Kai pradėjau rašyti šiuos žodžius, lėktuvas atsiplėšęs nuo pakilimo tako pasuko Europos link. Nors bilietus skrydžiui į Lietuvą buvau užsisakęs prieš mėnesį, kai net patys garsiausi pasaulio orakulai negalėjo išpranašauti tragedijos dienos, jaučiausi nejaukiai, lyg sprukčiau palikęs šiuos darbščius ir kūrybingus, nuoširdžius ir rūpestingus, draugiškus, tik kartais gal pernelyg nedrąsius žmones nelaimės akivaizdoje vienus kovoti su dar nepasibaigusia tragedija ir su neaiškiomis ateities vizijomis.

Prisimindamas pastarąsias keturias dienas, kurios įvykių gausa, tragedijų skaičiumi ir dar nenusakomomis pasekmėmis galėtų prilygti bet kurios kitos valstybės visai egzistavimo epochai, noriu trumpam sugrįžti į ankstesnius laikus, kai Japonija vystymosi greičiu ir technologinėmis naujovėmis stebino visą pasaulį. Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad pirmasis Fukušimos AE blokas, kuriame ir prasidejo pirmieji perkaitimo požymiai bei įvyko pirmasis vandenilio garų sprogimas, pastatytas 1971 m. ir yra vienas seniausių Japonijoje (tik vasarį jo eksploatavimo laikas buvo pratęstas dar dešimčiai metų).

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai greita Japonijos ekonomikos plėtra reikalavo vis daugiau energijos išteklių, norint užtikrinti aukštą visuomenės pragyvenimo lygį, atominė energetika buvo priimta kaip nacionalinės strategijos prioritetinė šaka ir dabar 55 reaktoriai pagamina apie 40 proc. visos Japonijos energijos. Gamtinių išteklių neturinčiai šaliai tai leido tapti vienai pasaulio ekonomikos lyderių.

Kiekvienas tragiškas įvykis, ar tai būtų žemės drebėjimas, ar karas, ar bet kokia kita stichija, pareikalavusi daugybės žmonių gyvybių ir pridariusi materialinių nuostolių, visada yra skaudi tiesa, su kuria žmonija niekada negalėjo ir negalės susitaikyti. Skirtumas tik toks, per kiek laiko viena ar kita tauta atsigauna po tokių likimo smūgių. Vien Tokijas per pastaruosius 150 metų buvo tris kartus nušluotas nuo žemės paviršiaus, bet ir vėl išaugdavo iš griuvėsių, lyg demonstruodamas japonų darbštumą, užsispyrimą ir kolektyviškumo jėgą. Japonai, kaip ir lietuviai, sunkiu gyvenimo momentu sugeba mobilizuotis ir susivienyti.

Kaip pasiseks jiems šį kartą ir kokiomis vidaus politikos bei tarptautinių santykių sąlygomis Japonija išgyvena šią didžiulę krizę?

Nuo stichijos nukentėjo didžiulė teritorija

Pirmasis pirmadienis po nelaimės Tokijo biržoje prasidėjo staigiu “Nikkei” indekso kritimu net 6,2 proc. Tokio didelio kritimo nebuvo daugiau kaip trejus metus, kai kilo pasaulinė finansų krizė. Tokį kritimą lėmė ne tik stichinė nelaimė, bet ir “Sony”, “Fujitsu”, “Honda”, “Nissan” bei kitų pramonės gigantų paskelbta informacija apie laikinai stabdomą gamybą.

Jei įvertinsime faktą, kad Japonijos ekonomika patyrė žymų smukimą 2010 m. paskutinįjį ketvirtį (kai antros pasaulio ekonomikos titulą iš Japonijos perėmė Kinija), naujas smūgis šios šalies ekonomikai gali būti dar skausmingesnis.

Svarbiausia, kad visiškai neaiški stichijos ekonominių padarinių įveikimo trukmė, kuri priklauso nuo daugelio veiksnių.

