Per pastaruosius kelerius metus visame pasaulyje ėmė populiarėti nealkoholinis alus ir vynas, o gamintojai puolė lenktyniauti, kas pasiūlys naujų įdomių produktų, kurių skonis beveik kaip alkoholio, bet jo ten nėra.

Aušra LĖKA

Prieš keturiolika metų TV3 televizija kartu su „Utenos alumi“ paskelbė iniciatyvą „Laisvę Joninėms“. Kad ši šventė taptų nedarbo diena, Lietuvos gyventojai raginti balsuoti net … „Utenos alaus“ kamšteliais. Per tas „laisvas“ Jonines išgerta marios alkoholio.

Bet mados pasaulyje keičiasi – civilizuotose šalyse žmonės geria vis mažiau ir vis dažniau renkasi nealkoholinį alų ar vyną. Jau ir Lietuvoje nemažai žmonių paremtų iniciatyvą „Laisvę negirtoms Joninėms“.

Per trejus metus – blaivaus alkoholio revoliucija

„Prieš pusmetį atlikome aklą testą: žmonės ragavo ir alkoholinio, ir nealkoholinio alaus, nežinodami, kad yra ir tokio, ir kitokio. Geriausiu išrinktas nealkoholinis kvietinis“, – „Švyturio-Utenos alaus“ komunikacijos ir korporatyvinių reikalų direktorius Dainius Smailys pasakoja, kad pasitelkus naujausias technologijas skonio tarp alkoholinio ir nealkoholinio alaus skirtumas smarkiai sumažintas.

Skirtumas tik tas, kad neapgirsti. Tad pasirinkimas toks: gerti, kad atsigaivintum ir mėgautumeisi skoniu ar kad apsvaigtum.

„Nealkoholinis alkoholis – truputėlį keistas dalykas, nes alkoholis turėtų būti su alkoholiu. Bet toks vynas ar alus pakankamai panašaus į alkoholinį skoniu, žmonės nori juo mėgautis, ir tai gerai. Be to, yra ir įvairių situacijų: gerti alkoholio negali besilaukiančios ar maitinančios moterys, vairuojantys žmonės, o kai kas tiesiog tuo metu jo nenori. Vienareikšmiškai pastebime tendenciją, kad vis daugiau žmonių teiraujasi nealkoholinio alaus ir vyno, atsiranda vis naujų produktų, nes gamintojai mato rinkos poreikį“, – pasakoja Lietuvos someljė asociacijos prezidentas Arminas Darasevičius.

Pasak jo, net didieji pasaulio gamintojai, daugelį metų negaminę nealkoholinių produktų savo vardu, dabar tai daro, ir sėkmingai, pavyzdžiui, labai populiarus „Heineken“ nealkoholinis alus.

Tarptautinės rinkos tyrimų bendrovės „Nielsen“ duomenimis, nealkoholinio alaus pardavimas Lietuvoje 2016 m. lapkritį–2017 m. balandį didėjo 28,2 proc., nors visa alaus rinka krinta kelerius metus iš eilės, o minėtu laikotarpiu krito 6,5 proc.

Madingas tampa putojantis nealkoholinis vynas. „MV Group“, valdančios „Alitos“, „Anykščių vyno“ ir „Stumbro“ gamyklas, rinkodaros direktorius Algirdas Čiburys pasakoja, kad „Alitos“ pusiau sausas „Alita Selection Alcohol Free“ pagal pardavimą lenkia ne vieną „Alitos“ alkoholinį putojantį vyną ir pagal praėjusių metų rezultatus patenka į dešimtuką. Be to, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos konkurse „Populiariausia prekė 2016“, šis produktas nealkoholinio vyno kategorijoje pelnė praėjusių metų populiariausios prekės titulą.

„Šio gėrimo rezultatai du tris kartus viršijo mūsų lūkesčius. Akivaizdu, kad tokie gėrimai turi perspektyvą“, – neabejoja A.Čiburys.

Pasak „Maxima LT“ Korporacinių reikalų departamento direktoriaus Jauniaus Špakausko, pastaruosius keletą metų nealkoholiniai gėrimai tampa vis populiaresni. Nuo 2015 m. nealkoholinio alaus pardavimas padidėjo trečdaliu, o nealkoholinio vyno – net daugiau nei 70 proc. „Norėdami savo pirkėjams pasiūlyti platų asortimentą, per keletą metų nealkoholinių gėrimų asortimentą savo parduotuvėse netgi padvigubinome“, – pasakoja J.Špakauskas.

Nuo pasaulio dar atsiliekame

Vis dėlto nealkoholinio alkoholio revoliucijoje lietuviai – kol kas sekėjai, o ne vėliavnešiai. D.Smailys lygina: Lietuvoje nealkoholinio alaus vartojimas per pastaruosius dvejus trejus metus išaugo bene dvigubai: „Nielsen“ duomenimis, 2014 m. Lietuvoje visoje alaus rinkoje jo dalis buvo 0,73 proc., dabar – 1,26 proc. Bet kitose šalyse, kaip rodo Europos aludarių asociacijos duomenys, šis skaičius vidutiniškai svyruoja apie 2–6 proc.

D.Smailys pasakoja, kad iki pastarojo dešimt-mečio pasaulyje nealkoholinis alus nebuvo populiarus. Revoliuciją čia padarė Ispanija: tokio alaus gamyba čia plėtojama nuo 2000-ųjų, bet apie 2008–2009 m. gamintojai įžvelgė, kad gali užimti dešimtadalį rinkos. Į nealkoholinį alų pradėta žiūrėti kaip į galintį būti įdomų produktą, ir netrukus vartojimas viršijo lūkesčius – dabar jo dalis alaus rinkoje siekia iki 15 proc. Vokietijoje lūžis įvyko, kai čia pritaikyta technologija vokiečių mėgstamą kvietinį alų pagaminti ir nealkoholinį. Paskui nealkoholinis alus atėjo ir iki kitų aludarystės kraštų, taip pat ir Lietuvos.

„Market Smart“ vadovaujantysis partneris, pasaulinio vyno turgaus „GlobalWineTrade.com“ vadovas, vyno rinkos ekspertas Dainius Kalina stebi, kad per pastaruosius trejus ketverius metus visame pasaulyje kyla gana didelė mada ir susidomėjimas nealkoholiniu vynu – o jo yra ir raudono, ir balto, ir rožinio, ir putojančio. Apie 2005–2007 m. nealkoholinio vyno jau buvo galima nusipirkti, bet jis buvo visai nepopuliarus ir jį gamino nedaug gamintojų. Kur kas didesnė pasiūla atsirado nuo 2013–2014 m., jį ėmė gaminti ir žinomų prekės ženklų atstovai.

„Tokia tendencija visame pasaulyje, nes naujos technologijos leidžia eksperimentuoti, ieškoti naujovių, o norint išsiskirti iš konkurentų svarbu parodyti, kad ieškai, taikai inovacijas. Taip, ir nealkoholinio vyno yra prasto, bet žinomų gamintojų, pavyzdžiui, „Torres“, nealkoholinio vyno skonis, nors ir jaučiasi, kad ne visai toks kaip įprasto, bet pakankamai įdomus“, – sako D.Kalina.

Nealkoholinio vyno lyderiai taip pat ispanai: jo pardavimas šioje šalyje pastaruosius kelerius metus didėja po 15 proc. kasmet, o paprasto – apie 2–4 proc. Žinoma, nealkoholinio vyno pardavimo skaičiai auga nuo žemos bazės, jo dalis tarp visų vyno rūšių kol kas nėra didelė.

Be akcizo, bet ne pigesnis

Pasaulyje apskritai mažėja alkoholio vartojimas, tad, kaip pastebi D.Kalina, alkoholio gamintojai ieško gamybos alternatyvų. Populiarėjantis nealkoholinis alkoholis čia – puiki išeitis.

Lietuvos gamintojai taip pat seka pasaulines tendencijas. Štai „Švyturys-Utenos alus“ gamina keturis nealkoholinio alaus produktus: tris „Švyturio“ šeimoje („Nealkoholinis Pilsner“, „Nealkoholinis Baltas“, „Nealkoholinis Juodas“), o pats naujausias – „Utenos alaus“ „Nealkoholinis Radleris“ – pagamintas alaus pagrindu su sultimis.

D.Smailys pasakoja, kad pagal užsakymus nealkoholinį alų jie gamino nuo 2005 m., bet teturėjo vieną rūšį. Kai 2014 m. įmonė investavo į nealkoholinio alaus gamybos įrangą Lietuvoje, atsivėrė naujos galimybės eksperimentuoti, ieškoti ir atrasti naujų skonių. „Baltas“ kvietinis nealkoholinis alus visoje „Carlsberg“ grupėje pripažintas geriausiu, jo receptas perduotas net kelioms „Carlsberg“ gamykloms Vakarų Europoje.

„Tad nors kol kas Lietuvoje nealkoholinio alaus vartojama dar labai mažai, bet per naujus produktus, naujus skonius auginame jo mėgėjus. Mūsų įmonės strategija – per penkerius metus visur, kur prekiaujama alkoholiniu alumi, turėti ir nealkoholinio pasiūlą“, – sako D.Smailys.

„Alita“ nealkoholinį putojantį vyną pradėjo gaminti 2015 m. Beje, nealkoholinio alkoholio gamyba sudėtingesnė nei paprasto. Štai „Alita Selection Alcohol Free“ gamybai naudojamas Pietryčių Ispanijos Mursijos regiono vynuogių vynas, iš kurio specialia įranga pašalinamas alkoholis. Pats gamybos procesas yra ilgesnis ir sudėtingesnis nei alkoholinio.

