Aliaksandras Lukašenka / "Scanpix" nuotr.

Briuselyje, pradedant sekmadieniu (kovo 20 d.- vert. past.), vyksta įvairūs renginiai, susiję su situacija Baltarusijoje bei ES ir oficialiojo Minsko santykių plėtros perspektyvomis. Mūsų pašnekovas – Anatolijus Lebedka, Jungtinės piliečių partijos vadovas.

- Anatolijau Vladimirovičiau, susidaro įspūdis, kad dar prieš metus ar dvejus užsienio politika Vakarų kryptimi buvo Lukašenkos Achilo kulnas, o šiandien tai – vos ne vienintelė kryptis, režimui teikianti politinių dividendų.

- Iš tikrųjų taip. Pakanka pažiūrėti analitines Baltarusijos televizijos laidas. Didžiąją siužetų dalį sudaro pasakojimai apie mūsų užsienio politikos „laimėjimus“ arba paveikslai, vaizduojantys karą, sprogimus įvairiuose pasaulio taškuose. Savos ekonominės, socialinės problemos nuėjo į trečiąjį planą. Čia nėra kuo pasigirti, todėl ir akcentuojama tai, ką galima „parduoti“ eiliniam žiūrovui.

- Vakarai, kurie dar prieš dvejus metus Lukašenką vadino paskutiniu Europos diktatoriumi, o prieš metus – priešpaskutiniu, šiandien yra pasirengę iš esmės keisti savo požiūrį į Baltarusijos valdovą. Tačiau daugeliui baltarusių tai neatrodo nuoseklumo ir principingumo pavyzdys.

Azerbaidžaniški matmenys jau yra, pagal juos nesunku pasiūti kostiumą ir Baltarusijai.

- Taip, daugelis permainų šalininkų jaučiasi smarkiai nusivylę naująja Briuselio politika. Juk situacija šalies viduje nepasikeitė. Greičiau – priešingai. Briuselis panaikino vadinamąsias „sankcijas“ Lukašenkai ir jo aplinkai, tačiau valdovas Baltarusijos piliečiams nepanaikino sankcijų šalies viduje. Jų kiekis netgi išaugo, kai ES atsisakė Baltarusijos valdininkams taikyti kai kuriuos finansinius ir vizų režimo apribojimus.

O eiliniai piliečiai kaip vaikščiojo siaurais koridoriais, prižiūrimi daugelio kontrolierių, taip ir vaikšto. Jie kaip neturėjo galimybės daryti įtaką valdžios priimamiems sprendimams vakar, taip ir šiandien – neturi.

- Kokios gali būti atnaujintos ES politikos pasekmės?

- Aš darau prielaidą, kad tai gali būti azerbaidžanizacijos politika. Briuselis paprasčiausiai neužteks Baltarusijai nei laiko, nei dėmesio, nei jėgų. Esant tokiai situacijai gali būti naudojami jau pritaikyti modeliai, schemos. Azerbaidžaniški matmenys jau yra, pagal juos nesunku pasiūti kostiumą ir Baltarusijai.

Lukašenkai paprasčiausiai pakaks kai kuriais klausimais turėti nuomonę, šiek tiek besiskiriančią nuo Kremliaus nuomonės.

Palaikant santykius su oficialiuoju Minsku bus akcentuojama ekonominė, finansinė pusė – to kaip tik ir siekia Raudonieji rūmai (viena iš A.Lukašenkos užmiesčio rezidencijų – vert. past.). Lukašenkai paprasčiausiai pakaks kai kuriais klausimais turėti nuomonę, šiek tiek besiskiriančią nuo Kremliaus nuomonės.

- Ar viskas taip blogai?

- Kai situacija konservuojama, gero čia nedaug. Baltarusijai reikalingos permainos, laisvi rinkimai, naujas ekonominis kursas ir sisteminės reformos. Be šito – degradavimas ir tūpčiojimas aklavietėje, kurioje šiuo metu yra atsidūrusi Baltarusija.

Įtaką blogiems scenarijams gali daryti tik patys Baltarusijos piliečiai. Pas mus iš kitų šalių neatvažiuos šviesios ateities kūrėjų brigada. Už savo teises reikia kovoti, savo orumą reikia ginti. Kitų variantų čia nėra ir negali būti!

- Kokie su Baltarusija susiję renginiai artimiausiu metu vyks Briuselyje?

- Mes jau vakar intensyviai dirbome pagal Europos liaudies partijos renginių grafiką.

- Mes – tai kas tokie?

- Mes – tai Dešiniojo centro koalicija: aš, Jurijus Gubarevičius, Vitalijus Romaševskis, taip pat Aleksejus Janukevičius.

- Kas dar yra Baltarusijos delegacijos darbotvarkėje?

- Labiausiai įtempta diena – antradienis. Vyks EuroNest parlamentinės asamblėjos Baltarusijos darbo grupės posėdis. Mūsų laukia dviejų valandų diskusija.

Tą pačią dieną vyks Moterų forumas. Po pietų – svarstymai Tarptautinių reikalų komitete. Ir, suprantama, daug įdomaus ir svarbaus vyks kuluaruose. Ten paprastai daugeliu atvejų ir daroma politika.