Visų pirma iki šiol nežinomi tragedijos metu patirti ir dar patiriami nuostoliai. Antra, kaip greitai pavyks atkurti energetinius pajėgumus, prarastus atominės energetikos dalyje, ir kokios bus pažeistų reaktorių suvaldymo pasekmės.

Trečia, kaip greitai savo gamybos apimtis atkurs gamybos gigantai. Ketvirta, kiek ir kokios paramos Japonijai suteiks tarptautinės organizacijos.

Šį kartą nuo stichijos nukentėjo didžiulė teritorija. O juk po 1995 m. Hanšino žemės drebėjimo, per kurį buvo sugriautas tik vienas Kobės miestas ir jo apylinkės, 10 metų trukęs atstatymas pareikalavo beveik 90 mlrd. JAV dolerių. Finansinių lėšų pritaukimas į šalį stichijos padariniams likviduoti visada lemia tos šalies valiutos kurso sustiprėjimą. Po 1995 m. katastrofos jenos kursas per porą mėnesių pakilo beveik 20 proc. Jei įvertinsime, kad šiuo metu jena ir taip yra sustiprėjusi, jos kursas gali pakilti į rekordines aukštumas. Japonijos pramonei tai peilis po kaklu. Staigus jenos sustiprėjimas 1995 m. tik dar labiau pagilino daugiau nei 15 metų trukusią ekonominę krizę.

Čia svarbu paminėti, kad šiuo metu Japonijos valstybės skola yra didžiausia tarp industrinių pasaulio valstybių ir siekia 200 proc. bendros metinės gamybos apimties. Todėl vyriausybė susiduria su sudėtinga finansine situacija, kurios sprendimo būdas dabar gali būti tik mokesčių didinimas. Daugelis tikriausiai nustebtų sužinoję, kad pridėtinės vertės mokestis Japonijoje sudaro tik 5 proc., kai Europoje jau senai perlipo 20 proc. vidurkį. Be to, Japonijos socialinės apsaugos ir pensijų sistemos problemos dėl spartaus visuomenės senėjimo jau ir anksčiau reikalavo griežtų ekonominių reformų, tačiau politiniai sprendimai buvo vis atidėliojami.

Šalia viso to kovo 11-ąją Japonija sulaukė pragaištingo smūgio. Galingiausios pasaulyje atominės elektrinės blokai užpilti jūros vandeniu, o tai reiškia, kad jie jau niekada nebus rekonstruoti ir negalės būti eksploatuojami. Visas šias AE statybos ir modernizavimo išlaidas teks nurašyti į nuostolius. Be to, labai svarbu suprasti, kad, nors ir sustabdyti, reaktoriai dar turi būti nuolat stebimi ir prižiūrimi daugelį metų, nes ir toliau skleidžia apie 7 proc. to karščio, kuris išsiskirdavo veikiant reaktoriui. Šiai priežiūrai taip pat teks skirti nemažai lėšų ir tai irgi turėtų būti pridėta prie tragedijos nuostolių.

Mano nuomone, kartu su cunamio padaryta žala Japonija patyrė tikrai ne mažiau kaip 300–400 mlrd. JAV dolerių materialinių nuostolių. Dar turint omenyje ir žmonių netektis, kurių pinigais apskritai negalima išmatuoti, o tų netekčių tikrai bus daugiau nei 15 tūkst., darytina išvada, kad tai didžiausių nuostolių kada nors Japonijos istorijoje sukėlusi tragedija.

