BFL

Antakalnio kapinėse sekmadienio popietę minint pirmąsias prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui mirties metines prie jo kapo buvo atidengtas paminklas.

Atidengiant paminklą dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, kultūros ministras Arūnas Gelūnas, buvusio šalies vadovo artimieji, socialdemokratų partijos nariai. Aplink velionio kapą iš viso buvo susirinkę keli šimtai žmonių. Susirinkusieji prie kapo dėjo vainikus ir gėles.

“Su jo išėjimu, manau, išeina tam tikra mūsų epocha, mūsų dvidešimtmetis, kuris buvo sudėtingas, pereinamasis laikotarpis tarp dviejų Lietuvų. Tokie žmonės savo laikmetyje atsiranda ir išeina, bet ju nėra tiek daug, jie tikrai išliks savo laikmečio lyderiais. Jie palieka ryškų ženklą šalies istorijoje, žmonių širdyje ir atmintyje, tokių žmonių daugiau nebus. Bet kokio žmogaus išėjimas palieka tuštumą, ypač tokių žmonių, ir ją užpildyti nebus lengva”, – po ceremonijos žurnalistams sakė D.Grybauskaitė.

“Mums jo labai trūksta, manau, kad ir visai Lietuvai jo labai trūksta. Dėkojame už parodytą paramą, pagarbą mūsų tėvui, ačiū”, – tramdydama ašaras sakė velionio duktė Laima Mertinienė.

Ceremonijoje grojo Lietuvos kariuomenės orkestras, dalyvavo garbės sargybos kuopos kariai.

Ant A.M.Brazausko kapo buvo pastatyta granitinė platforma ir pailgas pjedestalas su metaline prezidento galva. Paminklą kūrė archiktektai Tadas Balčiūnas, Kristina Balčiūnaitė ir skulptorius Kęstutis Balčiūnas. Ceremonijos metu jį palaimino vyskupas Gintaras Grušas. Lėšas paminklui pastatyti skyrė Vyriausybė.

Sekmadienį už prezidentą taip pat bus aukojamos Šv. Mišios Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje.

Pirmasis tiesiogiai išrinktas Lietuvos prezidentas A.M.Brazauskas po sunkios ligos mirė pernai birželio 26 dieną Vilniuje.

Lietuvos prezidento pareigas jis ėjo 1993-1998 metais, o 2001-2006 metais buvo Vyriausybės vadovas. Lietuvos tautinio išsivadavimo metu 1988-1990 metais A.M.Brazauskas vadovavo Lietuvos komunistų partijai.

Atsisveikinome su patriarchu

Birželio pabaigoje amžinojo poilsio atgulė prezidentas Algirdas Brazauskas – vienas iš dviejų iškiliausių atkurtosios valstybės politikų, įkūnijęs tą dalį Lietuvos, kuri tapatina save su sovietmečiu ir jo gerove.

Laidodama Algirdą Brazauską, save apraudojo ir savotiškai palaidojo visa sovietinė Lietuva. Ne vien tik partinė ir ūkinė nomenklatūra, pastaruosius du dešimtmečius už plačių A.Brazausko pečių gyvenusi kaip už sienos, kur jos nepasiekdavo nei tautos pyktis, nei teisėtvarkos ranka. Su sovietine Lietuva save tapatina per milijoną žmonių, kuriems okupacijos metai – tai ne partizanų kovos, trėmimai, komunistinė ideologinė prievarta ir KGB persekiojimai.

Jiems tai – sotus kolchozinis gyvenimas silikatinių plytų mūrinukuose, nemokamas aukštasis mokslas ir garantuotas įdarbinimas, išsaugant galimybę prisidurti “iš šono”, jei tik būsi darbštus ir nesipyksi su valdžia.

Taip, mes turime gerbti A.Brazauską kaip politiką, kuris lemiamu momentu nuėjo su tauta ir neabejotinai palengvino Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės, kaip prezidentą, kuris suderėjo valstybės sienas ir nustatė gerus santykius su kaimynais, kaip dalies visuomenės lyderį, kuris kritiniais momentais savo autoritetu stabilizuodavo valstybę. Tačiau gerbdami neturime pamiršti, kad visuomenės sutaikymą jis suprato kaip istorijos perrašymą sovietinės nomenklatūros naudai, kad jo ūkiški sprendimai atvedė valstybę į krizę, kad faktiškai valdęs valstybę dvylika iš dvidešimties jos gyvavimo metų A.Brazauskas paliko Lietuvą susiskaldžiusią ir sutrikusią. Ir būdamas tvirtai įsitikinęs, kad dėl to kalti visi kiti, tik ne jis pats.

Nedarbas pasiekė neregėtas aukštumas

Birželį nedarbo lygis Lietuvoje, kaip rodo Statistikos departamento duomenys, pasiekė rekordą – 18,3 proc. Tiesa, šį rekordą paskatino ne įmonių bankrotai ar staiga pasunkėjusi ekonominė padėtis, o pasklidusi informacija, kad Lietuvos darbo biržoje neužsiregistravę bedarbiai turės mokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas. Aktyviausiai registravosi ilgalaikiai bedarbiai, tarp kurių nemaža dalis – dirbančiųjų “šešėlyje”.
Premjeras viliasi, kad kitąmet nedarbas Lietuvoje mažės, gal netgi iki 9,9 proc.

Panaikintos apskritys

Birželio mėnesį baigus reformą, liepos 1-ąją Lietuvoje nustojo veikusios apskričių viršininkų administracijos, panaikinti ir pačių viršininkų etatai. Iš 88 šių administracijų vykdytų funkcijų 58 buvo panaikintos, 10 perduota savivaldybėms, o 20 – ministerijoms. Iki tol Lietuvoje veikė 10 apskričių. Reforma kainavo 14 mln. Lt, ją įvykdžius per metus ketinta sutaupyti 30 mln. Lt darbo užmokesčio. Be darbo liko per 1,1 tūkst. žmonių.