Be to, dar – keletas dvišalių susitikimų, kurie jau patvirtinti, pavyzdžiui, su Europos liaudies partijos prezidentu Žozefu Doliu (Joseph Daul).

- Į Briuselį yra pakviesti devynių politinių organizacijų vadovai. Kaip ir kiek įmanoma parengti bendrą laišką Europos Parlamento deputatams, Europos Sąjungos valdininkams? Ar čia nesuveiks gulbės, vėžio ir lydekos principas?

- Delegacijos balsų santykis yra 8:1. Aštuoni lyderiai yra vieningos nuomonės, kad esamą sistemą reikia iš pagrindų keisti. Mūsų bendras svarbiausias reikalavimas yra rinkimų teisės per laisvus rinkimus grąžinimas Baltarusijos piliečiams, taip pat naujas ekonominis kursas. Mes esame kategoriškai nusistatę prieš kuluarinius susitarimus su valdžia dėl atskirų, lengvai valdomų opozicionierių paskyrimo į Atstovų Rūmus.

Mūsų balsas – prieš tai, kad Europa skirtų garantus ir finansavimą tam, ko nėra Baltarusijoje, o būtent – „nepriklausomai“ teisinei sistemai, vietinei „savivaldai“, netikroms visuomeninėms organizacijoms.

- Yra informacijos, kad susitikimo Berlyne dalyvių sudėtį organizatoriams teko koreguoti, nes ne visi buvo pasirengę sėdėti vienas su kitu prie vieno stalo.

- Komentarų nebus.

- Svarstymų Tarptautiniame komitete organizatoriai nustatė, kad kalbėsite jūs, Statkevičius ir Korotkevičius. Ar galima teigti, kad yra trys Baltarusijos opozicinio judėjimo grupės, frakcijos arba kryptys?

- Atspalvių yra gerokai daugiau. Bet jeigu kalbėtume apie lūžio liniją, tai ji eina per santykius su egzistuojančia sistema. Ją reikia keisti arba prie jos galima prisiderinti. Tai dvi skirtingos strategijos – permainos ar konservavimas. Aišku, kad opozicijoje yra grupė, kuri šiandien Baltarusijoje bando užpildyti nišą, kurią Rusijoje užima Ziuganovas, Žirinovskis, Mironovas. Tai grynai korporacinis suinteresuotumas.

- Ar yra galimybė, kad europiečiai susitars su valdžia dėl kelių opozicionierių praleidimo į Atstovų Rūmus? Tokio pobūdžio kalbos sklido ir anksčiau, bet toliau jų nieko nevyko.

Kelių paskirtų opozicionierių buvimas Atstovų Rūmuose nekelia jokios grėsmės egzistuojančiam režimui, o teisingi, laisvi rinkimai – tai būtų politinis charakiris valdovui.

- Tokia tikimybė kaip niekada didelė. Lukašenka yra per silpnas ir pažeidžiamas, kad brutaliai ignoruotų Europos pragmatikų pageidavimus. Jam gyvybiškai reikalingi pinigai, kreditai, investicijos. Taigi valdžiai baltarusiški „mironoviečiai“ – tai grynai tarpinė medžiaga didžiajame žaidime su Vakarais. Kelių paskirtų opozicionierių buvimas Atstovų Rūmuose nekelia jokios grėsmės egzistuojančiam režimui, o teisingi, laisvi rinkimai – tai būtų politinis charakiris valdovui.

Kokia šioje situacijoje bus strategija tų, kurie nenori įsitraukti į tokias schemas?

Dirbti su piliečiais. Aš nepavargstu kartoti, kad Baltarusijos klausimo sprendimas – Minske, o ne Maskvoje, Briuselyje ar Vašingtone. Tai mūsų atsakomybės zona. Mūsų piliečiai yra verti geresnių dalykų.

Vertimas iš Объединенная гражданская партия

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 10 d.

Svetlana Aleksijevič / "Scanpix" nuotr.

Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič  balandžio 30 d. lankysis Panevėžyje ir susitiks su visuomene. Tą dieną Juozo Miltinio teatre vyks premjera pagal rašytojos dokumentinę apysaką „Černobylio malda“ (režisierius Linas Marijus Zaikauskas). Laukiant premjeros ir susitikimo su S.Aleksijevič, manufaktura.lt siūlo paskaityti  šių metų “Deutsche Welle” interviu su rašytoja.

- Titulas „Nobelio premijos laureatė“ įpareigoja?

- To dar nežinau. Aš dar neįsigyvenau į šią būseną. Šiaip ar taip, nebeturiu laisvo laiko. Tai yra labai liūdna, kadangi aš esu daugiau vienišė, rašomojo stalo žmogus. Aš mieliau sau tyliai rašyčiau ir mąstyčiau.

- Kas pasikeitė Jūsų asmeniniame gyvenime po Nobelio premijos apdovanojimo?

- Dabar galiu pasakyti ne daugiau kaip vieną žodį. Vos ką pasakau – paskelbiama viešai. Žinoma, tai kiek nekomfortabilu.

- Kelno literatūros festivalio metu prasitarėte, kad mes vėl išgyvename Šaltąjį karą. Jūs, kaip daug apie karą rašiusi autorė, jaučiate tai ypatingai intensyviai?