Godumo pasekmės

Nors Japonija ir labai technologiškai išsivysčiusi valstybė, daug problemų ją ištinka dėl žmonių silpnybių. Susidariusiai padėčiai Japonijos energetikos srityje neigiamos įtakos turėjo atomines elektrines valdžiusios Tokijo elektros tinklų kompanijos (“Tokyo Denryoku”) veiklos pobūdis. Ši kompanija ėjo tiesiausio pelno keliu, daugiausia plėtodama vienos rūšies energijos gamybą – atominę energetiką. Tai jie darė nuosekliai, ne kartą nuo visuomenės nuslepdami įvairias avarijas elektrinėse, fabrikuodami ekspertizių išvadas ir t.t. Jie nuslėpė faktą, kad prieš keletą metų įvykus žemės drebėjimui sutrūkinėjo Nigatos prefektūroje esančios Kašivazaki AE betoninis pagrindas. Ir tik įsikišus užsienio ekspertams tiesa išaiškėjo, o elektrinė buvo sustabdyta. Todėl ir dabar “Tokyo Denryoku” pranešimus derėtų vertinti rezervuotai.

Dar vienas labai svarbus faktas – ne tik Fukušimos AE, bet ir daugelis kitų šiuo metu yra nepsaugotos nuo galimo cunamio poveikio, nes neturi jokių specialių apsauginių molų. Tai buvo viena pagrindinių atominiuose reaktoriuose prasidėjusių nevaldomų procesų priežasčių: kilus cunamiui jūros vanduo užliejo atsarginius elektros generatorius, skirtus reaktorių avariniam vėsinimui.

Po šios nelaimės vis daugiau ekspertų pasaulyje skelbia, kad apsisaugoti nuo didžiulių problemų gali padėti tik energijos išteklių ir elektros energijos gamybos būdų įvarovė. Tačiau čia jau kyla kita problema – ne visos alternatyvos patrauklios finansiniu požiūriu.

Šį kartą su energijos ištekliais Japonijai pagalbos ranką ištiesė Rusija, kartu suteikdama Japonijai galimybę išbandyti naują energetikos rūšį – suskystintų gamtinių dujų. Du rusų tanklaiviai su gamtinėmis dujomis artėja prie Japonijos krantų.

Teigiama, kad nelaimės suartina tautas ar net sutaiko mirtinus priešus. Priminsime, kad Japonija ir Rusija, kaip Sovietų Sąjungos teisių ir įsipareigojimų perėmėja, dar nėra pasirašiusios Antrojo pasaulinio karo pabaigos taikos sutarties – dėl Rusijos okupuotų po Japonijos kapituliacijos pietinių Kurilų salų.

Atrodo, tereikia nedidelio pirmo žingsnio bent iš vienos pusės, kad prasidėtų draugiškos, abiem pusėms naudingos derybos, kai japonų technologijos ir investicijos kartu su rusų energetinėmis bei kitomis žaliavomis sudarytų supergalingą tandemą.

Žinodamas, kaip japonai myli ir saugo savo protėvių žemę, tikiu, kad pastaraisiais metais į politiką ir verslo įmonių viršūnes įsiliejęs gabus ir perspektyvus jaunimas, remdamasis vyresniųjų patirtimi ir savo šiuolaikine pasaulėžiūra, ne tik greitai sugebės atgaivinti ekonomiką, bet ir daug efektyviau įgyvendins gerosios kaimynystės bendradarbiavimo politiką. Kažkas pirmas juk turi ištiesti ranką, kaip kadaise tai padarė Prancūzija ir Vokietija. Juk ir tada viskas prasidėjo nuo ekonominio bendradarbiavimo, o išaugo iki tokios sajungos, kurioje dabar yra ir Lietuva.

Meldžiuosi ir linkiu Japonijai kuo greitesnio atsigavimo, o jos žmonėms – ištvermės ir pasiaukojimo. Tikiu, kad po ko būtinai prasidės naujas šios šalies atgimimas.

Pačių japonų vertinimai

Prof. Akio Kawato, tarptautinės politikos ekspertas

Žemės drebėjimo ir cunamio padariniai yra siaubingi. Elektros tiekimas sutrikęs visoje Japonijoje. Tiesa, Japonijos ekonomika nežlugo ir išliko beveik tokio pat pajėgumo.