Nauja Generalinė prokuratūra – po didinamuoju stiklu

Šiemet pasikeitė visa Generalinės prokuratūros vadovybė. Atsistatydinus įtampos ir kritikos bangos neatlaikiusiam Algimantui Valantinui, generalinio prokuroro postą užėmė Darius Valys. Jam iškeltas milžiniškas tikslas – atkurti visiškai smukusį žmonių pasitikėjimą prokuratūra. Netrukus generalinio prokuroro pavaduotojais buvo paskirti Darius Raulušaitis ir Tomas Staniulis.

Naujajai vadovybei ramiai leista dirbti daugiau nei šimtą dienų, tačiau gruodį Generalinės prokuratūros vadovybę užliejo kritikos pliūpsnis. Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešai suabejojo D.Valiaus kompetencija ir pažadėjo inicijuoti parlamentinį Generalinės prokuratūros veiklos tyrimą dėl Sausio 13-osios ir Medininkų bylų.

Vokietija parodė taupymo pavyzdį

Siekdama sumažinti valstybės skolą ir biudžeto deficitą bei parodyti taupymo pavyzdį kitoms Europos šalims, Vokietija apsisprendė iki 2014-ųjų valstybės išlaidas apkarpyti mažiausiai po 10 mlrd. eurų kasmet, o iš viso per šį griežtą ar net asketišką laikotarpį sutaupyti apie 80 mlrd. eurų.

Tuo metu tai buvo pirmas itin griežto taupymo pavyzdys visoje Europoje, įkvėpęs ir daugiau Europos valstybių. Netrukus Prancūzijos pramonės ministras Christianas Estrosis, siekdamas mažinti biudžeto išlaidas, ryžosi paskelbti planą šalyje vėlinti pensinį amžių. Vėliau biudžeto deficitą visomis įmanomomis priemonėmis mažinti ėmėsi ir Portugalija, Ispanija, Italija, Airija bei kitos Europos šalys.

Neregėta ekologinė nelaimė

Balandžio 20 dieną Meksikos įlankoje įvyko viena baisiausių ekologinių nelaimių per visą žmonijos istoriją. Naftos kompanijai BP priklausančioje jūrinėje naftos gavybos platformoje “Deepwater Horizon” nugriaudėjo sprogimas, o po poros dienų ši platforma nuskendo.

Tai sukėlė galingą naftos išsiliejimą, kuris didžiausią žalą padarė birželį. Iš viso per daugiau nei tris mėnesius į vandenyną išsiliejo apie penkis milijonus barelių naftos ir užteršė milžinišką vandens plotą. Sustabdyti šį pliūpsnį pavyko tik rugpjūtį.

Prezidentūros prašymu Vyriausybė trečiadienį skyrė daugiau nei 100 tūkst. litų šalies vadovo Algirdo Mykolo Brazausko laidotuvių išlaidoms padengti.

Į šią sumą įeina išlaidos laidotuvių aptarnavimui (beveik 13 tūkst. litų), apsaugos priemonėms (12 tūkst. litų), garso, vertimo technikai, ekranams, paviljonams (23 tūkst. litų), transporto paslaugoms (11 tūkst. litų), svečių sutikimui ir apgyvendinimui (per 11 tūkst. litų), maitinimui (apie 2 tūkst litų), vėliavai, dėžutėms, pagalvėlėms, vazoms, portretui ir kitiems atributams (2,7 tūkst. litų), BNS informavo Prezidentūra.

Anot prezidentės patarėjos, tai ne tik Prezidentūros, bet ir kitų institucijų – Seimo kanceliarijos, Užsienio reikalų ministerijos išlaidos. Be to, kai kurios paslaugos suteiktos nemokamai, pavyzdžiui, kariuomenės orkestro, patalpų nuomos.

Dar per 50 tūkst. litų atseikėta kitų politikos ir visuomenės veikėjų laidotuvių išlaidoms.

Seimo kanceliarijai skirta 15,6 tūkst. litų Nepriklausomybės Akto signataro Gedimino Ilgūno, 9,7 tūkst. litų – parlamentaro Algio Rimo laidotuvių išlaidoms padengti.

Kultūros ministerijai skiriama 22,1 tūkst. litų.

Iš jų 5,1 tūkst. litų atiteks Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, rašytojo Jono Strielkūno, 4,6 tūkst. litų – Nacionalinio operos ir baleto teatro dirigento Vytauto Viržonio, 7,2 tūkst. litų – kompozitoriaus, pedagogo, kultūros ir meno veikėjo Rimvydo Žigaičio, 5,2 tūkst. litų – profesionalaus lėlių teatro įkūrėjo, režisieriaus ir aktoriaus Stasio Ratkevičiaus laidotuvių išlaidoms padengti.

Vilniaus universitetui skiriama 4 tūkst. litų profesoriaus Henriko Zabulio laidotuvių išlaidoms.

Lietuvos gyventojai mano, kad geriausiais šalies vadovais po nepriklausomybės atkūrimo buvo velionis prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ir dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė, rodo nauja apklausa.

Kiti valstybės vadovai – Valdas Adamkus, Rolandas Paksas ir Vytautas Landsbergis – naujienų agentūros BNS užsakymu tyrimų bendrovės RAIT atliktoje apklausoje sulaukė gerokai mažiau simpatijų.

Paklausti, kuris iš išvardytų Lietuvos vadovų geriausiai vadovavo šaliai, 39,1 proc. nurodė birželį mirusį A.M.Brazauską, kuris Lietuvos prezidentu buvo 1993-1998 metais. Kiek daugiau nei metus prezidento pareigas einančią D.Grybauskaitę geriausia Lietuvos vadove įvardijo 36,1 proc. apklaustųjų.

10,1 proc. apklaustųjų nurodė, kad šaliai geriausiai, jų nuomone, vadovavo Valdas Adamkus, prezidentu buvęs dvi kadencijas. 2004-aisiais apkaltos tvarka iš prezidento posto pašalintą Rolandą Paksą geriausiu valstybės vadovu apklausoje įvardijo 5,9 proc. respondentų, o 2,2 proc. apklausos dalyvių nurodė, kad šaliai geriausiai vadovavo 1990-1992 metų Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Tyrėjų teigimu, kad šaliai geriausiai vadovavo A.M.Brazauskas statistiškai reikšmingai dažniau nurodė 60-74 metų respondentai. 15-24 metų apklaustieji dažniau teigė, kad, jų nuomone, šaliai geriausiai vadovauja D.Grybauskaitė.