Daug kas tikisi, kad nealkoholinis vynas turėtų būti labai pigus, nes už jį nereikia mokėti akcizo, bet, kaip aiškina D.Kalina, akcizas nesudaro labai didelės kainos dalies. O technologija yra daug sudėtingesnė, nes gaminamas įprastas vynas, o paskui iš jo „išimamas“ alkoholis.

Dėl tos pačios priežasties nėra pigesnis ir nealkoholinis alus. D.Smailio teigimu, nealkoholinio alaus savikaina net didesnė, nes prisideda papildomas technologinis procesas: pagaminamas alkoholinis alus, o paskui iš jo pašalinamas alkoholis. Taigi akcizo nebuvimas tik kompensuoja brangesnę technologiją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2017-m

Alkoholis

Nuo lapkričio 1 d. didės gėrimų kainos. Nors užstato dydis liks toks pat, už produktą reikės mokėti daugiau.

Gėrimų gamintojai ir importuotojai už kiekvieną PET ir metalinę (plieninę) pakuotę taromatus administruojančiai VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) mokės po 2,5 cento. Iki šiol jie buvo taikomi tik tiems gamintojams, kurie nepakeitė pakuočių brūkšninio kodo. Apie naujus tarifus USAD pranešė dar vasarą. Pirkėjams užstato dydis nesikeis, jie ir toliau mokės 10 centų. Tačiau gamintojai neslepia, kad gėrimų kainos kils, be to, pridėjus kitas išlaidas skirtumas nebus tiksliai 2,5 cento.

Pagrindinė priežastis, kodėl už šią tarą mokėsime daugiau, yra pirkėjų uolumas grąžinti depozitinę tarą ir administratoriaus apsiskaičiavimas. Vasarą apskaičiuota, kad pirmaisiais užstato sistemos veikimo metais bus surinkta apie 73 proc. visų į rinką išleistų metalinių, PET pakuočių ir 61 proc. stiklinių pakuočių. Iki sistemos veikimo pradžios planas buvo kuklesnis – surinkti 64 proc. vienkartinių gėrimų pakuočių. Lietuva pasirodė esanti butelių grąžinimo pirmūnė, nes, tarkime, Estijoje, USAD teigimu, pirmaisiais metais buvo surinkta 40 proc., Danijoje – 55 proc., Švedijoje – 51 proc. visų pakuočių. Dėl to, kad lietuviai aktyviau grąžina pakuotes, sistemos išlaikymas, USAD teigimu, pabrango 5 mln. eurų per metus. Tarifus padidinusi USAD tikisi, kad lapkritį ir gruodį iš gamintojų ir importuotojų surinks papildomai 1,4 mln. eurų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL / T.Urbelionio nuotr.

“Veido” diskusija: Ar verta dar griežčiau riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką?

TAIP

Sergejus Jovaiša, Seimo narys

Aš už tai, kad alkoholio prieinamumas būtų kuo mažesnis, tačiau nesiekiu jo visiškai uždrausti, nes tai taip pat nebūtų išeitis. Kaip rodo praktika, visiškas draudimas neduoda rezultato.

Dėl to pateikiau įstatymo projektą, kad alkoholį būtų draudžiama parduoti darbo dienomis ir šeštadieniais nuo 20 val. vakaro iki 12 val. dienos, o sekmadieniais prekyba būtų galima tik tris valandas – nuo 12 iki 15 valandos. Draudimas negaliotų maitinimo įstaigoms. To reikia, kad priklausomi žmonės bent iki pietų galėtų atsimerkti ir pabūti blaivūs. Be to, taip sumažėtų šių gėrimų prieinamumas paaugliams. Pagal tyrimus, 95 proc. nepilnamečių jau yra ragavę alkoholio.

Dėl tos pačios priežasties noriu, kad būtų kuo griežčiau ribojama prekyba sekmadieniais.

Kai kas teigia, kad jei bus dar griežtesnis prekybos draudimas, alkoholis nukeliaus į pogrindį ir priklausomi žmonės ieškos nelegalių pardavėjų. Tačiau su tuo turi kovoti atitinkamos tarnybos, kurios tam ir yra įsteigtos. Mano siekis – kad žmonės pagaliau išmoktų kultūringai, be žalos sau ir valstybei, vartoti alkoholinius gėrimus. Galbūt, užuot lengvai pasiekę butelį, jie nuveiks ką nors naudingo.

Alkoholį būtų draudžiama parduoti darbo dienomis ir šeštadieniais nuo 20 val. vakaro iki 12 val. dienos, o sekmadieniais prekyba būtų galima tik tris valandas.

Jei kalbame apie verslą, galiu pasakyti, kad tie, kurie norės, turės galimybę nusipirkti šių gėrimų. Niekas nedraudžia įsigyti vyno ar degtinės iš vakaro. Manau, kad dėl to nenukentės nei prekybininkai, nei gamintojai.

Nebus taip, kad mes visiškai uždrausime ir taip išgyvendinsime alkoholio vartojimą. Pavyzdžiui, tikiu, kad vartojimas bent šiek tiek sumažėjo, kai buvo uždrausta prekyba degalinėse, kuriose nupirkdavo iki 2 proc. viso šalyje parduodamo alkoholio. Kai tampa sudėtinga įsigyti prekę, dalis vartotojų jos tiesiog atsisako. Kita mūsų bėda ta, kad verslas sugeba prisitaikyti ir apeiti reglamentavimą. Pavyzdžiui, kai buvo uždrausta prekyba alkoholiu degalinėse, šalia jų pradėjo steigtis parduotuvėlės. Vis dėlto tikiu, kad galbūt ir pas mus pavyks pasiekti, jog alkoholio vartojimas būtų bent šiek tiek kultūringesnis.

Ne

Laurynas Vilimas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius

Siūlymų riboti prekybą alkoholiu per metus būna bent keletas. Prieš rinkimus jų dar padaugėja. Mes šias iniciatyvas vertiname rimtai, nes Seimas įstatymų pataisas gali bet kada patvirtinti, nors šie pakeitimai dažnai nepagrįsti ekonominiais skaičiavimais ar visuomenės interesu.

Tačiau mes dalyvaujame diskusijose ir siūlome ne drausti ir riboti, nes tai neveikia. Pastarąjį dešimtmetį suvaržymų tik daugėja ir mes prie šių suvaržymų galime prisitaikyti. Tik norime, kad būtų arba aiškiai pasakyta, jog valstybės tikslas – visiškas alkoholio gamybos ir prekybos draudimas, arba šių pasiūlymų būtų mažiau, tada žinotume, kur einame. Dabar deklaruojama, kad prekyba laisva, todėl valstybė pati turi nuspręsti, ar nuolatiniai ir greiti draudimai reikalingi.

Be to, kuo daugiau ribojimų, tuo didesnė nelegali alkoholio rinka, kuri prieš keletą metų siekė 30–40 proc. Valstybės biudžetui tai reiškia dešimtis milijonų eurų nesurinktų mokesčių.

Nors politikai puikiai žino, kokie nuostoliai praradus akcizus, tačiau jų nuo draudimų tai nesulaiko.

Pasaulinės organizacijos jau seniai pastebėjo, kad draudimai veikia tik iki tam tikros ribos. Kai lazda perlenkiama, legalus verslas tiesiog nebegali konkuruoti su šešėliniu, o vartotojas alkoholio vis tiek randa.

Kuo daugiau ribojimų, tuo didesnė nelegali alkoholio rinka, kuri prieš keletą metų siekė 30–40 proc.

Norint mažinti vartojimą, tinkama priemonė – švietimas: kaip rodo praktika, tai veiksmingiau už įvairius suvaržymus. Pavyzdžiui, avarijų ir atvejų, kai vairuojama išgėrus, pradėjo mažėti ne tada, kai už šiuos pažeidimus buvo padidintos baudos. Tik valstybei pradėjus šviesti žmones – mes iki šiol matome šias reklamas – rezultatai pradėjo gerėti. Draudimų ir bausmių kelias nedavė rezultatų.

Alkoholis – ne išimtis. Jo vartojimas keisis ne dėl ribojimų, bet dėl švietimo.

Seimui liko vienintelis balsavimas, kuriuo nuo šių metų lapkričio siūloma uždrausti alkoholį vartoti žmonėms iki 20 metų. Antradienį Seimas  po svarstymo pritarė atitinkamoms Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms, už kurias pasisakė 42 Seimo nariai, prieštaravo 12, o susilaikė 18 parlamentarų.

Jeigu Seimas priims pataisas, asmenims iki 20 metų būtų draudžiama ir vartoti, ir turėti bet kokių alkoholinių gėrimų, o prekybininkams – draudžiama juos parduoti.

Be to, tai bus griežčiausia alkoholio pardavimo jaunimui tvarka visoje Europos Sąjungoje. Nors daugelis valstybių riboja arba draudžia alkoholio pardavimą vaikams ir jaunimui, nė vienoje ES šalyje alkoholio pardavimas nėra ribojamas vyresniems nei 18 m. jaunuoliams, o kai kuriose valstybėse alkoholiniai gėrimai parduodami net nuo 16 m. (Portugalijoje, Italijoje, lengvi alkoholiniai gėrimai – ir Vokietijoje, Austrijoje, Nyderlanduose) ar 17 m. (Maltoje). Tiesa, kai kurios ES nepriklausančios Vakarų šalys alkoholio įsigijimui taiko gana vėlyvą amžiaus cenzą. Pavyzdžiui, JAV alkoholio negali nusipirkti jaunesni nei 21, Islandijoje 20, Norvegijoje 20 m. yra riba, nuo kurios parduodami stipresni nei 22 proc. alkoholio turintys gėrimai.

