3 klausimai apie G.Steponavičiaus ir Liberalų sąjūdžio ateitį VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanui politologui prof. dr. Algiui Krupavičiui

– Generalinė prokuratūra, atliekanti tyrimą dėl politinės korupcijos, pranešė, kad ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys leidžia manyti, jog Seimo narys Gintaras Steponavičius ne kartą bend-ravo su koncerno „MG Baltic“ vienu vadovų ir tarėsi dėl lėšų, kuriomis neteisėtai finansuotas Liberalų sąjūdis (LS), paties G.Steponavičiaus fondas bei jo rinkimų kampanija. Ar G.Steponavičius, kuris pripažįsta, kad buvo susitikęs su „MG Baltic“ viceprezidentu Raimondu Kurlianskiu ir prašė paramos, tačiau teigia, kad tai buvę skaidru ir teisėta, turėtų įsiklausyti į raginimus atsisakyti Seimo nario mandato?

– Tebesitęsiančioje byloje dėl vienos didžiausių Lietuvos korporacijų „MG Baltic“ santykių su LS G.Steponavičius buvo liudininkas, buvo specialusis liudininkas, o dabar, atrodo, tampa įtariamuoju. Manau, protingiausia būtų prašyti, kad Seimas panaikintų jo teisinę neliečiamybę, ir teisėsaugos institucijos galėtų dirbti nepriklausomai ir objektyviai. Bet Seimo vadovybėje formuojasi tendencija, kai parlamento nariams, kurie įtariami galimais neteisėtais veiksmais, siūloma apsvarstyti galimybę atsisakyti parlamentaro mandato. Tai buvo pasiūlyta Gretai Kildišienei, Mindaugui Basčiui, o dabar G.Steponavičiui. Tačiau politikai, žinodami konkrečias aplinkybes, turėtų patys apsispręsti, ar tai gera išeitis. Pavyzdžiui, praėjusios kadencijos Seime Eligijus Masiulis atsisakė mandato, kad mažiau problemų kiltų LS, o jis pats galbūt galėjo lanksčiau pasirinkti gynybos taktiką. G.Steponavičius turėtų įvertinti, ar jis turi daugiau negu pakankamai įrodymų ir argumentų, kad įrodytų savo tiesą. Jis taip pat turi įvertinti, kokios įtakos tai turės LS.

– Pernai teisėsauga pateikė įtarimus buvusiam Liberalų sąjūdžio pirmininkui E.Masiuliui, dabar nemalonumų gali kilti G.Steponavičiui… Kokios įtakos tai turės LS?

– Yra viena gera žinia – artimiausi rinkimai bus tik 2019 m. pradžioje. Pernai gegužę kilus skandalui dėl tuomet partijai vadovavusio E.Masiulio, labai krito LS reitingai, bet iki rinkimų jie stabilizavosi ir net šiek tiek pakilo. Be abejo, jei lygintume jų galimybes iki skandalo ir po jo, rinkimai liberalams nebuvo sėkmingi, bet vertinant per skandalo prizmę jie pasiekė neblogų rezultatų. Dabar LS gali kristi veidu į purvą ir vėl pakilti, bet antrą kartą įrodyti savo tiesą bus sudėtingiau, nes kyla pagrįstų abejonių, ar „MG Baltic“ nefinansavo partijos veiklos, o tik vieną kitą politiką. Jei senoji taktika, kad partija niekuo dėta, nepasiteisins, gali tekti dar kartą keisti partijos vadovus ir atsinaujinus, beveik nuo balto lapo eiti pirmyn. Bet jie turi tam laiko, ir jeigu nekils naujų problemų, LS bent jau dabartines pozicijas ateityje gali išlaikyti. Tačiau artimoje perspektyvoje jų reitingas gerokai kris.

– Kokios įtakos tai turi visos šalies politinei sistemai ir visuomenės pasitikėjimui politinėmis partijomis?