15-24 metų asmenys su aukštomis pajamomis (1100 litų ir daugiau vienam šeimos nariui) statistiškai reikšmingai dažniau nurodė, kad geriausiai šaliai vadovavo V.Adamkus.

Tyrimo metu apklausti 1008 nuolatiniai Lietuvos gyventojai nuo 15 iki 74 metų. Apklausa atlikta liepos 15 – rugpjūčio 2 dienomis. Apklausos rezultatų paklaida neviršija 3 procentų.

Iki rugsėjo pradžios opozicinė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ketina apibendrinti ir pateikti savo siūlymus, kaip, jos manymu, reikėtų įamžinti pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko atminimą. Vienas iš siūlymų – jo vardu pavadinti Kauno hidroelektrinę (HES).

LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius BNS sakė, kad pirmadienį per partijos prezidiumo posėdį ketinama suformuoti A.M.Brazausko atminimo komisiją ir jos pirmininku paskirti Seimo vicepirmininką Česlovą Juršėną.

Anot socialdemokratų lyderio, siūlymai, kaip įamžinti buvusio šios partijos pirmininko, prezidento, ekspremjero atminimą plūsta nuolat.

Praėjusią savaitę Klaipėdoje A.Butkevičius susitiko su skulptoriumi Vytautu Karčiausku, kuris pasiūlė keletą variantų, kaip įamžinti A.M.Brazausko atminimą.

“Šis skulptorius yra išlydęs prezidento pėdą. Siūlome prie Prezidentūros įkurti visų Lietuvos prezidentų parką. Jame būtų galima eksponuoti ir A.M.Brazausko pėdą”, – svarstė socialdemokratų lyderis.

Anot jo, dar vienas siūlymas – A.M.Brazausko vardu pavadinti Kauno HES.

“Jis statė šią hidroelektrinę, tai jo pirmoji darbovietė”, – sakė A.Butkevičius.

Taip pat galvojama atkurti A.M.Brazausko labdaros ir paramos fondo veiklą, rugsėjį, per prezidento gimtadienį, surengti konferenciją.

LSDP pirmininko teigimu, iki rugsėjo pradžios turėtų būti apsispręsta, kuriuos įamžinimo variantus teikti partijos vardu.

A.M.Brazausko atminimą ketina įamžinti ir jo vaikystės bei jaunystės miestų – Rokiškio bei Kaišiadorių – savivaldybės.

Pirmasis tiesiogiai išrinktas Lietuvos prezidentas A.M.Brazauskas po sunkios ligos mirė birželio 26 dieną Vilniuje.

Lietuvos prezidento pareigas jis ėjo 1993-1998 metais, o 2001-2006 metais buvo Vyriausybės vadovas. Lietuvos tautinio išsivadavimo metu 1988-1990 metais A.M.Brazauskas vadovavo Lietuvos komunistų partijai.

Amžinojo poilsio atgulė prezidentas Algirdas Brazauskas – vienas iš dviejų iškiliausių atkurtosios valstybės politikų, įkūnijęs tą dalį Lietuvos, kuri tapatina save su sovietmečiu ir jo gerove.

Laidodama Algirdą Brazauską, save aprauda ir laidoja visa sovietinė Lietuva. Ne vien tik partinė ir ūkinė nomenklatūra, pastaruosius du dešimtmečius už plačių A.Brazausko pečių gyvenusi kaip už sienos, kur jos nepasiekdavo nei tautos pyktis, nei teisėtvarkos ranka. Su sovietine Lietuva save tapatina per milijoną žmonių, kuriems okupacijos metai – tai ne partizanų kovos, trėmimai, komunistinė ideologinė prievarta ir KGB persekiojimai. Jiems tai – sotus kolchozinis gyvenimas silikatinių plytų mūrinukuose, liaudies ūkio statybos ir nemokami butai blokiniuose didmiesčių namuose, nemokamas aukštasis mokslas ir garantuotas įdarbinimas, išsaugant galimybę prisidurti “iš šono”, jei tik būsi darbštus ir nesipyksi su valdžia. O jau ko ko, bet sodietiško darbštumo ir nuolankumo valdžiai vidutinio lietuvio niekados mokyti nereikėjo.

Didžiąją dalį vėlyvojo sovietmečio, arba brežnevinės, Lietuvos visuomenės galima apibūdinti kaip kolaborantus su špyga kišenėje. Jie pagarbiai lenkėsi Maskvai, nes “prieš rusą nepašokinėsi”, stojo į partiją, nes reikėjo daryti karjerą, bet sykiu kiekviena, netgi mažiausia, proga bandydavo iš to išspausti asmeninės naudos ir be menkiausio sąžinės graužimo apgaudinėdavo valstybę, kurią pagrįstai laikė svetima.
Lygiai toks buvo ir A.Brazauskas, kurio didžioji, nomenklatūrinė karjera, ilgainiui išnešusi inžinierių hidrotechniką į pačią valdžios viršūnę, prasidėjo kaip tik tuo metu. 1965-aisiais paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru, jau po dešimtmečio jis tapo LKP CK sekretoriumi, vienu tų, kurie vairavo tuometinės Lietuvos gyvenimą. Pagal sovietmečio supratimą – vairavo gerai, kuo didžiavosi iki pat mirties.
2006-aisiais, dar būdamas Vyriausybės vadovu ir kupinu jėgų valdančiosios Socialdemokratų partijos pirmininku, vertindamas savo gyvenimo rezultatus, jis rėžė: “Aš penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai”. Šiais žodžiais A.Brazauskas išreiškė ne tik požiūrį į savo bei partinių bendražygių gyvenimą, bet ir požiūrį į Lietuvą bei Lietuvos valstybę. Suprask, darbas įvairiose LSSR institucijose, vadovavimas LKP CK A.Brazauskui buvo visiškai tolygus ir niekuo nesiskyrė nuo prezidentavimo nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje ar vadovavimo šios valstybės Vyriausybei. Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė Lietuvoje, A.Brazausko ir jo bendražygių požiūriu, – tai pavadinimas: kadaise buvo LSSR, o dabar LR. Juk būdamas premjeru A.Brazauskas netgi sėdėjo tuose pačiuose rūmuose ir tame pačiame kabinete, kaip ir LSSR laikais būdamas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Ir savo valdymo bei bendravimo su žmonėmis manierų nepakeitė. Tai ir tapo daugelio šiandienos Lietuvos valstybės bėdų priežastimi.