Tiesa, specialistai nesutaria, ar amžiaus, nuo kurio parduodamas alkoholis, vėlinimas yra pati efektyviausia priemonė kovojant su žalingais jaunimo įpročiais. Vis dėlto faktai rodo, kad, pavyzdžiui, nusikaltimų, susijusių su alkoholio vartojimu, drastiškai sumažėja įvedus apribojimus svaigalų pardavimo laikui (pavyzdžiui, nepardavinėjant nuo 22 val.).

Kai kurios šalys taiko dar daugiau ribojimų. Pavyzdžiui, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir Islandijoje galioja valstybės monopolis stipresniųjų (daugiau nei 3,5 proc. alkoholio tūrio) gėrimų prekybai, jie parduodami tik specialiose valstybinėse parduotuvėse.

Nelegali akcizinių prekių rinka Lietuvoje „verta“ per 1 mlrd. Lt nesumokėtų mokesčių, tačiau nenuoseklus, proginis akcizų kėlimas biudžeto pajamas ne didina, bet net sumažina.

„Užėjęs į vieną nedidelę parduotuvę Šakių rajone pasiteiravau pardavėjos, kiek degtinės butelių per dieną ji pardavusi. Moteris atsakiusi, kad tik vieną, ir tą patį pirko pro šalį važiavęs žmogus,  ne vietinis. Šis pavyzdys demonstruoja tikrąją padėtį – juk ne paslaptis, kad stikliuką mėgstantys asmenys kaime renkasi ne legalius alkoholinius gėrimus, bet pigius falsifikatus“, – pasakoja premjeras Algirdas Butkevičius.
Ne tik ne paslaptis, bet vos ne trečdaliui gyventojų – norma: įvairiose apklausose apie penktadalis pripažįsta, kad patys ar jų šeimos nariai pirko ar vartotojo nelegalių gėrimų, apie trečdalis – kontrabandinių cigarečių, panašiai tiek – automobilių kuro.
Tad A.Butkevičius, kaip ir jo pirmtakai, kyla į nuožmią kovą su kontrabanda, taip iš šešėlio į valstybės biudžetą tikintis nukreipti šimtus milijonų, kurių trūks plyš dabar skubiai reikia surasti pažadams  pensininkams tesėti. Bet, kaip galima spręsti iš darbo grupės, ieškojusios, kur jų rasti, ir ši Vyriausybė, kaip ir jos pirmtakės, lipa ant to paties grėblio.
„Veidas“ aiškinasi, kodėl lig šiol nesiseka sutramdyti šešėlio akcizinėse „nuodėmių“ – cigarečių ir alkoholio rinkose.

Beveik kas dešimtas biudžeto litas – iš „nuodėmių“ rinkos
Kad ir kiek šaipytasi iš Vyriausybės, kad norint padėti pensininkams, teks daugiau gerti, bet faktas lieka faktu – arti penktadalio valstybės biudžeto pajamų (2014 m.planas – beveik 3,5 mlrd. Lt) sudaro akcizo mokesčiai. Iš jų kiek daugiau nei pusė – automobilių kuro, o likusi dalis – alkoholio ir cigarečių.
Akcizinių prekių indėlis į bendrą gerovę būtų dar didesnis, jei ne šešėlinė jų rinka: kaip rodo įvairūs tyrimai, šešėlis apima apie 28 proc. stipriųjų gėrimų, apie 27 proc. cigarečių ir apie18 proc. automobilių kuro rinkos. Legalioji šių produktų rinka pernai į valstybės biudžetą sumetė atitinkamai 807 mln., 723 mln. ir 1,8 mlrd. Lt, tad, vadinasi, jei šešėlį pavyktų išvilkti į šviesą, aritmetiškai skaičiuojant iš alkoholio valstybės kišenė kasmet galėtų papilnėti dar beveik 300 mln., iš cigarečių 280 mln., o iš kuro beveik 400 mln. Lt, taigi iš viso arti 1 mlrd. Lt, o priskaičiavus ir PVM, galimas įsteigti naujas darbo vietas ir jų mokesčius ir dar daugiau. Legalaus verslo aljanso, vienijančio akcizinių prekių prekybininkų, didmenininkų ir gamintojų įmones, skaičiavimais, dėl slepiamų akcizinių prekių mokesčių valstybė ir jos žmonės kasmet praranda 1,5 mlrd. Lt, t.y. kiekviena bendrojo ugdymo vidurinė mokykla netenka po milijoną litų kasmet.
„Tačiau nors teoriškai galima suskaičiuoti, kiek dėl kontrabandos, akcizinių prekių padirbinėjimo, nelegalios prekybos jomis prarandame mokesčių, puikiai suprantame, kad tai nėra lengvai pasiekiamos biudžeto lėšos. Didelė dalis žmonių šias prekes nelegaliai perka būtent todėl, kad jos pigesnės. Jei staiga nelegalios prekės būtų nebeprieinamos, tai nereiškia, kad visi nelegalių prekių pirkėjai pereitų į legalų vartojimą“, – aiškina Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas.
Na, dalis gal sumažintų šių prekių vartojimą ar jų atsisakytų. Tačiau naivu tikėtis, kad išradingas lietuvis nesugebėtų kažkokiu būdu prasimanyti pigesnių prekių. Beje, kontrabandinės prekės, tik mažesniu mastu, egzistuoja net turtingose valstybėse: kriziniais 2011-aisiais, „Nielsen“ tuščių cigarečių pakelių tyrimo duomenimis, šių prekių rinkos šešėlis Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje siekė 22 proc.
Tad tranzito valstybėje, kokia yra Lietuva, juolab turint omeny, kad kaimyninėje Baltarusijoje cigarečių pakelis, skaičiuojant litais, vidutiniškai kainuoja 1 Lt, Kaliningrado srityje apie 2,50 Lt, o Lietuvoje – apie 7,50 Lt, dirva dar didesnei kontrabandai itin palanki. Didžiausią muitininkų sulaikytų prekių dalį ir sudaro tabako gaminiai – pernai  117 mln. vnt. cigarečių, įvertintų 45 mln. Lt. „ 1 proc. tabako rinkos lygu 11 – 12 mln. Lt akcizo mokesčio ir PVM, tad verta pasistengti dėl rinkos kiekvienos procentinės dalies. Pavyzdžiui, 2012 m. valstybės nesugebėjimas pažaboti nelegalią tabako rinką reiškė 441 mln. litų prarastų valstybės biudžeto pajamų“, – skaičiuoja Nacionalinės tabako gamintojų asociacijos atsakingasis sekretorius  Ramūnas Mačius.
Tačiau kas lemia, kad, „Nielsen“ tyrimų duomenimis, cigarečių šešėlis per pastaruosius penkerius metus šokinėja nuo 13 iki 43 proc.?

Akcizo šuoliai – nuostolis valstybės biudžetui
„Cigarečių kontrabanda neatsirado iš niekur – ją sukūrė pati mūsų valstybė, ir dabar su reiškiniu, kurį pati sukūrė, ji ir kovoja. Sukūrė, nes pakėlė akcizus iki tokio lygio, kad produktas tapo nebeįperkamas. O kaimyninėse šalyse akcizai, automatiškai ir kaina, mažesni”, – kodėl šešėlio dalis cigarečių rinkoje taip šokinėja, aiškina tabako gamintojų atstovas R.Mačius.
LLRI skaičiavimu, mokesčiai cigarečių pakelio kainoje sudaro ypač didelę dalį – net 81 proc. – akcizas 64 proc., PVM dar 17 proc. (degtinės butelio 64 proc., benzino 50 proc.), todėl akcizo pakilimai rūkaliams labai juntami. Akcizų nulemti kainų su Baltarusija ir Rusija skirtumai – pagrindinė cigarečių kontrabandos priežastis.
„2007-2009 m. Lietuva pagal ES reikalavimus turėjo pasiekti minimalius akcizo reikalavimus cigaretėms ir trejus metus kasmet juos didino po 25-30 proc., tad kainos oficialioje rinkoje padvigubėjo, nelegali rinka išaugo daugiau nei dukart, o valstybės biudžetas prarado apie 100 mln. Lt mokesčių. Bet koks didesnis akcizo kėlimas smarkiai atsiliepia cigarečių kainai ir tada vartotojai ieško jų šešėlinėje rinkoje. Beje, Latvijoje šešėlis buvo užėmęs dar daugiau nei Lietuvoje – krizės įkarštyje buvo pasiekęs net pusę rinkos“, – primena R.Mačius. Tiesa,  estai, kaip ir daugelyje sričių, ir čia labiau lygiavosi į Vakarų europiečius – jų cigarečių rinkos šešėlis 2011 m. siekė 18, 4 proc.
Kai nuo 2011 m. pereita prie nuoseklaus ir mažesnio akcizo kilimo, šešėlis ėmė trauktis, legali rinka atsigauti. Cigarečių, už kurias buvo sumokėtas akcizas, skaičius pradėjo stabilizuotis ir net kiek augti, biudžeto pajamos iš cigarečių akcizo kilti: nuo 546 mln. Lt 2010 m.iki 723 mln. Lt pernai.
Tačiau nepaisant, kad dėl stabilios akcizų politikos ir efektyvaus teisėsaugos institucijų darbo cigarečių rinkoje šešėlis kiek mažėja, Lietuva išlieka tarp didžiausio šešėlio šioje srityje ES šalių.  R.Mačius konstatuoja, kad, žinoma, akcizas kils ir toliau, nes – kai kalba eina apie sveikatai žalingus produktus ar tokius, kurie sukelia tam tikras neigiamas pasekmes, valstybė ir tokiu būdu nori sumažinti jų vartojimą, tokia ir ES politika. „Cigarečių gamintojai tai suvokia. Bet valstybė turėtų būti nuosekli ir neviršyti 10 proc. akcizų augimo per metus, nes kai kaina auga labai ženkliai, vartotojams atsiranda savotiškas keršto valdžiai jausmas. O pripratęs prie nelegalios produkcijos legalios paskui ir nebeieško”, – sako R.Mačius.
Tad bet kokia pagunda vėl didinti akcizą šuoliais, o ne, kaip planuojama, po nedaug – 4-5 proc. kasmet, kad iki 2018 m. būtų įvykdyti prisiimti ES įsipareigojimai, grėstų dideliais praradimais.
Kad ir toks pavyzdys: 2009 m. tabako akcizas padidėjo 77 proc., bet pajamos iš akcizo tais pačiais metais padidėjo vos 1 proc., o 2010 m. sukėlė legalios rinkos ir pajamų griūtį. Toks pavyzdys įrodo, kokios netoliaregiškos ir rizikingos buvo valdančiųjų vizijos tesėti pažadus pensininkams didinant alkoholio akcizą iki 20 proc.