– Tas pasitikėjimas yra vos keli procentai, todėl vienas kitas procentas žemyn ar aukštyn situacijos nepakeis. Pasitikėjimo partijomis krizė yra permanentinė, ilgalaikė ir kol kas jokių prošvaisčių iš jos išbristi partijoms nėra. Prieš Seimo rinkimus buvo matyti tendencija, kad ir dešiniuoju sparnu, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais, ir socialdemokratais, kaip pagrindine kairiojo centro partija, rinkėjai buvo gerokai nusivylę. Tam tikros viltys, kad politika ir partijos gali būti kitokios, buvo siejamos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Kol kas jos išlieka, bet ar jiems tas viltis pasiseks išlaikyti ir paversti didesniu pasitikėjimu politinėmis partijomis, šiandien per anksti spręsti.

BFL

3 klausimai politologui, Kauno technologijos universiteto profesoriui Algiui Krupavičiui

– Po Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo, kuriuo prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinta tai, kad rinkėjų skaičius rinkimų apygardose smarkiai skiriasi,  siūlomi du rinkimų pertvarkos variantai: atsisakyti vienmandačių apygardų ir taikyti proporcinę rinkimų sistemą arba perbraižyti apygardų, kuriuose rinkėjų skaičiaus skirtumas yra didžiausias, ribas. Kokia jų esmė?

– Pasirinkus pirmąjį, sudėtingesnį variantą, būtų galima kopijuoti Estijos patirtį. Estijos rinkimuose taip pat yra regionai, partijų sąrašai, balsuojama už individualius kandidatus. Tačiau ten yra 3 rūšių mandatai: vieni skiriami pagal kvotas, kiti – kaip kompensacija dėl balsų netolygumo ir treti yra likutiniai. Ši sistema nėra paprasta, tad reikėtų laiko paaiškinti rinkėjams, kaip ji veikia. Tačiau proporcinė rinkimų sistema pasaulyje vertinama kaip viena iš geriausių bent jau paverčiant balsus į mandatus. Tad jei jau kalbame apie rinkimų sistemos reformą, reikia kalbėti apie vienokį ar kitokį proporcinės sistemos variantą.

Antrasis, VRK siūlomas variantas, yra paprastesnis. Tačiau yra ir kitas klausimas, ką įgyvendinti iki 2016 m. Seimo rinkimų – perbraižyti visų apygardų ribas ar tik tų, kuriuose nuokrypis yra didžiausias.

– Kaip šie scenarijai – socialdemokratų pasiūlymas ir Vyriausiosios  rinkimų komisijos projektas galėtų paveikti rinkimų rezultatus?

– Galima tik spėlioti. Jei rinkimų apygardų padaugės miestuose, galėtų sustiprėti miestuose stiprios partijos ir susilpnėti tos, kurios daugiausia rinkėjų turi kaimiškose vietovėse, ir atvirkščiai. Populiarumą rinkimuose lemia ir konkretūs kandidatai. Tikrai nemanau, kad apygardų ribų perbraižymas pakeis partijų padėtį. Pagrindinės konkurentės ir toliau liktų tos pačios.

– Kurios reformos būtų pras­mingiausia imtis iki Seimo rinkimų likus mažiau kaip metams?

– Taisykles keisti reikia atsargiai. Galime pabandyti įgyvendinti visos apimties vienmandačių apygardų reformą, kad visų, viršijančių 10 proc. nuokrypį, ribos būtų perbraižytos. Bet, matyt, prieš šiuos rinkimus to daryti nereikia. Turime ir minimalų planą – keisti apygardų, kuriose nuokrypis didžiausias, daugiau kaip 20 proc., ribas, įvertinti pasėkmes ir po rinkimų tęsti reformą viena ar kita kryptimi. Yra ir kitas kelias. Jei partijos sutartų, kad po 2016 m. Seimo rinkimų reforma tikrai bus vykdoma, per artimiausius kitų metų rinkimus galima ir nieko nekeisti.

BFL

„Švietimo ir mokslo ministrės paskyrimas – daugiau nei akivaizdus patvirtinimas, kad ši Vyriausybė yra tarsi dublerių rinktinė: maža, kad nuo kadencijos pradžios pasikeitė šeši iš keturiolikos ministrų, dalies jų skyrimas dažnai vyko iš antro ar trečio karto, nes Prezidentė pirmuoju bandymu Darbo partijos kandidatus stengėsi atmesti“, – pastebi Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius.