Mano žiniomis, žemės drebėjimo padarinių likvidavimas bus finansuojamas naujai išleidžiamomis vyriausybės obligacijomis. Vyriausybės išlaidų padidinimas sukels infliaciją, bet nemanau, kad galimas finansinis kolapsas.

Japonijos jenos kursas iš pradžių gali pradėti kilti, nes Japonijos investuotojai parduos daug užsienio valiutos bei vertybinių popierių, kad sukauptų vidaus rinkai būtinų išteklių.

Manau, kad atominė energetika bus diskredituota globaliai. Dėl šios priežasties naftos ir dujų kainos kils.

Kita vertus, šis žemės drebėjimas turi ir teigiamų savo pusių. Juk po jo paaiškėjo, kad nė vienas aukštas pastatas per drebėjimą nesugriuvo, vadinasi, Japonijos seisminiai statybos standartai pasiteisino. Taip pat ir nė vienas greitasis traukinys nenulėkė nuo bėgių, tai irgi didžiulė pažanga.

Dabar po nelaimės Japonija sulaukia daug pagalbos iš kitų šalių, ypač JAV, Kinijos, Rusijos. Kinijos pagalba Japonijai nekelia didelio pasitikėjimo, bet manau, kad ilgainiui Japonijos ir Kinijos santykiai taps šiltesniais, kaip ir Japonijos bei Rusijos.

Beje, liūdna, kad nelaimė Japonijoje leido savo galią sustiprinti Libijos diktatoriui Gaddafi’ui. Kol per televiziją rodomi Japonijos vaizdai, jis gali šaudyti, kiek nori.

Manami Tominaga, filologė, anglų kalbos vertėja

Nemanau, kad mes atsisakysime atominės energetikos. Mums vis didesnį nerimą kelia pranešimai apie naujus sprogimus ir pažeidimus Fukušimos atominės elektrinės reaktoriuose. Mes, visi Japonijos gyventojai, dabar taupome elektros energiją, manome, kad ji bus tiekiama tik tam tikromis valandomis. Norėdami apsirūpinti pakankamu kiekiu maisto ir kitų būtiniausių prekių japonai atakuoja parduotuves, perka ryžius, duoną, bulves, vandenį, arbatą, pieną.

Kai kuriose parduotuvėse pakilo maisto produktų kainos. Šalia mano namų esančioje parduotuvėje 100 g vištienos pabrango devynis kartus. Darosi vis sunkiau įsipilti degalų į automobilį.

Prekybos srityje tikimasi dar blogesnės situacijos. Bet aš manau, kad japonai daug pasimokė iš pastarojo didelio žemės drebėjimo 1995 m. TV pranešimai dabar informatyvesni, ir vyriausybė noriai priima užsienio valstybių paramą bei pagalbą, ko nebuvo 1995 m. Aš manau, jog šie pokyčiai susiję su tuo, kad žmonės šiandien susieti didžiulio socialinio tinklo internete ir patys gali keistis informacija bei padrąsinti ar paguosti vieni kitus be didelių išlaidų.

Nors dabar mus pasiekia labai nerami informacija iš Fukušimos atominės elektrinės, nemanau, kad japonų tauta pakeis savo požiūrį į atominę energetiką. Mano nuomone, šios nelaimės atominėje elektrinėje atsitiko dėl inžinierių ir operatorių klaidų. Pati atominė energetika čia niekuo dėta. Turėti teisingas inžinierių elgesio instrukcijas esant tokioms situacijoms yra viena, bet turėti veiklos patirties – visai kas kita.

Kol kas Japonijoje nėra keliamas klausimas, ar turime apskritai atsisakyti atominės energetikos. Aš manau, kad mūsų šalis ir toliau ieškos būdų, kaip sugyventi su atomine energetika, plėtodama patikimesnes technologijas ir rizikos kompensavimo mechanizmus žmonėms, gyvenantiems netoli atominių elektrinių.