Lemtingasis 1992-ųjų spalis

Kas ir kada nulėmė, kad Lietuva, prieš du dešimtmečius kartu su kitomis “Baltijos sesėmis” – Latvija ir Estija išsivadavusi iš sovietinės priespaudos ir turėjusi iš esmės vienodas startines sąlygas, šiandien laikosi tik šiek tiek geriau už “braliukus” latvius, visuomet laikytus silpniausia Baltijos grandimi, ir yra beviltiškai atsilikusi nuo Estijos? Kodėl Estija, esanti pačia mažiausia iš Baltijos kaimynių, turinti mažiausią ekonomiką, šiandien lengviausiai išgyvena krizę, turi efektyviausią biurokratiją, mažiausią biudžeto deficitą, vieną mažiausių valstybės skolų Europos Sąjungoje, o nuo kitų metų turės ir eurą? Svarbiausia, kodėl Estijos visuomenė, kurios beveik pusė yra ne estų kilmės, susidūrusi su krize nebėga iš savo valstybės, nešneka apie “emigraciją, virstančią evakuacija”, ir, svarbiausia, su optimizmu žvelgia į savo valstybės ateitį? Kodėl Lietuvoje viskas atvirkščiai?

Sulyginus abiejų valstybių raidą po išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos tampa akivaizdu, kad Lietuvos ir Estijos raidos keliai išsiskyrė 1992-ųjų spalio mėnesį. Taline po rinkimų spalio 21-ąją ministru pirmininku buvo paskirtas jaunas, vos 32-ejų metų sulaukęs reformatorius Martas Laaras. Vilniuje keliomis dienomis vėliau, spalio 25-ąją, rinkimus į Seimą laimėjo A.Brazausko vadovaujama Lietuvos demokratinė darbo partija, kaip tuo metu buvo persivadinusi Lietuvos komunistų partija.

Po mėnesio Seimo pirmininku išrinktas A.Brazauskas pradėjo eiti valstybės prezidento pareigas, o 1993-iųjų vasarį jis buvo išrinktas pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentu. Tuo metu – svarbiausiu ir įtakingiausiu valstybės politiku, nors Konstitucija tarsi ir ribojo jo teises kištis į ekonomikos valdymą. Tačiau kiekvieną pirmadienį prezidento A.Brazausko kabinete rinkdavosi Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovai, kiti vykdomosios valdžios pareigūnai, kartu su valstybės vadovu priiminėję svarbiausius šalies gyvenimui sprendimus.

Svarbiausia, Vilniuje vadovaujant A.Brazauskui priimami sprendimai buvo visiškai kitokie, nei tie, kuriuos Taline priimdavo reformatoriai, vadovaujami M.Laaro. Pastarojo pagrindiniai patarėjai ir privatizacijos vadovai buvo Skandinavijos ir Vokietijos verslininkai bei ekonomistai, o A.Brazausko komandoje tokių nebuvo. Nors šis iki pat mirties mėgo kartoti, kad žmones į vadovaujamus postus rinkosi ne pagal partinę priklausomybę, bet pagal kompetenciją, kažkodėl kompetentingi specialistai A.Brazausko akyse buvo tik senieji sovietinės ūkinės nomenklatūros veikėjai.

Pasekmių netrukome sulaukti. Svarbiausiomis M.Laaro reformų pasekmėmis, šalia pakankamai skaidrios privatizacijos bei paprastos ir aiškios vieno mokesčių tarifo sistemos, tapo griežtas bankų įstatymas, kurio dėka Estija vienintelė iš posovietinių šalių išvengė bankų krizės. Tuo pat metu, kai kaimynai vykdė visiems laikams jų šalies veidą pakeitusias reformas, Lietuvoje klestėjo nomenklatūrinė prichvatizacija, “sekundės” ir EBSW, o apsukrūs Kauno ir Vilniaus vyrukai jautėsi savi ne tik LDDP būstinėje Barboros gatvėje, bet ir Prezidentūros koridoriuose. Galiausiai viskas baigėsi 1995-ųjų bankų krize, sudrebinusia ne tik Seimo bei Vyriausybės, bet ir Prezidentūros pamatus. Dar ir po dešimtmečio, A.Brazauskui jau esant Vyriausybės vadovu, jam būdavo primenami artimiausios jo aplinkos ryšiai su finansiniais aferistais, tapusiais vienais pagrindinių bankų krizės sukėlėjų.

Išsaugojo kompartiją ir sovietukus

Vis dėlto svarbiausias skirtumas tarp Lietuvos iš vienos pusės ir Latvijos bei Estijos iš kitos – A.Brazausko pastangomis buvo išsaugota Lietuvos komunistų partija, po kelių kailio pakeitimų tapusi viena svarbiausių šių dienų politinių jėgų mūsų šalyje. Tuo metu, kai Latvijos ir Estijos kompartijos, kuriose buvo daug rusakalbių, atmetė nepriklausomybės siekius, Sąjūdžio bangos į LKP CK pirmojo sekretoriaus postą iškeltas A.Brazauskas ir jo aplinka sugebėjo prisitaikyti prie tautos siekių. Didelę įtaką tam padarė jau minėtas masinis lietuvių “kolaboravimas su špyga kišenėje”. Dėl to kompartija sugebėjo neatitrūkti nuo didžiosios visuomenės dalies, ir A.Brazauskas buvo gana teisus teigdamas, kad LKP buvo “tautos partija”, o dauguma komunistų buvę “normalūs žmones”.