O antras ar trečias kandidatas dažnai būna silpnesnis nei pirmasis. A.Krupavičiaus vertinimu, ir dabar „darbiečių“ pirmasis pasirinkimas – Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas buvo kur kas stipresnis kandidatas, turintis ir dalykinės, ir politinės, ir vadybinės patirties. Taip, kelią tapti ministru jam užkirto slapta specialiųjų tarnybų pažyma. „Bet argumentus, kodėl netinka kandidatas, reikėtų paskelbti, o ne palikti versijoms. Lietuviškai politinei kultūrai būdinga kaltumo prezumpcija, nors turi būti nekaltumo prezumpcija. Viešumas čia – vienintelis tikras vaistas“, – neabejoja  A.Krupavičius.

Tiesa, antras „darbiečių“ pasirinkimas – Radijo ir televizijos komisijos pirmininkas Edmundas Vaitekūnas, politologo vertinimu, buvo visai prastas: kandidatas neturi jokio pasirengimo tokiam postui, tad pagal tokį ministrų parinkimo modelį kiekvienas baigęs universitetą asmuo drąsiai gali pretenduoti į švietimo ir mokslo ministrus.

Vis dėlto tai, kad A.Pitrėnienė buvo tik trečiasis, o įskaičiuojant ir jos pirmtako skyrimo peripetijas – penktasis pasirinkimas, yra neginčijamas įrodymas, kad ji partijos nebuvo laikoma labai tinkama į šį postą. Žinoma, jos privalumas – kompetencija švietimo, tiesa, tik bendrojo lavinimo, srityje (juk yra dirbusi mokytoja, mokyklų direktore, savivaldybės švietimo skyriuje). Didelis pliusas, kad ji, kaip Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė, žino švietimo ir mokslo politikos darbotvarkę. Čia ji pranašesnė ir už savo pirmtaką Dainių Pavalkį, kuris ministrauti atėjo neturėdamas nei administracinės, nei politinės patirties ir privalėjo susivokti ne tik švietimo politikoje, bet ir politikoje apskritai.

„Ministro postas – ne ta vieta, kurioje reikia pradėti mokytis. D.Pavalkis – puikus bendravimui žmogus, bet ne specialistas: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžiuose pateikdavo specialistų pateiktas ataskaitas, bet savo žinojimo ir patirties tikrai neturėjo“, – prisimena Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė.

Tačiau, pasak A.Krupavičiaus, nors A.Pitrėnienė turi ir kompetencijos švietimo srityje, ir politinės patirties, bet politinio autoriteto – mažokai. Ji Seime antra kadencija, vadovauja Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, bet toli gražu nėra pirmo ryškumo politinė žvaigždė nei partijoje, nei parlamente. Ji gana menkai matoma viešojoje erdvėje, nors pagal savo pareigas – juk vadovauja tokiam svarbiam komitetui – galėjo būti matomesnė. Be to, naujame poste jos darbą apsunkins ir tai, kad ministerijos komanda labai išretėjusi, o aukštojo mokslo klausimais, kuriais ministrė patirties neturi, ministerijos vadovybėje nelikus viceministro Rimanto Vaitkaus, nelabai daug kas galės padėti.

Nors abejojančiųjų naujosios ministrės kompetencija ir tinkamumu tokiam svarbiam postui nemažai, tenka konstatuoti, kad ji, deja, neiškris iš Algirdo Butkevičiaus Ministrų kabineto konteksto.

„Kai pasitraukė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis ir sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis (nors kaip liberalas ir nepritariau pastarojo iniciatyvoms sveikatos apsaugos srityje), Vyriausybėje neliko ministrų, kurie turi viziją, planą, didesnių savo kuruojamos srities pertvarkų ambicijų, kurie gali pateikti naujų įžvalgų, naujų siūlymų“, – vertina parlamentaras, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, beje, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės susisiekimo ministras.