Per pirmus tris šių metų ketvirčius bendras absoliutaus alkoholio suvartojimas Lietuvoje nukrito 2,6 proc., lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, rodo Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenys. Keičiasi ir alkoholio rinkos struktūra – kyla vynų dalis, mažiau suvartojama alaus.

Bendra legalaus alkoholio suvartojimo mažėjimo tendencija pastebima jau eilę metų. Remiantis VMI duomenimis, bendras legalaus absoliutaus alkoholio suvartojimas Lietuvoje nuo 2007 metų sumažėjo daugiau nei ketvirtadaliu. Pernai šis rodiklis nukrito 2,1 proc., lyginant su 2011 m.

Lyginant šių ir 2012 metų tris ketvirčius, šiemet vynų rinkos dalis išaugo 4,7 proc. Vynų vartojimo kultūra po truputį populiarėja Lietuvoje, lietuviai tampa vis labiau išprususiais vynų vartotojais. Prie vynų kultūros puoselėjimo prisideda ABBI klasterio įgyvendinama visuomenės informavimo apie Europos vynus programa: įkurta Vyno akademija, rengiami mokymai, edukaciniai renginiai profesionalams ir visuomenei.

Pasak gėrimų pramonę vienijančio ABBI klasterio prezidento Romo Apulskio, bendrą legalaus alkoholio suvartojimo mažėjimą lemia ir įstatymų pakeitimai bei šešėlinė rinka, kuri, remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktais tyrimais, siekia 33 %. „Nagrinėjant alkoholinių gėrimų pardavimus galima teigti, kad pastaruosius keletą metų lietuviai atranda naujus skonius – dažniau nei anksčiau renkasi brendį, tekilą, viskį, ir lavina skonį vynams. Tačiau tokia tendencija gali būti neilgalaikė. Didinant akcizus, keičiasi rinkos struktūra: kylant atskirų produktų kainai, vartotojas linkęs rinktis pigesnius, taip pat nelegalius, surogatinius produktus, todėl nelegalių gėrimų rinka nemažėja, taip pat išlieka kosmetinio spirito vartojimo ne pagal paskirtį problema“, – sako R. Apulskis.

Kyla grėsmė vietos gamintojams

Užpernai Seimo priimtas ir šių metų pradžioje įsigaliojęs sprendimas apriboti alkoholinių gėrimų pilstymą į plastikinę tarą sukėlė sumaištį alaus ir spirituotų vynų rinkose. Lyginant šių ir praėjusių metų sausio–rugsėjo laikotarpius, 5 proc. nukrito alaus pardavimai. Tačiau skaudžiausiai Seimo sprendimus išgyvena vynų gamintojai. Šiai produkcijai ne tik buvo apribotas taros naudojimas, tačiau ir drastiškai pakeltas akcizas, atitinkamai gamintojai laukia didelio rinkos kritimo. Pavyzdžiui, rugsėjo mėnesį obuolių vyno pardavimai nukrito 36 proc. lyginant su praėjusių metų rugsėju.

Ši tendencija kelia didelę grėsmę ilgą istoriją turinčiai „Anykščių vyno“ gamyklai – tiek gamintojams, tiek patiems anykštėnams. Bendrovė kasmet perdirba apie 25 tūkstančius tonų Šiaurės Lietuvos sodininkystės ūkiuose užaugintų vaisių. Nuo 2007 m., kai akcizų tarifai spirituotiems vynams buvo padidinti 32 proc., darbuotojų skaičius sumažėjo keturis kartus. Šiuo metu ten dirba 74 darbuotojai. Anykščių rajone nedarbo lygis yra vienas didžiausių Lietuvoje ir sudaro 13,5 proc. „Anykščių vyno“ gamyklos patirtis dar kartą parodo būtinybę reguliuoti alkoholiui taikomus akcizus, atsižvelgiant į vietos situaciją.
Gėrimai brangūs, o nelegali rinka toliau klesti

Alkoholinių gėrimų kainos Lietuvoje lyginant su gyventojų pajamomis yra labai aukštos, degtinė Lietuvoje yra santykinai pati brangiausia iš visų Europos Sąjungos valstybių, todėl nelegali rinka iš esmės nemažėja. Prielaidų nelegalios alkoholio rinkos mažėjimui taip pat kol kas nėra – akcizai toliau didinami, prekyba tariamomis etilo alkoholio pagrindu pagamintomis kosmetikos priemonėmis klesti, o sprendimai, leidžiantys teisėsaugos institucijoms efektyviau kovoti prieš šešėlinę prekybą, vis dar nėra priimami.

Kaip gimsta gėrimų skoniai, kaip improvizuojant atrandami netikėti deriniai, kokioje šalyje į degtinę dedama tikro aukso ir kodėl vynų bei viskių degustavimas yra vyrų teritorija, o degtinių – moterų. Visa tai žino stipriųjų gėrimų technologė Snieguolė Marciuškienė, nuo jos ir jos kolegų priklauso, kokio skonio bus mūsų ragaujami gėrimai.

Gėrimai kuriami lyg kvepalai
„Tobulas, išraiškingas aromatas, pamažu besiskleidžiantys atskirų ingredientų tonai.“ Kaip manote, kas galėtų ištarti tokius žodžius? Jei pamanėte, kad kvepalų kūrėjas, suklydote. Gėrimų skonių kūryba – ne mažiau subtilumo ir išlavintų pojūčių reikalaujantis darbas. Tam reikalingos ir įgimtos savybės, kurios puoselėjamos visą gyvenimą.
„Vis dėlto mokslininkai teigia, kad sistemingai treniruojantis, daug ir kantriai dirbant, įmanoma išlavinti jutimo receptorius, liežuvio, gomurio ir nosies jautrumą. Šiame darbe labai svarbu puiki juslinė atmintis, gebėjimas atsiminti ir pažinti anksčiau ragautus produktus. O atsiminti tikrai yra ką. Pavyzdžiui, mūsų įmonės degustatoriai per metus įvertina ne mažiau kaip 2500 bandinių“, – pasakojo Bendrovės „Stumbras“ Produktų kokybės ir vystymo skyriaus vadovė S. Marciuškienė.
Norint degustuoti gėrimus ir sėkmingai įvertinti jų savybes reikia laikytis griežtų taisyklių ir gerai pasirengti. Gėrimų technologai saugo savo uoslę kaip ir kvepalų kūrėjai. Pusvalandį prieš degustaciją būtina atsisakyti maisto, tabako, stiprios arbatos ar kavos, nes receptoriai turi būti pasiruošę pajusti visus aromato, skonio ir poskonio niuansus.
Tarp taisyklių ir improvizacijos
Naujų gėrimų skonių atradimas yra tikra kūryba, turinti savo taisykles, tačiau šioje srityje pakanka erdvės ir improvizacijoms. Nors gėrimų technologų kūrybinį polėkį pristabdo griežti reikalavimai, kartais kyla noras į receptūras pažiūrėti netradiciškai bei pasitelkti vaizduotę.
Bendrovės „Stumbras“ gėrimų skonių kūrėja, paklausta, kokį svajonių gėrimą sukurtų, jei galėtų nevaržomai improvizuoti ir naudoti brangiausius pasaulyje ingredientus, patikino, kad tikrai ne visuomet ingredientų kaina nulemia gėrimo kokybę.
„Čia svarbu kiti dalykai – ingredientų harmonija, aromato ir skonio balansas, suderinamumas su maistu. Galbūt svajočiau iš Lietuvoje augančių žaliavų sukurti tokį gėrimą, kurį įpylus į taurę pasklistų išraiškingas aromatas, o bandyti atpažinti nuo rankų šilumos besiskleidžiančių atskirų ingredientų tonus bei skonio niuansus būtų galima visą vakarą“, – sakė gėrimų skonių kūrėja.
Ar gėrimų gamyboje egzistuoja mados?
Bendros maisto produktų vartojimo tendencijos bei mados neaplenkia ir stipriųjų gėrimų srities. Pastaruoju metu naujovių ieškantys vartotojai nevengia išbandyti netradicinių skonių derinių. Gėrimų receptūrose aštrūs, deginantys prieskoniniai ingredientai derinami su vaisiniais skoniais, pavyzdžiui, čili su braškėmis, juodieji pipirai su granatais, kardamonas su mandarinais.
„Ypač drąsiai su skoniais eksperimentuojama JAV rinkoje. Ten galima rasti net plaktos grietinėlės ar spragėsių skonio degtinės“, – sakė S.Marciuškienė.
Pasak jos, šiuo metu naują maisto produktų ir gėrimų vartojimo tendenciją formuoja Brazilija. Žaliavų tiekėjai pristato egzotiškus braziliškus vaisius, siūlo įvairias šių skonių kompozicijas ir panaudojimo galimybes gaminių receptūrose.
„Įvairios pasaulio tautos turi itin keistų alkoholinių gėrimų gamybos tradicijų. Gaminamos gyvačių, pelių, driežų užpiltinės, gyvačių tulžies vynas. Šveicarijoje gaminamas gėrimas su tikro aukso drožlėmis. Prie kiekvieno butelio pridedamas labai smulkus sietelis gėrimui perkošti, kadangi sunkieji metalai, tarp jų ir auksas, yra pavojingi žmogaus organizmui“, – apie įvairių tautų tradicijas pasakojo S. Marciuškienė.
Tiek vyrų, tiek moterų profesija
Pasak S. Marciuškienės, aplinkiniai nesistebi, kad ji pasirinkto tokią, kai kurių manymu, vyrišką profesiją. Priešingai, kiti žmonės jos veikla labai susidomi, klausinėja, kokie nauji produktai kuriami, kaip degustuojami gėrimai, prašo įvertinti vieną ar kitą rinkoje esantį gėrimą.
„Neprofesionalams gali būti keista, tačiau jei vyno ar viskio degustavimas yra vyrų prerogatyva, tai degtinių ir kai kurių kitų spiritinių gėrimų sritis dažniausiai vien moterų teritorija. Degtinės pasižymi ypač subtiliomis savybėmis, kurių niuansus atskleisti dažnai  geriau sekasi būtent moterims. Tačiau jokiu būdu tai nėra griežta taisyklė. Yra puikiai savo darbą išmanančių specialistų vyrų, tikrų savo profesijos asų. Beje, daug dešimtmečių Lietuvoje neprarandantys populiarumo, Europos Sąjungos saugomą geografinę nuorodą turintys gėrimai „Dainava“ ir „Palanga“ buvo sukurti būtent vyrų“, – sakė S. Marciuškienė.