1989-ųjų gruodį įvykęs LKP atsiskyrimas nuo SSKP lėmė du dalykus – A.Brazauską bei su juo nuėjusius komunistus tautos akyse galutinai pavertė “savais” ir padarė nebeįmanomą efektyvią liustraciją, nes tapo neįmanoma atskirti tiesiog lietuvį nuo sovietinio lietuvio. Latvijoje ir Estijoje išlikusius “homo sovieticus” galima atskirti jei ne iš pirmo žvilgsnio, tai bent iš pirmo žodžio, o Lietuvoje A.Brazausko dėka šitai tapo nebeįmanoma. Ir sąžiningai valstybę savu triūsu kuriantis lietuvis, ir po senovei iš valstybės nugvelbti besistengiantis sovietukas kalba ta pačia kalba, rengiasi tais pačiais drabužiais, dainuoja tas pačias užstalės dainas ir neretai kabina ant sienų tuos pačius senovės kunigaikščių atvaizdus. Atskirti juos galima tik užvedus pokalbį apie pokarį, partizanų kovas ir Vytautą Landsbergį bei A.Brazauską. Vienam tai bus patriotai, kitam – banditai, vienam – laisvės ir nepriklausomybės šauklys, kitam – kolchozus išvogęs muzikantas, vienam – prisitaikėlis nomenklatūrininkas, kitam – Lietuvos ąžuolas.

Požiūris į A.Brazauską, o kartu – ir į jo išsaugotą sovietinės Lietuvos dvasinį palikimą tarsi peiliu padalijo šalies visuomenę į dvi nelygias dalis. Pirmą kartą tai pasimatė per pirmuosius prezidento rinkimus. Už iš užjūrių sugrįžusį nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęsėją Stasį Lozoraitį balsavo 767 tūkst., arba 38 proc. visų rinkėjų, už sovietinės Lietuvos tęsėją A.Brazauską – 1,2 mln., arba 60 proc. visų rinkėjų. Šis visuomenės pasidalijimas – trečdalis už Lietuvos Respubliką, du trečdaliai už LSSR – išliko iki šių dienų.
Tai matyti kad ir iš visuomenės požiūrio į piliečio prievoles valstybei. Tik trečdalis piliečių sąžiningai moka mokesčius, tik trečdalis smerkia kontrabandą, tiek trečdalis smerkia kyšius. Kiti du trečdaliai išsisukinėja nuo mokesčių, sukčiauja ir siekia savo problemas spręsti kyšių padedami. O kodėl gi ne, jei jie savo akimis matė, kaip jų dvasinis lyderis, visais įmanomas postais bei vardais pagerbtas A.Brazauskas paslapčia skraido į Maskvą tvarkyti jam artimų verslininkų reikalų, kaip jo partijos nariai moka duoklę savo vedliui, užsakydami pobūvius šio žmonai priklausančiame viešbutyje, ar kaip šis net krizės metu išmušinėja biudžeto pinigus savo draugams statybininkams, renčiantiems Valdovų rūmus?

Taigi turime gerbti A.Brazauską kaip politiką, kuris lemiamu momentu nuėjo su tauta ir neabejotinai palengvino Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės, kaip prezidentą, kuris suderėjo valstybės sienas ir nustatė gerus santykius su kaimynais, kaip dalies visuomenės lyderį, kuris kritiniais momentais savo autoritetu stabilizuodavo valstybę. Galiausiai turime gerbti jį už tai, kad savo veikloje jis tikrai nuoširdžiai, pagal savąjį supratimą, norėjo gera tautai ir valstybei, norėjo būti geras jos vadovas ir šeimininkas.

Tačiau gerbdami neturime pamiršti, kad visuomenės sutaikymą jis suprato kaip istorijos perrašymą sovietinės nomenklatūros naudai, kad jo ūkiški sprendimai atvedė valstybę į krizę, kad faktiškai valdęs valstybę dvylika iš dvidešimties jos gyvavimo metų A.Brazauskas paliko Lietuvą susiskaldžiusią ir sutrikusią. Ir būdamas tvirtai įsitikinęs, kad dėl to kalti yra visi kiti, tik ne jis pats.

Partijos ateitis

Svarbu paminėti ir tai, kad su A.Brazausko mirtimi didžiausia netektis ištiko jo sukurtą ir beveik du dešimtmečius vadovautą partiją. Po 2001-ųjų pradžioje įvykusių jungtuvių socialdemokratų vardą pasiėmusi LKP-LDDP lig šiol buvo suprantama kaip “Brazausko partija”, jo vardu nešina eidavo į rinkimus, į jį apeliuodavo spręsdama vidinius nesutarimus.

Nors per tuos du dešimtmečius partijoje buvo kilęs ne vienas bruzdėjimas prieš A.Brazauską, jis su šalininkais visados pasiekdavo pergalę, jei reikia, ryžtingai mesdamas lauk tuos partiečius, kurie pasikėsindavo į lyderio autoritetą, kaip tai nutiko ekspremjerui Adolfui Šleževičiui. Tiesa, nors 2006-aisiais naujosios nomenklatūros vedlys Gediminas Kirkilas buvo surengęs tarsi sėkmingą perversmą Vyriausybėje ir partijoje, tai laikytina tik taktiniu A.Brazausko atsitraukimu artėjančios krizės akivaizdoje. Tačiau pernykščius partijos pirmininko rinkimus A.Brazausko keltas įpėdinis Zigmantas Balčytis jau rimtai pralaimėjo naujajai socialdemokratų kartai, vadovaujamai Algirdo Butkevičiaus.

