį su A.Paleckiu teko susidurti prieš dešimtmetį. Tuomet „Stiklių“ viešbutyje vyko tuomečio užsienio reikalų ministro Antano Valionio susitikimas su kolega iš kaimyninės šalies. Laukiant, kol ministrai baigs derybas, fojė priėjo jaunas URM pareigūnas ir prisistatė esąs Vakarų Europos skyriaus vedėjas A.Paleckis. Pradėjus šnekučiuotis, paklausiau, kaip Lietuvos diplomatija ketina spręsti stojant į Europos Sąjungą kylančią dilemą dėl jau esamų prekybinių susitarimų su JAV, prieštaraujančių ES taisyklėms. A.Paleckis, akivaizdžiai nustebęs, pasakė, kad jokių prieštaravimų nėra ir būti negali, ir nieko jis apie tai negirdėjęs. Čia jau teko nustebti man, nes apie tuos prieštaravimus buvo ne tik kalbama tarp diplomatų, bet ir rašoma žiniasklaidoje, tad Vakarų Europos skyriaus vedėjas, mano supratimu, tiesiog privalėjo apie tai žinoti. Vėliau, pasidalijus šiomis abejonėmis su pažįstamais URM darbuotojais, tie tik nusijuokė: taigi čia Paleckiukas! Ką, nežinai, kaip jis į ministeriją pateko ir kad dirbs tik tol, kol jo tėvas bus viceministras?
Iš tiesų – Užsienio reikalų ministeriją A.Paleckis paliko keliais mėnesiais anksčiau, nei jo tėvas, įtakingas, Algirdui Brazauskui artimas socialdemokratas Justas Vincas Paleckis išvyko darbuotis į Europos Parlamentą. Prieš tai jis pasirūpino, kad jaunesnysis sūnus, jam palikus ministeriją, neliktų be darbo, ir paprašė savo kolegą, tuo metu Seimo vicepirmininką Vytenį Andriukaitį, priimti jį savo padėjėju. Kartu siekta, kad akivaizdų norą daryti partinę politinę karjerą rodantis Algirdas pasisemtų praktinės patirties iš vieno labiausiai patyrusių socialdemokratų politikų.
Čia reikia priminti, kad nepaisant A.Paleckio tikinimų, esą jo niekas „už ausų netraukdavo“ ir viską jis pasiekė pats, iš tikrųjų buvo šiek tiek kitaip. Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakulteto studentai gerai pamena, kad 1989 metų kursas, į kurį tėvo reikalavimu stojo A.Paleckis, buvo unikalus – jau po priėmimo jis netikėtai praplėstas penkiais žmonėmis. Kadangi A.Paleckis surinko per mažai balų, o priimti jį reikėjo, kad būtų užmaskuota ši nomenklatūrinė privilegija, kartu su juo buvo priimti dar keturi vaikinai, surinkę tiek pat balų, kaip ir „nomenklatūrinis princas“.
Studentas jis buvęs irgi įdomus. Neseniai metinių proga rengdami kurso albumą, Algirdo bendramoksliai apstulbo: nors tais laikais Žurnalistikos fakultete buvo dėstomi fotografijos pagrindai, tad nuotraukų su įvairiomis studentiško gyvenimo akimirkomis tikrai netrūko, nė vienoje jų nėra A.Paleckio! „Jis gyveno savo, visiškai atskirą nuo mūsų, gyvenimą“, – taip šį stulbinantį faktą „Veidui“ pakomentavo viena jo bendrakursė.
Po V.Andriukaičio sparnu, dėl kalbų mokėjimo ir diplomatinio darbo patirties tapęs dar ir LSDP tarptautiniu sekretoriumi, A.Paleckis praleido trejus metus, bet galiausiai, išrinktas Seimo nariu, ėmė nekantraudamas veržtis į didžiąją politiką. Prieš tai jis kartu su dar vienu “nomenklatūriniu princu” Juru Požėla (komunaro Karolio Požėlos anūku ir akademiko Juro Požėlos sūnumi) bei iš provincijos Vilniaus užkariauti atvykusiu Gintautu Palucku, subūrę „triumviratą“, surengė perversmą LSDP Vilniaus skyriuje, pririnkę į jį naujų, kone „Jedinstvos“ praeitį turinčių narių, nuvertė patyrusį politiką Algirdą Kunčiną ir sukėlė prieš save partinį elitą. Bet jauni, plėšrūs vyrukai, nekreipdami į tai dėmesio, suįžūlėjo tiek, kad net ėmė dalyti partines nuobaudas Algirdo Brazausko žmonai Kristinai.
„Sakiau jam – palauk, neskubėk, dar paauk, mes tau padėsim, – pasakojo „Veidui“ V.Andriukaitis, neslėpdamas, kad ir pats ne mažiau už tėvą V.J.Paleckį išgyvena dėl politiniais šunkeliais nuėjusio globotinio. – Sakiau, kad politikoje būtina ne tik taktika, bet ir strategija, kurios laikantis bent jau partijos vicepirmininko postas jam tiesiog garantuotas. Bet jis norėjo daryti karjerą staigiai, matė save Vilniaus meru vietoj Artūro Zuoko (buvusio bendrakursio – A.B.). Jis nepaprastai nuodugniai studijavo visus A.Zuoko veiksmus. Nutaręs palikti Seimą ir 2007 m. dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose, visą savo kampaniją statė kaip priešpriešą su A.Zuoku, kurį padarė savo politinės kovos taikiniu. Pasisamdė tam konsultantų. Mes sakėme, kad taip jis tik balsus praras, nes antizuokinę temą jau užėmė paksistai. Bet neklausė. Jis nepaprastai, fantastiškai užsispyręs. Net jeigu mato, kad padarė klaidą, pats sau tyliai ar draugams pripažinti gali, bet viešai jos niekada neatitaiso ir lieka su klaida iki galo – kol jau nebeturi kur dingti.“