Jo nuomone, profesionaliai savo pareigas atlieka, puikiai savo sritį išmano užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, o kiti ministrai – arba einamųjų techninių klausimų sprendėjai, arba jų tikslas yra pabūti valdžioje, tačiau jokių didesnių tikslų pertvarkant, modernizuojant jų kuruojamus sektorius, efektyvinant viešųjų finansų naudojimą nematyti. Pasak liberalo, plaukimas pasroviui tapęs Vyriausybės gyvenimo būsena ir kažkokių didesnių siekių šioje kadencijoje nei iš premjero, nei iš ministrų nematyti.

Maža to, ši Vyriausybė tapusi ir koalicijos partnerių politinių batalijų įkaite. Tą iliustruoja Darbo partijos viražai dėl švietimo ir mokslo ministro, kai be didesnių argumentų atšaukiamas ministras ir gauname naują, kuri didesnės kokybės nei pirmtakas nesuteiks. Kartelė ministrams nuleista labai žemai ir tai labai silpnina Vyriausybės kokybę.

Štai V.Mazuronį Aplinkos ministerijos vadovo poste pakeitęs „tvarkietis“ Kęstutis Trečiokas jau spėjo atsidurti opozicijos taikiklyje. Pasak E.Masiulio, jis labai arti interpeliacijos, nes priiminėja sprendimus, kurie neparemti teisės aktais: įsteigiamos įvairios aplinkos apsaugos struktūros, atsiranda nauji 42 etatai. „Apskritai ministerijos kuruojamose srityse padidėjo sumaišties – nė iš vieno sektoriaus negauname tiek nusiskundimų apie prieštaringą veiklą, kaip iš Aplinkos ministerijos. Neaišku, kokie ministro siūlomų reformų tikslai, o kartais susidaro įspūdis, kad prisidengiant efektyvesnio valdymo siekiu kišami ir partiniai interesai“, – pasakoja E.Masiulis.

Seimo narė R.Baškienė pritaria: „V.Mazuronio asmenyje matėme specialistą, o K.Trečiokui sudėtingiau dirbti. Negalima buvo ir pradėti vykdyti aplinkos centrų reformos neturint įstatyminių dokumentų, neišdiskutavus su regionais.“

Kukliai vertinama ir socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė: pasak E.Masiulio, su ja, atėjusia į Sveikatos apsaugos ministeriją po įvairių V.Andriukaičio pasažų, buvo siejamos viltys, kad tai žmogus, galintis priimti sprendimus. Tačiau aplinka, kuri yra Sveikatos apsaugos ministerijoje, ministrės entuziazmą sutvarkyti V.Andriukaičio pridirbtas problemas smarkiai sumažino.

A.Krupavičius primena, kad ministraujant V.Andriukaičiui bent buvo aišku, kur link jis ketina veikti, o dabar tai nėra aišku. Maža to, R.Šalaševičiūtė vis dar patenka į įvairias kontroversijas.

Kadencijos pradžioje Vyriausybės silpnąja grandimi vadintai socialinės apsaugos ir darbo ministrei „darbietei“ Algimantai Pabedinskienei prireikė poros metų, kol įsigilino į šią sritį. Ji į šį postą atėjo neturėdama ir politinės, ir bent kiek platesnio masto dalykinės patirties. Bet, kaip primena A.Krupavičius, pasirinko kolektyvinį veiklos stilių, susidėliojo komandą ir štai jos vadovaujamos ministerijos iniciatyva pateiktas naujo socialinio modelio projektas. Tiesa, tai dar ne įstatymų projektai, o tik diskusijoms pateiktos idėjas, tačiau jos pirmtakai ir to nesugebėjo padaryti.

Ūkio ministras socialdemokratas Evaldas Gustas – beveik nežinomas Lietuvoje žmogus. Pasak E.Masiulio, rimtesnių jo projektų nematyti, kaip ir jo paties. Seime projektus, neretai menkai reikšmingus, dažniausiai pristatinėja viceministrai. Kažkokių esminių pokyčių verslo sąlygoms palengvinti, investicinei aplinkai pagerinti nelabai esama. E.Masiulis pripažįsta: „Gal ūkio ministras – puikus vadybininkas, bet nebūtinai ši savybė svarbiausia ministrui. Man atrodo, kad ministras turi būti vizionierius, turėti viziją, kurios ateina įgyvendinti. Manau, E.Gustui tai nelabai būdinga.“

Politologas A.Krupavičius ūkio ministrą taip pat vertina kaip gerą vadybininką, žmogų, kuris girdi ir klausosi, nes jei nesi srities, už kurią atsakai, specialistas, bet užimi tam tikrą politinį postą, turi būti komunikatorius ir moderatorius, turi veikti komandoje, sugebėti girdėti ir mokėti atsirinkti.