- Ne, aš tai jaučiu kaip žmogus, kuris ten gyvena – viso to viduje. Kadangi Baltarusija, kaip jokia kita šalis, turi glaudžius santykius su Rusija. Aš manau, kad tai vienintelė likusi erdvė, kuri patiria tiesioginę Rusijos įtaką. Keletą procesų Lukašenka galėjo sustabdyti. Jis galėjo užkirsti kelią laukinio kapitalizmo vystimuisi. Baltarusija – imperializmo ir socializmo mišinys.

Ši besikaupianti neapykanta buvo labai meistriškai nukreipta į išorinį pasaulį.

Tačiau galima pastebėti, kad neapykanta, kuri kaupėsi apiplėštuose ir apgautuose žmonėse, praskynė sau kelią. Aš tai pastebėjau jau prieš dešimtmetį, kai rašiau knygą „Second hand laikas“ ir daug keliavau po Rusiją. Ir tada klausiau savęs, prie ko gali privesti ši neapykanta.  Kai viešėjau pas savo draugus Maskvoje ir pasidalinau įspūdžiais, jie sakė, kad demokratija šiandien yra negrįžtamas procesas, grįžimas būtų nerealus. Dabar aiškėja, kad tai nebuvo tik svaičiojimai. Ir ši besikaupianti neapykanta buvo labai meistriškai nukreipta į išorinį pasaulį. Greita sąmonės militarizacija buvo įsteigta prieš „išorės priešą“.

- Taigi Jūs manote, kad pyktis dėl vidaus politikos problemų, šiuo atveju Rusijos, yra nukreipiamas į įsivaizduojamą išorinį priešą?

- Žinoma. Tai yra energijos, kuri gali susprogdinti kažką viduje, nukreipimo į išorę forma. Putinas nieko naujo neišrado. Taigi taip buvo daroma visada.

- Daugelis kalba apie Putiną ir jo autokratiją, tačiau tokia autokratija yra sukurta ne vakuume. Jo populiarumo reitingai šiuo metu yra įspūdingi. Kaip tokį reiškinį visuomenėje galima paaiškinti?

- Esu paskelbusi straipsnį pavadinimu „Kolektyvinis Putinas“. Jame rašiau, kad čia svarbiausias ne Putinas, jis tik akumuliuoja sąmoninius ir pasąmoninius visuomenės troškimus, o visuomenė, kuri jaučiasi pažeminta, apiplėšta, apgauta. Joje tvenkiasi energija. Ir mes, kurie dalyvavome perestroikoje, taip pat stebėjomės: kur yra petrodoleriai? Niekas neįtarė, kad jie „nuskriejo“ į kariuomenę. Šiandien Rusija turi pakankamai stiprią kariuomenę, visiškai kitokią nei Jelcino laikais.

Kai Putinas ištarė šiuos žodžius: visi aplink yra priešai, turime būti stiprūs, mus privalo gerbti – pasaulis staiga vėl grįžo į savo vietą. Toks pasaulis žmonėms yra pažįstamas.

Mes stebėjomės: kodėl tauta tyli? Kai aš pradėjau daug keliauti po gilią Rusijos provinciją, pavyzdžiui, Sibirą, supratau, kodėl ji tyli: ji nesuprato, kas įvyko, to nebuvo tikimasi. Žmonės nenorėjo kapitalizmo, kuris netiko rusiškui mentalitetui. Ir kai Putinas ištarė šiuos žodžius: visi aplink yra priešai, turime būti stiprūs, mus privalo gerbti – pasaulis staiga vėl grįžo į savo vietą. Toks pasaulis žmonėms yra pažįstamas. Jie vėl save suprato tautinėje vienybėje.

- Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje kalbėjote apie dvi katastrofas: socialinę, kuri yra susijusi su sovietinės imperijos griūtimi, ir Černobylio tragediją, kuri įvyko prieš trisdešimt metų. Ką Černobylis Jums reiškia šiandien?

- Visi mano draugai, kurie mirė per paskutinius dešimt metų, mirė nuo vėžio. Ir tiesiogine šio žodžio prasme nėra dienos, kada negirdėčiau, kad kažkas susirgo ar mirė. Daugelio mokslininkų tai buvo prognozuojama jau pačioje pradžioje, pirmaisiais mėnesiais po Černobylio avarijos. Mokslininkai tada sakė, kad pirmiausia bus greitų mirčių banga, po kurios seks reakcija į mažų dozių radiaciją, tą radiaciją, kurią mes valgome, geriame ir kvėpuojame. Tai vyksta būtent dabar – gana agresyviai ir visur.

Blogai yra tai, kad visuomenė nėra pajėgi nepriklausomoms pilietinėms iniciatyvoms. Valdantieji nori užmerkti akis. Jie patys, kiek man žinoma, turi specialius žemės ūkius. Tuo tarpu mes valgome viską, kas yra siūloma parduotuvėse, turguose, kurie nėra itin atidžiai kontroliuojami. Todėl negalima sakyti, kad gyvename laikais po Černobylio. Mes gyvename Černobylio laikais ir tai tęsis amžinai.

- Jūs gyvenate ir rašote Baltarusijoje. Šios šalies valdžios Jūs nemėgstate. Čia stengiamasi Jus ignoruoti, kliudoma susitikti su kolegomis rašytojais. Kodėl vis dar ten gyvenate?