Ar šiam pavyks išlaikyti partiją vieningą po A.Brazausko mirties? Pastaruoju metu vykstantys procesai rodo, kad tikros taikos ir sutarimo tarp “brazauskinių” ir A.Butkevičiaus rėmėjų nėra. O dabar dar prasidės kova dėl to, kuris iš A.Brazausko bendražygių taps neformaliu jo teisių perėmėju partijoje. Buvęs artimas A.Brazausko bičiulis ir medžioklės draugas milijonierius Bronius Bradauskas? Partijos finansų ministre vadinama Milda Petrauskienė? Seimo veteranas Česlovas Juršėnas? O gal atvirai maištauti pradėjęs, senąjį LDDP vardą atgaivinti norintis jaunasis milijonierius Andrius Šedžius? Galima neabejoti, kad nebelikus A.Brazausko kumščio vėl bandys kelti galvą bei sukti intrigas ir G.Kirkilas.

Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad socialdemokratai, nors ir būdami viena didžiausių Lietuvos partijų, nesugebėjo A.Brazausko paunksmėje išsiauginti nė vieno jam prilygti galinčio lyderio.

Pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ketvirtadienio popietę palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Prie velionio kapo kalbėjusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad velionis buvo garbingas, atsakomybės nevengęs vadovas, kuriam politinė karjera buvo ne ambicija, o pareiga tautai.

“Istorijos valia, prezidentas A.Brazauskas stovėjo prie valstybės vairo sudėtingais ir atsakingais Lietuvos istorijos tarpsniais, atspindėjusiais ir visos Vidurio bei Rytų Europos lemiamų permainų metą”, – sakė D.Grybauskaitė, velionį pavadinusi savo asmeniniu mokytoju.

Kęstutis Vanagas / BFL

77 metų kadenciją baigęs prezidentas, ekspremjeras ir paskutinis Lietuvos komunistų partijos vadovas A.M.Brazauskas po sunkios ligos mirė šeštadienį savo namuose Turniškėse Vilniuje.

Lietuvos prezidento pareigas A.M.Brazauskas ėjo 1993-1998 metais, o 2001-2006 metais buvo Vyriausybės vadovas. Lietuvos tautinio išsivadavimo metu 1988-1990 metais jis vadovavo Lietuvos komunistų partijai.

“Atsisveikiname su didžiu lietuviu, didžiu europiečiu, ženklu ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos istorijoje”, – prie kapo duobės sakė buvęs Lenkijos prezidentas Alexanderis Kwasniewskis (Aleksandras Kvasnevskis).

Jis pažymėjo, kad laidojamas “europietis, kurio darbai padėjo pakeisti mūsų regioną, įstoti į Europos Sąjungą ir NATO”.

“Ačiū Algirdai ir sudie, bičiuli” – lietuviškai atsisveikinimo kalbą baigė A.Kwasniewskis.

Skambant bažnyčios varpams valstybine vėliava uždengtas karstas ant karinio lafeto į kapines atvežtas iš Prezidentūros rūmų, kur velionio atminimą priešpiet pagerbė Lietuvos, kaimyninių valstybių esami ir buvę vadovai.

Maždaug trijų kilometrų kelią iki kapinių karstą lydėjo garbės sargybos kuopa, saulėtą dieną stebint miniai žmonių.

Esami ir buvę kaimyninių šalių vadovai ketvirtadienį Prezidentūroje pagerbė velionio Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko atminimą.

Vainikus prie velionio karsto padėjo ir užuojautos knygoje pasirašė Estijos ir Latvijos prezidentai Toomas Hendrikas Ilvesas bei Valdis Zatleras, jų pirmtakai Arnoldas Ruutelis ir Guntis Ulmanis. Pastarasis prie karsto pagarbą buvusiam geram bičiuliui atidavė atsiklaupęs.

Velionio atminimą taip pat pagerbė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, buvęs Suomijos vadovas Martis Ahtisaaris (Martis Ahtisaris), Lenkijos eksprezidentai Lechas Walesa (Lechas Valensa) ir Alexanderis Kwasniewskis (Aleksandras Kvasnevskis), buvęs Ukrainos vadovas Leonidas Kučma, Rusijos prezidento administracijos vadovas Sergejus Naryškinas, Baltarusijos, Kazachstano, Azerbaidžano, Austrijos valdžios atstovai.

Atsisveikinimas su pirmuoju Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentu A.M.Brazausku ketvirtadienį prasidėjo Šv. Mišiomis Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.

Laidotuvių išvakarėse šalyje kilo įtampa dėl Bažnyčios sprendimo nenešti velionio karsto į katedrą, nes, anot žiniasklaidos, toks buvęs velionio pageidavimas.

Protestuodami prieš šį žingsnį velionio našlė, duktė ir partijos bendražygiai dalyvavo kitose mišiose Kaišiadoryse, kur prabėgo velionio vaikystė, o prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė neaplankyti jokios bažnyčios prieš vėliau planuojamas laidotuves.

Kardinolo Audriaus Juozo Bačkio aukojamose Vilniaus katedroje Šv. Mišiose dalyvavo kiti aukščiausi valstybės vadovai: premjeras Andrius Kubilius, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, Vyriausybės nariai, eurokomisaras Algirdas Šemeta.

Šv. Mišių pradžioje buvo perduota Šventojo Tėvo užuojauta dėl A.M.Brazausko mirties.

A.M.Brazauskas bus laidojamas 15 val. Antakalnio kapinėse Vilniuje.

77 metų kadenciją baigęs prezidentas, ekspremjeras ir paskutinis Lietuvos komunistų partijos vadovas A.M.Brazauskas po sunkios ligos mirė šeštadienį savo rezidencijoje Turniškėse Vilniuje.

1993 m. prezidento rinkimuose Lietuva rinkosi tarp buvusio Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko ir diplomato Stasio Lozoraičio. Iš dviejų milijonų dalyvavusiųjų rinkimuose 60 proc. balsavo už A.Brazauską, 39 proc. – už S.Lozoraitį. Dalis rinkėjų norėjo, kad Lietuvą iš sovietinio gyvenimo būdo ir mąstymo S.Lozoraitis trauktų greitai, nors ir skausmingai. Didesnė dalis lietuvių to nenorėjo. Jie buvo pajutę laisvės ir atsakomybės už ją skonį. Laisvė daugeliui pasirodė karti. Jiems norėjosi ne laisvės, o globos, iš esmės to paties sovietmečio, tik jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Globą savo rūpestingumu, nuoširdumu, nesuvaidinta pagarba žmonėms, paprastumu ir racionalumu spinduliavo A.Brazauskas. Todėl dauguma rinkėjų nedvejodami rinkosi jo glėbį, o kartu ir švelnų bei lėtą sovietinio gyvenimo modernizavimo kelią. Tą sovietmetį tebemodernizuojame ir šiandien.