Teisingumo ministras Juozas Bernatonis vertinamas kaip politikos grandas, bet ir jo mažai girdėti. A.Krupavičius primena, kad ir kitose Vyriausybėse buvo tylių ministrų, o garsieji nebūtinai padarė gerų reformų. Pavyzdžiui, praėjusios kadencijos švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius buvo matomas, bet jo reforma lig šiol kritikuojama. O teisingumo ministro pareigos – tylios ir saugios, be to, jokia paslaptis, kad J.Bernatonis ir ministro kabinete dirba partinį darbą socialdemokratams.

Finansų ministro socialdemokrato Rimanto Šadžiaus antrąjį ministravimą A.Krupavičius vertina geriau nei pirmąkart – Gedimino Kirkilo Vyriausybėje jis buvo silpnas ministras. Ministerija labai gerai įgyvendino euro įvedimo procesą. Politologo vertinimu, apskritai profesiniu požiūriu Finansų ministerija stipri. Tačiau didžiausias priekaištas finansų ministrams – kad ši ministerija tėra valstybės buhalterija, nors turėtų būti ministerija, galvojanti, kaip uždirbti pajamų, iš kur gauti pridėtinę vertę. To nė vienas finansų ministras nesugebėjo suvokti, gal tik pirmasis – Romualdas Sikorskis buvo išimtis. Tad ir finansų ministrai – buhalteriai, kasininkai, biudžeto balanso skaičiuotojai, nors turėtų mąstyti plačiau.

Kiti ministrai sulaukia šiek tiek geresnių vertinimų. Net opozicijos atstovai vertina užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus profesionalumą. Teigiamai atsiliepiama ir apie „antrosios bangos“ ministrus: viduryje kadencijos į ją įsiliejusius ne iš politinio sluoksnio atėjusius vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, energetikos – Roką Masiulį. Naujieji vidaus ir energetikos ministrai puikiai išmano savo sritį, bet, kaip nuogąstauja E.Masiulis, jų pastangos pakeisti situaciją gali atsimušti į politinės valios priimti sprendimus stoką. Nors, pavyzdžiui, S.Skvernelis nuosekliai ir energingai imasi sistemos pertvarkos.

Beje, S.Skvernelis – ne tik dabar tarp populiariausių politikų: ir anksčiau, kaip policijos generalinis komisaras, jis buvo matomas ir iš teigiamos pusės. Anksčiau policija buvo tarp korumpuočiausių institucijų, o dabar pagerino savo įvaizdį – ir ne be S.Skvernelio įtakos. „Jis – ne tik savo srities profesionalas, bet ir strategiškai mąstantis, besirūpinantis savo sistemos garbės principais ministras. O štai į jo pirmtaką Dailį Barakauską buvo liūdna žiūrėti, nes ministro poste jis buvo kaip ne savo rogėse“, – lygina R.Baškienė.

Prie sėkmingesnių priskiriama taip pat „antrosios bangos“ Vyriausybės narė Virginija Baltraitienė. Tai patyrusi politikė, buvusi Seimo vicepirmininkė. Politikoje ji viską daro pamatuotai, nuosaikiai, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą. Kai kyla problemų jos kuruojamoje srityje, bando reaguoti, įsiklausyti į žemės ūkio organizacijas. A.Krupavičius pastebi, kad ji – viena iš „darbiečių“, turinčių autoritetą. Ir nors nėra iš ministrų revoliucionierių, atėjusių daryti sisteminių reformų, bet gali tęsti svarbius tai sričiai darbus.

„V.Baltraitienė baigusi žemės ūkio mokslus, sistemiškai dirbo Seime ir yra labai darbšti“, – giria kolegę Seime R.Baškienė ir priduria, kad geru ministru leidžia būti visuma – ir savo srities išmanymas, ir politinė bei vadybinė patirtis, ir darbštumas, veiklumas.

