242 tūkstančiai, o skaičiuojant su šeimos nariais – beveik milijonas. Tiek šiuo metu Lietuvoje yra privačių miškų savininkų, iš viso valdančių 33,4 proc. miškų.
“Mūsų daug, tačiau esame bedaliai. Savo nuosavame miške praktiškai nieko daryti negalime. O valstybinės miškų, aplinkosaugos, žemėtvarkos institucijos dar daro viską, kad supriešintų visuomenę su privačios nuosavybės turėtojais, paverstų juos tautos priešais, neva tik ir tetrokštančiais pasigrobti visiems žmonėms priklausančias miško gėrybes”, – sako Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis.
Taigi, pokalbis su juo.
“Veidas”: Žmonių priešiškumas suprantamas. Jie jau mato aptvertas paežeres, nors ežerai priklauso visiems. Dabar bijo, kad bus aptverti ir miškai su visų mūsų poilsio vietomis, grybais ir uogomis.
A.G.: O kas jums sakė, kad tuos miškus kas nors ketina aptverti? Tvora brangiai kainuoja, ją gali statyti nebent tada, kai miške vykdai ūkinę veiklą – kažką augini, veisi žvėris. Priešingu atveju net leidimo tokio niekas neduotų.
Bet sakykite, ką daryti, jei miško savininkas susitvarko teritoriją, investuoja savo laiką ir pinigus, įrengia miško aikštelę, išvietę – ir pats toje vietoje lieka beteisis, negali nustatyti jokių taisyklių, įvesti jokios tvarkos (pavyzdžiui, kad ir prievolės susirinkti savo šiukšles).
Lietuvoje politikai, valdininkai diegia komunistinę ideologiją, kad nuosavybė yra niekas, ir sudėję tai su nemažos dalies piliečių vidinės kultūros, pagarbos kito darbui stoka gauname amžiną karo padėtį. Vieni investuoja, tvarkosi, kiti atvažiuoja, pridergia ir palieka – nes miškas juk mūsų visų!
Ignalinos rajono vienkiemiuose gyvenančios močiutės skundžiasi, kad pas jas ateina poilsiautojai ir ima malkas – nes tai juk visų bendros gėrybės, o jei jos prieštarauja, sulaukia grasinimų padegti.
Kitaip tariant, Lietuvoje visiškai paminti nuosavybės principai ir suabsoliutintas viešasis interesas, kuris net nėra teisiškai apibrėžtas – kiekvienas valdininkas jį traktuoja, kaip nori.
“Veidas”: Bet juk žmonių noras maudytis prie įrengto lieptelio, ilsėtis įrengtoje miško aikštelėje visiškai suprantamas.
A.G.: Žinoma. Todėl jie turėtų reikalauti kuo daugiau tokios nemokamos infrastruktūros iš valstybės. Už tuos milžiniškus pinigus, kuriuos miškų urėdijos, aplinkos apsaugos tarnybos kasmet skiria savo viešiesiems ryšiams ir kovai su privačiais miškų savininkais (taip pat ir papirkinėdamos visuomeninius gamtosaugos aktyvistus), būtų galima įrengti visos Lietuvos poreikius visiškai tenkinančias poilsiavietes visuose miškuose, patogius lieptelius ir sutvarkytus, išvalytus paplūdimius visose paežerėse. Juk valstybė tebeturi savo rankose daugiau negu pusę visų miškų – tai kodėl negali jų pritaikyti kultūringam poilsiui?
Žinote, kas dabar yra pagrindinis paežerių šeimininkas? Bebras, kuris kerta ką panorėjęs ir tvenkia kaip panorėjęs. Apskaičiuota, kad kiekvienas ežero pakrantėje stovintis medis rudenį į vandenį sumeta tiek lapų, kad jų tarša atitinka pusės tonos mėšlo žalą. Ežerai pelkėja, anka, o tvarkomi jie tik ten, kur to imasi privačios rankos.
“Veidas”: O ką dabar savo miške gali daryti jo savininkas?
A.G.: Jis tegali naudoti medieną – kirsti ją pagal nustatytus reglamentus ir atsodinti iškirstus plotus. Daugiau nieko. Ir tai kirsti medžius galima tik tose vietose, kurios nėra valstybės saugomos teritorijos. Jei pakliuvai į tokią – net pavienio medžio nebegali išsikasti. Pavyzdžiui, paprastas pušynas gali būti kertamas medžiams sulaukus 100 metų, o tos pačios pušys saugomoje teritorijoje turi sulaukti jau 170 metų – taigi dabartiniai tokio miško savininkai tuo nebepasinaudos.
Beje, daugybė teisės aktų prieštarauja vienas kitam. Pavyzdžiui, negalima laikyti nudžiūvusių medžių, nes juose veisiasi kenkėjai, bet negalima ir kirsti aplinkinių žalių medžių. O kaip tuos sausuolius pasiekti, gal oru? Žodžiu, jei tik yra noro mušti privatų miškininką, lazdą visada susirasi.
“Veidas”: Kokia tvarka šioje srityje yra senesnes miškininkystės tradicijas turinčiose šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijoje?
A.G.: Daugelyje ES šalių miško savininkai turi teisę nuomoti savo teritoriją medžioklei ir už tai kartais uždirba netgi daugiau, negu pardavinėdami medieną. Kodėl šio nepigaus malonumo mėgėjai negalėtų susimokėti ir miško savininkui – nesvarbu, ar tai privatus asmuo, ar valstybė?
Pas mus žvėrys priklauso valstybei, taigi ji ir sprendžia, kuriuose plotuose galima medžioti, o procesui realiai vadovauja dar nuo sovietmečio susiformavę medžiotojų būreliai.
Tiesa, miško savininkas turi formalią teisę uždrausti medžioklę savo teritorijoje. Bet jei visur aplinkui leidžiama – iš tikrųjų tas draudimas nieko nereiškia, tvora juk neapsitversi.
Na, ir blogiausia, kad Lietuvoje miško savininkas net neturi galimybės įsikurti savo valdoje. Kodėl negalima pasistatyti miško trobelės ir joje su šeima apsistoti?
“Veidas”: Jūsų oponentai sako, kad taip tik siekiate įteisinti oligarchų ir turtuolių, kurie susipirks gražiausius miškus ir prisistatys pilių, interesus.
A.G.: Taip, tai tradicinis argumentas. Dar girdėjau, kad ir Seimo narius nupirkau.
Iš tiesų taip šneka tie, kurie visomis išgalėmis stengiasi išsaugoti dabartinę paprastiems žmonėms itin nepalankią biurokratinę, o išrinktiesiems, galintiems susimokėti už išimtis, labai palankią sistemą. Juk jei įteisinsi trobelių statybą miške, šitiek metų puoselėta ir klestėjusi šešėlinė sistema taps nebereikalinga.
Kartoju, yra keli šimtai tūkstančių miško savininkų. Kodėl jie turi būti baudžiami dėl to, kad kažkas jau pasitvarkė savo reikalus po stalu, prisistatė namų saugomose teritorijose?
Juk galima sukurti skaidrią, aiškia tokių statybų sistemą – tik nedidukai rąstiniai nameliai, statomi ne tankiau, negu leidžia teritorijų planavimo taisyklės, ir pan. Kas atsitiks, jei iškils keli šimtai tokių po 20 arų teužimančių sodybų?
Tokia tvarka jau seniai galioja Čekijoje, Slovėnijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, ji leista ir Estijoje, Latvijoje. Juk nuosavybė, kad ir nedidukė, pririša žmogų prie jo žemės.