- Aš ką tik grįžau – po dvylikos metų užsienyje. Kartu su Vasilijumi Bykovu palikome šalį. Lukašenka kaip tik atėjo į valdžią. Tada mes galvojome, kad neturėsime ilgam pasilikti užsienyje, kad mūsų išvykimas taps meno simboliu. Nieko panašaus! Ilgos emigracijos metu supratau, kad visa tai taip greitai nesibaigs. Tačiau aš esu rašytoja, kuri privalo ir nori gyventi namuose. Nes tie „balsų romanai“, kuriuos rašau, susidaro iš atmosferos, mane supančio gyvenimo, iš pokalbių su žmonėmis, dažnai atsitiktinių, prasilenkiant, gatvėje, restorane, taksi, turguje. Be to auga mano anūkė ir aš grynai žmogiškai noriu būti šalia jos.

Mes buvome tokie naivūs romantikai, kurie tikėjo, kad demokratija paprasčiausiai ateis todėl, nes mes gatvėse šaukiame „Laisvė! Laisvė!”.

Tačiau turiu taip pat pripažinti, kad grįžau likus maždaug pusei metų iki tos transformacijos, kada visos Putino kaukės nukrito, ir jis atvirai ir aiškiai pristatė savo programą Rusijai. Daugeliui tai buvo pralaimėjimas ir sukėlė nerimą. Tada pirmą kartą supratome, kad tam buvo ruožtasi kone dvidešimt metų! Mes buvome tokie naivūs romantikai, kurie tikėjo, kad demokratija paprasčiausiai ateis todėl, nes mes gatvėse šaukiame „Laisvė! Laisvė!”.

- Ar pritaria šeimos nariai Jūsų požiūriui į demokratiją ir šiuolaikinį gyvenimą?

- Aš taip nemanau. Mano tėvas iki paskutinės dienos tikėjo komunizmu, jis negalėjo išmesti savo partijos bilieto. Jis buvo įsitikinęs, kad Stalinas apjuodino komunizmo idėją. Mano motina galvojo kažką panašaus, nors abiejų šeimose buvo represijų aukų. Anksčiau aš klausdavau savo tėvo apie laiką, kai buvo suimti jo draugai: „Kaip tu galėjai?“

Šiandien jau nebeklausiu tokių idiotiškų klausimų. Kaip mes visi galime šiandien? Kiekvienas šioje gyvenimo tėkmėje ras triuką, pasiteisinimą, galimybę, kažką savo orumui išlaikyti. Tai yra žmogaus prigimtis. Totalitarizmas, kuris šiandien sutinkamas įvairiausiomis formomis, yra giliai įsišaknijęs gyvenime. Pavyzdžiui, Baltarusijos žmonės: jie matė Maidaną Ukrainoje, kraujo praliejimą, tas degančias padangas. Žinoma, jie išsigąsta. Visi nori laisvės. Tačiau visi nori, kad šis grožis tiesiog ateitų, iš kažkur pasirodytų, nusileistų iš dangaus. Bet tai neįvyks.

- Prie ko dirbate šiuo metu?

- Šiandien aš esu pernelyg pavargusi, kad rašyčiau apie karą. Aš daugiau negaliu žiūrėti į žmogaus pamišimą. Ir aš negaliu suvokti, kur žmogus įgauna teisę žudyti kitą žmogų. Tiek teisingas, tiek neteisingas karas galiausiai yra tik žmogžudystė. Manau, XXI-ajame amžiuje turėtų būti kovojama idėjų pagalba. Mes turėtume vienas su kitu derėtis, o ne žudyti. Bet mes toliau žudome. Tai barbariška.

Šiuo metu galvoju apie dvi knygas. Viena apie meilę. Vyrai ir moterys kalba apie meilę, bet kartu dar kartą apie tai, kas mes esame. Kita – apie gyvenimą senatvėje. Technologinė pažanga mums suteikė dar 20-30 metų ir niekas nežino ką su tuo daryti. Reikia kažkaip kitaip gyventi, rasti tam tikrą prasmę. Ji negali susidaryti tik iš vaikų gimdymo, kaip mums buvo įdiegta. Juk privalo dar ir dvasinė prasmė būti.

Interviu vertė Ilona Vitkauskaitė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. balandžio 7 d.

Aliaksandras Lukašenka / "Scanpix" nuotr.

Prastėjant Baltarusijos ekonominei padėčiai, valstybės vadovai intensyviu grafiku vyksta įvairiomis pasaulio kryptimis, stengdamiesi surasti naujų prekybos partnerių.

Diana Garmašaitė, geopolitika.lt

Per pastaruosius mėnesius potencialios bendradarbiavimo galimybės buvo aptartos su Egipto, Mozambiko, Maroko atstovais, taip pat sulaukta darbinių vizitų iš Pakistano, Kinijos bei kitų valstybių delegacijų. Deja, bent jau kol kas šis planas lūkesčių nepateisino, tačiau Minskas pagaliau ėmė aktyviau žvalgytis ir aplink save – į Senojo žemyno valstybes. Jo akimis, daugiau galimybių užmegzti artimesnius kontaktus jis turi ne su visomis Europos Sąjungos šalimis (bando su daugeliu – Švedija, Italija ir kitomis), o su svarstančia, pasitraukti iš ES , taigi – nejaučiančia didelių sentimentų Sąjungai Didžiąja Britanija. Ar esama pagrindo tikėtis proveržio šių valstybių tarpusavio santykiuose?