Al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų ga­min­to­jai daž­nai kal­ti­na­mi sie­kiu nu­gir­dy­ti tau­tą ir iš to su­si­žer­ti gra­žaus pel­no. Ta­čiau pa­tiems ga­min­to­jams to­kie tei­gi­niai ke­lia at­lai­džią šyp­se­ną. Iš­pru­sęs, al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų skir­tu­mus iš­ma­nan­tis var­to­to­jas šiam vers­lui yra žy­miai nau­din­ges­nis, nei al­ko­ho­li­kas, per­kan­tis pi­giau­sią gė­ri­mą.

Su­ke­lia at­ra­di­mo džiaugsmą

Vis dar re­tas lie­tu­vis pa­klaus­tas at­sa­kys, kuo „Ca­ber­net Sau­vig­non“ ski­ria­si nuo „Mer­lot“ vy­nuo­gių, ar ško­tiš­kas vis­kis nuo bur­bo­no. Net ir apie mū­sų re­gio­no tra­di­ci­nį stip­rų­jį gė­ri­mą – deg­ti­nę – daž­nas su­pran­ta tik tiek, kad kuo bran­ges­nė ši – tuo ry­te ma­žiau skau­da gal­vą. Nors ir to­kia nuo­mo­nė ne vi­sa­da pa­sit­vir­ti­na.

„Al­ko­ho­lio var­to­ji­mo kul­tū­ra, ly­gi­nant su Va­ka­rų ar Pie­tų Eu­ro­pos ša­li­mis, Lie­tu­vo­je dar tik bręs­ta, ne­sa­me la­bai iš­pru­sę šio­je sri­ty­je. Tai nė­ra vien tik pra­stes­nių fi­nan­si­nių ga­li­my­bių iš­da­va. Daug kas pri­klau­so ne nuo pi­ni­gų, bet nuo po­žiū­rio. O žvel­giant iš al­ko­ho­lio ga­min­to­jų sto­vyk­los, bend­ro­vėms ver­tin­ges­nis klien­tas per­kan­tis bu­te­lį ko­ky­biš­ko bran­ges­nio gė­ri­mo nei tris bu­te­lius pi­gaus“, – pa­brė­žė Bal­ti­jos ša­lių gė­ri­mų pra­mo­nę vie­ni­jan­čio AB­BI klas­te­rio pre­zi­den­tas Ro­mas Apuls­kis.

AB­BI klas­te­ris šiuo me­tu vyk­do tęs­ti­nį tre­jų me­tų pro­jek­tą, ku­riuo sie­kia to­bu­lin­ti lie­tu­vių sko­nį vy­nams. Įvai­rio­se ša­lies par­duo­tu­vė­se įsi­kū­rė vy­no sky­re­liai su geog­ra­fi­nė­mis nuo­ro­do­mis, ku­riuo­se pir­kė­jai ga­li dau­giau su­ži­no­ti apie kon­kre­taus re­gio­no vy­no rū­šis, kon­sul­ta­ci­jo­se da­ly­vau­ja vy­no eks­per­tai. Vy­ni­nė­se ir res­to­ra­nuo­se ren­gia­mos de­gus­ta­ci­jos, o no­rin­tys dar gi­liau iš­plės­ti ži­nias kvie­čia­mi į se­mi­na­rus apie vy­nus.

„Nau­jos ži­nios, ypač įgy­tos de­gus­ta­ci­jų me­tu, su­tei­kia daug džiaugs­mo. Ypač kai žmo­gus ima skir­ti, kad „Ca­ber­net Sau­vig­non“ vy­nuo­gės tu­ri ryš­kų ser­ben­to kva­pą, o „Pi­not Noir“ vy­nas yra švel­nes­nis, lie­žu­vio ne­su­trau­kia. Kel­ti al­ko­ho­lio var­to­ji­mo kul­tū­rą, tie­są sa­kant, daž­nai truk­do griež­ti al­ko­ho­lio rek­la­mos ri­bo­ji­mai. Kaip daž­nai, taip ir šiuo at­ve­ju, drau­di­mai nie­ko ne­išsp­ren­džia, o su­ke­lia prieš­in­gą, ne­igia­mą efek­tą“, – įsi­ti­ki­nęs R.Apuls­kis.

Bal­ti­jos re­gio­nas – deg­ti­nės gimtinė

Lie­tu­vių ga­min­to­jams kur­ti iš­skir­ti­nius vy­nus ne­pa­de­da ir mū­sų kraš­to ža­lia­va – rūgš­čios uo­gos ir vai­siai. No­rint pa­ska­tin­ti fer­men­ta­ci­ją ten­ka į vy­ną dė­ti cu­kraus, ku­ris kei­čia gė­ri­mo sko­nį. Tad daž­niau le­pi­na­mės iš pie­ti­nių ša­lių at­ke­lia­vu­siais vy­nais. Nors, AB­BI pre­zi­den­to nuo­mo­ne, to­bu­lė­ti yra kur. Iš­skir­ti­niu pro­duk­tu ga­lė­tų tap­ti ir ko­ky­biš­kas obuo­lių vy­nas, ku­ris šiuo me­tu yra su­ta­pa­tin­tas su pra­sčiau­sios re­pu­ta­ci­jos gė­ri­mais.

Lie­tu­vo­je iš pra­ei­ties vis dar ga­jūs kai ku­rie mi­tai. Pa­vyz­džiui, kad ge­ras alus ar vy­nas ne­ga­li bū­ti stip­rus, nors pa­sau­ly­je šlo­vę yra pel­nę ko­ky­biš­ki stip­rūs bel­giš­ki alūs ar Por­to vy­nai.

„Ži­no­ma, Lie­tu­va, kaip ir kai­my­ni­nės ša­lys, nuo se­no yra deg­ti­nės ga­my­bos kraš­tas. Ta­čiau mes ir kai­my­nai sau kaip deg­ti­nės re­gio­nui ga­lė­tu­me at­sto­vau­ti ge­riau. Šiuo me­tu klas­te­ry­je kar­tu su skan­di­na­vais ir Bal­ti­jos kai­my­nais bran­di­na­me pla­nus apie sa­ve, kaip deg­tin­da­rius, pa­sau­liui pra­neš­ti gar­siau. Is­to­riš­kai tu­ri­me vi­sas tei­ses į gim­to­jo deg­ti­nės re­gio­no var­dą, nes pro­tė­viai mū­sų deg­ti­nę ėmė va­ry­ti dar XIV–XV am­žiu­je“, – sa­kė R. Apuls­kis.