Atitinkančių tokius reikalavimus šioje Vyriausybėje nedaug. D.Pavalkis,  A.Pabedinskienė, R.Masiulis, S.Skvernelis vienus svarbiausių politinių postų valstybėje gavo net nebūdami bent kiek aktyvesni politikai, o pastarieji du – nė nebūdami partijų nariai. D.Barakauskas, K.Trečiokas, R.Šalaševičiūtė turi politinės patirties, tačiau ne ką nutuokia apie sritį, už kurią yra atsakingi.

Tačiau politologas A.Krupavičius retoriškai klausia: ar jų pirmtakai buvo geresni? Tik partinės lesyklėlės puoselėjimu garsėjo aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Tragikomišku personažu taip ir liko kultūros ministras Remigijus Vilkaitis. Už premjero visą laiką slėpėsi vienos kadencijos politikas – energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Į skandalą dėl diplominio darbo autorystės ir europinių pinigų saviems skirstymo pateko ūkio ministras Dainius Kreivys. Taip reformų ir nesugebėjo nė pradėti du per kadenciją socialinės apsaugos ir darbo ministrai – Rimantas Dagys ir Donatas Jankauskas. Skandalai privertė atsistatydinti ir vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį. Krizės akivaizdoje abejotinų sprendimų priėmęs finansų ministras Algis Šemeta išsiųstas į auksinę tremtį Briuselin. Rasai Juknevičienei vadovaujant šalies krašto apsaugai labiausiai sumažėjo šiai sričiai skiriamas BVP procentas. G.Steponavičius darė reformą, bet ji lig šiol kritikuojama. O kuris stipresnis užsienio reikalų ministras – L.Linkevičius ar jo pirmtakas Audronis Ažubalis?

Beje, ir A.Kubiliaus Vyriausybėje kai kurie ministrai padarė atvirkštinę, nei Vakaruose priimta, karjerą – pirma tapo ministrais, o paskui įsitraukė į partinę veiklą, kaip kad D.Kreivys ar Remigijus Šimašius. Ir į vieną svarbiausių – finansų ministro postą valdančiosios partijos neturėjo tinkamo kandidato, tad pasirinko nepartinę Ingridą Šimonytę.

Ir praėjusios kadencijos Vyriausybę krėtė perturbacijos: likus metams iki rinkimų praradimų buvo lygiai tiek pat, kiek išgyveno dabartinė, – buvo pasikeitę šeši iš keturiolikos ministrų, rinkimų metais pakeistas dar vienas.

O jei lyginsime Vyriausybių galvas, A.Kubilius buvo vizionierius, bet sunkiai suvokiantis kasdienybės realijas, o Algirdas Butkevičius, atvirkščiai, neužsimerkia prieš nūdienos žmonių rūpesčius, bet idėjų ateičiai net nebando formuluoti.

A.Kubiliaus Vyriausybės narys E.Masiulis pripažįsta: neideali nei ankstesnė, nei dabartinė Vyriausybės, apskritai visos koalicinės Vyriausybės pasmerktos būti margos, nes skirtingi koalicijos partneriai kelia ministrams skirtingus standartus. Bet eksministras ankstesniojo Ministrų kabineto pranašumu laiko tai, kad ambicijos ir  tikslai buvo didesni, buvo veikiama aktyviau. „Nebūtini visais atvejais sprendimai buvo teisingi, bet dabar sprendimų tiesiog visai nėra“, – lygina E.Masiulis.

Jo manymu, didžioji vyriausybių problema – kad partijos, eidamos į kiekvienus rinkimus, turėtų būti įvardijusios žmones, kuriuos sėkmės atveju deleguotų į atskiras kuravimo sritis, bet dabar to nėra. Tad paskui taip, kaip dabar Darbo partija, ir traukia iš rankovės bet kokius ministrus.

Lietuvoje vis dar imponuoja vadinamieji ministrai ekspertai. Tačiau tik atkūrus nepriklausomybę natūralu, kad politikų nebuvo, o per ketvirtį amžiaus partijos jau privalėjo jų išsiugdyti. Senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse tik maža dalis ministrų būna nepartiniai, o ministrai politikai vyriausybėse net rotuojami, keičia savo atsakomybės sritį.