Į Minską atvykus naujajai Jungtinės Karalystės ambasadorei Fionai Gibb susidomėjimas šalių bendradarbiavimo perspektyvomis atgijo.

1992 metais Baltarusijai užmezgus diplomatinius santykius su Didžiąja Britanija, greitai rasta bendrų interesų bendradarbiauti įvairiose srityse. Po ketverių metų Didžioji Britanija tapo netgi viena pirmųjų valstybių, ratifikavusių Baltarusijos partnerystės ir bendradarbiavimo su Europos Sąjunga sutartį. Vis dėlto tenka pripažinti, jog vėliau Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos santykių dinamika nebuvo itin aktyvi, tačiau šių metų sausį į Minską atvykus naujajai Jungtinės Karalystės ambasadorei Fionai Gibb susidomėjimas šalių bendradarbiavimo perspektyvomis atgijo.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, priimdamas kelių šalių ambasadorių kredencialus, paragino peržengti psichologinį barjerą tarpusavio santykiuose ir pažvelgti vienam į kitą iš skirtingų perspektyvų, stengiantis rasti sričių, kuriose valstybės galėtų betarpiškai bendradarbiauti. O naujoji ambasadorė, prioritetą teikianti gerovės, saugumo ir žmogaus teisių klausimams Europoje ir už jos ribų, pripažino, jog iš tiesų rimtų problemų Minsko ir Londono santykiuose nėra.

Panašios pozicijos laikosi ir buvęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Baltarusijoje Bruce‘as Bucknellas, teigdamas, jog šalis, nors ir stokodama laisvės, juda link Vakarų. Jo teigimu, abiejų valstybių tarpusavio santykiai yra daug šiltesni nei prieš ketverius metus, kai jis buvo paskirtas ambasadoriumi Baltarusijoje. B.Bucknello teigimu, Didžiosios Britanijos ir Baltarusijos ryšiai pagyvėjo įkūrus Prekybos rūmus, leidžiančius plėtoti ekonominius santykius didesniu mastu.

O dabartinė ambasadorė F. Gibb mano, jog kaip tik dabar esama palankios galimybės plėtoti bendradarbiavimą įvairiose srityse, o labiausiai – ekonominėje. Minsko užsienio politika – daugiakryptė, o tai suteikia dar daugiau galimybių diversifikuoti ekonominius partnerius. Ir nors yra skirtumų Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos pozicijose vidaus ir tarptautinės politikos klausimais, tenka pripažinti, kad šalių tarpusavio prekybos apimtis didėja.

Baltarusijos prekybos partnerių penketukas bėgant metams iš esmės nesikeičia – jame karaliauja Rusija, Didžioji Britanija, Ukraina, Olandija ir Vokietija.

2014 metais Didžioji Britanija buvo ketvirtoji pagal prekybos apimtį Baltarusijos partnerė, o praėjusiais metais ji jau pakilo į antrą vietą, po Rusijos. Metinė sandorių suma viršijo 3 milijardus JAV dolerių, o jos nuolatinis didėjimas gali būti paaiškinamas Baltarusijos eksporto augimu. Minsko diplomatinis elitas nevengia susitikti ir su kitų Senojo žemyno valstybių, nepriklausančių Europos Sąjungai (Norvegijos, Armėnijos, Šveicarijos ir kt.), atstovais, tačiau tokio ekonominės ir finansinės naudos proveržio, kokį gali suteikti bendradarbiavimas su Didžiąja Britanija, tikėtis neverta. O ir svarbiausių Baltarusijos prekybos partnerių penketukas bėgant metams iš esmės nesikeičia – jame karaliauja Rusija, Didžioji Britanija, Ukraina, Olandija ir Vokietija.

2013 metais daugiausia Europos Sąjungos investicijų į Baltarusiją atkeliavo iš Londono kapitalistų. Panašu, jog abiejų valstybių ambasadų ir Prekybos rūmų personalo pastangos siekiant padidinti tarpusavio prekybos apimtį ir pritraukti daugiau investicijų pagaliau davė neblogų vaisių.

Britų įmonė „Linpac Packaging“, Vitebsko rajone įsteigusi maisto pakavimo gamyklą, 90 proc. savo produkcijos parduoda Rusijai.

Kokiomis baltarusiškomis prekėmis taip yra susidomėję britai? Pagrindinę Baltarusijos eksporto poziciją sudaro naftos produktai, įskaitant bitumus, toliau eina antioksidantai, juodųjų ir spalvotųjų metalų dirbiniai, tekstilė, trąšos, optikos ir elektros įrenginiai. Pastarųjų eksportas į Didžiąją Britaniją 2013 m. padidėjo net 18,5 procento, o tekstilės gaminių – net daugiau kaip 20 procentų. Tais pačiais metais britų kapitalo įmonių, registruotų Baltarusijoje, skaičius išaugo iki beveik 300 („B&B Insurance“, „Servolux“, „LeGrand“, „Unison“, „British Tobacco“ ir kt.), o kai kurios didžiausios šalies įmonės – skrydžių bendrovė „Belavia“ ir naftos produktų eksportuotoja „Belarusian Oil Company“ –įsteigė savo dukterines įmones Didžiojoje Britanijoje. Įdomu pažymėti, jog dar viena britų įmonė „Linpac Packaging“, Vitebsko rajone įsteigusi maisto pakavimo gamyklą, 90 proc. savo produkcijos parduoda Rusijai.