Gė­ri­mų pra­mo­nę vie­ni­jan­tis AB­BI klas­te­ris įkur­tas 2009 me­tais. Klas­te­ris vie­ni­ja įmo­nių gru­pę „A­li­ta“, bend­ro­ves „Birš­to­no mi­ne­ra­li­niai van­de­nys“ ir Ko, „I­ta­lia­na Lt“, „Bos­li­ta“ ir Ko, „Stumb­ras“, vy­no pla­tin­to­jų įmo­nes, Kau­no tech­no­lo­gi­jų uni­ver­si­te­tą, So­mel­jė aso­cia­ci­ją, ki­tas su gė­ri­mų pra­mo­ne su­si­ju­sias įmo­nes. Klas­te­rio įmo­nė­se dir­ba apie 2000 dar­buo­to­jų, jos su­per­ka ir per­dir­ba apie 130 tūks­tan­čių to­nų že­mės ūkio pro­duk­ci­jos.

Toks klausimas kyla paskaičius viltingas žinutes apie Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio iniciatyvą vėl imtis svarstyti alkoholinių gėrimų reklamos draudimo klausimą.

Prisiminus prieš dvejus metus vykusį nervų karą, kurio pasekoje areštinėse atsidūrė, net lobistai, buvo pažeidinėjamas Seimo statutas, meluojama, manipuliuojama, grasinama, papirkinėjama ir t.t., o dalis itin aktyviai reklamą gynusių asmenų jau nebepateko į Seimą, toks ministro žingsnis vertas ypatingos pagarbos. Manau, jis puikiai supranta, kad dalis žiniasklaidos yra tiesiogiai susijusi su reklamos ar alkoholio verslu ir ta dalis nebūtinai yra sąžininiga ir pozityvi žiniasklaida, kuriai rūpi visuomenės interesas.
Šiendien laukinio kapitalizmo sąlygomis veikianti didžioji žinisklaidos dalis yra suinteresuota tik reitingais ir su tuo susijusiais reklamos pinigais. Taigi ministrui teks atlaikyti ne tik liberaliais save vadinančių, o iš tikrųjų dažniausiai nieko daugiau nežinanančių kaip tik frazę „draudimais nieko neišspręsi“ politikų, bet ir tiesiogiai alkoholio reklamos pinigais suinteresuotos žinisklaidos puolimą. Labai gali būti, kad dėl tokios iniciatyvos žiniasklaida pradės kasti ministrui duobę visai ne dėl reklamos, o dėl kitų jo daromų darbų sveikatos sistemoje. Šitas mechanizmas labai gerai žinomas, kuomet ieškant kompromato ar jį dirbtinai kuriant žmogus tiesiog šalinamas iš posto. Labai gerai pamenu vieno iš mano tiesioginių vadovų pasakojimą apie tai, kad aludariai siūlė pinigų moksliniams tyrimams, mainais už kompromituojančią informaciją apie mano darbą universitete.
Taigi, šitos kompanijos veiklos metodai žinomi. Belieka laukti užsakytų straipsnių ir purvo. Kas jau pradeda aiškėti, tai, kad Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė nė nesiruošia keisti praeitoje kadencijoje turėtos nuomonės šiuo klausimu ir interviu žurnalistams jau užsiminė, kad tokius griežtinimus reikia pagrįsti rinkos tyrimais, derinti su Europos komisija ir pan. Taip pat jau pareiškė, kad tai savotiškas politikavimas prieš artėjančius rinkimus. Norėtųsi tik priminti gerbiamai komiteto pirmininkei, kad politikų darbas ir yra politikuoti, tai yra vykdyti vienokią ar kitokią politiką. Ką dar jie turėtų daryti tapę politikais? Ir gerai jei politikai daro darbus visą kadenciją, o ne pabaigoje prieš rinkimus ir manau, kad V.Andriukaičio neveiklumu apkaltinti negalėtų nė vienas.
Tegul kai kurie sprendimai vieniems ar kitiems atrodo nepriimtini, bet apkaltinti ministrą neveiklumu būtų sudėtinga. Tiesa būtų galima paminėti gerbiamos komiteto pirmininkės reakciją į Seimo narių alkoholio kontrolės politikos reitingą, kuriame ji tarp 141 praėjusios kadencijos parlamento narių atsidūrė tik 100 – ojoje vietoje ir viename iš posėdžių atvirai pareiškė nepasitenkinimą tokiais vertinimais. Ką gi gaila, kad Seimo nariai ne tik priiminėja sprendimus, kuriais matyt patys nesididžiuoja, bet ir piktinasi jei tie sprendimai viešinami, o tai jau daro gėdą demokratinės valstybės politikui. Bet matyt ten tokia tvarka. Ne veltui D.Mikutienė dar man tebesant Nacionalinės sveikatos tarybos nariu priėjusi per Nacionalinės sveikatos tarybos metinį pranešimą mano kolegų akivaizdoje pareiškė, kad raštus aš dabar rašysiu tik kai ji paprašys tą daryti. Taip davusi suprasti, kad mano parašytas atsiliepimas dėl alaus prekybos bambaliais yra jai nepriimtinas. Kadangi nepuoliau tam pritarti, tai ir Nacionalinėje sveikatos taryboje vietos man nebeatsirado. To nesureikšminu ir manau, kad gerai jei žmonės keičiais, bet jei tai daroma tik tam, kad nutildyti kalbančius, tai rodo tam tikrą politinės kultūros lygį.
Kitas nerimą keliantis ženklas yra dabar jau ex Seimo pirmininko Vydo Gedvilo susitikimas su MG Baltic vadovu Dariumi Mockumi. Ši bendrovė valdo ne tik dalį žinisklaidos priemonių, bet kartu yra vienos didžiausių alkoholio gamybos ir didmeninės prekybos įmonių. O turint galvoje, kad V. Gedvilo padėjėju ankstenioje kadencijoje buvo aludarių atstovas Saulius Galadauskas, o ir šiandien jį galima sporto reportažų metu pamatyti besipuikuojantį šalia A. Sabonio, A. Butkevičiaus ir kt., galima tikėti kas sunkioji krepšinio korta su visomis sėklomis ir marčiulioniais Seimo balkone, bus mesta dar kartą.
Tiesa S. Galadauskas siekį dar kartą svarstyti šį klausimą Seime praėjus tik dviems metams po sprendimo priėmimo pavadino negarbingu. Gal tas S. Galadauskas juokauja? O grįžti prie jau priimto įstatymo atšaukimo, kuomet turėję dvejus metus pasiruošti reklamos draudimui prieš pat jo įsigaliojimą aludariai „ėjo iš proto“, siūlė korupcinio tvaiko sandorius  – matyt galima pavadinti džentelmenų elgesio kodekso etalonu. O ir piktintis S. Galadauskui yra dėl ko, nes sukišus matyt tikrai nemenką sumelę į praėjusį procesą, dabar jų jau tiesiog gaila. Ir galima tik paspėlioti kokius ir kokių politikų labdros fondus šį kartą rems alkoholio gamintojai ir kas šį kartą atsidurs su kaltinimais teisme. Be to ir vėl metama Baltarusijos ir kitų rinkos dalyvių kortos, teigiant, kad tai neva pablogins sąlygas mūsų verslininkams.
Realybė yra tokia, kad Rusija reklamą jau reguliuoja kitaip nei prieš dvejus metus, be to paties S. Galadausko atstovaujami aludariai nesibodi vežtis Rusijoje pagamintą alų ir jį pardavinėti su lietuviškais prekių ženklais. Taip pat reikia pastebėti ir tai, kad didieji aludariai jau seniai ne Lietuvos kapitalo įmonės. Jie Lietuvoje sumoka tik pelno mokestį, o akcizą ir PVM sumokant pirkėjams, jų indėlis į biudžetą yra daugiau nei simbolinis. Taip pat būtina pastebėti ir tai, kad Lietuvoje lieka tik pelno mokestis, pelnas iškeliauja į Skandinaviją įmonių savininkams. O kalbantiems apie darbo vietų svarbą norėtųsi pasiūlyti paklausti tų pačių aludarių, kiek darbo vietų jie sunaikino automatizavę procesus ir pradėję masinę pigaus alaus gamybą. Taip pat reikėtų paklausti ką apie milijonus kainuojančią alaus reklamą mano mažieji Lietuvos aludariai, kurie neturi tų skandinaviškų milijonų ir yra iš tikrųjų diskriminuojami.
Taip pat nereikia pamiršti šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės, nes didelis aludarių draugas J.M. Barossas gali nepatingėti pakelti telefono ragelį ir gali nutikti kaip prieš keletą metų, kuomet ilgą laiką signalus apie pritarimą alkoholio reklamos draudimui siuntusi Prezidentūra staiga persigalvojo ir nekreipusi dėmesio į kelių šimtų Lietuvos nevyriausybinių organizacijų prašymą vetuoti įstatymą jį pasirašė, kažką neaiškai pakomentavusi, kad taip alkoholio reklamą reguliuoja tik Norvegija. O mums su ja matyt ne pakeliui.
Taigi laukia naujas nervų karas. Mokslo  įrodymų apie tai, kaip alkoholio reklama keičia vaikų alkoholio vartojimo įpročius yra daugiau nei reikia, todėl Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė gali būti rami. Jei tik bus poreikis, jie visi bus pateikti politikams, tik ar bus noro klausytis.

Bendras legalaus absoliutaus alkoholio suvartojimas Lietuvoje per pastaruosius keletą metų sumažėjo daugiau nei ketvirtadaliu. Pernai šis rodiklis nukrito 2,1 proc., o per pirmąjį šių metų pusmetį – dar 4,7 proc., rodo Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) pateikta informacija.