Sunku sutikti su 1988–2010 m. įvykių, kurių sūkuryje buvo A.Brazauskas, interpretavimu, kokį pateikia jo gerbėjai, šio iškilaus ir žmonių mylimo politiko perdėtu heroizavimu. Taip, Katedra grąžinta tikintiesiems po A.Brazausko bendražygių sprendimo. Bet ar gali būti laikomas herojumi žmogus, kuris sugrąžino žmonėms tai, kas jiems teisėtai priklausė šimtmečius, bet tos pačios komunistų partijos buvo atimta ir paversta sovietinio meno sandėliu? Ar galėjo Lietuvos komunistų partija neatsiskirti nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos? A.Brazauskas buvo sveiko proto žmogus, jis puikiai suvokė, kad to nepadarius Lietuvos komunistų partija ir jos veikėjai Lietuvoje bus nušluoti nuo politikos paviršiaus. Atsidurs ten, kur atsidūrė Mykolas Burokevičius ar Juozas Kuolelis. Tas apdairumas ir buvo didžiausias stimulas žengti kartu ir nė per žingsnį neatsilikti nuo Sąjūdžio.

Reikia pripažinti, kad A.Brazauskas buvo geriausias ir pats padoriausias lietuvis iš visos to meto komunistų partijos viršūnėlės. Sovietinei nomenklatūrai pasisekė, kad ji išsirinko būtent A.Brazauską. Jei nebūtų jo pastačiusi savo priekyje, tai 1993 m. renkant pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės prezidentą jų atstovas rinkimuose nebūtų įveikęs S.Lozoraičio. Didžiulei sovietinei nomenklatūrai, partiniam ūkiniam aktyvui būtų buvęs daugiau ar mažiau apribotas kelias į nepriklausomos Lietuvos valstybės valdžios olimpą. A.Brazauskas buvo Trojos arklys, kuriame saugiai pasislėpę sovietmečio veikėjai saugiai persikėlė į nepriklausomos Lietuvos valstybę ir taip ne tik išsaugojo savo sovietmečio pozicijas, bet ir jas gerokai sustiprino.

Lietuviai yra darbštūs ir apsukrūs žmonės, tačiau prasti ir baikštūs piliečiai. Didžiausia nelaimė, kurią Lietuva paveldėjo iš sovietmečio ir neatsikratė A.Brazausko lyderystės metais, yra ta, kad lietuviai netapo laisvais ir savarankiškais piliečiais. Mes ir šiandien tebeieškome, kas išmaitins ir aprengs. Todėl vis šokinėjame iš A.Brazausko į Rolando Pakso, iš R.Pakso į Viktoro Uspaskicho glėbį. Vargu ar tokiu palikimu mus apdovanojusiems turi būti statomi paminklai ir jų vardais vadinamos mokyklos.

Andrius Ufartas / BFL

Trečiadienį nuo pat ryto šimtai žmonių plūsta į Prezidentūrą, kad atsisveikintų su šeštadienį mirusiu pirmuoju Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku.

Iš ryto gyva eilė nusidriekė per Universiteto gatvę iki Skapo gatvės kampo. Ji sutrumpėjo, kai žmonės buvo pradėti leisti į Prezidentūros kiemelį ir Kolonų salę, kur pašarvotas velionis. Tačiau norint atiduoti pagarbą prezidentui eilėje vis tiek reikia palaukti maždaug pusvalandį.

Daugelis atėjusiųjų rankose laikė baltų gėlių žiedus.

Nenutrūkstama grandine į Kolonų salę eina ir organizuotos įvairių institucijų, organizacijų, įstaigų grupės.

Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovo spaudai Lino Balsio, laidotuvių organizatoriams padeda ir savanoriai. Skautai padeda tvarkyti gėles, kuriomis nuklotos visos Kolonų salės prieigos. Įvairių meno kolektyvų atstovai gieda giesmes, dainuoja patriotines dainas.

Drauge su visuomenės atstovais gedi ir A.M.Brazausko artimieji – sutuoktinė Kristina Brazauskienė, dukros Laima Mertinienė ir Audrodė Usonienė, žentai, vaikaičiai. K.Brazauskienė, neslėpdama jausmų, trečiadienio rytą ilgai stovėjo prie karsto, lyg kalbindama mirusį vyrą.

Andrius Ufartas / BFL

“Tai žmogus iš didžiosios raidės (…) Atsisveikinome su neeiliniu žmogumi, kuris nuveikė nepaprastai daug mūsų valstybei įvairiuose laikotarpiuose”, – atidavęs pagarbą prezidentui, ekspremjerui trečiadienį žurnalistams sakė Vilniaus universiteto (VU) rektorius Benediktas Juodka.

Jis teigė, kad A.M.Brazauskas VU yra padaręs nepaprastai daug, nors pats baigė Kauno politechnikos institutą.

“Kai universitetas šventė 400 metų jubiliejų, jis vadovavo jubiliejinei Vilniaus universiteto komisijai, atsakingai už renovaciją. Vien to užtenka, kad atiduotume didžiulę pagarbą žmogui, kuris “pramušė” tiek pinigų – 20 mln. rublių – iš Maskvos Vilniaus universiteto ansamblio renovavimui. Jeigu didžiuojamės savo universiteto ansambliu, didele dalimi jis toks yra prezidento A.M.Brazausko dėka”, – teigė B.Juodka.

Rektorius prisiminė, kad A.M.Brazauskas ateidavo rugsėjo 1 dieną į naujų mokslo metų šventę. “Tai yra tikras ne tik Vilniaus universiteto, išvis akademinės bendruomenės draugas, kuris suprato mokslo, studijų rolę valstybės pažangai”, – tvirtino B.Juodka.