Didžiosios Britanijos patirtis vystant technologiškai pažangią gamybą ir paslaugų sektorių domina mažai jos sukaupusią Baltarusiją. Norėdama modernizuotis ir neatsilikti nuo vyraujančių bent jau Europos tendencijų, Baltarusija siekia ne tik pritraukti kuo daugiau britų investicijų, bet ir glaudžiau bendradarbiauti maisto pramonės, atsinaujinančių energijos išteklių, informacinių technologijų, edukacijos ir kitose srityse. Atrodo, kad potencialo tarpusavio santykiams stiprinti yra, tačiau esama ir tam tikrų kliūčių jų proveržiui. Kokių?

Baltarusijai, siekiančiai pritraukti daugiau Didžiosios Britanijos įmonių, vertėtų suteikti daugiau erdvės nuo valdžios nepriklausomam verslui plėtotis.

Visų pirma, Baltarusijos ekonomikos modeliui būdinga, kad rinkoje dominuoja valstybės valdomos įmonės. Galbūt to ir nereiktų laikyti didele kliūtimi, tačiau verslininkai Didžiojoje Britanijoje įpratę dirbti kiek kitomis sąlygomis. Verslo įmonės ten dažniausiai valdomos privačių asmenų, be valstybės įsikišimo sprendžiančių, kur ieškoti naujų rinkų ir kokias naujas technologijas vertėtų išbandyti. Baltarusijai, siekiančiai pritraukti daugiau ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir kitų Vakarų valstybių įmonių dirbti šalies viduje, vertėtų suteikti daugiau erdvės nuo valdžios nepriklausomam verslui plėtotis ir augti.

Šiai pozicijai pritaria ir B.Bucknellas. Jo teigimu, jeigu Minskas tikrai siekia pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų, jis privalo duoti daugiau laisvės vietiniam verslui ir sumažinti importo įkainius. Šalies vadovų noras viską kontroliuoti suprantamas, tačiau to kaina per didelė, matant, kaip nukenčia šalies ekonomika. Žinoma, Londonas norėtų padidinti tarpusavio prekybos mastus, tačiau juk ne valdžia, o patys verslininkai sprendžia, su kuo jiems bendradarbiauti.

Minskui reikėtų diversifikuoti jai siūlomą ir parduodamą produkciją – per didelė priklausomybė nuo vienos prekių rūšies prekybos santykius daro pažeidžiamesnius.

Antra priežastis, kodėl Baltarusija, siekdama paskatinti ekonominių santykių proveržį, negeba labiau sudominti Didžiosios Britanijos verslininkų, yra ta, kad jos rinka per maža ir ne tokia finansiškai pajėgi kaip kai kurių kaimyninių šalių. Daugelis britų kompanijų renkasi galbūt daug verslo valdymo panašumų turinčias valstybes (Rusiją, Ukrainą), nes jų, o ne Baltarusijos, rinkų teikiama finansinė grąža labiau atperka rūpesčius dėl perdėto biurokratinio aparato kišimosi ar didelių mokesčių užsienio kapitalo įmonėms. Turint omeny, kad naftos produktai užima didžiąją dalį eksporto į Didžiąją Britaniją, Minskui reikėtų diversifikuoti jai siūlomą ir parduodamą produkciją – per didelė priklausomybė nuo vienos prekių rūšies prekybos santykius daro pažeidžiamesnius. Tai galioja ir kitų prekybos partnerių atžvilgiu, nes susikoncentravimas į vieną prekybinę poziciją niekada nėra saugus sprendimas.

Minske veikiančio nepriklausomo Socioekonominių ir politinių tyrimų instituto duomenimis, praėjusių metų gruodį 27,5 proc. baltarusių teigė manantys, kad kardinalūs pokyčiai šalies užsienio ir vidaus politikoje tikėtini, tačiau 51,6 proc. respondentų buvo skeptiškesni ir pareiškė, kad jų tikimybė yra nedidelė. Vis dėlto dauguma apklaustųjų (44,9 proc.) tokių pokyčių nori ir laukia.

„Pereksportuoti“ ES produkciją su baltarusiškomis etiketėmis į Rusiją, uždraudusią ją importuoti, – rizikingas, tačiau pelningas sprendimas.

Galima svarstyti, ką konkrečiai kiekvienas pilietis turėjo omenyje atsakydamas į šiuos du klausimus, tačiau vyraujanti tendencija aiški – Baltarusija tikisi permainų. Sumažėjus pagrindinės Minsko prekybos partnerės – Rusijos perkamajai galiai, Baltarusijos verslininkams teko imtis ne itin švarių metodų. „Pereksportuoti“ ES produkciją su baltarusiškomis etiketėmis į Rusiją, uždraudusią ją importuoti, – rizikingas, tačiau pelningas sprendimas. Ilgą laiką kliaujantis Maskvos ekonominiu potencialu, taip stipriai priklausomu nuo energetinių išteklių kainos, galima buvo numatyti ir skaudų smūgį Baltarusijos ekonomikai.