Tačiau, remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atlikto tyrimo duomenimis, nelegalių spiritinių gėrimų rinka ir toliau klesti ir sudaro apie 33 proc.

Gėrimų pramonę vienijančio ABBI klasterio prezidento Romo Apulskio teigimu, valdininkų deklaruota kova prieš šešėlinę rinką kol kas apčiuopiamų rezultatų neduoda. „Nelegalių gėrimų galima įsigyti kiekviename didesniame miestelyje. Daugiausia tai užsienietiškų produktų falsifikatai. Tyrimų agentūros „Spinter“ atliktoje apklausoje galimybę juos įsigyti paminėjo 72 procentai gyventojų. Kaimuose parduodama naminė degtinė, kurią atitinkamai mini 58 procentai“, – pasakoja ABBI vadovas.

Pasak R. Apulskio, Lietuvoje dėl santykinai mažų gyventojų pajamų ir aukštų akcizų tarifų, alkoholiniai gėrimai yra vieni sunkiausiai įperkamų visoje Europos Sąjungoje, o degtinė Lietuvoje – pati brangiausia. „Pavyzdžiui, vidutiniškai už savo gaunamą atlyginimą vokietis gali įsigyti virš 400 litrų degtinės, estas – apie 95 litrus, o lietuvis – tik 79 litrus legalios degtinės, – mažiausiai visoje ES“, – teigia ABBI prezidentas.

Lietuvos valdininkai ir politikai pastaruoju metu dažnai deklaruoja pastangas kovoti prieš nelegalią prekybą, tačiau, kaip pažymi gėrimų klasterio atstovas, apčiuopiamų rezultatų kol kas pasiekti nepavyksta. R. Apulskio teigimu, nėra objektyvių prielaidų šešėlio mažėjimui: kioskuose vis dar pilna geriamosios kosmetikos, kuria nuodijami žmonės, policija dėl netinkamo reglamentavimo yra bejėgė prieš smulkius nelegalių akcizinių prekių pardavėjus, iš Lenkijos plūsta nekontroliuojama pilstuko žaliava – įvairūs denatūruoto spirito produktai, akcizai legaliems alkoholiniams gėrimams toliau didinami.

2009 metais įkurtas ABBI klasteris vienija Kauno technologijos universitetą, UAB „Birštono mineraliniai vandenys“ ir Ko, AB „Stumbras“, įmonių grupę „Alita“, UAB „Italiana Lt“, UAB „Boslita“ ir Ko, AB „Guartis“ ir kitas su gėrimų pramone susijusias įmones. Bendra klasterio įmonių metinė apyvarta yra apie 1,5 mlrd. litų.

Iš gausybės šią vasarą organizuojamų festivalių keli išsiskiria dar nauja Lietuvoje idėja – skatinti pasilinksminimus be alkoholio. Paskutinį liepos savaitgalį Vilniaus rajono Gaveikių kaime vyks festivalis „Varom“, kuriame nebus prekiaujama jokiais alkoholiniais bei energiniais gėrimais ir netgi cigaretėmis.

O apsvaigę nuo alkoholio asmenys į festivalio teritoriją nebus įleidžiami.
Įmonės „Blaivios pramogos“ direktorius Paulius Mikšys teigia, kad idėja organizuoti festivalį, kuriame koncertuos „Antis“, „Happyendless“, ŽAS, „Skylė“, Andrius Kaniava, Vytautas V.Landsbergis ir kiti, išsirutuliojo iš vakarėlių be alkoholio, šiemet tris kartus surengtų sostinės klubuose. „Į pirmą susirinko apie 800, o į trečią – jau 1300 žmonių. Tai šeimos su vaikais, buvo net pensinio amžiaus žmonių, tačiau daugiausia mokiniai ir studentai“, – prisimena P.Mikšys.
Jo žodžiais, pasiklausyti populiarių Lietuvos atlikėjų koncerto klube, kuriame renginio metu neprekiaujama alkoholiu, rinkosi ne tik abstinentai, bet ir tie, kurie nori linksmintis be svaigiųjų gėrimų arba visai jų atsisakyti, tačiau iki šiol trūkdavo palaikymo. Tiesa, buvo ir tokių, kurie vis dėlto prašė, kad padavėjos įpiltų alaus.
Prieš ketverius metus pirmą kartą Lietuvoje surengto festivalio „Naisių vasara“, kuriame neprekiaujama alkoholiu, projektų vadovė Inga Karbauskienė prisimena, kad tada reikėjo išprašyti daugiau nei dešimt apsvaigusių žmonių, o šiemet toks buvo vos vienas kitas. „Nemažai žmonių įtariai žiūrėjo, nesuprato, kaip galima renginyje negerti, o dabar tai įvardija kaip renginio pranašumą, mat gali drąsiai atvažiuoti su mažais vaikais. Mes to ir siekiame, taip pat norime parodyti, kad kaimas yra gyvas, kad linksmintis galima be alkoholio“, – teigia I.Karbauskienė.
Beje, šiemet ne vienas vakarėlis „5M“ be alkoholio jau buvo surengtas ir Klaipėdoje.

Žymaus aktoriaus savižudybė ir girto Seimo nario smūgiai žmonai tėra ledkalnio viršūnė – Lietuvoje girtavimas pasiekė epideminį mastą.