Ansamblio “Lietuva” meno vadovas Giedrius Svilainis, su kolektyvu atėjęs pagerbti velionio, prisiminė, kaip šis prieš penkerius metus buvo atvykęs į ansamblio 65 metų jubiliejų.

“Turime atsiminimų kaip žmogaus, kuris mus mylėjo ir gerbė”, – sakė jis.

Su šeima ir draugais atsisveikinti atėjęs plastinės chirurgijos profesorius Kęstutis Vitkus A.M.Brazauską, su kurio šeima jis draugauja, apibūdino kaip didelę charizmą turėjusį žmogų.

“Palyginčiau jį su R.Reiganu (JAV prezidentu Ronaldu Reaganu – BNS). Tai žmogus, kuris sugeba pavergti kitą žmogų ir traukia, kuris gali kalbėtis su inteligentijos atstovais, su sportininkais, su medžiotojais, su bet kuriais mūsų aplinkos žmonėmis. Tai didelė asmenybė, kuri pakeitė visą mūsų gyvenimą, visą valstybę”, – kalbėjo K.Vitkus.

Jis teigė nesuprantąs Katalikų bažnyčios sprendimo aukoti Šv.Mišias už mirusįjį be jo karsto Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.

“Katalikų bažnyčia – 2000 metų klaidų ir tokių dalykų, kurių gailėsis tikriausiai. Aš to dalyko net nenoriu priimti. Manau, monsinjoras K.Vasiliauskas, J.Boruta, R.Doveika to nepadarytų, – svarstė K.Vitkus. – Nežinau, kiek tūkstančių žmonių nusisuks nuo Katalikų bažnyčios ir gali pereiti į kitą religiją. Man tokie dalykai nesuvokiami.”

Su A.M.Brazausku buvusioje Statybos ministerijoje drauge dirbusi Jelena Kopylova A.M.Brazauską prisiminė kaip protingą ir tolerantišką vadovą. “Jis niekada nieko neįžeidė. Kai per rinkimų kampaniją visi pylė purvą vieni ant kitų, jis nepasakė nė vieno blogo žodžio”, – sakė moteris.

Jai ypač įstrigo mėgstamas prezidento kreipinys “mieli, žmonės”. Jos manymu, jam iš tiesų visi žmonės buvo tokie.

A.M.Brazauskas bus laidojamas ketvirtadienį Antakalnio kapinėse Vilniuje.

77 metų A.M.Brazauskas po sunkios ligos mirė šeštadienį savo rezidencijoje

Andrius Ufartas / BFL

Antradienio rytą Prezidentūroje Vilniuje pašarvotas šeštadienį miręs pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.

Velionio karstas iš Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės į Prezidentūros Kolonų salę atvežtas uždengtas Lietuvos vėliava, procesiją atlydėjo policijos motociklai. Prezidentūros kieme A.M.Brazausko karstą pasitiko artimieji. Kartą į Kolonų salę įnešė garbės sargybos kuopos kariai.

Prieš vidurdienį mirusiam prezidentui ir ekspremjerui atiduoti pagarbą ketina prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, premjeras Andrius Kubilius, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.

Atsisveikinti su A.M.Brazausku antradienį nuo vidurdienio atvyks buvę jo bendražygiai: partijos nariai, Nepriklausomybės akto signatarai, pirmosios ir A.M.Brazausko vadovautos Vyriausybės nariai, buvę prezidento patarėjai.

Po pietų su prezidentu galės atsisveikinti visi norintieji.

Visuomenės atstovams įėjimas skirtas pro vartus nuo Vilniaus universiteto pusės, organizuotoms grupėms – nuo Krašto apsaugos ministerijos pusės.

Komisija prašo lankytojų nesinešti su savimi didelių krepšių ar kitų patikros reikalaujančių daiktų, kad nebūtų apsunkintas patekimas į Kolonų salę.

Komisija taip pat kviečia žmones nešti ne vainikus, o gėlių, kurios vėliau papuoš prezidento kapą.

Visuomenės atstovai antradienį bus įleidžiami nuo 13 iki 20 valandos, trečiadienį – nuo 10 iki 20 valandos.

Ketvirtadienio rytą, 9 val., A.M.Brazausko tikintiesiems grąžintoje Arkikatedroje bazilikoje bus aukojamos Šv.Mišios.

Vėliau su prezidentu atsisveikins užsienio valstybių vadovai, diplomatai, kiti svečiai. Po jų – Lietuvos vadovybė ir artimieji.

13.50 val. karstas su palaikais iš Kolonų salės bus išneštas į Prezidentūros vidinį kiemą, o 14 val. laidotuvių procesija pajudės į Antakalnio kapines.

Laidotuvės įvyks ketvirtadienį 15 valandą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako apgailestaujanti, jog Šv.Mišios už mirusį pirmąjį Lietuvos prezidentą atkūrus nepriklausomybę Algirdą Mykolą Brazauską Katedroje bus laikomos be velionio karsto.

“Su nuoskauda”, – paklausta, kaip vertina tokį sprendimą, žurnalistams antradienį Seime, kur vyksta posėdis velionio atminimui, sakė prezidentė.

“Sprendimas, kurį padarė Lietuvos Bažnyčios hierarchai, liks turbūt ant jų sąžinės”, – sakė D.Grybauskaitė. “Tai jų sprendimas”, – pridūrė ji.

Kaip pranešė naujienų portalas delfi.lt, remdamasis vyskupu Juozu Tunaičiu, sprendimą Šv.Mišias už prezidentą A.M.Brazauską ketvirtadienį aukoti be buvusio šalies vadovo karsto priėmė kardinolas metropolitas Audrys Juozas Bačkis.

“Apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą”, – delfi.lt sakė vyskupas J.Tunaitis, tačiau neatskleidė apsisprendimo priežasčių.

Lietuvos prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys patvirtino, kad siūlymą nenešti prezidento A. Brazausko karsto į Arkikatedrą pasiūlė Katalikų Bažnyčios atstovai.