Tenka pripažinti, kad Minskui reikia suktis iš padėties ir atvėręs savo rinką jis neabejotinai praras mažiau, nei gaus naudos. Baltarusijos vadovybės vykdoma naujų ekonominių partnerių paieška lėtai, bet duoda vaisių, o vertinant galimą prekybos potencialą su Didžiąja Britanija belieka sutikti, jog A.Lukašenka pasirinko itin naudingą kryptį. Pinigų srautai auga – tai įrodo ir sidabrinė vieta Baltarusijos didžiausių prekybos partnerių sąraše, tačiau stipraus proveržio santykiuose su Londonu tikėtis neverta. Tam koją pakišti gali Baltarusijos rinkos specifika, bet nereiktų pamiršti ir to, kad politiniu lygmeniu Didžioji Britanija Minsko akyse – tik viena iš ES valstybių, patenkančių į daugiakryptės užsienio politikos radarą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 21 d.

"Scanpix" nuotr.

2015-uosius baltarusiai įsimins kaip metus, kai žurnalistei Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija, o Aliaksandras Lukašenka penktą kartą iš eilės tapo šalies prezidentu. Nors įvykiai kaimyninėje Ukrainoje vis nukreipdavo visuomenės dėmesį nuo ekonominių valstybės problemų, praėjusiais metais jų tapo nebeįmanoma nepastebėti: nors buvo jaučiamas politinių ir ekonominių santykių su Europos Sąjunga atšilimas, Baltarusijos ekonomika patyrė geroką nuosmukį. A.Lukašenka sutelkė turimas diplomatines pajėgas naujų partnerių paieškai už Europos Sąjungos ir Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių ribų – Aziją, Afriką ir Pietų Ameriką. Ar šis Minsko bandymas jau davė naudos?

Diana Garmašaitė, geopolitika.lt

Oficialių šaltinių teigimu, Baltarusija yra užmezgusi diplomatinius santykius su 48 (iš 54) Afrikos valstybėmis. Vis dėlto didesnis dėmesys, ypač šiuo metu, skiriamas ekonominei diplomatijai, siekiant padidinti Baltarusijos eksporto mastus. Nors pastarieji metai Afrikos ir Vidurio Rytų šalims buvo gana sunkūs politiniu ir ekonominiu atžvilgiu, 2014 metais Baltarusijos eksportas į šiuos regionus išaugo 31,5 proc. ir pasiekė 521,9 mln. JAV dolerių.

Sparčiausiai pasaulyje besiplečianti Afrikos rinka pernelyg nuvertinama, todėl Minskas pasinaudos šia proga ieškodamas naujų prekybos partnerių.

Minskas į Afrikos rinkas žvelgia iš pragmatinės perspektyvos, nepamiršdamas, jog ši užsienio politikos kryptis – bene pati silpniausia dėl daugelio jų politinio ir ekonominio nestabilumo. Vasaros pabaigoje Užsienio reikalų ministerijos atašė Dmitrijus Kičevas pažymėjo, kad sparčiausiai pasaulyje besiplečianti Afrikos rinka pernelyg nuvertinama, todėl Minskas pasinaudos šia proga ieškodamas naujų prekybos partnerių. A.Lukašenka ir jo komanda pradėjo intensyviai susitikinėti su Alžyro, Gvinėjos, Egipto ir kitų valstybių atstovais, vis pabrėždami, jog esamo bendradarbiavimo nebepakanka – reikia didinti tarpusavio prekybos, verslo ir bendrų projektų įvairiose srityse mastą.

Vis dėlto naivu manyti, kad nauji Afrikos partneriai ar atsinaujinę ryšiai darytų didelę įtaką Baltarusijos eksportui. Tai įrodo ir oficialūs skaičiai: nors su Egiptu ir Zimbabve prekyba išaugo, su Alžyru nuo 2011 m. iki 2014 m. susitraukė nuo 18,4 iki 6 mln. dolerių, o su Gvinėja – nuo 1,9 iki 0,6 mln. JAV dolerių. Turint omenyje, jog Minskas neišnaudoja viso savo potencialo, reiktų manyti, kad ekonominiai ryšiai su Afrikos valstybėmis tik papildo iš prekybos su kitais žemynais gaunamas pajamas, bet artimiausiu metu net nepretenduoja tapti svarbiausia prekybos kryptimi.

Minskas jau kurį laiką žvalgosi ir į Lotynų Amerikos rinką, galinčią tapti tramplinu Baltarusijai įsilieti į platesnio masto pasaulio prekybos tinklus. Glaudūs ryšiai su Venesuela, Ekvadoru, Brazilija ir Kuba ne tik padėjo pamatus bendrų įmonių įkūrimui, abipusės prekybos skatinimui, bet ir išplėtojo kultūrinį ir mokslinį bendradarbiavimą. Santykiai su Kuba netgi suteikė savotiško teigiamo svorio kitų Lotynų Amerikos valstybių akyse, kurį Baltarusija noriai išnaudoja savo reikmėms, o Kuba vertina ją kaip vieną iš nedaugelio sąjungininkių Europoje.