„Ar jūs – alkoholikas?“ – praėjusią savaitę „Veidas“ tiesiai paklausė Seimo nario konservatoriaus Egidijaus Vareikio, kuris, būdamas neblaivus, pakėlė ranką prieš žmoną. Sutuoktinė, su kuria politikas pragyveno 32 metus, neblaiviam vyrui puolus smurtauti pati kreipėsi į policiją. „Savo ligos istorijoje tokios diagnozės neturiu“, – teatsakė E.Vareikis ir skubiai nutraukė nemalonų pokalbį.
Kas iš tikrųjų įvyko tą savaitgalį Seimo nario namuose? Ar tai iš tiesų buvo netikėta organizmo reakcija į po kelerių metų abstinencijos pavartotą alkoholį, kaip dabar ginasi pats E.Vareikis, ar nuolatinio girtavimo pasekmė ir galbūt jau ne pirmas bandymas smurtauti šeimoje, tik šįkart tai jau galutinai perpildė artimųjų kantrybės taurę? E.Vareikis kartą jau teisinosi dėl svaigalų – kai 2008 m. įkliuvo vairuodamas neblaivus. Tačiau nei tada, nei dabar viešai nepripažino, kad yra priklausomas nuo alkoholio, nors apie tai dabar užsimena jo žmona, o politiko bendražygiai jau be užuolankų patvirtina: E.Vareikis – jau ilgus metus alkoholikas. Pasak parlamentarų, jam nedelsiant reikalinga pagalba, nes priešingu atveju pasekmės gali būti nebeatitaisomos.
„Visi žymiausi psichiatrai, priklausomybių specialistai sako, kad vienintelis šansas, norint išsivaduoti iš alkoholizmo, yra pripažinti sau ir kitiems, kad tu esi priklausomas nuo alkoholio. Kaip numato Minesotos programa, turi pasakyti: aš, Naglis Puteikis, esu alkoholikas, man reikalinga pagalba. Ir tuomet ta pagalba atsiranda, tik tada įsižiebia viltis iš to išsivaduoti“, – kad viešas ligos pripažinimas galėtų padėti E.Vareikiui atsitiesti, neabejoja jo partijos kolega Naglis Puteikis. Jis yra vienas nedaugelio Lietuvos politikų, kuris neslepia, kad taip pat kovoja su potraukiu alkoholiui.
„Puikiai suprantu, ką reiškia gerti ir nebegalėti sustoti“, – priduria N.Puteikis. Jis alkoholiu svaiginosi daugybę metų: šeši bokalai alaus per dieną buvo tapę norma, o jei norėdavo, kaip pats sako, „nusmigti“, išgerdavo septintą. N.Puteikio gyvenimas ėmė virsti nuolatinėmis išgertuvėmis, kol vieną dieną tada dar tik būsimam Seimo nariui atsivėrė akys. Permainoms tuometinis Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas ryžosi po to, kai būdamas visiškai girtas buvo sulaikytas pareigūnų ir atsidūrė areštinėje. „Akyse ir dabar aiškiai matau tą vaizdą: policininkai atrakina areštinės duris, įeina žurnalistai, fotografuoja mane, o aš sėdžiu kampe kaip žiurkė… Kitą dieną visų atsiprašiau ir nustojau gerti. Ši istorija man padėjo sustoti. Žinote, ir dabar karts nuo karto „Lietuvos ryte“ pasirodanti mano nuotrauka už grotų pakankamai gerai motyvuoja…“, – teigia svaigalų atsisakęs N.Puteikis.
Politikas tikina, kad alkoholikų yra ir kiekvienoje Seimo frakcijoje, ir kituose svarbiuose valstybės postuose, tačiau dauguma jų šį klastingą polinkį slepia, kolegų nuodėmes kaip įmanydami dangsto ir jų politiniai bendražygiai. Todėl tik tokios istorijos, kokioje netikėtai atsidūrė E.Vareikis, atverčia kortas. „Yra tokių, kurie gali išgerti pusę litro degtinės, bet jų akys, veidas neparausta, nejusti net kvapo, kai jie kalba, todėl tu, sėdėdamas metro atstumu, nieko net neįtarsi“, – kad ne vien tarp žemiausių visuomenės sluoksnių, bet ir tarp Lietuvos elito yra gausu neatsispiriančiųjų alkoholiui, tvirtino N.Puteikis.
Savo kailiu patyręs, kokia pavojinga gali būti draugystė su alkoholiu, N.Puteikis ne kartą siūlė pagalbą kai kuriems parklupusiems kolegoms. Pamatęs, kad į alkoholio liūną vis giliau grimzta Rokas Žilinskas, jis ne kartą bandė priversti jį atsitokėti: „Pamačiau, kad jis nebevaldo padėties, ir tris kartus susitikęs jam sakiau: „Rokai, tu alkoholikas, tau „ragas“, užsimuši girtas – juk vienas gyveni“. O jis man triskart atsakė, kad neturi problemų dėl alkoholio. Kai pakartojau jam tai ketvirtą kartą, jis jau neneigė, kad turi problemą. Ir po savaitės jo veidas jau buvo šviesesnis“, – prisimena N.Puteikis ir priduria: „Na, o Vareikis – atvirkštinis procesas. Tąsyk kai papuolė neblaivus prie vairo, jis sakė: klystu, atleiskit, turiu problemų, bet pasitaisysiu, o šįryt frakcijoje puolė visus kaip žvėris neigdamas savo priklausomybę. Dabar jis yra atsidūręs pavojingiausioje situacijoje ir jei mes jo nesustabdysim, kokią dieną jis galbūt įlips girtas į automobilį ir ką nors sužalos“, – nuogąstauja N.Puteikis.
Ką E.Vareikiui, dabar ieškančiam išėjimo iš alkoholio liūno, patartų per šį košmarą jau taip pat perėjęs parlamentaras R.Žilinskas? Jis prašo visų pirma duoti kolegai erdvės atsikvėpti: „Aš suprantu, kad iš politiko mes reikalaujame nepriekaištingos reputacijos, tačiau to reikalaudami turėtume įvertinti ir asmenines žmogaus pastangas, kurias jis deda siekdamas atsitiesti, atitaisyti pašlijusią reputaciją bei susidoroti su neganda, kuri yra alkoholis. Nepatarinėsiu nieko, tik prašysiu jūsų ir kitų, kurių dėmesį prikaustė ši istorija, suprasti, kad žmogus atliko viešą išpažintį, o tai jau yra labai daug. Dabar jam reikia duoti erdvės išsilaižyti tą žaizdą, kurią jis padarė sau, savo šeimai, savo bendražygiams“, – sako R.Žilinskas.
Neseniai viešai prisipažinęs, kad jau daug metų grumiasi su priklausomybe alkoholiui, R.Žilinskas sako, kad viešumas yra jo terapijos dalis – būdas vėl nepatekti į užburtą alkoholizmo ratą, iš kurio pagaliau ištrūko. Lūžis, paskatinęs politiką sukaupti valią pokyčiams, įvyko prieš keturis mėnesius.
„Aš jau seniai kovoju su šita bėda ir vienu metu man atrodė, kad galiu nuo jos apsisaugoti tiesiog slopindamas save vaistais – raminamaisiais. Tą kartą, nepraėjus išgertų vaistų poveikiui, aš išgėriau dar vaistų, o tada dar alkoholio. Mano sesuo ir draugė, paskambinusios man maždaug vienu metu, suprato, kad su manimi kažkas ne taip, jos susiskambino tarpusavyje, o tada draugė metė darbus ir puolė pas mane, pakeliui iškvietė ir greitąją pagalbą. Kai ji ir greitoji atvyko, aš buvau jau pradedamas paralyžiuoti. Tai reiškia, kad jei būčiau nuėjęs miegoti, būčiau daugiau nebeatsikėlęs. Tada supratau, kad ribą jau peržengiau, man dievulis davė bilietą atgal ir aš šito bilieto iš rankų jau nebepaleisiu“, – atvirauja R.Žilinskas. Pasak politiko, riba tarp pasilinksminimo ir priklausomybės yra plona kaip voratinklio gija, ir vartojančiajam alkoholį labai sunku pajusti, kada jis ją peržengia. „Mane tai labai išgąsdino, kai aš supratau, kad nebežinau, kur yra ta riba, kai aš jau gulėsiu prie kioskelio arba tarpuvartėje gersiu denaturatą“, – prisipažįsta politikas.
Šiandien R.Žilinskas mokosi gyventi ir linksmintis be alkoholio. Seimo narys neslepia, kad vartoja specialius vaistus, blokuojančius fermento, padedančio skaidyti alkoholį, kepenyse gamybą. Tai reiškia, kad jei jis vėl paragautų alkoholio, atsidurtų reanimacijoje. „Tai tarsi tramdomieji marškiniai, kurie išmoko tave gyventi be alkoholio. Po kurio laiko man šitų vaistų jau nebereikės, bet mes pasiliekame eiti peilio ašmenimis – viena vienintelė taurelė gali vėl nublokšti į balą, iš kurios tu arba pakilsi, arba ne.“

Geria ir vargšai, ir elitas

Vien tarp žymių Lietuvos rašytojų, aktorių, politikų ir verslo atstovų suskaičiuotume ne vieną dešimtį, kurie taip ir nepajėgė pasipriešinti šiai gniuždančiai priklausomybei. Pastarąjį dešimtmetį alkoholis pasiglemžė daugybę iškilių meno ir kultūros veikėjų, įžengusių vos į penktą šeštą dešimtį ir galėjusių dar ilgus metus džiuginti mus savo talentu, gyvybių. Vieni jų, kaip rašytojai Ričardas Gavelis, Sigitas Geda, Valdemaras Kukulas ar Tomas Arūnas Rudokas, lėtai užgeso patys, kiti, kaip aktorius Vytautas Šapranauskas, nebepakeldami įtampos ir konflikto su savimi, pasirinko savižudybę. Visos šios kūrybingos asmenybės tapo alkoholio ir savo silpnumo aukomis.
Tačiau viešos alkoholizmo ir girtavimo dramos, kurių epicentre atsiduria žymūs menininkai ar politikai, tėra ledkalnio viršūnė – kiekvienais metais Lietuvoje vartodami alkoholį suserga, nusižudo, žūva avarijose, paskęsta, mirtinai sušąla ar degraduoja dešimtys tūkstančių žmonių. Vis dėlto šios viešos istorijos turi ir teigiamų bruožų – jos padeda keisti Lietuvoje susiformavusį alkoholiko įvaizdį ir atkreipia valstybės bei visuomenės dėmesį į nebevaldomu tapusį girtavimo šalyje mastą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
„Pagaliau pripažįstama, kad alkoholis yra didelė problema ir šią bėdą gali turėti ne tik asocialūs asmenys, stovintys šlapiu klynu prie konteinerio, bet ir labiausiai gerbiami visuomenės atstovai, – sako Vilniaus universiteto toksikologijos centro vadovas Robertas Badaras. – Iš tiesų yra visai nesvarbu, kokiai visuomenės grupei tave priskiria, elitui ar užribiui. Tavo kepenys, inkstai, smegenų struktūra, priklausomybės esmė dėl to niekaip nesikeičia. Politikai, menininkai taip pat žmonės, o išbandymas šlove yra labai sunkus dalykas – turi būti stipri asmenybė, kad su tuo susidorotum.“
Ąžuolyno klinikos direktorius gydytojas psichiatras Raimundas Alekna tvirtina, kad Lietuvos kaimai yra prasigėrę daug labiau negu miestai, o savižudybių lydere pasaulyje mūsų šalį daro būtent geriantys kaimo vyrai, kurių nusižudo daug daugiau nei miestiečių. Kita vertus, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovas, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas Aurelijus Veryga mano, kad tarp elito priklausomybė nuo alkoholio turėtų būti paplitusi ne mažiau, nei kituose visuomenės sluoksniuose, tačiau dėl galimybių į namus kviestis privačius blaivintojus, gydytis privačiose nuo žmonių akių paslėptose klinikose susidaro įspūdis, kad elitas gerti moka, todėl neprasigeria. „Visi tyrimai, kurie atlikti siekiant įvertinti alkoholio vartojimą, parodė, kad tarp alkoholį vartojančių skirtingo išsilavinimo ir socialinės padėties žmonių nėra didelių skirtumų. Tik elitas geria brangius gėrimus, o neturtingi pigiausius, jei visai neturi pinigų – geria odekoloną. Bet visi galų gale gauna tą patį etilo alkoholį, – teigia A.Veryga. – Diplomatai sako, kad jie patenka į rizikos grupę, nes jiems pagal protokolą priklauso išgerti, aktoriai gali sakyti, kad juos dažnai vaišina po spektaklių, o gydytojai – kad jiems pacientai butelių prineša, bet kai koks nors kaimo žmogus važiuoja malkų pas kaimyną, tai irgi dažniausiai gauna išgerti. Kontekstai labai skirtingi, o rezultatas išeina panašus. Skirtumas tas, kad jei koks Jonas prisigėręs kaime važiavo su arkliu, tai nelabai įdomu, o jei Seimo narys girtas davė žmonai į nosį, tai visiems įdomu pasidarė.“
Kaip šiuolaikinis mokslas apibūdina alkoholizmą ir kuo žalingas gali būti alkoholio vartojimas?
Alkoholizmas ir girtavimas, kaip sako Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis, yra viena baisiausių šių dienų žmonijos rykščių, stumianti žmogų į degradaciją bei susinaikinimą, labiausiai lemianti trumpą lietuvių, palyginti su kitais europiečiais, gyvenimo trukmę, didesnį sergamumą, savižudybių mastą, mirčių avarijose ir nuo kitų išorinių priežasčių kiekį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.