„Partija turi politinę valią, o kaip ji bus vykdoma, jei remsimės tik ekspertais? Partijos siunčia savo prižiūrėtoją, kad ministerijos gerai vykdytų valdančiosios partijos ar koalicijos programą. Pasak Maxo Weberio, anksčiau valstybės tarnautojai būdavo iš aukštuomenės, bet įsigaliojus visuotinei rinkimų teisei atsirado renkami partiniai politikai, kurie galėjo būti iš darbininkų, mažiau išsilavinę, bet jie ėmė nurodinėti aristokratams valdininkams. Tai konfliktas nuo tų laikų, kai atsirado rinkimai, bet tai demokratijos logika, – aiškina politologas dr. Vytautas. Dumbliauskas. – Jei pripažįstame atstovaujamąją, parlamentinę demokratiją, partijas, jei laikomės taisyklės, kad ministrų postai – politiniai, pasirinkdami specialistų vyriausybes kirstume per demokratiją. Kam tada parlamentai, kurių dauguma formuoja vyriausybę, – rinkime ministrus pagal kompetenciją, skelbkime konkursus. Bet tokiu atveju turėtume daug vyriausybių, tačiau neturėtume vienos vyriausybės, nes kiekviena ministerija dirbtų sau. O kažkas turi matyti valstybę globaliai.“

Iš tiesų anomalija, kad Lietuvoje partijos turi po keliolika tūkstančių narių, bet tarp jų neatsiranda penkių šešių tinkamų į ministrus. Tad, pasak V.Dumbliausko, partijos nevykdo vienos esminių savo funkcijų – atrinkti, ugdyti, parengti tinkamus kadrus valstybei valdyti.

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

Vyriausybės ketvirtadienį patvirtintas biudžetas sulauks paramos ir Seime, nors diskusijos gali būti ilgos, prognozuoja politologas Algis Krupavičius.

“Artėja savivaldybių tarybų rinkimai, opozicinės partijos, matyt, nepraleis progos pakritikuoti Vyriausybę ne tik dėl dabartinio biudžeto, bet ir už visas buvusias nuodėmes – vien dėl to diskusijos turėtų būti pakankamai ilgos”, – BNS ketvirtadienį sakė politikos ekspertas.

Jo teigimu, mažai tikėtina, kad Seime projektas labai įstrigtų ir nebūtų patvirtintas iki metų pabaigos.

“Kol kas toks scenarijus yra mažai tikėtinas. Labai svarbu, kokia bus prezidentės reakcija į pateiktą biudžeto projektą. Jeigu prezidentė iš esmės sutiks su siūlomu biudžeto projektu, tuomet, matyt, ir valdančiajai koalicijai bus lengviau jį priimti”, – dėstė A.Krupavičius.

Jis prognozavo, kad daugiausiai diskusijų turėtų kiti dėl biudžeto surinkimo planų.

“Jau dabar nėra aišku, iš kur Vyriausybė paims planuojamas pajamas, kokiais keliais jas gaus, nes jos numatytos šiek tiek didesnės negu 2010 metais. Tikrai biudžeto projekte yra neatsakytų klausimų ir diskusijų metu bus prašoma atsakymų”, – svarstė A.Krupavičius.

Politologas sakė, kad biudžeto priėmimą gali vilkinti ir parlamentarų iniciatyvos taisyti biudžetą siekiant įsiteikti savo rinkėjams.

“Seime paprastai atskiri parlamentarai siūlo nemažai pataisų biudžetui, bandydami atsižvelgti į savo apygardų rinkėjų norus, o pasiūlymų biudžetui gausa irgi priėmimo procedūrą ištęsia”, – sakė A.Krupavičius.

Konstitucija numato, kad valstybės biudžeto projektą Seimas tvirtina iki naujųjų biudžetinių metų pradžios. Jeigu valstybės biudžetas laiku nepatvirtinamas, jo išlaidos biudžetinių metų pradžioje kiekvieną mėnesį negali viršyti praėjusių metų valstybės biudžeto 1/12 išlaidų.