Siekiant padidinti eksporto mastus į Lotynų Ameriką, kaip ir Afrikos atveju, Minskui būtina sutelkti šia kryptimi daugiau diplomatinių pajėgų.

Remiantis oficialiais duomenimis, nuo 2011 m. iki 2014 m. eksportas į Venesuelą ir Boliviją sumažėjo nuo 198,8 iki 99,7 mln. dolerių, vadinasi, beveik dvigubai. Prekyba su Ekvadoru, daugiausia nafta ir žemės ūkio prekėmis, krito nuo 20,8 iki 13,5 mln. dolerių, su Brazilija – nuo 1224,1 iki 709,5 mln. dolerių ir netgi su Kuba susitraukė beveik trigubai – nuo 34,1 iki 13,1 mln. dolerių. Siekiant padidinti eksporto mastus į Lotynų Ameriką, kaip ir Afrikos atveju, Minskui būtina sutelkti šia kryptimi daugiau diplomatinių pajėgų. Tik tokiu atveju kada nors ateityje ši didžiulė rinka gali būti tinkama alternatyva Baltarusijos tradicinėms eksporto rinkoms (daugiausia – Rusijai ir NVS šalims) pakeisti, tačiau ir tai – vargiai tikėtina.

Minskas ekonominių partnerių rado ir Azijoje: tai ir seniai užgimę ryšiai su Kinija, ir naujai mezgami su Laosu, Mongolija ir Vietnamu – valstybėmis, norinčiomis skatinti bendradarbiavimą ne tik su Rusija ir Kinija, bet ir su kitomis pasaulio šalimis. Įdomu pažymėti, kad praėjusių metų gruodį Baltarusija ir Vietnamas įsipareigojo 2016–2018 m. vykdyti bendrą ekonominę, mokslinę, edukacinę ir kultūrinę programą, leisiančią sutvirtinti abiejų valstybių santykius. Sėkmingas jos įgyvendinimas turėtų ateityje paskatinti kitas regiono valstybes taip pat atsigręžti į Minsko siūlomas galimybes ir potencialą.

Flirtas su Kinija atskleidžia tikrąjį Minsko favoritą Azijos rinkoje.

Didesni prekybos mastai su Indija ir Pakistanu – taip pat A.Lukašenkos prioritetų sąraše, tačiau flirtas su Kinija atskleidžia tikrąjį Minsko favoritą Azijos rinkoje. Santykius su Pekinu (kaip ir su keliomis kitomis regiono valstybėmis), užmegztus daugiau nei prieš dvidešimtmetį, iš dalies palaikė panašūs šalių valdymo principai. Nesikišdamos į viena kitos vidaus politikos reikalus, šios valstybės galėjo susitelkti siekti abipusiai naudingos ekonominės naudos, tačiau akivaizdu, kad A.Lukašenka Kinija suinteresuotas labiau. Niekas neabejoja, kad Pekinas galėtų investuoti į Baltarusiją daug daugiau, tačiau vis dėlto tai per maža rinka, neturinti ko pasiūlyti mainais, išskyrus save kaip partnerį Europoje.

Eksportas į Pakistaną nuo 2011 m. iki 2014 m. sumažėjo nuo 48,8 mln. iki 42,6 mln. dolerių, į Indiją – nuo 333 mln. iki 212,1 mln. dolerių, į Mongoliją – beveik trigubai, iki 21,7 mln. dolerių, į Vietnamą – nuo 164,3 iki 108,5 mln. dolerių ir tik į Kiniją šiek tiek padidėjo – nuo 636,6 iki 640,3 mln. dolerių. Ar eksporto pagyvėjimas į Kiniją teikia vilties? Vargu, ypač matant, kokį didelį prekybos deficitą Minskas patiria net ir padidinęs eksporto ir sumažinęs importo mastus, ir žinant, kad bene vienintelė prekė, kurią Pekinas noriai perka, yra kalio karbonatas. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad paskutinį kartą Minskas turėjo teigiamą prekybos su Kinija balansą tik 2005 metais. Todėl vėlgi – Minskas palaiko glaudžius ryšius Azijoje, bet naivu tikėtis, kad tai atstos ar net pranoks tradicinių partnerių teikiamą ekonominę naudą.

Minskas palaiko glaudžius ryšius Azijoje, bet naivu tikėtis, kad tai atstos ar net pranoks tradicinių partnerių teikiamą ekonominę naudą.

Pastaruoju metu A.Lukašenka ir jo komanda kone desperatiškai ieškojo naujų ekonominių partnerių Azijoje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje. Smunkanti prekyba tradicinėse rinkose, daugiausia – su Rusija ir NVS šalimis, verčia Minską ieškoti išeičių ir naujų galimybių, tačiau kol kas paieška ne itin sėkminga.

Dauguma straipsnyje minėtų valstybių nėra ekonomiškai pajėgios reguliariai dideliais kiekiais pirkti baltarusiškas prekes, na, nebent vieną populiariausių – kalio karbonatą. Žvelgiant į oficialius duomenis, praėjusiais metais prekybos mastai tiek su vadinamaisiais tradiciniais partneriais, tiek ir su naujais traukėsi, todėl Minskui belieka tikėtis, kad taip intensyviai vykdyta naujų partnerių medžioklė ateinančiais metais pagaliau atneš naudos.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 20 d.