Viską prarado

Surinkęs mažiau, nei tikėjosi, balsų Vilniaus savivaldybėje, A.Paleckis 2007-aisiais gavo iš karto kelis smūgius: pirma, Rolandas Paksas, su kuriuo jis prieš partijos valią sudarė porinkiminį sandėrį, A.Paleckį apgavo ir vietoj vicemero, atsakingo už komunalinį ūkį ir energetiką, posto davė vicemero, kuruojančio daug mažiau įtakingą sritį – kultūrą ir švietimą. Antra, neturėdamas pakankamai balsų, postais savivaldybėje A.Paleckis atsilyginti galėjo kur kas mažesniam savo rėmėjų LSDP Vilniaus skyriuje būriui, nei tikėjosi. Vienintelį savo artimiausią bendražygį G.Palucką sugebėjo prastumti į savivaldybės administratoriaus vietą. Trečia, negavus norimų postų, ėmė byrėti A.Paleckio rėmėjų partijoje gretos.
„Jis valdingas, valdžios siekia bet kokiais būdais – šiuo požiūriu tikrai panašus į A.Zuoką, – sako V.Andriukaitis. – Bet kai turėjo sumažinti apetitą dėl postų savivaldybėje, nebesugebėjo išlaikyti savo aplinkos, prarado ir Vilniaus skyriaus paramą. Tuomet ir pradėjo konfliktuoti su manimi, su partijos prezidiumu, šaukti apie kovą su oligarchais. Tačiau nesitikėjo, kad LSDP taryba išmes jį iš partijos. Kai taip atsitiko, bandė nuskelti dalį partijos, o kai ir tai nepavyko, jį pasiėmė Socialistų partija. Tada prasidėjo antiglobalizmai, antifašizmai. Manau, čia Maskva juo sužaidė, o jis jau nebeturėjo kur daugiau eiti.“
Vis dėlto A.Paleckis, kaip pats šiandien sako, pasirengęs sugrįžti, ir matydami, ką jis pastaruoju metu šneka bei daro, galime tikėtis, kad sieks to užsispyręs, nesiskaitydamas su priemonėmis. Visa laimė, įžvalgumo ir nuovokumo jam stinga.

BFL

VEIDAS: Kodėl Lietuvoje nebuvo sukurta sistema, kuri neleistų laikyti valstybinių ar savivaldybių organizacijų bei įmonių pinigus tokiuose bankuose, kaip „Snoras“, kurie vien dėl savo mažo dydžio yra mažiau patikimi nei didieji bankai?
A.B.: Būdamas finansų ministru 2004-aisiais jau buvau praktiškai sukūręs tokią sistemą. Ji vadinosi Integruota viešųjų finansų valdymo sistema, arba @Sąskaita. Pagal ją visi valstybinių organizacijų ar įmonių pinigai turėjo būti laikomi ne komerciniuose bankuose, o valstybės ižde. Pagal tą sistemą biudžeto asignavimų valdytojai būtų tik matę savo sąskaitas ir gavę į jas iš iždo nedidelius pervedimus, pavyzdžiui, atlyginimams mokėti. Visi atsiskaitymai tarp valstybinių ir savivaldybių ūkio subjektų vyktų ne per bankus, o per tą @Sąskaitą: asignavimų valdytojai tik išrašytų pavedimus, o pinigus iš sąskaitos į sąskaitą perrašytų iždas.
Kalbėjausi su dabartine finansų ministre. Ji sakė, kad ši sistema galutinai turėtų pradėti veikti jau kitais metais. Kol kas ji veikia iš dalies. Pavyzdžiui, valstybinių investicinių programų lėšos iš iždo pervedamos aplenkiant asignavimų valdytojo sąskaitą, tiesiai rangovams.
VEIDAS: Jeigu programa buvo parengta dar 2004-aisiais, kodėl ji pradės veikti tik 2012-aisiais?
A.B.: Yra kelios priežastys. Pirmoji (ir bene svarbiausia) – tokią valstybės finansų valdymo sistemą nedaug kas suvokia, o ją išmanančiųjų dar mažiau. Antra – biudžeto asignavimų valdytojų pasipriešinimas: koks aš savo pinigų šeimininkas, jeigu pats negaliu reguliuoti jų judėjimo? Mat pagal @Sąskaitos principus valstybės įmonė savo pinigų nemato ir tiesiogiai nevaldo. Trečia – iš serijos „kas galėtų paneigti galimybę“: kai pats valdai pinigus, gali paprašyti, kad greičiau pervestų, ar dar kokių paslaugų. Be abejonės, negalima paneigti, kad tokiai sistemai priešinosi ir komerciniai bankai.
Jei ne motininių bankų finansiniai įliejimai, nežinia, kaip ten būtų buvę.